Byla e2A-597-330/2018
Dėl įgaliotinio atlyginimo ir palūkanų priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-3772-603/2017 pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovui I. T. (I. T.) dėl įgaliotinio atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
        1. Ieškovas V. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė: priteisti jo naudai iš atsakovo I. T. 235 035 Eur skolos (įgaliotinio atlyginimo), 54 519,35 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas; arba priteisti jam 45 proc. visų žemės sklypų, į kuriuos atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės, t. y.: 45/100 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ); 2219/14285 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ); 772/4973 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ); 742/4777 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ); 288/1900 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ); 2540/16790 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ); 1608/10629 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ); 878/5800 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ); 1330/8790 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ); taip pat priteisti iš atsakovo 54 519,35 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
        2. Ieškovas nurodė, kad 2001 m. gruodžio 11 d. atsakovas išdavė ieškovui įgaliojimą atstovauti jį visose įmonėse, įstaigose bei organizacijose, visuose teismuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (su statiniais), esančią ( - ), ir priklausiusią buvusiam savininkui S. N.. Ieškovas taip pat buvo įgalintas atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo įgaliojimu. 2002 m. kovo 22 d. šalys pasirašė pavedimo sutartį, kuria susitarė, jog už atsakovo atstovavimą, atkuriant jam nuosavybės teises į S. N. priklausiusią žemę su statiniais, ir kitų susijusių veiksmų vykdymą, atsakovas sumokės ieškovui 45 proc. žemės rinkos vertės dydžio atlyginimą, skaičiuotiną pagal žemės rinkos vertę nuosavybės teisės atkūrimo momentu. Pagal sutartį atsakovas su ieškovu turėjo atsiskaityti sumokėdamas sulygtą sumą ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų arba perleisdamas nuosavybės teises į 45 proc. žemės, į kurią atkurtos nuosavybės teisės (išskyrus žemę, kurioje yra statiniai). 2005 m. vasario 25 d. atsakovas išdavė ieškovui naują įgaliojimą, kuriuo taip pat įgaliojo ieškovą atstovauti jį visose įstaigose, organizacijose ir teismuose, tvarkant visus reikalus dėl tų pačių nuosavybės teisių atkūrimo. Atitinkamo turinio įgaliojimas ieškovui taip pat buvo išduotas 2011 m. rugsėjo 9 d.
        3. Ieškovas atliko visus reikalingus veiksmus tam, kad atsakovui būtų atkurtos nuosavybės teisės į žemę (su statiniais). Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu

          5Nr. 2.4-01-2597, 2007 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5314, 2008 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6220, 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6447, Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 49S-146, 2012 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 49S-202 ir 2012 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 49S-402 atsakovui nuosavybės teisės buvo atkurtos. Ieškovui pareikalavus sumokėti pavedimo sutartimi nustatytą atlyginimą, atsakovas nustojo bendrauti su juo. Kadangi pagal sutartį atlyginimas ieškovui turėjo sudaryti 45 proc. žemės rinkos vertės, buvusios žemės nuosavybės teisės atkūrimo metu, atsakovo mokėtinas ieškovui atlyginimas skaičiuojamas nuo 2007 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5314, 2008 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6220, 2008 m. spalio 30 d. sprendimu 2.4-01-6447, 2012 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 49S-146 bei 2012 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 49S-202 atsakovui sugrąžintos žemės rinkos vertės. Atlyginimo už žemės sklypus, kurie atsakovui buvo sugrąžinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2597, ieškovas nereikalauja. Atsakovui grąžintų žemės sklypų rinkos vertė nuosavybės teisių atkūrimo metu bendrai sudarė 522 300 Eur, todėl atlyginimo įgaliotiniui dydis yra 235 035 Eur. Kaip alternatyva šalių sutartyje buvo numatyta galimybė atsakovui atsiskaityti su ieškovu, perleidžiant jam 45 proc. žemės, į kurią atkurta nuosavybė.

        4. Atsakovas I. T. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad yra dvi 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartys, kuriose skirtingai numatyta, kad už nurodomų veiksmų atlikimą atsakovas neva turi sumokėti ieškovui 25 / 45 proc. žemės vertės dydžio atlyginimą arba perleisti atitinkamą dalį nuosavybės teisių. Tiek ieškovo pateiktoje pavedimo sutartyje, tiek ir atsakovo pateiktoje sutartyje įrašyta, kad ieškovas pavedimą vykdo pagal 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimą, tačiau ieškovas reikalauja atlygio už visų išduotų įgaliojimų pagrindu vykdytus pavedimus. Atsakovas yra senyvo amžiaus, nesupranta lietuvių kalbos, baigęs tik vakarinę mokyklą ir neturi jokio specialaus išsilavinimo, o pavedimo sutartys buvo jam pateiktos pasirašyti kartu su kitais dokumentais. Sutartys nėra notarinės, todėl negalima neabejotinai teigti, kad jos buvo sudarytos sąžiningai ir kad sutartyje nurodytos pareigos buvo atsakovui išverstos bei išaiškintos. Esant dviem skirtingas sąlygas numatančioms, tačiau ta pačia data surašytoms sutartims, nėra aišku, dėl ko šalys iš tikrųjų susitarė. Kita vertus, tokia padėtis prieštarauja ir gerai moralei bei viešajai tvarkai, todėl sutartys ex officio teismo pripažintinos niekinėmis.
        5. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui V. P. iš atsakovo I. T. 101 613 Eur skolos, 23 989 Eur palūkanų ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Likusią ieškinio dalį teismas atmetė.
        6. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. birželio 21 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
        7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. sausio 12 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 21 d. procesinį sprendimą panaikino ir perdavė bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje analizuojami tarp šalių susiklostę atstovavimo santykiai. Visų pirma, atsakovas 2001 m. gruodžio 11 d. išdavė ieškovui įgaliojimą atstovauti jam teisiniuose santykiuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo, šis dokumentas galiojo iki 2004 m. gruodžio 11 d. Įgaliojimas yra šalių išorinių atstovavimo santykių išraiška, kuri rodo ir tarp šalių susiklosčiusius vidinius atstovavimo santykius. 2002 m. kovo 22 d. ieškovas ir atsakovas sudarė pavedimo sutartį, kurioje nurodyta, kad ieškovas, veikdamas pagal 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimą, atstovauja atsakovui nuosavybės teisių atkūrimo procese. Šios sutarties galiojimo terminas nenustatytas. Kasacinis teismas konstatavo, kad ginčo pavedimo sutartis baigė galioti kartu su įgaliojimu, kurio pagrindu ji buvo sudaryta, t. y. 2004 m. gruodžio 11 d., tačiau pavedimo teisiniai santykiai buvo atnaujinti atsakovui išdavus 2005 m. vasario 25 d. įgaliojimą, galiojusį iki 2008 m. kovo 1 d., ir išdavus 2011 m. rugsėjo 9 d. įgaliojimą, kuris galiojo iki atsakovo 2014 m. rugpjūčio 13 d. pareiškimo dėl įgaliojimo panaikinimo. Teismas taip pat padarė išvadą, kad pavedimo teisiniai santykiai, kurie atsinaujino 2005 m. vasario 25 d. ir 2011 m. rugsėjo 9 d. įgaliojimų pagrindu, buvo atlygintiniai, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo ieškovui priteisti 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartimi nustatytą atlygį už atstovavimą, papildomai neištyrus bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, tokių kaip ieškovo atlikti veiksmai pagal kiekvieną išduotą įgaliojimą, ieškovo bendradarbiavimas su atsakovu vykdant pavedimo sutartimi suteiktas teises, pasiekti rezultatai, taip pat rinkos kainos, suteiktų paslaugų pobūdis ir trukmė.
        8. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byla kasacinio teismo grąžinta nagrinėti iš naujo visiškai kitu, teismų nenagrinėtu, aspektu, t. y. dėl ieškovui pagal susiklosčiusius su atsakovu pavedimo teisinius santykius priklausančio atlyginimo dydžio, tačiau bylą nagrinėję teismai netyrė bei neanalizavo aplinkybių, kurioms nustatyti byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo. Todėl apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad yra pagrindas perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
        1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo I. T. ieškovui V. P. 15 669,00 Eur atlyginimą, 1 635,58 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, 351,00 Eur žyminio mokesčio, 304,67 Eur atstovavimo išlaidų; priteisė iš ieškovo V. P. atsakovui I. T. 4 512,96 Eur atstovavimo išlaidų ir 668,52 Eur žyminio mokesčio; priteisė iš ieškovo V. P. valstybei 1 000,00 Eur žyminį mokestį ir 9,00 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kitoje dalyje teismas ieškinį atmetė.
        2. Teismas nurodė, kad tarp šalių nekilo ginčas dėl ieškovo 2015 m. rugpjūčio 26 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų faktiškai atliktų atstovavimo veiksmų laikotarpiu nuo 2001 iki 2012 metų apimties ir turinio. Įvertinęs ieškovo ir atsakovo pateiktus paaiškinimus bei liudytojų (G. L., J. Š. (J. Š.), E. L., V. T. (V. T.) teismo posėdžio metu duotus parodymus, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovo veikla ginčo laikotarpiu pasireiškė vien tik pagal nustatytą tvarką atitinkamų dokumentų pateikimu bei gavimu, tačiau pasireiškė ir betarpišku dalyvavimu rengiamuose galimų bendraturčių susirinkimuose, kreipimusi į institucijas dėl vykdomos nuosavybės atkūrimo proceso eigos ir pan. Šių aplinkybių atsakovas nepaneigė. Teismas pažymėjo, kad atsakovą iš esmės tenkino ieškovo atstovavimas nuosavybės teisių restitucijos procese, todėl turėjo pagrindą spręsti klausimą dėl atlygintinumo, atsižvelgiant į nurodytus ieškovo atliktus veiksmus pagal kiekvieną išduotą įgaliojimą, į bendradarbiavimą su atsakovu vykdant pavedimo sutartimi suteiktas teises, į pasiektus rezultatus, taip pat rinkos kainas bei suteiktų paslaugų pobūdį ir trukmę.
        3. Teismas akcentavo, kad susitarimas dėl tam tikro pasiekto rezultato apmokėjimo neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms. 2002 m. kovo 2 d. sutartyse, kuriomis atsakovas įsipareigojo už atliktą darbą ieškovui atsilyginti, buvo susitarta sumokėti nuosavybės teisių atkūrimo dienos kainą – 25 ar 45 procentus žemės vertės (išskyrus žemę, kurioje yra statiniai). Nors atsakovas ir nepripažįsta tokio pobūdžio susitarimų buvimą, tačiau teismas pažymėjo, kad priešieškinio dėl minėtų 2002 m. kovo 22 d. sutarčių pripažinimo negaliojančiomis jis nepareiškė, o nesant joms akivaizdžiai niekinėms, nėra teisinio pagrindo spręsti dėl jų negaliojimo. Teismas padarė išvadą, jog buvo susitarta dėl paslaugų kainos, kurios dydis priklauso nuo žemės sklypų, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės, vertės, t. y. kas įprastai vadinama sėkmės mokesčiu. Ieškovo įsipareigojimai pagal sutartį neapsiribojo vien konkrečių veiksmų, būtinų restitucijos procese, atlikimu, bet buvo orientuoti ir į tam tikro rezultato pasiekimą.
        4. Teismui buvo akivaizdu, kad šalys susitarė ne dėl vienkartinio mokesčio, kaip įrodinėjo atsakovas, teigdamas, jog su ieškovu visiškai atsiskaityta pardavus žemės sklypus pagal 2004 m. lapkričio 4 d. pirkimo – pardavimo sandorius, kada ieškovas atsakovui neperdavė (negrąžino) 100 000 Lt už parduotus žemės sklypus. Nors atsakovas teismo posėdžio metu tvirtino, kad ieškovas pareikalavo ir buvo jam sumokėta du milijonai litų į priekį, o liudytojas V. T. (atsakovo sūnus) teigė, kad ieškovui buvo padovanota 800 000 Lt kaip atlyginimas už paslaugas, teismo vertinimu, esant nenuosekliems bei prieštaringiems paaiškinimams, nėra pagrindo konstatuoti apie atitinkamo dydžio atlygio perdavimą ieškovui pagal tarp šalių pasirašytas pavedimo sutartis.
        5. Teismas pažymėjo, kad nors susitarimas dėl užmokesčio dydžio yra sutarties laisvės principo įgyvendinimas, vis tik šis užmokestis neturėtų būti neprotingai didelis, todėl nustatant atlyginimo už suteiktas paslaugas dydį atsižvelgtina į ieškovo atliktus konkrečius veiksmus ir jiems atlikti objektyviai reikalingas laiko sąnaudas, taip pat į nurodytų veiksmų sudėtingumą, jiems atlikti reikalingą kvalifikaciją ir kitas reikšmingas aplinkybes.
        6. Teismas pripažino, kad į bylą pateiktų pavedimo sutarčių nuostatos dėl 25 ir 45 proc. dydžio užmokesčio yra diskriminacinės ir neproporcingos atsakovo atžvilgiu. Nors bendradarbiavimas tarp šalių vyko pakankamai ilgą laiko tarpą, tačiau faktiškai atlikti darbai, pasireiškę atitinkamų dokumentų pateikimu valstybinėms institucijoms, reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu, teisminio proceso organizavimu, dalyvavimu bendraturčių susirinkimuose, teismo vertinimu, neatitinka civilinių santykių subjektams nustatytų reikalavimų vykdant atitinkamas paslaugas gauti atlyginimą pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Teismo įsitikinimu, nėra pakankamo pagrindo vien formaliomis, išimtinai ieškovui naudingomis sutarčių sąlygomis tenkinti ieškinio reikalavimus, net ir nesant tarp šalių ginčo dėl pasiektų rezultatų restitucijos procese. Teismo sprendime pažymėta, kad ieškovas turi teisę į jo patirtų realių išlaidų atlyginimą vykdant pavedimo sutartis (nors teismui ir nepateikė turėtų realių išlaidų sumos) bei į atitinkamą atlyginimo už paslaugas dalį. Nustatęs, kad šios kategorijos paslaugų teikimo sutarčių esmė yra pagal įstatymą numatytų veiksmų atlikimas, taip pat pripažinęs ir atsakovo kaltės dalį, šiam prisiimant aiškiai nepalankias ir ekonomiškai nenaudingas sutarties sąlygas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1. 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais civilinių santykių subjektų veikimo principais pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, teismas iš atsakovo nusprendė priteisti 3 proc. sutarto atlyginimo, t. y. 15 669 Eur dydžio (522 300 Eur x 3 proc.) sumą, kuria, teismo vertinimu, iš esmės kompensuojamas ieškovo faktiškai negautas atlyginimas vykdant pavedimo sutartį su atsakovu.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
        1. Apeliaciniame skunde ieškovas V. P. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo I. T. 235 035 Eur skolos, 54 519,35 Eur palūkanų, pakeisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, paskirstymą, taip pat priteisti iš atsakovo žyminio mokesčio ir kitas turėtas išlaidas šioje apeliacinėje instancijoje. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
    1. Apeliantas atliko visus be išimties restitucijos procese piliečiui tenkančius veiksmus, būtinus tam, kad atsakovui būtų atkurtos nuosavybės teisės.
    2. Paties atsakovo duotų paaiškinimų pagrindu teismas teisingai nurodė, jog tarp apelianto ir atsakovo vyko nuolatinis bendradarbiavimas, ką patvirtina 2001 m. gruodžio 11 d., 2005 m. vasario 25 d., 2011 m. rugsėjo 9 d. išduoti įgaliojimai. Pažymėtina tai, kad ir nesant formalaus įgaliojimo, apeliantas vis tiek nuosekliai vykdė atsakovo pavedimą. Bendradarbiavimas tarp šalių vyko žodžiu.
    3. Iš 2002 m. kovo 22 d. sutarties matyti, kad buvo susitarta dėl rezultato – nuosavybės teisių atkūrimo į S. N. priklausiusią žemę su statiniais. Šis rezultatas buvo pasiektas.
    4. Atsakovas 2008 m. kovo - balandžio mėnesiais gavo 1 048 019 Eur pajamų pardavus žemę, į kurią jam buvo atkurtos nuosavybės teisės. Ieškiniu prašoma suma (235 035 Eur) sudaro 22 proc. atsakovo gautų pajamų.
    5. Nepagrįstai teismas sumažino apelianto prašomą priteisti atlyginimą, nes: 2002 m. kovo 22 d. sutartis ieškovui ir atsakovui turi įstatymo galią, todėl teismas turėjo gerbti rašytinėje sutartyje įtvirtintą šalių valią dėl atlyginimo dydžio; 2002 m. kovo 22 d. sutarties atsakovas neginčijo, nors teismas jam buvo suteikęs papildomą terminą apsispręsti dėl priešieškinio teikimo, be to, kaip teisingai nurodė teismas, sutartis nėra akivaizdžiai niekinė; iš teismo sprendimo nėra aišku, kodėl laikytasi nuostatos, jog pavedimo sutarties sąlygos dėl 25 ir 45 proc. atlyginimo dydžio yra diskriminacinės ir neproporcingos atsakovo atžvilgiu; pavedimo nuostatos nesuponuoja išvados apie diskriminacinio pobūdžio sąlygas; apeliantas su atsakovu susitarė dėl „sėkmės mokesčio“, todėl atlyginimo dydis pakilo nuo 25 proc. iki 45 proc., be to, apeliantas įsipareigojo dengti ir dengė visas restitucijos procese kilusias išlaidas, nes atsakovas neturėjo galimybių mokėti už paslaugas; teismo išvada, kad 45 proc. dydžio atlygis, nors susitarimas dėl mokesčio dydžio ir yra sutarties laisvės principo įgyvendinimas, laikytinas neprotingai dideliu, yra nepagrįstas ir neteisingas, nes nėra jokio pagrindo konstatuoti apeliantui nepalankių faktorių, suteikiančių pagrindą mažinti 2002 m. kovo 22 d. sutartimi nustatytą atlygį, be to, toks atlyginimas yra įprastas tokio pobūdžio susitarimuose; nėra aišku, kodėl teismas, pripažinęs, jog apelianto teiktos atsakovui paslaugos neapsiribojo vien techniniu dokumentų pateikimu ir gavimu ir jos tenkino atsakovą, faktiškai pripažino minimaliausią apelianto indėlį.
  1. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas I. T. prašo ieškovo skundo netenkinti ir priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai atsikirtimai:
    1. Apeliantas neįrodė, kad už atstovavimą pagal 2005 m. vasario 25 d. ir 2011 m. rugsėjo 9 d. įgaliojimus jis turi teisę į atlyginimą. Apelianto pagalba buvo reikalinga tik tam, kad jis padėtų surašyti prašymą nuosavybės teisei atkurti ir surinktų pradiniame etape reikalingus dokumentus. Vėliau nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyko visiškai nepriklausomai nuo apelianto pastangų, o tik todėl, kad atsakovas turėjo teisę atkurti nuosavybės teisę pagal įstatymą.
    2. Apeliantas nuo 2004 m., kai buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį žemės, jokių veiksmų nesiėmė. Be to, nuo 2008 m. kovo 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. apeliantas iš viso neturėjo jokio įgaliojimo veikti atsakovo interesais.
    3. Dalis apelianto rašytiniuose paaiškinimuose išvardintų veiksmų buvo atlikti ne apelianto, be to, dalis apelianto atliktų veiksmų buvo formalūs ir nebūtini. Apeliantas nevykdė savo įpareigojimų, kurie buvo numatyti 2005 m. vasario 25 d. ir 2011 m. rugsėjo 9 d. įgaliojimuose (neatliko kadastrinių matavimų, nedalyvavo matavimuose, nepasirašinėjo žemės sklypų planų ir t. t.).
    4. Apeliantas, imituodamas, kad deda pastangas atkurti atsakovui nuosavybės teises, siekia nesąžiningai praturtėti reikalaudamas nepagrįsto atlygio už veiksmus, kurių neatliko. Atsakovas pagal 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimą ir 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartį yra atsiskaitęs, o ieškovas pretenzijų dėl to neturi. Aplinkybę, kad su apeliantu buvo visiškai atsiskaityta, patvirtina paskolos sutartis, kurios pagrindu atsakovas paskolino ieškovui 760 000 Lt. Jeigu atsakovas būtų skolingas ieškovui, ieškovas būtų prašęs atlyginimo, o ne paskolos.
    5. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas turi teisę į jo patirtų realių išlaidų atlyginimą vykdant pavedimo sutartis, todėl įvertinęs byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnio 1 dalimi, teismas iš atsakovo teisingai priteisė 3 proc. nustatyto atlyginimo.
    6. Pagrįstai teismas pripažino, kad pavedimo sutarčių nuostatos dėl 25 ir 45 proc. dydžio atlyginimo yra diskriminacinės ir neproporcingos atsakovo atžvilgiu.

6Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Byloje nagrinėjamas iš pavedimo teisinių santykių kilęs ginčas.
  2. Teisėjų kolegija nenustatė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnis).
  1. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2001 m. gruodžio 11 d. išdavė ieškovui įgaliojimą atstovauti jį visose įmonėse, įstaigose bei organizacijose, visuose teismuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę su statiniais, priklausiusią buvusiam savininkui S. N., buvusią ( - ) (dabar ( - )), ( - ). Ieškovas taip pat buvo įgaliotas atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Įgaliojimo terminas nurodytas iki 2004 m. gruodžio 11 d.
  2. Ieškovas pateikė į bylą 2002 m. kovo 22 d. sutartį, kuria šalys susitarė, jog už atsakovo atstovavimą atkuriant jam nuosavybės teises į S. N. priklausiusią žemę su statiniais ir kitų susijusių veiksmų vykdymą atsakovas sumokės ieškovui 45 proc. žemės rinkos vertės dydžio atlyginimą, skaičiuotiną pagal žemės rinkos vertę nuosavybės teisių atkūrimo momentu. Pagal sutartį atsakovas su ieškovu turėjo atsiskaityti sumokėdamas sulygtą sumą ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų, arba perleisdamas nuosavybės teises į 45 proc. žemės, į kurią atkurtos nuosavybės teisės (išskyrus žemę, kurioje yra statiniai).
  3. Atsakovas pateikė į bylą 2002 m. kovo 22 d. pasirašytą tapataus turinio sutartį, kurioje buvo numatytas 25 proc. dydžio atlyginimas už atstovavimą.
  4. 2005 m. vasario 25 d. atsakovas išdavė ieškovui naują įgaliojimą, kuriuo taip pat įgaliojo ieškovą atstovauti jį visose įstaigose, organizacijose ir teismuose tvarkant visus reikalus dėl tų pačių nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Įgaliojimo terminas nustatytas iki 2008 m. kovo 1 d.
  5. 2011 m. rugsėjo 9 d. atsakovas ieškovui išdavė naują įgaliojimą, kuriuo taip pat įgaliojo ieškovą atstovauti jį visose įstaigose, organizacijose ir teismuose tvarkant reikalus dėl tų pačių nuosavybės teisių atkūrimo. Įgaliojimo terminas buvo nustatytas dešimčiai metų.
  6. Atsakovas 2014 m. rugpjūčio 13 d. pareiškimu pranešė ieškovui apie įgaliojimo panaikinimą.
  7. Kaip jau minėta, kasacinis teismas šioje byloje priimtoje 2017 m. sausio 12 d. nutartyje konstatavo, kad tarp ginčo šalių susiklostė atstovavimo teisiniai santykiai. Teismas nurodė, kad 2001 m. gruodžio 11 d. ieškovui išduotas įgaliojimas yra šalių išorinių atstovavimo santykių išraiška, kuri rodo ir tarp šalių susiklosčius vidinius atstovavimo santykius. Konstatavo, kad 2002 m. kovo 22 d. sutartis baigė galioti kartu su įgaliojimu, kurio pagrindu ji buvo sudaryta, t. y. 2004 m. gruodžio 11 d., tačiau pavedimo teisiniai santykiai buvo atnaujinti atsakovui išdavus 2005 m. vasario 25 d. įgaliojimą, kuris galiojo iki 2008 m. kovo 1 d., ir 2011 m. rugsėjo 9 d. įgaliojimą, kuris galiojo iki atsakovo 2014 m. rugpjūčio 13 d. pareiškimo dėl įgaliojimo panaikinimo. Kasacinis teismas taip pat padarė išvadą, kad pavedimo teisiniai santykiai, kurie atsinaujino 2005 m. vasario 25 d. ir 2011 m. rugsėjo 9 d. įgaliojimų pagrindu, buvo atlygintiniai. Teismas išaiškino, jog būtina ištirti bylai reikšmingas faktines aplinkybes dėl ieškovo atliktų veiksmų pagal kiekvieną išduotą įgaliojimą, ieškovo bendradarbiavimo su atsakovu vykdant pavedimo sutartimi suteiktas teises, dėl pasiektų rezultatų, taip pat rinkos kainų, suteiktą paslaugų pobūdžio ir trukmės. Įvertinęs kasacinio teismo išaiškinimus, Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 14 d. nutartimi perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  8. Pirmosios instancijos teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, ieškovo 2015 m. rugpjūčio 26 d. rašytinių paaiškinimų ir teismo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų pagrindu nustatė, kad ieškovas, atstovaudamas atsakovą nuosavybės teisių į žemę (su statiniais) atkūrimo procese, atliko tokius veiksmus: 1) 2001 m. gruodžio 21 d. atsakovo vardu Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė 2001 m. gruodžio 19 d. prašymą grąžinti žemę ir šią aplinkybę patvirtina prašyme esantis parašas; 2) 2002 m. balandžio 29 d. atsakovo vardu Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – J. N. turėtą žemę (13,33 dešimt.) buvusiame ( - ); 3) 2002 m. rugpjūčio 8 d. atsakovo vardu Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą išduoti pažymą, kurią reikėjo pateikti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismui, ir Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius pažymą išdavė 2002 m. rugpjūčio 12 d.; 4) 2002 m. spalio 2 d. atstovavo atsakovą Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme vykusiame teismo posėdyje nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-851-03/2002 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2002 m. spalio 2 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, sudaręs pagrindą atsakovui atkurti nuosavybės teisę į jį įvaikinusio asmens S. N. valdytą žemės sklypą; 5) 2003 m. sausio 24 d. atsakovo vardu Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą prie nuosavybės teisių atkūrimo bylos prijungti nuosavybės teisių atkūrimo klausimui spręsti reikšmės turinčius dokumentus; 6) 2003 m. sausio 30 d. atsakovo vardu Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą išduoti pažymą, į kokio ploto žemės sklypą atsakovui gali būti atkurtos nuosavybės teisės, ir Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius pažymą pagal šį prašymą išdavė 2003 m. vasario 19 d. (pažymos Nr. 36), nurodant, kad atsakovas turi teisę pretenduoti į 12,4826 ha žemės; 7) 2003 m. balandžio 1 d. atsakovo vardu Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė papildomą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į turėtą žemę prie namų valdos ir likusią dalį žemės natūra; 8) 2004 m. kovo 22 d. atsakovo vardu Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą dėl papildomų žemės sklypų skyrimo ir Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius į šį prašymą atsakymą pateikė 2004 m. kovo 30 d. (Nr. 31/04/22-1024), šiame atsakyme atsakovas buvo įpareigotas pateikti pagal atitinkamą metodiką parengtus žemės sklypų planus su nustatytais sklypo ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 2.4.-01.2597 atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra grąžinant 1,038 ha žemės (žemės sklypai Nr. 2, Nr. 3, Nr. 9, Nr. 10, Nr. 15, Nr. 16). Kadangi 2004 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės tik į nedidelę dalį žemės, į kurią jis turėjo teisę pretenduoti, nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo tęsiamas (tęsiama ta pati nuosavybės teisių atkūrimo byla, kuri buvo užvesta ieškovo iniciatyva ir pastangomis). 2005 m. lapkričio 7 d. pažyma Nr. 643 Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius patvirtino, kad atsakovas turi teisę pretenduoti į 10,1714 ha žemės Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei į 1,2732ha žemės Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje. Vėliau ieškovas atliko tokius veiksmus: 1) 2007 m. sausio 15 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui prie atsakovo nuosavybės teisių atkūrimo bylos prijungti jo įgaliojimą, patvirtinantį, kad jis toliau organizuos nuosavybės teisių atkūrimo procesą; 2) 2007 m. sausio 17 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui raštu Nr. S22-74 įpareigojus atsakovą pateikti 2004 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2597, 2007 m. sausio 30 d. pateikė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui prašymą dėl papildomų dokumentų prijungimo prie nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 3246, t. y. įvykdė 2007 m. sausio 17 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus įpareigojimą ir pateikė reikalautą sprendimą, o po ieškovo įgaliojimo ir sprendimo pateikimo 2007 m. sausio 31 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius raštu Nr. S22-162 atsakovą informavo, kad yra tęsiamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas ir kad jis yra kviečiamas dalyvauti pretendentų, pageidaujančių gauti žemę natūra, susirinkime; 3) 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3.-2067-01 buvo iš dalies pakeistas 2004 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas Nr. 2.34-01-2597, t. y. pakeisti jo preambulės ir 6 punkto duomenys, nurodantys, kad nuosavybės teisės į atsakovui tenkančią 10,1714 ha žemės dalį bus atkurtos vėliau. Įsakymas buvo įteiktas ieškovui, kas patvirtina, jog jis ir toliau organizavo nuosavybės teisių atkūrimo procesą, be to, 2007 m. gegužės 17 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius raštu Nr. S22-579 informavo ieškovą apie atsakovui naujai formuojamus žemės sklypus, o tai, ieškovo teigimu, dar kartą patvirtino, kad nuosavybės teisių atsakovui atkūrimo procesą organizavo ieškovas; 4) Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5314 atsakovui atkurtos nuosavybės teisės į 0,0639 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,1900 ha ploto žemės sklype Nr. 1 ( - ), į 0,1950 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,5800 ha ploto žemės sklype Nr. 2 ( - ), į 0,2965 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,8790 ha ploto žemės sklype Nr. 3 ( - ), į 2,4124 ha žemės sklypo dalį, esančią 2,7680 ha ploto žemės sklype Nr. 4 ( - ), į 0,3574 ha žemės sklypo dalį, esančią 1,0629 ha ploto žemės sklype Nr. 6 ( - ), į 0,5464 ha žemės sklypo dalį, esančią 1,6790 ha ploto žemės sklype Nr. 7 ( - ). Sprendime įrašą ,,sprendimo originalą gavau I. T. 2007 11 06“, ieškovo teigimu, atliko jis pats, ir tai patvirtina jo rašysena (ieškovo aiškinimu, nuosavybės teisių atkūrimo procese jis dalyvavo ir jį organizavo nuo pradžių iki pabaigos, t. y. iki realaus nuosavybės teisių atkūrimo); 5) 2007 m. lapkričio 6 d. ieškovas kartu su atsakovu VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pateikė penkis prašymus įregistruoti nuosavybės teises į aukščiau nurodytus žemės sklypus ( - ). Visuose prašymuose ieškovo ranka įrašytas prašymus pateikęs asmuo: ,,I. T.“; 6) Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6220, vykdant tą pačią ieškovo užvestą nuosavybės teisių atkūrimo bylą, atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,2732 ha žemės sklypą Nr. 1006-1,2732 ha, esantį ( - ); 7) Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6447 atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,1716 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,4973 ha ploto žemės sklype ties ( - ). Sprendime įrašus ,,sprendimo originalą gavau“ bei datos ,,2008 11.11“ pažymėjimą atliko ieškovas, o šalia rusų kalba ir visai kita rašysena yra pasirašęs atsakovas, o tai, ieškovo teigimu, patvirtina, kad ieškovas organizavo nuosavybės teisių atkūrimą ir dalyvavo priimant tą sprendimą; 8) 2010 m. lapkričio 17 d. ieškovas kartu su atsakovu VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pateikė prašymą įregistruoti nuosavybės teises į žemės sklypus Rokantiškių k. Prašyme ieškovo ranka įrašytas prašymą pateikęs asmuo: ,,I. T.“; 9) 2011 m. spalio 8 d. ieškovas atsakovo vardu Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą suformuoti sklypą prie namų valdos ( - ). Minėtas prašymas kompetentingo asmens 2011 m. lapkričio 8 d. rezoliucija buvo nukreiptas vykdyti ir pavedimo vykdytoja, atsakydama į ieškovo 2011 m. spalio 8 d. prašymą, parengė 2011 m. gruodžio 6 d. raštą Nr. 49SDP-126 ,,Dėl žemės sklypų ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo“, kuriuo informavo, kad nuosavybės teisės atsakovui į prašomą žemės sklypą bus atkurtos, įpareigojo suprojektuoti žemės sklypą, organizuoti jo kadastrinius matavimus, patvirtinti nekilnojamojo turto kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą. Vykdydamas 2011 m. gruodžio 6 d. rašte Nr. 49SDP-126 nustatytą įpareigojimą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2012 m. kovo 22 d. raštu Nr. A51-17295 (2.14.2.12-MP8) informavo, kad žemės sklypas yra suformuotas, o jo dokumentai perduoti Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui; 9) Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 49S-146 atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,4931 žemės sklypo dalį 1,4285 ha žemės sklype, esančiame ( - ), o ieškovui buvo įteiktas šio sprendimo originalas; 10) Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 49S-202 atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,1648 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,4777 ha žemės sklype, esančiame ( - ), kadastrinis Nr. ( - ). Ieškovui buvo įteiktas sprendimo originalas ir jis atliko įrašą ,,sprendimo originalą gavau V. P. pagal įgaliojimą 2012 04 23“. Ieškovo teigimu, rengiant šio sklypo kadastro duomenis, ribų paženklinimo - parodymo aktą ir kitus dokumentus, dalyvavo tik ieškovas, o atsakovas nedalyvavo, ką patvirtina aplinkybė, kad nei žemės sklypo ribų paženklinimo - parodymo akte, nei kadastro duomenų pažymoje šalia kitų bendrasavininkių parašų atsakovo parašo nėra; 11) Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 49S-402 atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,1103 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,2206 ha žemės sklype ( - ), kadastrinis Nr. ( - ). Ieškovui buvo įteiktas sprendimo originalas ir yra atliktas ieškovo įrašas ,,sprendimo originalą ir planus gavau pagal įgaliojimą V. P. 2012 06 15“. Ieškovo teigimu, rengiant šio sklypo kadastro duomenis, ribų paženklinimo - parodymo aktą ir kitus dokumentus, dalyvavo tik ieškovas, atsakovas nedalyvavo, ir tai patvirtina aplinkybė, kad nei žemės sklypo ribų paženklinimo - parodymo akte, nei kadastro duomenų pažymoje šalia kitų asmenų (bendrasavininkių ir / ar kaimyninių sklypų savininkų) atsakovo parašo nėra; 12) 2012 m. liepos 26 d. ieškovas, kaip atsakovo įgaliotas asmuo, VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pateikė prašymą įregistruoti nuosavybės teises į žemės sklypą ( - ), į žemės sklypą Vilniuje, taip pat atlikti kitus kadastro tvarkymo darbus. Prašyme ieškovo ranka įrašytas prašymą pateikęs asmuo: ,,V. P. pagal įgaliojimą“.
  9. Atsakovas byloje neneigia, jog ieškovo rašytiniuose paaiškinimuose nurodyti atstovavimo veiksmai iš tiesų buvo atlikti.
  10. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad bylą nagrinėjant iš naujo, iš esmės nebuvo pateikta jokių naujų rašytinių įrodymų, kad šalys papildomai nenurodė naujų aplinkybių, susijusių su ieškovo suteiktų paslaugų apimtimi, išvadas byloje padarė, be kita ko, įvertinęs ir 2015 m. rugpjūčio 12 d. teismo posėdyje šalių ir liudytojų duotus paaiškinimus.
  11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose išvardintus veiksmus, nusprendė ieškovui už suteiktas paslaugas priteisti 3 proc. atsakovui grąžintos žemės rinkos vertės dydžio atlyginimą. Teismas tokį sprendimą priėmė pripažinęs diskriminacinėmis ir neproporcingomis atsakovo atžvilgiu pavedimo sutarčių nuostatas dėl 25 ir 45 proc. dydžio atlyginimo bei konstatavęs, jog ieškovo faktiškai atlikti darbai pagal įgaliojimus neatitinka civilinių santykių subjektams keliamų reikalavimų vykdant atitinkamas paslaugas gauti atlyginimą pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat nurodė, kad šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo vien tik formaliomis, išimtinai ieškovui naudingomis sutarčių sąlygomis tenkinti ieškinio reikalavimus, netgi iš esmės ir nesant tarp šalių ginčo dėl pasiektų rezultatų restitucijos procese – t. y. to, ko pagrįstai pagal sutartį galėjo tikėtis atsakovas. Pasak teismo, ieškovas turi teisę į jo patirtų realių išlaidų atlyginimą vykdant pavedimo sutartis, nors ir nenurodė realiai turėtų išlaidų sumos, bei į atitinkamą atlyginimo dalį. Teismo vertinimu, priteistas 3 proc. dydžio atlygis iš esmės kompensuos ieškovo faktiškai negautą atlyginimą, vykdant pavedimo sutartį su atsakovu.
  12. Apeliantas minėtas pirmosios instancijos teismo išvadas pirmiausia ginčija tuo aspektu, kad 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartyje atlyginimo išmokėjimas buvo siejamas su konkrečiu rezultatu – nuosavybės teisių atsakovui atkūrimu į S. N. priklausiusią žemę su statiniais), o šis rezultatas buvo pasiektas, bei tuo, kad ši sutartis šalims turi įstatymo galią ir teismas neturėtų to ignoruoti.
  13. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio santykiai: vidiniai santykiai – tarp atstovo ir atstovaujamojo ir išoriniai atstovavimo santykiai – tarp atstovo ir trečiųjų asmenų, su kuriais atstovas sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir interesais. Vidinius atstovaujamojo ir atstovo santykius reguliuoja jų sudaryta sutartis, pvz., pavedimo, o išoriniams atstovavimo santykiams skiriamas įgaliojimas. Jis parodo, kokius sandorius ir kitokius teisinius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi teisę atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu (CK 2.137 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2009? 2008 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-298/2008? kt.). Taigi, įgaliotinio ir įgaliotojo tarpusavio teisės bei pareigos, įskaitant ir teisę į įgaliotinio atlyginimą, apibrėžiamos pavedimo sutartyje.
  14. Pagal CK 6.758 straipsnio 1 dalį pavedimo sutartis gali būti tiek atlygintinė, tiek neatlygintinė. Jeigu pavedimo sutarties šalys yra fiziniai asmenys, preziumuojama, kad pavedimo sutartis yra neatlygintinė, išskyrus atvejus, kai įgaliotinio kito asmens vardu atliekami teisiniai veiksmai yra įgaliotinio profesinė ar verslo veikla (CK 6.758 straipsnio 2 dalis). Jeigu sutartis yra atlygintinė, tai įgaliotinio atlyginimo dydį nustato pavedimo sutartis ar įstatymas (CK 6.758 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 6.761 straipsnio 4 dalį, įgaliotiniui atlikus savo pavedimą, įgaliotojas privalo sumokėti jam atlyginimą, jeigu pavedimo sutartis yra atlygintinė.
  15. Kasacinis teismas konstatavo, kad nuo 2001 m. gruodžio 11 d. tarp ieškovo ir atsakovo susiklostę pavedimo teisiniai santykiai, kurie buvo atnaujinami 2005 m. vasario 25 d. ir 2011 m. rugsėjo 9 d. išduotų įgaliojimų pagrindu, buvo atlygintiniai.
  16. Kaip jau minėta, atlyginimo dydį už ieškovo atstovavimo paslaugas pagal jam veikti išduotus įgaliojimus šalys aptarė 2002 m. kovo 22 d. sutartyje (pavedimo sutartyje). Ieškovas savo reikalavimą grindžia į bylą pateikta 2002 m. kovo 22 d. sutartimi, kurioje šalys susitarė dėl 45 proc. žemės rinkos vertės dydžio atlyginimo. Tuo tarpu atsakovas pateikė į bylą kitą tos pačios datos su ieškovu sudarytą sutartį, kurioje buvo susitarta dėl 25 proc. žemės rinkos vertės dydžio atlyginimo.
  17. Atsakovas įstatymo nustatyta tvarka neginčijo į bylą pateiktų pavedimo sutarčių – nepareiškė priešieškinio ar atskiro ieškinio dėl jų pripažinimo negaliojančiomis. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šios sutartys nėra akivaizdžiai niekinės. Taigi, tiek ieškovo, tiek atsakovo pateikta 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartis laikytina teisėta ir galiojanti.
  18. Apeliantas skunde nurodo, kad su atsakovu susitarė dėl „sėkmės mokesčio“, todėl atlyginimo dydis pakilo nuo 25 proc. iki 45 proc. Vadinasi, ieškovas iš esmės pripažįsta, jog buvo susitarimas su atsakovu dėl 25 proc. žemės rinkos vertės dydžio atlyginimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šią aplinkybę, taip pat į tai, kad atsakovas byloje įrodinėjo, jog jis turi tik 2002 m. kovo 22 d. sutarties variantą, kurioje buvo susitarta dėl 25 proc. žemės rinkos vertės dydžio atlyginimo, kad ieškovo pateiktoje 2002 m. kovo 22 d. sutartyje nėra aiškiai nurodyta, jog šiuo susitarimu yra keičiamas prieš tai sulygtas susitarimas dėl 25 proc. žemės rinkos vertės dydžio atlyginimo, yra pagrindas, sprendžiant tarp šalių iškilusį ginčą dėl atlyginimo priteisimo, vadovautis atsakovo pateiktu 2002 m. kovo 22 d. sutarties variantu.
  19. Apeliantas pagrįstai teigia, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Tarp dviejų fizinių asmenų laisva valia sudarytas ir įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytas jų bendru sutarimu pasirašytas susitarimas – 2002 m. kovo 22 d. sutartis bei jo sąlygos – neturėtų būti kvestionuojamas, išskyrus įstatyme numatytiems pagrindams esant.
  20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti bei vadovautis teisės normomis tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010).
  21. Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime pripažino, kad susitarimas dėl atlyginimo už tam tikrą pasiektą rezultatą neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, tačiau pateiktų pavedimo sutarčių nuostatas tiek dėl 45, tiek 25 proc. žemės rinkos vertės dydžio atlyginimo pripažino diskriminacinėmis ir neproporcingomis atsakovo atžvilgiu, tokiu būdu paneigdamas šalių laisva valia sudarytą susitarimą. Teismas laikėsi nuostatos, kad nors tokio pobūdžio susitarimas dėl užmokesčio dydžio yra sutarties laisvės principo įgyvendinimas, vis tik toks užmokestis neturėtų būti neprotingai didelis. Kaip jau minėta, teismas sprendime taipogi konstatavo, kad ieškovo faktiškai atlikti darbai neatitinka civilinių santykių subjektams nustatytų reikalavimų vykdant atitinkamas paslaugas gauti atlyginimą pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis).
  22. Prieš pasisakant dėl šių pirmosios instancijos teismo išvadų pažymėtina, kad aiškinant šalių sudarytos pavedimo sutarties nuostatą dėl 25 proc. žemės rinkos vertės dydžio atlyginimo, privalu remtis kasacinio teismo suformuotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, t. y. kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes? be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, vadovaujamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2013? 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010? kt.).
  23. Iš 2002 m. kovo 22 d. sutarties (pagal turinį – pavedimo sutarties) matyti, kad ši sutartis tarp šalių buvo sudaryta vadovaujantis 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimu, pagal kurį ieškovui buvo suteikti įgalinimai atstovauti atsakovą visose įmonėse, įstaigose bei organizacijose dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir statinius, priklausiusius buvusiam savininkui S. N., įregistruoti grąžintą žemę su statiniais Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filiale, gauti nuosavybės dokumentus. Taip pat buvo aiškiai sutarta dėl atlyginimo dydžio už atliktus pagal minėtą įgaliojimą darbus bei atlyginimo apmokėjimo tvarkos – atsakovas įsipareigojo ieškovui sumokėti nuosavybės teisių atkūrimo dienos rinkos kaina 25 proc. žemės (išskyrus žemę, kurioje yra statiniai) vertės dalį ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo žemės nuosavybės dokumentų įregistravimo arba perleisti nuosavybės teises į 25 proc. dalį grąžintos žemės (išskyrus žemę, kurioje yra statiniai).
  24. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, 2002 m. kovo 22 d. sutarties nuostatos leidžia daryti išvadą, jog šalys atlyginimo įgaliotiniui apmokėjimą siejo su tam tikru pasiektu rezultatu. Lingvistinė šalių susitarimo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog šalys sutarė dėl fiksuoto atlyginimo, kurio išmokėjimas buvo siejamas su tam tikru rezultatu – atkurti nuosavybės teises į žemę (su statiniais), gauti ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti nuosavybės dokumentus. Šalys nenumatė galimybės keisti įgaliotinio atlyginimą priklausomai nuo to, kiek ir kokius veiksmus ieškovas (įgaliotinis) atliks pagal 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimą tam, kad būtų pasiektas numatytas tikslas. Neabejotina, jog šalims iš anksto negalėjo būti žinoma, kiek ir kokius veiksmus turės atlikti ieškovas tam, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į žemę, gauti sugrąžintos žemės (su statiniais) nuosavybės dokumentai ir ši nuosavybė būtų įregistruota, todėl įgaliotojo pareigą sumokėti atlyginimą šalys siejo su tam tikro juridinio fakto atsiradimu ateityje (grąžintos žemės (su statiniais) dokumentų įregistravimu, nes būtent nuo šio momento per 30 kalendorinių dienų atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui atlyginimą), o ne su atskirų veiksmų, kurių apimties ir turinio šalys iš anksto negalėjo aiškiai žinoti, vykdymu atsakovo tikslo dėl nuosavybės atkūrimo įgyvendinimui.
  25. Teisėjų kolegija, vertindama išdėstytas aplinkybes bei atsižvelgdama į tai, kad ieškovo prisiimti pagal įgaliojimą (pavedimo sutartį) įsipareigojimai atsakovui nesusiję su jo profesine ar verslo veikla (vadinasi, 2002 m. kovo 22 d. sutartis negali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis), yra pagrindas konstatuoti, jog susitarimas dėl įgaliotinio atlyginimo dydžio ir apmokėjimo tvarkos buvo pasiektas šalių laisvos valios išdavoje ir šiuo atveju nėra faktinio ir/ar teisinio pagrindo šalių 2002 m. kovo 22 d. susitarimo nuostatą dėl konkrečiu procentiniu dydžiu pagal žemės vertę išreikšto atlyginimu įgaliotiniui mokėjimu pripažinti diskriminacine ar neproporcinga atsakovo interesų atžvilgiu. Iš apskųsto teismo sprendimo motyvuojamosios dalies turinio nėra aišku, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė priešingą išvadą. Analizuojamu atveju nėra objektyvių prielaidų kvestionuoti šalių pasiekto susitarimo dėl atlyginimo dydžio ir tuo aspektu, jog neva jis (atlyginimas) esąs neprotingai didelis. Dėl tokio atlyginimo dydžio šalys susitarė laisva valia, o byloje nebuvo įrodyta, jog su tokiu atlyginimu atsakovas būtų priverstas sutikti prieš jį panaudoto spaudimo įtakoje ar esant kitokioms nepalankioms aplinkybėms, iškreipiančioms jo valią. Be kita ko, liudytojas G. L. (atsakovo sūnaus draugas) teismo posėdyje patvirtino, kad I. T. niekaip nepavyko atkurti nuosavybės teisių ir ,,kur besikreiptų, visur jam atsakydavo“, todėl tikėtina, kad ši aplinkybė taipogi turėjo įtakos apsisprendžiant dėl atlyginimo įgaliotiniui dydžio. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šalių 2002 m. kovo 22 d. sutarties nuostatas aiškinti kitaip, nesiremdamas lingvistine jų analize.
  26. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo šalių sutarto atlyginimo dydį sumažinti remiantis CK 1.5 straipsniu. Byloje nebuvo pripažinta, kad ieškovas, veikdamas atsakovo vardu ir jo interesais, būtų įgnoravęs teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, netinkamai vykdęs įgaliotojo nurodymus, neįdėjęs reikiamų pastangų siekiant numatyto tikslo, be to, kaip minėta, atlyginimo išmokėjimas buvo siejamas su pasiektu galutiniu rezultatu, o ne su konkrečių veiksmų atlikimu siekiant to tikslo. Be to, įvertinus ieškovo rašytiniuose paaiškinimuose išvardintus veiksmus, kuriuos jis atliko atstovaudamas atsakovą pagal visus turėtus įgaliojimus, yra pagrindas sutikti su apeliantu, jog jis atliko visus turtinių teisių restitucijos (atkūrimo) procese piliečiui (asmeniui) tenkančius atlikti veiksmus, būtinus tam, kad būtų atkurtos atsakovo nuosavybės teisės į žemę.
  27. Atsakovas atlyginimo įgaliotiniui sumažinimą bando grįsti tuo, kad dalį ieškovo pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų veiksmų atliko ne ieškovas, o institucijos, kad kai kurie ieškovo atlikti veiksmai buvo nebūtini. Pirmosios instancijos teisme jis taipogi įrodinėjo, jog šiuo atveju atkuriant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ieškovo dalyvavimas buvo svarbus tik surašant prašymus atkurti nuosavybės teises, o vėliau visas procesas esą vyko savaime.
  28. Iš ieškovo pateiktų rašytinių paaiškinimų matyti, jog ieškovas atliko daug veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese ir po prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo konkrečioms institucijoms – rinko dokumentus, reikalingus nuosavybės teisei atkurti, ir juos teikė institucijoms, dalyvavo civilinėje byloje dėl juridinio fakto nustatymo, dalyvavo bendraturčių susirinkimuose. Kad atsakovui buvo naudingos ir būtinos ieškovo paslaugos, patvirtina ir aplinkybė, kad bendradarbiavimas tarp šalių vykdo ilgą laiką (apie 15 metų), be to, pasibaigus 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimo terminui, 2005 m. vasario 25 d. atsakovas ieškovui išdavė naują įgaliojimą, kuriuo taip pat įgaliojo ieškovą atstovauti jį visose įstaigose, organizacijose ir teismuose tvarkant visus reikalus dėl tų pačių nuosavybės teisių atkūrimo, 2011 m. rugsėjo 9 d. įgaliojimu vėl atnaujino paslaugų teikimo atkuriant nuosavybės teises į konkretų nekilnojamąjį turtą teisinius santykius. Be to, iš ieškovo rašytinių paaiškinimų matyti, jog ieškovas, atstovaudamas atsakovą, atliko tam tikrus darbus turėdamas naujus (vėlesnius) atsakovo įgaliojimus, o atsakovas jiems neprieštaravo. Šiame kontekste reikšmingi jau minėti liudytojo G. L. parodymai, jog iki ieškovui pradėjus teikti atstovavimo paslaugas, atsakovui niekaip nepavyko atkurti nuosavybės teisių, taip pat atsakovo sūnaus V. T. teisme duoti parodymai, kad ieškovas padėjo jiems sutvarkyti visus dokumentus, kad kartu su atsakovu visur važinėjo, „praėjo“ visas instancijas. Liudytojas J. Š. (sklypų bendraturtis) davė teisme parodymus, kad ieškovas V. P. atstovavo atsakovą visuose bendraturčių susirinkimuose, taip pat ,,savivaldybėj, žemėtvarkoj ir tarp visų bendrasavininkų“, taip pat liudytojas patvirtino, jog ieškovas buvo aktyvus proceso dalyvis, o atsakovas tik sėdėdavo, stebėdavo ir sakydavo, kad dėl visų klausimų reikia kreiptis į ieškovą, todėl buvo bendraujama tik su V. P., kad per visą nuosavybės atstatymo laikotarpį buvo įvykę ne mažiau kaip dešimt galimų bendraturčių susirinkimų.
  29. Šios nutarties 45 punkte nurodytos aplinkybės paneigia atsakovo teiginius, jog ieškovo paslaugos buvo naudingos tik tiek, kiek tai buvo susiję su prašymų nuosavybės teisėms į tam tikrą nekilnojamąjį turtą atkurti parengimu. Aplinkybės, kad tam tikrais laikotarpiais ieškovas neturėjo atsakovo išduotų įgaliojimų, kad atsakovas pats (jo teigimu) atliko grąžintos žemės registraciją, nes iš valstybės įmonės Registrų centro dokumentų matyti, jog parašai juose yra jo, nesudaro pagrindo situaciją aiškinti kitaip, nes naujais (vėlesniais) atsakovo įgaliojimais šalių bendradarbiavimas buvo atnaujinamas ir buvo pasiekti tie rezultatai, dėl kurių 2002 m. kovo 22 d. sutartis numatė įgaliotinio atlyginimą. Byloje nesant atsiskaitymo su įgaliotiniu faktą patvirtinančių tiesioginių įrodymų, atsakovas turi pareigą ieškovui sumokėti ne mažesnį kaip 2002 m. kovo 22 d. sutartyje sulygtą atlyginimo dydį už 2007 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5314, 2008 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6220, 2008 m. spalio 30 d. sprendimu 2.4-01-6447, 2012 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 49S-146 bei 2012 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 49S-202 sugrąžintą ir įregistruotą žemės nuosavybę.
  30. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovu, jog 2008 m. balandžio 8 d. su ieškovu sudaryta paskolos sutartis esą patvirtina, jog su ieškovu buvo visiškai atsiskaityta už suteiktas paslaugas. Tokio sandorio sudarymas įrodo paskolinių teisinių santykių atsiradimo faktą, bet neturi įrodomosios reikšmės nustatant, ar atsakovas atsiskaitė su ieškovu už suteiktas pagal 2001 m. gruodžio 11 d., 2005 m. vasario 25 d. ir 2011 m. rugsėjo 9 d. įgaliojimus atstovavimo paslaugas.
  31. Atsakovas į bylą yra pateikęs 2004 m. lapkričio 4 d. žemės sklypų (unikalūs Nr. ( - ) ir ( - )) pirkimo–pardavimo sutartis, kurias atsakovo vardu pasirašė ieškovas. Sutartyse nurodyta, kad kiekvieno žemės sklypo vidutinė rinkos vertė – 94 785 Lt. Sutarčių 2.1 punkte nurodyta, kad pinigus už parduodamus žemės sklypus gavo ieškovas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog gautas iš sklypų pardavimo sumas ieškovas perdavė atsakovui, tačiau byloje taip pat nėra duomenų, įrodančių, jog šalys būtų susitarusios, jog gauta iš pardavimo suma (50 000 Lt) bus laikoma atlyginimu už visas ieškovo suteiktas atsakovui paslaugas, įskaitant ir už ateityje suteiktinas paslaugas (tas pats pasakytina ir apie jau minėtą paskolą ieškovui). Kadangi ieškovas byloje nereiškė reikalavimo priteisti iš atsakovo atlyginimą už nuosavybės teisių atkūrimą į šiame nutarties punkte aptartus du žemės sklypus ir jų įregistravimą, apmokėjimo už ieškovo suteiktas paslaugas atkuriant nuosavybę į šiuos žemės sklypus klausimas šioje byloje nėra aktualus, o galimi ginčai dėl tokio apmokėjimo ir/ar minėtų pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu gautų pinigų ne/perdavimo gali būti išspręsti kreipiantis į teismą įstatymų nustatyta tvarka.
  32. Ieškovas į bylą yra pateikęs 2007 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5314, 2008 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6220, 2008 m. spalio 30 d. sprendimu 2.4-01-6447, 2012 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 49S-146 bei 2012 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 49S-202 atsakovui sugrąžintos ir įregistruotos žemės rinkos vertės nustatymo nuosavybės teisių atkūrimo metu ataskaitas. Teisėjų kolegija, atkreipdama dėmesį į tai, kad nustatant žemės rinkos vertę buvo atsižvelgta į atsakovui tenkančias žemės dalis, kad atsakovas nepateikė duomenų, paneigiančių pateiktų vertinimo ataskaitų teisingumą, turi pagrindą remtis šiomis ataskaitomis, apskaičiuojant ieškovui tenkančio atlyginimo dydį.
  33. Pagal ieškovo pateiktas rinkos vertės nustatymo ataskaitas, atsakovui grąžintos žemės bendra rinkos vertė nuosavybės teisės atkūrimo momentu buvo 522 300 Eur. Taigi, visas ieškovui priklausantis atlyginimas sudaro 130 575 Eur (522 300 Eur * 25 proc.) sumą. Sumažinus ieškovo prašytą priteisti atlyginimą nuo 235 035 Eur iki 130 575 Eur, proporcingai mažinama priteistinų palūkanų suma nuo 54 519,35 Eur iki 30 288,53 Eur (54 519,35 Eur * 130 575 Eur / 235 035 Eur ? 30 288,53 Eur).
  34. Iš atsakovo ieškovui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. kovo 17 d) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
  35. Pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
  36. Atsižvelgiant į tai, kad patenkinama 56 procentai ieškinio reikalavimų, pirmosios instancijos teisme turėtos šalių bylinėjimosi išlaidos kompensuojamos proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).
  37. Ieškovas į bylą pateikė 2015 m. gegužės 13 d. prašymą dėl 4 626 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su ieškinio, patikslinto ieškinio rengimu, turto vertės nustatymo paslaugų teikimu bei žyminio mokesčio sumokėjimu, priteisimo (el. b. l. IV t., b. l. 103-104). Šios išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos) šių procesinių dokumentų rengimui nustatytus maksimalius užmokesčio dydžius.
  38. Prieš 2015 m. rugsėjo 29 d. teismo posėdį ieškovas pateikė duomenis dėl 275,50 Eur dydžio patirtų bylinėjimosi išlaidų (popierinės bylos medžiagos I t., b. l. 166-168 b. l.). Iš pateiktų dokumentų turinio matyti, jog tokios išlaidos buvo patirtos advokatui rengiant rašytinius paaiškinimus ir prašymą dėl teismo liudijimo išdavimo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog vadovaujantis Rekomendacijomis yra pagrindas pripažinti šias išlaidas protingomis 140 Eur apimtyje.
  39. Už 2015 m. lapkričio 18 d. apeliacinio skundo padavimą ieškovas sumokėjo 749 Eur žyminio mokesčio (el. b. V t., b. l. 5) ir patyrė 1 881,31 Eur (900 Eur + 981,31 Eur) atstovavimo išlaidų, susijusių su apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimu (el. b. V t., b. l. 90-95), kurios atitinka Rekomendacijose nustatytus šių procesinių dokumentų rengimo užmokesčio maksimalius dydžius.
  40. Už kasacinio skundo pateikimą ieškovas sumokėjo 2 077 Eur žyminį mokestį (el. b. V t., b. l. 163) ir patyrė 1 452 Eur atstovavimo išlaidų, susijusių su kasacinio skundo rengimu (el. b. l. VI t., b. l. 43-45), kurios atitinka Rekomendacijose nustatytą šio procesinio dokumento rengimo užmokesčio maksimalų dydį.
  41. Atsižvelgiant į nutarties 54-57 punktų turinį, yra pagrindas konstatuoti, jog pagrįstomis ieškovo patirtomis bylinėjimosi išlaidomis pripažintinos išlaidos už 10 925,31 Eur (4 626 Eur + 140 Eur + 749 Eur + 1 881,31 Eur + 2 077 Eur + 1 452 Eur) sumą.
  42. Atsakovas 2015 m. rugsėjo 29 d. prašymu prašė priteisti iš ieškovo 2 250 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė advokatui teikiant paslaugas (suteiktą konsultaciją, atsiliepimo į ieškinį, patikslinto atsiliepimo į ieškinį rengimą, atstovavimą 2015 m. gegužės 14 d. ir 2015 m. rugpjūčio 12 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. teismo posėdžiuose, prašymo dėl liudytojų iškvietimo rengimą), tačiau į bylą pateikė tik 1 900 Eur sumos sumokėjimo fakto įrodymus (kvitus, kuriais apmokėta 200 Eur, 1000 Eur, 700 Eur), patvirtinančius, jog buvo apmokėta už advokato A. Č. suteiktas paslaugas pagal 2015 m. rugpjūčio 10 d. sąskaitą Nr. AC-155 ir už advokatės I. K. suteiktas paslaugas pagal 2015 m. rugpjūčio 11 d. sąskaitą Nr. 15125 (popierinės bylos medžiagos I t., b. l. 159-165). Į abi šias sąskaitas buvo įtrauktos atsiliepimo į patikslintą ieškinį rengimo paslaugos. Įvertinus tai, kad šiose sąskaitose nurodytų už atsiliepimų į patikslintą ieškinį rengimo atlyginimų bendra suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus užmokesčio dydžio už tokio vieno procesinio dokumento rengimą, yra pagrindas atsakovo išlaidas, patirtas dėl atsiliepimų į patikslintą ieškinį rengimo, laikyti pagrįstomis ir protingomis.
  43. Už 2015 m. lapkričio 11 d. apeliacinio skundo parengimą atsakovas patyrė 500 Eur atstovavimo išlaidų, susijusių su apeliacinio skundo rengimu, taip pat 881 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų (el. b. V t., 19, 34-36, 69 b. l.). Už atsiliepimo į kasacinį skundą rengimą atsakovas patyrė 500 Eur išlaidų (el. b. l. VI t., b. l. 47-50). Šios išlaidos atitinka Rekomendacijose nustatytus šių procesinių dokumentų rengimo užmokesčio maksimalius dydžius.
  44. 2017 m. spalio 23 d. prašymu atsakovas prašė priteisti 350 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias jis patyrė sumokėdamas advokatui atlyginimą už rengimąsi ir atstovavimą 2017 m. birželio 6 d., 2017 m. rugsėjo 29 d. ir 2017 m. spalio 23 d. teismo posėdžiuose, tačiau pateikė 250 Eur sumokėjimo faktą patvirtinančius įrodymus (el. b. VI t., b. l. 119-124), todėl yra pagrindas pagrįstomis ir atitinkančiomis Rekomendacijas laikyti 250 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.
  45. Atsižvelgiant į šios nutarties 59-61 punktus, yra pagrindas konstatuoti, jog pagrįstos atsakovo bylinėjimosi išlaidos yra už 4 031 Eur (1 900 Eur + 500 Eur + 881 Eur + 500 Eur + 250 Eur) sumą.
  46. Įvertinant tai, kad ieškovo reikalavimai tenkinami 56 proc., yra pagrindas jam iš atsakovo priteisti 6 118,17 Eur bylinėjimosi išlaidų (10 925,31 Eur * 56 proc. ? 6 118,17 Eur).
  47. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo atmestų reikalavimų dalis sudaro 44 proc., yra pagrindas atsakovui iš ieškovo priteisti 1 773,64 Eur bylinėjimosi išlaidų (4 031 Eur * 44 proc. ? 1 680,28 Eur).
  48. Atlikus šalims tenkančių bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, yra pagrindas bylinėjimosi išlaidas priteisti tik ieškovui iš atsakovo – t. y. priteisti 4 344,53 Eur (6 118,17 Eur – 1 773,64 Eur).
  49. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 20 d. nutartimi atsakovui I. T. atidėjo 1 000 Eur žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą mokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo dienos, tačiau šis žyminis mokestis iki šiol nėra sumokėtas. Byloje yra duomenų, įrodančių, jog buvo patirta 9,89 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
  50. Nesumokėta žyminio mokesčio dalis valstybei priteisiama iš bylos šalių proporcingai patenkintiems / atmestiems reikalavimams – t. y. iš ieškovo – 440 Eur žyminio mokesčio (1000 Eur * 44 proc.) ir 4,35 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (9,89 Eur * 44 proc.), iš viso 444,35 Eur, iš atsakovo – 560 Eur žyminio mokesčio (1000 Eur * 56 proc.) ir 5,54 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (9,89 Eur – 4,35 Eur), iš viso 565,54 Eur.
  51. Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, jog dėl šalių sudarytos pavedimo sutarties nuostatų netinkamo aiškinimo ir faktinių bylos aplinkybių įvertinimo, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl galimybės ieškovui iš atsakovo priteisti tik 3 proc. dydžio atsakovui grąžintos žemės vertės atlyginimą, todėl šio teismo sprendimas pakeičiamas, ieškovui iš atsakovo priteistą atlyginimą padidinant nuo 15 669 Eur iki 130 575 Eur, priteistas palūkanas padidinant nuo 1 635,58 Eur iki 30 288,53 Eur ir perskirstant šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
  52. Ieškovas už apeliacinio skundo padavimą sumokėjo 3 017 Eur dydžio žyminį mokestį (el. b. VI t., b. l. 153).
  53. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė duomenis, įrodančius, jog jis patyrė 580 Eur išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimu (el. b. l. VI t., b. l. 166-171). Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto šio dokumento rengimo užmokesčio maksimalaus dydžio.
  54. Atsižvelgiant į tai, kad buvo patenkinta 53 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, yra pagrindas ieškovui iš atsakovo priteisti 1 599 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (3 017 Eur * 53 proc. ? 1 599 Eur).
  55. Atsižvelgiant į atmestų apeliacinio skundo reikalavimų apimtį, yra pagrindas atsakovui iš ieškovo priteisti 272,60 Eur (580 Eur * 47 proc.) bylinėjimosi išlaidų.
  56. Atlikus šalims tenkančių bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, yra pagrindas apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisti tik ieškovui iš atsakovo – t. y. priteisti 1 326,40 Eur (1 599 Eur – 272,60 Eur) išlaidų.

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

8pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

9„Ieškinį tenkinti iš dalies.

10Priteisti iš atsakovo I. T. (asmens kodas ( - ) ieškovui V. P. (asmens kodas ( - ) 130 575 Eur (vieną šimtą trisdešimt tūkstančių penkis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) atlyginimą, 30 288,53 Eur (trisdešimt tūkstančių du šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus ir 53 ct) palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (160 863,53 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. kovo 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 4 344,53 Eur (keturis tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt keturis eurus ir 53 ct) bylinėjimosi išlaidų.

11Priteisti valstybei iš ieškovo V. P. 444,35 Eur (keturis šimtus keturiasdešimt keturis eurus ir 35 ct) žyminio mokesčio ir procesinių dokumentų teikimo išlaidų, iš atsakovo I. T. – 565,54 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt penkis eurus ir 54 ct) žyminio mokesčio ir procesinių dokumentų teikimo išlaidų. Valstybės naudai priteistos sumos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

12Kitą ieškinio dalį atmesti.“

13Priteisti iš atsakovo I. T. ieškovui V. P. 1 326,40 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt šešis eurus ir 40 ct) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Ryšiai