Byla A-2995-492/2018
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), sekretoriaujant Julijai Krinickienei, dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovei prokurorei Deimantei Nikitinienei, atsakovui R. P., jo atstovui advokatui Gintautui Bartkui, trečiųjų suinteresuotų asmenų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui A. S. ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės atstovei R. J.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui R. P., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei dėl žalos atlyginimo.

3Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

51.

6Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras (toliau ? ir pareiškėjas, prokuroras), gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas priteisti iš atsakovo R. P. (toliau ? ir atsakovas) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (toliau ? ir VRM) 61 805,21 Eur (213 401,02 Lt) nuostoliams atlyginti.

72.

8Pagrįsdamas savo reikalavimą prokuroras nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė (toliau – ir Valstybės kontrolė), atlikusi VRM 2011 metų valstybinį finansinį auditą, konstatavo, kad VRM ir jai pavaldi įstaiga Valstybės tarnybos departamentas panaudojo valstybės biudžeto lėšas neteisėtai atleisto ir teismo sprendimu grąžinto darbuotojo O. Š. darbo užmokesčiui už priverstinės pravaikštos laiką, piniginei kompensacijai už priverstinės pravaikštos laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas ir neturtinei žalai apmokėti, taip pat dėl neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo į pareigas atleistos darbuotojos išeitinei išmokai apmokėti. Atsižvelgdama į tai, Valstybės kontrolė kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – ir Generalinė prokuratūra), kad būtų ginamas viešasis interesas. Nagrinėjant pareiškimą nustatyta, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu buvo pakeistas vidaus reikalų ministro R. P. priimtas 2009 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 1TE-253, kuriuo O. Š. skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, ir jam skirtas papeikimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu buvo panaikintas vidaus reikalų ministro R. P. priimtas 2010 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. 1TE-58 (toliau ? ir Įsakymas), kuriuo O. Š. skirta tarnybinė nuobauda ir jis atleistas iš einamų pareigų. Panaikinus Įsakymą kaip neteisėtą, O. Š. buvo grąžintas į eitas pareigas, priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką, taip pat 289,62 Eur (1 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimas. Dėl neteisėtų vidaus reikalų ministro įsakymų VRM patyrė nuostolių, todėl turi būti sprendžiamas klausimas dėl materialinės atsakomybės už valstybei padarytą žalą taikymo R. P., kuris, kaip politikas, darbo teisiniais santykiais buvo susijęs su valstybe ir VRM. Kadangi spręstinas klausimas dėl žalos, padarytos netinkamai atliekant vadovo pareigas vidaus santykiuose, R. P. veiksmai nagrinėjamu atveju vertinti remiantis darbo teisės normomis. Materialinė darbuotojo atsakomybė atsiranda esant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau ? ir DK) 246 straipsnyje nustatytiems pagrindams, t. y. neteisėtiems veiksmams, žalai, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtos veikos ir žalos, pažeidėjo kaltei, tarp pažeidėjo ir nukentėjusios šalies egzistuoja darbo teisiniai santykiai, o žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla. Neteisėti vidaus reikalų ministro R. P. veiksmai yra konstatuoti įsiteisėjusiuose Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose. Iš teismų sprendimuose nustatytų faktinių aplinkybių ir išvadų matyti, kad R. P., priimdamas 2009 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 1TE-253 ir skirdamas O. Š. griežčiausią tarnybinę nuobaudą, turėjo ir galėjo suprasti, kad ji nėra proporcinga padarytiems pažeidimams, nes net tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos (toliau – ir komisija) išvadose buvo siūloma O. Š. skirti švelniausią tarnybinę nuobaudą – pastabą. Be to, spręsdamas dėl siūlomos taikyti nuobaudos rūšies keitimo, šį savo sprendimą atsakovas turėjo motyvuoti ir pagrįsti. Vadinasi, atsakovas turėjo ir galėjo žinoti, kad nėra pagrindo Įsakymu O. Š. skirti pačią griežčiausią nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Atsakovo siekis bet kokia kaina ir rizika atleisti O. Š. iš pareigų yra akivaizdus, nes per pusę metų dėl jo buvo pradėti 7 tarnybiniai patikrinimai. Buvusio ministro veiksmai vertintini kaip tyčiniai ir sukėlę turtinę žalą VRM. Turtinę žalą sudaro dėl neteisėto atleidimo O. Š. išmokėtas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės tarnybos departamentas) direktorės pareigas vietoj O. Š. laikinai ėjusiai L. T. išmokėta 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, O. Š. išmokėta piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, teismo sprendimu priteistas 289,62 Eur (1 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimas ir 139,02 Eur (480 Lt) patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Pagal DK 255 straipsnio 1 dalį, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei ji padaryta tyčia. Pareiškėjo teigimu, R. P. veiksmai buvo tyčiniai ir sąmoningi, todėl atsakovas turėtų atlyginti visus VRM patirtus nuostolius.

93.

10Atsakovas R. P. atsiliepime į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareiškimą prašė jį atmesti.

114.

12Atsakovas pažymėjo, kad O. Š. atleidimas iš pareigų nesukėlė jokių nuostolių, nes į jo pareigas buvo priimtas kitas pareigas Valstybės tarnybos departamente ėjęs asmuo. Be to, jam einant pareigas būtų mokamas darbo užmokestis. Įtakos nuostolių dydžiui turėjo per ilgai trukę teisminiai procesai. Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose nėra konstatuoti jo neteisėti veiksmai. Visi atlikti tarnybiniai patikrinimai dėl O. Š. buvo pradėti esant objektyviems pagrindams ir vykdant ministro funkcijas, susijusias su pavaldžių įstaigų priežiūra ir kontrole. Nors 2003–2008 metais O. Š. tarnybinių funkcijų atlikimas buvo vertinamas gerai, 2009 metų jo veikla neatitiko įstaigos vadovui keliamų reikalavimų.

135.

14Atsakovas paaiškino, kad jo veiksmuose negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų materialinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai. Veikdamas Lietuvos Respublikos vardu atsakovas tinkamai vykdė savo pareigas, veikė sąžiningai ir protingai, prieš priimdamas įsakymus dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo, surinko visą reikiamą informaciją, konsultavosi su teisės specialistais, nuobaudą paskyrė nepraleisdamas nustatytų terminų. Taip pat nurodė, kad pareiškimas negali būti tenkinamas, nes paduotas praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą.

156.

16Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės kontrolė atsiliepime į pareiškimą palaikė pareiškime išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.

177.

18Trečiasis suinteresuotas asmuo Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškimą prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

19II.

208.

21Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo R. P. Vidaus reikalų ministerijai 15 907,28 Eur turtinei žalai atlyginti.

229.

23Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo R. P. – buvusio ministro – materialinės atsakomybės už VRM patirtą žalą, pasireiškusią tuo, kad jai pavaldi įstaiga – Valstybės tarnybos departamentas – valstybės biudžeto lėšas panaudojo neteisėtai atleisto darbuotojo darbo užmokesčiui už priverstinės pravaikštos laiką, piniginei kompensacijai už priverstinės pravaikštos metu nepanaudotas kasmetines atostogas, neturtinei žalai apmokėti, taip pat dėl neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo į pareigas iš jų atleistos darbuotojos išeitinei kompensacijai apmokėti.

2410.

25Bylos duomenys patvirtino, kad Valstybės kontrolė atliko VRM 2011 metų finansinį (teisėtumo) valstybinį auditą ir 2012 m. liepos 19 d. audito ataskaitoje Nr. FA-P-40-3-51 konstatavo, inter alia, kad VRM ir jai pavaldi įstaiga Valstybės tarnybos departamentas panaudojo 174,8 tūkst. Lt programos ,,Vidaus reikalų ministrui pavestų valdymo sričių valstybės politikos formavimas, įgyvendinimo koordinavimas ir kontrolė“ ir 33,7 tūkst. Lt programos ,,Valstybės tarnybos politikos įgyvendinimas ir valdymo tobulinimas“ lėšų neteisėtai atleisto ir teismo sprendimu į pareigas grąžinto darbuotojo darbo užmokesčiui už priverstinės pravaikštos laiką, kompensacijai už priverstinės pravaikštos metu nepanaudotas kasmetines atostogas, neturtinei žalai ir dėl neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo iš einamų pareigų atleistos darbuotojos išeitinei kompensacijai apmokėti.

2611.

27Teismas aiškino, kad valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės sąlygas ir žalos atlyginimo tvarką bei valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį valstybės tarnautoją reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau ? ir VTĮ) 32 ir 33 straipsnių nuostatos. Pagal VTĮ 4 straipsnio 5 dalies 1 punktą, šis įstatymas valstybės politikams, t. y. ir ministrams (2 str. 11 d.), netaikomas. Ministrų kompetenciją, atsakomybę ir atskaitomybę bei skyrimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vyriausybės įstatymas, tačiau jame nėra nuostatų, nustatančių ministro atsakomybę už neteisėtus veiksmus, atliekant įstatymo jam pavestas funkcijas, t. y. nėra nustatyta materialinė ministro atsakomybė. Tačiau atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ir įvertinus, kad galimai neteisėti veiksmai, iš kurių kildinamas reikalavimas atlyginti žalą, buvo padaryti ministerijos vadovui vykdant vidaus administravimo funkcijas, konstatuota, kad kilusiam ginčui spręsti taikytinos panašius teisinius santykius reglamentuojančios VTĮ nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų materialinę atsakomybę, ir DK 246 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios materialinės atsakomybės taikymo sąlygas.

2812.

29Teismas priėjo išvadą, kad įsiteisėjusiais teismo sprendimais, kuriuose nustatytos aplinkybės nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę reikšmę, jau buvo konstatuota, kad vidaus reikalų ministras, skirdamas Valstybės tarnybos departamento direktoriui O. Š. tarnybines nuobaudas, pažeidė VTĮ 29 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatas. Vadinasi, viena iš būtinų sąlygų materialinei R. P. atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai, yra nustatyti įsiteisėjusiuose Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose, todėl iš naujo neįrodinėtini.

3013.

31Byloje esantys duomenys tvirtino, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą O. Š. 2011 m. spalio 4 d. buvo sumokėta 29 210,56 Eur (100 858,21 Lt) darbo užmokesčio, o 2011 m. spalio 13 d. – 289,62 Eur (1 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimas, nuo apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą sumokėta 5 765,25 Eur (19 906,26 Lt) gyventojų pajamų mokesčio ir 1 153,04 Eur (3 981,23 Lt), 2 306,08 Eur (7 962,45 Lt) bei 11 907,14 Eur (41 112,97 Lt) Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto įmokų, o atleidimo metu – 3 996,76 Eur (13 800 Lt) kompensacija už nepanaudotas atostogas. Dėl O. Š. grąžinimo į pareigas atleistai Valstybės tarnybos departamento direktorei buvo išmokėta 2 vidutinių darbo užmokesčio dydžių išeitinė kompensacija ir kompensacija už nepanaudotas atostogas – 5 697,65 Eur (19 672,86 Lt). Įvertinęs nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją, teismas konstatavo, kad šios VRM išmokėtos sumos yra VRM dėl neteisėtų jos vadovo veiksmų patirta tiesioginė materialinė žala. Byloje nustatyti faktiniai duomenys patvirtino, kad tarp neteisėtų veiksmų ir VRM patirtos žalos egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys, t. y. nurodytų piniginių sumų išmokėjimą tiesiogiai lėmė priimti neteisėti įsakymai.

3214.

33Teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovo argumentus, kad O. Š. išmokėtos sumos negali būti pripažintos tiesioginiais nuostoliais, nes nurodytos sumos jam einant Valstybės tarnybos departamento direktoriaus pareigas vis tiek būtų išmokėtos.

3415.

35Teismas su Generalinės prokuratūros argumentais, kad neteisėti R. P. veiksmai buvo padaryti esant netiesioginei tyčiai, nesutiko ir manė, kad byloje nėra surinkta įrodymų, kad atsakovo neteisėti veiksmai buvo tyčiniai. Priešingai, teismas pažymėjo, kad nors vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 1TE-253 buvo pakeistas, o 2010 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. 1TE-253 panaikintas, administracines bylas išnagrinėję teismai pripažino, kad O. Š. padarė jam inkriminuotus tarnybinius nusižengimus. Vidaus reikalų ministro įsakymų neteisėtumas buvo konstatuotas dėl to, kad buvo pažeistos VTĮ 29 straipsnio nuostatos ir O. Š. skirtos neproporcingos – per griežtos – tarnybinės nuobaudos. Teismai pažymėjo, kad vidaus reikalų ministras turėjo įvertinti padarytų tarnybinių nusižengimų pobūdį ir sunkumą bei skirti adekvačias tarnybines nuobaudas.

3616.

37Teismas konstatavo, kad neteisėtų įsakymų priėmimą lėmė ne tyčiniai atsakovo veiksmai, bet neapdairus ir nerūpestingas elgesys, t. y. neatsargumas. Skirdamas O. Š. tarnybines nuobaudas, atsakovas turėjo ir galėjo suprasti, kad tarnybinė nuobauda nėra proporcinga padaryto pažeidimo pobūdžiui ir sunkumui, yra neadekvati, todėl neteisėta. Nagrinėjamu atveju nustatytos visos būtinosios sąlygos atsakovo materialinei atsakomybei taikyti, tačiau kadangi nėra pagrindo neribotai materialinei atsakomybei taikyti, t. y. tyčios, priteistinos sumos dydis pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatas turi būti ribojamas 6 vidutiniais darbo užmokesčiais.

3817.

39Teismas išaiškino, kad trejų metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo tada, kada VRM išmokėjo O. Š. ir dėl jo grąžinimo į pareigas atleistai darbuotojai priklausančias pinigų sumas, t. y. anksčiausiai nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. Pareiškimas Klaipėdos apygardos teisme gautas 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. nepraėjus trejiems metams nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos.

4018.

41Teismas VRM priteisė 6 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių sumą ? 15 907,28 Eur (54 924,66 Lt).

42III.

4319.

44Atsakovas R. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują ? atmesti Generalinės prokuratūros pareiškimą dėl žalos priteisimo.

4520.

46Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi VTĮ ir DK normomis pagal analogiją, kaip reguliuojančiomis panašų santykį. Nagrinėjamu atveju teisės spragos nėra ir todėl taikyti įstatymo (ar teisės) analogiją nėra pagrindo. Atsakovo teigimu, teisinį santykį tarp pareiškėjo ir atsakovo reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso II knygos 2 dalies normos. Atsakovo veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Atsakovas veikė kaip juridinio asmens (Lietuvos Respublikos) organas, taigi atsakovas privalėjo elgtis pagal fiduciarines pareigas, t. y. šiuo atveju vykdyti fiduciarines sąžiningumo ir protingumo pareigas, o tai reiškia elgtis rūpestingai. Rūpestingo elgesio standartas reiškia, kad asmuo prieš priimdamas sprendimą surenka reikiamą informaciją, jei reikia, pasitelkia ekspertus ir priima sprendimą. Tai, kad kitas teisinis santykis (atleidimo) pripažįstamas teismo neteisėtu, nereiškia, kad asmuo pažeidžia rūpestingo elgesio standartą.

4721.

48Atsakovo veiksmai taip pat negali būti laikomi neteisėtais, nes jis naudojosi jam Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Vyriausybės įstatymo suteikta teise (ir pareiga) priimti sprendimus vadovaujantis savo įsitikinimais ir vertinimais (diskrecijos teisė), įskaitant įstatymų nustatyta tvarka pasirinkti ministerijos darbuotojus ir priimti bei atleisti juos iš darbo. Atsakovo pareigų apimtis naudojantis diskrecijos teise buvo laikytis nustatytų procedūrų ir šių pareigų atsakovas laikėsi tinkamai. Sprendimas priimtas sprendžiant kompleksinį, vertinamojo pobūdžio klausimą, dėl kurio vertinimo išsiskyrė ir teismų pozicijos.

4922.

50Atsakovo teigimu, jo veiksmuose nėra nei civilinės atsakomybės, nei materialinės atsakomybės atsiradimui būtinų sąlygų: neteisėtų veiksmų ir kaltės. Jis nesiekė tyčia padaryti Lietuvos Respublikai žalos (tyčios kaltės forma). Atsakovas nesielgė neapdairiai, nerūpestingai, neatidžiai (neatsargumo kaltės forma), nes jis neveikė ultra vires, įsakymai dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo buvo priimti laikantis tarnybinių patikrinimo atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo reikalavimų ir nustatytos tvarkos ir terminų, atsakovas veiksmus suderino su teisininkais ir personalo skyriaus darbuotojais ir gavo jų pritarimą (įsakymo vizos).

5123.

52Net ir sutinkant, jog pagal įstatymo analogiją gali būti taikomos VTĮ bei DK nuostatos (nors VTĮ tiesiogiai nurodoma, kad jis netaikytinas valstybės politikams, taigi pagal analogiją apskritai negalėtų būti taikomas), kuriomis remdamasis teismas tenkino pareiškėjo prašymą iš dalies, atsakovas nesutinka, jog jo veiksmuose yra sąlygos, būtinos materialinei ar valstybės tarnautojų materialinei atsakomybei atsirasti: jis neatliko neteisėtų veiksmų, jo veiksmuose nenustatytas pakankamas kaltės laipsnis. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad VTĮ tiesiogiai nurodoma, jog jis netaikytinas valstybės politikams, taigi pagal analogiją apskritai negali būti taikomas, net ir darant nepagrįstą prielaidą, kad atsakovo veiksmuose buvo kaltė, taikytinas ne VTĮ įtvirtintas 6, o DK numatytas 3 vidutinio darbo užmokesčio apribojimas.

5324.

54Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

5525.

56Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju susiklostė situacija ? ginčo santykį reglamentuojančio įstatymo nebuvimas, kuri atitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostatą, leidžiančią teismui taikyti įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teiginiai, kad teisės spragos ginčo atveju nėra, pripažintini nepagrįstais. Atsakovo nuomonė dėl Civilinio kodekso II knygos normų taikymo taip pat negali būti laikoma teisinga, nes jo nurodytos nuostatos nereglamentuoja vadovo atsakomybės už veiksmus, padarytus veikiant juridinio asmens vidiniuose santykiuose su darbuotojais, šiuo atveju valstybės tarnautojais. Atsakovo nurodyta Civilinio kodekso norma, t. y. 2.87 straipsnio 1 dalis yra bendro pobūdžio deklaratyvi norma, nustatanti juridinio asmens valdymo organo nario pareigą veikti sąžiningai ir protingai kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Civilinio kodekso II knygos 2 dalyje nėra kalbama apie žalos, padarytos neteisėtais veiksmais, atlyginimą, todėl, net ir sutinkant su atsakovo nuomone, kad teismas pagal analogiją turėjo taikyti Civilinio kodekso normas, taikytinos šio kodekso 6 knygos normos, kuriose nustatytas žalos atlyginimo mechanizmas, pagrindai, sąlygos ir tvarka.

5726.

58Pareiškėjas nurodo, kad nepaisant ginčo santykio teisinio kvalifikavimo (materialinė atsakomybė pagal VTĮ ar pagal DK), valstybės tarnautojo materialinei atsakomybei taikyti iš esmės būtina nustatyti tas pačias sąlygas. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo įrodytos visos materialinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos ir iš atsakovo pagrįstai buvo priteista pinigų suma, kurią pastarasis turi atlyginti valstybei.

5927.

60Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu 2009 m. lapkričio 20 d. civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009, galima spręsti, kad atsakovo veiksmai, iš kurių kildinama žala, buvo atlikti veikiant ministerijos vidiniuose santykiuose, t. y. žala padaryta vykdant vidaus administravimo funkcijas ? užtikrinant ministerijos funkcionavimą (Vyriausybės įstatymo 26 str. 3 d. 14 p.,), o ne valstybės politikos įgyvendinimą, todėl pareiškėjas sutinka su teismo išvada, kad labiausiai panašumo kriterijų atitinkančiu teisės aktu ginčo atveju laikytinas VTĮ ir jo nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojo materialinę atsakomybę.

6128.

62Pareiškėjo teigimu, nepagrįstas atsakovo argumentas, jog teismas neturėjo vadovautis teismų sprendimais kitose bylose ir laikyti jų precedentais šioje byloje, nepagrįstas. Pareiškėjas pažymi, kad neteisėti veiksmai, būtinoji žalai atlyginti sąlyga, nagrinėjamu atveju yra konstatuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir nutartimis. Faktinės bylų aplinkybės patvirtina, kad O. Š. iš Valstybės tarnybos departamento direktoriaus pareigų atleistas neteisėtai, t. y. pažeidžiant VTĮ 29 straipsnio 2 dalies reikalavimą skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgti į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

6329.

64Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės kontrolė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

6530.

66Valstybės kontrolės nuomone, teismas pagrįstai priteisė 6 vidutinių darbo užmokesčių dydžio žalos atlyginimą iš atsakovo, kadangi pastarasis, neatsižvelgdamas į komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti siūlymus skirti švelniausią tarnybinę nuobaudą, skyrė pačią griežčiausią. Tokiu būdu atsakovas veikė neatsakingai, nors turėjo ir galėjo įvertinti savo priimamų sprendimų riziką. Nepaisydamas specialistų / ekspertų išvadų, priėmė nemotyvuotą, vienašališką sprendimą, prieštaraujantį imperatyvioms teisės normoms (VTĮ 29 str. 2 ir 4 d.). Neturtinė žala kildinama iš neteisėtų atsakovo veiksmų priimant sprendimą dėl atleidimo iš tarnybos. Teismas, vertindamas, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas yra nustatytas, ir atsižvelgdamas į visas pateiktas aplinkybes, pagrįstai priteisė atlyginti neturtinę žalą. VRM neteisėtai atleisto darbuotojo neturtinei žalai sumokėti panaudojo valstybės biudžeto lėšas. Atsižvelgiant į tai, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų kilo žala valstybės biudžetui, kurio racionaliu naudojimu suinteresuota visa visuomenė, išieškant žalą iš kaltų asmenų, pagrįstai buvo taikomos viešojo intereso gynimo priemonės ir Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai taikė materialinę atsakomybę atsakovui R. P.

6731.

68Trečiasis suinteresuotas asmuo Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra.

69Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

70IV.

7132.

72Prieš nagrinėjant atsakovo apeliacinį skundą dėl tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo pažymėtina, kad byla pagal apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d. Atitinkamai šiame baigiamajame teismo akte remiamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki minėto pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

7333.

74Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl reikalavimo atsakovui R. P., buvusiam Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui, atlyginti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos patirtą žalą, pasireiškusią tuo, kad Vidaus reikalų ministerija ir jai pavaldi įstaiga Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos valstybės biudžeto lėšas panaudojo neteisėtai atleisto darbuotojo darbo užmokesčiui už priverstinės pravaikštos laiką, piniginei kompensacijai už priverstinės pravaikštos metu nepanaudotas kasmetines atostogas, neturtinei žalai apmokėti, taip pat dėl neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo į pareigas iš jų atleistos darbuotojos išeitinei kompensacijai apmokėti.

7534.

76Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo Generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą priteisti iš R. P. Vidaus reikalų ministerijai 61 805,21 Eur nuostoliams atlyginti tenkino iš dalies ir konstatavo, jog veiksmai, iš kurių kildinama prašoma atlyginti žala, atsakovo buvo atlikti veikiant vidaus administravimo srityje, dėl to pagal įstatymo analogiją ginčui taikė Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatas bei priteisė Vidaus reikalų ministerijai 6 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių sumą (15 907,28 Eur) žalai atlyginti iš atsakovo R. P.

7735.

78Atsakovas R. P. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, jog teismas nepagrįstai vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo ir Darbo kodekso normomis, kadangi teisinius santykius tarp Lietuvos Respublikos ir atsakovo reguliuoja Civilinio kodekso II knygos 2 dalies normos.

7936.

80Pareiškėjas prokuroras, gindamas viešąjį interesą, Vidaus reikalų ministerijos patirtą žalą kildina iš atsakovo R. P., ėjusio vidaus reikalų ministro pareigas, įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažintų neteisėtais vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 1TE-253, kuriuo Valstybės tarnybos departamento direktoriui O. Š. skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, ir 2010 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1TE-58, kuriuo Valstybės tarnybos departamento direktoriui O. Š. skirtos tarnybinės nuobaudos – griežtas papeikimas už nusižengimo, nurodyto vidaus reikalų ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1V-685 sudarytos komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui tirti 2010 m. vasario 22 d. išvados Nr. 1VL-292 konstatuojamosios dalies 2 punkte, padarymą ir atleidimas iš pareigų, už nusižengimo, nurodyto vidaus reikalų ministro 2009 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-706 sudarytos komisijos galimam tarnybiniams nusižengimui tirti 2010 m. vasario 22 d. išvados Nr. 1VL-293 konstatuojamosios dalies 1 ir 2 punktuose, padarymą (paskirta subendrinta nuobauda – atleidimas iš pareigų) sukeltų materialinio pobūdžio pasekmių.

8137.

82Byloje nustatyta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-141/2011 pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo O. Š. skundas tenkintas iš dalies ir vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 1TE-253 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“, kuriuo O. Š. už tarnybinį nusižengimą paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, pakeistas sušvelninat paskirtą tarnybinę nuobaudą ir paskiriant papeikimą dėl to, jog paskirta nuobauda neatitiko Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies reikalavimų, t. y. buvo per griežta, paliko nepakeistą (I t., b. l. 158–169). Taip pat nustatyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A63-3535/2011 vidaus reikalų ministro 2010 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. 1TE-58 buvo panaikintas, O. Š. grąžintas į buvusias pareigas (Valstybės tarnybos departamento direktoriaus pareigas), iš Vidaus reikalų ministerijos O. Š. priteistas negautas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas (II t., b. l. 72–83). Toks sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad anksčiau minėtu teismo sprendimu atsakovo įsakymu paskirtą griežtą papeikimą pakeitus į papeikimą išnyko sąlyga, leidžianti taikyti nuobaudą – atleidimą iš tarnybos už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, taip pat nenustačius šiurkštaus tarnybinio nusižengimo požymių. Be kita ko, pažymėta ir tai, jog paaiškėjus, kad buvo padaryta daugetas nusižengimų ir esant šių nusižengimų realiai sutapčiai turi būti parinkta ir skiriama viena tarnybinė nuobauda. Pastarojoje byloje atnaujinus procesą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012 atsakovo Vidaus reikalų ministerijos prašymas atnaujinti procesą atmestas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimas paliktas nepakeistas (II t., b. l. 98–116). Minėtoje nutartyje, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo pagrindus, spręsti tik su O. Š. paskirtos griežčiausios tarnybinės nuobaudos pakeitimo švelnesne būtinumo ir galimybės sumažinti priteisiamo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą dydį, atsižvelgiant į pareiškėjo šiuo laikotarpiu gautas pajamas, klausimai. Taigi tas klausimas, jog O. Š. nepagrįstai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš Valstybės tarnybos departamento direktoriaus pareigų, nebuvo kvestionuojamas ir vertinamas iš naujo.

8338.

84Byloje esantys duomenys patvirtina teismo priteistų sumų O. Š. išmokėjimą (I t., b. l. 110, 115–120). Be to, kaip nurodo pareiškėjas, dėl O. Š. grąžinimo į pareigas atleistai Valstybės tarnybos departamento direktorei L. T. buvo išmokėta 2 vidutinių darbo užmokesčio dydžių išeitinė kompensacija ir kompensacija už nepanaudotas atostogas.

8539.

86Taigi iš esmės byloje yra keliamas atsakovo R. P. (buvusio vidaus reikalų ministro) materialinės atsakomybės klausimas ir reikalaujama atlyginti Vidaus reiklų ministerijos patirtą žalą dėl administracinio teismo neteisėtais pripažintų vidaus reikalų ministro įsakymų, kuriuos jis priėmė taikydamas tarnybinę atsakomybę (skirdamas tarnybines nuobaudas) Vidaus reikalų ministerijai pavaldžios įstaigos (Valstybės tarnybos departamento) direktoriui O. Š., sukeltų materialinio pobūdžio pasekmių.

87Dėl taikytinų teisės normų

8840.

89Kilus konstitucingumo klausimui dėl ministro atsakomybės dėl žalos, padarytos neteisėtais veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus įstaigos prie ministerijos atžvilgiu, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, atlyginimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas). Konstitucinis Teismas 2018 m. kovo 8 d. nutarimu išnagrinėjo šiai bylai aktualų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreipimąsi ir pateikė byloje sprendžiamam klausimui reikšmingus išaiškinimus.

9041.

91Konstitucinis Teismas konstatavo, jog pagal Konstituciją, inter alia konstitucinius atsakingo valdymo, teisinės valstybės principus, jeigu valstybės pareigūnai, inter alia ministrai, netinkamai įgyvendindami jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus, neteisėtais veiksmais (neveikimu) padaro materialinę ir (arba) moralinę žalą asmenims, tokie jų veiksmai negali būti tapatinami su pačios valstybės (jos institucijų) veikimu (neveikimu), žalą padarę valstybės pareigūnai, inter alia ministrai, turi nustatytąja tvarka atsakyti už savo veiksmus, dėl kurių atsirado žala. Pagal Konstituciją, inter alia jos 5 straipsnio 3 dalį, 30 straipsnio 2 dalį, 128 straipsnio 2 dalį, konstitucinius atsakingo valdymo, teisinės valstybės principus, užtikrinant tinkamą visos visuomenės interesų paisymą, turi būti sudarytos prielaidos valstybei, įvykdžiusiai (per savo institucijas) konstitucinę pareigą atlyginti asmeniui jos institucijų, pareigūnų, inter alia ministrų, neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytą materialinę ir (arba) moralinę žalą, gauti dėl to savo patirtų (visų ar dalies) praradimų atlyginimą iš Konstitucijos ir įstatymų jiems suteiktus įgaliojimus netinkamai įgyvendinusių valstybės pareigūnų, inter alia ministrų.

9242.

93Konstitucinis Teismas išaiškino, jog, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, valstybei vykdant savo pareigą atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ministro veiksmų, atliktų įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus ministerijos, įstaigų prie ministerijos atžvilgiu, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, taikytinos Civilinio kodekso nuostatos, inter alia Civilinio kodekso 6.280 straipsnio 1 dalis, pagal kurią valstybė, įvykdžiusi minėtą pareigą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį asmenį – ministrą. Valstybės regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės į žalą padariusį asmenį įgyvendinimo tvarka detalizuojama Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatyme (toliau – ir Žalos atlyginimo įstatymas); pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (2005 m. spalio 18 d. redakcija) valstybė, atlyginusi ministro neteisėtais veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus ministerijos, įstaigų prie ministerijos atžvilgiu, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, padarytą žalą, įgytą regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę įgyvendina ta tvarka, kuri nustatyta valstybės regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisei į žalą padariusį valdžios institucijų pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitą darbuotoją įgyvendinti; šios taisyklės taikomos, jeigu kiti įstatymai, reglamentuojantys ministrų veiklą, nenustato kitaip. Pagal Konstituciją privalomas nustatyti teisinis reguliavimas, kuriuo būtų įtvirtinta valstybės, atlyginusios ministro neteisėtais veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus ministerijos, įstaigų prie ministerijos atžvilgiu, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, asmeniui padarytą žalą, teisė gauti dėl to savo patirtų praradimų (visų ar dalies) atlyginimą iš Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus netinkamai įgyvendinusio asmens – ministro, taip pat kuriuo būtų sudarytos prielaidos valstybei įgyvendinti minėtą savo teisę ir būtų nustatytos jos įgyvendinimo sąlygos, yra įtvirtintas Žalos atlyginimo įstatyme (Konstitucinio Teismo 2018 m. kovo 8 d. nutarimas).

9443.

95Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl vidaus reikalų ministro atsakomybės dėl žalos, padarytos neteisėtais veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus įstaigos prie ministerijos atžvilgiu, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, atlyginimo yra taikytinos civilinės atsakomybės sąlygos, inter alia Civilinio kodekso 6.280 straipsnio 1 dalis ir Žalos atlyginimo įstatymo normos, dėl to ginčas spręstinas jo teisiniams santykiams pritaikant Civilinio kodekso ir Žalos atlyginimo įstatymo normas. Taigi pirmosios instancijos teismas kilusiam ginčui spręsti taikydamas Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias valstybės tarnautojų materialinę atsakomybę, ir Darbo kodekso 246 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias materialinės atsakomybės taikymo sąlygas, pritaikė netinkamas materialinės teisės normas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnį, materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino.

96Dėl subjekto, kuris kreipėsi į teismą

9744.

98Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog visuomenė turi teisėtą ir pagrįstą lūkestį tikėtis, kad valstybės valdžios institucijos jiems skirtus biudžeto asignavimus naudos pagal paskirtį ir tik teisėtiems tikslams.

9945.

100Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais (t. y., be kita ko, kuomet valstybė, atlyginusi kitų valdžios institucijų pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų kaltų veiksmų (aktų) atsiradusią žalą, įgyja regreso teisę) valstybei atstovauja institucija, dėl kurios pareigūno, valstybės tarnautojo ar kito darbuotojo neteisėtų veiksmų (aktų) atsirado žala. Valstybei atstovaujančios institucijos privalo pareikšti ieškinį dėl žalos išieškojimo regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka, jei valstybės tarnautojas ar kitas darbuotojas jos neatlygino savo noru. Byloje nagrinėjamu atveju Vidaus reikalų ministerija nurodė, jog nereikš R. P. reikalavimo atlyginti žalą (I t., b. l. 17) bei pažymėjo, jog abiem atvejais – darbo užmokesčio mokėjimo ar kompensavimo už priverstinę pravaikštą O. Š. – valstybė iš esmės būtų išmokėjusi tą pačią sumą (Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. spalio 23 d. raštas Nr. 1D-9450(3), I t., b. l. 17). Be to, į Valstybės tarnybos departamento direktoriaus pareigas buvo perkeltas darbuotojas iš kito Valstybės tarnybos departamento skyriaus. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nuo 2010 m. balandžio 12 d. į Valstybės tarnybos departamento direktoriaus pareigas buvo perkelta L. T., kuri iki tol ėjo Valstybės tarnybos departamento Registro skyriaus vedėjos pareigas (I t., b. l. 18–20).

10146.

102Susiklosčius tokiai situacijai ir pagal Žalos atlyginimo įstatymą kompetentingai valstybės institucijai nesiimant priemonių dėl žalos išieškojimo, darytina išvada, jog prokuroras, nustatęs, kad valstybės biudžeto lėšos galimai buvo panaudotos ne pagal paskirtį ir dėl neteisėtų vidaus reikalų ministro veiksmų, turi teisę, vadovaudamasis bendruoju prokuroro veiklą reglamentuojančiu teisiniu reguliavimu – Prokuratūros įstatymo 19 straipsniu, numatančiu prokuroro teisę ginti viešąjį interesą, kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Taigi byloje nagrinėjamu atveju prokuroras laikytinas tinkamu subjektu, turinčiu reikalavimo teisę.

103Dėl senaties termino

10447.

105Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, jog sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

10648.

107Pastebėtina, jog atlyginimas už priverstinę pravaikštą O. Š. pervestas 2011 m. spalio 4 d., neturtinės žalos atlyginimas – 2011 m. spalio 13 d. (I t., b. l. 110, 120), L. T. priklausančios išmokos išmokėtos 2011 m. rugsėjo mėn. (I t., b. l. 24). Prokuroro pareiškimas Klaipėdos apygardos teisme gautas 2013 m. gruodžio 30 d. (I t., b. l. 4).

10849.

109Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2006, 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009 ir kt.). Iš delikto kylantiems reikalavimams, t. y. dėl padarytos žalos atlyginimo, taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2988/2012).

11050.

111Šio ginčo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino, kad trejų metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo tada, kada Vidaus reikalų ministerija išmokėjo O. Š. ir dėl jo grąžinimo į pareigas atleistai darbuotojai priklausančias pinigų sumas, t. y. anksčiausiai nuo 2011 m. rugsėjo mėn. Taigi pareiškėjas, į teismą dėl žalos atlyginimo kreipdamasis 2013 m. gruodžio 30 d., trejų metų ieškinio senaties termino nepraleido (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-458-261/2016).

112Dėl neteisėtų veiksmų

11351.

114Kaip jau minėta anksčiau, sprendžiat dėl žalos, padarytos ministro neteisėtais veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus įstaigos prie ministerijos atžvilgiu, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, atlyginimo, t. y. dėl ministro materialinės atsakomybės, taikomos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. Taip pat, kaip jau pažymėta anksčiau, valstybė įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į ministrą dėl žalos, padarytos tais ministro veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus ministerijos, įstaigų prie ministerijos atžvilgiu, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, kurie yra neteisėti.

11552.

116Civilinio kodekso 6.246 straipsnio, reglamentuojančio neteisėtus veiksmus, kaip būtinąją civilinės atsakomybės taikymo sąlygą, 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

11753.

118Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje dėl valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės yra pažymėjęs, jog valstybės tarnautojo veikos neteisėtumas pasireiškia kaip atitinkamų pareigų ir reikalavimų, įtvirtintų įstatymuose, kituose teisės aktuose, inter alia vidaus administravimo aktuose, taip pat nustatytų valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme, nevykdymas ar netinkamas vykdymas (2015 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-38-662/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose dėl darbuotojų materialinės atsakomybės pažymi, jog materialinės atsakomybės sąlyga – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas, jis privalo rūpintis tinkamu darbo sutarties vykdymu. Darbuotojo neveikimas gali būti pripažintas neteisėtu, kai esant tam tikroms aplinkybėms jis įpareigotas atlikti reikiamus veiksmus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016 26 punktą, 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-1075/2018 37 punktą).

11954.

120Ministrų statusas yra aptartas Vyriausybės įstatymo 26 straipsnyje, kuriame numatyta, jog ministrai yra atsakingi už jiems pavestas valdymo sritis (26 str. 1 d.) (1998 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. VIII-717 redakcija, su pakeitimais, atliktais 2007 m. birželio 14 d. įstatymu Nr. X-1182). Ministrų kompetencija detaliai reglamentuojama Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje (1998 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. VIII-717 redakcija, su pakeitimais, padarytais 2009 m. kovo 10 įstatymu Nr. XI-185), kurioje, inter alia, numatyta, jog ministras įstatymų nustatyta tvarka priima į pareigas ir atleidžia iš jų įstaigų prie ministerijos vadovus, juos skatina ir skiria jiems tarnybines ar drausmines nuobaudas ir pašalpas, jei įstatymai nenustato kitaip (14 p.). Pažymėtina, jog Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ministro kompetencija vadovauti ministerijai apima inter alia tam tikrus vidaus administravimo įgaliojimus ministerijos, ministerijai pavestai sričiai priskirtų įstaigų (įstaigų prie ministerijos) atžvilgiu, įskaitant teisę įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pasirinkti ministerijos darbuotojus, ministerijai pavestai sričiai priskirtų įstaigų vadovus, priimti juos į darbą ir atleisti iš darbo, teisę taikyti jiems drausminio poveikio priemones (žr. Konstitucinio Teismo 2018 m. kovo 8 d. nutarimą). Byloje aptariamu atveju, priimdamas materialines pasekmes valstybei sukėlusius individualius teisės aktus, vidaus reikalų ministras įgyvendino savo kompetenciją vadovauti ministerijai, inter alia skirti drausminio poveikio priemones įstaigos prie ministerijos vadovui. Pažymėtina, jog materialinės atsakomybės kontekste neteisėti ministro veiksmai, atlikti įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus ministerijos, įstaigų prie ministerijos atžvilgiu, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, pasireiškia kaip pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų netinkamas vykdymas.

12155.

122Nagrinėjamu atveju atsakovo R. P. neteisėti veiksmai yra siejami su Valstybės tarnybos įstatymo reikalavimų nesilaikymu skiriant tarnybines nuobaudas Vidaus reikalų ministerijai pavaldžios įstaigos – Valstybės tarnybos departamento – vadovui O. Š. Neproporcingai griežtos tarnybinės nuobaudos paskyrimo O. Š. ir jo neteisėto atleidimo iš tarnybos faktai yra nustatyti įsiteisėjusiais teismo sprendimais: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-141/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A63-3535/2011 ir 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012. Šiuose procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad O. Š. paskiriant tarnybines nuobaudas nebuvo laikytasi Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pažymėtina, jog po proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A63-3535/2011 O. Š. veiksmų vertinimas iš esmės nepasikeitė.

12356.

124Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įsiteisėjusiais teismo sprendimais jau buvo konstatuota, jog vidaus reikalų ministras, skirdamas Valstybės tarnybos departamento direktoriui O. Š. tarnybines nuobaudas, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatas, sprendė, jog buvusio vidaus reikalų ministro R. P. neteisėti veiksmai yra nustatyti įsiteisėjusiuose Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose, todėl iš naujo neįrodinėtini.

12557.

126Pasisakydama dėl neteisėtų vidaus reikalų ministro veiksmų, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2995/2012, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3226-415/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-620-552/2018, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2692-415/2018).

12758.

128Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai laikoma, jog valstybės tarnautojo atleidimą iš atitinkamos valstybės institucijos pripažinus neteisėtu, t. y. panaikinus įsakymą, kuriuo valstybės tarnautojas yra atleidžiamas iš valstybės tarnybos, ar panaikinus valstybės institucijos priimtą teisės aktą yra konstatuojamas atitinkamo teisės akto neteisėtumas, kartu ir tokios institucijos neteisėti veiksmai bendrąja Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies prasme (žr., pvz., 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1007/2011, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-67/2012, 2012 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1806/2012, 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4784-492/2016, 2017 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2754-492/2017 ir kt.).

12959.

130Konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje susiklostęs atvejis, kuomet vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 1TE-253, kuriuo Valstybės tarnybos departamento direktoriui O. Š. skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas administracinio teismo buvo pripažintas neatitinkančiu Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir pakeistas, ir vidaus reikalų ministro 2010 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. 1TE-58, priimtas įgyvendinant ministro kompetenciją vadovauti ministerijai, inter alia skiriant drausminio poveikio priemones įstaigos prie ministerijos vadovui, administracinio teismo buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas dėl to, jog jį priimant buvo pažeisti atitinkamų teisės aktų reikalavimai, implikuoja, jog tokiu būdu įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais buvo konstatuoti neteisėti Vidaus reikalų ministerijos veiksmai ir šie faktai laikytini prejudiciniais.

13160.

132Atsižvelgdama į tai, jog vidaus reikalų ministro, kaip ministerijos vadovo, veiksmai šiuo atveju sutapo su Vidaus reikalų ministerijos veiksmais, kurių įvertinimas atliktas įsiteisėjusiuose administracinių teismų sprendimuose ir kuriuose konstatuota, jog vidaus reikalų ministro priimtais įsakymais paskiriant Valstybės tarnybos departamento direktoriui O. Š. tarnybines nuobaudas nebuvo laikytasi Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnyje nustatytų reikalavimų, išplėstinė teisėjų kolegija vertina, jog buvusio vidaus reikalų ministro R. P. veiksmų neteisėtumo faktas pripažintinas prejudiciniu nagrinėjamoje byloje ir neteisėti veiksmai, suprantami kaip vidaus reikalų ministro pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų netinkamas vykdymas, yra nustatyti.

13361.

134Atsakovo R. P. atsistatydinimas iš vidaus reikalų ministro pareigų buvo priimtas Lietuvos Respublikos Prezidento 2012 m. kovo 23 d. dekretu Nr. 1K-1000 (I t., b. l. 16). Nagrinėjant administracines bylas Nr. A438-141/2011 ir Nr. A63-3535/2011 Vidaus reikalų ministerijai atstovavo vidaus reikalų ministro įgalioti atstovai, dėl to laikytina, jog tokiu būdu kartu buvo atstovaujama ir vidaus reikalų ministro interesams. Administracinėje byloje Nr. A63-3535/2011 buvo atnaujintas procesas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-3535/2011 paliko nepakeistą, t. y. byla galutinai buvo išnagrinėta tuo metu, kai R. P. jau nebuvo vidaus reikalų ministru. Ši aplinkybė, t. y. proceso atnaujinimas minėtoje byloje, nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl jau anksčiau nustatytų vidaus reikalų ministro neteisėtų veiksmų ar vertinti, jog bylos nagrinėjimas R. P. jau nebebūnant vidaus reikalų ministru reiškia, kad administracinėje byloje Nr. A63-3535/2011 nustatytos aplinkybės netenka prejudicinės galios. Tą taip pat patvirtina tos aplinkybės, jog, pirma, atnaujinus procesą, byla buvo nagrinėjama nutartyje dėl proceso atnaujinimo apibrėžtose ribose, t. y. dėl paskirtos griežčiausios tarnybinės nuobaudos pakeitimo švelnesne būtinumo ir galimybės sumažinti priteisiamo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą dydį, atsižvelgiant į pareiškėjo šiuo laikotarpiu gautas pajamas; antra, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-3535/2011 liko nepakeistas; trečia, nauji faktai byloje nebuvo nustatyti, nauji įrodymai ar aplinkybės nebuvo tiriamos, naujų procesinių dokumentų šalys taip pat neteikė, t. y. visos aplinkybės jau buvo žinomos ir jų vertinimas po proceso atnaujinimo išliko nepakitęs.

135Dėl valstybės regreso teisės

13662.

137Pagal Civilinio kodekso 6.280 straipsnį, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog valstybė, atlyginusi dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuratūros ar teismo pareigūno, teisėjo tyčinių veiksmų (aktų), o kitų valdžios institucijų pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų kaltų veiksmų (aktų) atsiradusią žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę teismo tvarka išieškoti iš šių asmenų tiek, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip 9 vidutinius jų darbo užmokesčius, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.

13863.

139Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog valstybė pagal Civilinio kodekso 6.280 straipsnio 1 dalį ir Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį asmenį, šiuo atveju – į vidaus reikalų ministrą, tuo atveju, kai yra tenkinamos minėtuose teisės aktuose nustatytos sąlygos, t. y. valstybė turi būti įvykdžiusi pareigą atlyginti žalą, atsiradusią dėl kaltų vidaus reikalų ministro veiksmų, atliktų įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus ministerijos, įstaigų prie ministerijos atžvilgiu, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas. Taigi nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti, ar valstybė įgijo regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį asmenį, šiuo atveju – į vidaus reikalų ministrą dėl jo neteisėtais veiksmais sukeltų materialinio pobūdžio pasekmių, yra būtina nustatyti šias dvi sąlygas: pirma, valstybė turi būti atlyginusi šiais vidaus reikalų ministro veiksmais sukeltą žalą; antra, tokia žala turi būti padaryta kaltais vidaus reikalų ministro veiksmais. Toliau šios sąlygos bus nustatomos kiekviena atskirai.

140Dėl valstybės įvykdytos pareigos atlyginti žalą

14164.

142Konstitucinis Teismas 2018 m. kovo 8 d. nutarime pažymėjo, kad ministras atitinka viešosios teisės subjekto apibrėžimą, įtvirtintą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 dalyje, todėl patenka į subjektų, dėl kurių neteisėtų veiksmų valstybei kyla pareiga atlyginti žalą, ratą; remiantis to paties straipsnio 3 dalimi, valstybei kyla pareiga atlyginti žalą dėl ministro veiksmų, atliktų įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus ministerijos, įstaigų prie ministerijos atžvilgiu, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas.

14365.

144Pasisakydama dėl sąlygos, ar valstybė įvykdė pareigą atlyginti žalą, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog jau anksčiau buvo nurodyta, kad byloje esantys duomenys patvirtina atitinkamų sumų O. Š. išmokėjimą dėl neteisėto jo atleidimo (I t., b. l. 110, 115–120), be to, dėl O. Š. grąžinimo į pareigas iš Valstybės tarnybos departamento direktorės pareigų atleistai L. T. buvo išmokėta 2 vidutinių darbo užmokesčio dydžių išeitinė kompensacija ir kompensacija už nepanaudotas atostogas (I t., b. l. 24). Taigi vidaus reikalų ministro priimti įsakymai, kuriais Vidaus reikalų ministerijai pavaldžios įstaigos vadovui skirtos tarnybinės nuobaudos, administraciniam teismui juos pripažinus neteisėtais, sukėlė realias materialines pasekmes Vidaus reikalų ministerijai, t. y. jie yra priežastiniu ryšiu susiję su patirta žala. Nors tai, kad vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 1TE-253, kuriuo Valstybės tarnybos departamento direktoriui O. Š. skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, administracinio teismo buvo pakeistas (paskirtas papeikimas), tiesioginių materialinių pasekmių Vidaus reikalų ministerijai nesukėlė, minėtas įsakymas buvo prielaida priimti vėlesnį vidaus reikalų ministro 2010 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. 1TE-58, kuriuo buvo paskirta subendrinta nuobauda – atleidimas iš pareigų, dėl to minėtas įsakymas vertintinas kaip susijęs priežastiniu ryšiu su reikalaujama atlyginti žala.

14566.

146Vidaus reikalų ministerija yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto (Vyriausybės įstatymo 29 str. 7 d.). Valstybės tarnybos departamentas (įstaiga prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) taip pat yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir kitų valstybės pinigų fondų (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 548 patvirtintų Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos nuostatų 1, 4 p., 2011 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. 1V-3 redakcija). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Valstybės kontrolė atliko Vidaus reikalų ministerijos 2011 metų finansinį (teisėtumo) valstybinį auditą ir 2012 m. liepos 19 d. audito ataskaitoje Nr. FA-P-40-3-51 konstatavo, inter alia, kad Vidaus reikalų ministerija ir jai pavaldi įstaiga Valstybės tarnybos departamentas panaudojo 174,8 tūkst. Lt programos ,,Vidaus reikalų ministrui pavestų valdymo sričių valstybės politikos formavimas, įgyvendinimo koordinavimas ir kontrolė“ ir 33,7 tūkst. Lt programos ,,Valstybės tarnybos politikos įgyvendinimas ir valdymo tobulinimas“ lėšų neteisėtai atleisto ir teismo sprendimu į pareigas grąžinto darbuotojo darbo užmokesčiui už priverstinės pravaikštos laiką, kompensacijai už priverstinės pravaikštos metu nepanaudotas kasmetines atostogas, neturtinei žalai ir dėl neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo iš einamų pareigų atleistos darbuotojos išeitinei kompensacijai apmokėti (I t., b. l. 42–43). Iš Vidaus reikalų ministerijos priteisus O. Š. negautą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, taip pat apmokant kitas dėl šio atleidimo patirtas išlaidas, iš esmės laikytina, jog valstybė dėl šio neteisėto atleidimo patyrė minėtas išlaidas ir įvykdė pareigą atlyginti žalą, dėl to sąlyga, kad valstybė turi būti atlyginusi neteisėtais vidaus reikalų ministro veiksmais sukeltą žalą, laikytina nustatyta.

147Dėl kaltų veiksmų

14867.

149Kaip matyti iš Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo, regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisė į žalą padariusį kitą valdžios institucijų pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitą darbuotoją, byloje nagrinėjamu atveju – į vidaus reikalų ministrą, atsiranda, jeigu žala padaryta kaltais šių asmenų veiksmais, t. y. pakankama bet kuri kaltės forma – tiek tyčia, tiek neatsargumas, ir rūšis – tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo.

15068.

151Pažymėtina, jog vien tai, kad administraciniai teismai pakeitė ir panaikino atsakovo priimtus įsakymus dėl tarnybinės atsakomybės taikymo įstaigos prie ministerijos vadovui, nereiškia, jog atsirado prielaidos vidaus reikalų ministro materialinei atsakomybei kilti. Materialinės atsakomybės taikymui yra būtina nustatyti kaltus atsakovo veiksmus priimant minėtus įsakymus.

15269.

153Pasisakant dėl kaltų vidaus reikalų ministro veiksmų, pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad neteisėtų vidaus reikalų ministro įsakymų priėmimą lėmė ne tyčiniai atsakovo veiksmai, bet neapdairus ir nerūpestingas jo elgesys, t. y. neatsargumas.

15470.

155Civilinės atsakomybės atveju laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (Civilinio kodekso 6.248 str. 3 d.). Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį vertinama, ar žalą padaręs asmuo yra kaltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-1075/2018).

15671.

157Viešojoje teisėje kalbant apie valstybės institucijų tarnautojų ir vadovų materialinę atsakomybę būtina pabrėžti atsakingo valdymo ir gero viešojo administravimo standartus. Valstybės institucijoms, įstaigoms, pareigūnams ir kitiems atitinkamus įgaliojimus turintiems asmenims kyla pareiga vadovautis Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais gero viešojo administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-322-552/2017, 2017 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4221-502/2017). Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015, 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015).

15872.

159Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-38-662/2015 pažymėjo, kad tais atvejais, kai atitinkamos teisės aktų nuostatos įtvirtina aiškią ir konkrečią, vienareikšmiškai suprantamą elgesio taisyklę (pareigą atitinkamoje situacijoje elgtis vienu ar kitu konkrečiu būdu ir pan.), valstybės tarnautojui pažeidus tokią nuostatą, konstatuotas jo veikos neteisėtumas savo ruožtu galėtų suponuoti ir išvadą apie jo kaltę (valstybės tarnautojas, žinodamas, kokio elgesio varianto iš jo reikalauja atitinkama teisės norma, savo veika sąmoningai arba būdamas nepakankamai rūpestingas bei atidus ją pažeidžia). Tačiau kitaip vertintinos situacijos, kai valstybės tarnautojų, taip pat ir įstaigų vadovų funkcijos atliekamos srityse, kuriose sprendimai priimami atitinkamai institucijai (įstaigai) naudojantis diskrecijos teise – tam tikro laipsnio laisve pasirinkti, kaip įgyvendinti įstatymuose įtvirtintas pareigas, taip užtikrinant galimybę viešojo administravimo subjektui savo kompetencijos srityje veiksmingiausiu būdu siekti viešojo intereso tikslų, taip pat srityse, kuriose sprendžiami sudėtingi, kompleksiniai, inter alia vertinamojo pobūdžio klausimai, vadovaujantis ir taikant teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias bendro, abstraktaus pobūdžio reikalavimus, taip pat nuostatas, kurios nėra vienareikšmiškai aiškios, ir pan. Tokiais atvejais itin reikšmingas yra įvertinimas, ar valstybės tarnautojo, kurio atitinkama veika pripažinta neteisėta, kaltės laipsnis yra pakankamas jo materialinei atsakomybei kilti, taigi vertinti, ar jis elgėsi pakankamai apdairiai, rūpestingai ir atidžiai. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šie išaiškinimai yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje vertinant vidaus reikalų ministro materialinės atsakomybės sąlygas, t. y. nustatant, ar jo atliktų neteisėtų veiksmų, vykdant vidaus administravimo įgaliojimus ministerijos, įstaigų prie ministerijos atžvilgiu, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, kaltės laipsnis yra pakankamas jo materialinei atsakomybei kilti.

16073.

161Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias (2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006). Diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas (2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012). Diskrecijos teisė teisinėje valstybėje negali būti absoliuti, ja besinaudojantys subjektai yra suvaržyti bendrųjų teisėtumo principo reikalavimų ir kriterijų (žr., pvz., 2007 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-231/2007, 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Įgyvendindamos diskrecines galias viešojo administravimo institucijos, be kita ko, turi nepiktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais, laikytis objektyvumo ir nešališkumo, lygybės prieš įstatymą ir proporcingumo principų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str., Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1980 m. kovo 11 d. rekomendacijos Nr. 80(2) „Dėl administravimo subjektų diskrecinių galių įgyvendinimo“ 2 str.). Diskrecija turi būti pagrindžiama objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje (2013 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-596/2013).

16274.

163Aiškinantis, ar ministro veiksmai, atlikti įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus įstaigų prie ministerijos atžvilgiu, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, yra kalti, pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos (redakcija, galiojanti nuo 2009 m. rugsėjo 9 d.) 10 punkte numatyta, jog ištyręs tarnybinį nusižengimą, už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo (šių Taisyklių 5 punkte nurodytais atvejais – komisija) raštu pateikia valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui motyvuotą išvadą apie tyrimo rezultatus ne vėliau kaip 21 darbo dieną po tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios. Jeigu motyvuotoje išvadoje teigiama, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, šis nusižengimas turi būti kvalifikuojamas (nurodomas atitinkamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo straipsnis, jo dalis ir punktas), nurodoma jo padarymo ar paaiškėjimo diena, įvykdymo aplinkybės, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, jo padariniai ir siūloma konkreti tarnybinė nuobauda. Šioje išvadoje pateiktas pasiūlymas dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui neprivalomas. Tų pačių taisyklių 11 punkte numatyta, jog valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo priima atitinkamu teisės aktu įformintą sprendimą, be kita ko, pripažinti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, ir skirti jam tarnybinę nuobaudą, jeigu pateiktoje išvadoje nurodyta, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą (11.1 p.).

16475.

165Taigi, jeigu pateiktoje motyvuotoje išvadoje dėl tarnybinio nusižengimo nurodyta, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, ministras, įgyvendindamas vidaus administravimo įgaliojimus įstaigų prie ministerijos atžvilgiu, inter alia skirdamas tarnybines nuobaudas, naudojasi diskrecijos teise dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos parinkimo ir jos skyrimo. Kitaip tariant, ministrui, įgyvendinant savo įgaliojimus ministerijos vidaus administravimo srityje parenkant ir skiriant drausmines nuobaudas, yra suteikiama veiksmų laisvė, leidžianti iš kelių teisiškai priimtinų sprendimo variantų pasirinkti vieną, kurį jis mano esant tinkamiausią. Tačiau kartu pastebėtina, jog veiksmų laisvė (diskrecija) šioje srityje nėra absoliuti ir turi būti įgyvendinama vadovaujantis teisės aktais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad naudodamasis diskrecijos teise spręsti dėl tarnybinės nuobaudos rūšies valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo turi paisyti įstatymų reikalavimų, taip pat – ir Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies nuostatų, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo bei į Korupcijos prevencijos įstatymo numatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją (žr. 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-3235/2011). Be to, reikia pažymėti, jog ministrui įgyvendinant savo diskrecinius įgaliojimus yra keliama pareiga laikytis diskrecijos ribų ir šios dikrecijos suteikimo jam tikslų, bendrųjų teisės principų, inter alia atsakingo valdymo ir gero viešojo administravimo standartų, veikti rūpestingai, atidžiai ir apdairiai.

16676.

167Vertinant R. P. kaltės nustatymo aspektu reikšmingas aplinkybes, pirmiausia pastebėtina, jog 2009 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 1TE-253 ir 2010 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. 1TE-58 atsakovo priimti įgyvendinant vieną iš vidaus reikalų ministro funkcijų – skirti drausminio poveikio priemones įstaigos prie ministerijos vadovui. Taigi atsakovas, priimdamas minėtus įsakymus, vykdė savo kompetencijai priskiriamas funkcijas ir nėra pagrindo konstatuoti atsakovo veikimą ultra vires.

16877.

169Kaip jau minėta anksčiau, vidaus reikalų ministras 2009 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 1TE-253 Valstybės tarnybos departamento direktoriui O. Š. skyrė tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Tokia nuobauda, be kita ko, buvo paskirta atsižvelgiant į Vidaus reikalų ministerijos Personalo departamento 2009 m. rugsėjo 24 d. išvadoje Nr. 2VL-91 išdėstytą siūlymą skirti O. Š. griežtą papeikimą. Administracinis teismas šią nuobaudą laikė per griežta ir pakeitė ją į papeikimą. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, šiuo atveju išsiskyrė atsakovo ir teismo atliktas atitinkamų faktinių aplinkybių bei susiklosčiusios teisinės situacijos vertinimas dėl tarnybinės nuobaudos griežtumo bei O. Š. veiksmais sukeltų pasekmių valstybės tarnybai. Tačiau šios aplinkybės, vertinant jas atsakovo kaltės kontekste, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovas, priimdamas įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, elgėsi nepakankamai apdairiai, atidžiai ir rūpestingai. Įvertinus su aptariamu tarnybiniu nusižengimu pateiktą medžiagą, yra pagrindas spręsti, jog parinkdamas tarnybinę nuobaudą O. Š., atsakovas atliko susiklosčiusios situacijos vertinimą ir veikė savo diskrecijos ribose. Be to, procedūrinių tarnybinio nusižengimo tyrimo pažeidimų nebuvo nustatyta.

17078.

171Nagrinėjamu atveju tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija 2010 m. vasario 22 d. išvadoje Nr. 1V1-292 ir 2010 m. vasario 22 d. išvadoje Nr. 1V1-293 už padarytus tarnybinius nusižengimus siūlė O. Š. skirti pastabas, tačiau vidaus reikalų ministras 2010 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1TE-58 už minėtose išvadose konstatuotus pažeidimus skyrė griežtesnę subendrintą nuobaudą – atleidimą iš pareigų (atskirai paskirtos nuobaudos – griežtas papeikimas ir atleidimas iš pareigų). Nagrinėjamu atveju dėmesys atkreiptinas į atsakovo R. P. nurodytas aplinkybes, t. y. tai, jog tokią nuobaudą jis parinko atsižvelgdamas į tai, kad O. Š. jau anksčiau minėtu 2009 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 1TE-253 buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, taip pat O. Š. dar turėjo dvi galiojančias nuobaudas – 2009 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 1TE-263 paskirtą tarnybinę nuobaudą – papeikimą ir 2009 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1TE-425 paskirtą tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Be to, svarbu pažymėti, jog vidaus reikalų ministras nurodė, kad įvertinęs susiklosčiusią situaciją, tai, kad nebuvo teismų praktikos dėl to, kiek nuobaudų reikia skirti esant tarnybinių nusižengimų daugetui, 2010 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1TE-58 paskyrė dvi tarnybines nuobaudas, inter alia ir griežtą papeikimą, atsižvelgdamas į tai, jog 2009 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 1TE-253 O. Š. paskirtas griežtas papeikimas pirmosios instancijos teismo buvo pakeistas, ir paskyrė subendrintą nuobaudą, siekdamas būti apdairus ir norėdamas užtikrinti, jog būtų priimtas teisingas ir pagrįstas sprendimas.

17279.

173Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A63-3535/2011, vidaus reikalų ministro 2010 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. 1TE-58 iš esmės buvo panaikintas dėl to, jog, panaikinus 2009 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 1TE-253 paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, išnyko sąlyga, leidžianti taikyti nuobaudą – atleidimą iš tarnybos už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, taip pat nenustačius šiurkštaus tarnybinio nusižengimo požymių. Vidaus reikalų ministro 2010 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1TE-58 priėmimo metu galutinis teismo procesinis sprendimas dėl 2009 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 1TE-253 paskirtos tarnybinės nuobaudos – griežto papeikimo dar nebuvo įsiteisėjęs, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl nuobaudos pakeitimo į švelnesnę buvo priimtas, tačiau priimtas ir neišnagrinėtas Vidaus reikalų ministerijos apeliacinis skundas dėl tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Vertintina, jog nors atsakovas ir žinojo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 25 d. sprendimu pakeitė Vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 1TE-253 O. Š. paskirtą tarnybinę nuobaudą iš griežto papeikimo į papeikimą, visgi jis, parinkdamas tarnybinę nuobaudą O. Š. 2010 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1TE-58, galėjo suklysti ir nenumatyti, jog galutiniu teismo procesiniu sprendimu įsakymas, kuriuo O. Š. buvo paskirtas griežtas papeikimas, bus pakeistas, t. y. galutinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliks nepakeistą. Atsižvelgiant į trumpus tarnybinių nuobaudų paskyrimo terminus, sustabdyti tarnybinės nuobaudos paskyrimą ir laukti galutinio procesinio teismo sprendimo atsakovui nebuvo pagrindo. Be to, kaip matyti iš anksčiau išdėstytų argumentų, atsakovas ėmėsi papildomų atsargumo priemonių ir 2010 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1TE skyrė dvi tarnybines nuobaudas.

17480.

175Reikia pažymėti, kad iš vidaus reikalų ministro 2010 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1TE-58 matyti, jog ant jo yra uždėtos Vidaus reikalų ministerijos Personalo departamento Personalo tvarkymo ir vidaus tyrimų skyriaus vedėjo ir šio skyriaus vyriausiosios specialistės, Bendrojo departamento Raštvedybos ir gyventojų priėmimo skyriaus vyresniosios specialistės ir Teisės departamento direktoriaus vizos (I t., b. l. 48–49). Taigi, nors vidaus reikalų ministras ir naudojosi savo diskrecijos teise dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos parinkimo ir jos skyrimo bei tokiu būdu įgyvendino vidaus administravimo įgaliojimus įstaigų prie ministerijos atžvilgiu, negalima teigti, jog R. P. tokį įsakymą priėmė nepasitaręs su konkrečių sričių specialistais ir vien tik veikdamas vienasmeniškai. Be to, procedūrinio pobūdžio pažeidimų šiuo atveju skiriant tarnybinę nuobaudą taip pat nebuvo nustatyta.

17681.

177Įvertinus su 2010 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1TE-58 priėmimu susijusius duomenis matyti, jog vidaus reikalų ministras šiuo atveju sprendė kompleksinį, vertinamojo pobūdžio, sudėtingą ir daugelio reikšmingų aplinkybių įvertinimo reikalaujantį klausimą, susijusį ne su vieno tarnybinio nusižengimo padarymu ir pasižymintį teismų praktikos stoka dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, kai asmuo padaro vieną ar daugiau savarankiškų tarnybinių nusižengimų.

17882.

179Dėmesys atkreiptinas ir į tą aplinkybę, jog iš Komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui tirti 2010 m. vasario 22 d. išvados Nr. 1VL-292 matyti, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas dėl to, jog pagal Valstybės kontrolės 2009 m. lapkričio 30 d. valstybinio audito ataskaitoje „Valstybės tarnautojų mokymas“ Nr. VA-P-40-1-22 pateiktus duomenis O. Š. buvo įtariamas nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d. neužtikrinęs teisės aktų keliamų reikalavimų (I t., b. l. 50). Iš 2010 m. vasario 22 d. išvados Nr. 1VL-293 matyti, jog komisijai buvo pavesta ištirti galimą O. Š. tarnybinio nusižengimo tyrimą pagal Viešųjų pirkimų tarnybos prie Vyriausybės 2009 m. spalio 27 d. rašte Nr. 4S-3683 „Dėl viešųjų pirkimų dokumentų ir procedūrų įgyvendinimo“ ir Vidaus reikalų ministerijos Vidaus audito skyriaus 2009 m. rugpjūčio 14 d. ataskaitoje Nr. 23A1-15 nurodytus pažeidimus (I t., b. l. 62). Šie duomenys patvirtina, jog tyrimai dėl tarnybinių nusižengimų buvo pradėti kompetentingų valstybės institucijų pateiktos informacijos pagrindu, kartu jie vertintini kaip paneigiantys tuos argumentus, jog tarnybinius patikrinimus šiais atvejais buvęs vidaus reikalų ministras R. P. inicijavo tendencingai ar siekdamas susidoroti su O. Š.

18083.

181Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog įgyvendinant tarnybinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas ir atliekant vidaus administravimo funkcijas vidaus reikalų ministrui tarnybinių nuobaudų parinkimo ir skyrimo įstaigos prie ministerijos vadovui procese buvo suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija). Išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, jog atsakovas, priimdamas įsakymus dėl tarnybinių nuobaudų O. Š. skyrimo, elgėsi pakankamai apdairiai, atidžiai ir rūpestingai, o pagrindo vertinti, jog skirdamas tarnybines nuobaudas O. Š. buvęs vidaus reikalų ministras R. P. akivaizdžiai nesivadovavo bendraisiais teisės principais, inter alia atsakingo valdymo ir gero viešojo administravimo standartais bei siekė nesilaikyti teisės aktų reikalavimų ar diskrecijos ribų ir šios dikrecijos suteikimo jam tikslų, nėra. Kaip jau minėta anksčiau, vidaus reikalų ministras, skirdamas tarnybines nuobaudas O. Š., laikėsi procedūrinių taisyklių, reglamentuojančių tarnybinių nuobaudų skyrimą, O. Š. tarnybinių nusižengimų padarymas buvo nustatytas kompetentingų organų – Komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui tirti, Personalo departamento. Taigi byloje nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, jog įgyvendindamas savo diskreciją vidaus administravimo srityje ministerijos, įstaigų prie ministerijos atžvilgiu, inter alia skirdamas tarnybines nuobaudas Valstybės tarnybos departamento direktoriui O. Š. atsakovas R. P. padarė aiškias aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidas ar peržengė savo įgaliojimus.

18284.

183Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir atlikusi atsakovo elgesio vertinimą jo kaltės dėl Lietuvos valstybės žalos, kilusios iš vidaus reikalų ministro R. P. veiksmų, vykdant vidaus administravimo įgaliojimus ministerijos, įstaigų prie ministerijos atžvilgiu, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas įstaigos prie ministerijos vadovui O. Š., konstatuoja, jog byloje nenustatytas pakankamas buvusio vidaus reikalų ministro R. P. kaltės laipsnis jo materialinei atsakomybei kilti. Priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo kaltę neatsargumo forma skiriant ir parenkant tarnybines nuobaudas Valstybės tarnybos departamento direktoriui O. Š. Nenustačius pakankamo R. P. kaltės laipsnio jo materialinei atsakomybei kilti, nėra pagrindo konstatuoti kaltus vidaus reikalų ministro veiksmus Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius kaltų atsakovo veiksmų, nėra nustatytos visos valstybės pagal Civilinio kodekso 6.280 straipsnio 1 dalį ir Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės į buvusį vidaus reikalų ministrą R. P. sąlygos, dėl to nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo regresinį (atgręžtinį) reikalavimą dėl atsakovo neteisėtais veiksmais sukeltų materialinio pobūdžio pasekmių. Tai sudaro pagrindą pareiškėjo pareiškimą pripažinti nepagrįstu ir jį atmesti.

18485.

185Įvertinusi tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, netinkamai vertino byloje faktines aplinkybes, susijusias su ministro diskrecija priimti sprendimus, (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str., 142 str. 1 d.), dėl to atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

186Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

187Atsakovo R. P. apeliacinį skundą tenkinti.

188Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

189Pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmesti.

190Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Išplėstinė teisėjų kolegija... 4. I.... 5. 1.... 6. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras... 7. 2.... 8. Pagrįsdamas savo reikalavimą prokuroras nurodė, kad Lietuvos Respublikos... 9. 3.... 10. Atsakovas R. P. atsiliepime į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros... 11. 4.... 12. Atsakovas pažymėjo, kad O. Š. atleidimas iš pareigų nesukėlė jokių... 13. 5.... 14. Atsakovas paaiškino, kad jo veiksmuose negali būti nustatyta viena iš... 15. 6.... 16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės kontrolė atsiliepime į... 17. 7.... 18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į... 19. II.... 20. 8.... 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu... 22. 9.... 23. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo R. P. – buvusio... 24. 10.... 25. Bylos duomenys patvirtino, kad Valstybės kontrolė atliko VRM 2011 metų... 26. 11.... 27. Teismas aiškino, kad valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės... 28. 12.... 29. Teismas priėjo išvadą, kad įsiteisėjusiais teismo sprendimais, kuriuose... 30. 13.... 31. Byloje esantys duomenys tvirtino, kad pagal Lietuvos vyriausiojo... 32. 14.... 33. Teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovo argumentus, kad O. Š. išmokėtos... 34. 15.... 35. Teismas su Generalinės prokuratūros argumentais, kad neteisėti R. P.... 36. 16.... 37. Teismas konstatavo, kad neteisėtų įsakymų priėmimą lėmė ne tyčiniai... 38. 17.... 39. Teismas išaiškino, kad trejų metų ieškinio senaties terminas... 40. 18.... 41. Teismas VRM priteisė 6 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių sumą ? 15... 42. III.... 43. 19.... 44. Atsakovas R. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti... 45. 20.... 46. Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi VTĮ ir DK normomis pagal... 47. 21.... 48. Atsakovo veiksmai taip pat negali būti laikomi neteisėtais, nes jis naudojosi... 49. 22.... 50. Atsakovo teigimu, jo veiksmuose nėra nei civilinės atsakomybės, nei... 51. 23.... 52. Net ir sutinkant, jog pagal įstatymo analogiją gali būti taikomos VTĮ bei... 53. 24.... 54. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras,... 55. 25.... 56. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju susiklostė situacija ? ginčo... 57. 26.... 58. Pareiškėjas nurodo, kad nepaisant ginčo santykio teisinio kvalifikavimo... 59. 27.... 60. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu 2009 m. lapkričio... 61. 28.... 62. Pareiškėjo teigimu, nepagrįstas atsakovo argumentas, jog teismas neturėjo... 63. 29.... 64. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės kontrolė atsiliepime į apeliacinį... 65. 30.... 66. Valstybės kontrolės nuomone, teismas pagrįstai priteisė 6 vidutinių darbo... 67. 31.... 68. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į... 69. Išplėstinė teisėjų kolegija... 70. IV.... 71. 32.... 72. Prieš nagrinėjant atsakovo apeliacinį skundą dėl tokio pirmosios... 73. 33.... 74. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl reikalavimo atsakovui R. P., buvusiam... 75. 34.... 76. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo Generalinės prokuratūros... 77. 35.... 78. Atsakovas R. P. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo... 79. 36.... 80. Pareiškėjas prokuroras, gindamas viešąjį interesą, Vidaus reikalų... 81. 37.... 82. Byloje nustatyta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m.... 83. 38.... 84. Byloje esantys duomenys patvirtina teismo priteistų sumų O. Š. išmokėjimą... 85. 39.... 86. Taigi iš esmės byloje yra keliamas atsakovo R. P. (buvusio vidaus reikalų... 87. Dėl taikytinų teisės normų... 88. 40.... 89. Kilus konstitucingumo klausimui dėl ministro atsakomybės dėl žalos,... 90. 41.... 91. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog pagal Konstituciją, inter alia... 92. 42.... 93. Konstitucinis Teismas išaiškino, jog, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos... 94. 43.... 95. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas konstatuoti, jog... 96. Dėl subjekto, kuris kreipėsi į teismą... 97. 44.... 98. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog visuomenė turi teisėtą ir... 99. 45.... 100. Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog šio straipsnio... 101. 46.... 102. Susiklosčius tokiai situacijai ir pagal Žalos atlyginimo įstatymą... 103. Dėl senaties termino... 104. 47.... 105. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, jog sutrumpintas... 106. 48.... 107. Pastebėtina, jog atlyginimas už priverstinę pravaikštą O. Š. pervestas... 108. 49.... 109. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių... 110. 50.... 111. Šio ginčo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino, kad... 112. Dėl neteisėtų veiksmų ... 113. 51.... 114. Kaip jau minėta anksčiau, sprendžiat dėl žalos, padarytos ministro... 115. 52.... 116. Civilinio kodekso 6.246 straipsnio, reglamentuojančio neteisėtus veiksmus,... 117. 53.... 118. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje dėl valstybės... 119. 54.... 120. Ministrų statusas yra aptartas Vyriausybės įstatymo 26 straipsnyje, kuriame... 121. 55.... 122. Nagrinėjamu atveju atsakovo R. P. neteisėti veiksmai yra siejami su... 123. 56.... 124. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įsiteisėjusiais... 125. 57.... 126. Pasisakydama dėl neteisėtų vidaus reikalų ministro veiksmų, išplėstinė... 127. 58.... 128. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai laikoma, jog... 129. 59.... 130. Konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje susiklostęs atvejis, kuomet vidaus... 131. 60.... 132. Atsižvelgdama į tai, jog vidaus reikalų ministro, kaip ministerijos vadovo,... 133. 61.... 134. Atsakovo R. P. atsistatydinimas iš vidaus reikalų ministro pareigų buvo... 135. Dėl valstybės regreso teisės... 136. 62.... 137. Pagal Civilinio kodekso 6.280 straipsnį, atlyginęs kito asmens padarytą... 138. 63.... 139. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog valstybė pagal Civilinio kodekso... 140. Dėl valstybės įvykdytos pareigos atlyginti žalą... 141. 64.... 142. Konstitucinis Teismas 2018 m. kovo 8 d. nutarime pažymėjo, kad ministras... 143. 65.... 144. Pasisakydama dėl sąlygos, ar valstybė įvykdė pareigą atlyginti žalą,... 145. 66.... 146. Vidaus reikalų ministerija yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš... 147. Dėl kaltų veiksmų... 148. 67.... 149. Kaip matyti iš Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto... 150. 68.... 151. Pažymėtina, jog vien tai, kad administraciniai teismai pakeitė ir panaikino... 152. 69.... 153. Pasisakant dėl kaltų vidaus reikalų ministro veiksmų, pastebėtina, jog... 154. 70.... 155. Civilinės atsakomybės atveju laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant... 156. 71.... 157. Viešojoje teisėje kalbant apie valstybės institucijų tarnautojų ir vadovų... 158. 72.... 159. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 7 d. nutartyje... 160. 73.... 161. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog... 162. 74.... 163. Aiškinantis, ar ministro veiksmai, atlikti įgyvendinant vidaus administravimo... 164. 75.... 165. Taigi, jeigu pateiktoje motyvuotoje išvadoje dėl tarnybinio nusižengimo... 166. 76.... 167. Vertinant R. P. kaltės nustatymo aspektu reikšmingas aplinkybes, pirmiausia... 168. 77.... 169. Kaip jau minėta anksčiau, vidaus reikalų ministras 2009 m. spalio 2 d.... 170. 78.... 171. Nagrinėjamu atveju tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija 2010 m. vasario 22... 172. 79.... 173. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15... 174. 80.... 175. Reikia pažymėti, kad iš vidaus reikalų ministro 2010 m. kovo 9 d. įsakymo... 176. 81.... 177. Įvertinus su 2010 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1TE-58 priėmimu susijusius... 178. 82.... 179. Dėmesys atkreiptinas ir į tą aplinkybę, jog iš Komisijos galimam... 180. 83.... 181. Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija... 182. 84.... 183. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir... 184. 85.... 185. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja,... 186. Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos... 187. Atsakovo R. P. apeliacinį skundą tenkinti.... 188. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą... 189. Pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro,... 190. Sprendimas neskundžiamas....