Byla 2-6-723/2011

1Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas Vilmantas Ambrulevičius, sekretoriaujant D.Dubakienei, dalyvaujant pareiškėjui V. M., suinteresuotam asmeniui V. S., teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. M. (V. M.) pareiškimą suinteresuotiems asmenims VĮ Registrų centrui, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Vilniaus rajono savivaldybei, B. B., P. P., L. Š., D. K. (K.), R. A., R. J., V. T., A. L., S. K., V. S. dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir

Nustatė

2pareiškėjas prašo įgyjamosios senaties pagrindu pripažinti jam nuosavybės teisę į 1339/21420 dalis pastato Nr. 4196-4001-2029, esančio ( - ) Vilniaus r. Nurodė, kad 1992 m.birželio 11 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, registracijos Nr. 375, pagal kurią nupirko iš ( - )ūkio butą, kurio bendras plotas 47,91 kv.m., ir ūkio statinį 13,39 kv.m., esančius ( - ). Šios sutarties pagrindu 1992-06-11 buvo įregistruotos nuosavybės teisės į butą, unikalus Nr. ( - )ir 1339/ 21420 d. ūkio pastato, Nr. ( - ). Tai pat jam buvo perduotas dar vienas 13,39 kv.m. sandėliukas šiame ūkiniame pastate kaip gyvenamojo namo priklausinys, nes šeima naudojosi 2 sandėliukais (viename laikomi gyvuliai, o kitame malkos). Ūkinis pastatas Nr. ( - ), turintis 214 kv.m. ploto, susideda iš 16 sandėliukų, t.y. po 13,39 kv.m. kiekvienas. Pareiškėjo vardu nuosavybės teisės įregistruotos į vieną sandėliuką, t.y. 13,39 kv.m. Tačiau pirkimo metu 1992 m. jam faktiškai buvo parduoti 2 sandėliukai, kuriais naudojosi. Nuo pirkimo pardavimo sutarties pasirašymo dienos pareiškėjas buvo pagrįstai įsitikinęs, kad turi nuosavybės teises į 2 sandėliukus, tačiau nežinojo jų ploto. Manė, kad 13.39 kv.m. ploto sudaro ne vienas, o 2 sandėliukai. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.58-4.71 straipsniuose numatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas; 5. daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas; 6. valdymas tęsėsi CK 4.68 str. 1d. nustatytą terminą. Tokiu būdu jis sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savo valdo nurodytą patalpą nuo 1992 metų, rūpinasi, prižiūri ir atvirai valdo šį turtą. Daugiau kaip 10 metų yra šios patalpos sąžiningas valdytojas, t.y. visos LR CK 4.68 -4.71 straipsniuose numatytos sąlygos. Turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į patalpą, bet nė karto nepasinaudojo ja. Pažymėjo, kad ginčo patalpa nei valstybei, nei savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso. ( - ) ūkis likviduotas. Nuo 1992 metų nei savivaldybė, nei valstybė nereikalavo grąžinti šį daiktą, nesiūlė jam sudaryti nuomos ar panaudos sutartį, ir tai leidžia daryti išvadą, jog ši patalpa, kaip priklausinys, perleista nuosavybėn, nes jis valdė daiktą (patalpą) kaip savą. Kitos galimybės įteisinti nurodytą patalpą nėra.

3Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė pareiškime nurodytas aplinkybes, prašė tenkinti. Nurodė, kad nori išpirkti sandėliuką Nr. 16, naudojasi sandėliuku Nr. 6(b.l.80). Nebuvo registro išrašo, todėl jis manė, kad išpirko du sandėliukus. Išpirko sandėliuką 13 kv.m., kai tvarkė dokumentus, pamatė, kad išpirko tik vieną. Sutartyje neparašyta, kad vienas sandėliukas, o jis manė, kad du. Per du namus yra 12 butų, o sandėliukų 16. Pareiškėjas juo naudojosi, prižiūrėjo, stogą perdengė.Supranta,kad sandėliukas valstybės.

4Suinteresuotas asmuo V. S. su pareiškimu sutiko. Nurodė, kad ji turi sandėliuką Nr. 1(b.l.80).Jos sandėlys Nr. 9 (b.l.21).Pareiškėjas turi Nr. 14 ir naudojasi Nr. 8 sandėliukais(b.l.21). Vienas butas yra neišpirktas. Pareiškėjas naudojasi laisvu sandėliuku. Kai privatizavo butus, kartu su sandėliukais, dalys nebuvo nustatytos.

5Suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities VMI atstovas į posėdį neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą pranešta, todėl byla nagrinėjama jam nedalyvaujant (LR CPK 247 str.). Pateikė atsiliepimą, kuriuo pareiškė, kad su pareiškimu nesutinka. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 str. l dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Pažymėjo, kad įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybes teisės objektais (CK 4.69 str. l dalis). CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, draudžianti įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į valstybei ar savivaldybei priklausančius arba kito asmens vardu įregistruotus daiktus. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Taigi viešosios nuosavybės teise priklausantis turtas įgyjamąja senatimi negali būti įgytas (LAT 2007-02-20 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-58/2007). Viena iš valstybės vykdytų socialinės-ekonominės politikos krypčių buvo valstybinio turto privatizavimas. Privatizavimo apskritai ir butų privatizavimo konkrečiai tikslas - išvalstybinti nuosavybę, t.y. transformuoti nuosavybės teisę iš viešojo asmens valstybės privatiems asmenims. Teisiniai santykiai, susiklosiantys dėl valstybinio turto, taip pat ir buto privatizavimo, pasižymi specifika ir sudėtingumu, kuriuos lemia šių santykių subjektų ir objektų, pirmiausia valstybės ir valstybinio turto, kaip savitų teisinio santykio dalyvio ir nuosavybės teisės objekto, ypatumai. Valstybinė nuosavybė gali būti perleista ne bet kokios sutarties, o tik privatizavimo tvarką reglamentuojančiame įstatyme nustatytos sutarties pagrindu. Dėl šios priežasties šis procesas, kurio metu nuosavybės teisė iš valstybės pereina privatiems asmenims, be bendrųjų teisės normų, reglamentuojamas ir specialiosiomis teisės normomis. Teisė asmenims privatizuoti butą buvo numatyta LR butų privatizavimo įstatyme (LAT 2004-12-01 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-660/2004). Pagal LR butų privatizavimo įstatymą vietos savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos - jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus (LR butų privatizavimo įstatymo 4 str. l d., 1991-05-28 redakcija, galiojo iki 2000-12-31). Minėto įstatymo 2 str. l d. numatyta, kad pirkimo-pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, butai ir kambariai bendrabučiuose. Iš byloje pateiktos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties vertimo matyti, jog pareiškėjas 1992-06-11 iš ( - )ūkio įsigijo valstybei priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Taip pat sutartyje numatyta, kad „ji įsigalioja pagal Lietuvos Respublikos Įstatymo 11 str. „dėl gyvenamųjų patalpų privatizacijos“ nuo jos patvirtinimo ir registracijos Valstybiniame inventorizacijos, projektavimo ir paslaugų biure“. Atsižvelgiant į išdėstytus faktus, darytina išvada, jog nurodytas turtas buvo įsigytas pagal LR butų privatizavimo įstatymo nustatytą tvarką. Tai patvirtina aplinkybę, kad turtas buvo nupirktas, t.y. privatizuotas, valstybei priklausęs butas su vienu sandėliuku. Kito sandėliuko įsigijimas sutartyje nebuvo aptartas, todėl pareiškėjui neperėjo nuosavybės teisės į jį. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad ne visas ūkinis pastatas nuosavybės teise priklauso fiziniams asmenims. Nuosavybės teisės į jo dalį, t.y. 53,5 kv. m. iš 214 kv. m., nėra įregistruotos. Taigi likusi dalis nėra privatizuota ir į ją nuosavybės teisės negali būti įgyjamos įgyjamosios senaties pagrindu. Atsižvelgdami į tai, kas iš išdėstyta ir vadovaudamiesi CK 4.69 str. 3 d., prašo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 60-61).

6Suinteresuoto asmens VĮ Registrų centro Vilniaus filialo atstovas į posėdį neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą pranešta, todėl byla nagrinėjama jam nedalyvaujant (LR CPK 247 str.). Pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo nagrinėti teismo nuožiūra. Atkreipia dėmesį, kad 1992-06-11 pirkimo-pardavimo sutartyje, reg. Nr. 375, nurodyta ūkinio pastato (unikalus Nr. ( - )) dalis, kurią įgijo V. M., atitinka šios sutarties pagrindu Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. 10/2336 nurodytą dalį. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad pirkimo metu 1992 m. jam faktiškai buvo parduoti 2 sandėliukai (po 13,39 kv. m kiekvienas), neatitinka įsigijimo sutartyje nurodyto ūkinio pastato (unikalus Nr. ( - )) ploto (13,39 kv. m.), be to, viena iš sąlygų įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą yra ta, kad pareiškėjas nėra ir nebūtų įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.47 straipsnyje nurodytu būdu (šiuo atveju sandoriu). Atsižvelgiant į tai, kad 1992-06-11 pirkimo-pardavimo sutartis, reg. Nr. 375, buvo sudaryta Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo pagrindu, būtina nustatyti, ar papildoma 1339/21420 dalis ūkinio pastato (unikalus Nr. ( - )), į kurią V. M. siekia įgyti nuosavybės teisę, nepriklauso valstybei, savivaldybei, o taip pat ir gretimų daugiabučių gyvenamųjų namų patalpų savininkams. Vadovaujantis CK 4.69 straipsnio 3 dalimi, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus nepriklausomai nuo to, kad jų teisės į ūkinį pastatą (unikalus Nr. ( - )) ar jo dalį neįregistruotos viešame registre. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-12-29 nutarimu Nr. 56, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas netrauktinas suinteresuotu asmeniu bylose dėl prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, kadangi jis nėra suinteresuotas bylos baigtimi, tik vykdo įstatymų nustatytas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcijas. Atsižvelgdami į šią nuostatą, pareiškimą prašo nagrinėti teismo nuožiūra (b.l. 54-55).

7Suinteresuoto asmens Vilniaus rajono savivaldybės atstovas į posėdį neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą pranešta, todėl byla nagrinėjama jam nedalyvaujant (LR CPK 247 str.). Pateikė atsiliepimą, kuriuo pareiškė, kad pareiškimui neprieštarauja. Nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybei pareiškėjo nurodytas 13,39 m2 sandėliukas, esantis ūkiniame pastate Nr. ( - ), nuosavybės teise nepriklauso ir jos balanse neapskaičiuojamas. Įrodymų, kad nurodytas butas yra valstybės nuosavybė, byloje nėra. Prašo civilinę bylą nagrinėti nedalyvaujant Vilniaus rajono savivaldybės atstovui ir priimti sprendimą teismo nuožiūra (b.l. 56-57).

8Suinteresuoti asmenys B. B., P. P., L. Š., D. K., R. A., R. J., V. T., A. L., S. K. į posėdį neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą pranešta, todėl byla nagrinėjama jiems nedalyvaujant (LR CPK 247 str.). Atsiliepimų nepateikė.

9Pareiškimas netenkinamas.

10Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (LR CK 4.47 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daiktas pradėtas valdyti sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens vardu; c) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) daiktas buvo valdomas CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. C. v. VĮ Registrų centro Utenos filialas, bylos Nr. 3K-3-379/2004; 2004 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. M., T. M. v. V. G., M. Š., R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje AB „Vilijampolės autotransportas“ v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-498/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Stoties turgus“ v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-586/2006; 2008 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. L. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2008; kt.).

11Byloje nustatyta, kad VĮ Registrų centre yra įregistruoti nekilnojamieji daiktai – gyvenamasi namas, unikalus Nr. ( - ), esantis ( - ), kuriame esančio buto Nr. 7, unikalus Nr. ( - ), įregistruota pareiškėjo V. M. nuosavybės teisė pirkimo-pardavimo sutarties, 1992-06-11, Nr. 375, pagrindu; pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. ( - ), į šio pastato 1339/21420 dalis įregistruota pareiškėjo V. M. nuosavybės teisė pirkimo-pardavimo sutarties, 1992-06-11, Nr. 375, pagrindu (b.l. 10-15).

12Pateikta 1992-06-11 pirkimo-pardavimo sutartis, reg. Nr. 375, patvirtina, kad ( - )ūkio atstovė vyr. ekonomistė S. J. J., veikianti pagal 1992 metų kovo 06 d. ( - )ūkio susitarimą Nr. 43, toliau vadinama "Pardavėjas" ir M. V. A., gyv. ( - ) toliau vadinama "Pirkėjas" sudarė šią sutartį:

  1. Remiantis 1992 metų birželio 10 d. ( - )ūkio įsakymu Nr. 33 "Pardavėjas" pardavė, o "Pirkėjas" pirko butą, kurio bendras plotas 47,91 (keturiasdešimt septyni ir devyniasdešimt viena šimtoji) kv.m. ir ūkio statinys 13,39 (trylika ir trisdešimt devynios šimtosios) kv.m. esantys ( - ),
  2. Bendra nurodyto buto ir jam priklausančių statinių vertė sudaro 13545,25 (trylika tūkstančių penki šimtai keturiasdešimt penki rub. 25 kap.

13Butas su jam priklausančiais statiniais parduotas už 13545,25 (trylika tūkstančių penkis šimtus keturiasdešimt penkis rub. 25 kap) Iš jų:

  1. 1652,25 (vieną tūkstantį šešis šimtus penkiasdešimt du rub. 25 kap.) "Pirkėjas" 1992-05-11 sumokėjo Naujosios Vilnios taup. banko skyriui, sąsk Nr. 416706135, levito Nr. 871006.
  2. 11893 (vienuolika tūkstančių aštuonis šimtus devyniasdešimt tris) rublius valstybinėms vienkartinėms ir tikslinėms išmokoms.
  1. Sutarties sudarymo išlaidas apmoka "Pirkėjas".
  2. Ši sutartis sudaryta keturiais egzemplioriais, vienas iš jų pasilieka ( - ) savivaldybėje, Vilniaus r., kitas Valstybiniame inventorizacijos, projektavimo ir paslaugų biure, o likusieji išduodami sutarties šalims.

14"Pardavėjas" S. J. /parašas/ "Pirkėjas" M. /parašas/

151992 metų birželio 11 d.

16Aš, ( - )savivaldybės seniūno pavaduotoja S.J.I. patvirtinau šią sutartį. Sutartį šalys pasirašė mano akivaizdoje. Šalių asmenybė nustatyta, jų veiksnumas patikrintas.

17Sutartis įsigalioja pagal Lietuvos Respublikos Įstatymo 11 str. "dėl gyvenamųjų patalpų privatizacijos" nuo jos patvirtinimo ir registracijos Valstybiniame inventorizacijos, projektavimo ir paslaugų biure.

18Registracijos Nr. 375 Valst. rinkliava 68 rub. (b.l. 16-18).

19Šiuos duomenis patvirtina ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto objekto – buto, esančio ( - ), kadastrinių matavimų byla ir techninis pasas (kopijos) (b.l. 19-28), kuriuose įrašytas butas 47,91 kv.m., pagalbinis pastatas 2I/p, naudojasi 1/16 1I/p, 13,42 kv.m.

20Teismas turi pagrindą konstatuoti,kad pareiškėjas įsigijo ne bet kokį bešeimininkį turtą,o įgijo butą su sandėliuku iš buvusio iki nepriklausomybės paskelbimo 1990 metais valstybinio ( - ) ūkio.Tokiu būdu nebuvo ir nėra ekonomiška,protinga,racionalu pareiškėjo lėšomis skelbti apie buvusį ir esamą bešeimininkį turtą viešo paskelbimo spaudoje būdu(CPK 7 str.).

21Pagal LR Butų privatizavimo įstatymą vietos savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos - jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus (LR Butų privatizavimo įstatymo 4 str. l d., 1991-05-28 redakcija, galiojo iki 2000-12-31). Pareiškėjas nurodo, kad minimas sandėliukas,buvęs ūkiniame pastate priklausė ( - ) ūkiui,kuris buvo likviduotas.Vilniaus savivaldybės balanse sandėliuko nėra. Be to, pareiškėjas nurodo, kad šį sandėliuką jis norėtų išsipirkti.Sistemiškai vertinant aukščiau išdėstytas įstatymo normas ir pateiktus įrodymus, galima daryti išvadą, kad ( - ) ūkis administravo jo balanse esantį gyvenamąjį namą su ūkiniu pastatu, kuris buvo valstybės turtas, ir jis buvo atsakingas už jo pardavimą teisės aktų reikalavimus atitinkantiems asmeninis, Įgyvendinant LR Butų privatizavimo įstatymą,t.y. leido V. M. privatizuoti jo nuomojamą butą. Pažymėtina, kad specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008, A. G. v. Kauno miesto savivaldybė). Nėra pagrindo teigti, kad nėra duomenų apie savininką ir namas nepriklausė nuosavybės teise valstybiniam sodininkystės ūkiui, nes jis kaip valstybės turto valdytojas leido lengvatine tvarka privatizuoti namą V. M. privačion nuosavybėn. Į butų fondą įeina gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose kolūkiams ir kitoms kooperatinėms organizacijoms, jų susivienijimams, profsąjungų ir kitokioms visuomeninėms organizacijoms (visuomeninis butų fondas) (LR Butų kodekso 5 str. l d. 2 p., galiojo iki 1998-06-30).Teismas sutinka su Valstybinės mokesčių inspekcijos atsiliepime išdėstytais argumentais ir pažymi,kad valstybinė nuosavybė gali būti perleista ne bet kokios sutarties, o tik privatizavimo tvarką reglamentuojančiame įstatyme nustatytos sutarties pagrindu. Teisė asmenims privatizuoti butą buvo numatyta Butų privatizavimo įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr, 3K-3-660/2004, D. A. v, Klaipėdos miesto savivaldybė). Pirkimo-pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose (LR Butų privatizavimo įstatymo 2 str. l d., galiojo iki 2000-12-31). Sistemiškai vertinant aukščiau išdėstytas įstatymo normas ir pateiktus įrodymus, galima daryti išvadą, kad Avižienių sodininkystės ūkis administravo jo balanse esantį gyvenamąjį namą su ūkiniu pastatu, kuris buvo prieš tai buvo valstybės turtas, ir jis buvo atsakingas už jo pardavimą teisės aktų reikalavimus atitinkantiems asmenims. Bet kokiu atveju tai reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais (LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 (l)str.4p.). Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus (LR CK 4.69 str. 3 d.). Minimas visuomeninio butų fondo (kolūkio) gyvenamasis namas kaip valstybės nuosavybė gali būti perleistas ne bet kokiu būdu, o tik valstybės ir (ar) savivaldybių turto disponavimo tvarką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytais atvejais ir būdais. Namo ir ūkinio pastato savininkas buvo iki 1990 m. buvo valstybė,o po to turtu disponavo ( - ) ūkis.

22Teismas daro išvadą,kad pažeidžiamas valstybės viešas interesas, nes pareiškėjas nori dykai įsigyti valstybės turtą.Tai reiškia, kad ūkinio pastato neįregistruoti sandėliukai yra turtas,kuris pareiškėjo netraktuojamas kaip valstybinis turtas. Šį turtą galėjo ir turėjo valdyti po 1992-06-11 sandorio toliau ( - ) ūkis.Neperėmus šio turto į savo balansą,kai ūkis likviduojamas,ar neperėmus turto į savivvaldybės balnsą, likęs turtas taip ir liko valstybės turtu. Apie valdymo faktą niekas to fakto neginčija,tačiau teismas neturi teisėto pagrindo sutikti, kad toks abstraktus reikalavimas pagrįstas ir turtas yra bešeimininkis turtas,kaip tai nurodo pareiškėjas.

23Esminiai bylos argumentai yra susiję su CK 4.68–4.71 straipsnių, reglamentuojančių įgyjamąją senatį, taikymu ir aiškinimu.Nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visetui: 1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68 straipsniai). 2) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.68, 4.70 straipsniai); 3) asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 straipsniai). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. Antai pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokį daiktą teisėtai valdyti kaip savą;4) daikto atviro valdymo sąlyga (CK 4.68 straipsnis). Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 5) nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68, 4.71 straipsniai). Asmuo, kuris sąžiningai įgijo (užvaldė) daiktą, bet nėra jo savininkas, yra netitulinis daikto valdytojas, jo teisės neginamos, jas užginčijus daikto savininkui ar kitiems asmenims, turintiems daikto valdymo teisę pagal įstatymus ar sutartį. Dėl to daikto valdymo terminas nutrūksta pareiškus teisėtą reikalavimą (ieškinį) dėl daikto grąžinimo ar daiktą valdančiam asmeniui pačiam pripažinus kito asmens teisę į jį.

24Aukščiau minėtų reikalavimų viseto būtinumą konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartis, priimta byloje V. M. ir T. M. v. V. G., M. Š., R. M. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta byloje UAB ,,Stoties turgus“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-586/2006; 2008 m. spalio 29 d. nutartis, priimta byloje O. L. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2008).

25Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 24 straipsnio 1 dalį (1983 m. lapkričio 30 d. įsako Nr. X-5387 redakcija, galiojusi nuo 1983 m. gruodžio 11 d. iki 1994 m. birželio 9 d.) juridiniai asmenys yra, be kita ko, kolūkiai, tarpkolūkinės ir kitokios kooperatinės organizacijos ir jų susivienijimai, kitos visuomeninės organizacijos, taip pat, įstatymų numatomais atvejais, šių organizacijų ir jų susivienijimų įmonės bei įstaigos, turinčios atskirą turtą ir savarankišką balansą. CK 95 straipsnio 1 dalyje (1983 m. lapkričio 30 d. įsako Nr. X-5387 redakcija, galiojusi nuo 1983 m. gruodžio 11 d. iki 1994 m. birželio 9 d.) buvo nustatyta, kad nuosavybė yra: valstybinė (visaliaudinė) nuosavybė; kolūkinė-kooperatinė nuosavybė; profsąjungų, ir kitokių visuomeninių organizacijų nuosavybė. Kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybės teises reglamentavusiame 102 straipsnyje (1964 m. liepos 7 d. įstatymo redakcija, galiojusi iki 1994 m. birželio 9 d.) buvo nustatyta, kad kolūkiai, kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo pagal savo įstatus (nuostatus); teisė disponuoti turtu, kuris yra kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė, priklauso išimtinai patiems savininkams. Valstybinę nuosavybę reglamentavo 1964 m. CK devintojo skirsnio, tuo tarpu kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybę – dešimtojo skirsnio normos.

26Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privatizavimo objektą sudaro žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus grąžinamą savininkams ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytiems asmenims. Pagal įstatymo 8 straipsnį privatizuojamos žemės ūkio įmonės administracija inventorizuoja ir perkainoja įmonės turtą. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, privatizavus žemės ūkio įmonę, apylinkės agrarinės reformos tarnybos teikimu valstybinis valdymo organas, kurio reguliavimo sferoje buvo privatizuojama įmonė, priima sprendimą tokią įmonę likviduoti arba reorganizuoti įstatymų nustatyta tvarka, pavesdamas likvidacinės komisijos funkcijas apylinkės agrarinės reformos tarnybai. Pažymėtina, kad 1993 m. balandžio 7 d. įstatymu Nr. I-123 buvo pakeistas Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnis, nustatant, jog po 1993 m. gegužės 3 d. likęs neprivatizuotas turtas iki 1993 m. birželio 15 d. privatizuojamas 3 straipsnio 1–7 punktuose išvardytiems asmenims už 5 straipsnyje nurodytas lėšas (straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis įstatymo 14 straipsniu (1993 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. I-123 redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gegužės 3 d.) taip pat 13 straipsniu (1991 m. liepos 30 d. įstatymo Nr. I-1624 redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 889 „Dėl disponavimo valstybei priklausančiais žemės ūkio bendrovių pajais“ 1 punkte nustatyta, kad neprivatizuota žemės ūkio bendrovių, įsteigtų privatizavus žemės ūkio įmones pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą, turto dalis laikoma valstybės turtiniu įnašu į šias bendroves. Valstybės turtinis įnašas įskaitomas į bendrovės pagrindinį kapitalą kaip valstybei priklausantis pajus. Rajono valdyba disponuoja valstybei priklausančiu bendrovės pajumi ir turi visas bendrovės nario turtines ir neturtines teises bei pareigas. To paties Vyriausybės nutarimo 2 punkte reglamentuojama valstybei priklausančio pajaus dalies bendrovės pagrindiniame kapitale mažinamo galimybė. Viena tokių galimybių įtvirtinta nutarimo 2.2 papunktyje (1992 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 889 redakcija, galiojusi iki 1993 m. lapkričio 18 d.) – valstybei priklausančio pajaus dalis gali būti mažinama privatizuojant neprivatizuotą bendrovės turto dalį pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo antrojo etapo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 522.

27Vadovaujantis Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 14 straipsniu (1993 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. I-123 redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gegužės 3 d.) taip pat 13 straipsniu (1991 m. liepos 30 d. įstatymo Nr. I-1624 redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi ūkinio pastato dalys, kaip sodininkystės ūkio turtas, jeigu jis iš viso nebuvo privatizuotas, negalėjo likti ūkio nuosavybėje(AT civilinė byla Nr. 3K-3-554/2010).Pats pareiškėjas konstatuoja,kad ūkis buvo likviduotas.Bet tai nereiškia,kad išnyko turtas ir išnyko subjektas,kuris turėjo tą turtą perimti ir juo disponuoti.

28Tai,kad ginčo nekilnojamasis turtas nėra Vilniaus rajono savivaldybės balanse nerodo jį esant bešeimininkį,bet rodo,kad juridinis asmuo,kuris juo disponavo ir turėjo teisę jį privatizuoti,to neatliko,o savivaldybė neperėmė jį į savo balansą dėl savo pačios kaltės(CPK 177-185str.). Teismas turi pagrindą konstatuoti,kad nėra nustatyta ir įrodyta,kad pareiškėjo sandėlio valdymas atitinka nurodomų sąlygų visetą.

29Teismas turi pagrindą byloje konstatuoti,kad pareiškėjai valdė sandėliuką tik formaliai daugiau kaip 10 metų,t.y. nuo 1993 metų iki 2003-07-01,nes Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, susijusios su valdymo teise kaip savarankiška daiktine teise, įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d., išskyrus atvejus, kai šių teisių nustatymo pagrindas yra įstatymas. Ši įstatymo norma reiškia, kad tuo atveju, kai valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas suėjo iki 2003 m. liepos 1 d., tai CK 4.27 straipsnio 2 dalies nuostata, nustatanti, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, netaikoma.

30Teismas turi pagrindą konstatuoti,kad pareiškėjas sandėliuką valdė nebūdamas jo savininku (tai pripažįsta pats pareiškėjas ir kitos šalys), atvirai,kaip savą,nesislapstydamas.

31Taip pat teismas turi pagrindą daryti išvadą,kad pareiškėjas nesąžiningai įgijo galimybę valdyti sandėliuką,kaip savo nuosavybę,nes jį tiesiog užėmė apie tai nežinant ir neprieštaraujant realiam buvusiam valdytojui-( - ) ūkiui,bet tik tuo metu žinant ir tik gyvenamojo namo gyventojams.

32Atsižvelgiant į aplinkybių visetą teismas neturi pagrindo konstatuoti,kad pareiškėjas V. M. sąžiningai valdo šį daiktą.Jis pats suprasdamas,kad sandėliukas turėjo būti nustatyta tvarka privatizuotas ir išpirktas(kito būdo tuo metu įgyti sandėliuką,kuris buvo ne privataus asmens nuosavybė nebuvo)-daugiau,kaip 5 metus(nuo 1993 m.) nedarė nieko,kad privatizuoti sandėliuką pagal įstatymą,o po to dar daugiau kaip 10 metų nedarė nieko,kad sukurti nuosavybės teises į jį ir visą minimą laikotarpį nedarė nieko,kad pašalinti kliūtis tai padaryti(nesiėmė jokių priemonių išsipirkti nuosavybę iš valstybės),kas teismo nuomone nėra sąžiningu valdymu aukščiau nurodyta prasme.

33Teismas neturi pagrindo padaryti išvadą,kad pareiškėjai valdė daiktą teisėtai,nes iš esamos byloje medžiagos,šalių paaiškinimų ir įrodymų negalima teigti,kad ginčo turtas yra ne valstybinė nuosavybė,o bešeimininkis turtas.Teismas mato,kad suinteresuota šalis- Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pagrindė,kad ginčo namas buvo valstybinė nuosavybė.

34Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms–kooperatinėms organizacijoms, operatyviai tvarkė šios organizacijos. Jos, neviršydamos įstatymų nustatytų ribų, vykdė turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises. Tačiau to turto savininkė likdavo valstybė. Teismas konstatuoja, kad sodininkystės ūkis,o po to ir Vilniaus rajono savivaldybė į savo balansą valstybinės įmonės turtą-ginčo sandėlį(sandėlius,nes dar yra laisvų sandėliukų). Taigi tuo atveju, jeigu pastatų savininkė buvo valstybė, tai pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį tokie daiktai nuosavybės teise negali būti įgyti įgyjamąja senatimi. Ši norma yra draudžiamoji, todėl jos taikymas yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Kai asmuo prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamosios senaties faktą, teismas turi patikrinti visas įstatymų nustatytas sąlygas, būtinas turtui pagal šį institutą įgyti. Tai, kad pagal VĮ Registrų centro duomenis šie pastatai ir teisės į juos neįregistruotos valstybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes priešingu atveju būtų paneigta minėta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Teismas,įvertinęs esamus byloje įrodymus,neturi pagrindo padaryti priešingos išvados,kaip nurodyta aukščiau.

35Teismų praktika tokios kategorijos bylose jau yra atitinkamai formuojama. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime konstatavo, kad (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama(AT civilinė byla Nr. 3K-3-535/2008).

36Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą,sistemiškai ir pagal esamą teismų praktiką, remiantis esama medžiaga teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškimą.

37Teismas, vadovaudamasis LR CPK 177-185 str.,533 str.,

Nutarė

38Pareiškimą netenkinti.

39Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas Vilmantas... 2. pareiškėjas prašo įgyjamosios senaties pagrindu pripažinti jam nuosavybės... 3. Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė pareiškime nurodytas aplinkybes,... 4. Suinteresuotas asmuo V. S. su pareiškimu sutiko. Nurodė, kad ji turi... 5. Suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities VMI atstovas į posėdį neatvyko,... 6. Suinteresuoto asmens VĮ Registrų centro Vilniaus filialo atstovas į posėdį... 7. Suinteresuoto asmens Vilniaus rajono savivaldybės atstovas į posėdį... 8. Suinteresuoti asmenys B. B., P. P., L. Š., D. K., R. A., R. J., V. T., A. L.,... 9. Pareiškimas netenkinamas.... 10. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (LR... 11. Byloje nustatyta, kad VĮ Registrų centre yra įregistruoti nekilnojamieji... 12. Pateikta 1992-06-11 pirkimo-pardavimo sutartis, reg. Nr. 375, patvirtina, kad (... 13. Butas su jam priklausančiais statiniais parduotas už 13545,25 (trylika... 14. "Pardavėjas" S. J. /parašas/ "Pirkėjas" M. /parašas/... 15. 1992 metų birželio 11 d.... 16. Aš, ( - )savivaldybės seniūno pavaduotoja S.J.I. patvirtinau šią sutartį.... 17. Sutartis įsigalioja pagal Lietuvos Respublikos Įstatymo 11 str. "dėl... 18. Registracijos Nr. 375 Valst. rinkliava 68 rub. (b.l. 16-18).... 19. Šiuos duomenis patvirtina ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo... 20. Teismas turi pagrindą konstatuoti,kad pareiškėjas įsigijo ne bet kokį... 21. Pagal LR Butų privatizavimo įstatymą vietos savivaldybės parduoda joms... 22. Teismas daro išvadą,kad pažeidžiamas valstybės viešas interesas, nes... 23. Esminiai bylos argumentai yra susiję su CK 4.68–4.71 straipsnių,... 24. Aukščiau minėtų reikalavimų viseto būtinumą konstatavo ir Lietuvos... 25. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 24 straipsnio 1 dalį (1983 m. lapkričio 30 d.... 26. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje... 27. Vadovaujantis Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 14... 28. Tai,kad ginčo nekilnojamasis turtas nėra Vilniaus rajono savivaldybės... 29. Teismas turi pagrindą byloje konstatuoti,kad pareiškėjai valdė sandėliuką... 30. Teismas turi pagrindą konstatuoti,kad pareiškėjas sandėliuką valdė... 31. Taip pat teismas turi pagrindą daryti išvadą,kad pareiškėjas... 32. Atsižvelgiant į aplinkybių visetą teismas neturi pagrindo konstatuoti,kad... 33. Teismas neturi pagrindo padaryti išvadą,kad pareiškėjai valdė daiktą... 34. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK turtą, priskirtą valstybinėms,... 35. Teismų praktika tokios kategorijos bylose jau yra atitinkamai formuojama.... 36. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą,sistemiškai ir pagal esamą teismų... 37. Teismas, vadovaudamasis LR CPK 177-185 str.,533 str.,... 38. Pareiškimą netenkinti.... 39. Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per...