Byla 2A-160-198/2015
Dėl atsiskaitymo įvykdžius pavedimą

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

2kolegijos teisėjų: Birutės Valiulienės ir Eigirdo Činkos,

3teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo V. L. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-25-228/2014 pagal ieškovės N. B. ieškinį atsakovui V. L. dėl atsiskaitymo įvykdžius pavedimą

Nustatė

4ieškovė N. B. prašė priteisti iš atsakovo V. L. jos naudai 78 500 Lt, gautus pagal įgaliojimą už parduotą jos turtą bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2008 m. vasario 26 d. ji suteikė atsakovui V. L. įgaliojimus atstovauti ieškovę žemėtvarkos skyriuje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jai priklausantį 4,28 ha žemės sklypą, esantį ( - ), o atkūrus nuosavybės teises, parduoti šį žemės sklypą kitiems asmenims savo nuožiūra ir sąlygomis, gauti iš pirkėjų jai, ieškovei, priklausančius pinigus. Laikotarpiu nuo 2008 m. kovo mėnesio iki 2011 m. gegužės mėnesio atsakovas V. L. įvykdė pavedimą ir 2011-01-28 Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos sprendimu Nr. 39S-7 ieškovei buvo atkurtos nuosavybės teisės į 10,08 ha ploto miško sklypą Nr. 398, esantį ( - ), o 2011-05-05 šis žemės sklypas buvo parduotas UAB „Kestarolis“ už 105 000 Lt. Atsakovas pardavęs žemę sklypą ieškovei sumokėjo tik dalį gautų pinigų, t.y. 26 500 Lt, ir liko skolingas 78 500 Lt.

5Utenos rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovo V. L. ieškovės N. B. naudai 78 500 Lt, atsakovo gautus už parduotą ieškovės žemės sklypą bei 200 Lt ieškovės sumokėtą žyminį mokestį. Priteisė iš atsakovo V. L. valstybei 2 155 Lt žyminio mokesčio ir 13,79 Lt teismo turėtų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Nurodė, kad įsiteisėjusiu Ignalinos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimu nustatyta, kad 2008 m. vasario 26 d. tarpusavio atsiskaitymo sutartis yra teisės atkurti nuosavybės teisę pirkimo – pardavimo sutartis, todėl klausimas dėl 2008-02-26 tarpusavio atsiskaitymo sutarties vertinimo nebegali būti svarstomas nagrinėjant šią bylą ir aplinkybės nustatytos jau išnagrinėtoje civilinėje byloje teismui yra prejudicinis faktas. Šalys nepateikė rašytinės pavedimo sutarties, tačiau teismas vertino, jog tarp ieškovės ir atsakovo susiklostę santykiai yra pavedimo santykiai (LR CK 6.756 str.). Teismas konstatavo, jog tarp šalių sudaryta pavedimo sutartis laikytina atlygintine. Kadangi nei viena iš šalių nenurodė, dėl kokio dydžio atlyginimo buvo susitarta, sudarant pavedimo sutartį, už pavedimo įvykdymą ir bylos nagrinėjimo metu atsakovas neteikė įstatymo nustatyta tvarka reikalavimo ieškovei dėl atlyginimo už pavedimo sutarties įvykdymą bei dėl turėtų faktinių išlaidų, vykdant pavedimą, atlyginimo, todėl teismas šio klausimo nesprendė. Teismo vertinimu atsakovo nurodytos aplinkybės dėl to, kad pagal susitarimą visa likusi gautina suma priklauso atsakovui, neatitinka pavedimo ir atstovavimo institutų paskirties, kadangi atlikęs visus veiksmus įgaliotojo vardu įgaliotinis privalo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą, o už atliktą pavedimą įgaliotinis įgyja teisę gauti atlyginimą bei faktinių patirtų išlaidų atlyginimą, todėl sprendė, skirtumas tarp ieškovei sumokėtos sumos ir parduoto žemės sklypo kainos nepriklauso atsakovui, juolab, kad pats atsakovas pripažindamas tarp jo ir atsakovės susiklosčiusius santykius kaip pavedimo santykius, atsiskaitymo klausimus traktuoja priešingai įstatymo reglamentavimui ir įgaliojimo turiniui. Kadangi tarp šalių nebuvo ginčo dėl ieškovei atsakovo 2008-02-26 sumokėtos sumos – 26 500 Lt, pateiktą tarpusavio atsiskaitymo sutartį teismas vertino kaip rašytinį įrodymą, patvirtinantį 2008-02-26 ieškovei sumokėtą konkrečią pinigų sumą, o šią sumą, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, vertino kaip atsakovo sumokėtą dalį pinigų sumos iš anksto už parduotiną ateityje ieškovės žemės sklypą, turint omenyje dar ir tai, kad atsakovas 2014-09-16 posėdžio metu nurodė, jog buvo minčių pirkti pačiam ieškovės žemės sklypą.

6Apeliaciniu skundu atsakovas V. L. prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apelianto nuomone teismas priimdamas skundžiamą sprendimą pažeidė visą eilę tiek materialinės, tiek ir procesinės teisės normų, neteisingai ir nevisapusiškai nustatė bylai teisingai išspręsti turinčias reikšmės faktines aplinkybes, jas neteisingai interpretavo ir tai turėjo esminės reikšmės skundžiamo sprendimo priėmimui, todėl sprendimas turėtų būti panaikintas, o ieškovės ieškinys turėtų būti atmestas. 1.Teismas klaidingai nustatė, kad nei viena iš šalių nenurodė, dėl kokio dydžio atlyginimo buvo susitarta, sudarant pavedimo sutartį už pavedimo įvykdymą. Atsakovas teigė, jog minėta pavedimo sutartis buvo ne tik atlygintinė bet ir atlygintinė rizikos sutartis, o pagal jos esmę ir sąlygas ieškovės prašoma iš atsakovo priteistina 78500 Lt suma ir buvo ne kas kita, kaip atsakovo atlyginimas už itin sėkmingą minėtos pavedimo sutarties įvykdymą, atsakovui prisiimant visišką šiuo aspektu riziką tiek dėl galimų nuostolių pastarajam patyrimo ateityje, tiek ir dėl galimo bei gautino bet kokio dydžio atlyginimo ateityje. 2. Teismas neteisingai aiškina tarp ginčo šalių buvusių teisinių santykių turinį, be jokio teisinio pagrindo ignoravo pavedimo sutarties šalių valią ir pasiektus tarpusavio atitinkamus susitarimus, kurie be kita ko šalims turi įstatymo galią, savo iniciatyva be jokio teisinio pagrindo taikė dispozityvias teisės normas. 3. Teismas beveik be jokių motyvų ir argumentų, atmetė atsakovo motyvus, argumentus ir atskleistus teisiškai reikšmingus faktus, įrodančius tikruosius 2008-02-26 pavedimo sutarties šalių pasiektus susitarimus, interesus bei siekius, jų apimtis ir turinį. 4. Nežinia dėl kokių priežasčių ir kuo remiantis teismas konstatavo, jog atsakovo 2008-02-26 perduota 26 500 Lt suma yra avansas kaip atsakovo sumokėta dalis pinigų sumos iš anksto už parduotiną ateityje ieškovės žemės sklypą, šio ginčo šalims visiškai nesprendus jokių klausimų dėl parduotino sklypo tretiesiems asmenims bent minimalios kainos. Byloje pateikto įgaliojimo turinys patvirtina, kad dėl sklypo pardavimo tretiesiems asmenims bet kokios kainos nustatymo buvo palikta savo nuožiūra spręsti pačiam atsakovui. 5.Nepagrįsta teismo išvada, jog atsakovas šioje byloje patvirtino, kad 2008-02-26 sudaryta tarpusavio atsiskaitymo sutartis ir yra pavedimo sutartis, kurios pagrindu buvo išduotas jam ieškovės įgaliojimas. Atsakovas teisme teigė, jog minėtu raštu sudaryta tarpusavio atsiskaitymo sutartis yra tik žodžiu 2008-02-26 tarp ginčo šalių sudarytos pavedimo sutarties fragmentas – pavedimo sutarties atitinkama dalis. 6. Ignalinos rajono apylinkės teismo konstatuotų faktų objektas ir dalykas iš esmės skiriasi ir tai negali būti prejudicinis faktas šioje byloje. Ignalinos rajono apylinkės teismas niekada nėra nagrinėjęs minėto raštu užfiksuoto pavedimo sutarties fragmento kaip tam tikros sutarties dalies, šiam teismui niekada nebuvo atskleistos jokios pavedimo sutarties sudarymo aplinkybės, jų turinys bei kiti bylai teisingai išspręsti reikšmingi faktai. 7. Neapklausus pačios ieškovės buvo suvaržytos atsakovo teisės, numatytos CPK 42 str. 8. Teismas sprendimu paneigė konstitucinius bendruosius teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus, CK 6.156 straipsnyje įtvirtintą sutarčių laisvės principą bei CK 6.189 str. įtvirtintą sutarties privalomumo principą.

7Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė N. B. prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pagrįsta teismo išvada, kad sudarant pavedimo sutartį nebuvo sutartas atlyginimo dydis už pavedimo įvykdymą, nes atskirai pavedimo sutartis nebuvo sudaryta, o įgaliojime atlyginimo dydis faktiškai nėra įvardintas. 2008-02-28 įgaliojimu ieškovė atsakovui buvo pavedusi gauti iš pirkėjo jai priklausančius pinigus už parduotą turtą bei buvo sutarta, kad vykdant įgaliojimą bus vadovaujamasi LR CK 2.132 - 2.151 straipsnių nuostatomis, todėl atsakovo teiginiai, kad teismo ieškovei priteisti 78 500 Lt yra atsakovo atlyginimas už itin sėkmingą pavedimo sutarties įvykdymą, yra melas. Ieškovės įsitikinimu teismas teisingai taikė LR CK 6.760, 6.761 str., 2.150, 2.151 str. nuostatas, o atsakovo teiginiai, kad teismas neteisėtai ir neteisingai aiškino ginčo šalių buvusių teisinių santykių turinį, yra teisinio neraštingumo pasekmė. Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neteisingai įvertino 2008-02-26 tarpusavio atsiskaitymo sutartį taip pat yra nepagrįsti, kadangi šis dokumentas įvertintas įsiteisėjusiu 2014 m. kovo 12 d. Ignalinos rajono apylinkės teismo sprendimu, kurio atsakovas neskundė. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad neapklausus pačios ieškovės buvo suvaržytos atsakovo teisės, numatytos CPK 42 str., neatitinka tikrovės, nes ieškovės sveikatos būklė, jos galėjimas dalyvauti teismo posėdžiuose, užfiksuotas teismui pateiktuose medicininėse pažymose, visi šalių susitarimai fiksuoti rašytiniuose dokumentuose. Nurodo, jog teismo sprendimas yra motyvuotas, jame nebandoma neigti konstitucinius bendruosius teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus, CK 6.156 straipsnyje įtvirtintą sutarčių laisvės principą bei CK 6.189 str. įtvirtintą sutarties privalomumo principą.

8Apeliacinis skundas atmestinas

9Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Sutikdamas su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis vertinant įrodymus, taikant teisės normas, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja, nagrinėjamu aspektu naujų apylinkės teisme neišdėstytų esminių aplinkybių nėra nurodyta ir apeliaciniame skunde, todėl pasisako dėl atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų esminių argumentų.

10Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo sprendimuose ne kartą yra nurodęs, jog proceso šalis, naudodamasi savo teisėmis jos pasirinktu būdu privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, įrodymų pakankamumo taisykle, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; etc.) (CPK 3 str. 7 d., 42 str. 5 d., 12, 13, 178 str.).

11Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas klaidingai nustatė, kad nei viena iš šalių nenurodė, dėl kokio dydžio atlyginimo buvo susitarta, sudarant pavedimo sutartį už pavedimo įvykdymą. Apeliantas nurodė, jog minėta pavedimo sutartis buvo ne tik atlygintinė bet ir atlygintinė rizikos sutartis, o pagal jos esmę ir sąlygas ieškovės prašoma iš atsakovo priteistina 78500 Lt suma ir buvo ne kas kita, kaip atsakovo atlyginimas už itin sėkmingą minėtos pavedimo sutarties įvykdymą, atsakovui prisiimant visišką šiuo aspektu riziką tiek dėl galimų nuostolių pastarajam patyrimo ateityje, tiek ir dėl galimo bei gautino bet kokio dydžio atlyginimo ateityje. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Pirmos instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pagal pavedimo ir atstovavimo normų esmę įgaliotinis visus veiksmus atlieka įgaliotojo vardu, pagal 2008-02-26 įgaliojimą įgaliotoja be kitų veiksmų, įgaliojo atsakovą gauti iš pirkėjų visus jai priklausančius pinigus, o įstatymas numatė, kad įgaliotinis privalo atsiskaityti už viską, ką yra gavęs, pažymėjo, kad ši įgaliotinio pareiga nurodyta ir įgaliojime, todėl atsakovo nurodytos aplinkybės dėl to, kad pagal susitarimą visa likusi gautina suma priklauso jam, neatitinka minėtų teisės normų esmės bei pavedimo ir atstovavimo institutų paskirties, kadangi atlikęs visus veiksmus įgaliotojo vardu įgaliotinis privalo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą, o už atliktą pavedimą įgaliotinis įgyja teisę gauti atlyginimą bei faktinių patirtų išlaidų atlyginimą, todėl laikė nepagrįstomis atsakovo nurodytas aplinkybes, kad skirtumas tarp ieškovei sumokėtos sumos ir parduoto žemės sklypo kainos priklauso atsakovui, juolab, kad pats atsakovas pripažindamas tarp jo ir atsakovės susiklosčiusius santykius kaip pavedimo santykius, atsiskaitymo klausimus traktuoja priešingai įstatymo reglamentavimui ir įgaliojimo turiniui. Su šiomis apylinkės teismo išvadomis teisėjų kolegija visiškai sutinka. Pažymėtina, jog šalys nepateikė rašytinės pavedimo sutarties, tačiau apylinkės teismas pagrįstai vertino tarp ieškovės ir atsakovo susiklosčiusius santykius kaip pavedimo santykius (LR CK 6.756 str.). Šalys tarpusavyje susitarė dėl nuosavybės teisių ieškovei į žemės sklypą atkūrimo ir žemės sklypo pardavimo ir šiam ieškovės pavedimui atlikti atsakovui 2008-02-26 buvo išduotas įgaliojimas įgaliotojos N. B. vardu įvairiose institucijose atlikti įvairius teisinius veiksmus. Atskirai, kaip rašytinis dokumentas, pavedimo sutartis nebuvo sudaryta, o 2008-02-26 išduotame įgaliojime atlyginimo dydis nėra įvardintas, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad sudarant pavedimo sutartį buvo sutartas atlyginimo dydis už pavedimo įvykdymą.

12Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmos instancijos teismas įvertino visus į bylą pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus. Įvertinusi skundžiamą sprendimą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo aspektu, teisėjų kolegija jų pažeidimo nenustatė. Byloje esančius įrodymus vertinti kitaip, negu tai padarė pirmos instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo, o apeliantas tik savaip interpretuoja apylinkės teismo nustatytas aplinkybes ir su tuo susijusius įrodymus, tačiau apskųsto pirmos instancijos teismo sprendimo turinys suponuoja išvadą, kad pirmos instancijos teismas ginčą išsprendė tinkamai taikydamas atstovavimą bei pavedimą reglamentuojančias teisės normas.

13Ignalinos rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 12 d. sprendimu nustatė, kad 2008 m. vasario 26 d. tarpusavio atsiskaitymo sutartis yra teisės atkurti nuosavybės teisę pirkimo – pardavimo sutartis, minėtas teismo sprendimas (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis) nebuvo apskųstas apeliacine tvarka ir yra įsiteisėjęs, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad klausimas dėl 2008-02-26 tarpusavio atsiskaitymo sutarties vertinimo nebegali būti svarstomas nagrinėjant šią bylą, nes aplinkybės nustatytos išnagrinėtoje byloje yra prejudicinis faktas, kas reiškia, kad faktai nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, neįrodinėjami iš naujo kitose bylose (LR CPK 182 str. 1 d. 2 p.). Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad teisė atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo būti perleista tik iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir tik apibrėžtam asmenų ratui, į kurį ieškovas nepatenka. Konstatuota, kad šalių 2008 m. vasario 26 d. tarpusavio atsiskaitymo sutartis, kuri laikytina teisės atkurti nuosavybės teisę pirkimo-pardavimo sutartimi, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, o pagal Civilinio kodekso 1.80 straipsnį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Dėl išdėstyto atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmos instancijos teismas neteisingai įvertino 2008 m. vasario 26 d. tarpusavio atsiskaitymo sutartį.

14Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas pagrįstai 2008-02-26 ieškovei sumokėtą konkrečią pinigų sumą vertino kaip atsakovo sumokėtą dalį pinigų sumos iš anksto už parduotiną ateityje ieškovės žemės sklypą. Apylinkės teismas nustatė, kad tarp šalių nebuvo ginčo dėl ieškovei atsakovo 2008-02-26 sumokėtos sumos – 26 500 Lt, o teismui pateiktas rašytinis įrodymas - tarpusavio atsiskaitymo sutartis patvirtina 2008-02-26 ieškovei sumokėtą konkrečią pinigų sumą. Šiuo atveju minėtos pirmos instancijos teismo išvados nepaneigia ir apeliacinio skundo motyvas, kad bylos šalys visiškai nesprendė jokių klausimų dėl parduotino sklypo tretiesiems asmenims bent minimalios kainos, dėl sklypo kainos pardavimo tretiesiems asmenims kainos nustatymo buvo palikta savo spręsti apeliantui. Nagrinėjamu atveju aktualu yra tai, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė pavedimo teisiniai santykiai, o šiuo pavedimu atsakovui suteiktos teisės (jų ribos) buvo apibrėžtos minėtame įgaliojime (CK 6.756 str. 2 d.): atstovauti ieškovę atkuriant nuosavybės teises į 4,28 ha žemės sklypą, buvusį ( - )., nuosavybės teise priklausiusį F. L., pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, atlikti sklypo matavimus, ribų paženklinimus, įregistruoti sklypą VĮ registrų centras, gauti nuosavybės dokumentus, atkūrus nuosavybės teises, parduoti žemės sklypą savo nuožiūra, ieškovės vardu sudaryti pirkimo – pardavimo sutartis, gauti iš pirkėjų ieškovei priklausančius pinigus, bei atlikti kitus veiksmus (6 b.l.). Vykdant pavedimą, 2011-01-28 Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu Nr. 39S-7 ieškovei N. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko F. L. nuosavybės teisėmis valdytą ( - ) 4,28 ha žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 10,08 ha miško sklypą Nr. 398 ( - ). (58-59 b.l.). 2011-05-05 buvo sudaryta žemės pirkimo – pardavimo sutartis (7-9 b.l.), iš kurios matyti, jog pardavėja N. B., atstovaujama V. L., veikiančio pagal 2008-02-26 įgaliojimą, notaro registro Nr. DP-1147, pardavė UAB „Kestarolis“ 10,08 ha ploto žemės sklypą, esantį adresu ( - ), už 105 000 Lt. 2012-09-21 ieškovė N. B. panaikino atsakovui V. L. išduotą įgaliojimą (60 b.l.). Pažymėtina tai, jog CK 2.150 straipsnyje nustatyta, kad atstovas privalo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą. Analogiška nuostata yra numatyta ir įgaliojime (6 b.l). CK 6.760 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog visa, ką gavo vykdydamas pavedimą, įgaliotinis privalo tuojau pat perduoti įgaliotojui. Taigi, aptartos įstatymo nuostatos įtvirtina tapačią pareigą atstovui/įgaliotiniui atsiskaityti su atstovaujamuoju/įgaliotoju įvykdžius pavedimą. Pagal įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 178 str.) apelianto pareiga įrodyti, kad jis įvykdė pareigą atstovaujamajam (ieškovei) pateikti ataskaitą apie savo veiklą ir perdavė visa, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą. Byloje nėra įrodymų, kad apeliantas už parduotą žemės sklypą gautus 78 500 Lt perdavė atstovaujamajam (ieškovei).

15Bylos įrodymų pagrindu darytina išvada, kad atsakovas neperdavė ieškovei visa, ką yra gavęs vykdydamas įgaliojimą, o aplinkybes, jog su ieškovu buvo visiškai atsiskaityta, turėjo įrodyti atsakovas, tačiau tokių įrodymų byloje atsakovas nepateikė (CPK 178 str., 185 str.).

16Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

17Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Nutarė

18Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ryšiai