Byla 2K-676/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Benedikto Stakausko, sekretoriaujant R. Bučiuvienei, dalyvaujant prokurorei D. Skorupskaitei Lisauskienei, gynėjui advokatui S. Zabitai,

2išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. gynėjo kasacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį keturiems mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 260 straipsnio 2 dalį aštuoneriems metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, A. J. skiriant laisvės atėmimą aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 65 straipsniu, apėmimo būdu subendrinus bausmes, paskirtas A. J. Druskininkų miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 19 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir Druskininkų miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 22 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 314 straipsnio 2 dalį, jam paskirta 2000 Lt (16 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64 ir 65 straipsniais, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su baudžiamaisiais įsakymais paskirtomis subendrintomis bausmėmis, galutinę subendrintą bausmę nustatant 2000 Lt (16 MGL) dydžio baudą ir aštuonerius metus laisvės atėmimo.

3Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendis, kuriuo pakeistas Druskininkų miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 23 d. nuosprendis: vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, iš dalies sudėjus subendrintas bausmes, Druskininkų miesto apylinkės teismo paskirtas A. J. 2005 m. gegužės 19 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, 2005 m. birželio 22 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 314 straipsnio 2 dalį ir 2006 m. vasario 23 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 1 dalį, A. J. nustatyta galutinė bausmė – 2000 Lt (16 MGL) dydžio bauda ir laisvės atėmimas aštuoneriems metams.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimus,

Nustatė

5A. J. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė, gabeno didelį kiekį psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas parduoti, ir pardavė didelį kiekį psichotropinių medžiagų, t. y. 2005 m. balandžio mėn. pabaigoje – birželio mėn. pradžioje, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, neteisėtai įgijo iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, pravarde „Zyza“, jo užkastas žemėje prie pušies, esančios Druskininkuose, Gardino g., didelį kiekį 41,453 g. psichotropinės medžiagos MDMA tablečių, kurias neteisėtai laikė užkastas žemėje, turėdamas tikslą jas parduoti. 2005 m. birželio 23 d. ryte, tiksliai nenustatytą valandą, atkasęs minėtas psichotropines medžiagas iš žemės, paėmė dalį – 60 tablečių, kurias, neteisėtai laikydamas savo džemperio kišenėje, neteisėtai gabeno su savimi Druskininkų miesto gatvėmis. Tą pačią dieną, apie 14 val., atnešęs jas į „Statoil“ degalinės, esančios Druskininkuose, M. K. Čiurlionio g. 113, kiemą, įsėdęs į automobilį „Audi 80“ ( - ), kuriame jo laukė Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato pareigūnai V. O. ir D. P., veikę pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo sankcionuotą nusikalstamos veikos imitacijos modelį, minėtu automobiliu psichotropinę medžiagą gabeno Druskininkų savivaldybės teritorija iki miškelio, esančio Druskininkų sav., Veršių k. teritorijoje, kur tą pačią dieną, apie 16 val., dalį psichotropinės medžiagos – 50 MDMA tablečių, t. y. 1,895 g, neteisėtai pardavė V. O. ir D. P. už 550 Lt, o likusias 10 tablečių, neteisėtai tuo pačiu automobiliu pargabenęs atgal į Druskininkų miestą, nunešė ir užkasė minėtoje vietoje kartu su likusiomis psichotropinėmis medžiagomis. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2005 m. birželio 30 d., apie 13 val., miškelyje prie pušies, esančios Druskininkuose, Gardino g., atkasė ir išėmė iš žemės likusį didelį kiekį – 39,558 g. psichotropinės medžiagos MDMA tablečių, turėdamas tikslą parduoti, ir neteisėtai su savimi gabeno iki automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Druskininkuose, Gardino g. 85; ten įsėdęs į jo laukiančių policijos komisariato pareigūnų V. O. ir D. P., veikusių pagal Druskininkų miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2005 m. birželio 29 d. nutartį, automobilį „Audi 80“, jiems neteisėtai pardavė didelį kiekį 39,558 g psichotropinės medžiagos MDMA. 0,347 g MDMA tablečių buvo rasta ir išimta iš jo džemperio kišenės jo sulaikymo metu.

6Be to, A. J. nuteistas už tai, kad 2005 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo 1,1 g psichotropinės medžiagos tramadolio ir nedidelį kiekį 0,063 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, kurias neteisėtai laikydamas savo rūbų kišenėje gabeno Druskininkų miesto gatvėmis, neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, iki 2005 m. birželio 30 d., kol po jo sulaikymo automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Druskininkuose, Gardino g. 85, minėtas psichotropines medžiagas asmens kratos metu iš jo paėmė policijos pareigūnai.

7Kasaciniu skundu A. J. gynėjas prašo panaikinti 2006 m. vasario 23 d. Druskininkų apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria A. J. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, jį išteisinti, o pagal BK 259 straipsnio l dalį įskaityti A. J. laiką, praleistą suėmime, ir jį iš suėmimo paleisti. Nurodo, kad dėl jam inkriminuotų nusikaltimų prisipažino iš dalies, nes jį padaryti šį nusikaltimą išprovokavo policijos pareigūnai, veikdami kartu su S. V., dariusiu jam psichologinę įtaką, būnant kartu areštinėje ir po to. Kad S. V. yra provokatorius, veikęs kartu su policijos pareigūnais, patvirtino liudytojas S. P., taip pat anksčiau nukentėjęs nuo minėto asmens veiksmų. Be to, S. V., kaip provokatoriaus veikla, minima ir civilinėje byloje, išnagrinėtoje Lietuvos apeliaciniame teisme (bylos Nr. 2A-382/2004). Kasatorius nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-32/2006) išaiškino, kad konstatavus, jog veikos padarymą nulėmė provokacija, už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes valstybė negali „sukurti" nusikaltimų, o po to už juos bausti. Bet kokia informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 straipsnio nustatytų kriterijų ir negali būti pripažįstama įrodymu. Skunde akcentuojama, kad tiek pirmojoje, tiek apeliacinėje instancijoje buvo nagrinėjamas argumentas, jog nuteistasis A. J. buvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, tačiau jis dėl pasyvaus teismo požiūrio nebuvo tinkamai paneigtas. A. J. byloje provokacijos problema taip pat kyla ir dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio taikymo. Taikant modelį gauti duomenys gali būti pripažinti įrodymais baudžiamajame procese, tačiau tam būtina sąlyga – tikslus įstatymuose nustatytų modelio atlikimo pagrindų laikymasis. Atliekant šį veiksmą, negali būti provokuojama daryti nusikalstamą veiką. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime yra išaiškinta, kad modeliu gali būti tik „prisijungiama" prie tęstinių ar trunkamų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų, tačiau negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-332/2006) pasisakė, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelio ir provokacijos santykio problema išlieka aktuali ir galiojant naujai priimtiems norminiams teisės aktams. Jei taikant modelį provokuojama padaryti nusikalstamą veiką, žmogaus teisės yra pažeidžiamos nepriklausomai nuo to, kokios teisės normos tuo metu numato galimybę taikyti modelį. Kiekvienoje baudžiamojoje byloje turi būti patikrinamas modelio taikymo teisėtumas. Tik tokiu atveju taikant modelį gauti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais. Kasatorius mano, kad A J. byloje modelio taikymas buvo neteisėtas, nes modelio dalyviai neprisijungė prie nusikalstamos veikos, bet ją patys sukūrė ir išprovokavo. Jo manymu, teismai tinkamai netyrė provokacijos klausimo, nepatikrino išklotinių, kuriomis taip pat buvo grindžiama provokacijos versija. Patikrinimas, ar taikant modelį nebuvo provokuojama padaryti nusikalstamą veiką, turėjo būti atliekamas, laikantis proceso teisingumo (sąžiningumo), rungimosi, šalių lygybės principų, tinkamai užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą. Ši būtinybė kyla iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tai įtvirtinta Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime, priimtame byloje Edwards ir Lewis prieš Jungtiną Karalystę. Skunde taip pat teigiama, kad teismas rėmėsi tik kaltinimo įrodymais bei apsiribojo provokatoriaus S. V. parodymais, nors turėjo kritiškai vertinti tiek S. V., tiek policijos pareigūnų duotus parodymus. Be to, gynybai nebuvo leidžiama susipažinti su įrodymais apie svarbius faktus ir gynyba neturėjo galimybės pateikti visų argumentų dėl provokacijos versijos. Kasatoriui akivaizdu, kad šioje byloje yra ir tarptautiniu mastu pagarsėjusios Europos Žmogaus Teisių Teismo išnagrinėtos bylos Teixeira de Castro prieš Portugaliją požymių. Minėtoje byloje, teismas nustatė provokacijos kriterijus: nusikalstamos veikos modelis atliktas neteisėtai; pareigūnai neturėjo teisėto pagrindo manyti, kad yra vykdoma nusikalstama veika; asmuo nėra žinomas pareigūnams; pareigūnų surinkti duomenys yra svarbūs kaltinantys įrodymai. Kasatoriaus manymu, A. J. byla juos atitinka. Surinkti įrodymai patvirtina, kad S. V., iš anksto susitaręs ir veikdamas išvien su policijos pareigūnais, išprovokavo A. J. įvykdyti nusikalstamą veiką, kuri nebūtų pradėta jos neišprovokavus. S. V. psichologiškai veikė A. J., pasinaudodamas itin bloga jo padėtimi. Kasatorius pritaria EŽTT sprendimo, priimto byloje Teixeira de Castro prieš Portugaliją nuostatoms, kad teisė į nepriklausomą ir nešališką teisingumo vykdymą negali būti paaukota dėl tikslingumo, o viešu interesu negalima pateisinti tokių įrodymų, kurie gauti išprovokavus nusikaltimą.

8Kasacinis skundas atmestinas.

9Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas yra tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas arba esminiai BPK pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Taigi kasacinės instancijos teismas sprendžia, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Kasacinis teismas, spręsdamas teisės klausimus, remiasi žemesnės instancijos teismo nuosprendyje ar nutartyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pats faktų nenustatinėja, įrodymų netiria ir jų nevertina. Pagrindinis A. J. gynėjo kasacinio skundo argumentas, susijęs su nusikalstamos veikos imitacijos modelio teisėtumu, laikytinas teisės klausimu, todėl kolegija dėl jo pasisako.

10Dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio teisėtumo ir provokavimo

11Nusikalstamos veikos imitacijos modelis (toliau NVIM) – tai sankcionuoti veiksmai, formaliai turintys nusikalstamos veikos ar kitokio teisės pažeidimo požymių, atliekami siekiant apginti nuo nusikalstamo kėsinimosi įstatymų saugomas asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą (Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 5 ir 19 dalis (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1537 redakcija). Operatyviniai veiksmai atliekami tada, kai kitais būdais neįmanoma ar sudėtinga apginti asmens, visuomenės ir valstybės interesus. Taikant modelį gauti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais baudžiamajame procese tada, kai yra laikomasi Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytų modelio atlikimo pagrindų ir tvarkos. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 punktą NVIM gali būti sankcionuojamas tada, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą, arba apie tokį nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Nagrinėjamoje byloje nusikalstamą veiką imituojantis elgesio modelis panaudotas, siekiant apginti svarbius valstybės ir visuomenės interesus, susijusius su narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo ir neteisėtos apyvartos problema. Iš bylos medžiagos matyti, kad gavus operatyvinės informacijos apie tai, kad A. J. disponuoja psichotropinėmis medžiagomis ir jas platina, t. y. atlieka BK 260 straipsnyje numatytas sunkias ar labai sunkias nusikalstamas veikas, buvo kreiptasi su teikimu į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotoją G. Jasaitį, kuris 2005 m. gegužės 17 d. sankcionavo nusikalstamos veikos imitacijos modelį Nr. S2-29s, o 2005 m. birželio 29 d. Druskininkų miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Nors modelis buvo sankcionuotas, nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų, tačiau jis yra teisėtas ne tik dėl sankcionavimo pagrindų teisėtumo, bet ir jo realizavimo teisėtumo. Tai reiškia, kad, taikant NVIM, negalima asmens provokuoti padaryti nusikalstamą veiką.

12Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalies prasmę provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriaus minimame Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau EŽTT) sprendime, priimtame byloje Teixeira de Castro prieš Portugaliją, EŽTT yra pažymėjęs, kad, sprendžiant klausimą, ar nusikalstama veika buvo išprovokuota, turi būti įvertinta byloje nustatytų aplinkybių visuma. Būtent tai ir buvo padaryta nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Gynybos argumentai apie tai, kad A. J. buvo išprovokuotas parduoti psichotropines medžiagas, paneigti, ištyrus ir įvertinus visą bylos įrodomąją medžiagą, atsižvelgus į faktinių bylos aplinkybių visumą. Kasatoriaus versijos apie liudytojo S. V. dalyvavimą provokacijoje nepatvirtina bylos faktiniai duomenys. Minėtas liudytojas paneigė A. J. teiginius apie provokaciją. Kasatoriaus nurodyti liudytojo S. P. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, A. J. versijos apie provokaciją taip pat nepatvirtino, nes yra spėjamojo pobūdžio. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad S. V. būtų prašęs A. J. gauti psichotropinių medžiagų. Priešingai, teismas nustatė, kad nuteistasis, kuris psichotropinių medžiagų nevartojo, įgijo didelį jų kiekį, dar iki susipažįstant su S. V., ir laikė jas, paslėptas slaptavietėje. Siekiant išsiaiškinti didelio kiekio psichotropinių medžiagų laikymo tikslus, BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 301 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka buvo išnagrinėti ir pagarsinti A. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistasis tuomet aiškino, kad psichotropines medžiagas ketino parduoti tam, kad sumokėtų Druskininkų miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 19 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą baudą. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis neužsiminė apie tai, kad buvo S. V. provokuojamas padaryti nusikaltimą. Duodant minėtus parodymus, dalyvavo A. J. gynėjas, kuris, kaip ir jo ginamas asmuo, procesinį dokumentą patvirtino savo parašu, nepareiškęs pastabų dėl protokole užfiksuotų parodymų. Minėtus A. J. parodymus teismas įvertino kartu su kitais byloje surinktais įrodymais (liudytojų V. O., D. P., A. L., A. V., S. V. parodymais, įvykio vietos apžiūros, asmens kratos, pinigų įteikimo, techninių priemonių panaudojimo protokolais su priedais, specialisto išvadomis). Minėti faktiniai duomenys patvirtina, kad A. J. nebuvo kurstomas ar provokuojamas nusikalsti, o pareigūnai, vykdydami NVIM, tik prisijungė prie jo daromos nusikalstamos veikos. Tokie veiksmai nėra nusikaltimo provokavimas, nes iš bylos medžiagos matyti, kad joks spaudimas A. J. nebuvo daromas. Priešingai, jis rodė iniciatyvą, pasiūlydamas pareigūnams didesnį kiekį psichotropinės medžiagos nei jie prašė (50 MDMA tablečių vietoj prašytų 40 vienetų), ne tik atsakinėjo į modelio dalyvių telefoninius skambučius, bet ir pats jiems skambino, derindamas psichotropinių medžiagų pardavimo klausimus. Minėtos aplinkybės leidžia teigti, kad nuteistasis suprato, jog daro nusikalstamas veikas, suvokė jų pavojingumą ir priešingumą teisei, žinojo, kad už tai yra numatyta kriminalinė bausmė.

13Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius, lygindamas savo ginamo asmens bylą su EŽTT bylomis Edwards ir Lewis prieš Jungtiną Karalystę, Teixeira de Castro prieš Portugaliją, nepastebi, jog A. J. baudžiamosios bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo minimų gynėjo nurodytuose EŽTT sprendimuose. Nagrinėjamoje byloje nėra požymių, kurie lėmė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos nuostatų pažeidimo konstatavimą. EŽTT byloje Teixeira de Castro prieš Portugaliją suformuluoti provokacijos požymiai nenustatyti A. J. byloje. Nusikalstamos veikos imitavimo modelis buvo sankcionuotas, laikantis teisės normų nustatytų pagrindų ir tvarkos, A. J. anksčiau baudžiamuoju įsakymu baustas už neteisėtą psichotropinių medžiagų įgijimą, gabenimą ir laikymą, nuteistasis dar iki modelio sankcionavimo disponavo dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, gynyba turėjo galimybę susipažinti su įrodymais, kuriais kaltinimas neigė išprovokavimo versiją, ir pateikti šiuo klausimu savo argumentus, kurie buvo ištirti ir dėl jų pasisakyta.

14Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų teismų procesiniams sprendimams pakeisti ar panaikinti, kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o skundžiami nuosprendžiai, neperžengiant skundų ribų, pripažintini teisėtais (BPK 384 straipsnio 5 dalis).

15Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

16Nuteistojo A. J. gynėjo kasacinį skundą atmesti.