Byla 3K-3-54-701/2017
Dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys G. M. ir uždaroji akcinė bendrovė „Dainesa“

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. V.R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ropokalnis“ ieškinį atsakovui K. V. R. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys G. M. ir uždaroji akcinė bendrovė „Dainesa“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro, prašė priteisti iš atsakovo 73 339,80 Eur (253 227,67 Lt) žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškovė nurodė, kad atsakovas buvo ieškovės akcininkas ir jos direktorius, todėl kaip ūkio subjekto vadovas privalėjo užtikrinti tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą ir mokesčių sumokėjimą laiku, tačiau to neatliko. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) 2014 m. gegužės 23 d. patikrinimo aktu konstatavo, kad atsakovas nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Į bendrovės buhalterinę apskaitą nebuvo įtraukiama parduota produkcija pagal išrašytus krovinio važtaraščius; tiekimas bendrovės parduotuvių tinklui, gauti pinigai už parduotą produkciją nebuvo įtraukiami į apskaitą. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „Ropokalnis“ per nurodytą laikotarpį neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčių. VMI 2014 m. birželio 25 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, atlikusi įskaitymus, patvirtino ieškovės skolą valstybės biudžetui: 7515,04 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), 2344 Lt GPM delspinigių, 2745 Lt GPM bauda, 56,85 Lt įmokų į Garantinį fondą, 21 Lt šių įmokų bauda ir 24 Lt delspinigių; 73 598 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 31 988 Lt PVM bauda; 23 438 Lt PVM delspinigių; 48 798 Lt pelno mokesčio, 15 489 Lt pelno mokesčio bauda, 10 599 Lt pelno mokesčio delspinigių; taip pat papildomai apskaičiavo Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) nesumokėtus mokesčius: 24 407,78 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų, 12 204 Lt įmokų baudų. Ieškovė nurodė, kad egzistuoja visos vadovo civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos: žala (nesumokėti mokesčiai ir iš to kilusios sankcijos – delspinigiai, baudos), neteisėti veiksmai (apgaulingai tvarkyta buhalterinė apskaita), kaltė (asmuo, turėdamas pareigą užtikrinti tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, elgėsi priešingai – organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą), priežastinis ryšys (apgaulingai tvarkant apskaitą išvengta mokesčių, pasisavintos juridinio asmens lėšos).

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo ieškovei 24 911,09 Eur žalos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  2. Teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutartimi UAB „Ropokalnis“ iškelta bankroto byla, o 2014 m. liepos 10 d. teismo nutartimi ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenų teismas nustatė, kad nuo 1994 m. birželio 17 d. iki 2013 m. kovo 13 d. bendrovei vadovavo direktorius K. V. R., o nuo 2013 m. kovo 13 d. iki 2013 m. rugpjūčio 23 d. – G. M.; atsakovas nuo 2003 m. birželio 27 d. iki 2013 m. kovo 22 d. buvo bendrovės akcininku, o nuo 2013 m. kovo 22 d. – UAB „Dainesa“. Nepatenkinti bendrovės kreditorių reikalavimai sudarė 290 186,82 Eur. Teismas nurodė, kad ieškovės bankroto pripažinimas tyčiniu sudaro galimybę taikyti bankrutavusios įmonės vadovo atsakomybę įmonės kreditoriams. Teismas pripažino, jog 2014 m. gegužės 23 d. VMI patikrinimo akto duomenų pakanka išvadai, kad UAB „Ropokalnis“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, siekiant išvengti mokėti privalomus mokesčius valstybei, taip pat atsiskaityti su bendrovės kreditoriais. Teismas padarė išvadą, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutarties su trečiuoju asmeniu UAB „Dainesa“ metu UAB „Ropokalnis“ ūkinės komercinės veiklos nebevykdė. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.82 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 12 straipsnio 1 dalimi bei 21 straipsniu ir atsakovo elgesį organizuojant UAB „Ropokalnis“ buhalterinę apskaitą ir finansinės atskaitomybės dokumentų išsaugojimą vertino kaip neteisėtą ir neatitinkantį paminėtų teisės normų reikalavimų, pažeidžiantį ne tik įmonės, bet ir jos kreditorių interesus. Teismas rėmėsi Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimis dėl UAB „Ropokalnis“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir teismų konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, susijusius su apgaulingu ieškovės buhalterinės apskaitos tvarkymu, pripažino prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje. Teismas kaip nepagrįstą atmetė atsakovo prašymą byloje pareikštiems reikalavimams taikyti ieškinio senatį; nurodė, kad ieškinys grindžiamas aplinkybėmis, kurios paaiškėjo VMI atlikus mokestinį patikrinimą ir bankrutavusios bendrovės administratorei pateikus VMĮ 2014 m. birželio 25 d. sprendimą dėl papildomai apskaičiuotų mokesčių, baudų bei delspinigių, ir šis ieškinys pareikštas per du mėnesius nuo aplinkybių apie ūkio subjektui padarytą žalą paaiškėjimo dienos. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad apskaičiuotos baudos ir delspinigiai apima ir G. M., kuris byloje dalyvauja kaip trečiasis asmuo, vadovavimo UAB „Ropokalnis“ laikotarpį, nes VMI 2014 m. gegužės 23 d. patikrinimo akte buvo konstatuoti tik atsakovo neteisėti veiksmai, o viešame registre vadovų ir akcininkų pasikeitimas buvo įregistruotas tik 2013 m. kovo 22 d. Teismas taip pat rėmėsi įsiteisėjusia 2014 m. liepos 10 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, kurioje konstatuota, kad atsakovo nesąžiningumą įrodo tai, jog šis asmuo, išpardavęs beveik visą UAB „Ropokalnis“ turtą ir žinodamas, kad kreditoriai ketina kelti bankroto bylą, perleido juridinio asmens akcijas G. M. ir UAB „Dainesa“, melagingai nurodydamas, jog UAB „Ropokalnis“ skola kreditoriams 2013 m. kovo 1 d. sudarė 126 508,59 Lt, nors skola kreditoriams tuo metu sudarė apie 500 000 Lt. Spręsdamas dėl priteistinos žalos teismas kaip neįrodytus atmetė ieškovės teiginius apie atsakovo galimai pasisavintas įmonės lėšas, kurios turėjo būti panaudotos mokesčiams mokėti, o nustatydamas žalos dydį vadovavosi CK 6.249, 6.247 straipsniais ir sutiko su atsakovo argumentais, kad jis gali būti atsakingas tik už įmonei priskaičiuotas baudas bei delspinigius, nes mokesčių valstybės biudžetui mokėjimas yra ūkio subjekto, o ne jos vadovo prievolė.
  3. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2016 m. liepos 7 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir ieškovei iš atsakovės priteistą 24 911,09 Eur žalos atlyginimą padidino iki 73 339,80 Eur, paskirstė bylinėjimosi išlaidas; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
  4. Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovo argumentu, kad reikalavimui dėl netesybų taikytinas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas, ir pažymėjo, jog iš mokesčių administravimo kylančių delspinigių, baudų išieškojimui taikoma penkerių metų ieškinio senatis. Taip pat kolegija nurodė, kad ieškovė nėra pareiškusi atgręžtinio reikalavimo atlyginti už atsakovui priklausiusios prievolės įvykdymą, todėl CK 1.127 straipsnio 4 dalis nėra aktuali. Kolegija nustatė, kad ieškinys byloje pareikštas dėl žalos, atsiradusios nesumokėjus mokesčių, atlyginimo, todėl taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Atsižvelgdama į tai, kad prašoma priteisti mokesčių nemokėjimu padaryta žala paaiškėjo VMI atlikus mokestinį patikrinimą, kolegija konstatavo, jog ieškinio senaties terminas nepraleistas. Kolegija nurodė, jog aplinkybė, ar mokesčių nesumokėjusi įmonė turėjo (neturėjo) lėšų juos sumokėti, ir aplinkybė, ar žalą patyrusi įmonė šiuo metu gali ją kompensuoti savo lėšomis, nėra reikšmingos sprendžiant žalos priteisimo iš ją padariusio asmens klausimą. Kolegijos vertinimu, apygardos teismas skundžiamame sprendime kaip prejudiciniais faktais rėmėsi tik Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartyje konstatuotais atsakovo neteisėtais veiksmais, susijusiais su apgaulingu BUAB „Ropokalnis“ buhalterinės apskaitos tvarkymu, o spręsdamas reikalavimą priteisti konkrečią žalą, išsamiai aptarė ir kitas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas. Kolegija, atmesdama atsakovo argumentą, pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas VMI 2014 m. birželio 25 d. sprendimą vertino ne kaip prejudicinį faktą, o atsižvelgė į jį kaip į dokumentą, įrodantį žalos atsiradimo aplinkybes ir jos dydį. Kolegijos nuomone, atsakovo nurodoma aplinkybė, kad sprendimas nebuvo apskųstas, nereiškia jame išdėstytų duomenų klaidingumo ar nepagrįstumo ir neperkelia atsakomybės už mokesčių nesumokėjimą bendrovės bankroto administratorei. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas. Kolegija pažymėjo, kad nustatytas atsakovo apgaulingos buhalterinės apskaitos organizavimas nėra tinkamas veikimas vadovaujamos bendrovės interesais, dėl to negalima teigti, jog atsakovas veikė geriausiais bendrovės interesais. Kolegija atmetė atsakovo argumentą, jog ieškovę prie bankroto privedė jos direktorius G. M., ir nurodė, kad šioje byloje nagrinėjamas žalos atlyginimo, o ne bankroto priežasčių klausimas. Be to, kolegija pažymėjo, kad iš VMI 2014 m. gegužės 23 d. patikrinimo akto ir 2014 m. birželio 25 d. sprendimo turinio matyti, jog buhalterinė apskaita bendrovėje apgaulingai buvo vedama tuo laikotarpiu, kai jos direktoriumi buvo atsakovas. Kolegija nurodė, kad, didėjant UAB „Ropokalnis“ skola valstybei, atitinkamai mažėjo kitų kreditorių galimybė gauti savo finansinių reikalavimų patenkinimą, o iškėlus bankroto bylą vienam iš bendrovės kreditorių padaryta žala tapo žala įmonei, susidariusi dėl vadovo kompetencijai priskirtų pareigų nevykdymo ir lemianti atsakovo civilinę atsakomybę. Kolegija konstatavo, kad yra pagrindas konstatuoti priežastinį ryšį tarp atsakovo, kaip bendrovės direktoriaus, neteisėtų kaltų veiksmų organizuojant apgaulingą buhalterinę apskaitą ir dėl šių veiksmų bendrovei atsiradusios žalos – skolos dėl valstybei nesumokėtų mokesčių. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atlygintinos žalos dydžio, materialinės teisės normą pritaikė netinkamai, todėl priteisė ir skolos dėl nesumokėtų mokesčių sumą.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai nepagrįstai ribotos atsakomybės įmonės nesumokėtus mokesčius perkėlė įmonės vadovo asmeninei atsakomybei. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 2.87 straipsnio 7 dalį, 6.247 ir 6.249 straipsnius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad mokėti mokesčius yra įmonės, o ne atsakovo pareiga. Įmonei priskaičiuoto mokesčio mokėjimas nėra žala, nes įmonė turi pareigą mokėti atitinkamus mokesčius nuo gautų lėšų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsakomybę už mokesčių nemokėjimą susiejo su įmonės bankrotu. Nors UAB „Ropokalnis“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, tačiau tokį sprendimą lėmė tai, jog įmonė pardavė turtą kasatoriaus artimiems asmenims neatlikusi rinkos vertės įvertinimo. Sprendimas pripažinti ieškovės bankrotą tyčiniu nėra susijęs su VMI patikrinimo aktu ar su mokesčių nemokėjimu, todėl automatiškai nereiškia, kad kasatorius yra tiesiogiai atsakingas už įmonei priskaičiuotus delspinigius ir baudas. Kadangi VMI sprendimas buvo taikytas įmonei, o ne kasatoriui, jis nesukuria prejudicinių faktų šioje byloje. Teismai nevertino, jog VMI akte nebuvo nustatytų realių pajamų gavimo, o tik padaryta prielaida apie tariamas neteisėtas pajamas ir tariamai nesumokėtus mokesčius. Naujiems akcininkams buvo parduota veikianti įmonė, kuri gamino produkciją ir iš gautų lėšų galėjo atsiskaityti su kreditoriais. Kasatorius nesudarė jokių ieškovei nenaudingų sandorių, kurie galėjo lemti bankroto procesą. VMI aktas surašytas 2014 m. birželio 25 d., todėl atsakomybė tenka ne kasatoriui, bet naujajam vadovui.
    2. Teismai, perkeldami kasatoriui atsakomybę už įmonės skolas VMI, vadovavosi vien tik faktu, jog įmonė bankrutavo, tapo nemoki, ir suabsoliutino kreditorių interesą. VMI aktas yra paremtas prielaidomis ir vien tik šis aktas neįrodo vadovo reikalavimo pažeidimo ar tyčinio nesąžiningumo. Teismai neanalizavo kasatoriaus realiai atliktų veiksmų. Teismo sprendimas, kuriuo įmonės nesumokėti mokesčiai, baudos ir delspinigiai perkelti buvusiam įmonės vadovui, kuris negalėjo nei apskųsti, nei įvykdyti VMI sprendimo, yra nesąžiningas ir prieštarauja juridinio asmens, kaip ribotos atsakomybės subjekto, prigimčiai.
    3. Teismai suabsoliutino įmonės vadovo atsakomybę, taip pažeisdami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, pagal kurią teismai revizuoja valdybos narių (vadovo) sprendimus tik tais atvejais, jei esama akivaizdžių stropumo (rūpestingumo) ar lojalumo trūkumų.
    4. Teismai pažeidė sutarties laisvės principą, nes neįvertino, kad naujasis ieškovės akcininkas susipažino su perkamos įmonės finansine padėtimi ir prisiėmė įsipareigojimus; šalių sudaryta sutartis nepažeidė jokių imperatyviųjų teisės normų. Kasatorius negali būti atsakingas už įmonės veiklą ir nustatytus trūkumus, kurie atsirado po metų nuo jo vadovavimo pabaigos. Teismai neįvertino, kad kasatoriui vadovaujant įmonė vykdė veiklą, laiku mokėjo atlyginimus darbuotojams, o pasikeitus akcininkams ir vadovui, UAB „Ropokalnis“ veikla buvo nutraukta, turtas nenaudingai parduotas.
    5. Teismai išėjo už ieškinio ribų, nes, ieškovei net neįrodinėjant kasatoriaus neteisėtų veiksmų, kurie priežastiniu ryšiu būtų susiję su VMI priskaičiuotomis sumomis, priteisė iš kasatoriaus skolą. Ieškovė, nors taip yra teigiama ieškinyje, neįrodė, kad ieškiniu prašoma priteisti suma yra kastoriaus skola ieškovei. „Skola“ ir „žala“ yra skirtingos teisinės sąvokos, todėl teismai pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą neturėjo išeiti už ieškinio ribų ir savarankiškai aiškinti bei keisti ieškinio dalyko ir pagrindo.
  2. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Kasatorius, eidamas UAB „Ropokalnis“ direktoriaus pareigas, pažeidė pareigą teisingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, tinkamai deklaruoti gautas pajamas, apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius, dėl to VMI ir VSDFV negavo jiems teisėtai priklausančių įmokų. Tiek VMI aktu, tiek Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-801-124/2014 konstatuota, kad, kasatoriaus šeimos pajamų išlaidų tyrimo duomenimis, didelė dalis kasatoriaus suteiktų paskolų bei vartojimo išlaidų nepagrįstos realiais pajamų šaltiniais, kas reiškia, kad kasatorius savindavosi į apskaitą neįtrauktas bendrovės lėšas ir naudojo jas savo bei šeimos poreikiams tenkinti.
    2. Kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad VMI sprendimas administratoriaus nebuvo apskųstas, apeliacinio teismo jau išnagrinėta. VMI sprendimas yra oficialius įgaliojimus turinčios institucijos surašytas dokumentas, kurio teisinė galia nepriklauso nuo to, ar jis buvo apskųstas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad minimu sprendimu nebuvo remiamasi kaip prejudiciniu faktu – jis buvo vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Aplinkybė, kad neteisėti atsakovo veiksmai (mokesčių slėpimas) nustatyti jam jau nebesant įmonės vadovu, jo atsakomybės už įmonei padarytą žalą nepanaikina.
    3. Kasatoriaus argumentas dėl tyčinio bankroto priežasčių laikytinas pertekliniu ir neturinčiu esminės įtakos nagrinėjamai bylai, kadangi šioje byloje spręstas jo atsakomybės klausimas dėl konkrečiais veiksmais (mokesčių slėpimu), o ne dėl tyčiniu bankrotu padarytos žalos atlyginimo. UAB „Ropokalnis“ bankrotas pripažintas tyčiniu dėl įvairių aplinkybių, įskaitant ir užfiksuotas VMI patikrinimo akte.
    4. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad, atlikdamas neteisėtus veiksmus, jis nepažeidė normalios ūkinės rizikos ir kad toks jo elgesys atitiko įmonės interesus.
    5. Kasatoriaus argumentas, kad jis pirkimo–pardavimo sutartimi perleido mokų juridinį asmenį, paneigtas sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nes teismas konstatavo, jog perleidžiant UAB „Ropokalnis“ akcijas ir keičiantis vadovui įmonės skolos smarkiai viršijo turimą kapitalą, įmonė veiklos faktiškai nevykdė. Akcijų pardavimas ar vadovo pasikeitimas savaime neatleidžia prieš tai buvusių valdymo organų nuo atsakomybės dėl jų kaltais veiksmais padarytos žalos, todėl kasatorius nepagrįstai teigia, kad įmonės valdymo perėmimas perkėlė kitam asmeniui atsakomybę už įmonės veiklą.
    6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kitoks, nei nurodo ginčo šalys, teisinio santykio kvalifikavimas negali būti laikomas išėjimu už ieškinio ribų. Ieškovė terminus „žala“ ir „skola“ vartojo kaip sinonimus, bet net ir neteisingai nurodžius teisinį ieškinio pagrindą, teismas turi bylą nagrinėti pagal faktinį ieškinio pagrindą ir taikyti ginčo santykį atitinkančias teisės normas. Termino „skola“ vartojimas ieškinyje nesudaro pagrindo atmesti ieškinį.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

  1. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama kasatoriaus kasacinį skundą, nes pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnis).
  2. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada praktikoje reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija.
  3. Šioje byloje kasatorius, teigdamas, kad teismai išėjo už ieškinio ribų, kasaciniame skunde nenurodo kasacijos pagrindo, todėl toks jo teiginys nėra kasacinio nagrinėjimo dalyku. Taip pat teisėjų kolegija kaip neturinčių įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui (priešingų argumentų kasaciniame skunde nepateikta) nevertina kasacinio skundo argumentų, susijusių su sutarties laisvės principo pažeidimu, perleidžiant UAB „Ropokalnis“ akcijas, bei G. M. veiksmų įtaka įmonės bankrotui, nes byloje sprendžiamas ne vadovo atsakomybės įmonę privedus prie bankroto, bet konkrečiais neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas.

13Dėl atsakovo kaip bankrutavusios įmonės vadovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

  1. CK 2.87 straipsnio 7 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais.
  2. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).
  3. Nagrinėjamoje byloje teismai kasatoriaus veiksmų neteisėtumą kildino iš fiduciarinių rūpestingumo pareigų pažeidimo (CK 2.87 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai (pasitikėjimo) santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo rūpestingumo pareigos turinio, taip pat yra išaiškinęs, kad vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyviųjų teisės normų, be to, vadovas privalo prižiūrėti, kad ir įmonės veikla būtų teisėta: vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015).
  4. Taigi bendroji valdymo organų rūpestingumo pareiga, inter alia (be kita ko), apima teisėto elgesio reikalavimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė kasatoriaus atsakomybės pagrindą ir sąlygas pagal aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Ši bendrovės vadovo pareiga rūpintis įmonės finansine atskaitomybe nustatyta Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2 ir 4 punktuose, BAĮ 21 straipsnyje. Pagal BAĮ 4 straipsnį ūkio subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta įmonės vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme nustatytus reikalavimus. Šių įstatymų pažeidimas yra neteisėtas veiksmas, už kurį vadovui taikoma civilinė atsakomybė, jei nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos.
  5. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad kasatorius pažeidė rūpestingumo pareigą, neužtikrindamas bendrovės veiklos teisėtumo, t. y. pažeidė pareigą rūpintis bendrovės finansine atskaitomybe (BAĮ 21 straipsnis). Kasatoriaus veiksmų neteisėtumas konstatuotas Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartimi civilinėje byloje dėl BUAB „Ropokalnis“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi, kuria Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartis palikta nepakeista. Teismai šioje byloje pagrįstai kaip prejudiciniais faktais rėmėsi Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartyje konstatuotais kasatoriaus neteisėtais veiksmais, susijusiais su apgaulingu BUAB „Ropokalnis“ buhalterinės apskaitos tvarkymu. VMI 2014 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. FR0682 teismai pagrįstai vertino ne kaip nustatantį prejudicinius faktus, o kaip rašytinį įrodymą, kuriuo įrodinėjamos žalos atsiradimo aplinkybės ir jos dydis. Kasaciniame skunde kaip kasacijos pagrindas nenurodytas proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimas, todėl teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentų, kuriais ginčijamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, kritikuojamas VMI 2014 m. birželio 25 d. sprendimas Nr. FR0682 ir keliami fakto klausimai, nenagrinėja kaip nesudarančių kasacinio nagrinėjimo dalyko.
  6. Kadangi nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas CK 2.87 straipsnio 7 dalies, o ne Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio pagrindu, ieškovas turėjo įrodyti, kad žala padaryta ne kreditoriams, vėluojant inicijuoti bankroto bylą, bet pačiai bendrovei. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė, jog nesumokėti mokesčiai dėl netinkamo apskaitos tvarkymo įmonėje, nėra žala bendrovei, žalą sudaro tik baudos ir delspinigiai. Sutiktina, kad nerūpestingas apskaitos organizavimas lėmė aplinkybę, jog konkretaus kreditoriaus (VMI) galimybė išreikalauti mokestinę nepriemoką sumažėjo arba buvo prarasta, tačiau vien dėl šios aplinkybės negalima daryti išvados, kad tuo buvo padaryta žala pačiai bendrovei (ieškovei). Žala yra neigiamas turtinis neteisėtų vadovo veiksmų rezultatas, todėl žala nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, nes jos yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepriklausomai nuo vadovo veiksmų. Tuo atveju, kai žala padaroma neteisėtai išvengiant mokestinių prievolių vykdymo, žala bendrovei nelaikytina nesumokėtų mokesčių suma. Pavyzdžiui, byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013), kurioje bendrovė prašė priteisti solidariai iš buvusių įmonės vadovų ir akcininkų žalos, patirtos dėl jų padarytų teisės aktų pažeidimų, siekiant išvengti mokestinių prievolių vykdymo, atlyginimą, kasacinis teismas konstatavo, kad sudarydama su veiklos nevykdančia bendrove sandorius bendrovė sumažino valstybei mokėtinus PVM ir pelno mokesčius ir taip neteisėtai praturtėjo. Vėlesnis įpareigojimas sumokėti neteisėtai išvengtus mokesčius valstybei negali būti laikomas ieškovo žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme ir atsakovai negali būti atsakingi dėl nesumokėtų mokesčių valstybei, nes, nepriklausomai nuo jų veiksmų, ieškovas būtų turėjęs pareigą juos sumokėti, todėl bendrovės patirta žala laikytina tik paskirtos baudos ir delspinigiai už mokesčių sumokėjimą ne laiku.
  7. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nemokant mokesčių žala buvo daroma bendrovės kreditoriui (valstybei), nes iškėlus bankroto bylą nesumokėta mokesčių suma tapo VMI finansiniu reikalavimu, kurį privalo atlyginti bankrutavusi įmonė. Konstatuotina, kad toks apeliacinės instancijos teismo aiškinimas neatitinka pirmiau minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl žalos bendrovei, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, sampratos, nes mokesčiai yra ne žala bendrovei, o jos prievolė. VMI mokestinis reikalavimas bendrovei kyla įstatymo, o ne civilinės atsakomybės pagrindu. Kadangi mokesčiai nėra žala bendrovei, o būtinosios jos veiklos vykdymo išlaidos, tai pareiga jas kompensuoti iš civilinės atsakomybės prievolės nekyla. Teisiškai reikšminga žala kreditoriams gali būti daroma, kai vėluojama inicijuoti bankroto bylą, bet reikalavimas šiuo pagrindu nagrinėjamoje byloje nebuvo reiškiamas. Iki nemokumo atsiradimo vadovas neturi pareigos kreditoriams, o tik pačiai bendrovei, todėl turi būti nustatyta, kad žala padaryta tik bendrovei.
  8. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas kasatoriui civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, netinkamai nustatė žalos faktą ir dydį, nes mokesčiai yra ne žala bendrovei, o bendrovės prievolė, taigi netinkamai taikė materialiosios teisės normas, taip be pagrindo pripažinęs kasatoriaus padaryta žala įmonės kreditoriams bendrovės nesumokėtą mokesčių sumą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir iš kasatoriaus priteista bendrovės nesumokėta mokesčių suma, naikintina, paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

14Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. Kasaciniame teisme 2017 m. sausio 24 d. gautas kasatoriaus prašymas pridėti prie bylos rašytinius įrodymus – Šiaulių apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2016 m. lapkričio 4 d. raštą Nr. S5-39286 ir 2016 m. spalio 31 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 40-1-268-14. Kadangi kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, naujų įrodymų pateikimas šiame teisme yra neleidžiamas (CPK 347 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 1 dalis), tai šis kasatoriaus prašymas netenkintinas, o pateikti rašytiniai įrodymai grąžintini juos pateikusiam asmeniui.

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Iš dalies tenkinus kasacinį skundą, perskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Apeliaciniame skunde kasatorius nurodė, kad sumokėjo 560,50 Eur žyminį mokestį, tačiau šios informacijos nepatvirtina nei bylos medžiaga, nei Lietuvos teismų informacinėje sistemos LITEKO duomenys, todėl klausimas dėl žyminio mokesčio grąžinimo nespręstinas. Duomenų apie apeliacinės instancijos teisme kasatoriaus patirtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti nėra pateikta.
  2. Kasatorius kartu su kasaciniu skundu pateikė duomenis apie tai, kad už kasacinį skundą sumokėjo 1778,54 Eur žyminio mokesčio. Pažymėtina, kad, vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Taigi, šioje byloje kasatorius pagal įstatymą yra atleistas nuo žyminio mokesčio už kasacinį skundą mokėjimo. Kadangi kasatorius neturėjo mokėti žyminio mokesčio už paduotą kasacinį skundą, tai jo sumokėtas žyminis mokestis yra jam grąžintinas (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 96 straipsnio 4 dalis).
  3. Kasacinis teismas patyrė 14,45 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsakovo kasacinį skundą patenkinus iš dalies (66 proc.), iš atsakovo proporcingai atmestų kasacinio skundo reikalavimų daliai priteistina 4,91 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą, o iš ieškovės proporcingai patenkintų kasacinio skundo reikalavimų daliai priteistina 9,54 Eur šių išlaidų atlyginimo į valstybės biudžetą (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, CPK 96 straipsnio 2, 3 dalys).

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

17Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 7 d. nutarties dalį, kuria Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas pakeistas ir iš atsakovo K. V. R. priteistas ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Ropokalnis“ žalos atlyginimas padidintas iki 73 339,80 Eur, o valstybei priteistas žyminis mokestis padidintas iki 1756 Eur.

18Palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą.

19Priteisti iš atsakovo K. V. R. ( - ) 4,91 Eur (4 Eur 91 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

20Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ropokalnis“ (j. a. k. 171383694) 9,54 Eur (devynis eurus 54 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

21Grąžinti atsakovui K.i V. R. ( - ) 2016 m. rugpjūčio 5 d. terminale „Perlo paslaugos“ sumokėtą 1778,54 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų septyniasdešimt aštuonių eurų ir 54 ct) žyminį mokestį. Ši suma grąžintina per Valstybinę mokesčių inspekciją.

22Netenkinti atsakovo K. V. R. prašymo pridėti prie bylos rašytinius įrodymus, juos grąžinti pateikusiam asmeniui.

23Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5.
  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė... 7.
    1. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. lapkričio 10... 8. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 9.
      1. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti... 10. Teisėjų kolegija... 11. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 12. Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
          13. Dėl atsakovo kaip bankrutavusios įmonės vadovo civilinės atsakomybės... 14. Dėl naujų įrodymų priėmimo
          1. Kasaciniame... 15. Dėl bylinėjimosi išlaidų
            1. Iš dalies tenkinus... 16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 17. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 18. Palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą.... 19. Priteisti iš atsakovo K. V. R. ( - ) 4,91 Eur (4 Eur 91 ct) bylinėjimosi... 20. Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės... 21. Grąžinti atsakovui K.i V. R. ( - ) 2016 m. rugpjūčio 5 d. terminale... 22. Netenkinti atsakovo K. V. R. prašymo pridėti prie bylos rašytinius... 23. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...