Byla 2A-434-343/2013
Dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-383-780/2012 pagal ieškovės Uždarosios akcinės bendrovės „Akmuva“ ieškinį atsakovėms N. T. ir UAB „Algos inspekcija“

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Ramūno Mitkaus ir Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Algos inspekcija“ apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-383-780/2012 pagal ieškovės Uždarosios akcinės bendrovės „Akmuva“ ieškinį atsakovėms N. T. ir UAB „Algos inspekcija“.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškiniu (b.l. 2-8, t. 1) ieškovė prašė pripažinti negaliojančia 2012 m. balandžio 4 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. AI/NT/12/04/04, sudarytą tarp N. T., a.k. (duomenys neskelbtini) ir UAB „Algos inspekcija“, juridinio asmens kodas 302502734, bei priteisti iš atsakovių turėtas bylinėjimosi išlaidas nurodydama, kad atsakovė N. T. 2012 m. balandžio 4 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. AI/NT/12/04/04 perleido naujajam kreditoriui UAB „Algos inspekcija“ reikalavimo teises, kylančias iš 2008 m. rugsėjo 1 d. darbo sutarties Nr. 177, ir šios darbo sutarties pagrindu kylančius mokėjimus (darbo užmokestį, išeitines ir kasmetines nepanaudotų atostogų išmokas) bei visas kitas priklausančias sumas (baudas, delspinigius ir kt.). Sutartyje nurodyta, kad reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dieną skolininkės, t. y. ieškovės skola pradinei kreditorei, t. y. N. T. sudaro 6 447,79 Lt bei visi priklausantys pagal įstatymus delspinigiai, baudos ir kiti mokėjimai. Kadangi N. T. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi naujajam kreditoriui perdavė neegzistuojančią reikalavimo teisę, sutartis pripažintina negaliojančia. N. T. pagal darbo sutartį Nr. 177 Uždarojoje akcinėje bendrovėje „Akmuva“ dirbo sandėlininkės pareigose nuo 2008 m. rugsėjo 2 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d., o darbo sutartis 2009 m. rugpjūčio 31 d. buvo nutraukta šalių susitarimu, vadovaujantis DK 125 straipsnio nuostatomis, atsakovei N. T. 2009 m. rugpjūčio 25 d. pateikus siūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo. 2009 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutartis su atsakove šalių susitarimu buvo nutraukta, šalys taip pat susitarė, kad darbdavys atsakovei N. T. 304,76 Lt dydžio kompensaciją už nepanaudotas atostogas išmokės darbuotojos atleidimo dieną, o likusį 6 447,79 Lt dydžio priskaičiuotą darbo užmokestį išmokės per einamus kalendorinius metus. 2009 m. gruodžio 31 d. raštišku šalių susitarimu 2009 m. rugpjūčio 31 d. susitarimas buvo papildytas pakeičiant galutinį atsiskaitymo terminą į 2010 m. gruodžio 31 d. Vykdant šį susitarimą su atsakove N. T. buvo visiškai atsiskaityta, jai yra išmokėtos visos sutartos ir priklausančios išmokos, susijusios su darbo teisiniais santykiais. Nurodytas faktas yra patvirtintas 2011 m. spalio 28 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3053-260/2011 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-182/2012. Kadangi ieškovė buvo visiškai atsiskaičiusi su atsakove N. T., pastaroji, 2012m. balandžio 4 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. AI/NT/12/04/04 perleidusi naujajam kreditoriui UAB „Algos inspekcija“ reikalavimo teises, kylančias iš 2008 m. rugsėjo 1 d. darbo sutarties Nr. 177, perleido tokią reikalavimo teisę, kurios ji neturėjo, t. y. perleido nebeegzistuojančią reikalavimo teisę, dėl ko ši reikalavimo teisės perleidimo sutartis yra niekinė. N. T., veikdama išvien su naujuoju kreditoriumi, šiam perdavė tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu nebeįmanomas išieškojimas, tuo pažeidė CK 6.102 straipsnio 1 dalies reikalavimus, dėl ko pagal CK 6.105 straipsnio 1 dalies nuostatas ji atsako naujajam kreditoriui už perduoto reikalavimo negaliojimą. Šalys, pasirašydamos reikalavimo perleidimo sutartį, taip pat pažeidė CK 6.104 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi iš pateiktų duomenų matosi, kad viena šalis (pradinis kreditorius) neperdavė, o kita šalis (naujasis kreditorius) nepriėmė dokumentų, patvirtinančių reikalavimo teisę, t. y. dokumentų, iš kurių būtų galima konstatuoti apie esančios prievolės pagrįstumą ir jos mastą. Atsakovė N. T. 2012 m. balandžio 4 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. AI/NT/12/04/04 perleido naujajam kreditoriui UAB „Algos inspekcija“ neegzistuojančią reikalavimo teisę ir tuo pažeidė CK 6.102 straipsnio 1 dalies reikalavimus bei imperatyvias įstatymo nuostatas, dėl ko remiantis CK 1.80 straipsniu ši sutartis yra niekinė ir negaliojanti.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Lazdijų rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 22 d. sprendimu (b.l. 107-112, t. 1) ieškinį patenkino iš dalies, pripažino N. T. ir UAB „Algos inspekcija“ Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. AI/NT/12/04/04, sudarytos 2012 m. balandžio 4 d., 1.1. punktą ir 1.2. punktą negaliojančiais tose dalyse, kuriose buvo perleista teisė reikalauti iš skolininko darbo sutarties pagrindu kylančius mokėjimus (darbo užmokestį, išeitines ir kasmetines nepanaudotų atostogų išmokas), kurių dydis reikalavimo perleidimo metu sudarė 6 447,79 Lt, likusioje dalyje ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas, priteisdamas ieškovei solidariai iš atsakovių 873,50Lt bylinėjimosi išlaidų, atsakovei UAB „Algos inspekcija“ priteisdamas iš ieškovės 800 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteisdamas valstybei iš ieškovės 8,15 Lt bylinėjimosi išlaidų bei priteisdamas solidariai iš atsakovių N. T. ir UAB „Algos inspekcija“ 8,15 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, kad darbdaviui Uždarajai akcinei bendrovei „Akmuva“ uždelsus atsiskaityti su atsakove N. T. ne dėl jos kaltės, pastaroji įgijo teisę reikalauti sumokėti DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytą jos vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką ir šią reikalavimo dalį turėjo teisę perleisti naujajam kreditoriui. Kadangi N. T. sudarant su UAB „Algos inspekcija“ 2012 m. balandžio 4 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. AI/NT/12/04/04 ieškovė jau buvo sumokėjusi atsakovei N. T. darbo sutarties pagrindu priklausančią 6 447,79 Lt sumą, numatytą 2009 m. rugpjūčio 31 d. ieškovės ir atsakovės N. T. susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo, atsakovė N. T. šios reikalavimo teisės negalėjo perleisti naujajam kreditoriui. Teismui nustačius, kad ieškovė 2009 m. rugpjūčio 31 d. šalių susitarimo ir jo 2009 m. gruodžio 31 d. pakeitimo laiku neįvykdė, iki 2010 m. gruodžio 31 d. atsakovei N. T. mokėtinų sumų neišmokėjo, konstatavo, kad N. T. nuo 2011 m. sausio 1 d. įgijo ir turi teisę reikalauti iš ieškovės DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytų netesybų už visą uždelsimo laikotarpį. Teismas taip pat nurodė, kad DK 125 straipsnis leidžia darbdaviui ir darbuotojui susitarti dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų, tačiau neleidžia darbdaviui šalių susitarimu išvengti DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytų sankcijų už tokio susitarimo nesilaikymą. DK nenumato jokių išimčių kada DK 141 straipsnio 3 dalyje numatyta papildoma garantija darbuotojui ir sankcija darbdaviui galėtų būti netaikoma, todėl sprendė, kad ieškovė nepagrįstai teigia atsakovę N. T. neįgijus teisės reikalauti sumokėti jai vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo laiką, nes dėl to jos nesusitarė nutraukdamos sutartį, o atsakovė iš ieškovės niekada nereikalavo tokių išmokų iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo. Teismas pažymėjo, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje numatyta sankcija darbdaviui taikoma esant bet kuriam darbo sutarties pasibaigimo pagrindui, kadangi tai yra imperatyvi įstatymo norma, dėl kurios taikymo ar netaikymo darbo sutarties šalys neprivalo susitarti, o be to, jei darbuotojas reikalauja, darbdaviui visuomet taikomi DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyti teisiniai padariniai, nepaisant to, buvo šalių ginčas dėl tam tikros išmokos mokėjimo anksčiau ar ne. Teismas nurodė, kad kadangi naujasis kreditorius, kuriam darbuotoja N. T. šią teisę perleido, reikalauja, kad ieškovė sumokėtų DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytas netesybas, tai ši sankcija atsakovei kaip darbdavei taikytina. Teismas konstatavo, kad ieškovė neteisingai aiškina DK 125 straipsnio ir 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų teisės normų tarpusavio santykį, teigdama, kad DK 141 straipsnio 3 dalis ieškovei negali būti taikoma, nes pagal DK 125 straipsnį nutraukdama darbo sutartį ji su atsakove N. T. nesusitarė dėl tokių sankcijų taikymo. Teismas pripažino, kad pasitelkdama tokį darbo įstatymo aiškinimą ieškovė nesąžiningai siekia išvengti atsakomybės už delsimą laiku atsiskaityti su savo atleista darbuotoja. Teismas nustatė, kad ieškovė darbo sutarties pagrindu priklausančias išmokas atsakovei galutinai sumokėjo uždelsusi 10 mėnesių ir 20 dienų, todėl sprendė, kad remiantis DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma atsakovė N. T. įgijo teisę reikalauti iš ieškovės įstatyme numatytų delspinigių už uždelstą atsiskaityti laiką. Teismas sprendė, kad atsakovei N. T. sudarant su atsakove UAB „Algos inspekcija“ byloje ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį ji turėjo teisę perleisti sutarties 1.1 punkte numatytą teisę reikalauti visų pagal įstatymus priklausančių delspinigių, baudų ir kitų mokėjimų, nes cesijos sutarties sudarymo metu ieškovė buvo sumokėjusi tik 6 447,79 Lt darbo užmokesčio skolą, bet ne pagal įstatymą priklausančius delspinigius, todėl šioje dalyje reikalavimo dalis dėl teisės reikalauti delspinigių priteisimo buvo galiojanti ir atsakovė N. T. nepažeidė CK 6.102 straipsnio 1 dalyje numatyto draudimo, dėl ko šioje dalyje pripažinti negaliojančia sutarties dalį remiantis CK 1.80 straipsniu laikė nesant pagrindo ir šioje dalyje ieškinį atmetė. Kadangi ieškovė ginčijamos sutarties sudarymo metu atsakovei N. T. buvo sumokėjusi 6 447,79 Lt skolą, atsakovė šio reikalavimo naujam kreditoriui negalėjo perleisti. Teismas kilusį ginčą dėl pavėluoto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimo paskirstymo sprendė vadovaudamasis ne CK 6.54 straipsnio, bet DK 207 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ir laikė, kad pavėluotai darbdavio mokamos darbo užmokesčio sumos yra skiriamos pagrindinei darbdavio prievolei, numatytai DK 141 straipsnio 1 dalyje, įvykdyti, tačiau kaip papildoma sankcija darbdaviui už visą uždelsimo laiką jam yra skaičiuojami DK 141 straipsnio 3 dalyje numatyti delspinigiai, kurie yra išmokami kartu su pagrindine skola, o ne užskaitomi pirmesne eile. Teismas sprendė, kad ieškovė 2011 m. spalio 20 d. sumokėjusi 6 447,79 Lt darbo užmokesčio skolą įvykdė pagrindinę savo prievolę, kuri pasibaigė jos įvykdymu, ir laikė, kad reikalavimo perleidimo sutartis šioje dalyje yra prieštaraujanti imperatyviai CK 6.102 straipsnio 1 dalies įtvirtintai įstatymo normai, dėl ko ieškinį šioje dalyje tenkino ir pripažino negaliojančia sutartį šioje dalyje pagal CK 1.80 straipsnį. Teismas, išnagrinėjęs bylą, išsprendė ir bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą ieškovei priteisimo klausimą, ir nurodė, kad ieškovė rašytinį prašymą priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas yra pateikusi savo ieškinyje, o šių išlaidų paskaičiavimą pagrindžia ieškovės pateikti dokumentai, todėl laikė, kad šiuo atveju nebuvo pažeistos CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos. Teismas nurodė, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nereikalaujama, jog rašytinis šalies prašymas su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu būtinai būtų pateiktas kaip atskiras nuo ieškinio ar atsiliepimo dokumentas.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

8Apeliaciniu skundu (b.l. 2-5, t. 2) atsakovė UAB „Algos inspekcija“ prašo Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Savo poziciją apeliantė grindžia šiais argumentais:

  1. Ieškovės ir atsakovės N. T. 2009 m. rugpjūčio 31 d. sudaryto susitarimo 3 punkte yra įtvirtinta, kad darbdavys darbuotojai sumokės priskaičiuotą darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, todėl tokia susitarimo nuostata leidžia teigti, kad šalys išreiškė savo valią ir dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką mokėjimo. Ieškovės sumokėta 6 447,79 Lt suma negali būti laikoma tinkamu skolinių įsipareigojimų įvykdymu, skola, kylanti iš darbo teisinių santykių, nėra padengta, skoliniai įsipareigojimai nėra įvykdyti, todėl laikytina, kad ieškovė neteisingai traktuoja situaciją, kad sumokėjusi 6 447,79 Lt sumą ji tinkamai įvykdė savo prievolę.
  2. Kadangi teismas sprendime prievolę sumokėti darbo užmokestį laiko pagrindine prievole, tai teisiškai nepagrįstas yra teismo sprendimas pripažinti negaliojančia 2012 m. balandžio 4 d. Reikalavimo perleidimo sutartį ta dalimi, kuria perleista pagrindinė prievolė (reikalavimas sumokėti darbo užmokestį), paliekant galioti sutarties dalį, kuria perleistas reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio (teismo įvardinta kaip delspinigiai) už uždelsimo laiką. Teiginys, kad prievolė sumokėti darbo užmokestį yra pagrindinė implikuoja teiginį, kad prievolė sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką yra papildoma (akcesorinė) prievolė. Kadangi civilinės teisės doktrinoje laikoma, kad papildoma prievolė yra susijusi su pagrindine (papildomą prievolę ištinka pagrindinės prievolės likimas), todėl teisiškai negalima situacija, kad kitam asmeniui yra perleidžiama tik papildoma prievolė, neperleidžiant pagrindinės prievolės. Dėl ko teismo sprendimas, kuriuo pripažinta, kad N. T. negalėjo perleisti reikalavimo dėl darbo užmokesčio sumokėjimo, tačiau turėjo teisę perleisti reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką sumokėjimo (papildomą prievolę) yra nepagrįstas. Teismas turėjo taikyti CK 6.54 straipsnį, pagal kurį laikoma, kad ieškovės sumokėta 6 447,79 Lt suma yra skiriama vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką (delspinigių) dalies sumokėjimui, o pagrindinė prievolė – darbo užmokesčio sumokėjimas - lieka neįvykdyta.
  3. Aiškinant 2009 m. rugpjūčio 31 d. susitarimo 3 ir 4 punktą šalys pripažino kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimą bei darbdavio galimybę vykdyti dalinius atsiskaitymus iki visiško atsiskaitymo su darbuotoja. Remiantis CK 6.54 straipsnio 1 dalimi, jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, palūkanoms, netesyboms ir tik ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti, todėl ieškovės 2011 m. spalio 20 d. sumokėtus 6 447,79 Lt pradinis ir naujasis kreditoriai turi teisę laikyti netesybomis (delspinigiais).
  4. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad sprendžiant ginčą dėl ieškovės pavėluotai sumokėtų išmokų paskirstymo eilės reikia taikyti DK nuostatas, kadangi atsakovė N. T. teisiškai negalėjo perleisti naujajam kreditoriui be pagrindinės prievolės tik papildomą prievolę. Reikalavimo perleidimo sutartis ir su ja susiję teisiniai santykiai yra civiliniai teisiniai santykiai, naujasis kreditorius turi teisę remtis CK 6.54 straipsniu ir laikyti, kad ieškovė padengė tik dalį delspinigių, tačiau dar neįvykdė pagrindinės prievolės – nesumokėjo darbo užmokesčio.
  5. Teismas nepagrįstai nesivadovavo CPK 98 straipsnio 1 dalimi ir priteisė ieškovei jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. 2011 m. įsigaliojus CPK pakeitimams CPK 98 straipsnio 1 dalies norma buvo papildyta nurodant, kad „Dėl išlaidų už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu“. Tai reiškia, kad teismui būtina pateikti atskirą rašytinį prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, o kadangi ieškovė tokio prašymo teismui nepateikė, teismas nepagrįstai priteisė jai iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.

9Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 25-26, t. 2) atsakovė N. T. prašo apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti 2012 m. spalio 22 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Savo sutikimą su apeliaciniu skundu atsakovė grindžia šiais argumentais:

  1. Ieškovė nesilaikė sudaryto susitarimo ir nustatytu terminu nesumokėjo N. T. priklausančios pinigų sumos, todėl, praėjus sutartam atsiskaitymo terminui, atsakovė ieškovės sumokėtas sumas turi teisę remdamasi CK 6.54 straipsnio nuostatomis laikyti netesybomis (vidutiniu darbo užmokesčiu už uždelsimo laiką), ir laikyti, kad darbdavys sumokėjo dalį netesybų, o pagrindinė skola liko nepadengta, dėl ko, sudarant 2012 m. balandžio 4 d. reikalavimo perleidimo sutartį, atsakovė turėjo galiojantį reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų priteisimo.
  2. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas, kadangi ieškovė nebuvo pateikusi prašymo raštu su bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Ieškovė teismo posėdžio metu iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos tokio prašymo teismui nepateikė.

10Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 29-31, t. 2) ieškovė Uždaroji akcinė bendrovė „Akmuva“ prašo apeliacinį skundą atmesti, 2012 m. spalio 22 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Savo nesutikimą su apeliaciniu skundu ieškovė grindžia šiais argumentais:

  1. Šalių susitarimo 7 punkte yra nustatyta, kad darbdaviui įvykdžius visus savo įsipareigojimus pagal minėtą susitarimą, darbuotojas neturės jokių pretenzijų ir reikalavimų darbdaviui ryšium su darbo santykiais ir jų pasibaigimu, todėl ieškovei 2011 m. spalio 10 d. sumokėjus visą susitarime nustatytą sumą - 6 447,79 Lt - atsakovė N. T. neteko teisės reikšti ieškovei jokių pretenzijų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, įskaitant reikalavimą sumokėti vidutinį darbo užmokestį.
  2. Byloje neginčijamas faktas, kad 6 447,79 Lt darbo užmokesčio įsiskolinimą ieškovė atsakovei N. T. sumokėjo 2011 m. spalio 20 d., todėl pagrindinė skola atsakovei yra sumokėta visiškai. Net ir tuo atveju, jei ieškovei būtų kilusi pareiga mokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, šios ieškovės pareigos nebūtų galima laikyti pagrindine skola. Vidutinio darbo užmokesčio mokėjimas pagal DK 141 straipsnio 3 dalyje yra netesybos, kurių negalima tapatinti su pagrindine skola, dėl ko net ir nesumokėjus vidutinio darbo užmokesčio, tačiau sumokėjus susidariusį darbo užmokesčio ar kitų mokėjimų įsiskolinimą, yra ir turi būti pripažįstama, kad skola atsakovei yra sumokėta.
  3. Ieškovės ir atsakovės N. T. santykiams DK 141 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma ir todėl, kad, sudarydamos susitarimą, šalys nesusitarė, jog laiku neatsiskaičius pagal susitarimą ieškovei bus taikoma DK 141 straipsnio 3 dalis. Nekorektiška yra šalių susitarimo 3 punkto interpretacija laikant, kad ieškovė pagal jį įsipareigojo mokėti ir vidutinį darbo užmokestį už atsiskaityti uždelstą laikotarpį, kadangi šiame susitarimo punkte yra nurodyta aiški suma, kurią ieškovė įsipareigoja sumokėti, šios sumos sumokėjimo tvarka, dėl ko interpretuoti šio susitarimo punkto plečiamai, kaip ieškovės įsipareigojimo papildomai sumokėti ir vidutinį darbo užmokestį, nėra jokio pagrindo. Kadangi ieškovei vykdant mokėjimus atsakovei N. T. ieškovės ir apeliantės nesiejo jokie teisiniai santykiai, apeliantė ieškovės atliekamų mokėjimų neturėjo teisės įskaityti pagal savo pageidavimą ar CK 6.54 straipsnio reikalavimus.
  4. Ieškovė atsakovei N. T. mokėjimus vykdė pagal šalių sudarytą susitarimą, kuris buvo sudarytas ir jam taikomi darbo teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai, todėl ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad darbo santykiuose pavėluotai darbdavio mokamos darbo užmokesčio sumos pirmiausia yra skiriamos pagrindinei darbdavio prievolei – atsiskaitymams su atleidžiamu darbuotoju įvykdyti, o delspinigiai negali būti įskaitomi pirmesne eile.
  5. Net ir tuo atveju, jei ieškovės ir atsakovės N. T. atsiskaitymo santykiams būtų taikomas CK 6.54 straipsnis, minėto straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą negu nustatyta minėto straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse. Šiuo atveju ieškovė kiekviename pavedime aiškiai nurodė mokėjimo paskirtį – pagal šalių susitarimą, o šalys susitarime buvo susitarusios tik dėl 6 447,79 Lt sumos sumokėjimo, jokių kitų mokėjimų, delspinigių ar vidutinių darbo užmokesčio mokėjimo susitarime nebuvo numatyta, todėl nekyla jokių abejonių, jog atliktais mokėjimais ieškovė dengė susitarime nurodytą sumą - 6 447,79 Lt. Nesutikdama su tokiu mokėjimo paskirstymu atsakovė N. T. turėjo teisę tokio prievolės įvykdymo nepriimti, tačiau ji tokio veiksmo niekada neatliko, jokių pretenzijų dėl mokamų įmokų paskirstymo ieškovei nereiškė, kas reiškia ne ką kitą, o tai, kad ieškovės mokėtais mokėjimais buvo dengiama susitarime nurodyta suma – 6 447,79 Lt.
  6. Priėmusi ieškovės mokėtas įmokas nei atsakovė N. T., nei apeliantė neturi teisės ginčyti ieškovės mokėtų įmokų paskirstymo, kas reiškia, jog ieškovė iki 2011 m. spalio 20 d. padengė pagrindinį įsiskolinimą atsakovei N. T. pagal šalių sudarytą susitarimą, dėl ko laikytina, kad atsakovė N. T. reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu neturėjo reikalavimo teisės į 6 447,79 Lt sumą, kadangi ji jai jau buvo sumokėta.

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbdavio pareigą mokėti vidutinį darbo užmokestį uždelsus atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, tinkamai sprendė klausimą dėl galimybės vykdant mokėjimus, atsiradusius iš darbo teisinių santykių, remtis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis įmokų paskirstymo klausimą, dėl galimybės perleisti reikalavimo teisę ir į papildomą prievolę, teisingai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą, tačiau netinkamai taikė teisės normas, sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo esant šalių daugetui ir bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai priteisimo.

13Pažymėtina, kad tiek apeliaciniame skunde, tiek ir ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodomi argumentai dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo šiuo konkrečiu atveju, tačiau, kadangi ieškovė teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo neginčija, o teismas pripažino atsakovės N. T. teisę reikalauti DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytų išmokų atlyginimo, dėl ko laikytina, kad šioje dalyje teismas priėmė atsakovei palankų teismo sprendimą, su kuo atsakovė sutinka ir pateiktame apeliaciniame skunde, spręstina, kad apeliacinės instancijos teismui netikslinga iš esmės pasisakyti dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų, susijusių su šios normos taikymu ginčo teisiniams santykiams, kadangi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad darbdavys laiku neatsiskaitė su atleidžiama darbuotoja, pagrįstai taikė minėtą DK nuostatą ginčo teisinimas santykiams. Nurodytu klausimu pasisakytina tik tiek, kiek tai susiję su galimybe perleisti reikalavimo teisę į minėtos normos pagrindu darbuotojui priklausančių sumų atlyginimą.

14Nustatyta, kad ginčijama 2012 m. balandžio 4 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. AI/NT/12/04/04 pradinis kreditorius N. T. perleido naujajam kreditoriui UAB „Algos inspekcija“ reikalavimo teises į Uždarąją akcinę bendrovę „Akmuva“, kylančias iš 2008 m. rugsėjo 1 d. Darbo sutarties Nr. 177 6 447,79 Lt sumai bei visas priklausančias kitas sumas. Ginčo dėl to, jog ieškovė reikalavimo perleidimo sutartyje nurodyta konkrečią sumą 6 447,79 Lt yra sumokėjusi atsakovei, savo buvusiai darbuotojai N. T., nekyla, tą patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, tačiau iš esmės ginčas byloje yra kilęs dėl to, ar minėtą sumą tiek pradinė kreditorė, tiek ir reikalavimo teises perėmusi naujoji kreditorė nurodytą sumą gali užskaityti kaip ieškovės mokėtinus kitus mokėjimus, o ne kaip pagrindinės skolos – darbo užmokesčio sumokėjimą.

15Dėl galimybės perleisti reikalavimo teisę į sumas, mokėtinas darbdavio darbuotojui pagal DK 141 straipsnio 3 dalį

16Nors ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą neigia atsakovės N. T. teisę reikalauti sumų, mokėtinų pagal DK 141 straipsnio 3 dalį, tačiau ieškovei teismo sprendimo neginčijant, laikytina, jog ginčo byloje dėl skundžiamu teismo sprendimu ieškovės buvusiai darbuotojai N. T. pripažintos reikalavimo teisės į DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu mokėtinas sumas, t. y. į mokėtiną vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką, nekyla. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė, kaip darbdavė, vėlavo atsiskaityti su atleidžiama darbuotoja ne dėl jos kaltės 10 mėnesių ir 20 dienų, todėl ji pagrįstai įgijo teisę reikalauti iš ieškovės pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinų sumų, dėl ko sprendė atsakovę N. T. turėjus galimybę šią reikalavimo teisę perleisti naujajam kreditoriui. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai sprendė, kad atsakovė N. T. turėjo galimybę perleisti reikalavimo teisę į minėtų sumų sumokėjimą, kadangi šiai prievolei esant papildomai ir priklausomai nuo pagrindinės prievolės, t. y. prievolės sumokėti darbo užmokestį, reikalavimo teisė, atsiradusi tik iš papildomos prievolės, negalėjo būti perleista teismui pripažinus, jog iš pagrindinės prievolės atsiradusios reikalavimo teisės atsakovė negalėjo perleisti, kadangi pagrindinė prievolė buvo pasibaigusi ją tinkamai įvykdžius. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti, kadangi net ir tuo atveju, kai pagrindinė prievolė yra pasibaigusi, pripažįstama teisė, o kartu ir galimybė perleisti reikalavimo teisę, atsiradusią iš papildomos prievolės. Pažymėtina, kad galimos tokios situacijos, kai pasibaigus pagrindinei prievolei ją tinkamai įvykdžius papildoma prievolė lieka neįvykdyta, dėl ko tokiu atveju galimas reikalavimo teisės perleidimas ir į iš papildomos prievolės atsiradusį reikalavimą.

17DK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta darbdavio pareiga visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, išskyrus tuos atvejus, kuomet DK ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu yra nustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Tais atvejais, kai darbdavys uždelsia atsiskaityti su darbuotoju ne dėl šio kaltės, darbdavys privalo mokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis). Formuodamas teismų praktiką dėl DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta darbdavio pareiga sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką yra papildomas atleidžiamo darbuotojo teisių apsaugos svertas, jei darbdavys netinkamai vykdytų pareigą laiku atsiskaityti, šios normos paskirtis yra dvejopa: pirma, joje nustatytas kompensacinis mechanizmas, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos; antra – tai sankcija darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje I. G. v. AB „Vilniaus Vingis“, bylos Nr. 3K-3-70/2007; 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; kt.). Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis, jog prievolė sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laikotarpį yra susijusi su prievole sumokėti darbo užmokestį, tačiau negalima sutikti, kad reikalavimo teisė, kylanti iš prievolės sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laikotarpį negali būti perleista neturint reikalavimo teisės į darbo užmokesčio sumokėjimą. Pažymėtina, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytų sumų skaičiavimo termino pradžia ir pabaiga iš esmės yra susiję su pagrindinės prievolės sumokėti darbo užmokestį tinkamu įvykdymu, tačiau tas faktas, kad šios prievolės nurodytu aspektu yra susiję tarpusavyje, neleidžia laikyti, jog ir galimybė reikalauti minėtų sumų sumokėjimo išimtinai yra priklausoma tik nuo pagrindinės prievolės sumokėti darbo užmokestį. Pažymėtina, kad darbuotojui įstatymas nedraudžia reikalauti tiek visų mokėtinų sumų sumokėjimo, tiek ginant savo pažeistas teises reikalauti tik tam tikrų sumų priteisimo savo valia atsisakius reikalavimo dėl tam tikrų mokėtinų sumų, taip pat nedraudžiama reikalauti visų sumų priteisimo tiek pačiam asmeniškai, tiek dalies mokėtinų sumų reikalavimo teisę perleidus kitam asmeniui ar asmenims. Nurodytos aplinkybės tik patvirtina, kad nėra ribojama galimybė reikalavimo teises turinčiam asmeniui atskirai perleisti iš pagrindinės prievolės ir papildomos prievolės atsiradusias reikalavimo teises. Kadangi teismas laikė, kad iš papildomos prievolės atsiradusi mokėtina suma yra delspinigiai, spręstina, jog galimybė perleisti reikalavimo teisę tik į mokėtinus delspinigius nėra ribojama, net ir tuo atveju, jei pagrindinė prievolė, dėl kurios netinkamo įvykdymo mokėtini delspinigiai, ir yra pasibaigusi.

18Dėl įmokų paskirstymo darbdaviui mokant darbuotojui sumas, mokėtinas esant darbo teisiniams santykiams

19Su pirmiau aptartu apeliacinio skundo argumentu neatsiejamai yra susijęs ir kitas apeliacinio skundo argumentas dėl įmokų paskirstymo. Pažymėtina, kad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad kitų teisės šakų normos, įskaitant ir civilinius įstatymus (CK 1.1 str. 3d., DK 1 str.), reglamentuojančios panašius santykius, gali būti taikomos tada, jeigu darbo teisės normose nėra tiesioginės normos, reglamentuojančios tam tikrą santykį ir jeigu negalima pritaikyti norminių darbo teisės aktų analogijos (DK 9 str.). Toks taikymas yra grindžiamas tuo, kad darbo teisė yra privatinės teisės šaka, kurioje numatytos specialiosios normos bendrųjų civilinės teisės normų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-25 nutartis, c. b. Nr. 3K-3-235/2010). Pagal įstatyminį reglamentavimą DK nuostatos reguliuodamos darbo santykius turi pirmenybę bendrųjų privatinės teisės nuostatų atžvilgiu (DK 11 str. 1 d.). Nors DK ir nėra konkrečios nuostatos, kuri reglamentuotų įmokų, mokamų darbdavio šiam vėluojant atsiskaityti su darbuotoju, paskirstymą, tačiau apeliacinės instancijos teismo kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas spręsdamas 6 447,79 Lt dydžio sumos priskyrimo konkrečioms mokėtinoms sumoms klausimą ginčo byloje pagrįstai rėmėsi ne CK 6.54 straipsniu, reglamentuojančiu įmokų paskirstymą, bet DK 207 straipsniu, remiantis kuriuo pagrįstai sprendė, kad pavėluotai darbdavio mokamos darbo užmokesčio sumos yra skiriamos iš pradžių pagrindinei darbdavio prievolei įvykdyti, o ne užskaitomos pirmesne eile nei kad mokėtinas darbo užmokestis. Pasisakant dėl nurodytos nuostatos taikymo ginčo teisiniams santykiams pažymėtina, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į darbo užmokesčio, kaip atlyginimo už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, specifiką. Be to, nors pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos įmokos yra panašios savo prigimtimi, taikymo pagrindais (vėluojant vykdyti piniginę prievolę) ir tvarka į civilinėje teisėje numatytas netesybas, tačiau negalima neatsižvelgti į tai, jog šios sumos yra mokamos egzistuojant darbo teisiniams santykiams, kurie savo prigimtimi ir šalių pobūdžiu skiriasi nuo sutartinių civilinių teisinių santykių. Nurodytos aplinkybės, taip pat darbo teisinių santykių specifika, darbo užmokesčio, kaip atlyginimo už atliktą darbą pobūdis lemia, kad esant situacijai, kai be darbo užmokesčio darbdavys privalo mokėti ir kitas mokėtinas sumas, kaip kad šiuo atveju tam tikras sumas už vėlavimą atsiskaityti su darbuotoju, darbdavio įmokos pirmiausia užskaitomos kaip darbo užmokestis, o ne kitoms mokėtinoms sumoms padengti ir šiais atvejais CK 6.54 straipsnis, reglamentuojantis įmokų paskirstymą, tiesiogiai netaikomas. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad reikalavimo perleidimo sutartis ir su ja susiję teisiniai santykiai yra civiliniai teisiniai santykiai, tačiau negalima neatsižvelgti į tai, iš kokių teisinių santykių yra kilusi reikalavimo teisė. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai 6 447,79 Lt sumą, sumokėtą darbdavio, užskaitė kaip pavėluotai sumokėto darbo užmokesčio sumą, o ne ją paskirstė remiantis CK 6.54 straipsnyje nustatyta tvarka kitoms mokėtinoms sumoms padengti. Be to, sutiktina su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytomis aplinkybėmis, jog atsakovė N. T. nereiškė jokių pretenzijų dėl mokėtinų sumų skyrimo darbo užmokesčiui pagal šalių susitarimą apmokėti.

20Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo

21CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Be to, nustatyta, kad minėtos išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nebuvo pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

22Apeliaciniu skundu yra ginčijama teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovių yra priteistos bylinėjimosi išlaidos už advokatų teisines paslaugas, teigiant, jog ieškovė nebuvo pateikusi atskiro rašytinio prašymo dėl šių išlaidų priteisimo. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka, kadangi, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, CPK 98 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtintas konkretus reikalavimas, jog prašymas dėl šių bylinėjimosi išlaidų priteisimo būtų pateiktas atskiru rašytiniu dokumentu. Nors atskiras konkretus rašytinis prašymas dėl išlaidų už advokato teisines paslaugas priteisimo teismui ir nebuvo pateiktas, tačiau nustatyta, jog ieškovė teismui pateiktame ieškinyje buvo pareiškusi prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų iš atsakovių priteisimo (b.l. 7, t. 1), kas leidžia spręsti, jog ieškovė yra pareiškusi prašymą dėl išlaidų už advokato teisines paslaugas priteisimo. Be to, paminėtina, kad prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas buvo pareikštas ir teismo posėdžio metu žodžiu (b.l. 105, t. 1). Pažymėtina, kad remiantis CPK 79 straipsnio 1 dalimi, 88 straipsniu, į bylinėjimosi išlaidų sąvoką įeina ir išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, todėl ieškinyje pareikšto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo vertinimas kitaip, nei kaip prašymo priteisti visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas byloje, tarp jų ir išlaidas už advokato teisinę pagalbą, būtų nepagrįstas, neatitiktų protingumo ir sąžiningumo principų. Ieškovę civilinėje byloje atstovavo advokatas V. K. (b.l. 82, t. 1), kuris pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius ieškovės turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Byloje esantys įrodymai (b.l. 36-37, 101-102, t. 1) patvirtina ieškovės turėtas išlaidas advokato teisinei pagalbai, taip pat remiantis jais galima konkrečiai nustatyti advokato suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, t.y. ieškinio parengimas bei atstovavimas teisme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad net ir esant žodiniam prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, rašytiniais įrodymais pagrindus turėtas išlaidas už advokato teisines paslaugas, vien tik prašymo pateikimo formos neatitikimas įstatymo reikalavimui negali lemti atsisakymo priteisti išlaidas už advokato pagalbą. Atsižvelgiant į visas pirmiau nurodytas aplinkybes, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė bylinėjimosi išlaidų, turėtų už advokato suteiktas teisines paslaugas, ieškovei priteisimo klausimą, kadangi negalima spręsti, jog ieškovės pateiktas prašymas dėl šių išlaidų priteisimo neatitiko CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatų.

23Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, iš atsakovių jas priteisė solidariai. Teisės aktai solidarios atsakomybės už bylinėjimosi išlaidų atsiradimą nenumato, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovių priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovei tikslintina, šias išlaidas paskirstant atsakovėms lygiomis dalimis.

24Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš šalių bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. CPK 96 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jeigu iš šalies į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. 2011 m. lapkričio 7d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10 Lt. Pirmosios instancijos teismas atitinkamai iš ieškovės valstybei priteisė 8,15 Lt, o iš atsakovių priteisė valstybei solidariai 8,15 Lt. Kadangi nurodytos iš kiekvienos iš šalių valstybei priteistos sumos neviršija nustatytos minimalios valstybės naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, nurodytos išlaidos teismo sprendimu nepagrįstai buvo priteistos iš šalių valstybės naudai, dėl ko yra pagrindas teismo sprendimą šioje dalyje tikslinti, nurodant, kad bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai iš šalių nepriteistinos.

25Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nepasisakytina. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, dėl apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas.

26Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

27Apeliacinį skundą atmesti.

28Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

29Patikslinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovių priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovei ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei nurodant, jog ieškovei UAB „Akmuva“ iš atsakovių N. T. ir UAB „Algos inspekcija“ priteistina po 436,75 Lt bylinėjimosi išlaidų, valstybei neatlyginant išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

30Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškiniu (b.l. 2-8, t. 1) ieškovė prašė pripažinti negaliojančia 2012 m.... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 22 d. sprendimu (b.l.... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 8. Apeliaciniu skundu (b.l. 2-5, t. 2) atsakovė UAB „Algos inspekcija“ prašo... 9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 25-26, t. 2) atsakovė N. T. prašo... 10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 29-31, t. 2) ieškovė Uždaroji... 11. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 12. Vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo... 13. Pažymėtina, kad tiek apeliaciniame skunde, tiek ir ieškovės atsiliepime į... 14. Nustatyta, kad ginčijama 2012 m. balandžio 4 d. Reikalavimo perleidimo... 15. Dėl galimybės perleisti reikalavimo teisę į sumas, mokėtinas darbdavio... 16. Nors ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą neigia atsakovės N. T.... 17. DK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta darbdavio pareiga visiškai atsiskaityti... 18. Dėl įmokų paskirstymo darbdaviui mokant darbuotojui sumas, mokėtinas esant... 19. Su pirmiau aptartu apeliacinio skundo argumentu neatsiejamai yra susijęs ir... 20. Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo... 21. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai yra priimtas... 22. Apeliaciniu skundu yra ginčijama teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš... 23. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos... 24. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė... 25. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės... 26. Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija... 27. Apeliacinį skundą atmesti.... 28. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą iš esmės... 29. Patikslinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovių priteistas bylinėjimosi... 30. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos....