Byla 2A-537-464/2017
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės ir Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės M. V. (M. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Autotops“ ieškinį atsakovei M. V. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė BUAB „Autotops“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė pripažinti negaliojančiu ieškovės 2013-12-20 atliktą 321 000 Lt (92 968,03 Eur) mokėjimo pavedimą atsakovei M. V. – vienašalį sandorį, taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 92 968,03 Eur sumą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad ginčijamu 2013-12-20 mokėjimo pavedimu ieškovė pervedė į atsakovės sąskaitą 92 968,03 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydama, kad tai yra galutinis atsiskaitymas pagal paskolos sutartį Nr. 2013/1. Vilniaus apygardos teismo 2014-06-27 nutartimi UAB „Autotops“ iškelta bankroto byla, 2016-12-30 nutartimi BUAB „Autotops“ bankrotas pripažintas tyčiniu.
  3. Ieškovės teigimu, 2013-12-20 mokėjimo pavedimu buvo nepagrįstai suteikta pirmenybė atsakovei prieš kitus ieškovės kreditorius (UAB ,,Unikort“, UAB ,,Sprendimai verslo plėtrai“ ir K. A.), kurių reikalavimų ieškovei terminai buvo suėję anksčiau nei atsakovės reikalavimo. Ieškovės įsiskolinimas UAB ,,Unikort“ susidarė pagal 2012-01-30 PVM sąskaitą faktūrą, kuri turėjo būti apmokėta iki 2012-01-31; 38 958 Lt (11 283,02 Eur) įsiskolinimas kreditorei UAB ,,Sprendimai verslo plėtrai“ susidarė pagal 2012-11-23 atlygintinių paslaugų sutartį; 2013-12-17 teismo įsakymu iš ieškovės priteista 24 498,80 Lt (8 368,37 Eur) kreditorei K. A.. Tokiu būdu, pasak ieškovės, buvo pažeistos imperatyvios CK 6.9301 straipsnio nuostatos, todėl ginčijamas sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016-12-19 sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiu 2013-12-20 pavedimą; ieškovei iš atsakovės priteisė 92 968,03 Eur sumą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-04-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė valstybei iš atsakovės 2 094,66 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas nustatė, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo pradelstų įsiskolinimų kreditoriams UAB ,,Unikort“, UAB ,,Sprendimai verslo plėtrai“. UAB ,,Unikort“ ieškovei 2012-01-30 išrašyta sąskaita, kurios suma 185 Eur, ieškovės turėjo būti apmokėta 2012-01-31. Ieškovės įsiskolinimas kreditorei UAB ,,Sprendimai verslo plėtrai“ susidarė pagal 2012-11-23 atlygintinių paslaugų teikimo sutartį. Pagal šią sutartį ieškovė už jai suteiktas konsultacines paslaugas turėjo sumokėti UAB ,,Sprendimai verslo plėtrai“ 3 proc. nuo suteikto kredito sumos: 15 proc. iki 2012-12-07, likusią dalį – per 5 darbo dienas po paskolos sutarties pasirašymo. Paskolos sutartis tarp ieškovės ir UAB ,,Vilniaus taupomoji kasa“ sudaryta 2013-01-15. Taigi ieškovė su UAB ,,Sprendimai verslo plėtrai“ turėjo atsiskaityti iki ginčo pavedimo, tačiau neatsiskaitė; ieškovės bankroto byloje patvirtintas 11 283,02 Eur dydžio UAB ,,Sprendimai verslo plėtrai“ finansinis reikalavimas. Teismas nesutiko, kad ieškovė turėjo pareigą atsiskaityti su kreditore K. A. anksčiau nei su atsakove, kadangi 2013-12-17 teismo įsakymas įsiteisėjo 2014-03-21.
  3. Tenkindamas ieškinį teismas įvertino kad ieškovė po ginčo pavedimo padarymo nustojo atsiskaitinėti su kreditoriais ir nebemokėjo įmokų už paskolą kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“; ginčo pavedimo atlikimo metu ieškovei vadovavo Abdel A. V., atsižvelgė į ieškovės nurodytą aplinkybę, kad kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ suteiktas kreditas buvo panaudotas tik turint tikslą atsiskaityti su atsakove, o po to įmonė nebesiekė vykdyti veiklos ir atsiskaitinėti su kitais kreditoriais.
  4. Teismas taip pat nustatė, kad 2013-01-14 tarp atsakovės (pardavėjos) ir ieškovės (pirkėjos) sudaryta pirkimo pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovė ieškovei pardavė dalį žemės sklypo ir pastatą. Pagal šią sutartį neturėjo būti atsiskaityta pirmiau, nei su kreditoriais UAB ,,Unikort“ ir UAB ,,Sprendimai verslo plėtrai“. Teismo vertinimu, šios pirkimo pardavimo sutarties data ir mokėjimo išdėstymo terminai visiškai patvirtina, kad su atsakove atsiskaityta pažeidžiant imperatyviai nustatytą eiliškumo tvarką.
  5. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad 92 968,03 Eur pavedimas atliktas pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 2 dalį, dėl to buvo padaryta žala bankrutuojančios įmonės kreditoriams, todėl atsiskaitymą pripažino negaliojančiu ir pritaikė restituciją, priteisdamas iš atsakovės neteisėtai gautą 92 968,03 Eur sumą.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovė M. V. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016-12-19 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčijamas sandoris yra ieškovės vienašališkai atliktas veiksmas, kuris nepriklausė nuo atsakovės valios. Kadangi ne atsakovė, o ieškovė pažeidė imperatyvias teisės normas, todėl ir atsakomybė už tokį veiksmą taikytina jai.
    2. Teismo pritaikytos restitucijos apimtis yra neproporcinga, neatitinkanti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų bei pažeidžianti atsakovės interesus. Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo skolinga tik 185 Eur kreditorei UAB ,,Unikort“ ir 5 575,91 Eur kreditorei UAB ,,Sprendimai verslo plėtrai“. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovė taip pat buvo ieškovės kreditorė, su kuria ieškovė turėjo pareigą atsiskaityti, o kiti ieškovės turimi įsipareigojimai, kurie pagal eiliškumą turėjo būti įgyvendinami pirmiau, sudarė tik 6 931,85 Eur sumą. Todėl restitucija turėjo būti pritaikyta tik šios sumos apimtyje. Restitucijos taikymas pilna apimtimi nepagrįstai ir nesąžiningai pablogins atsakovės padėtį, kadangi 92 968,03 Eur suma atsakovei yra ypatingai didelė, atsakovė nėra pajėgi įvykdyti teismo sprendimo. Teismas išimtiniais atvejais gali pakeisti restitucijos būdą ar apskritai jos netaikyti (CK 6.145 str. 2 d.).
    3. Byloje nebuvo tiriama, ar su UAB ,,Unikort“ bei UAB ,,Sprendimai verslo plėtrai“, prieš sudarant ginčijamą sandorį, nebuvo atsiskaityta kitais būdais, pavyzdžiui, grynaisiais pinigais. Teismas rėmėsi tik prielaidomis, pagrįstomis iš banko gautais išrašais. Be to, teismas neįvertino to, kad tuo metu, kai buvo atliktas ginčijamas sandoris, UAB ,,Unikort“ išrašyta 185 Eur dydžio sąskaita faktūra buvo ginčo dalykas ir ji nebuvo ieškovės priimta.
    4. Byloje nebuvo laikomasi rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principų, nes atsakovė turėjo ribotas galimybes atsiliepti į ieškinį – ginčijamas sandoris yra vienašalis, atsakovė neturėjo galimybių patikrinti visų ieškovės išdėstytų faktinių aplinkybių.
    5. CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinta teisės norma yra ydinga, ji buvo panaikinta, o kasacinio teismo praktika, suformuota šiuo klausimu, yra priešinga bei numato, kad kol nėra iškeltos bankroto bylos, įstatymai nenumato bendrojo kreditorių lygybės principo būdingo bankroto situacijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-618-686/2015).
    6. Teismo sprendimas yra neišsamus, sunkiai suprantamas ir klaidinantis. Kaip vieną iš įrodymų, patvirtinančių, kad su atsakove buvo atsiskaityta pažeidžiant imperatyviai nustatytą eiliškumo tvarką, teismas nurodė tarp šalių sudarytą 2013-01-14 pirkimo pardavimo sutartį ir mokėjimo terminus pagal šią sutartį. Iš tokio motyvavimo neaišku, kokiu pagrindu, pasak teismo, buvo atliktas ginčijamas pavedimas – paskolos sutarties ar 2013-01-14 pirkimo pardavimo sutarties, bei kokie įrodymai buvo tiriami priimant skundžiamą sprendimą. Tai patvirtina, kad byla buvo išnagrinėta aplaidžiai.
  2. Ieškovė BUAB „Autotops“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Ieškovė turėjo pradelstų įsiskolinimų kitiems kreditoriams (UAB ,,Unikort“ bei UAB ,,Sprendimai verslo plėtrai“) dar iki atsakovės paskolos suteikimo ieškovei (kuri galėjo būti suteikta ne anksčiau kaip 2013-01-24). CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs, kad ginčijamas sandoris pažeidžia eiliškumo tvarką, pagrįstai jį pripažino negaliojančiu (CK 1.80 str. 1 d.).
    2. Pripažinus sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, restitucija yra taikoma pilna apimtimi. Restitucijos pritaikymas nepagrįstai nepablogina atsakovės padėties, nes ji turi teisę būti įtraukta į ieškovės kreditorių sąrašą su atitinkamo dydžio finansiniu reikalavimu.
    3. Nepagrįstas atsakovės argumentas dėl CK 6.9301 straipsnio ydingumo, nes ši nuostata galiojo tiek ginčo sandorio sudarymo metu, tiek iki šiol.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. Apeliacinės instancijos teisme 2017-09-11 buvo gauti atsakovės (apeliantės) M. V. rašytiniai paaiškinimai, taip pat prašymas dėl naujo įrodymo – ieškovės kreditorės UAB ,,Sprendimai verslo plėtrai“ atsisakymo nuo finansinio reikalavimo ieškovės bankroto byloje – pridėjimo prie nagrinėjamos bylos (t. 2, b. l. 10-13).
  2. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Šiuo ribojimu siekiama panaikinti bylos dalyviams galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti juos veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas (CPK 17 str.), kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ar paneigti pateiktus atsikirtimus, skatinamas bylos šalių sąžiningumas ir proceso koncentracija pirmosios instancijos teisme, kuriame kiekvienas proceso dalyvis turi pareigą rūpintis ne tik greitu bylos išnagrinėjimu, bet ir rūpestingai, laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus.
  3. Proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas (CPK 7 str.) reikalauja, kad teismas ir byloje dalyvaujantys asmenys, siekdami išspręsti ginčą, bendradarbiautų, kad per įmanomai trumpiausią laiką būtų atkurtas civilinių santykių stabilumas. Būtent todėl byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs ir rinkdami įrodymus, ir teikdami teismui prašymus bei reaguodami į byloje esančius reikalavimus. Byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar yra priimamas jiems nepalankus sprendimas.
  4. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad apeliantės rašytiniai paaiškinimai ir naujas dokumentas apeliacinės instancijos teismui pateikti vos dieną iki teismo posėdžio, eliminuojant ieškovei galimybę iki byloje teismo posėdžio pradžios (2017-09-12 9 val.) išdėstyti savo procesinę poziciją dėl šių dokumentų pridėjimo prie bylos ir pasisakyti dėl jų esmės, taip pat įvertinusi ieškovės, kaip bankrutuojančios įmonės, statusą, papildomai nulemiantį poreikį skatinti nagrinėjamos civilinės bylos procesą, pripažįsta, kad toks naujų dokumentų pateikimas yra aiškiai pavėluotas, prieštaraujantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei šalių procesinio lygiateisiškumo principams (CPK 7 str., 17 str.).
  5. Būtina pažymėti ir tai, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, jį keisti ar papildyti naujais argumentais yra draudžiama (CPK 323 str.), o apeliantė savo rašytiniuose paaiškinimuose iš esmės siekia išplėsti apeliacinio skundo motyvus ir jį papildyti naujais argumentais. Dėl to, kas pasakyta, apeliantės pateiktus rašytinius paaiškinimus ir naują įrodymą atsisakytina pridėti prie bylos medžiagos (CPK 314 str.).

7Dėl teismo proceso netinkamumo ir teismo sprendimo surašymo ydingumo

  1. Apeliantė savo skundą grindžia argumentais, kad dėl teismo sprendimo neišsamumo, nesuprantamumo ir klaidinančio jo motyvavimo jai neaišku, ar teismas nustatė ieškovės ginčijamo šioje byloje 2013-12-20 pavedimo atlikimą pagal šalių sudarytą pirkimo–pardavimo, ar pagal paskolos sutartį, taip pat neaišku, kokie įrodymai buvo tiriami priimant skundžiamą sprendimą, kas, apeliantės vertinimu, patvirtina aplaidų bylos išnagrinėjimą ir jos procesinių teisių pažeidimą.
  2. Sutiktina su apeliante, kad skundžiamas teismo sprendimas nėra pakankamai išsamus ir aiškus. Viena vertus, teismas nurodė, kad 2013-12-20 mokėjimo pavedimu apeliantei buvo grąžinama paskolos dalis pagal deklaruojamą paskolos sutartį taip pažeidžiant imperatyvią CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo tvarką, kita vertus, nurodė, kad 2013-01-14 pirkimo pardavimo sutartis ir joje nustatyta atsiskaitymo tvarka patvirtina aplinkybę, jog su apeliante atsiskaityta pažeidžiant imperatyviai nustatytą eiliškumo tvarką. Taigi šiuo aspektu teismo sprendimo, kaip procesinio dokumento, surašymas ir teismo pozicijos motyvavimas iš dalies yra prieštaringas ir teorinė apeliantės suklaidinimo galimybė dėl faktinių aplinkybių, kuriais nustatė (arba nenustatė) pirmosios instancijos teismas, o taip pat ir kaip teisiškai kvalifikavo šį ginčą, galėtų egzistuoti.
  3. Antai teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, taikė sandorių negaliojimo institutą, nurodydamas, kad ginčijamu pavedimu buvo pažeista imperatyviai nustatyta atsiskaitymų CK 6.9301 straipsnyje tvarka, nors išsamiau tokios savo pozicijos ir neargumentavo (sprendimo 6, 16 punktai), taip pat taikė restituciją kaip sandorio negaliojimo padarinį (sprendimo 18 p.). Be to, teismo sprendimo motyvuojamoji dalis bei jame cituojamos teisės normos leistų spręsti ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi civilinės atsakomybės institutą reglamentuojančiomis normomis, nes vertino pačios ieškovės veiksmų, pervedant apeliantei pavedimu ginčo sumą, teisėtumą pagal CK 6.246 straipsnio nuostatas, aptarė šalių nesąžiningumą ir šiuo veiksmu padarytą žalą ieškovės kreditoriams, įvardijo neteisėtos veikos ir žalos priežastinį ryšį (sprendimo 13, 18 punktai), nors ieškinyje žalos padarymo deliktu ir civilinės atsakomybės klausimai nebuvo keliami, ieškovei pasirinkus kitą savo teisių gynybos būdą – sandorio nuginčijimą (CK 1.138 str., CPK 13 str.).
  4. Tačiau aptarti teismo sprendimo motyvavimo trūkumai priešingai, nei teigia apeliantė, nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimo, nes jo turinys vis tik leidžia suprasti ką teismas vertino ir kokias išvadas padarė. Byloje tarp šalių nebuvo ginčo, kad pripažintas negaliojančiu pavedimas buvo atliktas grąžinant apeliantei paskolos dalį pagal deklaruojamą paskolos sutartį, o ne pagal 2013-01-14 pirkimo pardavimo sutartį. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, teismas konstatavo, kad imperatyvią CK 6.9301 straipsnyje nurodytą nuostatą ieškovė pažeidė visiškai atsiskaitydama būtent pagal paskolos sutartį (teismo sprendimo 13 p.). 2013-01-14 pirkimo pardavimo sutartį (t. 1, b. l. 160-170), kuria apeliantė pardavė dalį nekilnojamojo turto ieškovei, į bylą pateikė ieškovė (t. 1, b. l. 156-159), įrodinėdama, kokiu laikotarpiu apeliantė turėjo galimybę suteikti ieškovei paskolą. Kadangi į bylą tokia sutartis buvo pateikta, teismas turėjo ją tirti bei vertinti (CPK 183 str., 185 str.). Taip pat teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje yra aiškiai išdėstytas priimtas teismo sprendimas – ieškinį patenkinti, pripažinti sandorį negaliojančiu, priteisti iš apeliantės (t. y. per restituciją grąžinti ieškovei) pagal šį nuginčytą sandorį pervestą pinigų sumą.
  5. Taigi, nors šiuo konkrečiu atveju teismas nepakankamai aiškiai / tiksliai motyvavo skundžiamą sprendimą, toks pažeidimas, atsižvelgiant į tai, kad iš jo turinio galima suprasti, ką teismas vertino ir kokie įrodymai lėmė teismo išvadas, nesudaro pagrindo panaikinti šį sprendimą (CPK 328 str.), juo labiau kad apeliaciniame skunde ir nėra nurodoma, kokią įtaką aptariamas pažeidimas turėjo galutinėms teismo išvadoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad ne kiekvienas civilinio proceso įstatymo pažeidimas (sprendimo turinio ydingumas, jo motyvų nepakankamumas, teismo argumentų prieštaringumas ir pan.) sudaro teisinį pagrindą panaikinti sprendimą. Įstatymų leidėjo valia procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir jeigu šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo padaryti išvadą, kad ginčas buvo išspręstas neteisingai, taigi ištaiso skundžiamo teismo sprendimo surašymo spragas.
  6. Apeliantės pozicija, kad dėl sprendimo turinio ji galėjo būti suklaidinta ir tuo pažeistos jos procesinės teisės, stokoja faktinio pagrįstumo. Priešingai, ji nesikreipė į bylą nagrinėjusį teismą dėl jai neaiškių sprendimo nuostatų ar formuluočių išaiškinimo, vadinasi, jas suprato, laiku padavė apeliacinį skundą, jį pagrindė argumentais ir teismo padarytų išvadų kritika, apeliaciniu skundu neprašo pakartoti proceso pirmosios instancijos teisme (bylos perdavimo nagrinėti iš naujo) dėl apribotų jos procesinių teisių, o iš esmės siekia kitokio tų pačių faktinių aplinkybių bei jas pagrindžiančių įrodymų teisinio įvertinimo ir ginčo jos naudai išsprendimo (naujo sprendimo priėmimo).
  7. Atmestini ir tokie deklaratyvūs apeliacinio skundo teiginiai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo laikomasi rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principų. Bylos medžiaga, teismo posėdžių garso įrašai patvirtina, kad apeliantė jokių prašymų dėl dokumentų išreikalavimo iš ieškovės teismui nereiškė. Todėl nėra pagrindo sutikti ir su tokiais apeliantės argumentais, kad jos galimybės pateikti atsikirtimus, atsižvelgiant į ginčijamo sandorio vienašalį pobūdį, buvo ribotos.

8Dėl teisinio ginčo kvalifikavimo

  1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Tačiau ši teismo pozicija ir apsiribojo vieninteliu teiginiu, t. y. kasacinio teismo 2008 metų praktikos citata, išsamiau šalių santykių turinio neatskleidžiant ir jų teisinio vertinimo neatliekant. Taigi apeliacinės instancijos teismas šį trūkumą turi ištaisyti.
  2. Prieš nusprendžiant dėl sandorio negaliojimo, bylą nagrinėjantis teismas pirmiausiai turėjo įvertinti, ar ieškovės ginčijamas veiksmas – jos 2013-12-20 atliktas pavedimas apeliantei– yra sandoris. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra pasisakyta, jog atsiskaitymas pagal sutartį yra jos vykdymas, atsižvelgiant į tai, kad vykdant sutartį yra siekiama teisinių padarinių – užbaigti prievolinius teisinius santykius, jis atitinka sandorio požymius (CK 1.63 str. 1 d.) ir gali būti ginčijamas, esant atitinkamam sandorio negaliojimo pagrindui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015; 2017-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017). Tokie kasacinio teismo išaiškinimai suponuoja išvadą, kad mokėjimo veiksmas gali būti vertinamas kaip vienašalis atsiskaitymo sandoris, nes jį atlikusios šalies valia nukreipta užbaigti sutartį ir iš jos kylančius prievolinius teisinius santykius (CK 1.63 str. 1 d. ir 3 d.). Todėl ieškovės atliktas pavedimas apeliantei atitinka vienašalio sandorio sampratą, kuriuo siekiama konkrečių teisinių padarinių, t. y. prievolės atsiskaityti su apeliante pasibaigimo, todėl gali būti ginčijamas sandorių negaliojimo pagrindais.
  3. Pirmosios instancijos teismas ginčo pavedimą pripažino negaliojančiu dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Toks teismo vertinimas atitinka CK 1.80 straipsnio 1 dalies dispoziciją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visumą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas; sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina; imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2015-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2015).
  4. Nagrinėjamu atveju jau pati CK 6.9301 straipsnio 1 dalies formuluotė leidžia spręsti, jog įstatymų leidėjas expressis verbis (tiesiogiai, konkrečiai apibrėžiant) nustato pareigą skolininkui atsiskaitymus atlikti šioje teisės normoje nustatyta eile, kas suponuoja išvadą apie šios normos imperatyvų pobūdį ir jos privalomumą. Be to, šios teisės normos imperatyvumui CK 1.80 straipsnio taikymo aspektu pripažinti svarbūs yra ir įstatymo leidėjo ketinimai nustatyti vienodą, socialiai teisingą fizinių ir juridinių asmenų, kai jie neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, atsiskaitymo eiliškumą grynaisiais ir negrynaisiais pinigais, siekiant išvengti galimo ūkio subjektų piktnaudžiavimo, kai turintis finansinių sunkumų asmuo atsiskaito visų pirma su pasirinktais kreditoriais ir, neatsiskaitęs su darbuotojais ir valstybės, savivaldybių ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetais ar kitais, socialiai jautriais, kreditoriais, inicijuoja bankrotą (CK 6.923 straipsnio pakeitimo ir Kodekso papildymo 6.930(1) straipsniu įstatymo projekto aiškinamojo rašto 2 punktas).
  5. Galiausiai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau buvo konstatavęs ir analogiško teisės akto – Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo, kuris neteko galios nuo 2009-07-01, 3 straipsnio nuostatų, reglamentavusių mokėjimų eilės tvarką, imperatyvų pobūdį, pasisakęs, kad šią tvarką pažeidžiant sudarytas sandoris yra negaliojantis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442-686/2015). Atsižvelgiant į tai, kad CK 6.9301 straipsnio 1 dalis taip pat skirta reglamentuoti atsiskaitymų eiliškumą, kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai lėšų, tik ši norma, lyginant su Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo, dabar inkorporuota į CK sudėtį, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo kitaip spręsti dėl jos imperatyvaus pobūdžio, nei vertinant Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio normą.
  6. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčijamo mokėjimo apeliantei atlikimo metu (2013-12-20) ieškovė neabejotinai turėjo ir kitų kreditorių, kuriems mokėjimo terminai jau buvo suėję, ir kitų vykdytinų įsipareigojimų pagal ilgalaikius sandorius (pavyzdžiui, pagal paskolos sutartį su kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“), o po atlikto apeliantei mokėjimo jau nebuvo vykdomi atsiskaitymai, įmonė nesiekė toliau vykdyti veiklos ir bankrutavo (bankroto byla jai iškelta Vilniaus apygardos teismo 2014-06-27 nutartimi). Mokėjimų eiliškumo pažeidimo kontekste tokie apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nebuvo neginčijamai nustatyta, kad ieškovė turėjo pradelstų įsiskolinimų kreditorėms UAB ,,Unikort“ ir UAB ,,Sprendimai verslo plėtrai“, faktiškai nepagrįsti.
  7. Pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės teisingą išvadą, kad 2013-12-20 atlikto apeliantei pavedimo metu ieškovė jau turėjo vykdytinų piniginių prievolių nurodytoms kreditorėms, kurių mokėjimo terminai buvo suėję iki atlikto ginčo mokėjimo apeliantei pagal paskolos sutartį. Šias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes patvirtina byloje pateikta UAB ,,Unikort“ 2012-01-30 PVM sąskaita faktūra, kurios apmokėjimo terminas nustatytas iki 2012-01-31 (t. 1, b. l. 18), 2012-11-23 atlygintinių paslaugų sutartis ir 2013-01-15 paskolos sutartis, iš kurių matyti, kad ieškovė su kreditore UAB ,,Sprendimai verslo plėtrai“ visiškai atsiskaityti turėjo iki 2013-01-22 (t. 1, b. l. 24-26, 27-28, atlygintinių paslaugų sutarties 2.1.1, 2.1.2 p.). Šių kreditorių reikalavimai buvo patvirtinti ieškovės bankroto byloje 2014-12-03 teismo nutartimi (t. 1, b. l. 15-16), vadinasi, jie nebuvo įvykdyti iki ginčo pavedimo atlikimo, o tai neabejotinai prieštaravo CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir šios normos 2 dalyje nustatytai mokėjimų tvarkai. Pažymėtina, kad bankroto byloje buvo patvirtintas ir Valstybino socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 562,32 Lt kreditorinis reikalavimas, leidžiantis įsitikinti teismo sprendime padarytų išvadų apie po ginčo mokėjimo atlikimą toliau nebevykdomą įmonės veiklą ir negeneruojamas pajamas, pagrįstumu. Ieškovė, suteikusi prioritetą atsiskaitymui su apeliante, jau neturėjo galimybės atsiskaityti pagal kitas savo prievoles.

    9

  8. Pažymėtina, kad ieškinio reikalavimus ieškovei grindžiant imperatyviai įstatyme nustatytos atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pažeidimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai sukritikavo ieškovės poziciją dėl turėjimo atsiskaityti ir su kreditore K. A. anksčiau, nei atliktas mokėjimas apeliantei, nepagrįstai susiedamas šią ieškovės pareigą su 2013-12-17 teismo įsakymo, kuriuo buvo patenkinti šios kreditorės reikalavimai teisme, įsiteisėjimo momentu (2014-03-21). Vien pats faktas, kad toks įsakymas dėl 24 498,80 Lt (8 368,37 Eur) skolos išieškojimo kreditorei K. A. buvo priimtas 2013-12-17 (t. y. anksčiau, nei atliktas ginčijamas mokėjimas apeliantei), patvirtina, kad šio mokėjimo terminas buvo suėjęs dar anksčiau, ieškovė prievolės šiai kreditorei neįvykdė, todėl pastarajai ir teko kreiptis į teismą teisminės gynybos. Teismo įsiteisėjęs įsakymas yra tik priemonė (vykdomasis dokumentas) skolai priverstine tvarka išsiieškoti, tačiau jis jokiu būdu nenusako mokėjimo termino pabaigos, juolab kad ir kreipimosi į teismą dėl skolos priteisimo priežastimi yra būtent prievolės, kurios mokėjimo / įvykdymo terminas jau yra suėjęs, neįvykdymas gera valia. Be to, kreditorius nėra įpareigotas kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo nedelsiant, kai sueina mokėjimo terminas, nes tokia jo teisė gali būti įgyvendinama per visą ieškinio senaties termino laikotarpį ar net ilgiau (priklausomai nuo skolininko atsikirtimų pozicijos).
  9. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-07-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai (PVM sąskaita faktūra, teismo įsakymas, sutartys, 2014-12-03 Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria patvirtinti BUAB „Autotops“ kreditorių finansiniai reikalavimai) yra pakankami konstatuoti, kad ieškovė turėjo kreditorių, kurių mokėjimo terminai buvo suėję iki ginčo pavedimo atlikimo (CPK 185 str. 1 d.). Šios išvados nepaneigia apeliantės skundo argumentai, kad nagrinėjant bylą nebuvo tiriama, ar su nurodytais kreditoriais nebuvo atsiskaityta kitais būdais (pavyzdžiui, grynaisiais pinigais). Ieškovės bankroto administratorė tokių įrodymų objektyviai negalėjo pateikti, nes jai nebuvo perduoti visi įmonės dokumentai, o šis faktas konstatuotas teismo nutartyje, kuria ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Iš nieko negali būti reikalaujama atlikti tai, kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est), todėl apeliantės pozicija, kad bankroto administratorė turėjo neginčijamai įrodyti, jog su nurodytais kreditoriais nebuvo atsiskaityta, atmestini kaip nepagrįsti. Kita vertus, pagal įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles (CPK 12 str., 178 str., 179 str.) šias aplinkybes (t. y. kad su nurodytomis ieškovės kreditorėmis buvo atsiskaityta iki ginčo pavedimo) turėjo įrodinėti pati apeliantė. Ieškovės įmonės savininku ir vadovu ginčo laikotarpiu buvo su apeliante susijęs asmuo A. A. V., kuris ir turėjo užtikrinti nurodytų dokumentų išsaugojimą. Neigiamų padarinių atsiradimo riziką dėl to, kad su apeliante susijęs asmuo neišsaugojo įmonės dokumentų ir ši, kaip teigiama skunde, negali gintis nuo jai pareikštų reikalavimų, tokioje situacijoje ir tenka pačiai apeliantei.

10Dėl restitucijos taikymo

  1. Pripažinęs ginčo pavedimą negaliojančiu dėl jo prieštaravimo imperatyviomis teisės normoms (CK 1.80 str. 1 d.), pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją visa apimtimi. Sandoris, kuris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinis, t. y. jis negalioja nuo jo sudarymo momento ir negali sukurti teisinių padarinių nepriklausomai nuo to, ar jis yra vienašalis, ar dvišalis, ar daugiašalis (CK 1.78 str. 1 d.). CK 1.80 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai įtvirtintos tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmės – kiekviena šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką pagal jį yra gavusi, o ši taisyklė galioja ir vienašalio sandorio pripažinimo niekiniu atveju. Tokiu atveju konstatavus, kad ginčo sandoris yra niekinis ir objektyviai negalėjo sukurti jokių teisėtų padarinių, atmestini kaip nepagrįsti apeliantės skundo argumentai, jog ji yra nepažeidusi atsiskaitymo tvarkos, ją pažeidė ieškovė, todėl restitucijos taikymas pažeidžia apeliantės teises. Ieškovės vienašalio sandorio (2013-12-20 mokėjimo) teisinis įvertinimas, pripažinus jį niekiniu, negali pažeisti jokių apeliantės teisėtų lūkesčių, nes teisei bei jos tikslams prieštaraujančio rezultato siekimas negali sukurti teisėtų lūkesčių, kad tokie siekiai bus ginami įstatymo.
  2. Su apeliantės argumentais dėl pritaikytos restitucijos apimties teisėjų kolegija taip pat negali sutikti. Faktinės aplinkybės, susijusios su tuo, kokio dydžio pradelstų įsiskolinimų turėjo ieškovė ginčo pavedimo atlikimo metu, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste nėra teisiškai reikšmingos, nes vien konstatavus niekinio sandorio faktą pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį šalys turi būti grąžinamos į iki šio teisės pažeidimo buvusią padėtį, t. y. turi būti grąžinama visa tai, kas gauta pagal neteisėtu pripažintą sandorį (CK 1.80 str. 2 d.). Be to, esant nustatytoms tokioms aplinkybėms, kai įmonė (ieškovė) prie bankroto privesta tyčia (2016-12-30 Vilniaus apygardos teismo nutartimi, įsiteisėjusia 2017-03-02, įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu; teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys; CPK 179 str. 3 d.), kai ieškovė apeliantei per trumpą laiką išmokėjo dideles pinigų sumas (t. 1, b. l. 29-33), kai apeliantė su ieškove yra susijusi per ieškovės įmonės savininkus ir valdymo organus (ginčo pavedimo metu ieškovės vadovas ir akcininkas buvo A. A. V.; t. 1, b. l. 50-51), kai ginčo pavedimas atliktas pagal sutartį, kurios realaus egzistavimo net nėra galimybės patikrinti, nes apeliantė tvirtina jos neturinti (2016-09-28 posėdžio garso įrašas nuo 6 min. 10 sek.), o bankroto administratorė šios sutarties taip pat neturi galimybės pateikti, nes jai nebuvo perduoti visi įmonės dokumentai (toks faktas konstatuotas teismo nutartyje, kuria ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu), teisėjų kolegija CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų ar kurių nors apeliantės interesų pažeidimo, taikant restituciją pilna apimtimi, neįžvelgia.
  3. Stokoja pagrįstumo ir tokie apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas, spręsdamas restitucijos apimties klausimą, turėjęs taikyti CK 6.145 straipsnio 2 dalį. Ši norma iš tiesų nustato, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos, atitinkamai, pagerėtų. Nagrinėjamu atveju jokių išimčių, dėl kurių būtų galima taikyti šią nuostatą, teisėjų kolegija nenustatė. Atvirkščiai, apeliantės nurodomo nepagrįsto ir nesąžiningo jos teisinės situacijos pablogėjimo, taikant restituciją, šiuo atveju nėra, nes apeliantė be teisėto pagrindo buvo patekusi į geresnę padėtį už kitus kreditorius. Taigi ji kartu su kitais ieškovės kreditoriais turi galimybę ginti savo teises bankroto byloje.
  4. Apeliacinio skundo argumentus, kad pritaikytos restitucijos suma jai yra ypatingai didelė, paneigia pačios apeliantės paaiškinimai teismo posėdžio metu, kad ji turėjo pakankamai pajamų iš darbinės veiklos ir santaupų, jog galėtų teikti itin didelės vertės paskolas įmonei (ieškovei) (2016-09-28 teismo posėdžio garso įrašas nuo 6 min. 54 sek.), taip pat bylos duomenys, kad apeliantei buvo pervedamos didelės piniginių lėšų sumos (t. 1, b. l. 29-33), ji disponavo nekilnojamuoju turtu, kurio dalį vėliau pardavė ieškovei (t. 1, b. l. 160-170).

11Dėl kasacinio teismo išaiškinimų ir teisės normų galiojimo

  1. Apeliantė, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-25 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-618-686/2015, taip pat tvirtina, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės bylos aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-06-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291-701/2017). Šiuo konkrečiu atveju apeliantės nurodyta kasacinio teismo išvada padaryta kitokių bylos faktinių aplinkybių, nei yra nagrinėjamoje byloje, kontekste, be to, apeliantė nutarties citatą pateikia be kitų ją papildančių kasacinio teismo išaiškinimų.
  2. Nurodytoje kasacinio teismo byloje buvo sprendžiama dėl actio Pauliana taikymo sąlygų, kai atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, kai susidariusią skolą atsakovui ieškovas padengė santechnikos prekėmis ir nebuvo nustatyta, kad kiti kreditoriai būtų suinteresuoti sudaryti tokį sandorį. Nagrinėjamoje byloje faktinė situacija yra kitokia, nes ieškovė atsiskaitė su apeliante piniginėmis lėšomis po to, kai buvo suėję piniginių lėšų mokėjimo terminai kitiems kreditoriams (CK 6.9301 str. 2 d.). Todėl apeliantės nurodyta kasacinio teismo išvada nelemia kitokio ginčo sandorio atitikimo CK 6.9301 straipsnio nuostatoms vertinimo. Be to, aptariamoje nutartyje buvo akcentuojama ir tai, kad toks ankstesnis kasacinio teismo išaiškinimas (t. y. kad įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo kol nėra bankroto bylos) gali būti taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko, kaip verslo subjekto, protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus, sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka, kad yra svarbu, jog sandoris nepažeistų kitų tokioje pačioje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie taip pat būtų suinteresuoti sudaryti tokį sandorį (įsigyti tą patį turtą, įskaityti savo reikalavimus ir pan.) tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Nagrinėjamoje byloje susiklostė priešinga situacija, kuomet apeliantė atsidūrė nelyginamai palankesnėje padėtyje, nei kiti kreditoriai, kurie neabejotinai buvo suinteresuoti gauti iš ieškovės atsiskaitymą, tokią aplinkybę liudija jau vien kreditorės K. A. kreipimasis į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo dar iki buvo atliktas mokėjimas apeliantei.
  3. Dar viena svarbi aplinkybė, į kurią teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį vertindama apeliantės cituojamos praktikos aktualumą nagrinėjamai bylai, tai įvykę teisinio reglamentavimo pokyčiai. Nurodytoje kasacinio teismo byloje buvo įvertintos faktinės aplinkybės, egzistavusios iki Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto įsigaliojimo 2013-10-01, o šioje teisės normoje jau tiesiogiai buvo įtvirtinta tokia bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija, kaip iki bankroto bylos vykę atsiskaitymai pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais eiliškumą ir nevykdomas reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto iniciavimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017-07-21 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, jau yra pasisakęs dėl CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pažeidimo reikšmės tyčinio bankroto kontekste. Minėtoje byloje kasacinis teismas pripažino pažeistą CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, kai buvo atsiskaityta su vienu iš įmonės kreditorių ir tai lėmė vėlesnį įmonės veiklos nutraukimą, nors atsiskaitymo metu įmonei dar nebuvo iškelta bankroto byla.
  4. Galiausiai, priešingai nei tvirtina savo apeliaciniame skunde apeliantė, CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintos teisės normos ydingumas nėra niekur konstatuotas, ši norma nėra panaikinta, ji galiojo tiek ginčo pavedimo atlikimo metu, tiek ir šiuo metu, be to, jos taikymas papildomai buvo inkorporuotas ir į kitus teisės aktus (pavyzdžiui, į jau minėtą Įmonių bankroto įstatymą, į Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymą).
  5. Į apeliacinio skundo argumentus atsakyta (CPK 320 str. 1 d.), šie argumentai pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo sprendimą pagrindo neteikia.

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

13Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai