Byla 2-1814/2013
Dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1648-611/2013 pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui AB bankui Snoras iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas N. H. K. (N. H. C.), o nurodyto teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi atsakovas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto.

4J. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, 1) pripažinti negaliojančia tarp jos ir atsakovo 2010 m. lapkričio 23 d. sudarytą su infliacija susieto indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr.S000697 (toliau – indėlio sertifikato įsigijimo sutartis arba ginčo sutartis) dėl 33 890 Lt vertės indėlio sertifikato įsigijimo; 2) taikyti restituciją, pripažįstant ieškovės už indėlio sertifikatą sumokėtą 33 890 Lt sumą lėšomis jos banko sąskaitoje pagal banko sąskaitos sutartį AB banke Snoras, kurioms taikomos Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 straipsnio 4 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies nuostatos; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5Ieškovė nurodė, kad pasibaigus terminuoto indėlio sutarčiai AB SEB banke, susidomėjo terminuoto indėlio sutartimi AB banke Snoras, tačiau nuvykus į banko skyrių, banko darbuotoja pasiūlė sudaryti indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, nurodydama, kad ši sutartis yra analogiška terminuotam indėliui. Ieškovei buvo pateiktas dokumentas „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“, kuriame buvo nurodyta, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovės teigimu, prieš sudarydama sutartį, atsakovas įvertino ieškovės menką patyrimą ir žinias taupymo ir investavimo srityje, suteikė ieškovei neprofesionalaus kliento kategoriją. Tik iškėlus bankui bankroto bylą ir paaiškėjus, kad sutartimi įsigytas indėlio sertifikatas nėra draudžiamas valstybės draudimu, ieškovė suvokė sudariusi sandorį, kurio, žinodama tikrąsias rizikas ir sandorio aplinkybes, nebūtų sudariusi. Ieškovės nuomone, atsakovas suklaidino ieškovę, sudarydamas įspūdį ir nurodydamas, kad banko įsipareigojimai klientui yra draudžiami. Ieškovė nebuvo supažindinta su indėlių sertifikatų išleidimo bendrųjų sąlygų aprašu, šios sąlygos ieškovei nebuvo paaiškintos, šio dokumento ieškovė nepasirašė, o šias sąlygas iš atsakovo gavo tik prieš pateikiant ieškinį teismui. Ieškovė nėra teisininkė ar finansininkė, yra vyresnio amžiaus, todėl atsižvelgusi į atsakovo pateiktą informaciją, pagrįstai manė, kad indėlio sertifikato įsigijimo sutartis ir terminuotas indėlis yra tapačios sutartys. Teigia, kad sutartis buvo sudaryta dėl esminio suklydimo remiantis CK 1.90 ir 1.95 straipsnių nuostatomis. Pažymėjo, kad atsakovas nevykdė pareigų, įtvirtintų Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnyje, nutylėjo rizikas, susijusias su sutarties sudarymu, tinkamai nepaaiškino investavimo rizikos. Taip pat nurodė, kad atsakovas pažeidė ir IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalį, kadangi aiškiai ir suprantamai neinformavo, kad indėlio sertifikatas nėra apdraustas. Aptarnavimo sutarties nuorodoje nėra konkrečiai nurodytas IĮIDĮ, todėl nepagrįsti atsakovo argumentai, kad ieškovė turėjo suvokti, kad tokia nuostata tėra blanketinė. Be to, ieškovei pateikto aprašymo turinys nesudaro pagrindo spręsti, kad bankas tinkamai informavo ieškovę apie indėlio sertifikatui būdingą riziką, tą patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika.

6Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis yra tipinė sutartis, kurios nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio paslaugas bankas teikė ieškovei. Šioje sutartyje nurodyta blanketinė norma, kad įsipareigojimai klientui yra apdrausti LR įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis, nukreipia į IĮIDĮ, kuris numato, kad indėlių sertifikatai nėra draudžiami. Sudarydama minėtą sutartį ieškovė raštu patvirtino gavusi apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, kuriame buvo nurodyta indėlio sertifikato esmė bei indėlio sertifikato rizika esant banko bankrotui. Ieškovė, pasirašydama ginčijamą sutartį, patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su ja yra aptartos, paaiškintos, ji su jomis sutinka ir jos išreiškia jos valią bei tai, kad ji yra susipažinusi su infliacija susietų indėlių sertifikatų išleidimo bendrųjų sąlygų aprašu Nr. 4 (toliau – Aprašas) ir su jo sąlygomis sutinka. Apraše buvo aiškiai nurodyta, kad indėlio sertifikatas nėra indėlių draudimo objektas. Atsakovo teigimu, nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad Aprašas jai nebuvo įteiktas. Be to, pažymėjo, kad minėti Aprašai buvo viešai prieinami atsakovo interneto svetainėje. Ieškovė turi investavimo patirties, turėdama skirtingus bankinius produktus (buvo pasirašiusi terminuoto indėlio ir obligacijų pasirašymo sutartis), turėjo suvokti, kad sandorį sudaro būtent dėl indėlio sertifikato įsigijimo. Atsakovo darbuotojai klientams teikė visą pagal įstatymus reikalaujamą informaciją, banko dalintame lankstinuke taip pat buvo nurodyta, kad indėlio sertifikatas nėra draudžiamas indėlių draudimu. Ieškovė pasirašomų sutarčių skirtumus turėjo pastebėti vien tik pažodiniu indėlio sertifikato apibrėžimu, be to, sutartyje ji buvo įvardijama ne kaip indėlininkė, o kaip investuotoja ar indėlio sertifikato savininkė. Ieškovė nepagrindė nei vienos aplinkybės, galinčios pagrįsti ginčijamos sutarties pripažinimą negaliojančiu, neįrodė, kad iš esmės suklydo.

7Trečiasis asmuo atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė privalėjo suprasti, kad sudaro indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, kadangi ginčo sutarties sudarymo metu skyrėsi atsakovo mokamos palūkanos už terminuotą indėlį ir už indėlio sertifikatą, be to, turėjo suvokti, kad didesnes palūkanas gauna dėl padidintos rizikos. Taip pat turėjo visas galimybes gauti papildomas konsultacijas dėl sandorio esmės. Ieškovė yra UAB „BioIndusrty“ vadovė, todėl kasdieninėje veikloje sudaro eilę sandorių ir negali teigti, kad netinkamai suprato sudaromos ginčijamos sutarties sąlygas bei susijusią riziką. Ieškovė dirbtinai siekia įgyti draudiminę apsaugą. Be to, ieškovės nurodyta teismų praktika savo aplinkybėmis skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. IĮIDĮ 13 straipsnyje įtvirtina atsakovo pareiga informuoti apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (arba) įsipareigojimai, todėl atsakovas negalėjo į minėtą sutartį neįtraukti nuostatos, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti LR įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje patvirtino, kad yra gavusi Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, šis dokumentas buvo viešai prieinamas, o jame buvo nurodyta indėlio sertifikato esmė ir rizika. Pažymėjo, kad dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, be to, ieškovės pageidaujamas restitucijos būdas prieštarautų viešajam interesui, pažeistų CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principus – trečiajam asmeniui būtų sukurta prievolė, nepaisant to, kad jis niekuomet nedalyvavo ginčo šalių prievoliniuose santykiuose kaip sutarties šalis, nežinojo apie tokio sandorio sudarymą ir negavo draudimo įmokos, kaip tai numato IĮIDĮ 6 straipsnio 1 dalis.

8II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi nutarė civilinę bylą pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovui BAB bankui Snoras dėl sutarties pripažinimo negaliojančia prijungti prie civilinės bylos Nr. B2-2267-611/2013 ir laikyti minėtos bylos dalimi; ieškovės J. M. ieškinį tenkinti; pripažinti negaliojančia ieškovės ir atsakovo BAB banko Snoras 2010 m. lapkričio 23 d. sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr.S 000697 dėl 33 890 Lt vertės indėlio sertifikato įsigijimo; taikyti tarp šalių restituciją ir pripažinti ieškovės J. M. sumokėtą 33 890 Lt sumą ieškovės lėšomis jos mokėjimo sąskaitoje BAB banke Snoras, kurioms taikomos IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies nuostatos; priteisti ieškovei iš atsakovo BAB banko Snoras administravimo lėšų 3 025 Lt bylinėjimosi išlaidų.

10Teismas nurodė, kad 2011 m. sausio 20 d. ir 2011 m. kovo 24 d. ieškovė su atsakovu sudarė terminuoto indėlio sutartis, o 2011 m. kovo 3 d. – obligacijų pasirašymo sutartį, tačiau jos neturi teisinės reikšmės nagrinėjant ginčą, kadangi minėtos sutartys sudarytos po 2010 m. lapkričio 23 d. indėlio sertifikato įsigijimo sutarties sudarymo. Taip pat neturi teisinės reikšmės ginčui ir ta aplinkybė, kad ieškovė neginčija sudarytos obligacijų pasirašymo sutarties, nes tai kitoks atsakovo skolos (ne nuosavybės) vertybinis popierius.

11Teismas nustatė, kad atsakovas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje nustatytas pareigas, kadangi pagal byloje pateiktus įrodymus nerinko ir nesurinko įrodymų apie ieškovės finansinę padėtį, jos tikslus sudarant indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, jos patirtį investavimo srityje. Ieškovė yra vyresnio amžiaus, pagal bylos įrodymus neturinti patirties ir būtinų žinių investavimo srityje, todėl negalėjo tinkamai įvertinti visų galimų rizikų. Teismas atmetė trečiojo asmens argumentą, kad ieškovė turėjo suvokti sudaromos sutarties esmę, kadangi yra bendrovės vadovė, nurodydamas, kad pagal ieškovės pateiktus įrodymus ji vadovauti įmonei pradėjo tik nuo 2012 m. rugsėjo 5 d., t.y. jau po ginčo sutarties sudarymo ir tik formaliai valdė bendrovę.

12Teismas pažymėjo, kad nors indėlio sertifikato įsigijimo sutartyje yra nuoroda apie tai, kad ieškovė buvo supažindinta su Aprašu, tačiau toks įrašas nagrinėjamu atveju nėra pakankamas įrodymas, jog ieškovė iš tikrųjų buvo supažindinta su visomis su indėlio sertifikato įsigijimu susijusiomis rizikomis bei kad indėlio sertifikatas nėra apdraustas IĮIDĮ nustatyta tvarka, nes tai yra standartinė sutarties sąlyga, nepašalinanti atsakovo darbuotojų netinkamo pareigų atlikimo galimybės ir visų rizikų neatskleidimo. Be to, teismas nustatė, kad Aprašo kopija ginčo sutarties sudarymo metu ieškovei nebuvo įteikta, ieškovė neturėjo galimybės apsvarstyti atsakovo pasiūlymo dėl indėlio sertifikato įgijimo. Todėl įvertinus ieškovės asmenį, sutarties sudarymo aplinkybes, atsakovo informacijos pateikimo būdą, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į įrodymų pakankamumo taisyklę, teismas sprendė, kad labiau tikėtina, todėl laikytina įrodyta, kad ieškovė suklydo dėl sudarytos ginčijamos sutarties esmės, nes iš atsakovo pateiktos informacijos jai galėjo susidaryti įspūdis, jog jos įsigyjamas indėlio sertifikatas yra apdraustas IĮIDĮ nustatyta tvarka. Tokiu būdu atsakovas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Teismas konstatavo, kad ieškovė, sudarydama ginčijamą sutartį, tikėjosi, jog indėlio sertifikatas yra apdraustas, ir būtent tai sąlygojo jos valią sudaryti tokią sutartį. Priešingu atveju ji indėlio sertifikato įsigijimo sutarties nebūtų sudariusi. Toks ieškovės suklydimas pripažintinas esminiu, todėl 2010 m. lapkričio 23 d. indėlio sertifikato įsigijimo sutartis pripažintina negaliojančia (CK 1.90 str.).

13Teismas sprendė, jog pripažinus sutartį negaliojančia taikant restituciją laikytina, kad ieškovės už indėlio sertifikatą sumokėtos lėšos (33 890 Lt) grąžinamos į jos sąskaitą, į kurią ieškovė įmokėjo minėtas lėšas, atsakovo banke ir jos yra lėšos banko sąskaitoje pagal banko sąskaitos sutartį, kurioms pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį, 3 straipsnio 1 dalį taikoma minėtame įstatyme nustatyta draudimo apsauga, neviršijant 100 000 eurų atitinkančios sumos litais (CK 1.90 str. 3 d., 1.80 str. 2 d., 6.145 str.). Teismas nurodė, kad restitucijos taikymas nagrinėjamu atveju ieškovei pagal IĮIDĮ nuostatas įgijus teisę į neišmokėtą draudimo išmoką (ar jos dalį), nepažeidžia viešojo intereso, nes tokia yra IĮIDĮ įstatymo paskirtis. Be to, pažymėjo, kad visais atvejais trečiasis asmuo įgyja pareigą išmokėti banko indėlininkams draudimo išmokas, nors ir nedalyvauja bei negali įtakoti tarp atsakovo ir jo klientų sudarytų sutarčių sąlygų. Teismas taip pat nustatė, kad nėra CK 6.145 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų restitucijai byloje netaikyti. Tai, kad sandoris yra niekinis dėl ieškovės suklydimo, negali pabloginti jos kaip nukentėjusio asmens teisių, nepriklausomai nuo to ar atsakovas pagal IĮIDĮ nuostatas mokėjo draudimo įmokas trečiajam asmeniui, nes šis teisinis santykis (draudimo įmokų mokėjimo) yra atsakovo ir trečiojo asmens vidaus teisiniai santykiai. Teismas pažymėjo, kad nutarčiai įsiteisėjus, atsakovo bankroto administratorius privalo įvertinti ar ieškovės banko sąskaitoje turėtoms lėšoms taikoma IĮIDĮ reglamentuota draudiminė apsauga, jeigu taip – pranešti apie tai VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atitinkamai po draudimo išmokos išmokėjimo pakeičiant kreditorių bankroto byloje.

14Kadangi pareikštas ieškinys iš esmės yra susijęs su kreditoriaus reikalavimo tenkinimo eiliškumu bei galimybe gauti draudimo išmoką pagal IĮIDĮ, teismas sprendė, kad šis reikalavimas turi būti sprendžiamas atsakovo bankroto byloje, todėl nagrinėjamą bylą nutarė prijungti prie atsakovo bankroto bylos ir išspręsti nutartimi bankroto byloje (ĮBĮ 10 str. 7 d., 15 str. 2 d., 21 str. 1 d., Bankų įstatymo 85 str., CPK 163 str. 5 p.).

15Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad atsakovas gynėsi nuo jam pareikštų ieškovės reikalavimų, patenkinus ieškinį ieškovei iš atsakovo administravimo išlaidų priteistina 3 025 Lt advokato pagalbos išlaidų (CPK 93 str., 98 str. 2 d., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-2097/2012).

16III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

17Atskiruoju skundu trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutarties dalį, kuria patenkintas ieškovės ieškinys ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog ieškovė buvo suklaidinta, neatsižvelgė į CK 1.6 straipsnio, IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies nuostatas ir įstatymo nežinojimą pripažino pakankamu pagrindu konstatuoti asmens suklydimą esminiu, nors suklydimą realiai sąlygojo ne atsakovo suklaidinta informacija, o įstatymo nežinojimas. Toks teigiančio, kad buvo suklaidintas, asmens elgesio vertinimas, kai įstatymo nežinojimu yra grindžiamas esminis jo suklydimas, prieštarauja CK 1.6 straipsnio, 1.90 straipsnio 5 dalies nuostatoms ir paneigia civilinių santykių stabilumo principus.
  2. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas ieškovės valios trūkumų, neįvertino jos elgesio po sutarties sudarymo. Be to, ieškovė neįrodė savo suklydimo sudarant sandorį. Tikrieji ieškovės ieškinio pareiškimo teismui motyvai – siekti dirbtinai įgyti draudiminę apsaugą pagal IĮIDĮ straipsnio nuostatas, kadangi neišmokant indėlių draudimo išmokos, patenkinus ieškinį ieškovės faktinė turtinė ir teisinė padėtis nepasikeistų.
  3. Nutartyje motyvuojant tariamai įrodytą esminį ieškovės suklydimą komentuojama ieškovės asmenybė negalėjo būti nustatyta pagal jos atstovo paaiškinimus.
  4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties esmę, o vertindamas ginčijamos sutarties sąlygas, pažeidė sutarčių aiškinimo principus. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad pačioje ginčo sutartyje yra nurodyta, kad ieškovė buvo supažindinta su Aprašu, kuriame buvo aiškiai nurodyta, kad su infliacija susietas indėlio sertifikatas nėra indėlių draudimo objektas. Minėtas dokumentas sutarties sudarymo metu ir po jos sudarymo buvo viešai prieinamas atsakovo interneto tinklalapyje. Be to, neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties inter alia 3 punkte esanti informacija apie atsakovo įsipareigojimų klientams draudimą yra savarankiška nuo ginčijamos sutarties, bendro pobūdžio ir reguliuoja ne vien atsakovo įsigyto indėlio sertifikato įsigijimo klausimus bet ir kitus su investicijų paslaugų teikimu susijusius klausimus (tame tarpe ir vėliau ieškovės sudarytas obligacijų įsigijimo sutartis).
  5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė nebuvo supažindinta su sutarčių bendrosiomis sąlygomis, esminėmis sandorio aplinkybėmis, rizika bei Aprašu. Ieškovė privalėjo įrodyti, kad atsakovas pažeidė CK 6.719 straipsnio 1 dalies, FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies bei 22 straipsnio 2 dalies nuostatose nurodytas pareigas, o ne atsakovas įrodyti, jog tų teisės normų nepažeidė.
  6. Įrodymų pakankamumo taisyklės, įtvirtintos CPK 176 straipsnio 1 dalyje pažeidimas turėjo esminę įtaką neteisėtos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimui, kadangi taikant įrodymų pakankamumo taisyklę teismas galėjo ir turėjo pripažinti nustatytu faktą, kad ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimų. Joks protingas žmogus nebūtų pripažinęs fakto, kad ieškovė, parašu sutartyje patvirtinusi susipažinimą su Aprašu, esminėmis sąlygomis bei rizikingumu, nesant jokių kitų įrodymų, realiai nesusipažino su sutarties esminėmis sąlygomis, Aprašu, rizikingumu ir pan.
  7. Teismas pažeidė rungimosi ir dispozityvumo principus, nutartį motyvuodamas aplinkybe, kuria ieškovė nesirėmė (CPK 12, 13 str.). Ieškovė niekada neįrodinėjo ir ieškinio pagrindu nenurodė tos aplinkybės, kad atsakovas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas pareigas.
  8. Teismas pažeidė restituciją reglamentuojančias materialinės teisės normas ir nepagrįstai taikė restituciją ne tarp ginčo sutarties šalių, o trečiojo asmens atžvilgiu. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pagal sutartį ieškovės atsakovui pervestoms lėšoms yra taikomos IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi ieškovės ir atsakovo sutartis negalėjo būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Įvertinus tai, kad sutartis laike galiojo ir sukėlė teisines pasekmes, ji galėjo būti pripažinta negaliojančia tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, t.y. po draudiminio įvykio (IĮIDĮ 10 str. 3 d.).

18Atsiliepime į trečiojo asmens atskirąjį skundą atsakovas prašo jį patenkinti.

19Atskiruoju skundu atsakovas BAB bankas Snoras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį atmesti. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovės esminį suklydimą jai sudarant ginčijamą sandorį, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį rėmėsi tik ieškovės deklaratyviais teiginiais, kad atsakovas nesupažindino jos su rizika, kuri yra susijusi su indėlio sertifikato įsigijimo sutarties sudarymu, ieškovė tikėjosi, kad indėlis yra apdraustas IĮIDĮ nustatyta tvarka.
  2. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju siekiant visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo, buvo būtina ištirti aptarnavimo sutarties nuostatas, susijusias su įstatymine atsakovo pareiga suteikti ieškovei būtiną informaciją pagal FPRĮ.
  3. Ieškovė pasirašytinai patvirtino, kad gavo AB banko Snoras veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką ir, patvirtino, kad susipažino su joje pateikta informacija. Todėl net nustačius, kad ieškovė negavo indėlio sertifikato įsigijimo sutartyje minimo Aprašo kopijos turi būti laikoma, kad pastaroji buvo supažindinta su informacija apie galimą indėlio sertifikatų emitento bankroto riziką. Teismo išvada, kad pakankamu supažindinimo įrodymu teismas pripažintų įrodymą, kad ieškovei buvo įteikta aprašo kopija, susiaurina FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatos reikšmę.
  4. Būtent tai, kad ieškovė po ginčijamos sutarties sudarymo jos su atsakovu sudarytos aptarnavimo sutarties pagrindu sudarė sandorį dėl obligacijų pirkimo, patvirtina aplinkybę, kad pastaroji suvokė ginčo sutarties esmę bei rizikingumą jos sudarymo metu, o jos veiksmai po ginčo sutarties sudarymo - kad ieškovės suklydimas buvo neesminis.
  5. Vadovaujantis ieškovės asmeninėmis savybėmis galima daryti išvadą, kad ieškovė yra aukštesnių nei vidutinių sugebėjimų neprofesionali investuotoja, todėl jai turėjo būti suprantamos indėlio sertifikato įsigijimo sutarties esminės sąlygos, indėlio sertifikato esmė ir kitos nuostatos.
  6. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir pritaikė FPRĮ 3 straipsnio 5, 12 dalių bei 22 straipsnio 5 dalies nuostatas. Be to, ieškovė niekada neįrodinėjo ir ieškinio pagrindu nenurodė tos aplinkybės, kad atsakovas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas pareigas.
  7. Apeliantas nesutinka su bylinėjimosi išlaidų priteisimu iš atsakovo administravimui skirtų lėšų. Apelianto nuomone, ieškovės bylinėjimosi išlaidos neatitinka bankroto administravimui skiriamų išlaidų esmės ir paskirties, todėl negali patekti į tokioms išlaidoms galimų numatyti bankrutuojančios įmonės lėšų sudėtį ir negali būti priskiriamos prie atsakovo administravimo išlaidų.

20Atsiliepime į atsakovo ir trečiojo asmens atskiruosius skundus ieškovė prašo juos atmesti.

21IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22Atskirieji skundai netenkintini.

23Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 338 str.).

24Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

25Pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos, kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad šalis naudodamasi savo teisėmis jos pasirinktu būdu privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, įrodymų pakankamumo taisykle, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 3 str. 7 d., 42 str. 5 d., 12 str., 13 str., 178 str.). Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese yra grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, kuris reiškia, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-260/2001; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.).

26Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė paminėtų ir kitų civilinio proceso taisyklių, išsamiai ištyręs ir tinkamai įvertinęs visas bylos aplinkybes bei įrodymus, padarė motyvuotą išvadą dėl ieškovės suklydimo, sudarant ginčo sutartį, ir turėjo pagrindo patenkinti jos ieškinį dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu bei restitucijos taikymo.

27Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį, iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.); suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.).

28Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.90 straipsnyje įtvirtinto pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu taikymo sąlygos yra tokios: 1) turi būti konstatuotas suklydimo faktas; 2) suklydimas turi būti kvalifikuotas kaip esminis; 3) suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2012).

29Bylos duomenimis nustatyta, jog 2010 m. lapkričio 23 d. ieškovė, prieš pasirašydama ginčo sutartį pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. S9912442 (susidedančią iš specialiosios ir bendrosios dalių; toliau – Aptarnavimo sutartis), pagal kurią jai buvo suteikta neprofesionalaus kliento kategorija, bei prie Aptarnavimo sutarties pridėtą dokumentą „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“, kuriame tarp kitų nuostatų nurodyta, jog „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Vykdant šią sutartį ieškovė ir atsakovas tą pačią dieną (2010 m. lapkričio 23 d.) sudarė su infliacija susieto indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, pagal kurią ieškovė nupirko 33 890 Lt vertės indėlio sertifikatą su 5 procentų dydžio minimalia metine palūkanų norma, kurio įsigaliojimo data – 2010 m. lapkričio 29 d., išpirkimo data – 2012 m. lapkričio 29 d. Ginčo sutartyje nurodyta, jog, pasirašydama šią sutartį, ieškovė patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su ja buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, ieškovė su jomis sutinka ir jos išreiškia jos valią, ieškovė buvo supažindinta su Aprašu ir visiškai sutinka su jo sąlygomis. Ieškovės teigimu, ginčo sutartis buvo sudaryta iš esmės suklydus, t. y. ji manė, jog indėlio sertifikatas yra analogiška terminuotam indėliui priemonė, kuri yra apdrausta įstatymo nustatyta tvarka VĮ „Indėlių investicijų draudimas“.

30Apeliantas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirąjį skundą grindžia tuo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė nebuvo supažindinta su ginčo sutarties bendrosiomis sąlygomis, esminėmis sandorio aplinkybėmis, rizika bei Aprašu. Apelianto teigimu, ieškovė privalėjo įrodyti, kad atsakovas pažeidė CK 6.719 straipsnio 1 dalies, FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies bei 22 straipsnio 2 dalies nuostatose nurodytas pareigas, o ne atsakovas įrodyti, jog tų teisės normų nepažeidė. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apelianto argumentu. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovei neigiant, jog bankas tinkamai atliko kliento informavimo pareigą apie siūlomai finansinei priemonei (indėlio sertifikatui) būdingą riziką, pareiga įrodyti, jog jis šią prievolę atliko tinkamai, tenka atsakovui.

31Atsakovas, siekdamas paneigti teismo išvadą dėl netinkamo pareigos informuoti įvykdymo, atskirajame skunde nurodo, jog ieškovė pasirašytinai patvirtino, kad gavo Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką ir kad susipažino su joje pateikta informacija. Todėl net nustačius, kad ieškovė negavo indėlio sertifikato įsigijimo sutartyje minimo Aprašo kopijos turi būti laikoma, kad pastaroji buvo supažindinta su informacija apie galimą indėlio sertifikatų emitento bankroto riziką. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apelianto teigimu.

32Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju AB bankas Snoras neįvykdė FPRĮ 22 straipsnyje jam, kaip finansų maklerio įmonei, nustatytų pareigų, J. M. yra vyresnio amžiaus, o pagal bylos įrodymus neturinti patirties ir būtinų žinių investavimo srityje, todėl negalėjo tinkamai įvertinti visų galimų rizikų.

33Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas (finansų maklerio įmonė, tarp kitų, teikianti ir investicines paslaugas, - FPRĮ 3 str. 7 d.), suteikęs ieškovei neprofesionalaus kliento kategoriją, prisiėmė prievolę aiškiai ir suprantamai suteikti ieškovei visą informaciją, kurios pagrindu ji galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (FPRĮ 22 str. 3 d.), bei suteikti ieškovei informaciją apie finansines priemones, taip pat teikti konsultacijas ir įspėti apie riziką, kuri būdinga investicijoms į tam tikras finansines priemones (FPRĮ 22 str. 4 d. 2 p.). Pirmosios instancijos teismo teisingai nustatytais duomenimis, ieškovė nėra profesionali investuotoja; be to, ginčo sutartis buvo sudaryta Aptarnavimo sutarties pagrindu, kuri pagal savo pobūdį yra atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, todėl, sprendžiant kilusį ginčą, taikytina CK 6.719 straipsnio 1 dalis, nustatanti paslaugų teikėjui (šiuo atveju – atsakovui) pareigą, prieš sudarant paslaugų sutartį, suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui.

34Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo sutarties nuostatose nėra nurodyta dėl indėlių sertifikato įsigijimo rizikos.

35Bylos duomenimis, ginčo sutartyje nurodytas Aprašas nebuvo įteiktas ieškovei nei prieš pasirašant ginčo sutartį, nei vėliau, nepaisant to, kad ieškovės pasirašytoje ginčo sutartyje nurodyta, jog klientas (ieškovė) yra susipažinęs su Aprašu ir jo sąlygomis. Pagal bylos duomenis ieškovei nebuvo įteikti ir AB banko Snoras apibendrintas Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas (toliau – Aprašymas), kurio 8 punkte nurodyta obligacijų rizika bei pelningumas, ir Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka (toliau – Aprašymo santrauka), o Aptarnavimo sutartyje nėra aiškiai nurodyta, kad indėlių sertifikatas nėra apdraustos IĮIDĮ nustatyta tvarka, juolab kad Aptarnavimo sutarties nuostatose, kaip minėta, nurodyta, jog „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti LR įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

36Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Aprašymo ir Aprašymo santraukos įrodomoji reikšmė bei atsakovo atskleidimo pareigos įgyvendinimas šių dokumentų pagrindu, išsamiai išanalizuoti analogiškose bylose (pvz.: 2012 m. lapkričio 22 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2098/2013), kurioje pažymėta, kad jog Aprašymo ir Aprašymo santraukos turinys nesudaro pagrindo spręsti, jog bankas tinkamai informavo klientą apie indėlio sertifikatui būdingą riziką. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog, nepriklausomai nuo to, ar klientas realiai gavo minėtus dokumentus (ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą neigia šių dokumentų gavimą), jų turinys nepatvirtina šioje byloje teisinę reikšmę turinčios aplinkybės dėl banko pareigų, susijusių su ieškovės informavimu apie galimas indėlio sertifikato rizikas, tinkamo atlikimo.

37Apeliantas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ savo atskirąjį skundą taip pat grindžia netinkamu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, konstatuojant, jog indėlių sertifikato įsigijimo sutarties sudarymo metu ieškovė nebuvo supažindinta su Aprašu bei jame esančia sąlyga, patvirtinančia, jog indėlio sertifikatas nėra indėlių draudimo objektas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apelianto išvada.

38Pažymėtina, jog apelianto minimas indėlių sertifikato savininko patvirtinimas į 2010 m. lapkričio 23 d. indėlių sertifikato įsigijimo sutartį yra įtrauktas kaip standartinė jos sąlyga. Minėta sąlyga nėra niekaip individualizuota atskirai indėlių sertifikato savininko raštiškai išreikštu patvirtinimu. Todėl bylos nagrinėjimo metu ieškovei neigiant minėto Aprašo jai pateikimą, pareiga įrodyti jo pateikimą ieškovei teko atsakovui. Ši išvada darytina, atsižvelgiant į standartinių sąlygų rengėjui tenkančią įrodinėjimo naštą įrodyti aplinkybę, kad kita šalis buvo tinkamai supažindinta su standartinėmis sutarties sąlygomis, atsižvelgiant į tai, kad tiek indėlio sertifikato įsigijimo sutartis, tiek Aprašas yra standartines sąlygas įtvirtinantys objektai. Be to, atsakovas, kaip atlygintinų paslaugų teikimo sutarties šalis (paslaugų teikėjas), turėdamas jam CK 6.719 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą informacijos suteikimo klientui pareigą, o kaip finansų maklerio įmonė – laikytis jo veiklai keliamų FPRĮ nustatytų reikalavimų, tame tarpe ir tų, kurie įtvirtinti šio įstatymo 22 straipsnio 3 ir 4 dalyse, turėjo pareigą pateikti įrodymus apie tinkamą pareigų, susijusių su informacijos ieškovei apie indėlio sertifikatui būdingą riziką suteikimu, atlikimą. Teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentu, jog minėtos informacijos pateikimo klientui formai ir būdui nėra keliami jokie reikalavimai. Tačiau bet kokiu atveju atsakovas, būdamas subjektas, kuriam tenka pareiga įrodyti aplinkybes, susijusias su jam tenkančių pareigų tinkamu įvykdymu, turi prisiimi ir šių aplinkybių įrodinėjimo riziką tiek įrodinėjimo priemonių, tiek įrodymų turinio prasme. Pažymėtina, jog, išskyrus minėtą 2010 m. lapkričio 23 d. indėlio sertifikato įsigijimo sutarties standartinę sąlygą, kuria išreikštas indėlio sertifikato savininko patvirtinimas, jog jis yra susipažinęs su Aprašu ir visiškai sutinka su jo sąlygomis, atsakovas nepateikė jokių kitų šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų.

39Nagrinėjamu atveju, sprendžiant, ar ieškovė buvo supažindinta su Aprašu, atsakovas turėjo įrodyti bent vienos iš šių sąlygų egzistavimą, t.y. teisinę reikšmę turinčios Aprašo sąlygos, jog indėlio sertifikatas nėra indėlių draudimo objektas, įtraukimą į rašytinį indėlio sertifikato įsigijimo sutarties tekstą; Aprašo pateikimą ieškovei kaip indėlio sertifikato įsigijimo sutarties priedą atskiru dokumentu; Aprašo atsiuntimą ieškovei iki indėlio sertifikato įsigijimo sutarties pasirašymo; Aprašo pateikimą susipažinti ieškovei indėlio sertifikato įsigijimo sutarties pasirašymo metu. Atsižvelgiant į tai, jog indėlio sertifikato įsigijimo sutartyje esanti standartinė sąlyga, išreiškianti indėlio sertifikato savininko patvirtinimą dėl jo susipažinimo su Aprašu, yra vienintelis atsakovo pateiktas ieškovės susipažinimą su Aprašu patvirtinantis įrodymas, ieškovei ginčijant minėtos sutarties sąlygos atitikimą tikrovei, jis negali būti laikomas pakankamu, siekiant įrodyti ieškovės supažindinimo su Aprašu aplinkybę. Pareiga pateikti papildomus Aprašo pateikimo susipažinti ieškovei indėlių sertifikato įsigijimo sutarties sudarymo metu patvirtinančius įrodymus teko atsakovui. Apelianto argumentas, jog FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis nenumato konkrečių supažindinimo su rizikos būdų, todėl su rizikomis gali būti supažindinama žodžiu, po to pateikiant standartines sąlygas atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliantas neįrodė, kad supažindino ieškovę su aprašu žodžiu ar kitais būdais, o kaip minėta, būtent atsakovui, o ne ieškovei teko šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepateikė ieškovės supažindinimo su Aprašu patvirtinančių įrodymų, jis turi prisiimti su šios įrodinėjimo pareigos neįvykdymu susijusių pasekmių atsiradimo riziką. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliantai neįrodė, jog atsakovas atliko veiksmus, kurie galėtų būti laikomi tinkamu kitos sutarties šalies supažindinimu su standartinėmis sąlygomis, priešingai, jie teigė, jog atsakovas pareigos ieškovei pateikti Aprašą, kuriame nurodyta, jog indėlių sertifikatams draudimo apsauga netaikoma, neturėjo, nes ji su juo galėjo susipažinti ir internete.

40Be to, svarbu pažymėti, kad IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatyta, kad draudėjas esamus ir būsimus indėlininkus ir investuotojus lietuvių kalba aiškiai ir lengvai suprantamai turi informuoti apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (arba) įsipareigojimai investuotojams, draudimo sąlygas, įskaitant draudimo sumą, draudimo objektą ir šio Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje išvardytus atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami. Dėl to teisėjų kolegijos vertinimu, trečiojo asmens argumentas, kad ieškovė negali remtis savo suklydimu, nes ji privalėjo žinoti įstatymus atmestinas kaip nepagrįstas.

41Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, išsamiai ištyręs ir tinkamai įvertinęs visus byloje esančius įrodymus (tarp jų – ginčo sutarties, Aptarnavimo sutarties nuostatas, ieškovės paaiškinimus) turėjo pagrindo teigti, jog atsakovas neįrodė, kad tinkamai atliko aukščiau paminėtą informavimo pareigą, o apeliantai nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK įtvirtintas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (CPK 176-178, 185 str.).

42Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant dėl to, ar bankas tinkamai suteikė klientui visą reikalingą informaciją apie siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką, svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ir, ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalus investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).

43Dėl nurodyto yra pagrindo teigti, kad atsakovo pateikta ieškovei informacija apie indėlių sertifikato, kaip finansinės priemonės, esmę ir joms būdingą riziką (tarp jos – indėlių sertifikato neapdraudimą) buvo neaiški ir neišsami, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas neįrodė, jog tinkamai supažindino ieškovę su ginčo sutarties sudarymo sąlygomis ir rizika, o tokių įrodymų apeliantai nepateikė ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 12, 178, 185, 314 str.).

44Nepagrįstas ir atsakovo atskirojo skundo argumentas, kad vadovaujantis ieškovės asmeninėmis savybėmis galima daryti išvadą, kad ieškovė yra aukštesnių nei vidutinių sugebėjimų neprofesionali investuotoja, todėl jai turėjo būti suprantamos indėlio sertifikato įsigijimo sutarties esminės sąlygos, indėlio sertifikato esmė ir kitos nuostatos.

45Minėta, kad pagal aukščiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, sprendžiant dėl banko suteiktos klientui informacijos apie siūlomų finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką, svarbu įvertinti, ar ja remdamasis neprofesionalus investuotojas galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką.

46Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovas tinkamai neišaiškino ieškovei ginčo sutarties sudarymo rizikos bei aplinkybės, kad indėlių sertifikatas, kurį bankas pasiūlė įsigyti ieškovei, nėra apdraustas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ IĮIDĮ nustatyta tvarka, o ieškovė nėra profesionali investuotoja, ji neturi specialių žinių investavimo srityje, būdama bendrosios praktikos gydytoja, o 2012 m. rugsėjo 6 d. tapusi ir UAB „BioIndustry“ vadove, ieškovė nedirbo investavimo srityje, be to, ginčo sutarties sudarymo metu jai buvo 56 metai. Dėl nurodytų aplinkybių yra pagrindas teigti, kad ieškovė neturėjo pakankamų žinių investavimo srityje, jog būtų galėjusi savarankiškai įvertinti aplinkybes dėl ginčo sutarties sudarymo rizikos; be to, dėl aukščiau nurodytos atsakovo ieškovei suteiktos informacijos, tarp jos nurodytos Aptarnavimo sutartyje, kad „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, ieškovei galėjo susidaryti klaidingas įspūdis dėl indėlių sertifikato draudimo, kuris, ieškovės teigimu, nulėmė jos sprendimą sudaryti šią sutartį.

47Aukščiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančia pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį ginčo sutartį, sudarytą dėl esminio ieškovės suklydimo (CK 1.90 str. 1, 4 d.; CPK 185 str.).

48Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą, kadangi negrąžino šalių į pirminę padėtį, sukūrė prievoles ginčo sandoryje nedalyvavusiam trečiajam asmeniui bei pažeidė viešąjį interesą. Šie teiginiai teisėjų kolegijos vertinimu atmestini kaip nepagrįsti (CK 6.145, 6.147 str.).

49Pagal CK 1.90 straipsnio 3 dalį, jeigu iš esmės suklydus sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o, kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

50Nagrinėjamu atveju yra aktualu tai, kad atsakovui yra iškelta bankroto byla ir jis net pripažinus sandorį negaliojančiu, negali būti įpareigojamas grąžinti ieškovei lėšas, išvengiant ĮBĮ nustatytos atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos (ĮBĮ 35 str.; Bankų įstatymo 87 str.). Pažymėtina, jog nepakeitus restitucijos būdo ieškovės interesai nebūtų realiai apginti. Be to, jeigu ieškovė nebūtų sudariusi ginčo sutarties, jos teisinis statusas būtų analogiškas banko sąskaitos turėtojo statusui, o tokiose sąskaitose esančios piniginės lėšos laikytinos apdraustomis IĮIDĮ nustatyta tvarka, todėl joms būtų taikoma draudimo apsauga (IĮIDĮ 3 str. 1 d.). Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad ieškovės už indėlio sertifikatą sumokėtos lėšos (33 890 Lt) grąžinamos į jos sąskaitą atsakovo banke ir jos yra lėšos banko sąskaitoje pagal banko sąskaitos sutartį, kurioms taikoma draudimo apsauga, restituciją reglamentuojančių teisės normų nepažeidė.

51Be to, pažymėtina, kad pagal CK 1.95 straipsnio nuostatas, pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento). Jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo atveju nėra teisinio bei faktinio pagrindo pripažinti, kad sutarties pagal turinį negalima pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento, todėl apelianto argumentas, kad ieškovės ir atsakovo sutartis negalėjo būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, atmestinas kaip nepagrįstas.

52Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 47 straipsnio 1 dalį, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ši norma atskleidžia, kad teismo priimtas sprendimas gali turėti padarinių ne tik atsakovams bet ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kuris į bylą buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu, argumentai dėl šia teismo nutartimi jam atsiradusių prievolių laikytini nepagrįstais.

53Atsakovas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas laikė bankrutavusios įmonės administravimo išlaidomis, kurios apmokamos ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apelianto teiginiu.

54Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, nustatant ar, išlaidos priskirtinos prie administravimo išlaidų, visų pirma reikia atsižvelgti į tokių išlaidų paskirtį, teisinę prigimtį, subjektus, kurių naudai tos išlaidos apmokamos, taip pat jų atsiradimo laiką. Pažymėtina, kad tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų, kurių sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo jomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 26 str. 2, 3 d.).

55Nagrinėjamoje byloje atsakovo BAB bankas Snoras išlaidos ieškovei dėl bylos nagrinėjimo metu jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atsirado po bankroto bylos iškėlimo. Jų atsiradimą lėmė ieškovės pareikšti reikalavimai atsakovui BAB bankui Snoras dėl sandorio nuginčijimo ir šalių ginčo išsprendimas ieškovės naudai. Ieškovė šių išlaidų turėjo todėl, kad atsakovas, kuriam iškelta bankroto byla, atstovaujamas bankroto administratoriaus, gynėsi nuo jam ieškovės pareikšto reikalavimo, laikydamas jį neteisėtu ir nepagrįstu. Jei atsakovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, nesutinka su ieškovo jam pareikštais turtiniais reikalavimais, siekdamas sutaupyti įmonės turto, ir patiria išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti, jos priskirtinos įmonės administravimo išlaidoms ir turi būti atlyginamos ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Dėl to tuo atveju, jei, išsprendus pareikštus reikalavimus, ieškovo pareikšti reikalavimai yra patenkinami, o atsakovui teismo procesinio sprendimo pagrindu atsiranda prievolė atlyginti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas, jos taip pat turi būti atlyginamos iš administravimo išlaidų.

56Dėl šios priežasties bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas laikė bankrutavusios įmonės administravimo išlaidomis (ĮBĮ 36 str. 3 d.), kurios apmokamos ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

57Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų nėra pagrindo atskirųjų skundų argumentais panaikinti ar pakeisti teisėtos bei pagrįstos Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutarties (CPK 263 str., 329 – 330, 338 str.).

58Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų argumentų, nurodytų atskiruosiuose skunduose ir atsiliepimuose į juos, kadangi kiti argumentai neturi reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui.

59Pagal bylos medžiagą ieškovė už atsiliepimus į atsakovo ir trečiojo asmens atskiruosius skundus yra turėjusi 2 178 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Išnagrinėjus bylą iš esmės ir atmetus atskiruosius skundus, tenkintinas ieškovės prašymas priteisti iš apeliantų advokato pagalbos išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme, ieškovei iš atsakovų priteistina po 1 089 Lt advokato pagalbos išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 1, 6 p., 98 str., 302 str.).

60Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

61Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

62Priteisti iš atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS, į. k. 112025973, ir trečiojo asmens valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“, į. k. 110069451, ieškovės J. M., a. k. ( - ) naudai po 1 089 Lt (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis litus) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismo... 4. J. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, 1)... 5. Ieškovė nurodė, kad pasibaigus terminuoto indėlio sutarčiai AB SEB banke,... 6. Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.... 7. Trečiasis asmuo atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė... 8. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi nutarė civilinę... 10. Teismas nurodė, kad 2011 m. sausio 20 d. ir 2011 m. kovo 24 d. ieškovė su... 11. Teismas nustatė, kad atsakovas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje... 12. Teismas pažymėjo, kad nors indėlio sertifikato įsigijimo sutartyje yra... 13. Teismas sprendė, jog pripažinus sutartį negaliojančia taikant restituciją... 14. Kadangi pareikštas ieškinys iš esmės yra susijęs su kreditoriaus... 15. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad atsakovas gynėsi nuo jam... 16. III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 17. Atskiruoju skundu trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų... 18. Atsiliepime į trečiojo asmens atskirąjį skundą atsakovas prašo jį... 19. Atskiruoju skundu atsakovas BAB bankas Snoras prašo panaikinti Vilniaus... 20. Atsiliepime į atsakovo ir trečiojo asmens atskiruosius skundus ieškovė... 21. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 22. Atskirieji skundai netenkintini.... 23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir... 24. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei... 25. Pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos, kasacinis teismas ne kartą yra... 26. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė... 27. Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį, iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali... 28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.90 straipsnyje... 29. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2010 m. lapkričio 23 d. ieškovė, prieš... 30. Apeliantas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirąjį skundą... 31. Atsakovas, siekdamas paneigti teismo išvadą dėl netinkamo pareigos... 32. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo... 33. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas (finansų maklerio įmonė, tarp... 34. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo sutarties nuostatose nėra nurodyta dėl... 35. Bylos duomenimis, ginčo sutartyje nurodytas Aprašas nebuvo įteiktas... 36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Aprašymo ir Aprašymo santraukos... 37. Apeliantas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ savo atskirąjį... 38. Pažymėtina, jog apelianto minimas indėlių sertifikato savininko... 39. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant, ar ieškovė buvo supažindinta su Aprašu,... 40. Be to, svarbu pažymėti, kad IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatyta, kad draudėjas... 41. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, išsamiai ištyręs ir tinkamai... 42. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant... 43. Dėl nurodyto yra pagrindo teigti, kad atsakovo pateikta ieškovei informacija... 44. Nepagrįstas ir atsakovo atskirojo skundo argumentas, kad vadovaujantis... 45. Minėta, kad pagal aukščiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 46. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovas tinkamai neišaiškino ieškovei... 47. Aukščiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrindo spręsti, jog pirmosios... 48. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirajame... 49. Pagal CK 1.90 straipsnio 3 dalį, jeigu iš esmės suklydus sudarytas sandoris... 50. Nagrinėjamu atveju yra aktualu tai, kad atsakovui yra iškelta bankroto byla... 51. Be to, pažymėtina, kad pagal CK 1.95 straipsnio nuostatas, pripažintas... 52. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 47 straipsnio 1 dalį, tretieji... 53. Atsakovas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas... 54. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, nustatant ar,... 55. Nagrinėjamoje byloje atsakovo BAB bankas Snoras išlaidos ieškovei dėl bylos... 56. Dėl šios priežasties bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas... 57. Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų nėra pagrindo atskirųjų skundų... 58. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų argumentų, nurodytų atskiruosiuose... 59. Pagal bylos medžiagą ieškovė už atsiliepimus į atsakovo ir trečiojo... 60. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 61. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį palikti... 62. Priteisti iš atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS, į. k....