Byla A-1161-146/2015
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui valstybės įmonei Kupiškio miškų urėdijai dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas B. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintais skundais (I t., b. l. 2-8, 52–59, 120–126, 161–167), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovo atstovas), 55 000 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

5Pareiškėjas paaiškino, kad jo tėvas J. P. pretendavo atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 16,37 ha sklypą Kupiškio rajone, ( - ) kaime. Panevėžio apskrities viršininko (toliau – ir Panevėžio AV) 2001 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 305ž „Dėl žemės sklypų, suprojektuotų Kupiškio rajono Alizavos seniūnijos Puznos miško kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtinimo“ J. P. buvo įtrauktas į piliečių, kuriems Kupiškio rajono Alizavos seniūnijos Puznos miško kadastrinėje vietovėje 2001 m. suformuoti miško sklypai pagal papildomai pateiktus prašymus, sąrašą. Jam buvo suprojektuotas 11,60 ha ploto miško sklypas Nr. 65/1,2,3. Panevėžio AV 2001 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 663ž „Dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises į žemę ir Kupiškio rajone priėmimo“ 1.2 punktu patvirtintame sąraše buvo nustatyta, kad J. P. perduotinas neatlygintinai 11,6 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas. Panevėžio AV 2001 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 16-73203-11783 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui J. P.“ pareiškėjo tėvui (mirusiojo vardu) buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, perduodant nuosavybėn neatlygintinai tris žemės sklypus, tarp jų ir 4,30 ha žemės sklypą (unikalus Nr. ( - ), projekte Nr. 65-2), Kupiškio rajone, Puznos miško kadastro vietovėje, ( - ) kaime. Pareiškėjui 2001 m. gegužės 11 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas Nr. AG-1470, patvirtinantis, kad jis paveldėjo nekilnojamąjį turtą į kurį jo tėvui J. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės.

6Valstybinei miškotvarkos tarnybai pateikus duomenis, kad į sklypą, unikalus Nr. ( - ), pateko ir 3,81 ha valstybinės reikšmės miško (Alizavos girininkijos kvartalo Nr. 72 sklypai Nr. 9a ir 10a), prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiomis ir panaikinti Panevėžio AV priimtų administracinių sprendimų dalis, kuriomis J. P. buvo atkurtos nuosavybės į 3,81 ha valstybinio miško (toliau – ir ginčo sklypas), patekusio į žemės sklypą, unikalus Nr. ( - )), taip pat paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl šio turto paveldėjimo. Kupiškio rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 25 d. sprendimu prokuroro ieškinį patenkino. Todėl pareiškėjas prarado nuosavybės objektą - 3,81 ha miško.

7Pareiškėjas akcentavo, kad jis pagal Panevėžio AV 2001 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 16-73203-11783 įgytas nuosavybės teises įregistravo Nekilnojamojo turto registre, perduotą turtą valdė sąžiningai ir atvirai. Įgytos nuosavybės neteko dėl paaiškėjusių neteisėtų Panevėžio AV ir jos struktūrinio padalinio – Kupiškio rajono žemėtvarkos skyriaus, kurių teisių ir pareigų perėmėja žemės reformos įgyvendinimo ir nuosavybės teisių atkūrimo srityje yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, sprendimų, aplaidžiai ir netinkamai atliktų pareigų. Nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujančios institucijos, kurioms valstybė yra suteikusi įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, privalo įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti. Panevėžio AV ir kitos tuometinės įgaliotos institucijos šių pareigų neįvykdė. Pareiškėjas paaiškino, kad žala jam buvo padaryta pažeidus jo teisėtus lūkesčius valdyti teisėtai įgytą turtą ir jo netekus. Teigė, kad jam padaryta turtinė žalą už 3,81 ha miško sklypo praradimą būtų atlygina kompensuojant už jį 55 000 Lt rinkos kaina. Dėl ilgai valdyto turto praradimo patyrė emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą ir pažeminimą, t. y. neturtinę žalą.

8Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovės papildomai paaiškino, kad pareiškėjas dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose, vykdavo į pretendentų susirinkimus, domėjosi siūlomais perduoti nuosavybėn sklypais, tačiau nuosavybės teisių atkūrimas nėra baigtas, kadangi pareiškėjas nesutinka su numatytu perduoti jam neatlygintinai nuosavybėn miško sklypu, kuris neprilygsta prarastam 3,81 ha valstybinės reikšmės miškui. Pasak pareiškėjo, siūlomų miško sklypų perdavimas jo teisėtų interesų neapgintų, o kito sklypo perdavimas neatlygintinai nuosavybėn nebūtų tinkamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas. Pagal turto vertintojo, įrašyto į teismo ekspertų sąrašą, duomenis, prarasto 3,81 ha miško sklypo vertė – 48 768 Lt. Ši suma ir yra pareiškėjui padaryta turtinė žala, kurią jis prašo jam atlyginti. Atitinkamus neteisėtus veiksmus yra atlikęs ir trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Kupiškio miškų urėdija (toliau – ir VĮ Kupiškio miškų urėdija), tačiau visa teisinė atsakomybė už nuosavybės teisių atkūrimo procese atliktus veiksmus tenka institucijai, kuriai įstatymo leidėjas yra suteikęs įgaliojimus priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

9Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

10Atsiliepimuose (I t., b. l. 80–91, 140–144, 176–178) atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjui žalingus padarinius sukėlė ne tuometinio Kupiškio rajono žemėtvarkos skyriaus, bet VĮ Kupiškio miškų urėdijos veiksmai, kadangi būtent šios įstaigos darbuotojai, neįvertinę situacijos, neišnagrinėję dokumentų, neatsižvelgę į teisės aktus, nusprendė suderinti Puznos miško kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą (toliau – ir Puznos MKVŽRŽ projektas). Pareiškėjui tebėra išlikusi teisė į nuosavybės teisių atkūrimą kitais įstatymams neprieštaraujančiais nuosavybės teisės atkūrimo būdais. Pagal NŽT Kupiškio skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 13 d. įsakymą Nr. Ž22-181 nuo 2011 m. sausio 17 d. buvo pradėtas rengti Kupiškio rajono Alizavos seniūnijos Puznos MKVŽRŽ projekto papildymas. Iki 2010 m. gruodžio 30 d. buvo priimami asmenų, pageidaujančių projektuojamoje teritorijoje gauti žemę neatlygintinai nuosavybėn ar naudoti patikėjimo teise, prašymai. Pareiškėjas 2010 m. gruodžio 27 d. pateikė prašymą perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį miško sklypą Puznos miško kadastrinėje vietovėje, Kupiškio rajone. 2011 m. vasario 8 d. pretendentų susirinkime mirusio pretendento J. P. įpėdiniui B. P. buvo siūloma pasirinkti miško plotą iš laisvos žemės fondo miškų plotų, esančių Puznos miško kadastro vietovėje. Pareiškėjas nepasirinko, nes jam siūlomas miškas netiko. Todėl pareiškėjas buvo įtrauktas į sąrašą pretendentų, nepasirinkusių žemės sklypo projektuojamoje vietovėje, o NŽT Kupiškio skyriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 22VĮ-(14.22.2)-289 buvo išbrauktas iš asmenų, kuriems suprojektuoti miško sklypai Kupiškio rajono Alizavos seniūnijos Puznos MKVŽRŽ projekte, sąrašo. NŽT Kupiškio skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 22VĮ-(14.22.2.)-65 J. P. buvo iš naujo įtrauktas į pretendentų, pateikusių prašymus įsigyti nuosavybėn žemės, miško sklypus, nuomoti ir valdyti pasitikėjimo teise žemės, miško sklypus Kupiškio rajono savivaldybėje, Alizavos seniūnijoje Žaidelių kadastro vietovėje, sąrašą, o 2013 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 22VĮ-(14.22.2.)-202 įtrauktas į pretendentų, kurie išbraukiami iš patvirtinto pretendentų, pateikusių prašymus įsigyti nuosavybėn žemės, miško sklypus, nuomoti ir valdyti pasitikėjimo teise žemės sklypus Kupiškio rajono savivaldybėje Alizavos seniūnijoje Žaidelių kadastro vietovėje, sąrašo.

11Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jam padaryta turtinė žala, kadangi yra išlikusi teisė atkurti nuosavybės teises į ginčui aktualaus ploto sklypą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyta tvarka ir sąlygomis. 3,81 ha miško sklypo vertė turėtų būti nustatoma ne rinkos kaina, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės ir lygiavertiškumo nustatymo metodika (toliau – ir Vertės nustatymo metodika). Pagal šią Metodiką, 3,81 ha miško sklypo vertė yra 17 156 Lt, o žemės sklypo, į kurį pretendentas J. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises, vertė – 7 715 Lt. Žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme yra suformuotas būtent tokios vertės perduotinas nuosavybėn lygiavertis žemės sklypas. NŽT Kupiškio skyrius rengė kadastrinių vietovių žemės reformų žemėtvarkos projektus, kvietė B. P. į pretendentų susirinkimus, tačiau pareiškėjas vilkina nuosavybės teisių atkūrimą (neatvyksta į susirinkimu, arba nepasirenka miško sklypo). NŽT Kupiškio skyriaus turimais duomenimis, pareiškėjas 2014 m. birželio 30 d. dalyvavo pretendentų susirinkime, pasirinko miško sklypą ir šį savo pasirinkimą patvirtino, pasirašydamas žiniaraštyje.

12Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Kupiškio miškų urėdija prašė dėl pareiškėjo skundo reikalavimų spręsti teismo nuožiūra.

13Atsiliepimuose (I t., b. l. 67–69, 136–138, 171–172) paaiškino, kad Kupiškio rajono Alizavos seniūnijos Puznos MKVŽRŽ projektas buvo rengiamas tuometiniame Kupiškio žemėtvarkos skyriuje. Minėtas žemėtvarkos projektas 2001 m. sausio 17 d. buvo pateiktas Kupiškio miškų urėdijai derinti, jį pasirašė tuo metu dirbęs miškų urėdo pavaduotojas P. Š.. Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimas, jų tikslinimas ir derinimas buvo priskirtas žemėtvarkos skyrių kompetencijai. Kupiškio rajono apylinkės teismui 2010 m. birželio 14 d. sprendimu panaikinus nuosavybės teisių atkūrimo J. P. aktų dalis dėl 3,81 ha miško sklypo, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros šia apimtimi nėra baigtos, todėl pareiškėjui, J. P. įpėdiniui, išliko galimybė į atitinkamą nuosavybę.

14II.

15Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo B. P. skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 3 453 Lt (1 000 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

16Teismas nustatė, kad pareiškėjo B. P. tėvas J. P. pretendavo atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą 16,37 ha žemės sklypą ( - ) kaime, Kupiškio rajone. ( - ) J. P. mirė, jo nuosavybės teisių atkūrimu ir perėmimu rūpinosi jo įpėdinis B. P. Panevėžio AV 2000 m. gegužės 30 d. parengė Išvadą Nr. 19706 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintai nuosavybėn, kurioje nurodė, kad 16,17 ha buvusio savininko žemės priskirta valstybės išperkamai žemei, 0,20 ha miško – grąžintinam miškui. Panevėžio AV 2001 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 305ž buvo patvirtintas piliečių, kuriems Kupiškio rajono Alizavos seniūnijos Puznos miško kadastrinėje vietovėje 2001 m. suformuoti miško sklypai pagal papildomai pateiktus prašymus, sąrašas. Šio sąrašo 1-je eilutėje J. P., mirusiam pretendentui, buvo patvirtintas suprojektuotas 11,60 ha miško sklypas Nr. 65/1,2,3. Panevėžio AV 2001 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 663ž 1.2 punktu buvo patvirtintas sąrašas asmenų, kuriems perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai žemės, miško sklypai, kurio 9-je eilutėje nurodytas J. P. ir jam perduotinas neatlygintinai 11,60 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 65/1,2,3. Panevėžio AV sprendimu Nr. 16-73203-11783 J. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant nuosavybėn neatlygintinai tris miško sklypus ( - ) kaime, Aliozavos seniūnijoje, Kupiškio rajone, kurių bendras plotas – 11,60 ha, tarp jų – 4,30 ha miško sklypą (projektinis Nr. 65-2, unikalus Nr. ( - )). Pareiškėjui į šį nekilnojamąjį turtą 2001 m. gegužės 11 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. 2001 m. birželio 4 d. B. P. nuosavybės teises įregistravo Nekilnojamojo turto registre. Valstybinės miškotvarkos tarnybai pateikus duomenis, kad į miško sklypą, unikalus Nr. ( - ), patenka 3,81 ha valstybinės reikšmės miško, esančio Kupiškio miškų urėdijos Alizavos girininkijos kvartalo Nr. 72 sklypuose Nr. 9a, 10a, trečiasis suinteresuotas asmuo kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo. Kupiškio rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 25 d. sprendimu Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį tenkino ir panaikino Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2001 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 305ž patvirtinto Piliečių, kuriems Kupiškio rajono Alizavos seniūnijos Puznos miško kadastrinėje vietovėje 2001 m. suformuoti miško sklypai pagal papildomai pateiktus prašymus, sąrašo 1-oios eilutės, Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2001 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 663ž patvirtinto 2 priedo 9-osios eilutės ir Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2001 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 16-73203-11783 dalis, kuriomis J. P. atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 3,81 ha ploto valstybinės reikšmės miško sklypą, esantį Kupiškio rajone, Alizavos seniūnijoje, ( - ) kaime. Šiuo sprendimu taip pat buvo panaikinta ir 2001 m. gegužės 11 d. Kupiškio rajono notarų biuro notarės A. G. patvirtinto paveldėjimo teisės liudijimo, reg. Nr. AG-1470, dalis dėl 3,81 ha miško žemės, esančios žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ). Teismas šiuo sprendimu taikė restituciją ir grąžino valstybei žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), esančio Kupiškio rajone, Alizavos sen., ( - ) kaime, dalį – 3,81 ha valstybinės reikšmės miško. Panevėžio apygardos teismas 2010 m. birželio 14 d. nutartimi Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad valstybinės reikšmės miškas nuosavybės teise priklauso tik valstybei, todėl nustačius, kad į jį yra atkurtos nuosavybės teisės privatiems asmenims, yra pažeistos įstatymų nuostatos, todėl administraciniai aktai, kurių pagrindu parengti ir priimti atitinkami sprendimai, negali būti pripažinti teisėtais. Panevėžio apygardos teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų visumos akivaizdu, jog 3,81 ha žemės sklypo plotas, patenkantis į 4,30 ha žemės sklypą, kadastro Nr. ( - ), Panevėžio AV priimant 2001 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 16-73203-11783, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 111 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Teismas konstatavo ir tai, kad aplinkybė, jog transformuojant valstybinės reikšmės miškų ribą iš vieno mastelio kartografinės medžiagos į kito mastelio kartografinę medžiagą galbūt susidarė paklaida, bei tai, kad žemės sklypo planai buvo derinami su VĮ Kupiškio miškų urėdija, nelemia ginčijamų sprendimo ir administracinių aktų teisėtumo (Kupiškio rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-5-783/2010 II t., b. l. 30–40, 85–92).

17Administracinis teismas šioje byloje nustatė, kad pareiškėjas žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

18Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis. Nurodė, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniai). Nenustačius bent vienos iš būtinųjų sąlygų, viešoji civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

19Teismas pabrėžė, kad nagrinėjant šią administracinę bylą dėl žalos atlyginimo svarbu tai, jog institucijų, dalyvavusių sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvusiam savininkui J. P., pareiškėjo tėvui, veiksmus analizavo ir jų atitiktį teisės aktų reikalavimams įvertino Kupiškio rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-5-783/2010, kurioje 2010 m. vasario 10 d. priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs. Šiame sprendime teismas nustatė, kad Panevėžio AV priimtų administracinių aktų ir sprendimo dalys dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. P. perduodant jam neatlygintinai lygiavertį sklypą, kurio dalis buvo miškas, Vyriausybės nustatyta tvarka priskirtas valstybinės reikšmės miškams, yra neteisėtos, kadangi Panevėžio AV, atkurdama pretendentui nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 4 straipsnio imperatyvias nuostatas.

20Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos administracinis teismas pažymėjo, kad įgaliotų valstybės institucijų veiksmų neteisėtumas atkuriant J. P. nuosavybės teises yra konstatuotas įsiteisėjusiu Kupiškio rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5-783/2010, todėl CK 6.271 straipsnyje nurodyti valstybinės valdžios viešojo administravimo subjekto neteisėti veiksmai, kurie jau yra nustatyti, iš naujo nebeįrodinėjami. Todėl teismas nustatinėjo, ar kitos viešajai atsakomybei kilti būtinos sąlygos, t. y.: žala ir priežastinis ryšys tarp žalos bei neteisėtų aktų.

21Civilinėje byloje Nr. 2-5-783/2010 teismas nustatė, kad valstybė neteko nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, kadangi jos įgaliotas pareigūnas Panevėžio AV priėmė administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šių aktų dalys, pažeidžiančios imperatyvius teisės aktų reikalavimus, teismine tvarka buvo pripažintos neteisėtomis ir panaikintos. Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuojančiame Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 92 straipsnyje nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos teisės ar teisėti interesai. Panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, valstybė atgauna nuosavybės teisę į neteisėtai pretendentui perduotą miško sklypą, o nuosavybės teisių atkūrimo klausimas sprendžiamas iš naujo. Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Žemės įstatymo 4 straipsnio nuostatos imperatyviai nustato, kad valstybinės reikšmės miškai priklauso Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise, ir kad šiai kategorijai priskirtus miškus draudžiama įsigyti privačion nuosavybėn. Kupiškio rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 25 d. sprendime konstatavo, kad priimant ginčijamus administracinius aktus, kuriais nuosavybės teisės J. P. buvo atkurtos neatlyginant perduodant jam lygiavertį miško sklypą turėtajam, šio sklypo 3,81 ha ploto dalis pateko į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 111 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi aiškinimo, kad CK 4.7 straipsnio 2 dalies nuostata, jog valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, reiškia tai, kad jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorio dalyku. Kadangi nuosavybės teisės J. P. buvo atkurtos pažeidžiant įstatymus, t. y. neteisėtai, asmens neteisėtai įgytas turtas netampa jo nuosavybe, toks asmuo neįgyja ir Konstitucijos saugomų ir ginamų nuosavybės teisių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-19/2010, Konstitucinio Teismo 2000 m. liepos 5 d., 2008 m. spalio 30 d. nutarimai). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad J. P., pretendentas, negalėjo įgyti teisių į 3,81 ha ploto miško sklypą. Šio turto teisėtu savininku negalėjo tapti ir B. P., mirusiajam J. P. atkurtų nuosavybės teisių perėmėjas.

22Iš nuosavybės teisės atkūrimo bylos dokumentų teismas nustatė, kad Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimas yra įvykdytas: valstybei grąžintas 3,81 ha ploto miškų ūkio paskirties sklypas, o B. P. suformuotas ir paženklintas 0,49 ha miškų ūkio sklypas, unikalus Nr. ( - ), į kurį pareiškėjas yra įregistravęs nuosavybės teises. Aplinkybė, jog buvo panaikintos administracinių aktų dalys, kuriomis atkuriant nuosavybės teises pretendento nuosavybėn buvo neteisėtai perduotas neatlygintai 3,81 ha ploto valstybinio miško sklypas, teismo vertinimu, nepaneigia mirusio J. P., t. y. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto pretendento, teisės nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į likusią jo valdyto nekilnojamojo turto dalį. Pareiškėjas B. P. turi teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose ir visomis teisėtomis priemonėmis siekti, kad nuosavybės teisės mirusio pretendento J. P. vardu būtų atkurtos laikantis teisės aktų reikalavimų ir nepažeidžiant pareiškėjo turimo turtinio pobūdžio intereso – gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį buvusio savininko turėtajam sklypą. Teismas nustatė, kad NŽT Kupiškio skyrius nurodytų buvusio savininko J. P. ir jo įpėdinio B. P. teisių neginčija ir vykdo Atkūrimo įstatyme bei kituose teisės aktuose numatytas procedūras. Tokią išvadą patvirtina pareiškėjo, jo atstovės, NŽT Kupiškio skyriaus atstovės paaiškinimai, byloje pateikti rašytiniai įrodymai (I t., b. l. 180–192). Teismas pastebėjo, kad tarp pareiškėjo ir NŽT Kupiškio skyriaus kilę ginčai dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikimo iki sprendimo dėl valstybinės žemės perdavimo neatlygintinai naudotis gali būti sprendžiami Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio nustatyta tvarka. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvadų, kad, teismine tvarka panaikinus dalį administracinio sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir pritaikius restituciją, nėra paneigta pareiškėjo teisė priimti mirusiojo pretendento J. P. vardu atkurtas nuosavybės teisės į išlikusį nekilojamąjį turtą ir realiai gauti privačion nuosavybėn lygiavertį buvusio savininko turėtajam nekilnojamąjį daiktą.

23Teismas nustatė, kad 4,30 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), Kupiškio rajone, ( - ) kaime, į kurį pateko 3,81 ha ploto valstybinės reikšmės miškas, pareiškėjo nuosavybėn perėjo neatlygintinai – nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą pareiškėjui buvo perduotos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta tvarka ir pagal notaro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 yra išaiškinta, kad asmenys turi teisę reikalauti iš valstybės atlyginti prarasto turo vertę, tačiau tai turi būti atliekama pagal restitucijos taisykles – atlyginant patirtas turto įsigijimo išlaidas, kurios neturi viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos, t. y. atlyginamos turto įsigijimo išlaidos, jų dydį ribojant parduodamo turto rinkos kaina, kuri buvo sandorio sudarymo metu. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui nuosavybės teisės į 3,81 ha valstybinio miško sklypą buvo perduotos kaip mirusio pretendento J. P. įpėdiniui paveldėjimo keliu, t. y. neatlygintinai, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjo atstovės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje pateikti išaiškinimai nagrinėjamo ginčo dėl turtinės žalos atlyginimo atveju netaikytini.

24Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas nusprendė, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, sudaro nurodyto miško sklypo vertė rinkos kaina (48 768 Lt) yra nepagrįstas.

25Pareiškėjas, pagrįsdamas reikalavimą atlyginti 10 000 Lt neturtinę žalą, teigė, kad jam žala padaryta pažeidus jo teisėtus lūkesčius valdyti teisėtai įgytą turtą ir jo netekus. Dėl 9 metus valdyto turto praradimo jis patyrė emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą ir pažeminimą. Be to, trejus metus besitęsiantis procesas sukėlė jam bejėgiškumo jausmą.

26Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, teismas atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateiktą neturtinės žalos apibrėžimą bei į tai, kad Panevėžio apygardos vyriausiajam prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, inicijavus civilinę bylą dėl administracinių aktų ir paveldėjimo teisės liudijimo dalių panaikinimo, pareiškėjas buvo priverstas dalyvauti teisminiame bylos nagrinėjime, o įsiteisėjus teismo sprendimui,? naujai vykstančioje nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje. Teismas vertino, kad dalyvavimas teisminiuose procesuose pareiškėjui nebuvo įprasta veikla, todėl ji neabejotinai sukėlė realius ir žymiai stipresnius neigiamus išgyvenimus už tuos, kuriuos asmuo paprastai gali patirti kitose įvairiose gyvenimiškose situacijose, susiklostančiose dėl viešojo administravimo subjektų priimamų neteisėtų aktų. Be to, pareiškėjas, kurio įgytų nuosavybės teisių atsiradimą lėmė ir valstybės institucijos priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kuris ilgą laiką veikė kaip turto savininkas, panaikinus tokį sprendimą, patyrė neigiamus pergyvenimus ir nepatogumus, pagal CK 6.250 straipsnį vertintinus kaip neturtinė žala. Spręsdamas dėl šių išgyvenimų ir nepatogumų pobūdžio, masto ir intensyvumo, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į teismų praktikoje suformuotą aiškinimą, jog nuosavybės teisių atkūrimas yra ypatinga ir jautri visuomeninių santykių sritis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad Atkūrimo įstatymo nuostatų įgyvendinimas ir jų reglamentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas negali būti suprantamas tik kaip asmens turtinių teisių realizavimas, tai kartu yra ir istorinio teisingumo atstatymas. Todėl netinkamas valstybės institucijos, įgyvendinančios šį įstatymą, veikimas dažniau nei kitose viešojo administravimo teisinių santykių srityse sukelia teisėtai pretenduojantiems atkurti nuosavybės teises asmenims neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, įstatymo vertinamus kaip neturtinė žala (LVAT 2014 m. kovo 17 d. nutartis Nr. A602-495/2014). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta.

27Spręsdamas dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydžio teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas jos dydžiui pagrįsti nepateikė konkrečių skaičiavimų. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo patirta emocinė depresija, dvasinis sukrėtimas ir kiti pergyvenimai buvo tiek gilūs ir intensyvūs, jog sukėlė jam psichinės ar fizinės sveikatos sutrikimus, dėl kurių jis buvo priverstas gydytis ar imtis kitokių sveikatinimo priemonių.

28Pareiškėjas patikslintame skunde reikalavimą dėl žalos atlyginimo kėlė tik Lietuvos valstybei, atstovaujamai NŽT Kupiškio skyriaus, t. y. vienam iš valstybės įgaliotų subjektų, dalyvavusių atkuriant mirusiojo J. P. vardu nuosavybės teises į išlikusį turtą, nuosavybės teisių atkūrimo procese atlikusiam veiksmus ir priėmusiam administracinius sprendimus. Nagrinėjamoje administracinėje byloje teismas Kupiškio rajono apylinkės teismo sprendime konstatuotus tuometinio Panevėžio apskrities viršininko administracijos Kupiškio žemėtvarkos skyriaus padarytus teisės aktų pažeidimus vertino kaip šiurkščius, lėmusius administracinių aktų ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimą prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms. Panevėžio AV, kuriam įstatymų leidėjas buvo suteikęs įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, privalėjo užtikrinti, jog su asmenų teisių ir pareigų atsiradimu susiję sprendimai visais atvejais būtų pagrįsti Konstitucija bei jų priėmimo metu galiojančiais įstatymais ir juos įgyvendinančiais poįstatyminiais teisės aktais. Ši valstybės įgaliota institucija, priimdama sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, siekdama nustatyti, ar yra visos teisės aktuose numatytos sąlygos sprendimui priimti, privalėjo išsamiai ir objektyviai patikrinti bei įvertinti visus dokumentus. Todėl teismas nusprendė, jog šiam viešojo administravimo subjektui nuosavybės teisių atkūrimo procese teko pagrindinė atsakomybė už priimamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nustatydamas neturtinės žalos, kurią pareiškėjas patyrė dėl tuometinio Panevėžio AV ir jo administracijos struktūrinių padalinių neteisėtų aktų ir kurią privalo atlyginti Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT Kupiškio skyriaus, teismas vadovavosi teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgė į teismų praktiką, formuojamą administracinėse bylose dėl neturtinės žalos, padarytos valstybės įgaliotų institucijų neteisėtais aktais nuosavybės teisių atkūrimo procese. Remdamasis šiais argumentais teismas priteisė pareiškėjui 3 453 Lt (1 000 Eur) neturtinei žalai atlyginti

29III.

30Pareiškėjas B. P. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (II t., b. l. 2–6) prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai.

31Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

321. Aplinkybė, kad iš jo buvo paimtas jam priklausęs žemės sklypas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, yra nustatyta Kupiškio rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-5-783/2010.

332. Teismas išvados, esą pareiškėjas nepatyrė žalos, nepagrįstos. Teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjas (apeliantas) turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į likusią jo valdyto nekilnojamojo turto dalį, nepagrįstai nevertino tos aplinkybės, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra Lietuvos Respublikoje yra praktiškai baigta ir nėra likę laisvų žemių, tuo labiau, miško ūkio paskirties žemės sklypų, į kuriuos galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės. Teismo išvados dėl galimybės atkurti nuosavybės teises suteikiant sklypą yra formalios ir realiai neįgyvendinamos. Pareiškėjui praradus 3,81 ha ploto miškų ūkio paskirties sklypą dėl atsakovo kaltės, jis patyrė turtinę žalą, kurią atsakovas privalo atlyginti. Apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pagal kurią esant nustatytoms aplinkybėms, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmenims, kurių sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miško žemės sklypą, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šių asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. <...> kai restitucija taikytina, visų pirma, dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams, fiziniams asmenims, taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012. Teismų praktika, 2012, 37, p. 81–101). Apeliantas pažymi, kad, jei nebūtų atsakovo neteisėtų veiksmų, jis šiuo metu teisėtai disponuotų žemės sklypu, kurio rinkos vertė pagal byloje pateiktą įvertinimą turėtų būti apie 48 768 Lt. Taigi dėl atsakovo veiksmų jis patyrė 48 768 Lt žalą, kurią jam privalo atlyginti atsakovas, o teismo argumentas, esą pareiškėjas nepatyrė žalos, nes žemės sklypą paveldėjo, yra nepagrįstas ir nelogiškas. Apelianto įsitikinimu, teismui nepriteisus jam žalos atlyginimo, jo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėjo, o atsakovo atitinkamai pagerėjo. Toks teismo sprendimas pažeidžia teisingumo, protingumo kriterijus, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką.

343. Apeliantas nesutinka su teismo priteista suma (3 453 Lt) neturtinei žalai atlyginti. Teigia, kad tokios sumos priteisimas yra nepagrįstas, neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijaus. Apeliantas akcentuoja, kad jam yra padaryta rimta neturtinė žala, pasireiškianti dideliais dvasiniais išgyvenimais, jų neigiamu poveikiu, todėl vertintina 10 000 Lt, toks žalos dydis yra visiškai realus ir adekvatus atsakovo darbuotojų veiksmais padarytai žalai ir sukeltoms pasekmėms. Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų apeliantas prarado teisę į jo tėvo sąžiningai įgytą turtą, toks praradimas yra itin sentimentalus, dėl to apeliantas dar labiau išgyvena.

35Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (II t., b. l. 40–43) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

36Remdamasis nurodytomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, priimtomis sprendžiant ginčus dėl neturtinės žalos atlyginimo (administracinės bylos Nr. A17-499/2007, Nr. A444-619/2008, Nr. A556-1639/2008), atsižvelgdamas į tai, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymo nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), apeliantas mano, kad teismas priteisė neturtinę žalą neįvertinęs, ar NŽT atliko neteisėtus veiksmus, ar yra žala, ar žala asmeniui atsirado būtent dėl NŽT neteisėtų veiksmų. Neturtinės žalos dydį teismas turi nustatyti ne taikydamas bendras žalos dydžio įrodinėjimo taisykles, pagal kurias žalos piniginė išraiška turi būti tiesiogiai (atitinkamai) atvaizduota konkrečiais įrodymais, o kiekvienu konkrečiu atveju, nustatęs neturtinę žalą sąlygojusias objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes ir atsižvelgdamas į jas, teismas turi vadovautis neturtinės žalos instituto prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad pareiškėjas turi pagrįsti kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžio nustatymui reikšmingų kriterijų. Pareiškėjas neturtinei žalai pagrįsti nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jo patirta emocinė depresija, dvasinis sukrėtimas, kiti pergyvenimai ir sveikatos sutrikimai buvo tiek gilūs ir intensyvūs, kad jis buvo priverstas gydytis. Pareiškėjui išlieka galimybė atkurti nuosavybės teises Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis, be to, pažymi, kad paties pareiškėjo elgesys yra vienas iš veiksnių, kuris stabdo ir vilkina nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir lemia tariamos žalos atsiradimą.

37Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Kupiškio miškų urėdija prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo atstovo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime į apeliacinius skundus (II t., b. l. 57–58) trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pritaria NŽT apeliacinio skundo argumentams.

38Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (II t., b. l. 61–65) nurodo, kad teismas bylos dalį dėl turtinės žalos atlyginimo išnagrinėjo teisingai, tinkamai aiškino ir taikė materialiąsias teisės normas, proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, priėmė teisingą sprendimą.

39Teisėjų kolegija

konstatuoja:

40IV.

41Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su tuo, kad dėl institucijos, įgaliotos priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą neteisėtų veiksmų (Panevėžio apskrities viršininko administracijos, kurios teisių ir pareigų perėmėjas yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), nustatytų Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimu ir Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartimi, jis, mirusio žemės savininko J. P. įpėdinis, neteko paveldėtos nuosavybės dalies – 3, 81 ha miško sklypo į kurį jo tėvui J. P. (mirusiojo vardu) Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. kovo 9 d. sprendimu Nr.146-73203-11783 buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 11,60 ha miško sklypą ( - ) kaime, Alizavos seniūnijoje, Panevėžio apskrityje.

42Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo teisė gauti nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą Atkūrimo įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis nėra paneigta.

43Apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė pareiškėjas ir atsakovas. Pareiškėjo nuomone teismas nepagrįstai atmetė jo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo ir priteisė pernelyg mažą sumą neturtinei žalai atlyginti.

44Atsakovas nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas priteisė pareiškėjui 3 453 Lt (1 000 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas visiškai.

45ABTĮ 136 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama ir į šią įstatymo nuostatą.

46CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

47Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad šiuo pareiškėjo iškelto ginčo administracinėje byloje dėl žalos atlyginimo atveju pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (Panevėžio apskrities viršininko administracijos) neteisėti veiksmai neturi būti nustatinėjami iš naujo, nes jie yra nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, t. y. Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-5-783/2010, teisminio proceso Nr. 2-26-3-00105-2009-1) ir Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-384-544/2010), kuria Kupiškio rajono apylinkės teismo sprendimas paliktas nepakeistas. ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Proceso šioje administracinėje byloje dalyviai buvo ir proceso minėtoje civilinėje byloje dalyviai.

48Minėtoje civilinėje byloje, kurioje procesą inicijavo prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo nustatyta, kad Panevėžio apskrities viršininko administracija savo administraciniais aktais atkurdama pretendentui J. P. nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 4,3 ha žemės sklypą (unikalus Nr. ( - )) ( - ) kaime, Kupiškio rajone, į šį sklypą neteisėtai įtraukė 3,81 ha valstybinės reikmės miško plotą (Alizavos girininkijos 72-ojo kvartalo 9a ir 10a sklypų dalį), t.y. objektą, kuris išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Nustatęs, kad Panevėžio apskrities viršininko administracijos aktų dalys ta apimtimi, kuria J. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,81 ha valstybinės reikšmės miško, prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms (Konstitucijos 47 straipsniui, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 daliai, Žemės įstatymo 4 straipsniui), teismas minėtoje civilinėje byloje šias nuosavybę atkuriančių administracinių aktų dalis (taip pat paveldėjimo liudijimo dalį) pripažino neteisėtomis ir panaikino, taikydamas restituciją ir grąžindamas valstybei 4,3 ha žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )) ( - ) kaime, Kupiškio rajone, dalį – 3,81 ha.

49Atsižvelgdamas į tai, kad valstybės institucijos, kurios neteisėti veiksmai pareiškėjo iškeltam ginčui dėl žalos atlyginimo reikšmingu aspektu yra nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad šioje administracinėje byloje turi būti nustatinėjami tik valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį kiti du elementai – žala ir priežastinis ryšys tarp žalos bei neteisėtų veiksmų.

50Iš pareiškėjo pozicijos byloje dėl turtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio matyti, kad pareiškėjas savo poziciją šiuo aspektu pirmosios instancijos teisme kelis kartus detalizavo, teikdamas patikslintus skundus (I t., b. l. 52–59, 120–126, 161–167). Pirmosios instancijos teismo sprendimo aprašomojoje dalyje nurodyta, kad pareiškėjas teismo posėdyje galutinai koregavo savo reikalavimą dėl turtinės žalos dydžio (vietoj 2014 m. vasario 10 d. ir 2014 m. liepos 10 d. pateiktuose patikslintuose skunduose nurodytos 55 000 Lt sumos prašė priteisti 48 768 Lt).

51Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sprendimas minėtoje civilinėje byloje yra įvykdytas: buvusio 4,3 ha žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )) dalis – 3,18 ha valstybinės reikšmės miško plotas grąžintas valstybei, o likusioje dalyje (0,49 ha) suformuotas ir paženklintas žemės sklypas pareiškėjui. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra duomenys apie tai, kad NŽT Kupiškio skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. Ž22-191 yra patvirtintas 0,49 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 65-2 (kadastro Nr. ( - )) Kupiškio rajono savivaldybėje, Puznos miško kadastro vietovėje, o kitais tos pačios datos administraciniais aktais pakeisti ankstesni administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. P. NŽT Kupiškio skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. Sp-22-4 buvo pakeistas Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. kovo 9 d. sprendimas Nr. 16-73203-11783 dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. P., t. y. atitinkamai sumažinta atkurtų nuosavybės teisių dalis (1 punkte vietoj 16,37 ha nurodyta 9,10 ha) ir perduoto neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam miško sklypo dalis (1.2 punkte vietoj 11,60 ha nurodyta 7,79 ha), taip pat nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią 7,72 ha žemės valdos dalį (vertė 7715 Lt) bus atkurtos vėliau. Būtent šiuo administraciniu aktu kompetentinga valstybės institucija įsipareigojo atkurti J. P. nuosavybės teises į žemę ta apimtimi, kuria jos buvo panaikintos Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimu.

52Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad teismui panaikinus administracinių aktų dalis, kuriomis nuosavybės teisių atkūrimas J. P. (mirusiojo vardu) perduodant neatlygintinai nuosavybėn kaip lygiavertį turėtajam 3,18 ha valstybinės reikšmės miško sklypą buvo pripažintas prieštaraujančiu įstatymams (neteisėtu), šio pretendento teisė atkurti nuosavybės teises pagal Atkūrimo įstatymą išlieka. Tuo pačiu išlieka ir jo įpėdinio (apelianto B. P.) teisė perimti atkurtas nuosavybės teises (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste pažymėtina, kad sprendžiant dėl turtinės žalos atlyginimo (CK 6.271 straipsnis) negali būti tapatinamos situacijos, kai teismui panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir pagal restitucijos taisykles atitinkamą nekilnojamąjį turtą grąžinus valstybei, nuosavybės teisių atkūrimo procesas Atkūrimo įstatymo prasme laikytinas baigtu (atkūrus nuosavybės teises savininkas sudarė civilinį sandorį, kuriuo įgytą turtą perleido trečiajam asmeniui) su situacijomis, kai nuosavybės teisių atkūrimo procesas nėra pasibaigęs (pagal Atkūrimo įstatymą įgyto nekilnojamojo turto savininkas ar jo įpėdinis įgyto nekilnojamojo turto civiliniu sandoriu nebuvo perleidęs tretiesiems asmenims ir teismui panaikinus administracinį aktą (jo dalį) nuosavybės teisių atkūrimas yra galimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-120/2013, 2015 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-143/2015 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014 m. sausio 14 d. sprendimą byloje Paplauskienė prieš Lietuvą). Taigi aplinkybė, kad teismui pripažinus neteisėtomis ir panaikinus administracinių aktų dalis dėl J. P. nuosavybės teisių atkūrimo perduodant neatlygintinai nuosavybėn kaip lygiavertį turėtajam turtą 3,18 ha valstybinio miško, nuosavybės teisių atkūrimo procesas pagal šio pretendento prašymą nėra pasibaigęs, nagrinėjant pareiškėjo (pretendento J. P. įpėdinio) reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo yra reikšminga ir turi būti atitinkamai įvertinta, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta, nes nebuvo visapusiškai ištirtos kitos bylai reikšmingos aplinkybes ir joms išaiškinti byloje turi būti renkami nauji įrodymai (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

53Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė iš esmės tuo pagrindu, kad pretendento teisė į nuosavybė teisių atkūrimą ta apimtimi, kuria nuosavybė buvo paimta teismo sprendimu, nepaneigta, NŽT Kupiškio skyrius šios teisės neginčija ir yra atlikęs atitinkamus veiksmus. Šie pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai atitinka pateiktus į bylą įrodymus, tačiau įvertinus visų pareiškėjo skundų turinį, matyti, kad teismas nustatė tik dalį bylai reikšmingų aplinkybių, o tai neatitinka ABTĮ 81 straipsnio reikalavimų. Įstatymų leidėjas teismui administraciniame procese priskyrė aktyvų vaidmenį (ABTĮ 10, 81 straipsniai). ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtinta, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 10 straipsnyje nustatyta, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Minėta, kad pareiškėjas savo skunde ir patikslintuose skunduose (I t., b. l. 2–8, 52–59, 120–126, 161–167) atitinkamai koregavo savo poziciją dėl turtinės žalos. Iš pareiškėjo skundo ir jo patikslintų skundų turinio matyti, kad pareiškėjas, be kita ko, buvo išdėstęs atitinkamus argumentus ir tuo aspektu (I t., 52–59) kas sudaro jo patirtą turtinę žalą (negautos pajamos; įvairios išlaidos, tarp jų išlaidos, susijusios su 0,49 ha sklypo suformavimu vykdant Kupiškio apylinkės teismo sprendimą ir kt.). Šių aplinkybių teismas netyrė ir dėl jų sprendime nepasisakė, t.y. nenustatė ir neištyrė visų pareiškėjo reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo išspręsti reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 81 straipsnis).

54CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, pažymėta, kad turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais. Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisės doktrinoje priežastinio ryšio nustatymas yra siejamas su conditio sine qua non (būtina, privaloma sąlyga) testu: siekiant konstatuoti, kad atsakovo neteisėtas veikimas buvo pareiškėjo patirtos žalos faktinė priežastis, būtina nustatyti, ar pareiškėjo patirta žala būtų kilusi, jei atsakovas nebūtų veikęs neteisėtai.

55Iš pareiškėjo galutinės pozicijos byloje dėl turtinės žalos atlyginimo yra pagrindo manyti, kad jo prašymo priteisti grąžinto valstybei sklypo vertę rinkos kaina patenkinimas materialine išraiška kompensuotų ginčui aktualaus sklypo praradimą, taigi ir atitinkamas galimai turėtas išlaidas ar negautas pajamas, siejamas su šiuo sklypu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jei teismas, remdamasis visapusiškai ištirtomis aplinkybėmis, nustatytų faktinį ir teisinį pagrindą išvadoms, jog pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo ta apimtimi, kuria prašo pareiškėjas (už sklypo vertę rinkos kaina) negali būti tenkinamas, teismas turėtų nustatyti, ar nėra pagrindo priteisti pareiškėjui turtinės žalos atlyginimą kita apimti, nes pareiškėjas nagrinėjamoje situacijoje turi teisę reikalauti, kad valstybė jam atlygintų realiai patirta žalą ir nuostolius, kurie yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais, nustatytais pirmiau minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Patirtos žalos įrodymo pareiga tenka pareiškėjui, tačiau teismas, kuriam administraciniame procese yra numatytas aktyvus vaidmuo, turi imtis aktyvių veiksmų išaiškindamas bylos proceso šalims jų teises ir suteikti procesinę galimybę ginčui aktualias aplinkybes įrodinėti visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamai aktyvus (ABTĮ 10 str., 57 str. 4 d., 81 str.). Teismas turėjo pasiūlyti pareiškėjui pagrįsti konkrečiais argumentais ir įrodymais aplinkybes apie kurias CK 6.249 straipsnio nuostatų prasme užsimenama jo patikslintame skunde apibūdinant turtinę žalą ir nurodyti jos dydį (I t., b. l. 52–59), o po to atitinkamai įvertinti įrodymų visumą pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) ir tik po to spręsti, ar byloje yra nustatytas turtinės žalos, kuri yra priežastiniame ryšyje su valdžios institucijos neteisėtais veiksmais, faktas.

56Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškai, objektyviai jų neištyrė (ABTĮ 81 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria išspręstas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, negali būti laikoma pagrįsta bei teisėta, todėl turi būti panaikinta. Pagal ABTĮ nustatytą kompetenciją apeliacinės instancijos teismo funkcija – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 136 str.). Nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti bei teisiškai įvertinti privalo pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 57 str. 6 d., 79, 81, 82, 86 str.). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus ginčui išspręsti faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista su teismo sprendimu nesutinkančios bylos proceso šalies (šalių) teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Dėl šių priežasčių procesas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę žalą šiuo metu apeliacinės instancijos teisme negali būti užbaigtas. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas šiuo klausimu tenkintinas iš dalies, aptariama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina perduodant šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir nustatyti pirmiau minėtas aplinkybes (ABTĮ 140 str. 1 d. 4 p.). Nagrinėdamas šią bylos dalį iš naujo ir rinkdamas naujus įrodymus, teismas, be kita ko, turėtų nustatyti ir tai, ar neįvyko pokyčių J. P. nuosavybės teisių atkūrimo aspektu, kurie gali būti reikšmingi sprendžiant jo įpėdinio B. P. reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo.

57Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo priteista 3 453 Lt (1 000 Eur) suma pagal šios bylos aplinkybes yra nepakankama satisfakcija už padarytą neturtinę žalą.

58Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad neturtinės žalos (CK 6.250 str.) įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2014 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1288/2014 ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

59Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą įvertino 10 000 Lt. Motyvavo tuo, kad paveldėtą nuosavybę, kuri iš jo buvo paimta teismo sprendimu, paaiškėjus, kad valdžios institucijos netinkamai atliko savo funkcijas nuosavybės teisių atkūrimo srityje, valdė ilgai (beveik 10 metų), netekus šios nuosavybės, jis patyrė pažeminimą, žlugo teisėti lūkesčiai, atsiradę paveldėjus turtą, patyrė didelius nepatogumus, emocinę įtampą, dvasinį sukrėtimą, trejus metus buvo kviečiamas į teismų procesus bei pas atsakovą dėl nuosavybės paėmimo, taigi neigiami išgyvenimai buvo ilgalaikiai.

60Pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad pareiškėjas netekęs ilgai valdyto paveldėto nekilnojamojo turto ir dalyvaudamas su tuo susijusiuose procesuose, patyrė neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, priteisė pareiškėjui 3 453 Lt (1 000 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

61Spręsdamas dėl piniginės kompensacijos dydžio teismas nurodė, kad pareiškėjas žalos dydžiui pagrįsti nepateikė konkrečių skaičiavimų, taip pat duomenų, patvirtinančių, kad jo patirta emocinė įtampa, dvasiniai sukrėtimai buvo tiek gilūs ir intensyvūs, jog sukėlė psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimus dėl kurių jis buvo priverstas gydytis ar imtis kitų sveikatinimo priemonių. Šie pirmosios instancijos teismo argumentai, taip pat iš esmės analogiški atsakovo apeliacinio skundo argumentai, yra nepagrįsti.

62Pažymėtina, kad pareiškėjas byloje neteigė, jog jo patirta neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme pasireiškė būtent fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimas dėl kurių jam teko gydytis. CK 6.250 straipsnis neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt., teismo įvertintą pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimas ir /ar gydymasis dėl patirtų neigiamų emocijų nėra būtinoji sąlyga tam, kad būtų galima konstatuoti neturtinę žalą.

63Pagal teismų praktiką neturtinės žalos sąvoka apima platų spektrą pačių įvairiausių išgyvenimų. EŽTT savo jurisprudencijoje yra pripažinęs, jog neturtinė žala apima „traumas, nerimą ir neteisybės jausmą“(McMichael v. Jungtinė Karalystė); „bejėgiškumo jausmą, frustraciją“ (Papamichalopoulus v. Graikija), „nepatogumus ... nerimą ir sielvartą“ (Olsson v. Švedija), „įžeidinėjimą ... pažeminimą ... įtampą“ (Lopez Ostra v. Ispanija) ir pan. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pabrėžė, kad: „moralinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą <...>.“

64Dėl neturtinės žalos prigimties neturtinė žala negali visada būti pagrindžiama konkrečiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas kiekvieną jo nurodytą neturtinės žalos apraišką turėjo pagrįsti konkrečiais skaičiavimais ir susieti su teismo nurodytomis pasekmėmis – sveikatos sutrikimais bei gydymuisi. Primintina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnį bylos proceso šalių paaiškinimai yra vienas iš įrodymų. Pareiškėjas teismui pateikė savo paaiškinimus kaip būtent pasireiškė jo patirta neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme ir, prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, patirtą neturtinę žalą įvertino 10 000 Lt. Nustatyti neturtinės žalos dydį yra teismo prerogatyva. Teismas turėjo motyvuotai vertinti kokia pinigų suma yra proporcingas ir teisingas atlygis už neturtinę žalą pagal nagrinėjamos individualios bylos aplinkybes,

65EŽTT savo jurisprudencijoje bylose, kuriose buvo nagrinėjami klausimai dėl kompensavimo pareiškėjams už valdžios institucijų neteisėtus veiksmus ir padarytus klaidas vykdant žemės reformą (įskaitant nuosavybės teisių atkūrimo procesą), kurios lėmė, kad asmenims suteikta nuosavybė (žemė, miškas) teismų sprendimais buvo paimti iš juos įgijusių asmenų ir grąžinti valstybei, yra pabrėžęs, kad nacionalinis teismas, spręsdamas, ar valstybė asmeniui kompensavo proporcingai, kiekvienu atveju privalo įvertinti individualias kiekvienos bylos aplinkybes, taip pat yra akcentavęs gero administravimo principo svarbą valdžios institucijų pareigos veikti operatyviai ištaisant padarytą klaidą prasme (žr. EŽTT 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Paplauskienė prieš Lietuvą, 2014 m. spalio 21 d. Digrytė Klibavičienė prieš Lietuvą, 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą byloje Albergas ir Astrauskas prieš Lietuvą ir kt.).

66Byloje nustatyta, kad ginčui aktuali nuosavybės, kurią pareiškėjas 2001 m. gegužės 21 d. įgijo paveldėjimo būdu, dalis (3,18 ha sklypas) iš jo buvo paimta Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimu. 2009 m. kovo 20 d. ieškiniu prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, inicijavus civilinį procesą dėl administracinių aktų ir paveldėjimo liudijimo dalies panaikinimo, Kupiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždrausta B. P. perleisti nuosavybės teisę į žemės sklypą (unikalus Nr.( - )). Ši laikinoji apsaugos priemonė galiojo iki Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimo įsiteisėjimo (2010 m. birželio 14 d.) ir faktiškai apėmė ir tą minėto sklypo dalį (0,49 ha), dėl kurios įgijimo nuosavybėn teisėtumo prokuroras ginčo nekėlė. Minėta, kad NŽT Kupiškio skyrius, vykdydamas Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimą, 2010 m. gruodžio 21 d. priėmė administracinius aktus, tarp jų 2010 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. Ž22-191, kuriuo patvirtino 0,49 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo Nr. 65-2 (kadastro Nr. ( - )) Kupiškio rajono savivaldybėje, Puznos miško kadastro vietovėje, ribas, taip pat 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. Sp-22-4, kuriuo pakeitė Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 16-73203-11783 dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. P., atitinkamai sumažindamas atkurtų nuosavybės teisių ir perduoto neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam miško sklypo dalis bei nustatydamas, kad nuosavybės teisės į šiam piliečiui tenkančią 7,72 ha žemės valdos dalį (vertė 7 715 Lt) bus atkurtos vėliau. Taigi sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo yra svarbu įvertinti kokius veiksmus atliko valstybės institucija (atsakovo atstovas), kuriai pagal kompetenciją tenka pareiga atkurti J. P. nuosavybės teises į žemę ta apimtimi, kuriam jos buvo panaikintos, iki pareiškėjo kreipimosi teisminės gynybos.

67Pareiškėjas kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą dėl žalos atlyginimo 2013 m. balandžio 18 d., t. y. po 2 metų ir 9 mėnesių, skaičiuojant nuo Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimo įsiteisėjimo. Iš atsakovo atstovo pateiktų pirmosios instancijos teismui įrodymų nėra pagrindo išvadoms, kad atsakovo atstovas tinkamai veikė pagal gero administravimo principą ir buvo operatyvus, siekdamas ištaisyti klaidą, padarytą atkuriant J. P. nuosavybės teises. Pagal pateiktus į bylą įrodymus atsakovo atstovas per minėtą laikotarpį siūlė pareiškėjui pasirinkti lygiavertį sklypą du kartus. NŽT Kupiškio žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2011 m. birželio 30 d. įsakymo Nr.22VĮ-(14.22.2)-289 1.2 punktu patvirtino Asmenų, kurie atsisakė siūlomų žemės, miško sklypų sąrašą Nr. 2. Į šį sąrašą įtrauktas vienintelis atsisakęs sklypo pretendentas – J. P. (jo paveldėtojas B. P.) įrašant, kad atsisakė sklypo. Analogiško iš esmės turinio sąrašas patvirtintas NŽT Kupiškio žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 22VĮ-(14.22.2)-202. Pareiškėjui 2013 m. balandžio 18 d. pateikus skundą administraciniam teismui dėl žalos atlyginimo, atsakovo atstovas pateikė į bylą įrodymus, kad NŽT Kupiškio žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 22VĮ-(14.22.2)-528 J. P. vėl yra įtrauktas į sąrašą asmenų, pateikusių prašymus įsigyti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (buvo išbrauktas 2011 m. birželio 30 d. nurodant, kad įpėdinis nepasirinko sklypo, 2013 m. vasario 1 d. vėl įtrauktas į sąrašą, o 2013 m. kovo 29 d. išbrauktas). Atsakovo atstovo argumentus, esą pareiškėjas (apeliantas), nepasirinkdamas lygiaverčio sklypo vilkina nuosavybės procesą, teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus įrodymais. Byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovo atstovas per 2 metus ir 9 mėnesius pasiūlė pasirinkti sklypą tik du kartus, negali būti pripažinta atitinkančia gerą viešąjį administravimą ir siekį ištaisyti padarytą klaidą kaip galima greičiau. Atsakovo atstovas nepateikė į bylą įrodymų, kad per minėtą laikotarpį (2 metus ir 9 mėnesius) suteikė pareiškėjui realias galimybes pasirinkti lygiavertį žemės sklypą. Atsakovo pateiktį į bylą įrodymai apie tai, kad J. P. buvo du kartus išbrauktas iš pretendentų sąrašų įpėdiniui nepasirinkus sklypo, nesuteikia jokios informacijos apie tai kokie sklypai buvo pasiūlyti. Iš asmens, kuris patyrė atitinkamas neigiamas pasekmes dėl valstybės institucijos padarytos klaidos nuosavybė teisių atkūrimo procese perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam turtą, negali būti atimta (apribota) galimybė rinktis kitą lygiavertį turtą. Pareiškėjo (apelianto) argumentai, kad baigiantis žemės reformai galimybė rinktis lygiavertį žemės sklypą yra mažesnė nė žemės reformos pradžioje, iš esmės yra teisingi, tačiau iš nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančio B. P. atstovo ir Kupiškio rajono žemėtvarkos skyriaus susirašinėjimo 2010 metais vykstant procesui civilinėje matyti, kad atsakovo atstovas patvirtino, jog turi galimybių suteikti kitą lygiavertį sklypą. Minėta institucija, atsakydama į B. P. (atsakovo civilinėje byloje) atstovo 2010 m. vasario 17 d. prašymą pateikti informaciją dėl galimybių vietoj miško sklypo, kurį prokuroras prašo grąžinti valstybei, suteikti B. P. kitą lygiavertį sklypą, 2010 m. vasario 18 d. raštu Nr. V3-49-(2.23) informavo, kad tokia galimybė yra (nurodė, kad 2010 m. vasario 1 d. duomenimis Kupiškio rajono teritorijoje iš viso 2398 ha yra laisvos valstybinės žemės miškų plotų). Minėtame rašte atsakovo atstovas išdėstė žemėtvarkos projektų rengimo problemas, tačiau šios bylos aplinkybių kontekste pabrėžtina, kad tai neatleidžia kompetentingos valstybės institucijos nuo pareigos veikti operatyviai ir ištaisyti nuosavybės teisių atkūrimo procese padarytą klaidą kaip galima greičiau.

68Minėta bylos medžiaga teisėjų kolegijai yra pakankamas pagrindas išvadoms, kad atsakovo atstovo veiksmai nebuvo intensyvūs ir operatyvūs, neatitinka gero viešojo administravimo principo ir dėl to pareiškėjo (pretendento J. P.) įpėdinio padėtis, į kurią jis pateko teismui panaikinus dalį J. P. (mirusiojo vardu) atkurtų nuosavybė teisių į žemę, pareiškėjui kreipiantis į teismą gynybos tebebuvo neaiški, nors nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo ir pareiškėjo valdyto sklypo grąžinimo valstybei buvo praėję beveik trys metai. Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendime, be kita ko, pažymėta, kad B. P. veiksmai Panevėžio apskrities viršininko administracijos spendimams, kurių ginčijamas dalis teismas panaikino kaip neteisėtas (prieštaraujančias imperatyvioms įstatymų normoms), neturėjo jokios įtakos. Todėl teisėjų kolegijai pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nekyla abejonių dėl to, kad prasidėję teismų procesai dėl nuosavybės, kurią pareiškėjas (apeliantas) paveldėjo ir valdė beveik 10 metų, grąžinimo valstybei ir po to sekęs jos paėmimas, po kurio valstybės įgaliota veikti nuosavybės atkūrimo srityje institucija operatyviai neišsprendė dėl J. P. nuosavybės teisių atkūrimo, sukėlė pareiškėjui ilgalaikius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus (emocinę įtampą, dvasinį sukrėtimą), netikrumą laukiant, kada valdžios institucijos išspręs dėl neigiamų padarinių, kurie susiję su neteisėtais veiksmais atkuriant nuosavybė teises, pašalinimo.

69Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija, atmesdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, esą pareiškėjas nepagrįstai prašo priteisti neturtinę žalą, ir sutikdama su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pernelyg mažą sumą neturtinei žalai atlyginti, pakeičia šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį. Atsižvelgdama į pirmiau minėtas nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma 2 896 Eur (10 000 Lt) šiuo konkrečiu atveju yra adekvati, protingumo ir teisingumo kriterijus atitinkanti satisfakcija už padarytą žalą. Todėl veiksmingai ginant pareiškėjo teises dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui turi būti priteista iš atsakovo ši suma 2 896 Eur.

70Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

Nutarė

71Pareiškėjo B. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

72Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

73Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui B. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 2896 (du tūkstančiai aštuoni šimtai devyniasdešimt šeši) eurų neturtinei žalai atlyginti.

74Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo B. P. reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

75Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas B. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio... 5. Pareiškėjas paaiškino, kad jo tėvas J. P. pretendavo atkurti nuosavybės... 6. Valstybinei miškotvarkos tarnybai pateikus duomenis, kad į sklypą, unikalus... 7. Pareiškėjas akcentavo, kad jis pagal Panevėžio AV 2001 m. kovo 9 d.... 8. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovės papildomai paaiškino, kad... 9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės... 10. Atsiliepimuose (I t., b. l. 80–91, 140–144, 176–178) atsakovo atstovas... 11. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo prašomos priteisti turtinės ir... 12. Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Kupiškio miškų urėdija... 13. Atsiliepimuose (I t., b. l. 67–69, 136–138, 171–172) paaiškino, kad... 14. II.... 15. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu... 16. Teismas nustatė, kad pareiškėjo B. P. tėvas J. P. pretendavo atkurti... 17. Administracinis teismas šioje byloje nustatė, kad pareiškėjas žalą... 18. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK)... 19. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjant šią administracinę bylą dėl žalos... 20. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos administracinis teismas... 21. Civilinėje byloje Nr. 2-5-783/2010 teismas nustatė, kad valstybė neteko... 22. Iš nuosavybės teisės atkūrimo bylos dokumentų teismas nustatė, kad... 23. Teismas nustatė, kad 4,30 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ),... 24. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas nusprendė, kad pareiškėjo... 25. Pareiškėjas, pagrįsdamas reikalavimą atlyginti 10 000 Lt neturtinę žalą,... 26. Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, teismas... 27. Spręsdamas dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydžio teismas... 28. Pareiškėjas patikslintame skunde reikalavimą dėl žalos atlyginimo kėlė... 29. III.... 30. Pareiškėjas B. P. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (II t., b.... 31. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 32. 1. Aplinkybė, kad iš jo buvo paimtas jam priklausęs žemės sklypas dėl... 33. 2. Teismas išvados, esą pareiškėjas nepatyrė žalos, nepagrįstos.... 34. 3. Apeliantas nesutinka su teismo priteista suma (3 453 Lt) neturtinei žalai... 35. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės... 36. Remdamasis nurodytomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis,... 37. Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Kupiškio miškų urėdija... 38. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės... 39. Teisėjų kolegija... 40. IV.... 41. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,... 42. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies:... 43. Apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė... 44. Atsakovas nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria... 45. ABTĮ 136 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo... 46. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės... 47. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės... 48. Minėtoje civilinėje byloje, kurioje procesą inicijavo prokuroras, gindamas... 49. Atsižvelgdamas į tai, kad valstybės institucijos, kurios neteisėti veiksmai... 50. Iš pareiškėjo pozicijos byloje dėl turtinės žalos atlyginimo ir jos... 51. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sprendimas minėtoje civilinėje... 52. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad teismui panaikinus... 53. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė iš... 54. CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jog žala yra asmens turto netekimas arba... 55. Iš pareiškėjo galutinės pozicijos byloje dėl turtinės žalos atlyginimo... 56. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 57. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad... 58. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad neturtinės žalos (CK 6.250 str.)... 59. Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą įvertino 10 000 Lt. Motyvavo... 60. Pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad pareiškėjas netekęs ilgai... 61. Spręsdamas dėl piniginės kompensacijos dydžio teismas nurodė, kad... 62. Pažymėtina, kad pareiškėjas byloje neteigė, jog jo patirta neturtinė... 63. Pagal teismų praktiką neturtinės žalos sąvoka apima platų spektrą... 64. Dėl neturtinės žalos prigimties neturtinė žala negali visada būti... 65. EŽTT savo jurisprudencijoje bylose, kuriose buvo nagrinėjami klausimai dėl... 66. Byloje nustatyta, kad ginčui aktuali nuosavybės, kurią pareiškėjas 2001 m.... 67. Pareiškėjas kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą dėl... 68. Minėta bylos medžiaga teisėjų kolegijai yra pakankamas pagrindas išvadoms,... 69. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija, atmesdama atsakovo... 70. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 71. Pareiškėjo B. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.... 72. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie... 73. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą... 74. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo... 75. Nutartis neskundžiama....