Byla 2SA-181-611/2013
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą suinteresuotiems asmenims antstoliui A. N. ir išieškotojui Nordea Bank Finland Plc

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andžej Maciejevski teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal antstolio A. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą suinteresuotiems asmenims antstoliui A. N. ir išieškotojui Nordea Bank Finland Plc.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti antstolio A. N. 2012-10-09 patvarkymą dėl skolos išieškojimo vykdomojoje byloje Nr.0157/12/01414. Nurodė, kad antstolis, vykdydamas teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – pareiškėjui priklausančio turto areštą 311 001,75 Lt sumai, pateikė pareiškėjo darbovietei 2012-10-09 patvarkymą, kuriame nurodė UAB „( - )“ kiekvieną mėnesį išskaičiuoti iš pareiškėjo darbo užmokesčio ar kitų jam prilygintų išmokų bei davimų sumos 70 proc. nuo pareiškėjo darbo užmokesčio dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą minimalų mėnesio atlyginimą (toliau – MMA) bei 20 proc. nuo darbo užmokesčio dalies, neviršijančios 1 MMA bei išskaičiuotas pinigų sumas saugojimui pervesti į antstolio sąskaitą. Pažymėjo, kad patvarkymas pažeidžia pareiškėjo teises, kadangi į antstolio depozitinę sąskaitą pervedant ir ten laikant didžiąją dalį pareiškėjo darbo užmokesčio, jis neturi pakankamai lėšų teikti išlaikymą savo vaikams bei užtikrinti sau bent minimalias pragyvenimo sąlygas. Antstolis A. N. 2012-11-30 patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą ir persiuntė bylą su pareiškėjo skundu nagrinėti teismui.

  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 9 d. nutartimi atsakovo pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino antstolio A. N. 2012-10-09 patvarkymą dėl skolos išieškojimo vykdomojoje byloje Nr.0157/12/01414.

6Teismas konstatavo, kad antstolis A. N., teismui neišsprendus bylos iš esmės, neturėjo pagrindo priimti patvarkymo dėl skolos išieškojimo ir reikalauti pervesti skolininko darbo užmokesčio į antstolio depozitinę sąskaitą. Pažymėjo, kad tik įsiteisėjusius Vilniaus apygardos teismo sprendimui, kurio vykdymas yra užtikrintas laikinosiomis apsaugos priemonėmis, ir patenkinus ieškovo reikalavimus, antstolis galėtų priimti patvarkymą vykdyti vykdomąjį raštą dėl piniginių lėšų išieškojimo ir pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą.

  1. Atskirojo skundo argumentai

7Antstolis A. N. atskiruoju skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartį ir palikti galioti antstolio 2012-10-09 patvarkymą dėl skolos išieškojimo vykdomojoje byloje Nr.0157/12/01414. Atskirąjį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

  1. teismų praktikoje (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis Nr.2-3202-640/2011, Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr.2SA-166-450/2012), nagrinėjant klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu areštuotų lėšų saugojimo antstolio depozitinėje sąskaitoje, yra pasisakyta, kad antstolio veiksmai, saugant pinigines lėšas, nepažeidžia CPK normų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu ir yra teisėti. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylos aplinkybes – nevertino patvarkymo dėl skolos išieškojimo turinio, kuriame nurodyta, kad piniginės lėšos turi būti pervestos į antstolio depozitinę sąskaitą saugojimui.
  2. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad patvarkymai dėl lėšų arešto į bankus buvo išsiųsti 2012-05-31, turimos banko sąskaitos areštuotos, tačiau piniginių lėšų jose nėra. Nustačius kitą R. R. priklausantį turtą pas trečiuosius asmenis – darbovietėje – pagrįstai apribotas disponavimas tokiomis lėšomis, tokiu būdu imtasi visų priemonių tinkamam nutarties įvykdymo užtikrinimui.
  3. Antstoliui pavedus areštuotas lėšas pervesti į skolininko sąskaitą, antstolis prarastų galimybę tinkamai ir efektyviai kontroliuoti pervedamų sumų dydžius, t.y. kiekvieną mėnesį privalėtų daryti atitinkamas užklausas bankams, kas sąlygotų perteklinius veiksmus, didintų vykdymo išlaidas ir ilgintų vykdymo procesą. Visa tai prieštarautų CPK 7 str. įtvirtintiems koncentracijos ir ekonomiškumo principams.
  4. Arešto mastas nebuvo viršytas, areštuota tik dalis darbo užmokesčio, nepažeidžiant kreditoriaus interesų. Teismui net ir pripažinus, kad yra galimas tik apribojimas lėšomis, kas ir buvo padaryta, neturėjo panaikinti viso patvarkymo iš esmės, o pripažinti neteisėtą patvarkymą tik dalyje, konkrečiai nurodant, kurie antstolio veiksmai neteisėti.

8Pareiškėjas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą ir antstolio atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

  1. antstolis, vykdydamas teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, neturi teisės priimti patvarkymo vykdyti vykdomąjį dokumentą, kadangi tokios teisės jam nesuteikia CPK. Tik tuomet, kai teismo sprendimu, kurio įvykdymas yra užtikrintas laikinosiomis apsaugos priemonėmis, yra patenkinami ieškovo reikalavimai, piniginės lėšos gali būti pervedamos į antstolio depozitinę sąskaitą.
  2. Neišsprendus bylos iš esmės, antstolio patvarkymas pareiškėjo darbovietei išskaičiuoti dalį atsakovui priklausančio darbo užmokesčio, viršija 2012-05-15 teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą bei pažeidžia skolininko bei kreditoriaus interesų pusiausvyrą. Pervedus pinigines lėšas į kitam asmeniui priklausančią sąskaitą, gali būti didinami lėšų savininko nuostoliai.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10Atskirasis skundas netenkinamas.

11Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

12Byloje sprendžiamas klausimas dėl antstolio A. N. 2012-10-09 patvarkymo, priimto vykdant Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pagrįstumo, kuriuo pareiškėjo (skolininko) darbovietė buvo įpareigota kiekvieną mėnesį išskaičiuoti iš pareiškėjo darbo užmokesčio ar kitų jam prilygintų išmokų sumos 70 proc. nuo pareiškėjo darbo užmokesčio dalies, viršijančios MMA, bei 20 proc. nuo darbo užmokesčio dalies, neviršijančios 1 MMA, ir šias išskaičiuotas sumas saugojimui pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą.

13Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką šiuo klausimu, ne kartą yra konstatavęs, kad teismų procesinių sprendimų vykdymą reglamentuojančios teisės normos reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus ir bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2008).

14Remiantis CPK 584 straipsniu teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra vykdytinas dokumentas. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pareiškėjo atžvilgiu, t.y. jo nekilnojamojo, kilnojamo bei piniginių lėšų areštas 311 001,75 Lt sumai, yra prevencinio pobūdžio, siekiant išvengti situacijos, kai, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų prarastas turtas, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas pagal teismo sprendimą ir dėl to teismo sprendimo įvykdymas pasidarytų neįmanomas arba pasunkėtų. Pažymėtina, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui (CPK 144 str.). Todėl svarbu teisiškai atriboti ir įvertinti antstolio veiksmus, kuriuos jis atlieka taikydamas turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę (CPK 145 str.), ir veiksmus, kuriuos jis atlieka vykdydamas galutinį teismo sprendimą, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės (CPK 667 str.). Pažymėtina, kad ginčas, kilęs tarp šalių, galutinai išsprendžiamas tik įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir tik tokio galutinio sprendimo pagrindu, patenkinus reikalavimus, kurie yra užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, antstolio patvarkymu piniginės lėšos galėtų būti pervedamos į antstolio depozitinę sąskaitą ir antstolis jas pervestų išieškotojui. Tuo tarpu vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, antstolis tik suranda areštuojamą turtą ir jį aprašo CPK 677 str. numatyta tvarka (CPK 147 str. 6 d., CPK 675 str. 3 d.), bet neturi teisės reikalauti pervesti areštuotų lėšų į antstolio depozitinę sąskaitą. Įvertinus tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad antstolis, teismui neišsprendus bylos iš esmės, neturėjo pagrindo priimti patvarkymo dėl skolos išieškojimo ir reikalauti lėšas pervesti į jo depozitinę sąskaitą ir tokiu būdu veikė neteisėtai. Pripažinus tokius antstolio veiksmus neteisėtais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikinimo visą 2012-10-09 antstolio patvarkymą vykdomoje byloje.

15Pažymėtina, kad antstolio atskirajame skunde nurodyta teismų praktika skiriasi nuo nagrinėjamos situacijos tiek faktinėmis, tiek teisinėmis aplinkybėmis, todėl nagrinėjamu atveju ja remtis nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad apelianto nurodytoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje Nr. 2SA-166-450/2012 antstolio veiksmų teisėtumas buvo vertinimas vykdant galutinį teismo sprendimą, kuriuo ginčas buvo baigtas iš esmės, t.y. priešingai nei nagrinėjamu atveju. Be to, apelianto teiginiai, jog panaikinus priimtą patvarkymą, antstolis praras galimybę tinkamai ir efektyviai kontroliuoti pareiškėjo gaunamų lėšų dydžius, yra nepagrįsti ir negali pateisinti antstolio veikimo, viršijant savo įgaliojimus. Antstolis vykdymo procese privalo veikti aktyviai, be to, CPK įtvirtina ne vieną galimybę, siekiant išsiaiškinti skolininko turto dydžius ar buvimo vietą, pavyzdžiui, pareikalauti iš skolininko raštu pateikti duomenis apie jo turtą, buvimo vietą ar lėšas, esančias kredito įstaigose (CPK 645 str.).

16Remiantis aukščiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo R. R. skundą tenkino ir antstolio A. N. 2012-10-09 patvarkymą dėl skolos išieškojimo vykdomojoje byloje Nr.0157/12/01414 panaikino. Atskirajame skunde nurodyti motyvai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas netenkinamas (LR CPK 337 str. 1 p.).

17Vadovaudamasi LR CPK 336 str., 337 str. 1 p., 338 str., teismas

Nutarė

18Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai