Byla 2A-135-553/2017
Dėl draudimo išmokos priteisimo, draudimo sąlygų pripažinimo siurprizinėmis ir negaliojančiomis

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Henricho Jaglinskio ir Aldonos Tilindienės (pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-12-15 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. M. ieškinį atsakovui Ergo Insurance SE, veikiančiam per Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo, draudimo sąlygų pripažinimo siurprizinėmis ir negaliojančiomis.

3Teisėjų kolegija,

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 6 896,49 EUR draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas bei pripažinti atsakovo transporto priemonių draudimo taisyklių 4.2.3 punkto sąlygą (jei transporto priemonės vagystės atveju šioje transporto priemonėje buvo palikti šios transporto priemonės dokumentai, draudimo išmoka mažinama 50 procentų) ir 7.1.9 punkto sąlygą (įvykus draudžiamajam įvykiui, draudimo išmoka vieno įvykio atveju negali viršyti 150 EUR už transporto priemonėje sumontuotos vaiko saugos kėdutės sugadinimą, sunaikinimą ar netekimą) siurprizinėmis ir negaliojančiomis.
  2. Nurodė, kad su atsakovu sudarė transporto priemonės draudimo sutartį, pagal kurią apdraudė transporto priemonių kasko draudimu automobilį Nissan Qashgai, v. n. ( - ) Draudimo sutarties galiojimo metu, laikotarpiu nuo 2015-12-09, 21.15 val. iki 2015-12-10, 07.40 val., ( - ) nuo namo nesaugomos aikštelės automobilis buvo pavogtas. Atsakovas 2016-08-02 pranešime apie draudimo išmoką nurodė, jog draudimo išmoka mažinama 50 procentų, remiantis draudimo taisyklių 7 str. 7.1.9 punkto ir 4 straipsnio 4.2.3 punkto nuostatomis, ir pervedė 8 525 EUR draudimo išmoką. Ieškovas nurodė, jog nesutinka su tokia atsakovo pozicija, kadangi transporto priemonių draudimo liudijime jokių papildomų nuostatų dėl išskaitų vagystės atveju, apart 10 procentų išskaitos, nenumatyta. Apdrausdamas automobilį ieškovas buvo įsitikinęs, kad vagystės atveju, jis prarastų tik 10 procentų nuo transporto priemonės rinkos kainos, todėl su tokiomis draudimo sąlygomis ir sutiko. Sudarydamas draudimo sutartį ieškovas su draudimo taisyklėmis ir draudimo sąlygomis, leidžiančiomis draudikui mažinti draudimo išmoką 50 procentų, supažindintas nebuvo ir šių taisyklių kopija ieškovui nebuvo įteikta. Nurodė, jog nemato jokio priežastinio ryšio tarp automobilio vagystės ir automobilyje paliktų dokumentų. Kadangi draudimo taisyklių 4.2.3 ir 7.1.9 punktų ieškovas nepatvirtino, šios sąlygos ieškovui nebuvo žinomos, ieškovas negalėjo protingai tikėtis, kad atsakovas taikys tokias sąlygas, dėl kurių šalys nesitarė, todėl šios sąlygos ieškovui yra siurprizinės ir turi būti pripažintos negaliojančiomis.
  1. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
  2. Nurodė, kad 2015-08-14 šalys sudarė transporto priemonių draudimo sutartį Nr. 851-0502341 (toliau - Sutartis), pagal kurią apdraudė transporto priemonę Nissan Qashgai nuo vagystės rizikos. Draudimo liudijime ieškovas savo parašu patvirtino, kad su draudimo taisyklėmis supažindintas buvo ir jų kopiją gavo. Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu minėtas automobilis buvo pavogtas, ieškovas anketoje nurodė, kad automobilyje buvo paliktas automobilio registracijos liudijimas, kuris pavogtas kartu su automobiliu. Atsakovas, remdamasis Ergo Insurance SE Lietuvos filialo transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 (toliau taisyklės) 7.1.9 punktu, už pavogtas automobilyje buvusias kėdutes apskaičiavo 150 EUR draudimo išmoką, o už automobilį 16 900 EUR draudimo išmoką, iš viso 17 050 EUR. Kadangi vagystės aplinkybės atitiko taisyklių 4.2.3 punkte nurodytas sąlygas, draudimo išmoka buvo sumažinta 50 procentų ir ieškovui buvo išmokėta 8 525 EUR. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai teigia nebuvęs supažindintas su taisyklėmis ir kad jų kopijos negavo, kadangi ieškovo parašas draudimo liudijime liudija priešingai. Ieškovo ginčijamos sąlygos yra aiškios, suprantamos ir atsakovo turėjo būti taikomos. Transporto priemonės dokumentų palikimas transporto priemonėje laikytinas šiurkščiu atsargumo priemonių nesilaikymu, tokios nuostatos įtvirtintos ir kitų draudimo bendrovių draudimo taisyklėse. Pažymėjo, kad be taisyklių 4.2.3 punkte numatyto teisinio reguliavimo, atsakovas pats nebūtų sudaręs draudimo sutarties su ieškovu.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nesutiko su ieškovu, kad jis negavo draudimo taisyklių kopijos, nes ant teismui pateikto draudimo liudijimo Nr. 851-0502341 (b. l. 33), lapo apačioje yra du ieškovo parašai ir ieškovas šių aplinkybių neginčijo. Ieškovo parašas yra po užrašu „patvirtinu, kad prieš sudarant šią sutartį su draudimo liudijime nurodytomis draudimo taisyklėmis buvau supažindintas ir jų kopiją gavau“. Teismas konstatavo, jog ieškovas su taisyklėmis susipažino ir jų kopiją gavo, ką patvirtino savo parašu, be to, jeigu taisykles prarado ar pametė, bet kuriuo atveju su taisyklėmis galėjo susipažinti ir vėliau atsakovo nurodytame internetiniame puslapyje, kadangi nuo draudimo sutarties sudarymo iki draudiminio įvykio praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, t. y. keturi mėnesiai. Iš ieškovo paaiškinimų bei byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, jog ieškovas transporto priemonėje paliko dvi vaikiškas kėdutes bei transporto priemonės registracijos liudijimą ir sprendė, kad tokiais veiksmais ieškovas pažeidė draudimo sutarties sąlygą elgtis apdairiai, atidžiai. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2012, jog automobilinių kėdučių palikimas transporto priemonėje sudaro papildomas sąlygas turto vagystei ar turto sugadinimui įvykti, o transporto priemonės dokumentų palikimas sudaro sąlygas lengviau automobilį realizuoti, t. y. turi įtakos vagystės padariniams, kadangi sunkiau surasti transporto priemonę, kartu – ir kaltus asmenis, draudikui pasinaudoti regreso teise. Automobilio registracijos dokumentų palikimas automobilyje vertintinas kaip nepakankamai atsargus savininko elgesys ir tokio pobūdžio draudimo taisyklių pažeidimas vertintinas kaip pagrindas sumažinti draudimo išmokos dydį. Teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo teisę mažinti draudimo išmoką, o kadangi su taisyklėmis ieškovas buvo supažindintas pasirašytinai ir ginčijamos taisyklių sąlygos nebuvo ieškovui netikėtos, t. y. ieškovui neįrodžius CK 6.186 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, nenustatė pagrindo pripažinti siurprizinėmis bei negaliojančiomis taisyklių 4.2.3 punkto ir 7.1.9 punkto sąlygas.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai taikant CK 6.185 straipsnį, pažeidžiant įrodymų vertinimo bei įrodinėjimo taisykles, nepagrįstai pripažįstant įrodytu tinkamo ieškovo supažindinimo su Taisyklėmis faktą, pažeidžiant CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus. Atsakovas ieškovui neatskleidė standartinių sutarties sąlygų, nesupažindino su Taisyklėmis, Taisyklių kopiją ieškovui nebuvo įteikta, todėl laikytina, kad dėl Taisyklėse išdėstytų sąlygų ieškovas su atsakovu nesusitarė, atsakovas negali jomis remtis, sumažindamas ieškovui priklausančią draudimo išmoką. Be to, ginčo sąlygos yra nesąžiningos vartotojo atžvilgiu, o teismas nepagrįstai sąžiningumo aspektu šių sąlygų nevertino.
    2. Šioje byloje kilus ginčui dėl ieškovo tinkamo supažindinimo su standartinėmis draudimo taisyklėmis, atsakovas, kaip draudimo teisinių santykių profesionalas ir šias draudimo taisykles parengusi šalis, turėjo pareigą įrodyti, kad tinkamai vykdė įstatyme įtvirtintą pareigą supažindinti draudėją su Taisyklėmis, įskaitant tai, kad įteikė Taisyklių kopiją ieškovui. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovas įrodė ginčo draudimo Taisyklių kopijos įteikimo ieškovui faktą, remdamasis vien ta aplinkybe, kad transporto priemonių draudimo liudijime prie įrašo yra ieškovo parašas.
    3. Transporto priemonių draudimo liudijimo turinys, kuriuo rėmėsi tiek atsakovas, tiek teismas, tvirtindami, kad su Taisyklėmis ieškovas buvo supažindintas ir jam buvo įteikta jų kopija, tokios nuomonės nepatvirtina. Ginčo draudimo sąlygos draudimo liudijime nėra nurodytos. Ieškovo parašu draudimo liudijime patvirtinama tik tai, kad pastarasis yra supažindintas su draudimo liudijime nurodytomis sutarties sąlygomis ir jam yra įteikta jų kopija. Jame taip pat nėra minimos Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 30, taip pat tai, kad jos yra sudėtinė draudimo sutarties dalis.
    4. Teismas nesilaikė kasacinio teismo aiškinimo civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2000, jog ta aplinkybė, kad draudimo polise yra parašas, jog draudėjui žinomos draudimo taisyklės Nr. 021 ir draudėjo atstovo parašas, nesant jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad draudikas tinkamai jį supažindino su Taisyklėmis, nėra pakankamas įrodymas, kad draudėjui tikrai buvo tinkamai atskleistas Taisyklių turinys.
    5. Reikšminga ir tai, kad individualiai aptartos sutarties sąlygos turi prioritetą prieš standartines, o nagrinėjamu atveju individualiai aptartose sąlygose, išvardintose Transporto priemonių draudimo liudijime, nėra minimos sąlygos, kuriomis rėmėsi atsakovas, sumažindamas išmokamą draudimo išmoką.
    6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2012 negali būti taikoma, nes skiriasi faktinės aplinkybės.
    7. Vadovaujantis kasacinio teismo 2016-10-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-424-701/2016 teismas nepagrįstai nevertino Taisyklių 4.2.3. punkto, 7.1.9 punkto sąžiningumo aspektu.
  1. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-21 sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jo atžvilgiu yra taikomos vartotojų apsaugą reguliuojančios teisės normos. Faktinės aplinkybės rodo, kad apeliantas, nagrinėjant bylą, vartotojo statusu nesirėmė. Apelianto suformuluoto ieškinio dalyko kontekste atsakovas pateikė savo atsikirtimus ir buvo nagrinėtos visos bylos faktinės aplinkybės, draudimo sutartie sąlygos, aiškintos ir taikytos atitinkamos teisės aktų nuostatos. Nesant apelianto motyvuoto prašymo, teismas neturėjo pagrindo svarstyti dėl draudimo sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi. Pažymi, kad apeliantas yra S. M. įmonės ( - ) savininkas.
    2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas savo parašu patvirtino susipažinimą su Taisyklėmis ir jų gavimą, o taip pat apeliantas galėjo susipažinti su Taisyklėmis ir vėliau internetiniame puslapyje. Apeliantas nesusipažinimą su Taisyklėmis grindžia Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016-10-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-424-701/2016, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis nėra panaši į nagrinėjamą bylą. Šioje byloje aktuali yra kasacinio teismo 2006-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1425.
    3. Lietuvos draudimo rinkoje yra susiformavęs rūpestingo ir apdairaus draudėjo elgesio standartas, pagal kurį draudėjas nesinaudojimo transporto priemones laikotarpiu nepalieka apdraustoje transporto priemonėje transporto priemonės dokumentų. Taisyklių 4.2.3 punkte numatytos transporto priemonės dokumentų palikimo transporto priemonėje jos vagystės metu atveju teisinės pasekmės yra teisėtos ir pagrįstos.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
  2. Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
  3. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.
  4. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
  5. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
  6. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas tinkamai supažindino ieškovą su transporto priemonių draudimo taisyklėmis ir atmetė ieškovo reikalavimą priteisi draudimo išmokos dalį.
  7. Apeliantas apeliacinį skundą iš esmės grindžia dviem aplinkybėmis: pirma, kad teismas nevertino ginčo taisyklių punktų sąžiningumo požiūriu, ir antra, teismas nepagrįstai vertino, jog ieškovo parašas ant draudimo liudijimo patvirtina, kad ieškovas buvo supažindintas su transporto priemonių draudimo taisyklėmis.
Dėl draudimo taisyklių 4.2.3 ir 7.1.9 punktų vertinimo sąžiningumo požiūriu
  1. Byloje nustatyta, kad 2015-08-14 šalys sudarė transporto priemonių draudimo sutartį, draudimo liudijimo Nr. 851-0502341, kurios pagrindu transporto priemonių kasko draudimu nuo visų rizikų buvo apdrausta ieškovui priklausiusi transporto priemonė Nissan Qashqai, v. n. ( - ) Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu ši transporto priemonė buvo pavogta su joje buvusiomis dvejomis vaikiškomis kėdutėmis ir transporto priemonės registracijos liudijimu. 2016-08-02 atsakovas pranešė ieškovui, jog draudimo išmoką mažina 50 procentų, remdamasis draudimo taisyklių 7.1.9 ir 4.2.3 punktais, ir šią 8 525 EUR sumą 2016-08-04 ieškovui išmokėjo.
  2. Apeliantas apeliaciniame skunde pateikė argumentus, jog teismas, nepaisydamas su vartotojų teisių apsauga susijusių Europos Sąjungos teisės aktuose ir į nacionalinę teisę perkeltuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, formuojamos Teisingumo Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nepagrįstai nevertino transporto priemonių draudimo taisyklių 7.1.9 ir 4.2.3 punktų sąžiningumo aspektu.
  3. Teisėjų kolegija nurodytus apelianto argumentus pripažįsta pagrįstais. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kad tarp šalių susiklostė draudimo teisiniai santykiai, nenagrinėjo ir nesprendė klausimo, ar sudaryta draudimo sutartis, kurios sąlygas ieškovas ginčijo, gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis.
  4. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008). Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), CK 6.2284 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus.
  5. CK 6.2281 straipsnio 1 dalyje (iki tol galiojusio CK 1.39 straipsnio 1 dalyje) vartojimo sutartis apibrėžiama kaip sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Teismas turi ginčo sutartį kvalifikuoti pagal visus įstatyme išvardintus kriterijus, nes nuo to priklauso, kokie materialiniai įstatymai taikytini sprendžiant šitoje byloje kilusį ginčą. Sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jei ji atitinka šiuos esminius požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės - komercinės ar profesinės veiklos, o dėl asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimo; trečia, prekes parduoda (tiekia) ar paslaugas teikia verslininkas. Toks teisinis reguliavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą teisiškai kvalifikuojant sutartį nustatyti, koks asmuo yra prekių ar paslaugų gavėjas, taip pat prekių ir paslaugų įsigijimo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2003; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008).
  6. Pagal kasacinio teismo praktiką, transporto priemonės draudimo sutartis pagal sutarties šalių (subjektų) specifiką bei vartotojo tikslus gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis (, todėl jai taikomi atitinkami sutarčių aiškinimo ir silpnesniosios sutarties šalies apsaugos standartai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis) bei nesąžiningų sutarčių sąlygų kontrolę reglamentuojančios normos, kai transporto priemonės draudimo sutartyje yra individualiai neaptartų sąlygų (CK 6.2284 straipsnis).
  7. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „AVG Statyba“ v. UAB „Medtec‘o LT“ ir kt., bylos Nr.3K-3-320/2014). Konstatuodamas, kad neatskleista bylos esmė, teismas turi nurodyti, kokie svarbiausi teisiniai ar faktiniai klausimai yra nagrinėjamos bylos esmė, ir motyvuoti, kad šių aplinkybių nustatymas negalimas apeliacinės instancijos teisme dėl to, kad reikia surinkti didelės apimties naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A.-K. v. Šiaulių rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr.e3K-3-501-701/2015). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 str.). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga.
  8. Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas materialiosios ir proceso teisės normas, įstatymų nustatyta tvarka nekonstatavo reikšmingų bylos išnagrinėjimui aplinkybių, neidentifikavo ginčo šalių materialinių teisinių santykių pobūdžio ir byloje taikytinų šiuos santykius reglamentuojančių teisės normų, todėl neatskleidė bylos esmės. Atsižvelgiant į šioje byloje neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju bylos išnagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme nėra galimas, todėl byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
  9. Byla grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas nėra sprendžiamas (CPK 93 straipsnis).

5Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

6Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

7Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai