Byla e2A-1936-254/2017
Dėl skolos priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto valda“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto valda“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Crumina“, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, L. B., D. B., R. B., dėl skolos priteisimo.

3Teismas

Nustatė

4Ginčo esmė

5Ginčas byloje kilo dėl buto savininkės, kaip bendrosios dalinės nuosavybės subjekto, pareigos padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu. Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės 348,10 Eur skolą už 2011 m. sausio mėn. – 2013 m. kovo mėn. laikotarpį, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bei žyminį mokestį. Nurodė, kad ieškovė yra juridinis asmuo, teikiantis butų ir kitų patalpų bendro naudojimo objektų administravimo, komunalines ir techninės eksploatacijos priežiūros paslaugas Kauno mieste, kartu ir namui, esančiam ( - ). Atsakovei nuosavybės teise nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d. priklausė butas adresu ( - ), todėl, ieškovės nuomone, atsakovei kyla pareiga sumokėti susidariusį įsiskolinimą už bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymą. Atsakovė UAB „Crumina“ atsiliepimu su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė patikslintą ieškinį atmesti kaip pareikštą netinkamam atsakovui. Nurodė, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, neteisėtai gyvendami atsakovei priklausiusioje nuosavybėje, teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, naudojosi visomis ieškovės teikiamomis paslaugomis, todėl būtent jiems teko pareiga atsiskaityti už ieškovės teikiamas paslaugas. Pažymėjo, kad iškeldinimas įvyko 2013 m. balandžio 2 d., todėl tik nuo to momento atsakovė atnaujino mokėjimus ieškovei. Be to, atsakovė prašė taikyti penkerių metų ieškinio senatį reikalavimui dėl periodinių išmokų priteisimo ir šiuo pagrindu ieškinio dalį dėl 150,22 Eur atmesti.

6Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškovės UAB „Būsto valda“ patikslintą ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės UAB „Būsto valda“ atsakovei UAB „Crumina“ 120,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 8,60 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad butas, unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ), laikotarpiu nuo 2003 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010 m. gruodžio 29 d. nuosavybės teise priklausė tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų – L. B. ir R. B.. Ieškovė vykdo daugiabučių namų, esančių E. seniūnijoje, tarp kurių yra ir ginčo butas, administravimą. 2010 m. gruodžio 29 d. Turto pardavimo iš varžytynių aktu butas buvo parduotas atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Crumina“, kuris atsakovei nuosavybės teise priklausė iki 2013 m. gruodžio 17 d. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. balandžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-8893-199/2011 taikė laikinąsias apsaugos priemones – draudimą perleisti butą bei leido L. B. šeimai gyventi jame iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas. Laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, iš buto buvo iškeldinti 2013 m. balandžio 2 d. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu atsakovė pilnai disponuoti butu ir įgyvendinti nekilnojamojo turto savininko teisių negalėjo ne dėl savo kaltės, todėl darė išvadą, kad skola ieškovei susidarė ne dėl atsakovės veiksmų. Teismas, vadovaudamasis CK 4.82 straipsnio 3 dalies bei 4.83 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nurodė, kad už bendro naudojimo objektų eksploatavimo išlaidas pareiga apmokėti tenka ne tik savininkui, bet ir naudotojui. Todėl įvertinęs tai, kad atsakovei teikiamomis paslaugomis faktiškai naudojosi buvę buto savininkai, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, sprendė, kad nesumokėtų įmokų už šias paslaugas priteisimas iš atsakovės prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Teismas vertino, kad ieškovė nepagrįstai suabsoliutino savininko pareigą sumokėti už suteiktas paslaugas. Pažymėjo, kad ieškovė ir atsakovė 2013 m. rugsėjo 16 d. sudarė Turto paprastojo administravimo sutartį Nr. 454, iš kurios matyti, kad pareiga mokėti už ieškovės suteiktas paslaugas kyla ne tik savininkui, bet ir naudotojui (pvz., 4.2 p.). Teismas vadovavosi Kauno apygardos 2010 m. balandžio 26 d. teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-585-390/2010, o ieškovės nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009 nesirėmė, kadangi jos ir šios nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi. Teismas siūlė ieškovei pakeisti atsakovę tinkama šalimi, tačiau ieškovė tai padaryti atsisakė. Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas patikslintą ieškinį atmetė, kaip pareikštą netinkamam atsakovui. Atmetus ieškinį, teismas nepasisakė dėl atsakovės prašymo taikyti ieškinio senatį.

8Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Būsto valda“ prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-31733-429/2017 ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovės UAB „Būsto valda” ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais: Kauno apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė CK 4.82 straipsnio 3 dalį ir 4.83 straipsnio 3 dalį, kurių netinkamas aiškinimas lėmė neteisėto procesinio sprendimo priėmimą. Pažymi, kad įstatymas įtvirtina būtent butų ir kitų patalpų savininkų pareigą prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų išlaikymo, mokėti mokesčius ir kaupti lėšas būsimų remonto darbų ir pagerinimų atlikimui. Analogiška pozicija formuojama ir kasacinėje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Iš to seka, kad prisidėjimo prie bendro turto išlaikymo apimtis priklauso tik nuo bendraturčio dalies bendrosios dalinės nuosavybės teisėje. Ši apimtis nepriklauso nuo naudojimosi šiuo turtu dažnumo, intensyvumo ir pan. Be to, apeliantė nurodė, kad CK 4.82 straipsnio 4 dalyje įtvirtina būtent savininko pareiga kaupti lėšas būsimiems remonto darbams atlikti, o tai atitinkamai suponuoja ir savininko pareigą mokėti kaupiamąsias lėšas administratoriui. Iš to seka, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisė sukuria pareigas butų ir kitų patalpų savininkams, o ne faktiniams patalpų valdytojams, todėl prievolė apmokėti su bendrojo naudojimo objektų išlaikymu susijusias išlaidas, kaupti lėšas bendroms namo reikmėms tenka būtent patalpų savininkams. Priešingu atveju, būtų pažeidžiami kitų patalpų savininkų interesai, kurie proporcingai savo daliai prisideda prie bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir kitų išlaidų. Tokiu būdu teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Nepagrįsta teismo išvada, kad UAB „Crumina“ ginčo laikotarpiu pilnai disponuoti butu ir įgyvendinti nekilnojamojo turto savininko teisių negalėjo ne dėl savo kaltės, kadangi atsakovei teikiamomis paslaugomis faktiškai naudojosi buvę buto savininkai, todėl nesumokėtų įmokų už šias paslaugas priteisimas iš atsakovės prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Ieškovė pažymi, kad įstatymas numato galimybę ginti pažeistas nuosavybės teises ir reikalauti nuostolių atlyginimo iš patalpas užėmusių asmenų. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė „Crumina“ prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais: Atsakovė sutinka su apeliante, kad įstatymas įtvirtina būtent butų savininkų pareigą mokėti mokesčius ir prisidėti prie bendro naudojimo objektų administravimo, remonto ir pagerinimo. Tačiau kartu pažymi, kad šiuo atveju netaikytina teismų praktika, kuomet už paslaugų nekilnojamojo daikto išlaikymui suteikimą paslaugų teikėjams atsakingas lieka savininkas tuo atveju, kai jis išnuomoja ar kitais pagrindais leidžia savo turtu naudotis kitam asmeniui. Nagrinėjamu atveju atsakovė neįgijo teisės naudotis butu dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių – neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų. Kartu nurodo, kad dalį laikotarpio tretieji asmenys butu naudojosi teismui leidus, todėl turėjo apmokėti ir visus mokesčius už butą. Kitoks teisinis situacijos vertinimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2A-585-390/2010; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330/2014).

10Teismas

konstatuoja:

11Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Byloje nustatyta, kad atsakovė nuosavybės teisę į butą, unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ), įgijo 2010 m. gruodžio 29 d. Turto pardavimo iš varžytynių aktu ir jį valdė nuosavybės teise iki 2013 m. gruodžio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Iki paminėto Turto pardavimo iš varžytynių akto surašymo butas nuosavybės teise priklausė tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų – L. B. ir R. B.. Tretieji asmenys buvo iškeldinti iš šio buto 2013 m. balandžio 2 d., vykdant Kauno apylinkės teismo vykdomąjį raštą, išduotą civilinėje byloje Nr. 2-309-329/2012, dėl jų iškeldinimo. Ieškovė patikslintame ieškinyje nurodė, kad jos reikalavimą sudaro per 2009 m. balandžio - 2012 m. gruodžio mėn. susidariusi buto savininko skola: 99,97 Eur už kaupiamąsias lėšas, 120,81 Eur už šildymo sistemų aptarnavimą; 27,11 Eur administravimo išlaidų; 72,01 Eur eksploatacinių išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs šių mokesčių apyvartos žiniaraščius nustatė, kad paminėti mokesčiai yra priskaičiuoti už laikotarpį, kurio pradžia yra ne apyvartos žiniaraščių pradžia – 2009 m. balandžio mėn., o 2011 m. sausio mėn., kuomet atsakovė jau buvo buto savininkė. Taip pat ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovės 28,20 Eur nesumokėtų mokesčių už 2013 m. sausio - kovo mėn., t. y. kas mėnesį po 1,13 Eur administravimo išlaidų, po 3,00 Eur eksploatacinių išlaidų ir po 5,13 Eur už šildymo sistemų aptarnavimą. Įvertinus reikalavimą sudarančių mokesčių rūšį, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovė pareiškė ieškinį dėl buto savininkės, kaip dalinės nuosavybės teisės subjekto pareigos padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymu (CK 4.82 straipsnis). Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį, butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigų konkrečiais atvejais, yra konstatavęs, kad buto savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014). Pirmosios instancijos teismas šia kasacinio teismo praktika nesivadovavo, kuomet ginčo sprendimui taikė Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-330/2014, suformuluotus išaiškinimus. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-330/2014, suformuluotais sprendžiant ginčą dėl įsiskolinimo paslaugų tiekėjui už patiektą šilumos energiją, kuomet buto savininkas, butą įgijęs iš varžytynių, juo negalėjo naudotis dėl neteisėtų ankstesniųjų buto savininkų veiksmų, šiems atsisakius išsikelti iš atsakovui nuosavybės teise perėjusio buto, konstatavo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatęs pirmiau nurodytas aplinkybes (kad į butą tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį vartojo tretieji asmenys, su vienu iš jų sudaryta šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis, ši sutartis nebuvo sudaryta su atsakovu – teisėtu buto savininku, kurio nuosavybės teises į butą neteisėtai suvaržė tretieji asmenys iki jų priverstinio iškeldinimo su antstolio pagalba), turėjo teisinį pagrindą daryti išvadą, jog ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui (CPK 45 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas ne dėl skolos už komunalines paslaugas šių paslaugų tiekėjui priteisimo, bet dėl išlaidų, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės objekto išlaikymu, todėl nagrinėjamos bylos ir kasacinio teismo bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, nėra tapačios. Apeliantės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009, buvo suformuluotos teisės taikymo taisyklės, sprendžiant ginčą dėl daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės ir pareigos proporcingai apmokėti su bendruoju turtu susijusias išlaidas, kaip ir nagrinėjamo ginčo atveju. Apeliantė teisingai nurodė, kad išplėstinė teisėjų kolegija paminėtos bylos kontekste konstatavo, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo sprendime nurodė, kad nesiremia Kauno miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 9 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-8479-475/2016 nurodytu teisės normų aiškinimu ir taikymu, bet remiasi Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-585-390/2010. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad abiejose paminėtuose civilinėse bylose dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės ir pareigos proporcingai apmokėti su bendruoju turtu susijusias išlaidas buvo sprendžiama analogiškai, o teisės aiškinimas ir taikymas atitinka šios nutarties 12 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką. Apibendrinat tai, kas nurodyta pirmiau, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas bei kasacinio teismo praktiką dėl išlaidų bendrosios dalinės nuosavybės objektui išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jo būtiniems pagerinimams atlikti, priteisimo, todėl neteisingai sprendė, kad tinkamais atsakovais byloje yra tretieji asmenys (CPK 45 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad prašomos priteisti išlaidos nėra susijusios su išlaidomis už atsakovės nuosavybės teise priklausančiam butui teiktas paslaugas (šilumos energiją, vandenį ir kt.), kai butu ir jomis faktiškai naudojosi tretieji asmenys iki jų iškeldinimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovė, kaip buto savininkė, savo prievoles turėjo vykdyti tinkamai ir nustatytais terminais (CK 6.37 straipsnis, 6.38 straipsnis, 6.63 straipsnis), nes draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). O prievolių nevykdant, reikalavimas priteisti skolą ir procesines palūkanas (CK 6.210 straipsnio 2 dalis), turėjo būti tenkinamas visiškai. Atsakovės atstovas 2017 m. balandžio 11 d. teismo posėdyje (garso įrašas 15:32 – 18:50) ieškovės reikalavimui, jo nuomone dėl periodinių išmokų, prašė taikyti penkerių metų ieškinio senaties terminą ir skolą pradėti skaičiuoti tik nuo 2012 m. kovo 13 d., kuomet ieškovė pateikė patikslintą ieškinį. CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, kitokioms periodinėms išmokoms gali būti priskiriami reikalavimai iš prievolių, kurioms yra būdingi periodiškumo požymiai, reikalavimams, susijusiems su išlaikymo priteisimu periodinėmis išmokomis, žalos atlyginimu, kai yra atlyginama periodinėmis terminuotomis išmokomis ir panašiais atvejais, kai iš esmės siekiama užkirsti skolų susikaupimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Tam, kad tam tikras mokėjimas būtų pripažintas periodine išmoka CK 1.125 straipsnio 9 dalies prasme, būtina konstatuoti kriterijų visumą, t. y. mokesčio konkretų dydį ir mokėjimo konkretų terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2009). Nagrinėjamu atveju mokesčiai už namo bendro naudojimo objektų administravimą, eksploatavimą ir kitas paslaugas negali būti išreikšti konkrečia pinigų suma, nes jie kinta. Todėl, nors pagal nustatytą teisinį reguliavimą, butų ir kitų patalpų savininkai šiuos mokesčius turi mokėti kas mėnesį, vien tai nėra pakankamas pagrindas kvalifikuoti juos periodinėmis išmokomis CK 1.125 straipsnio 9 dalies prasme, nes tam turi būti konstatuotas ne tik mokėjimo konkretus terminas, bet ir mokėjimo konkretus dydis. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais, išsakytais 2017 m. balandžio 11 d. teismo posėdyje, kad ieškovės pareikštam ieškinio reikalavimui yra taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris, pagal bylos duomenis, nėra praleistas.

13Dėl bylos baigties Apeliacine tvarka įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, konstatuojama, jog ieškovės ieškinio reikalavimas atmestas nepagrįstai, todėl apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys patenkinamas visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Byloje ieškovė turėjo 15,00 Eur žyminio mokesčio išlaidų už ieškinį ir 15,00 Eur už apeliacinį skundą. Ieškinį ir apeliacinį skundą tenkinus visiškai, šios išlaidos ieškovei priteisiamos iš atsakovės (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas turėjo 8,60 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o apeliacinės instancijos teismas – 3,21 Eur. Šios išlaidos taip pat priteisiamos iš atsakovės valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

15Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

Nutarė

16Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

17Ieškinį tenkinti visiškai.

18Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Crumina“, į. k. 134261289, ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto valda“, į. k. 132125543, buveinė Kaune, Chemijos g. 11, a. s. Nr. ( - ) AB „Swedbank“, naudai 348,10 Eur (tris šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 10 ct) skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-09-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 30,00 Eur (trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

19Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Crumina“, į. k. 134261289, valstybei 11,81 Eur (vienuolika eurų 81 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

20Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai