Byla 2A-413-464/2018
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. D. ir trečiojo asmens notarės D. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. D. ieškinį atsakovams R. M. (R. M.), uždarajai akcinei bendrovei „Z.B.V“ ir valstybės įmonei „Turto bankas“, tretieji asmenys kredito unija „Mėmelio taupomoji kasa“, notarės D. Š. ir A. G., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė S. D. 2013-02-21 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams R. M. ir UAB „Z.B.V.“ (KU „Mėmėlio taupomoji kasa“ teisių perėmėjai), byloje dalyvaujant tretiesiems asmenims I. V., A. D., notarėms D. Š. bei A. G., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo (t. 1, b. l. 1-9). Ieškinyje nurodė, kad yra išdavusi notarės patvirtintą įgaliojimą sūnui A. D. dėl jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto, esančio ( - ), įkeitimo savo nuožiūra už bet kokio asmens prievoles, šio turto pardavimo ar dovanojimo, kurio pagrindu jos sūnus A. D. butą sutartinės hipotekos lakštu įkeitė paskolos davėjai KU „Mėmėlio taupomoji kasa“, užtikrindamas R. M. gautos iš unijos paskolos grąžinimą. Pastarajam neįvykdžius prievolių pagal 2010-12-17 paskolos sutartį, buvo pradėti priverstinio vykdymo veiksmai iš įkeisto turto. Ieškovė teigė, kad nuo 2008 m. serga Alzheimerio liga, kas kliudė jai suprasti savo veiksmus, todėl prašė pripažinti negaliojančiais jos 2010-12-17 išduotą įgaliojimą sūnui A. D. ir įgaliotinio A. D. 2010-12-17 pasirašytą hipotekos lakštą, panaikinti viešuose registruose šiam turtui įregistruotus apsunkinimus.
  2. Ieškovei S. D. 2015-09-25 mirus (t. 2, b. l. 208), jos turtą paveldėjo ir, atitinkamai, ieškovės teises bei pareigas perėmė vaikaitis, ieškovas M. D. (t. 2, b. l. 222-227). Mirusiosios ieškovės S. D. turtą jis paveldėjo pagal testamentą, kurio sudarymo data paveldėjimo teisės pagal testamentą 2016-01-06 liudijime nenurodyta (t. y. neaišku, ar šis testamentas sudarytas dar iki S. D. susirgo 2008 m.), savo interesus teisme pavedęs atstovauti advokatei ir savo motinai L. D. (t. 3, b. l. 21, 22-23, 25-27).
  3. Po trečiojo asmens A. D. (t. y. ieškovės S. D. sūnaus ir įgaliotinio) mirties 2015-01-15, dėl šio asmens turto paveldėjimo, kaip matyti iš jo sutuoktinės L. D. atsiųsto į bylą pranešimo apie mirtį (t. 3, b. l. 20), teismo posėdyje įvardintos jos pozicijos, kad A. D. turto dalies niekas nepaveldės (t. 3, b. l. 27), notarės pateiktos informacijos (t. 3, b. l. 39) ir VĮ Registrų centro išduoto pažymėjimo apie jo turėtą nekilnojamojo turto dalį, įregistruotą Vilniaus apygardos teismo 2013-12-03 nutarties Nr. 2S-1907-275/2013 dėl skolininko turto dalies nustatymo pagrindu (t. 3, b. l. 47-50; taip pat teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), niekas nesikreipė. Tokiu atveju Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgęs į CK 5.62 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 259 įtvirtintą reglamentavimą, kai paveldėjimo klausimas susijęs su nekilnojamuoju turtu, bei nustatęs, kad palikimo niekas nepriima, 2016-10-07 nutartimi suinteresuotu asmeniu vietoje trečiojo asmens į bylą įtraukė VĮ Turto banką.
  4. Trečiajam asmeniui I. V. 2016-07-23 mirus (t. 3, b. l. 55), dėl jo turto paveldėjimo, kaip liudija Testmentų registro duomenys, jokie asmenys nesikreipė, taigi šio asmens teisių bei pareigų perėmėjo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu taip pat neatsirado (t. 3, b. l. 56, 82, 86).
  5. Atsižvelgiant į tai, S. D. turto paveldėtojas ir jos teisių perėmėjas M. D. 2017-05-11 pateikė byloje patikslintą ieškinį (t. 3, b. l. 120-127), pareikšdamas reikalavimus dar ir VĮ Turto bankui (jo manymu, A. D. teisių perėmėjui, nors pradiniame ieškinyje S. D. savo sūnui ieškinio nebuvo pareiškusi, šis dalyvavo byloje trečiojo asmens pozicijoje), prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiu S. D. 2010-12-17 sudarytą ir Vilniaus miesto 6-ojo notaro biuro notarės D. Š. patvirtintą įgaliojimą (notarinio registro Nr. 14865) (toliau – ir įgaliojimas), kuriuo S. D. suteikė teisę sūnui A. D. įkeisti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį vienintelį butą, ( - ), už bet kurio asmens prievoles, parduoti šį butą už kainą ir sąlygas savo nuožiūra, ar jį padovanoti vaikaitei J. D.; 2) pripažinti negaliojančiu hipotekos lakštą, 2010-12-17 pasirašytą R. M., S. D. įgaliotinio A. D. ir KU „Mėmelio taupomoji kasa“, ir patvirtintą Klaipėdos miesto 15-ojo notarų biuro notarės A. G. (notarinio registro Nr. 6913), kuriuo S. D. asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas ( - ), įkeistas už R. M. prievoles KU „Mėmelio taupomoji kasa“ naudai; 3) panaikinti viešuosiuose registruose šiam turtui 2010-12-17 įkeitimo pagrindu nustatytus apsunkinimus ir išregistruoti 2010-12-20 įregistruotą sutartinę hipoteką.
  6. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarė D. Š. 2010-12-17 patvirtino S. D. įgaliojimą, kuriuo ji suteikė teisę savo sūnui A. D. įkeisti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį ( - ), už bet kurio asmens prievoles, parduoti šį butą už kainą ir sąlygas savo nuožiūra, ar jį padovanoti vaikaitei J. D.. A. D. tą pačią dieną pasirašė sutartinės hipotekos lakštą, kuriuo užtikrino R. M. 700 000 Lt prievolės pagal paskolos sutartį, 2010-12-17 sudarytos su paskolos davėja KU „Mėmelio taupomoji kasa“, įvykdymą S. D. buto, esančio ( - ), įkeitimu. Taip pat R. M. 2010-12-17 pasirašė vekselį, kuriame laiduotojais įvardyti ir A. D. bei I. V.. Tą pačią dieną sudarytos ir laidavimo sutartys tarp KU „Mėmelio taupomoji kasa“, R. M., A. D. ir I. V.. R. M. nevykdant prievolių pagal paskolos sutartį buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto.
  7. Ieškovo teigimu, S. D. psichinė ir fizinė sveikata ginčijamo įgaliojimo sudarymo metu buvo prasta, ji sirgo Alzheimerio liga, jos atmintis buvo sutrikusi, todėl ji negalėjo suprasti įgaliojimo esmės. Įgaliojime ji pasirašė rusų kalba, o vien tai, kad įgaliojime nurodyta, jog jai tekstas perskaitytas, išverstas į rusų kalbą ir suprastas, savaime nereiškia, kad S. D. suprato teksto esmę ir prasmę. Mano, kad notarė šiuo atveju nesiėmė visų priemonių apsaugoti senyvo amžiaus asmens teises, t. y. ji neturėjo pagrindo tvirtinti labai senyvo amžiaus rusakalbės, prastai matančios ir silpnos fizinės sveikatos S. D., kuri sirgo progresuojančia demencija ir Alzheimerio liga, įgaliojimo, suteikiančio sūnui teisę iš esmės apriboti jos nuosavybės teises į paskutinį gyvenamąjį būstą ar net netekti šių teisių už kitų asmenų prievolių netinkamą vykdymą. Todėl toks vienašalis sandoris pripažintinas negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnio nuostatas.
  8. Pasak ieškovo, nurodytos aplinkybės patvirtina ir tai, kad tiek KU „Mėmelio taupomoji kasa“, kaip paskolos davėjo, tiek ir paskolos gavėjo R. M. bei už jo prisiimtų prievolių įvykdymą laidavusių A. D. ir I. V. veiksmai S. D. atžvilgiu, kiek tai susiję su buto įkeitimu, buvo iš anksto žinomi ir suplanuoti. A. D. veikė akivaizdžiai prieš motinos interesus, pasinaudojo jos būsena, kad patenkintų savo interesus.
  9. KU „Mėmelio taupomoji kasa“ 2012-05-15 perleido reikalavimo teises pagal paskolos ir laidavimo sutartis UAB „Z. B. V.“
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017-09-06 sprendimu (t. 4, b. l. 2-13) ieškinį iš dalies patenkino: 1) pripažino negaliojančiais S. D. 2010-12-17 sudarytą ir Vilnkaus miesto 6 notarų biuro notarės D. Š. patvirtintą įgaliojimą (notarinio registro Nr. 14865), kuriuo S. D., gim. 1927 m., suteikė teisę A. D., gim. 1961 m., įkeisti jai asmeninės nuosavybnės teise priklausantį butą, esantį ( - ), už bet kurio asmens prievoles, parduoti šį butą už kainą ir sąlygas savo nuožiūra, ar jį padovanoti vaikaitei J. D.; 2) pripažino negaliojančiu 2010-12-17 hipotekos lakštą, pasirašytą R. M., S. D. atstovo A. D. ir KU „Mėmelio taupomoji kasa“ atstovo H. Č., patvirtintą Klaipėdos miesto 15-ojo notarą biuro notarės A. G. (notarinio registro Nr. 6913), kuriuo ieškovei S. D. asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas, esantis ( - ), įkeistas už R. M. prievoles KU „Mėmelio taupomoji kasa“ naudai; kitoje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo M. D. atsakovei UAB „Z.B.V.“ 4 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas, įvertinęs S. D. teismo psichiatrinės ekspertizės akto išvadas, teismo posėdyje apklaustos ekspertės J. D. paaiškinimus, medicininius dokumentus, iš ekspertizės išvadose ir medicininiuose dokumentuose užfiksuotų duomenų padarė išvadą, kad S. D. negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti dėl jai diagnozuotos medicininės ligos. Teismas nesutiko su notarės D. Š. argumentais, kad įgaliojimo sandorį sudariusios S. D. veiksmai nekėlė notarei abejonių dėl jos gebėjimo suvokti sandorio esmę, nurodydamas, kad notaras nėra specialias medicinines žinias turintis asmuo, kuris galėtų tinkamai diagnozuoti asmens būklę iš momentinio susitikimo su klientu. Nepateikus kitų įrodymų, paneigiančių ekspertizės akte padarytas išvadas, teismas pripažino šį įgaliojimą negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnį, atitinkamai, hipotekos lakštą, kuriuo butas, esantis ( - ), buvo įkeistas už R. M. prievoles KU „Mėmelio taupomoji kasa“, negaliojančiu pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį.
  3. Spręsdamas dėl restitucijos taikymo galimybės ir hipotekos išregistravimo, teismas aptarė kreditoriaus sąžiningumo klausimą CK 4.197 straipsnio 6 dalies taikymo kontekste. Teismas, atsižvelgęs į aplinkybes, kad neginčijami (nėra nuginčyti) paskolos sutartis, vekselis ir laidavimo sutartis, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu A. D. veikė pagal notaro įstatymo nustatyta tvarka patvirtintą įgaliojimą, kad ir pats A. D. gyveno įkeičiamame bute, priėjo prie išvados, jog kredito davėja KU „Mėmelio taupomoji kasa“ turėjo prielaidų spręsti apie sudaromo sandorio atitikimą įstatymo reikalavimams, taip pat galėjo spręsti, kad sūnus (A. D.) ir motina (S. D.) veikė bendrais tikslais ir interesais. Paskolos grąžinimas buvo užtikrintas ne tik hipoteka, bet ir laidavimu, vekseliu, todėl KU „Mėmelio taupomoji kasa“ neturėjo kilti abejonių dėl paskolos grąžinimo, jos užtikrinimo tinkamomis priemonėmis, skolininko ir laiduotojų finansinio pajėgumo grąžinant paskolą. Be to, svarbia pripažino ir tokią aplinkyvbę, kad kredito dalis (417 788,80 Lt) buvo skirta apmokėti A. D. ankstesną skolą kreditoriui A. V. (refinansuoti šią jo skolą), kurios reikalavimo įvykdymo terminas jau buvo suėjęs. Ginčo turtui buvo nustatyta pirminė hipoteka šio kreditoriaus naudai.
  4. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas kredito davėją KU „Mėmelio taupomoji kasa“ pripažino sąžininga kreditore ir taikė CK 4.197 straipsnio 6 dalies nuostatas, palikdamas galioti hipotekos kreditoriaus daiktines teises. Teismas pažymėjo, kad S. D. šeimos nariai, žinodami arba turėdami žinoti apie jos sveikatos būklę, turėjo imtis atitinkamų priemonių ir savalaikiai inicijuoti asmens neveiksnumo nustatymo procesą, o ne šia aplinkybe remtis įrodinėjant hipotekos kreditoriaus nesąžiningumą. Kita vertus, kadangi S. D. sandorio sudarymo momentu buvo neveiksni, tai net ir nustačius, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog hipotekos kreditorė žinojo ar galėjo žinoti apie pažeidimus, kurie buvo padaryti įkaito davėjo veiksmais, patys sandoriai vis tiek negalioja.
  1. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
  1. Ieškovas M. D. apeliaciniame skunde (t. 4, b. l. 28-46) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-09-06 sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimas buvo atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti pilna apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas, apgindamas hipotekos kreditorės teises, netinkamai taikė CK 4.197 straipsnio 6 dalį, taip pažeisdamas CPK normas, reguliuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą bei reikalavimą, kad teismo sprendimas būtų motyvuotas. Teismas kreditorės sąžiningumą grindė su ginču nesusijusiomis aplinkybėmis, jų nesiedamas su CPK 4.197 straipsnio taikymu, nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, susijusios su hipotekos kreditoriaus sąžiningumo nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2015). Atsakovė šios aplinkybės neįrodinėjo, o tik rėmėsi sąžiningumo prezumpcija, kuri CK 4.197 straipsnio 6 dalyje numatytu atveju netaikoma.
    2. Teismas nepagrįstai hipotekos kreditorės sąžiningumą siejo su paskolos sutarties, vekselio ir laidavimo sutarties galiojimu, kurių šalimi S. D. nebuvo. Neaišku, kodėl S. D. turėtų ginčyti sandorius, kurių šalimi ji nėra ir kurie jos teisėms ir pareigoms nesukelia jokių teisinių pasekmių, neaišku, kaip tokių sandorių neginčijamas patvirtina hipotekos kreditoriaus sąžiningumą.
    3. Sprendžiant dėl hipotekos kreditoriaus sąžiningumo reikia nustatyti ne jo žinojimą apie sandorio negaliojimo pagrindus,bet ar kreditorius ėmėsi visų priemonių, kad išsiaiškintų, ar tokie pagrindai neegzistuoja ir ar svetimo turto hipotekos atveju turto savininko valia atitinka išreikštąją. Šiuo atveju hipotekos kreditorė KU „Mėmelio taupomoji kasa“ nepateikė duomenų, kaip ji įgyvendino savo pareigą imtis priemonių išsiaiškinti įkaito davėjos

      5S. D. valią savo turtu užtikrinti svetimo, nepažįstamo asmens prievolę.

    4. Hipotekos kreditorė KU „Mėmelio taupomoji kasa“ nebuvo sąžininga, kadangi nesidomėjo R. M. ir laiduotojų galimybėmis grąžinti kreditą, nekontroliavo jo suteikimo bei panaudojimo, formaliai nurodydama, kad kreditas suteikimas verslo finansavimui, kai buvo žinoma apie kitą jo suteikimo paskirtį – A. D. ankstesnės skolos refinansavimą, taip pat nesiaiškino, ar hipotekos sandoris atitinka S. D. valią bei interesus, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė.
    5. Teismas neužtikrino S. D. nuosavybės teisių apsaugos, t. y. neproporcingai suteikė prioritetą hipotekos kreditorės teisių apsaugai prieš neveiksnaus asmens teisių apsaugą. Pripažindamas kreditorės sąžiningumą, teismas nepagrįstai atsakomybę dėl sudaryto sandorio pasekmių perkelia S. D. šeimos nariams ir formuoja ydingą praktiką, kad, esant asmens valios ydai, dėl to kalti šeimos nariai, laiku neiniciavę veiksnumo apribojimo S. D.. Tokiu atveju šie asmenys turėjo būti įvardinti ir įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis. Nei vienas iš byloje dalyvaujančių asmenų, išskyrus jos sūnų A. D., dalyvavusį byloje atsakovu, nepasinaudojo S. D. būkle.
    6. Ekspertizės akte nenurodoma, kad S. D. buvo neveiksni sandorio sudarymo metu, o tik tai, jog ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Be to, ir įgaliojimas buvo pripažintinas negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu (savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti asmens sudarytas sandoris), o ne pagal CK 1.84 straipsnį (neveiksnaus asmens sudarytas sandoris). Todėl skundžiamame sprendime nurodomas S. D. neveiksnumo faktas nėra pagrindinė aplinkybė, lemianti sandorio negaliojimą. Sąžiningam kreditoriui nebūtina nustatyti šio fakto, tik reikalinga imtis priemonių siekiant nustatyti, ar tikroji šalies valia atitiko išreikštąją.
    7. Pirmosios instancijos teismas ieškovui neleido tinkamai pasinaudoti CPK 42 straipsnyje įtvirtintomis teisėmis. Teikiant paaiškinimus bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ieškovo atstovė buvo nutraukta jai pasisakant dėl hipotekos kreditoriaus nesąžiningumą patvirtinančių aplinkybių, kadangi neva jos nėra byloje nagrinėtinos aplinkybės, sekančiomis iš šalių procesinių dokumentų. Tokiais veiksmais teismas suvaržė ieškovo teisę pasisakyti byloje reikšmingais klausimai, teikti paaiškinimus, taip pat užduoti atsakovei klausimus, susijusius su šalies sąžiningumu. Dėl to teismas netinkamai apibrėžė bylos įrodinėjimo dalyką ir neatskleidė bylos esmės.
    8. Teismas netinkamai paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nepaisant to, kad ieškinys buvo patenkintas iš dalies, ieškovo naudai jo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš viso nebuvo priteistos. Be to, priteisdamas atsakovei UAB „Z.B.V.“ 4 300 Eur dydžio atstovavimo išlaidų atlyginimą, teismas neatsižvelgė į skirtingus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-21 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio įkainius iki 2015 m. ir po 2015 m.
  2. Trečiasis asmuo notarė D. Š. apeliaciniame skunde (t. 4, b. l. 47-52) prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017-09-06 sprendimą: panaikinti sprendimo dalį, kuria įgaliojimas ir hipotekos lakštas pripažinti negaliojančiais ir šioje dalyje ieškinį taip pat atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje sprendimo dalyje įgaliojimo ir hipotekos lakšto negaliojimą grindė tik ekspertizės akto išvada bei šią išvadą surašiusios ekspertės liudijimu, tačiau šios išvados nevertino kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, paneigiančiomis ekspertizės išvadą, t. y. jog S. D. atliktų veiksmų visuma rodo, kad ginčijami sandoriai ir elgesys juos sudarant buvo logiškas, nuoseklus, protingas ir jai pačiai naudingas. Be to, byloje nėra duomenų, jog sandorių sudarymo metu S. D. ligų būklė buvo kritinėje stadijoje, jai buvo reikalinga slauga. Slauga jai nustatyta tik 2012-11-22, o neveiksnia ji pripažinta tik 2014-02-27.
    2. Aplinkybė, jog po antrojo ginčo buto įkeitimo buvo grąžinta visa paskola pirminiam hipotekos kreditoriui rodo, jog nesant antrojo įkeitimo, būtų išvaržytas butas pagal pirmąjį įkeitimą, nes juo užtikrinta prievolė nebuvo įvykdyta.
  3. Ieškovas M. D. atsiliepime į notarės apeliacinį skundą (t. 4, b. l. 84-94) prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Ekspertizės metu tirtų duomenų bei apklaustos ekspertės paaiškinimų pakako padaryti kategorišką išvadą dėl S. D. negebėjimo suprasti ir valdyti savo veiksmus sandorio sudarymo metu. Nei notarė D. Š., nei atsakovė nepateikė duomenų, paneigiančių ekspertizės išvadą dėl S. D. būklės.
    2. S. D. giminaičiai neturėjo pareigos kreiptis dėl jos pripažinimo neveiksnia ir toks giminaičių nesikreipimas negalėjo nulemti jos sudaryto sandorio teisėtumo.
    3. S. D. nustatytomis ligomis sergančio žmogaus valia dar iki atvykimo pas notarą gali būti paveikta įteigiant, kad jis turi „padėti sūnui“, tačiau realiai nesuvokiant sandorio esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011). A. D. pasinaudojo S. D. būkle, todėl įgaliojimo turinys neatitiko S. D. valios. Pati notarė nurodė, kad S. D. kalbėjo apie įkeitimą už būsimą sūnaus arba anūko prievolę, o ne už bet kokio kito asmens prievolę. Šiuo atveju A. D. nuslėpė aplinkybę dėl turto įkeitimo užtikrinant R. M. prievolę, taip veikiant savo interesų naudai.
  4. Atsakovė UAB „Z.B.V.“ atsiliepime į apeliacinius skundus (t. 4, b. l. 75-83) prašo ieškovo

    6M. D. apeliacinį skundą atmesti; dėl trečiojo asmens D. Š. apeliacinio skundo spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

    1. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime (sprendimo 59 p.) dėstomos konkrečios teismo nustatytos aplinkybės leido konstatuoti, jog hipotekos kreditorius turėjo pagrindą manyti apie S. D. ir jos įgaliotinio A. D. bendrą veikimą bendrais interesais. Taigi S. D. ne tik yra tinkamai informuota apie pagrindinės prievolės turinį, tačiau žinojo ir apie tai, kad šis sandoris sudaromas išimtinai jos interesais. S. D. ir A. D. gyveno tame pačiame įkeistame bute, suteikta paskola, kurios grąžinimo užtikrinimui jis buvo įkeistas, buvo padengta kita jo skola, kurios terminas jau buvo suėjęs. Pirmesnės paskolos vyksymas taip pat buvo užtikrintas ginčo buto hipoteka, A. D. taip pat veikiant pagal notaro patvirtintą įgaliojimą, nerefinansavus šios paskolos, ginčo butas bet kuriuo atveju būtų parduotas iš varžytynių. Paskolos sandorio įvykdymas taip pat buvo užtikrintas ir kitomis priemonėmis – laidavimais, vekseliais, kas leidžia manyti, jog hipotekos kreditorius neturėjo tikslo pagrindinės prievolės įvykdymą sieti vien su ginčo buto hipoteka.
    2. Kadangi ieškovas paskolos sutarties neginčijo ir argumentų, susijusių su paskolos sutarties (ne)galiojimu, procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui, nenurodė, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nagrinėti ir vertinti apeliacinio skundo dalies, kurioje teigiama, kad KU „Mėmelio taupomoji kasa“ nekontroliavo kredito išdavimo, jo panaudojimo, nesidomėjo R. M. finansine padėtimi bei sutiko suteikti žymiai didesnį, nei buvo pagrįstas dokumentais, kreditą vien tam, kad užsitikrintų skolos grąžinimą ginčijamu hipotekos sandoriu (CPK 227 str. 2 d., 312 str.).
    3. Nors ieškovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2015, kurioje nurodoma, kad kreditoriaus nesidomėjimas skolininko galimybe grąžinti kreditą, užsitikrinant grąžinimą tik iš hipoteka įkeisto turto, prilyginamas hipotekos kreditoriaus nesąžiningumui, tačiau šios bylos bei apeliaciniame skunde cituojamos kasacinės instancijos teismo išnagrinėtos bylos aplinkybės nėra tapačios, taigi nesama pagrindo jais vadovautis.
    4. Ieškovas neįrodė (ir net neįrodinėjo), jog kitos paskolos sutarties vykdymo užtikrinimo priemonės buvo netinkamos ir kad hipotekos kreditorius iš anksto siekė vykdyti išieškojimą tik iš hipoteka įkeisto ginčo buto.
    5. Didžioji dalis ieškovo apeliacinio skundo argumentų galėtų būti pagrindu reikalauti pripažinti negaliojančia pačią paskolos sutartį, tačiau toks reikalavimas byloje nebuvo pareikštas, nors pirmosios instancijos teismas ne kartą sudarė ieškovui galimybes patikslinti reikalavimus. Šiuo atveju nenuginčijus paskolos sutarties, neišsprendus lėšų grąžinimo kreditoriui klausimo, bet panaikinus hipotekos kreditoriaus teisę išieškoti iš įkeisto turto, susidarytų neteisinga ir šalių interesų pusiausvyrą pažeidžianti situacija.
    6. Nagrinėjamu atveju preziumuoti atsakovės (ar asmens, kurio teises perėmė atsakovė) nesąžiningumą nebuvo jokio pagrindo, taigi, priešingai nei nurodo ieškovas, būtent jis turėjo konkrečiais, o ne abstrakčiais teiginiais įrodyti atsakovės nesąžiningumą. Atsakovė neturėjo įrodinėti, jog yra sąžininga kreditorė.
    7. Šioje byloje neveiksnaus (ar savo veiksmų negalėjusio suprasti asmens) interesai nėra ginami – ieškovas M. D. yra veiksnus asmuo, o S. D. negalėjimu suprasti sudarytų sandorių pasekmes ieškovas gina jau ne pirminės ieškovės vardu, o savo paties interesų naudai.
    8. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo procesiniais pažeidimais, yra nepagrįsti ir atmestini. CPK 253 straipsnio 4 dalyje bei 255 straipsnio 2 dalyje numatoma, kad teisėjas turi teisę įspėti ir nutraukti kalbėtoją, kai jo kalba nesusijusi su nagrinėjamos bylos esme, o baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje. Šiuo atveju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2017-06-19 posėdyje KU „Mėmelio taupomoji kasa“ dar nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė ieškovo atstovei, jog byloje negalima pasisakyti dėl aplinkybių, susijusių su neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens teisėmis ir pareigomis. Taip pat teismas pagrįstai iš bylos nagrinėjimo šalino visas aplinkybes, susijusias su ieškovo neginčytais sandoriais (vekseliais, laidavimo sutartimis, paskolos sutartimi, kurios įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas ginčo butas).
    9. Nors bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės ir numato visišką arba proporcingą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, esant pilnai arba dalinai patenkintiems ieškovo reikalavimams, CPK 93 straipsnio 4 dalyje numatoma, jog nuo šių bendrųjų taisyklių gali būti nukrypstama atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinus priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo 62 punkte nurodoma, jog teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, vadovavosi minėta CPK norma, teisingumo ir protingumo principais. Be to, atsakovės naudai teismas nepriteisė visų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, sumažindamas jas nuo 6 306,75 Eur iki 4 300,00 Eur, o šis sumažinimas kaip tik ir buvo atliktas vadovaujantis Rekomendacijomis.
    10. Atsakovė, atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką, pritaria notarės apeliaciniame skunde nurodomiems argumentams, jog asmens būsena sandorio sudarymo metu negali būti nustatoma vien ekspertizės akto duomenimis, turi būti vertinami ir kiti byloje esantys duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-451/2005, 2009-06-09 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-278/2009). Byloje yra duomenų, kad S. D. elgesys nerodė, jog ji galėtų nesuprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Tai, kad S. D. suprato savo veiksmus, patvirtino ne tik notarė, bet ir A. D. savo atsiliepime į ieškinį. Ieškovo atstovė taip pat nenurodė, jog jai būtų kilę abejonių dėl S. D. būsenos, nors teisinių paslaugų sutartis sudaryta beveik po 2 metų po ginčijamų sandorių sudarymo, o neveiksnia S. D. pripažinta tik 2014-02-27. Be to, apklausiama teismo posėdyje ekspertė J. D. apie S. D. protinių sutrikimų išorinį pasireiškimą pasisakė, kad neatlikus specialių testų, neištyrus kliniškai, nepasikonsultavus su psichiatru gali ir nekilti įtarimų, kad asmens protinis sutrikimas yra tokio didelio lygio.
  5. Atsakovė VĮ „Turto bankas“ atsiliepime į apeliacinius skundus (t. 4, b. l. 58-59) prašo juos nagrinėti teismo nuožiūra, nurodžiusi, kad priimtas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas neturės jokios įtakos atsakovės teisėms ir pareigoms.
  6. Trečiasis asmuo notarė D. Š. atsiliepime į ieškovo M. D. apeliacinį skundą (t. 4, b. l. 63-66) prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Hipotekos kreditoriaus nesąžiningumas nėra preziumuojamas, todėl pagrindą neginti tokio kreditoriaus teisių, pripažinus hipotekos sandorį negaliojančiu, privalo įrodyti ieškovas. Šiuo atveju byloje nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių teigti, kad KU „Mėmelio taupomoji kasa“ ar jos teisių perėmėja UAB „Z.B.V.“ būtų atlikusios kokius nors veiksmus, kuriais S. D. būtų buvusi suklaidinta dėl sudaromo hipotekos sandorio ar jo pasekmių. Priešingai, hipotekos kreditorius nedalyvavo ginčijamo įgaliojimo patvirtinimo metu, įprastinėmis priemonėmis jam nebuvo ir negalėjo būti prieinama medicininė informacija apie S. D. sveikatos būklę.
    2. Ieškovas nepagrįstai hipotekos kreditoriui kelia perteklinius reikalavimus domėtis sandorio šalies sveikatos būkle, galimybes suvokti sudaromo sandorio pasekmes, papildomai aiškintis sudaromo sandorio motyvus, nes tokių reikalavimų kreditoriui nenumato teisės aktai. Tokių veiksmų neatlikimas nedaro hipotekos kreditoriaus nesąžiningu.
    3. Teiginiai dėl suteiktos paskolos panaudojimo nepakankamos kontrolės šiuo atveju turi įtakos ne sprendžiant dėl kreditoriaus sąžiningumo paskolos suteikimo ir hipotekos sandorio metu, o sprendžiant, ar yra pagrindas pripažinti, kad kreditorius veikė rizikingai, t. y. tokiais veiksmais padidindamas paskolos negrąžinimo riziką.
    4. Ieškovas ieškinio reikalavimų pirmosios instancijos teisme nesiekė grtsti aplinkybėmis dėl

      7R. M. ir jo laiduotojų finansinių galimybių grąžinti kreditą ar jo suteikimo ir panaudojimo kontrolės (CPK 306 str. 2 d.).

  7. Trečiasis asmuo KU „Mėmelio taupomoji kasa“ atsiliepime į apeliacinius skundus (t. 4, b. l. 67-73) prašo ieškovo M. D. apeliacinį skundą atmesti; trečiojo asmens notarės D. Š. apeliacinį skundą patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Nagrinėjamu atveju hipotekos kreditoriaus sąžiningumas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į atstovavimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Vertintina, ar hipotekos kreditorius žinojo ar turėjo žinoti, kad įgaliotinis A. D. sudaro sandorį, neatitinkantį jo atstovaujamojo asmens S. D. valios.
    2. S. D., sudarydama hipotekos sandorį, veikė per atstovą, kurio įgalinimų apimtis buvo nurodyta notaro patvirtintame įgaliojime, t. y. S. D. suteikė sūnui A. D. teisę įkeisti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą. Įgaliojimas buvo patvirtintas notarės, kuriai nekilo jokių abejonių, kad S. D. supranta kokiu tikslu ir kam išduoda įgaliojimą, todėl KU „Mėmelio taupomoji kasa“ nebuvo pagrindo dar kartą tikrinti ar abejoti tokio įgaliojimo teisėtumu ar S. D. valia. Be to, pagal S. D. 2009-08-18 įgaliojimą, taip pat išduotą A. D., ginčo butas kartą jau buvo įkeistas už sūnaus prievoles kitam jo kreditoriui A. V.. A. D. buvo S. D. sūnus, jie kartu gyveno įkeistame bute, į kurį turėjo būti nukreiptas išieškojimas pagal pirminės hipotekos sandorį, todėl kredito unija neturėjo pagrindo abejoti ar suprasti, kad A. D. galimai veikia ne motinos interesais. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, M. D. apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl hipotekos kreditoriaus sąžiningumo, turėjo nustatyti bei įvertinti, ar kredito sutartis sudaryta turint patikimus duomenis apie įkaito davėjo valią savo turtu užtikrinti skolininko prievolę, laikytini nepagrįstais.
    3. Teisės aktai nenustato hipotekos kreditoriaus pareigos privalomai kviesti įkaito davėją, kai jis yra įgaliojęs kitą asmenį sudaryti sandorį, senyvas S. D. amžius taip pat nesuponuoja kreditoriaus pareigos imtis tokių papildomų priemonių. Todėl šių veiksmų neatlikimas savaime nereiškia kreditoriaus nesąžiningumo.
    4. Prieš sudarant hipotekos sandorį kredito unija ėmėsi visų priemonių išsiaiškinti, ar į turtą, į kurį siekiama įgyti tam tikras daiktines teises, neturi teisės kiti asmenys ir ar sudaromas sandoris nepažeis šalių ar trečiųjų asmenų teisių. Šiuo atveju buvo nustatyta, kad butas, nuosavybės teise priklausantis S. D., yra įkeistas A. V., kuris 2010-12-13 sutiko, jog S. D. įkeistų savo butą antrine hipoteka ir pareiškė, jog atsisakys hipotekos su sąlyga, kad jam bus sumokėta A. D. 417 788,88 Lt skola. Kiti asmenys teisių į įkeičiamą turtą neturėjo. Akivaizdu, jog buvo prašoma minėtos skolos refinansavimo, siekiant nukelti galimą S. D. turto pardavimą iš varžytynių.
    5. M. D. argumentai, kad hipotekos kreditorius nebuvo sąžiningas, nes nesidomėjo skolininko R. M. ir laiduotojų realiomis galimybėmis grąžinti kreditą, nekontroliavo jo suteikimo, panaudojimo ir grąžinimo, yra teisiškai nereikšmingi, kadangi byloje sprendžiamas įgaliojimo ir jo pagrindu sudaryto hipotekos sandorio teisėtumo klausimai. Be to, tokiais argumentais ieškovas nesirėmė pirmosios instancijos teisme.

8Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9Dėl savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu

  1. Visų pirma teisėjų kolegija aptaria apeliantės notarės D. Š. apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu nepagrįstai pripažino ieškovo ginčytus sandorius negaliojančiais. Apeliantės skunde išdėstyta pozicija, kad S. D. elgesys ir jos sveikatos būklė neteikė pagrindo pirmosios instancijos teismui konstatuoti jos valios ydingumą ir dėl šios priežasties sandorius pagal CK 1.89 straipsnį pripažinti negaliojančiais, stokoja teisinio pagrįstumo.
  2. Pagal CK 1.89 straipsnį fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. CK 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai priskiriami prie sandorių su valios trūkumais. Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties (ligos ar kt.) neatitinka tikrosios sandorio šalies valios. Teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, be kita ko, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną (jo sveikatą, psichikos būklę ir kitas svarbias aplinkybes) sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2012). Kitaip tariant, CK 1.89 straipsnio taikymo prasme vertinant ginčijamo sandorio turinį neturi būti apsiribojama tik formaliaisiais tokio sandorio sudarymo teisiniais padariniais, bet juos būtina įvertinti ir iki sandorio sudarymo bei po jo tarp šalių egzistavusių santykių kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009).
  3. Teismo išvada, kad sandorio sudarymo metu asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės. Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau, kaip pagrįstai savo skunde akcentuoja ir apeliantė, teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius arba paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu.
  4. Nagrinėjamos bylos ypatumas yra tas, kad ieškinį pareiškusi ieškovė S. D., teismo 2014-01-10 nutartimi (t. 2, b. l. 26-27) paskyrus teismo posėdžio datą ir laiką – 2014-03-03, 9 val, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-27 sprendimu buvo pripažinta neveiksnia (t. 2, b. l. 90-91), dėl ko teismo posėdžiuose ji pati nebuvo išklausyta. To paties apylinkės teismo 2004-04-07 nutartimi ieškovės globėja buvo paskira L. D. (trečiojo asmens, ieškovės sūnaus A. D., sutuoktinė) (t. 2, b.l. 94-95), vėliau, kaip minėta šios nutarties 2 punkte, tapusi ir ieškovės teisių perėmėjo, apelianto M. D. įgaliotine teisme. Globėja L. D. nurodė palaikinati S. D. ieškinį (t. 2, b. l. 96-97, 112), būtent globėja dalyvavo ir teismo posėdžiuose, kol buvo sprendžiamas teismo psichiatrinės ekspertizės ieškovei paskyrimo klausimas (t. 2, b. l. 122-123,124-125, 152, 156-157), o vėliau asmeniškai dalyvavo tokią ekspertizę atliekant ir suteikė apie ieškovę tam tikrą informaciją ekspertėms (t. 2, b.l. 180). Atlikus ekspertizę ir bylą atnaujinus, S. D. 2015-09-25 mirė (t. 2, b. l. 207).
  5. Neabejotina, kad tokioje situacijioje teismas galėjo vadovautis teismo ekspertizės išvada, kurioje retrospektyviai įvertinta ieškovės sveikatos būklė ginčijamo 2010-12-17 įgaliojimo surašymo momentu, juolab kad jokių svarių teisinių argumentų, leidžiančių pagrįstai suabejoti minėtos ekspertizės, kaip įrodinėjimo priemonės, išvadų patikimumu ir atmesti ekspertų išsakytą nuomonę, notarės apeliaiciniame skunde nepateikiama.
  6. Apeliantė notarė D. Š., ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, visų pirma apeliuoja į netinkamą byloje esančių įrodymų vertinimą. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 str. 4 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015).
  7. Pažymėtina, kad pagal laisvo įrodymų vertinimo principą net ir teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 str.). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados taip pat turėtų susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgti į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba, priešingu atveju, motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės akto turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017).
  8. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme buvo paskirta ir atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė (t. 2, b. l. 179-182), paremta psichologiniu tyrimu (pusiau struktūruotu interviu, stebėjimu ir psichologinio įvertinimo metodikomis), medicininiais dokumentais (ligos istorijomis bei asmens sveikatos istorija), S. D. marčios ir globėjos L. D. žodžiais bei bylos medžiaga. Byloje paskirtą ekspertizę atlikusios psichiatrė ekspertė bei psichologė ekspertė, įvertinusios šiuos duomenis, pateikė išvadą, kad S. D. 2010-12-17 įgaliojimo sudarymo metu bei vėlesniu laikotarpiu sirgo įgyta silpnaprotyste – demencija, sergant vėlai prasidėjusia Alzheimerio liga, dėl kurios ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, negalėjo teisingai ir adekvačiai numatyti savo veiksmų pasekmių. Pažymėtina, kad esminė aplinkybė byloje – ar S. D. įgaliojimo sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti – šalių buvo įrodinėjama ne tik atliktos ekspertizės išvadomis, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (medicininiais dokumentais, šalių paaiškinimais, įskaitant ir įgaliojimą tvirtinusios apeliantės notarės D. Š. paaiškinimais, duotais 2017-06-23 teismo posėdžio metu, bei ekspertės J. D. paaiškinimais, kitais rašytiniais įrodymais). Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai pripažino, kad byloje yra nustatytas teisinis kriterijus, sudarantis prielaidas spręsti, jog S. D. įgaliojimo sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti, t. y. pritarė ekspertizės akto išvadoms. Jokių kitų šais išvadas dėl S. D. negebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti galinčių paneigti objektyvių duomenų bylą nagrinėjęs teismas nenustė.
  9. Tokių duomenų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Šiame, t. y. ekspertizės išvadų pagrįstumo vertinimo kontekste svarbu dar ir tai, kad S. D. medicininiuose dokumentuose jos neurologiniai susirigimai yra užfiksuoti anksčiau, nei buvo sudarytas 2010-12-17 įgaliojimas. Teismo ekspertizės akte pažymima, jog įrašai dėl S. D. blogos atminties medicininėje dokumentacijoje padaryti dar 2008-06-10, vėliau pakartoti 2008-10-10 ir 2008-12-19, o 2010-02-18 ieškovė buvo konsultuota neurologės ir jau tada jai buvo įtarta Alzheimerio liga bei demencija, sergant šia liga. Neurologijos skyriuje ji buvo gydyta ir 2010-03-03 – 2010-03-05, diagnozė: Alzheimerio liga, vidutinio sunkumo demencija, pažymint, kad atmintis tik blogėja, o gydytojo psichiatro konsultacija, atlikus papildomus tyrimus, taip pat buvo tokia pati – demencija, sergant galimai Alzheimerio liga. Analogiška ieškovės sveiktos būklė užfiksuota ir VšĮ Centro ploliklinikos asmens sveikatos istorijoje esančiuose įrašuose, 2010-09-20 įraše (t. y. vos prieš du mėnesius iki ginčijamo įgaliojimo pasirašymo) nurodant „orientacija visai bloga..“.
  10. Vadinasi, šiuo konkrečiu atveju nesiremti byloje atliktos teismo ekspertizės išvada ir apie S. D. gebėjimą suvokti savo veiksmus, išduodamt įgaliojimą, spręsti kitaip, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Pagrįsta ir tokia pirmosios instancijos teismo nuomonė, kad apeliantė notarė D. Š. (kaip, beje, ir teismas) nėra medicinos speacialistė ir negali kvalifikuotai įvertinti S. D. psichikos būsenos ir/ar jos galėjimo suvokti sandorio (įgaliojimo) esmę vien iš momentinio susitikimo su ja, kaip kliente.
  11. Ekspertizės aktas, kaip vientisas dokumentas, leidžia įsikinti ir tuo, kad ekspertų pateikta išvada yra grindžiama atlikto tyrimo eiga ir iš jo vienareikšmiškai išplaukia. Ekspertizės akte chronologine tvarka įvardinti ekspertizės atlikimui pateikti rašytiniai (medicininiai) įrodymai ir juose užfiksuoti duomenys, susiję su S. D. sveikatos būkle, pati išvada, kad S. D. įgaliojimo sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti, padaryta nurodžius aplinkybę, kad jai 2010-03-03 diagnozuota Alzheimerio liga, vidutinio sunkumo demencija, kuri tik progresavo. Iš ekspertizės akto turinio taip pat seka, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu S. D. liga jau buvo pasiekusi tokią stadiją, kuri leistų daryti vienareikšmę išvadą apie jos atminties bei orientacijos sutrikimus. Kiti byloje esantys įrodymai priešingų aplinkybių nepatvirtina. Byloje apie S. D. sveikatos būklę apklausiama psichiatrė ekspertė taip pat kategoriškai nenurodė, kad S. D. galėjo pilnai suprasti savo veiksmus, taigi ir su šiais paaiškinimais susiję skundo argeumentai nėra reikšmingi ar aktualūs.
  12. Tokiu atveju konstatuotina, kad aptariama ginčo dalis buvo išspręsta teisingai, nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, nepadarius materialinės teisės taikymo ir aiškinimų klaidų, o apeliantės skundo argumentai kitokio šios ginčo dalies išsprendimo nelemia.

10Dėl hipotekos kreditoriaus sąžiningumo

  1. Apeliantas M. D. kvestionuoja tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas, net ir nustatęs faktines bei teisines prielaidas įgaliojimo ir hipotekos sandorio panaikinimui, taikė įstatymų leidėjo valia CK 4.197 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą sąžiningo kreditoriaus teisių gynimo institutą.

    11

  2. Sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisė lieka galioti net ir tuo atveju, jeigu hipotekos sandoris būtų pripažintas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako (CK 4.197 str. 6 d.). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę įrodinėja būtent tas, kad teigia, o ne tas, kas neigia, nebent įstymuose būtų įtvirtintos kitokios taisyklės ar nustatytos vienų arba kitų faktų prezumpcijos, kurias reikėtų paneigti. Taigi, priešingai nei yra įsitikinęs apeliantas, būtent jam, kaip atitinkamus reikalavimus pareiškusiam subjektui, šiuo atveju ir teko pareiga įrodyti kreditorės, trečiojo asmens KU „Mėmėlio taipomoji kasa“ nesąžiningumą, kai tokia aplinkybė pagal įstsymą nėra prerziumuojama. Tokių įrodomųjų faktų apeliantas neįrodė.
  3. Ieškovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-06 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2015 pateiktais išaiškinimais, tačiau toje byloje buvo kitokia faktinė situacija. Joje svetimo daikto hipoteka buvo ginčijama sandorio šalies (įkaito davėjos) valios ydingumu, kai įkaito davėjos valia buvo paveikta ją apgaunant, todėl kartu vertinta ir hipotekos kreditoriaus atsakomybė už sandorio negaliojimo pagrindus. Nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės yra kitokios. Pirmosios instancijos teisme kaip savarankiškas sandorio negaliojimo pagrindas, numatytas CK 1.91 straipnsyje, ieškovės S. D. nebuvo įvardijama A. D. (ar kitų asmenų) apgaulė, išduodant įgaliojimą bet kokiam sandoriui su jai priklausančiu nuosavybnės teise turtu sudaryti. Tik įstojus į bylą ieškovui imta teigti, kad A. D., vienintelis iš šeimos narių, pasinaudojo savo motinos S. D. sveikatos būkle. Tačiau tokie argumentai faktiškai nepagrįsti.
  4. Priešingai nei tvirtina apeliaiciniame skunde apeliantas, jo tėvas A. D., ieškovei S. D. (A. D. motinai) pareiškus byloje pradinį ieškinį ir reikalavimus dėl įgaliojimo bei įkeitimo sandorio pripažinimo negaliojančiais, nebuvo patrauktas dalyvauti byloje atsakovu. A. D. procesinė pozicija buvo trečiasis asmuo iki pat jo mirties. Paskirtoji ieškovės S. D. globėja, apelianto motina ir A. D. sutuoktinė L. D., įstojusi į bylą, taip pat palaikė būtent tokį ieškinį, kurį buvo pareiškusi jos anyta S. D.. Tik po A. D. mirties atsakove pagal apelianto M. D. patikslintą ieškinį jau buvo nurodyta ta insitiucija, kurią teismas, nustatęs, kad šis turėjo nekilnojamojo turto (dalį sodo sklypo ir statinių, atidalintų jam iš bendrosios jungtinės su sutuoktine L. D. nuosavybės), tačiau jo niekas neketina paveldėti, savo iniaciatyva įvardijo A. D. teisių perėmėja byloje. Kita vertus, šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškimą dėl A. D. palikimo priėmimo atsakovė VĮ Turto bankas pateikė jau po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo – 2008-04-11 (teismui prieinami Testamentų registro duomenys; CPK 179 str. 3 d.).

    12

  5. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl nepaneigto hipotekos kreditoriaus sąžiningumo ir poreikio ginti jo interesus taikant CK 4.197 straispnio 6 dalyje įtvirtintą kreditoriaus teisių užtikrinimo priemonę. Konstatuotina, kad hipotekos sandoris pripažintas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako. Kitoks byloje susiklosčiusios specifinės situacijos aiškinimas nebūtų teisingas, protingas ir sąžiningas (CK 1.5 str.). Byloje dalyvausių asmenų giminystė, jų pradinių procesinių pozicijų bendrumas, informacija apie ankstesnę A. D. skolą, užtikrintą to paties turto (buto) įkeitimu, kurios grąžinimo terminas jau buvo suėjęs, pradinio kreditoriaus duotas sutikimas dar kartą įkeisti hilpoteka jam jau įkeistą turtą, kartu nurodžius ir tokio įkeitimo sąlygas (pareigą grąžinti jam paskolą), neleido kreditorei protingai suabejoti S. D. (įgaliotojos) valia, ne tik jos sūnaus laidavimu, bet dar ir nekilnojamojo turto hipoteka užtikrinant paskolos, sukteiktos kitam asmeniui, grąžinimą.
  6. Civilines teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kada šios teisės įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams (CK 1.137 str. 5 d.). Intrepretuojant byloje nustatytus faktus taip, kaip to siekia apeliantas, susiklostytų situacija, kuomet asmenys, neabejotinai žinodami arba turėdami žinoti apie artimo giminaičio sveikatos būklę (minėta, kad dėl prastėjančios atminties S. D., gyvenusi kartu su sūnumi A. D., kreipėsi pas gydytojus dar iki įgaliojimo išdavimo), galėtų piktnaudžiauti teise, paimti/grąžinti paskolas ar vykdyti kitas prievolės iš esmės nepatirdami jokių neigiamų padarinių, pavyzdžiui, nusiginčydami prievolių įvykdymą užtikrinančius sandorius. Toks elgesys yra priešingas teisei, o šiuo konkrečiu atveju būtent tokių padarinių (t. y. išvengti prievolių vykdymo iš turto, užtikrinusio dabar jau mirusio jo tėvo A. D. įsipareigojimus) apeliantas ir siekia. Todėl nesutiktina ir su tokais jo apeliacinio skundo argumentasis, kad teismas, pripažindamas kreditorės sąžiningumą, nepagrįstai atsakomybę dėl sudaryto sandorio pasekmių perkelia S. D. šeimos nariams.
  7. Byloje nekilo ginčo, kad iš paskolos sutartimi, kurios įvykdymas užtikrintas ginčo hipotekos sandoriu, gautų lėšų, buvo atsiskaitoma su pradiniu A. D. kreditoriumi A. V.. Kitaip tariant, tai akivaizdžiai rodo, jog A. D. veikė net ne kaip neutralus laiduotojas, o iš esmės kaip netiesioginis – per trečiąjį asmenį – kreditinių lėšų (jų dalies) gavėjas. Labiau tikėtina, kad jis pats negalėjo gauti naujos paskolos ankstesnės skolos refinansavimui. Taigi mažai tikėtina ir tokia aplinkybė, kad A. D. įkeitė pagal motinos išduotą įgaliojimą turtą už svetimo asmens prievoles, priešingai, antrinė hipoteka buvo naudinga jam pačiam, antraip galėjo gerokai anksčiau prarasti įkeistą turtą.
  8. Tokiu atveju net ir nesant informacijos, kokių konkrečių priemonių ar veiksmų ėmėsi hipotekos kreditorė KU „Mėmelio taupomoji kasa“, siekadama išsiaiškinti įkaito davėjos S. D. valią savo turtu užtikrinti kito asmens prievolę, ji, turėdama notaro patvirtintą įgaliojimą, neturėjo pagrindo netikėti A. D. suteikta teise disponuoti šiuo turtu, taigi ir turtą įkeisti.
  9. Atmestini kaip nepagrįsti ir nereikšmingi taip pat tokie apelianto M. D. skundo argumentai, kad hipotekos kreditorius buvo nesąžiningas, nepasidomėjęs R. M. galimybe grąžinti kreditą, nekontroliavęs jo suteikimo bei panaudojimo. Tokie teiginiai nesusiję su byloje ginčijamu hipotekos sandorio teisėtumu ir savaime negali patvirtinti jo galiojimo ar negaliojimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas atsakovės KU „Mėmelio taupomoji kasa“ sąžiningumą, įrodinėjimą ir įrodinėjimo naštos paskirstymą reglamentuojančių proceso teisės normų nepažeidė.
  10. Taip pat nepagrįsta ir M. D. pozicija, jog teismas neužtikrino S. D. nuosavybės teisių apsaugos, t. y. neproporcingai suteikė prioritetą hipotekos kreditoriaus teisių apsaugai lyginant su neveiksnaus asmens apsauga. Pažymėtina, kad byloje teises bei teisėtus interesus gina mirusios S. D. teisių perėmėjas M. D., kuris yra veiksnus ir gina savo paties turtinį interesą, todėl būtų neteisinga lyginti apelianto interesą ir mirusios S. D., kuri buvo pripažinta neveiksnia ir kuriai buvo paskirta globa, interesaą naudotis vienintele turima gyvenamąja vieta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios prielaidos taikyti CK 4.197 straipsnio 6 dalyje numatytas nuostatas (išimtį), kai net ir pripažinus hipotekos sandorį negaliojančiu, bet tuo pagrindu, už kurį neatsako sąžiningas hipotekos kreditorius, išlieka būtinybė ginrti jo teisę.

13Dėl apelianto procesinių teisių suvaržymo

  1. Apeliantas M. D. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas jam neleido tinkamai pasinaudoti CPK 42 straipsnyje įtvirtintomis teisėmis, nes, teikiant paaiškinimus bylos nagrinėjimo iš esmės metu dėl hipotekos kreditoriaus nesąžiningumą patvirtinančių aplinkybių, ieškovo atstovė buvo nutraukta.
  2. Teisėjų kolegija, susipažinusi su teismo posėdžių garso įrašais, nenustatė teisėjos netinkamo procesinio elgesio ar apelianto procesinės teisės būti išklausytam pažeidimo. Priešingai, teismo posėdžio garso įrašai leidžia įsitikinti, kad teismo posėdžių eiga buvo nuosekli, įrodinėjimo procesas vyko nepažeidžiant šalių procesinio lygiateisiškumo ar kitų prinicipų, apelianto M. D. atstovei buvo sudarytos sąlygos ir ji pasisakė visais teismo posėdžiuose sprendžiamais klausimais. Byloje nėra konkrečių duomenų, kad apelianto teisė teikti paaiškinimus buvo suvaržyta. Pažymėtina, kad baigiamųjų kalbų turinys ribojamas CPK 253 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąlygos, taip pat posėdžio pirmininkas gali įspėti proceso dalyvius ir tada, kai jų kalba nesusijusi su nagrinėjamos bylos esme (CPK 255 str. 2 d.). Nenustačiusi konkrečių aplinkybių, kurios teiktų pagrindą spręsti dėl apelianto teisių šiuo aspektu suvaržymo, teisėjų kolegija atmeta ir šiuos, apelianto subjektyvia nuomone grindžiamus skundo argumentus.

14Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo

  1. Apeliantas M. D. apeliaciniame skunde taip pat teigia apie netinkamą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims, jo patirtų išlaidų nekomopensuojant, o atsakovei UAB „Z.B.V.“ priteisiant 4 300 Eur dydžio atstovavimo išlaidų atlyginimą neatsižvelgiant į skirtingus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-21 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) įkainius iki 2015 m. ir po 2015 m.
  2. Pažymėtina, kad jokių savo paties skaičiavimų, kurie pagrįstų skundo teiginius apie teismo atliktą netinkamą išlaidų apskaičiavimą, apeliantas nepateikia. Teismo sprendimo 63 punkte aiškiai pasisakyta, jog iš jo priteistina bylinėjimosi išlaidų suma mažinama, juolab kad teismas, nustatydamas bylinėjimosi išlaidų kompensacią, turi paisyti ne tik minėtų Rekomendacijų, bet atsižvelgti ir į tai, ar šalių procesnsis elgesys buvo tinkamas, taip pat įvertinti priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 4 d.). Ši civilinė byla teisme nagrinėjama nuo 2013 m., joje atlikta daug procesinių veiksmų (procesinių dokumentų rengimas, teismo spręsti bylos sustabdymo ir teisių perėmimo klausimai, teismo ekspertizės skyrimas, šalių atstovų dalyvavimas teismo posėdžiuose). Kadangi bylinėjimosi išlaidos skirstomos pagal principą „pralaimėjęs moka“, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo atsakovės patirtoms bylinėjimosi išlaidoms dar didesne dalimi sumažinti ar keisti jų paskirstymą šalims. Pagal tą patį principą (CPK 93 str. 1d.) nebuvo prielaidų ir apelianto turėtoms bylinėjimosi išlaidoms kompensuoti. Pripažinus įgaliojimą, sudarytą A. D. naudai, o vėliau ir jo interesais sudarytą hipotekos sandorį negaliojančiais, pralaimėjusi šalis yra būtent apelianto miręs tėvas A. D.. Atsakovė VĮ Turto bankas A. D. palikimo sprendimo priėmimo metu nebuvo priėmusi, nežinoma šio palikimo vertė, taigi ir jai nekyla pareiga atlyginti už A. D. išlaidas M. D..

15Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

  1. Atmetus abu apeliacinius skundus, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš priešingų šalių nepriteisiamos (CPK 93 str.).
  2. Trečiasis asmuo KU „Mėmelio taupomoji kasa“ apeliacinės instancijos teismo prašo priteisti iš apeliantų 800 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų, su prašymu pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (1 090,31 Eur), todėl KU „Mėmelio taupomoji kasa“ naudai priteisiama iš abiejų apeliantų lygiomis dalimis po 400 Eur (CPK 98 str.).
  3. Atsakovė UAB „Z.B.V.“ apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti jai pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (1 341,92 Eur), įskaitant jas už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą bei konsultacijas). Šį prašymą motyvuoja tuo, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė daugiau išlaidų (t. y. 6 306,75 Eur), nei priteisė teismas (4 300 Eur), todėl mano, kad jų sąskaita galima priteisti išlaidas už apeliacinės instancijos teisme atliktus veiksmus, neteikiant naujų įrodymų apie tokių išlaidų faktą bei dydį.
  4. Įstatymų leidėjo pocija yra aiški ir nuosekli – su bylinėjimosi išlaidomis susiję įrodymai turėtų būti pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos tos konkrečios instancijos teisme. Tačiau atsakovė nepateikė duomenų apie faktiškai patirtas išlaidas būtent apeliacinės instancijos teisme, t. y. sąskaitos už suteiktas atstovavimo paslaugas po apeliantų ginčijamo teismo sprendimo priėmimo bei jų apmokėjimą patvirtinančių duomenų, o prašo jas padengti pirmosios instancijos teismo nepriteista (atmesta) dalimi, neviršijančia Rekomendacijose nurodomų maksimalių dydžių.
  5. Pažymėtina, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str.), taip pat ir skųsti apeliacine tvarka teismo priimtus sprendimus, įskaitytinai bylinėjimosi išlaidų dalyje. Atsakovė UAB „Z.B.V.“, nesutikdama su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu pirmosios instancijos teisme, turėjo teisę pateikti apeliacinį skundą, tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Tokios bylinėjimosi išlaidų komoensavimo galimybės, kurios siekia atsakovė, CPK normos nenumato, nes teismas jau yra pasisakęs ir įvertinęs šių išlaidų dydžio (ne)pagrįstumą. Taigi atsakovės prašymas priteisti jai bylinėjimosi išlaidas, nepagrindžiamas atitinkamais įrodymais, netenkinamas.
  6. Kiti proceso dalyviai dokumentų, pagrindžiančių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, nepateikė, taigi jų paskirstymo klausimas nekyla.

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

17Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Priteisti iš M. D. (a. k. ( - ) kredito unijai „Mėmelio taupomoji kasa“ (į. k. 300087289) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

19Priteisti iš notarės D. Š. kredito unijai „Mėmelio taupomoji kasa“ (į. k. 300087289) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai