Byla 2A-339/2006

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Gintaro Pečiulio, Vinco Versecko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, dalyvaujant ieškovo atstovams adv. S.Raižienei, A.P., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“ ir atsakovų S. Ž. bei D. Ž. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-473-153/2006 pagal ieškovo bankrutuojančios V. ir S. M. prekybos centras individualios įmonės ieškinį atsakovams akcinei bendrovei ,,Lietuvos draudimas“, uždarajai akcinei bendrovei „Statybos ritmas“, uždarajai akcinei bendrovei „Eniro infomedija“, akcinei bendrovei „Kauno duona“, S. Ž. ir D. Ž. dėl piniginių išmokų pritesimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovas bankrutuojanti individuali įmonė V. ir S. M. prekybos centras kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams AB ,,Lietuvos draudimas“, UAB „Statybos ritmas“, UAB „Eniro infomedija“, AB „Kauno duona“, S. Ž. ir D. Ž., prašė pripažinti bankrutuojančios įmonės savininkės V. M. atsiskaitymo sandorius su atsakovais niekiniais ir taikyti vienašalę restituciją priteisti bankrutuojančiai individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centras nepagrįstai išmokėtus pinigus iš atsakovų - AB ,,Lietuvos draudimas“- 886 Lt, UAB ,,Statybos ritmas“- 2 500 Lt, UAB ,,Eniro infomedija“ - 59 Lt, AB ,,Kauno duona”- 300 Lt, S.Ž. - 10 450 Lt, D. Ž. - 11 570 Lt bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2004 m. kovo 22 d. Kauno apygardos teismas V. ir S. M. prekybos centras individualiai įmonei iškėlė bankroto bylą, 2004 m. gegužės 13 d. nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas minėtą Kauno apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Sutinkamai su Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p., įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bylos iškėlimo. Tuo tarpu, V.ir S. M. prekybos centro savininkė V. M. paėmė iš kasos pinigus ir atsiskaitė su dalimi įmonės kreditorių, o būtent: 2004 m. birželio 16 d. sumokėjo 886 Lt AB ,,Lietuvos draudimas“, 2004 m. birželio 11 d. sumokėjo 2 500 Lt UAB ,,Statybos ritmas“, 2004 m. birželio 10 d. sumokėjo 59 Lt UAB ,,Eniro infomedija“, 2004 m. birželio 10 d. sumokėjo 100 Lt AB ,,Kauno duona“, 2004 m. birželio 15-17 d. laikotarpyje sumokėjo AB „Kauno duona“ 300 Lt, 2004 m. gegužės 14 d. sumokėjo 4 000 Lt S. Ž., 2004 m. birželio 16 d. sumokėjo 6 450 Lt S. Ž., 2004 m. gegužės 20 d. sumokėjo 5 000 Lt D. Ž., 2004 m. birželio 16 d. sumokėjo 6 570 Lt D. Ž.. Teigė, jog bankrutuojančios įmonės savininkė neturėjo teisės nurodytų sumų išmokėti įmonės kreditoriams, o kreditoriai neturėjo teisės gauti pinigus, nes įmonės savininkės įgaliojimai veikti buvo pasibaigę nuo 2004 m. gegužės 13 d. dienos, kai įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (Įmonių bankroto įstatymo 10 str.7 d. 2 p.). Savininkė veikė neteisėtai ir suteikė vieniems kreditoriams pirmenybę prieš kitus. Tuo pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p, imperatyvią normą draudžiančią kreditoriams gauti jiems teisėtai priklausančius pinigus kitaip, nei pagal įstatyme nustatytą procedūrą, eilės tvarka. Buvo pažeisti bankrutuojančios įmonės visų kreditorių teisėti interesai. Įmonės bankroto byloje teismui patvirtinus kreditorių reikalavimus yra nustatyta, kad įmonėje yra kreditorių, kurių reikalavimai tenkinami pirmąja ir antrąja eile: pirmąja eile tenkintinų reikalavimų suma - 17 015,42 Lt, antrąja eile tenkintinų reikalavimų suma - 2 120 125,66 Lt. Visi atsakovai yra trečios eilės kreditoriai. Trečios eilės patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma - 2 701 536,33 Lt. Preliminariais skaičiavimais trečios eilės kreditorių reikalavimai arba nebus patenkinti visai, arba tik iš dalies. Ieškovas pažymėjo, kad atsiskaitymai pagal prievoles savo esme yra sandoriai. Kadangi su atsakovais buvo atsiskaityta pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, toks sandoris laikytinas niekiniu ir taikytina restitucija (CK 1.78 str., 1.80 str. VI knygos X skyrius) Atsakovai, gavę iš įmonės pinigus, po 2004 m. gegužės 13 d., privalo juos grąžinti įmonei.

4Kauno apygardos teismas 2006 m. balandžio 11 d. sprendimu bankrutuojančios V. ir S. M. prekybos centras ieškinį tenkino - pripažino atsiskaitymo sandorius su atsakovais niekiniais ir taikė vienašalę restituciją, priteisė ieškovui V. ir S. M. prekybos centras iš atsakovų - AB ,,Lietuvos draudimas“ Marijampolės filialas - 886 Lt, UAB ,,Statybos ritmas“ - 2 500 Lt, UAB ,,Eniro Infomedija“ - 59 Lt; AB ,,Kauno duona“ - 300 Lt; S.Ž. 10 450 Lt; D.Ž. - 11 570 Lt; kiekvieno atsakovo priteisė po 125 Lt advokato teisinių paslaugų išlaidų bei bylinėjimosi išlaidas valstybei. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais:

51. Kauno apygardos teismo 2003 m. kovo 22 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodyta, kad draudžiama perleisti kitiems asmenims ieškovo turtą, juo laiduoti ar garantuoti, įmonės turto arešto galiojimas nustatytas iki turto perdavimo paskirtajam teismo nutartimi administratoriui. Bankrutuojančios įmonės savininkė neturėjo teisės disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu nuo 2004 m. kovo 22 d., kadangi įmonės turtas buvo areštuotas teismo nutartimi.

62. Bankrutuojančios įmonės savininkė suteikė vieniems kreditoriams pirmenybę prieš kitus, nes atsakovai yra trečios eilės kreditoriai ir bankroto procedūrų metu gali būti patenkinta tik dalis jų reikalavimų.

73. Atsakovų motyvai, kad negavo teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo ir kad administratorius neinformavo kreditorių apie bankroto įstatymo taikymo pasekmes, nesudaro pagrindo ieškinį atmesti. Pripažinus, kad su atsakovais buvo atsiskaityta pirmiau už kitus kreditorius, pažeidžiant įmonių bankroto įstatymo nustatytą kreditorinių reikalavimų patenkinimo tvarką, jų argumentai pripažintini nepagrįstais, todėl atmestini.

84. Nėra pagrįstas atsakovų motyvas, kad reikalavimas grąžinti pinigus būtų taikomas įmonės savininkei, o ne kreditoriams. Nustačius, kad sandorio šalis yra bankrutuojanti įmonė, o ne įmonės savininkė, nėra pagrindo pareikšti reikalavimus dėl pinigų grąžinimo įmonės savininkei, kadangi to nenumato įstatymas.

95. Negalima sutikti su atsakovų motyvais, kad ieškovas klaidingai kvalifikavo reikalavimus, nurodęs, kad pinigų išmokėjimas yra sandoris. Tokių veiksmų (pinigų mokėjimo) vykdymas yra neteisėtas, nepriklausomai nuo to, dėl ko atsirado pagrindas šioms išmokoms sumokėti. Teismas sutinka su ieškovo pareiškime nurodytomis aplinkybėmis, kad bankrutuojančios įmonės finansinio turto perleidimas savo esme yra sandoris.

106. Vien tas faktas, kad be administratoriaus leidimo buvo disponuojama bankrutuojančios įmonės turtu, sudaro pagrindą pripažinti tokius veiksmus neteisėtais sandoriais.

117. Sandoriai dėl lėšų išmokėjimo laikomi negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, kadangi prieštarauja įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p., todėl taikomos restitucijos taisyklės.

12Apeliaciniu skundu atsakovas AB ,,Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m.balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, jog sprendimas naikintinas dėl šių argumentų:

131. ĮBĮ įstatymo 6 str. numato, jog, iškėlus bankroto bylą, vykdomi tie sandoriai, kurie yra būtini įmonės veiklos procesui palaikyti. Aplinkybė, jog kreditorių susirinkimas nepripažino draudimo įmokos kaip būtinų įmonės išlaidų, nesudaro pagrindo pripažinti šį sandorį nebūtinu įmonės veiklos procesui palaikyti. Mano, kad, jeigu iki kreditorių susirinkimo būtų įvykęs draudiminis įvykis ir draudikui tektų prievolė mokėti draudimo išmoką, kreditorių susirinkimas neatsisakytų draudimo išmokos ir netraktuotų draudimo įmokos mokėjimo kaip nebūtinų įmonės išlaidų.

142. Draudimo įmokos mokėjimas negali būti pripažintas sandoriu. Šis mokėjimas tai prievolės, kylančios iš draudimo sutarties, įvykdymas, todėl teismas nepagrįstai taikė teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimo pagrindus ir pasekmes.

15Apeliaciniu skundu atsakovai D. Ž. ir S. Ž. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 11 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo S. Ž. priteista 10 450 Lt ir 125 Lt advokatų teisinių paslaugų išlaidų bei iš D.Ž. priteista 11 570 Lt ir 125 Lt advokatų teisinių paslaugų išlaidų, taip pat bylinėjimosi išlaidos valstybei (atitinkamai 323,25 Lt bei 356,85 Lt) ir priimti naują sprendimą - ieškinį šioje dalyje atmesti. Nurodo, jog teismas neteisingai aiškino ir taikė Civilinio kodekso bei Įmonių bankroto įstatymo normas, padarė procesinių pažeidimų. Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

17Dėl disponavimo bankrutuojančios įmonės turtu

181. Pripažintina, kad už Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. pažeidimą atsako asmuo, kuriam taikomas draudimas vykdyti įmonės prievoles - šiuo atveju savininkė ir bankroto administratorius. Teismas ne kartą sprendime nurodo, kad bankrutuojančios įmonės savininkė neturėjo teisės disponuoti įmonės turtu ir, kad jos įgaliojimai veikti įmonės vardu buvo pasibaigę nuo 2004 m. gegužės 13 d. Taigi už disponavimą ieškovo turtu tuo metu, kai buvo sumokėti pinigai apeliantams, buvo atsakingas bankroto administratorius. Atsakovai nėra atsakingi už tai, kad bankroto administratorius nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo gavo tik 2004 m. birželio 14 d. (šią aplinkybę ieškovas nurodė dublike). Po nutarties iškelti bankroto bylą ieškovui įsiteisėjimo, būtent administratorius buvo atsakingas už kreditorių informavimą apie bankroto bylos iškėlimą. Kadangi jis laiku to nepadarė, jis prisiima ir riziką, atsiradusią dėl to, kad kreditoriai nežinojo apie tai, jog įmonei iškelta bankroto byla.

192. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuria buvo uždrausta disponuoti ieškovo turtu, nėra pagrindas tenkinti ieškovo reikalavimus. Faktas, kad įmonės savininkė laisvai disponavo šios įmonės pinigais, duoda pagrindo manyti, kad teismo nutarties dalis dėl turto arešto nebuvo realiai įvykdyta, tai yra nebuvo perduota teismo antstoliui, kad jis aprašytų įmonėje esantį turtą, tame tarpe ir kasoje esančius grynuosius pinigus. Tai nėra atsakovų kaltė. Iš CPK 149 str. turinio matyti, kad įstatymų leidėjas atsakomybę už laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimą numato „kaltiesiems asmenims“, turi būti įrodinėjama konkretaus asmens kaltė. Šiame CPK straipsnyje numatytos sankcijos tokiam asmeniui ir galimybė nukentėjusiajai bylos šaliai iš to asmens išieškoti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimo atsiradusius nuostolius. Būtent nuostolių reikalavimo institutas turėjo būti taikomas ieškovo nurodytoje situacijoje, o ne prašymas pripažinti sandorius niekiniais.

203. Atsakovų kaltės dėl to, jog jie priėmė prievolės įvykdymą iš bankrutuojančios įmonės, nėra. Ieškovas neįrodinėjo ir teismas nenurodė, kad atsakovai būtų veikę nesąžiningai, priimdami prievolės įvykdymą iš ieškovo. Ieškovas nenurodo, kokią įstatymo normą atsakovai pažeidė, o tik motyvuoja tuo, kad buvo pažeistas Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. numatytas draudimas. Atkreiptinas dėmesys, kad ši teisės norma tretiesiems asmenims galioja tik tuomet, kai jie sužino arba turi galimybę sužinoti apie bankroto bylos atitinkamai įmonei iškėlimą. Be šio juridinio fakto (bankroto bylos iškėlimo) minėta įstatymo norma konkrečios įmonės atžvilgiu negalioja, o apie juridinius faktus tretieji asmenys turi būti informuojami įstatymų nustatyta tvarka. Po kreditorių informavimo apie iškeltą bankroto bylą, jiems atsiranda pareiga nepažeisti Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. numatyto draudimo.

22Dėl prievolinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo

23Teismas neatsižvelgė į tai, kad tarp ieškovo ir atsakovų buvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, atsiradę anksčiau sudarytų sandorių pagrindu. Ieškovo ieškinyje nurodyti mokėjimai buvo tik prievolių atsakovams vykdymas, o ne atskiri disponavimo įmonės turtu sandoriai. Teismo aiškinimas, jog prievolės vykdymas yra naujas sandoris – atsiskaitymo sandoris, prieštarauja daugeliui esminių Civilinio kodekso normų:

241. CK 1.63 str. numatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti teises ir pareigas. Ieškovas ir apeliantai sudarė rangos sutartis, kurių pagrindu buvo mokamas atlyginimas už atliktus darbus. Pagal CK 6.644 str. rangos sutarties šaliai - užsakovui (šiuo atveju - ieškovui) kyla pareiga priimti atliktus darbus ir už juos sumokėti. Taigi mokėjimas už rangos darbus yra užsakovo sutartinės prievolės, atsiradusios iš sandorio (rangos sutarties), vykdymas, o ne naujo „atsiskaitymo“ sandorio sudarymas. Toks šalių santykių aiškinimas atitinka ir CK 6.1 str. bei 6.2 str. normas, nurodančias prievolių apibrėžimą ir jų atsiradimo pagrindus.

252. Šalims sudarius sandorį atsiranda prievolės (CK 1.63 str., 6.2 str.). CK 6.123 str. norma numato, jog įvykdymu prievolė pasibaigia. Prievolės vykdymas (atsiskaitymas už darbus) negali būti sandoris, iš kurio šalims kyla teisės ir pareigos, nes, vadovaujantis 6.123 str., užsakovui sumokėjus už darbus, jo prievolė pasibaigia. Taigi įmonės savininkė, sumokėdama už darbus, vykdė prievolę ir įvykdymu prievolė pasibaigė. Teismas nepagrįstai tai išaiškino priešingai, kad įmonės savininkė, sumokėdama už darbus, sudarė naują sandorį iš kurio apeliatams - sandorio šalims - kilo naujos teisės ir pareigos.

263. Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. norma, kurios pažeidimu teismas grindė atsiskaitymo sandorių negaliojimą, kalba apie finansinių prievolių vykdymą, o ne apie naujų sandorių sudarymą. Taigi, remdamasis šia norma, ieškovas ir teismas pripažino, kad atsakovų naudai buvo vykdoma prievolė, o ne sudaromas tarp šalių naujas sandoris.

274. Sudarant dvišalį sandorį įforminama abiejų šalių suderinta valia (CK 6.156 str, 6.159 str., 6.162str.). Šiuo konkrečiu atveju ieškovas vykdė savo prievolę pagal rangos sutartį, o atsakovai priėmė prievolės įvykdymą tuomet, kai ieškovas pats nusprendė ją įvykdyti, todėl šalių suderinimo nebuvo. Ginčijamos sumos išmokėjimo datos nebuvo derintos su atsakovais, atsakovai neįtakojo ieškovui nusprendžiant, ar jam išmokėti pinigus iki bankroto bylos iškėlimo, ar po to. Be to, prievolės vykdymo terminai jau buvo pasibaigę. Taigi šiuose atsiskaitymo sandoriuose trūksta svarbiausio elemento – suderintos šalių valios tam, kad juos būtų galima laikyti sandoriais. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas, prašydamas atsiskaitymo sandorius pripažinti niekiniais, nenurodo, kada tokie sandoriai buvo sudaryti, kokios teisės bei pareigos šalims pagal šiuos sandorius kilo, todėl neaišku, koks šių sandorių turinys. Iš esmės ieškinio dalykas šioje byloje neapibrėžtas.

29Dėl atstovavimą reglamentuojančių teisės normų taikymo

30Teismas sprendime nurodė, kad įmonės savininkės V. M. įgaliojimai veikti įmonės vardu buvo pasibaigę nuo 2004 m. gegužės 13 d., kai įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, todėl kreditoriai neturėjo teisės gauti pinigus. CK 1.92 str. yra numatyta, kad tuo atveju, kai atstovas sudaro atsovaujamojo vardu sandorį viršydamas savo įgaliojimus, toks sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį. Taigi, jeigu įmonės savininkė būtų sudariusi kokius nors sandorius ieškovo vardu tuo metu, kai ji jau neturėjo teisės veikti įmonės vardu, tai tokie sandoriai galėtų būti pripažįstami negaliojančiais pagal šios įmonės ieškinį. Tačiau šiame ginče ši norma netaikytina, nes ieškovas nenurodo sandorių, kuriuos įmonės savininkė sudarė po bankroto bylos iškėlimo.

33Dėl vienašalės restitucijos taikymo

34Teismas nepagrįstai sąžiningų asmenų - apeliantų - atžvilgiu taikė vienašalę restituciją ir priteisė iš jų atitinkamas sumas ieškovui. Pagal CK 6.145 str. 1 d. restitucija taikoma, kai sandoris, pagal kurį asmuo gavo turtą, pripažintas negalionačiu ab initio. Ieškovo ir atsakovų sudarytos rangos sutartys, pagal kurias atsakovai gavo reikalaujamus grąžinti pinigus, nėra pripažintos negaliojančiomis. Taigi, nėra pagrindo taikyti vienašalės restitucijos. Apeliantams nesuprantama, kodėl ieškovas ir teismas ignoravo iki atsiskaitymo sandorių buvusius šalių sutartinius santykius. Apeliantai teigia, jog sandoriai, sudaryti tarp jų ir ieškovo, liko galioti ir turėjo būti vykdomi. Nepripažinus jų negaliojančiais nėra teisinės galimybės taikyti restituciją ir reikalauti grąžinti pinigus, gautus kaip atlyginimą už darbus. Be to, nei ieškinyje, nei teismo sprendime nėra įrodinėjami atsakovų neteisėti veiksmai. Nurodoma, kad įmonės savininkė pažeidė vieną ar kitą įstatymo normą. Tačiau tokių pažeidimų pasekmės, taikant vienašalę restituciją, nukreiptos tik prieš atsakovus. Pritaikius vienašalę restituciją sąžiningos prievolės šalies atžvilgiu ir ją įpareigojus grąžinti pagal sandorį gautus pinigus, pažeistas teisingumo principas.

36Dėl procesinės teisės normų pažeidimo

37Teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas įmonės savininkės V.M., atsakovams išmokėjusios pinigus, neįtraukė byloje trečiuoju asmeniu. Priimtas teismo sprendimas gali turėti įtakos jos teisėms ir pareigoms, nes sprendime ne kartą nurodoma, kad V.M. padarė vienokį ar kitokį pažeidimą. Priklausomai nuo šios bylos baigties, gali būti, kad ieškovas arba atsakovai, pareikš reikalavimus V. M. dėl nuostolių atlyginimo. Be to, jeigu savininkė būtų įtraukta byloje trečiuoju asmeniu, ji būtų galėjusi paaiškinti aplinkybes dėl atsiskaitymo sandorių sudarymo - kreditorių informavimo apie bankroto bylos iškėlimą ir kitas bylai svarbias aplinkybes.

39Dėl bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo

40Teismas sprendime nurodė, kad, atsakovams išmokėjus atitinkamas sumas, su jais buvo atsiskaityta pirmiau už kitus kreditorius. Apeliantai teigia, jog nėra šios įmonės kreditoriai ir šis teismo motyvas jų atžvilgiu netaikytinas, nes bankrutuojančios įmonės kreditoriumi tampama tada, kai asmenys, kuriems įmonė turi vykdytinų finansinių prievolių, informuojami apie bankroto bylos iškėlimą ir patvirtinami jų finansiniai reikalavimai.

41Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas AB ,,Kauno duona“ palaiko apeliacinius skundus ir prašo Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti.

42Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovas bankrutuojanti V. ir S. M. prekybos centras individuali įmonė ginčija apeliacinio skundo argumentus, prašo juos atmesti ir Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

43Apeliaciniai skundai atmestini.

44Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centras 2004 m. kovo 22 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą (1 t. 5 b. l.). Ši nutartis įsiteisėjo 2004 m. gegužės 13 d. (1 t. 7 b. l.). Individualios įmonės savininkė ir vadovė V. M. po nutarties dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo įsiteisėjimo (2004 m. gegužės-birželio mėnesiais) ėmė iš įmonės kasos pinigus ir atsiskaitė su atsakovais pagal iki bankroto bylos sudarytas sutartis ir iš jų vykdymo atsiradusias prievoles (1 t. 17, 18 ir tolimesni bylos lapai).

45Įmonių bankroto proceso tikslas yra apsaugoti nemokios įmonės interesus ir maksimaliai užtikrinti tokios įmonės kreditorių interesų apsaugą bei kreditorinių reikalavimų patenkinimą, todėl Įmonių bankroto įstatymo normos imperatyviai reglamentuoja bankrutuojančios įmonės turto rėžimą. ĮBĮ 10 straipsnio septinta dalis nurodo, kad, įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų ir privalo perduoti įmonės administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę bei draudžia vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, o ĮBĮ 14 straipsnis nurodo, kad nei vienas įmonės kreditorius neturi teisės priimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ar pinigų kitaip, negu nustatyta šiuo įstatymu, sandoriai sudaryti pažeidžiant šią nuostatą yra negaliojantys nuo jų sudarymo. Dėl to įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras savininkės bei vadovės V. M. įgaliojimai pasibaigė ir visi po to jos vykdyti įmonės vardu atsiskaitymai su atsakovais prieštarauja minėtoms ĮBĮ imperatyvioms normoms, todėl yra niekiniai ir negalioja nuo jų įvykdymo momento (CK 1.80 str., ĮBĮ 10 str. 7 d., 14 str. 1 ir 3 d.).

46Apeliantai nurodo, kad atsiskaitymai su jais tai anksčiau, iki bankroto bylos iškėlimo sudarytų sandorių vykdymas, todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsiskaitymus pripažino naujais sandoriais.

47Iš bylos duomenų matyti, kad individualią įmonę V. ir S. M. prekybos centras ir atsakovus siejo sutartiniai santykiai pagal anksčiau sudarytas sutartis. V. M. sumokėjo atsakovams už gautus iš jų sutartinių prievolių įvykdymus. Taigi atsiskaitymai su atsakovais tai ankstesnių sutarčių (dvišalių sandorių) vykdymo dalis ir tuo pačiu atskiri vienašaliai sandoriai, kadangi šiais veiksmais buvo siekiama teisinių padarinių - panaikinti civilines pareigas (CK 1.63 str., 6.2 str.). Dėl to pirmosios instancijos teismas atsiskaitymus laikė atskirais sandoriais ir nustatęs, kad atsiskaitymai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, pagrįstai pripažino juos negaliojančiais.

48Apeliantai teigia, kad yra sąžininga sandorio šalis, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo taikyti vienašalės restitucijos ir priteisti iš jų pagal šalių atsiskaitymą gautas pinigines sumas. Kolegija nesutinka su šiuo argumentu, kadangi niekinio sandorio šalies sąžiningumas neturi teisinės reikšmės, nes sandorio šalis, nors ir būdama sąžininga, vienašališkai gavo tai, ką įstatymas draudžia gauti, todėl tai, ką pagal niekinį sandorį gavo, privalo grąžinti (CK 1.80 str. 2 d.).

49Kolegija pastebi, kad pinigų gautų pagal niekinį sandorį grąžinimas, neatima iš atsakovų teisės gauti tai, kas jiems priklauso, ĮBĮ nustatyta tvarka. Tai yra, kaip numato ĮBĮ normos, turi teisę kreiptis į bankrutuojančią įmonę dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo ir gauti jų patenkinimą (ĮBĮ 21, 26, 35 str.).

50Apeliantai teigia, kad už bankrutuojančios įmonės turtą po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo yra atsakingas bankroto administratorius, todėl jis yra atsakingas, kad įmonės savininkė, pasibaigus jos įgaliojimams, galėjo disponuoti įmonės turtu. Kaip minėta, pagal ĮBĮ 10 straipsnio septintą dalį, įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tai yra draudžiama atsiskaityti su įmonės kreditoriais kitokia, negu šio įstatymo nustatyta tvarka, ne tik buvusiems įmonės vadovams (savininkams), bet ir bankroto administratoriui. Pagal bylos duomenis bankroto administratorius, nustatęs atsiskaitymo su kreditoriais pažeidimus, pareikalavo iš atsakovų grąžinti neteisėtai gautas sumas. Kadangi atsakovai pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas gautų pinigų negrąžino, pirmosios instancijos teismas jas pagrįstai priteisė. Jeigu atsakovai mano, kad dėl neteisėtų bankrutuojančios įmonės savininkės veiksmų patyrė nuostolių, turi teisę savo pažeistas teises ginti įstatymo nustatyta tvarka. Tuo pačiu kolegija pastebi, jog nepagrįstas apeliantų argumentas dėl įmonės savininkės V. M. įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nesvarstė ir nesprendė dėl jos teisių ar pareigų (CPK 329 str. 1 d. 2 p.). Bylos šalys ir neprašė įtraukti, o pati V. M. nepareiškė noro įstoti į bylą trečiuoju asmeniu. Tačiau tai, kaip minėta, neužkerta kelio atsakovams, jeigu mano, kad jų teisės pažeistos, pareikšti V. M. reikalavimus.

51Apeliantas AB ,,Lietuvos draudimas“ nurodo, kad reikalaujamą iš jo priteisti pinigų sumą kaip draudimo įmoką gavo pagrįstai, kadangi sandoriai, kurie būtini įmonės veiklos procesui palaikyti, vykdomi ir po bankroto bylos iškėlimo. Jo nuomone, draudiminė turto apsauga vienas iš tokių sandorių. ĮBĮ 10 straipsnio septintos dalies 5 punktas numato, kad bankrutuojanti įmonė gali verstis ūkine komercine veikla (vykdyti sutartis), jeigu tai mažina dėl bankroto patiriamus nuostolius, tačiau turto draudimo sutartis prie tokios veiklos nepriskirtina ir administratorius pareikalavo grąžinti pažeidžiant ĮBĮ normas sumokėtą draudimo įmoką, todėl šis atsakovas taip pat privalo grąžinti tai, ką gavo pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Jeigu AB ,,Lietuvos draudimas“ įmonės bankroto proceso metu vykdė įmones turto draudiminę apsaugą, tai turi teisę ĮBĮ nustatyta tvarka reikšti kreditorinį reikalavimą ir gauti jo patenkinimą.

52Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, priėjo išvados, kad jie nesudaro pagrindo naikinti ar keisti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Nutarė

53Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.