Byla 2S-981-560/2012
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

1Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dainius Rinkevičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nutarties, kuria buvo patenkintas ieškovų UAB „Ecoservice“ UAB „VSA Vilnius“, UAB „Veolia Environmental Services Lietuva“, UAB „Švara visiems“, UAB „A.S.A. Vilnius“, UAB „Atliekų tvarkymo tarnyba“ ir UAB „Švarus miestas“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovai UAB „Ecoservice“ UAB „VSA Vilnius“, UAB „Veolia Environmental Services Lietuva“, UAB „Švara visiems“, UAB „A.S.A. Vilnius“, UAB „Atliekų tvarkymo tarnyba“ ir UAB „Švarus miestas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl sutarčių pažeidimo, kuriuo prašo pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybė pažeidė su ieškovais laikotarpiu nuo 2007-07-15 iki 2008-01-14 sudarytas sutartis dėl viešosios atliekų tvarkymo paslaugos teikimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje ir grąžinti ieškovus į iki pažeidimo buvusią padėtį, panaikinant 2011-11-02 sprendimą Nr. 1-284 ir visus jį įgyvendinančius aktus. Taip pat ieškovai prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti atliekų šalinimo Vilniaus apskrities regioniniame atliekų sąvartyne (Kazokiškių kaimas, Kazokiškių seniūnija, Elektrėnų savivaldybė) tarifo, taikomo Vilniaus miesto atliekų tvarkymo operatoriams, pakėlimą pagal 2011-11-02 Vilniaus m. savivaldybės sprendimą Nr. 1-284 iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-12-28 nutartimi ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino ir ieškovų UAB „Ecoservice“, UAB „VSA Vilnius“, UAB „Veolia Environmental Services Lietuva“, UAB „Švara visiems“, UAB „A.S.A. Vilnius“, UAB „Atliekų tvarkymo tarnyba“ ir UAB „Švarus miestas“ reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė atliekų šalinimo Vilniaus apskrities regioniniame atliekų sąvartyne (Kazokiškių k., Kazokiškių sen., Elektrėnų sav.) tarifo, taikomo Vilniaus miesto atliekų tvarkymo operatoriams, pakėlimą pagal 2011 m. lapkričio 2 d. Vilniaus miesto savivaldybės sprendimą Nr. 1-284 iki byloje priimto sprendimo įsiteisėjimo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovai kelia reikalavimą atkurti buvusią iki pažeidimo padėtį, o atsakovas (taip pat ir kiti asmenys), vadovaudamasis priimtu 2011-11-02 ginčijamu sprendimu, gali atlikti papildomus veiksmus, dėl kurių nebus objektyvios galimybės sugrįžti į buvusią padėtį tiek ieškovų finansinio stabilumo, tiek teisine prasme, laikė, kad yra pagrindas taikyti ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nes nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, galimai palankaus ieškovams teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str.).

6III. Atskirojo skundo argumentai

7Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-28 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vadovavosi ir nutartyje citavo jau negaliojančias CPK nuostatas. Pažymėjo, kad pagal dabar galiojančias nuostatas asmuo, prašydamas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones turi pagrįsti pareikšto ieškinio reikalavimus. Analizuojant ieškovų pareikštą ieškinį, darytina išvada, kad jis nėra pagrįstas objektyviais įrodymais, todėl teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Taip pat byloje nėra nustatyta, kad egzistuoja reali grėsmė, jog pasunkėtų ar taptų neįmanomas ieškovams palankaus sprendimo vykdymas. Pažymėjo, kad ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-11-02 sprendimas Nr. 1-284 įsigaliojo tik nuo 2012-03-01. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiama 2011-12-01 nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė sprendimo dalies galiojimą, kuri tuo metu dar nebuvo įsigaliojusi. Pasak atsakovo, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovams galimai palankaus teismo sprendimas galėtų būti be jokių kliūčių įgyvendintas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos vėl grįžtant prie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009-07-15 sprendimo Nr. 1-1131 patvirtinto mokesčio dydžio, todėl jokios realios grėsmės teismo sprendimo įgyvendinimui nėra. Pasak atsakovo, pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones visiškai neatsižvelgė į Vilniaus miesto savivaldybės interesus, kuri, pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 33 d. vykdo komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimą, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimą, sąvartynų įrengimą ir eksploatavimą. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, šalių interesų pusiausvyra užtikrinta nebuvo, taip pat nebuvo užtikrintas ir teisingumo bei ekonomiškumo principų įgyvendinimas. Atskirajame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą nutartį, nenurodė, kodėl nesustabdžius mokesčio tarifo pakėlimo pasunkės ar pasidarys neįmanomas teismo sprendimo įvykdymas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo manymu, teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesigilino į ginčo esmę, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, formaliai atkartojo negaliojančios redakcijos CPK nuostatas, dėl ko priėmė neteisėtą nutartį. Taip pat pažymėjo, kad teismų praktikoje yra nusistovėjusi pozicija, jog viešojo intereso egzistavimas tam tikrais atvejais lemia, kad laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos, nors ir egzistuotų teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Mokesčio padidinimas UAB „VAATC“ eksploatuojamame sąvartyne tiesiogiai susijęs su Vilniaus miesto savivaldybės Vietos savivaldos įstatyme numatytomis savarankiškomis funkcijomis, taigi ir viešojo intereso tenkinimu. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones kilo reali grėsmė, kad UAB „VAATC“ gali bankrutuoti, negalės įgyvendinti ES projektų, skirtų Vilniaus apskrities atliekų sistemos modernizavimui. Atsakomybė dėl Europos Sąjungos projektų neįgyvendinimo tektų savivaldybei, taigi Vilniaus miesto savivaldybė patirtų realius nuostolius, nes baudos už projektų neįgyvendinimą būtent tektų atsakovui.

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9Atskirasis skundas tenkintinas.

10Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

11Teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, byloje surinktą medžiagą, sprendžia, jog skundžiama teismo nutartis yra priimta pažeidžiant procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą (Civilinio proceso kodekso 144 straipsnis), pagrindinius civilinio proceso principus, t.y. teisingumo, sąžiningumo, protingumo, todėl dėl nurodytų pažeidimų yra pagrindas teismo nutartį panaikinti.

12Pagal LR CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 str.). Pagal formuojamą teismų praktiką teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios neprieštarautų ekonomiškumo principui, reikalaujančiam, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kurios konkrečiu atveju yra būtinos (pakankamos) būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, taip pat teisingumo principui, įpareigojančiam teismą, parenkant laikinąsias apsaugos priemones, išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t.y. nei vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina šioms priemonėms įstatymo leidėjo keliamam tikslui – užtikrinti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą – pasiekti (Civilinio proceso kodekso 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Kartu tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

13Atskirąjį skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, ieškovų pareikštus reikalavimus, atskirojo skundo argumentus, laiko, kad ieškovai nepagrindė būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t.y. realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat nepateikė jokių aiškių motyvų nagrinėjamu atveju taikyti ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Apylinkės teismo vertinimas, kad egzistuoja reali grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių pasunkės ar taps neįmanomas ieškovams palankaus sprendimo vykdymas, nėra pagrįstas. Įvertinus tai, kad atsakovas yra Vilniaus miesto savivaldybė, turinti savo biudžetą, susidedantį iš valstybės skiriamų lėšų ir savivaldybės surenkamų lėšų, įgyvendinanti norminiuose teisės aktuose jai priskirtas funkcijas, bei tai, kad ieškiniu iš esmės prašoma panaikinti sprendimą Nr. 1-284, kuriuo, savivaldybei vykdant jai priskirtą funkciją organizuoti antrinių žaliavų surinkimą ir perdirbimą, sąvartynų įrengimą ir eksploatavimą, buvo padidinti komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių dydžiai, apeliacinės instancijos teismas laiko, kad nėra pagrindo daryti prielaidą, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovams galimai palankaus sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Sutiktina su atskirojo skundo argumentais, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones nebuvo atsižvelgta į atsakovo – Vilniaus miesto savivaldybės interesus, neužtikrinta šalių interesų pusiausvyra, pažeistas proporcingumo, teisingumo principas. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 p. Vilniaus miesto savivaldybė vykdo komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimą, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimą, sąvartynų įrengimą ir eksploatavimą. Mokesčio padidinimas tiesiogiai susijęs su atsakovo įstatyme numatytomis savarankiškomis funkcijomis bei viešojo intereso tenkinimu. Nors apeliantas nepagrindė savo teiginių, jog sustabdžius mokesčio už atliekų surinkimą Vilniaus regiono komunalinių atliekų sąvartyne taikymą UAB „VAATC“ bankrutuos, negalės įgyvendinti ES projektų, skirtų Vilniaus apskrities atliekų sistemos modernizavimu, tačiau teismas sutinka su apeliantu, kad, galiojant pirmosios instancijos teismo pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, nuostolius pirmiausia patirs UAB „VAATC“, dėl ko gali sutrikti šios įmonės veikla, o kartu ir komunalinių atliekų, surenkamų Vilniaus mieste, šalinimas sąvartyne, o tokiu būdu gali būti pažeistas Vilniaus miesto gyventojų viešasis interesas. Kartu teismas atsižvelgia ir į tai, kad ieškovai buvo pateikę tiek pirmosios instancijos teismui, tiek ir atskirąjį skundą nagrinėjančiam teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, iš ko seka, kad ieškovai nėra suinteresuoti, kad toliau būtų taikomos laikinosios pasaugos priemonės. Remiantis aukščiau išdėstytu, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra tikslingos, nes ieškovai neįrodė, kad egzistuoja reali grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių pasunkėtų ar taptų neįmanomas ieškovams palankaus sprendimo vykdymas, todėl skundžiama teismo nutartis naikintina ir ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas.

14Aukščiau išdėstyti faktiniai duomenys ir teisniai argumentai yra pakankami panaikinti skundžiamą teismo nutartį bei pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, todėl dėl kitų atskirojo skundo argumentų (dėl ieškinio reikalavimo pagrįstumo, apylinkės teismo pritaikytų norminių teisės akų aktualumo) teismas nepasisako.

15Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 1 dalimi, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 339 straipsniu,

Nutarė

16Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nutartį panaikinti.

17Ieškovų UAB „Ecoservice“, UAB „VSA Vilnius“, UAB „Veolia Environmental Services Lietuva“, UAB „Švara visiems“, UAB „A.S.A. Vilnius“, UAB „Atliekų tvarkymo tarnyba“ ir UAB „Švarus miestas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Proceso dalyviai