Byla 2A-230/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės, sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei, dalyvaujant ieškovui V. L. , ieškovų atstovui advokatui Kęstučiui Čilinskui, atsakovo atstovams prokurorei Ilonai Imbrasienei, prokurorui Sigitui Jankauskui, E. Š. , teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. L. ir L. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-436-565/08 pagal ieškovų V. L. ir L. L. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Ieškovai V. L. ir L. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 6 329 Lt sūnaus laidojimo išlaidoms atlyginti, po 166,55 Lt per mėnesį kiekvienam ieškovui žalos atlyginimo netekus maitintojo, po 400 000 Lt kiekvienam ieškovui neturtinei žalai netekus sūnaus atlyginti, po 20 000 Lt kiekvienam ieškovui neturtinei žalai dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo atlyginti, taip pat 1 000 Lt išlaidoms už advokato paslaugas ikiteisminiame tyrime atlyginti. Nurodė, kad 2004 m. birželio 27 d. Klaipėdos miesto stadione policijos pareigūnai, palaikę viešąją tvarką, neteisėtai, nesant būtinumo, panaudojo prieš ieškovų sūnų A. L. fizinę prievartą, t.y. mušė A. L. guminėmis lazdomis, dėl ko jis mirė. Be to, policijos pareigūnai sužeistam A. L. nesuteikė pagalbos. Dėl šių neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų ieškovai turėjo 6 329 Lt sūnaus laidojimo išlaidų, neteko išlaikymo iš A. L. po 166,55 Lt per mėnesį kiekvienas, taip pat patyrė didelį stresą ir išgyvenimus. Ieškovai taip pat nurodė, kad policijos pareigūnai ir prokurorai, atliekantys ikiteisminį tyrimą dėl jų sūnaus A. L. mirties, pažeidė BPK 2, 101 straipsnių, 164 straipsnio 1 dalies, 170 straipsnio 2 dalies, 172 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 176 straipsnio 1, 2 dalių, 179, 183 straipsnių reikalavimus, nes vilkino ikiteisminį tyrimą, nesiėmė visų įstatyme numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika: būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai atlikti praėjus ilgam laiko tarpui nuo įvykio, prokuratūra nepakankamai kontroliavo atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus atliekančius pareigūnus, ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami nekvalifikuotai.

4Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovo V. L. naudai priteisė 10 000 Lt moralinei žalai atlyginti, 1 000 Lt materialinei žalai atlyginti, 207,61 Lt bylinėjimosi išlaidų, ieškovės L. L. naudai priteisė 10 000 Lt moralinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje ieškinį teismas atmetė.

5Dėl žalos, padarytos ieškovų sūnaus gyvybės atėmimu, teismas nurodė, kad liudytojų A. K. , R. U. ir G. M. paaiškinimai prieštarauja ekspertizės akte Nr. EKM96/04 (01) nustatytoms aplinkybėms, kad gumine lazda galėjo būti suduotas tik vienas smūgis. Liudytojų R. U. ir G. M. paraiškinimai prieštarauja liudytojo N. Š. paaiškinimams, kad po futbolo rungtynių vykusių muštynių policijos pareigūnas vieną kartą stipriai sudavė A. L. į kairės pusės smilkinį. Ekspertizės akte nėra nustatyta, kad A. L. buvo suduotas smūgis į kairės pusės smilkinį. Liudytojo R. B. parodymai prieštarauja ekspertizės aktui, kuriame nėra nustatyta, kad A. L. buvo suduotas smūgis į veido sritį. Esant visiškai prieštaringiems liudytojų paaiškinimams apie A. L. sužalojimo aplinkybes, nesutampant liudytojų nurodytoms smūgių A. L. sudavimo vietoms ir ekspertizės akte nustatytiems A. L. padarytiems sužalojimams, teismas sprendė, kad nėra pakankamo pagrindo padaryti išvadą, kad A. L. mirties priežastis buvo būtent neteisėti policijos pareigūnų veiksmai. Dėl pagalbos A. L. nesuteikimo, teismas nurodė, kad A. L. nebuvo bejėgiškos būklės, sąmonę jis buvo praradęs tik trumpam, jam buvo siūloma kreiptis pagalbos į gydytojus ir tos pagalbos jis sąmoningai atsisakė. Ekspertizės akte nenustatyta, kad A. L. tikrai būtų išgyvenęs, jei jam laiku būtų suteikta medicinos pagalba. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvados, kad A. L. mirė dėl policijos pareigūnų laiku jam nesuteiktos pagalbos. Nenustatęs, kad A. L. mirties priežastis buvo policijos pareigūnų padaryti sužalojimai ar medicinos pagalbos nesuteikimas, teismas atmetė reikalavimą priteisti materialinę ir moralinę žalą, susijusią su ieškovų sūnaus gyvybės atėmimu. Dėl žalos, padarytos nepateisinamai ilgu ikiteisminiu tyrimu, teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo byloje esantys įrodymai duoda pagrindą padaryti išvadą, kad dalis būtinų procesinių veiksmų ikiteisminio tyrimo byloje be pateisinamų priežasčių nebuvo atliekami ilgą laiką. Delsimu išsiaiškinti visas galimas aplinkybes apie ieškovų sūnaus mirties priežastį ieškovams buvo padaryta moralinė žala (nežinia apie tikrąsias sūnaus mirties priežastis, baimė, kad ilgas tyrimo laikas apsunkins nustatyti dėl sūnaus mirties kaltą asmenį). Teismas pažymėjo, kad ieškovas A. L. aktyviai domėjosi ikiteisminio tyrimo eiga, ne kartą kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo delsimo. Teismas ieškovams padarytą moralinę žalą įvertino 10 000 Lt suma kiekvienam ieškovui.

6Ieškovai V. L. ir L. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos (po 400 000 Lt kiekvienam ieškovui) netekus sūnaus atlyginimo ir dėl sūnaus laidojimo išlaidų (6 329 Lt) atlyginimo ir priimti naują sprendimą – ieškinį šioje dalyje patenkinti, priteisti ieškovams 6 329 Lt laidojimo išlaidų (V. L. – 4 600 Lt, L. L. – 1 729 Lt) ir po 400 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam ieškovui; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

71. Teismas ištyrė ir įvertino ne visus byloje pateiktus įrodymus. Teismas nepasisakė dėl byloje esančios pirminės specialisto išvados. Ši išvada nebuvo įvertinta kartu su ekspertizės aktu. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, neva gumine lazda ieškovų sūnui galėjo būti suduotas tik vienas smūgis. Ekspertizės akte tai nėra konstatuota. Specialisto išvadoje taip pat nėra konkrečiai nurodytas smūgių skaičius, tačiau tam tikri pasisakymai leidžia daryti prielaidą, kad smūgių buvo daugiau. Teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą dėl A. L. sužalojimų viršutinės lūpos srityje ir pakaušio kairėje pusėje. Ekspertizės aktu buvo siekiama suformuoti tam tikrą įsitikinimą, kad A. L. buvo smogta kumščiu į veidą, dėl ko jis parkrito ir susižalojo galvą pakaušio srityje į asfaltą ar kitą kietą žemės dangą. Tokia prielaida ekspertizės akte pakartota keletą kartų, taip siekiant nukreipti dėmesį nuo kitos galimos prielaidos – kad tiek sužalojimas pakaušio srityje, tiek lūpos srityje galėjo būti padarytas ir gumine lazda. Teismas pasirėmė tik ekspertizės aktu, tuo tarpu, įvertinęs specialisto išvadą, teismas galėjo padaryti ir kitokias išvadas. Specialisto išvadoje dėl sužalojimo viršutinės lūpos srityje nurodyta, kad tai galėjo būti pasekmė smūginio kontakto su kietu buku ribotu paviršiumi ar jį turinčiu daiktu, o tai atitinka ir guminės lazdos apibūdinimą. Be to, specialisto išvadoje, skirtingai nei ekspertizės akte, nurodyta, kad sužalojimas kairėje pakaušio pusėje padarytas po kontakto su ribotu paviršiumi, taigi, taip pat galėjo būti padarytas lazda, o ne nugriuvus. Be to, neįvertinęs specialisto išvados, teismas neįvertino ir to fakto, kad galvos smegenų traumos išsivystymui įtakos turėjo traumuojančių poveikių į galvos sritis visuma, kaip nurodyta specialisto išvadoje. Taigi, atsižvelgiant į specialisto išvadą, kad visi smūgiai turėjo įtakos smegenų traumai ir komplikacijoms, net jei būtų nustatyta, kad A. L. griuvo ir susitrenkė galvą ne nuo policijos smūgio, vis tiek tebelieka priežastinis ryšys tarp policijos neteisėtų veiksmų, nes kita galvos žaizda galėjo būti padaryta gumine lazda.

82. Teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą taisyklę, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir kad įrodymai turi būti vertinami atsižvelgiant į aplinkybių ir įrodymų visetą. Pirma, ekspertizės aktas teismo buvo įvertintas kaip turintis didesnę įrodomąją galią, nei specialisto išvada ir kiti įrodymai, kadangi šio akto išvadomis teismas pasirėmė, nors jos prieštarauja kitiems įrodymams. Antra, ieškovai nesutinka su teismo išvada, kad liudytojų paaiškinimai visiškai prieštarauja ekspertizės akte nustatytoms aplinkybėms. Ekspertizės ir specialisto išvadose nėra konkrečiai konstatuota, kad smūgiai buvo padaryti vienu ar kitu daiktu, yra tik prielaidos, kad tai galėjo būti padaryta gumine lazda ar kumščiu, nėra konstatuota ir kiek tiksliai smūgių būta. Taigi, liudytojų parodymai, kad A. L. buvo mušamas guminėmis lazdomis, neprieštarauja ekspertizės išvadoms. Priešingai, vertinant ekspertizės išvadas kartu su liudytojų parodymais bei kitais įrodymais kaip visumą, šie įrodymai vieni kitus papildo. Trečia, negalima sutikti, kad liudytojų paaiškinimai yra visiškai priešingi. Lyginant įrodymus vienus su kitais, galima eliminuoti dauguma prieštaravimų liudytojų parodymuose. Tai, kad skiriasi liudytojų parodymai dėl to, kiek kartų ir į kurias vietas buvo smūgiuojama, yra paaiškinama tuo, kad liudytojai matė skirtingus incidento epizodus. Be to, nuo įvykio, apie kurį parodymus davė liudytojai, praėjo daugiau nei ketveri metai, todėl suprantami tam tikri nukrypimai nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau vertinant įrodymų visetą, galima padaryti išvadą, kad A. L. mušė būtent policijos pareigūnai.

93. Teismo sprendimas pažeidžia pagrindinį įrodymų vertinimo principą civiliniame procese, būtent tikimybių pusiausvyros principą. Pirma, dauguma liudytojų šioje byloje parodė, kad matė, kaip A. L. mušė būtent policijos pareigūnai. Nei ikiteisminio tyrimo medžiagoje, nei civilinėje byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad A. L. sumušė kažkas kitas. Remiantis tikimybių pusiausvyros principu, darytina išvada, kad yra didesnė tikimybė, kad A. L. mirė nuo galvos sužalojimo, padaryto policijos pareigūnų, negu, kad galvos sužalojimai padaryti kitų asmenų. Antra, teismas padarė išvadą, kad po rungtynių įvyko muštynės, kuriose dalyvavo 15-20 žmonių, todėl pareigūnai turėjo teisę naudoti specialias priemones. Tačiau vertinant įrodymų visumą ir vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, tokia išvada negalima. Dauguma liudytojų teigė tik apie incidentą, susistumdymą, bet ne apie muštynes. Muštynėms nebuvo pagrindo kilti. Be to, nėra įrodymų, kad A. L. būtų dalyvavęs muštynėse. Pažymi, kad teismo išvada, jog po rungtynių įvyko muštynės, kurias malšino policijos pareigūnai ir kuriose dalyvavo A. L. , prieštarauja kitai teismo sprendime padarytai išvadai, kad nėra įrodymų, jog policijos pareigūnai sumušė A. L. : jei nustatyta, kad policija naudojo specialiąsias priemones prieš grupę žmonių, tarp kurių buvo ir A. L. , tikėtina, kad specialiosios priemonės buvo panaudotos ir prieš A. L. . Todėl teismo sprendimo motyvacija lieka neaiški: ar ieškinį atmetė todėl, kad nenustatė fakto, jog policijos pareigūnai sumušė A. L. , ar todėl, kad nors šis faktas nustatytas, bet policija panaudojo specialiąsias priemones teisėtai, taigi nebuvo neteisėtų veiksmų kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų.

104. Teismas neteisingai pritaikė teisės normas, nustatančias policijos pareigą padėti pagalbos reikalingiems žmonėms. Pagal Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 21 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Policijos patrulių veiklos instrukciją pareigūnai privalo suteikti pagalbą ne tik bejėgiškos būklės asmenims, bet ir kitaip nukentėjusiems, reikalingiems pagalbos asmenims. Neabejotinai asmuo, kuris yra sužalotas, patyręs galvos sužalojimą, yra pagalbos reikalingas asmuo, kuriam policijos pareigūnai turėtų padėti. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tarp jų – į žalą padariusio asmens kaltę, žalos pasekmes. Ieškovams padaryta neturtinė žala yra didesnė, kadangi ją sukėlė valstybės pareigūnai, kurie turi ginti žmogaus teises, kuriems keliami aukšti elgesio standartai ir iš kurių tikimasi būtent pagalbos, o ne prievartos ar smurto.

115. Teismas neteisingai apskaičiavo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai turėjo iš viso 8 700 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o ne 8 300 Lt, kaip nurodyta sprendime.

12Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimą.

13Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad nėra pagrindo manyti, kad bylą nagrinėjęs teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, būtų pažeidęs įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Teismas pagrįstai rėmėsi ekspertizės aktu. Ekspertizė atlikta ne vieno, o dviejų aukštą kvalifikaciją bei ilgą darbo patirtį turinčių medikų. Ekspertai iš esmės patvirtino teismo medicinos specialisto išvadą apie nukentėjusiojo A. L. mirties priežastį, patikslino kūno sužalojimų lokalizaciją, atsiradimo mechanizmą, pobūdį ir kt. Byloje esantys įrodymai (eksperto išvada, liudytojų paaiškinimai ir kt.) iš esmės nepatvirtina, kad policijos pareigūnai A. L. sužalojo smūgiais guminėmis lazdomis į galvą ir kad nuo šių smūgių ieškovų sūnus mirė, taip pat, kad A. L. mirė, nes policijos pareigūnai laiku jam nesuteikė pagalbos. Ieškovų pateikti įrodymai vertintini tik kaip netiesioginiai tikėtini įrodymai. Remiantis vien šiais įrodymais negalima daryti vienintelės ir kategoriškos išvados dėl įrodomojo fakto. Šiuo atveju galima daryti tik prielaidą, kad viena iš galimų versijų yra tikresnė. Tačiau teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismas priėmė ir įvertino visus ieškovų pateiktus įrodymus, išklausė dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie įrodomąją reikšmę, svarbiausius rašytinius įrodymus žodžiu perskaitė teismo posėdyje. Teismas bylą išnagrinėjo objektyviai, įvertino šalių pateiktus įrodymus bei teisinius argumentus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

14Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

15Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

16Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje, analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

17Teikdami apeliacinį skundą, ieškovai kaip jo aprašomojoje dalyje, taip ir formuluodami savo prašymą (apeliacinio skundo dalyką) nurodė, kad jie skundžia sprendimą dalyje dėl neturtinės žalos (po 400 000 Lt kiekvienam ieškovui) netekus sūnaus, atlyginimo ir dėl sūnaus laidojimo išlaidų (6 329 Lt) atlyginimo. Būtent šias sumas ieškovai prašė, priimant naują sprendimą, priteisti iš atsakovo (t. 2, b. l. 109, 113). Todėl byla nagrinėjama ieškovų nustatytose apeliacinio skundo ribose. Dėl kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies kolegija nepasisako.

18Byloje nustatyta, kad ieškovų sūnus A. L. kūno sužalojimus, kurie, apeliantų nuomone, tapo mirties priežastimi, patyrė 2004 m. birželio 27 d., kai po futbolo rungtynių prie Klaipėdos stadiono kilo muštynės, kurios buvo numalšintos policijos pareigūnų. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie muštynes, kuriose dalyvavo 15-20 žmonių, dėl ko policijos pareigūnai turėjo teisę naudoti specialias priemones, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai ir todėl negalima. Tačiau sutikti su šiuo teiginiu negalima. Visų pirma, kaip parodė liudytoja A. K. , kurios parodymams nemažą dėmesį skiria apeliantai, apie muštynes jai tapo žinoma iš paties A. L. , kuris jai pasakė, kad, pamatęs kaip su kažkuo mušasi jo pažįstamas, norėdamas jam padėti, įsitraukė į muštynes (baudžiamosios bylos Nr. 30-1-0570-04 t. 1, b. l. 138). Šiuos parodymus A. K. davė 2004 m. birželio 28 d., kitą dieną po įvykio, ir, be abejo, turėjo gerai prisiminti praėjusio vakaro aplinkybes. Šių aplinkybių liudytoja nepaneigė ir apklausiama pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 50-52). Be to, apie po rungtynių vykusias muštynes, kuriose dalyvavo daugiau nei 15 žmonių, paliudijo K. T. (baudžiamosios bylos Nr. 30-1-0570-04 t. 1, b. l. 168). Liudytojas P. K. parodė, kad kilęs ginčas po rungtynių, kuriame dalyvavo apie 20-30 asmenų, buvo išspręstas kumščiais (t. 2, b. l. 55). Abu šie liudytojai taip pat parodė, kad jie buvo A. L. draugai. Be to, rungtynes stebėjęs A. Z. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas 2007 m. vasario 1 d. ir balandžio 19 d. abu kartus parodė, kad po rungtynių 15-20 sirgalių grupė mėtė į policijos pareigūnus butelius ir akmenis, smūgiavo vieni kitiems. Po to liudytojos matė muštynes, kurios vyko tarp 15-20 sirgalių ir penkių šešių policijos pareigūnų (baudžiamosios bylos Nr. 30-1-0570-04 t.4, bylos lapai nesunumeruoti). Netikėti šių liudytojų parodymais kolegija pagrindo neturi. Beje, dalies šių liudytojų parodymais remiasi patys apeliantai, tačiau priešingai negu buvo cituota, teigia, kad jų parodymai muštynių fakto nepatvirtina. Be to, neigdami muštynių faktą, apeliantai pripažįsta susistumdymo tarp sirgalių faktą. Šiuo atveju pažymėtina, kad Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis ,,susistumdymas“ yra aiškinamas kaip ,,imti vienas kitą stumti, stumdantis susipešti“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 1993. P. 777).

19Pagal Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, policijos pareigūnas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui. Aukščiau išvardinti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad 2004 m. birželio 27 d. po įvykusių futbolo rungtynių prie Klaipėdos miesto stadiono įvyko muštynės, be to, buvo atlikti agresyvūs veiksmai prieš policijos pareigūnus. Todėl, vadovaujantis Policijos veiklos įstatymu, prie stadiono budėję policijos pareigūnai privalėjo užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimui, o, atsižvelgiant į įvykio mastą bei jo pavojingumą visuomenei, policijos pareigūnai turėjo teisę panaudoti prievartą, būtiną užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimui (PVĮ 23 str. 1 d.).

20Tačiau, kartu kolegija pabrėžia, kad pagal Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimą ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo priemonės nebuvo veiksmingos. Svarbu yra ir tai, kad paminėta teisės norma įpareigoja policijos pareigūnus, pasirenkant prievartos priemonės rūšį ir jos panaudojimo ribas, atsižvelgti į individualias pažeidėjo savybes. Kalbant konkrečiai apie A. L. elgesį nurodytą dieną, reikia turėti omenyje, kad ikiteisminio tyrimo metu peržiūrėtoje vaizdajuostėje buvo užfiksuota, kad dar iki rungtynių pradžios A. L. puolė priešininkų komandos sirgalius, išlipančius iš autobuso, vėliau rungtynių metu kartu su kitais sirgaliais bandė išbėgti į aikštę (baudžiamosios bylos Nr. 30-1-0570-04 t. 1, b. l. 108). Po rungtynių, kaip pagal paties A. L. žodžius parodė liudytoja A. K. , jis, pamatęs, kad kažkas mušasi su jo pažystamu, taip pat įsivėlė į muštines (baudžiamosios bylos Nr. 30-1-0570-04 t. 1, b. l. 138). Nurodytos aplinkybės neleidžia, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, charakterizuoti A. L. elgesio kaip ramaus bei nepažeidžiančio viešosios tvarkos. Kita vertus, byloje nėra jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad A. L. nepakluso policijos pareigūnų nurodymams, priešinosi policijos pareigūnams arba juo labiau vartojo prieš policijos pareigūnus prievartą. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti policijos pareigūnai, 2004 m. birželio 27 d. budėję prie stadiono, to nepaliudijo (baudžiamosios bylos Nr. 30-1-0570-04 t. 4, bylos lapai nesunumeruoti). Apie tokią A. L. veiką neteigiama ir atsakovo atstovų procesiniuose dokumentuose bei jų paaiškinimuose teismo posėdžių metu. Todėl darytina išvada, kad 2004 m. birželio 27 d., malšinant prie Klaipėdos miesto stadiono kilusias masines muštynes, taikyti A. L. prievartą, sukėlusią kūno sužalojimą, teisėto pagrindo nebuvo.

21Atsakovo atstovai teigia, kad byloje esantys įrodymai iš esmės nepatvirtina, jog policijos pareigūnai A. L. sužalojo smūgiuojant guminėmis lazdomis į galvą. Tokią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau sutikti su šia išvada negalima. Tai, kad policijos pareigūnai mušė A. L. guminėmis lazdomis, kaip ikiteisminio tyrimo metu, taip ir apklausiami pirmosios instancijos teisme, patvirtino liudytojai R. U. ir G. M. (baudžiamosios bylos Nr. 30-1-0570-040 t. 1, b. l. 159, 160, 165, 166, civ. bylos t. 2, b. l. 52, 53). Atmesdamas šių liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad liudytojų nurodytas A. L. policijos pareigūnų guminėmis lazdomis suduotų smūgių kiekis, prieštarauja ekspertizės akte EKM 96/04(01) nustatytai aplinkybei, kad gumine lazda galėjo būti suduotas tik vienas smūgis. Tačiau apeliacinės instancijos teismui paskyrus teismo medicininę ekspertizę, ekspertas J. R. , kuris ikiteisminio tyrimo metu atliko pirmosios instancijos teismo cituojamą ekspertizę, paaiškino, kad ne visi guminės lazdos smūgiai būtinai turėjo palikti pėdsakus ant nukentėjusiojo kūno.

22Vertindamas paminėtų liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog jie neparodė, kad smūgiai buvo labai nestiprūs, suduoti iš tolesnio atstumo kontaktuojant tik nedidelei guminės lazdos daliai ar suduoti atsitiktinai malšinant konfliktą, kas leistų daryti išvadą, kad nuo šių smūgių galėjo nelikti žymių ant A. L. kūno, priešingai, liudytojai paaiškino, kad policijos pareigūnai mušė tik A. L. ir iš nedidelio atstumo. Tačiau kaip matyti iš šių liudytojų apklausos protokolų ikiteisminio tyrimo metu bei iš 2008 m. birželio 18 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, klausimai kaip dėl smūgių stiprumo, taip ir dėl to, kokia lazdos vieta buvo smūgiuojama, liudytojams užduoti nebuvo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad liudytojų R. U. ir G. M. parodymai prieštarauja liudytojo N. Š. parodymams, kad po futbolo rungtynių vykusių muštynių metu policijos pareigūnas vieną kartą stipriai sudavė A. L. į kairės pusės smilkinį. Tačiau tai, kad minėtas liudytojas nurodė, jog matė tik vieną smūgį, savaime nepaneigia liudytojų R. U. ir G. M. parodymų. Pastarieji matė, kaip A. L. buvo mušamas stovintis, o N. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad smūgis A. L. buvo suduotas jam sėdint ant šaligatvio. Tai akivaizdžiai parodo tik tai, kad visi trys liudytojai įvykį matė skirtingu laiku. Pažymėtina, kad, vertindamas paties N. Š. parodymus kaip nepatikimus, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad N. Š. nurodyta smūgio vieta – kairės pusės smilkinys, prieštarauja ekspertizės aktui, kuriame apie smūgį į šią veido pusę nekalbama. Tačiau kaip paaiškino ekspertas J. R. smūgis gumine lazda ne kiekvienu atveju palieka pėdsaką ant kūno. Be to, ikiteisminio tyrimo metu tikslindamas anksčiau duotus parodymus, kuriuos vertino pirmosios instancijos teismas, liudytojas N. Š. parodė, kad, kur konkrečiai buvo suduotas smūgis A. L. , jis ,,nedamatė“ (baudžiamosios bylos Nr. 30-1-0570-04 t. 3, b. l. 77). Atmesdamas šio liudytojo parodymus, pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad teismo posėdžio metu N. Š. teigė, jog policijos pareigūnas A. L. mušė prieš rungtynes. Tačiau pirmosios instancijos teismo 2008 m. birželio 18 d. posėdžio protokole įrašyta, kad N. Š. tik parodė, jog prieš rungtynes A. L. buvo prie centrinių vartų. Tuo tarpu atsakant į jam užduotą prokurorės klausimą, liudytojas parodė, kad negali pasakyti konkretaus laiko, kada A. L. buvo mušamas. Todėl apibendrinant darytina išvada, kad visų trijų liudytojų: R. U. , G. M. bei N. Š. parodymai neprieštarauja nei pirmosios instancijos teismo paminėtam ekspertizės aktui, nei vieni kitiems. Visi šie liudytojai parodė, kad policijos pareigūnai mušė A. L. guminėmis lazdomis. Apie tai parodė ir liudytojas R. B. (baudžiamosios bylos Nr. 30-1-0570-04 t. 3, b. l. 56, 57). Be to, iš karto po įvykio pats A. L. pasakė savo draugei A. K. , kad jį guminėmis lazdomis mušė policijos pareigūnai (A. K. parodymai baudžiamojoje byloje Nr. 30-1-0570-04, t. 1, b. l. 138, civ. bylos t. 2, b. l. 50, 51). Tą patį A. L. papasakojo ir savo bendradarbiams (baudžiamosios bylos Nr. 30-1-0570-04 t. 1, b. l. 144-156).

23Todėl kolegija daro išvadą, kad 2004 m. birželio 27 d. po rungtynių įvykusių muštynių metu policijos pareigūnai pavartojo prieš A. L. fizinę prievartą, kuri buvo neproporcinga nukentėjusiojo elgesiui. A. L. mirties liudijime nurodyta, kad jo mirties priežastis ,,skrandžio turinio įkvėpimas“ (baudžiamosios bylos Nr. 30-1-0570-04 t. 1, b. l. 99). Kaip iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos ekspertizės akto, taip ir eksperto paaiškinimų, duotų apeliacinės instancijos teismui, matyti, kad incidento metu A. L. buvo padarytas galvos sužalojimas, pasireiškęs poodine kraujosruva pakaušio kairėje, muštine žaizda pakaušio dešinėje – dešinio momens gumburo srityje, poodine kraujosruva viršutinės lupos viduryje, galvos smegenų sukrėtimu. Tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu (baudžiamosios bylos Nr. 30-1-0570-04 t. 1, b. l. 66-79, civ. bylos t. 2, b. l. 140). Ir nors tiesiogine A. L. mirties priežastimi buvo aspiracija skrandžio turiniu, esant terminalinėje būklėje, pastarojo mirtį nulėmė būtent anksčiau įvardinti kūno sužalojimai. Ekspertizės 8 puslapyje (baudžiamosios bylos Nr. 30-1-0570-04 t. 1., b. l. 73) nurodyta, kad teismo medicininiu požiūriu tikėtina, kad aspiracija yra patirtos galvos traumos komplikacija. Taigi ne dirbtinis kvėpavimas bei širdies masažas, kurie buvo daromi A. L. betarpiškai prieš mirtį, ir kurie, kaip paaiškino ekspertas, buvo nesuderinami su A. L. patirtais sužalojimais, bet incidento metu patirti galvos sužalojimai nulėmė pastarojo mirtį. Analizuojant ekspertizės išvados 6 ir 16 punktus bei eksperto paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme, darytina išvada, kad, laiku nesuteikus medicininės pagalbos, po patirtos traumos A. L. galėjo išgyventi laiko tarpą iki kol dėl besivystančio galvos smegenų pabrinkimo nesutriko gyvybines funkcijas reguliuojančių centrų veikla. Šis laikas pagal ekspertizės išvadą skaičiuojamas valandomis. Iš ekspertizės akto išvados 2 punkto ir eksperto paaiškinimų matyti, kad smegenų sukrėtimas A. L. galėjo būti padarytas kaip nuo smūgio į galvos dešinę pakaušio – dešinio momens sritį, taip ir atsitrenkus pakaušio kaire puse. Sužalojimai į kairę pakaušio pusę galėjo atsirasti nuo smūgio atsitrenkiant šia puse į plokščią neribotą paviršių. Tuo tarpu muštinė žaizda dešinėje pakaušio pusėje padaryta siauru, pailgu, galimai cilindrinių savybių paviršiaus savybes turinčiu daiktu. Akivaizdu, kad toks apibendrinimas labiausiai tinka guminės lazdos aprašymui. Taip nurodyta ir ekspertizės išvados 10 punkte. Byloje nustatyta, kad guminėmis lazdomis buvo apginkluoti policijos pareigūnai, budėję incidento dieną prie stadiono. Tuo tarpu jokių įrodymų, patvirtinančių, kad lazdomis buvo ginkluoti ir sirgaliai – muštynių dalyviai byloje nėra. To savo procesiniuose dokumentuose neteigia ir atsakovo atstovai. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad kas nors iš sirgalių sudavė A. L. su gumine lazda. Tuo tarpu iš aptartų liudytojų R. U. , G. M. , N. Š. ir A. K. parodymų matyti, kad A. L. guminėmis lazdomis mušė policijos pareigūnai. Be to, ekspertizės akte nurodoma, kad pakaušio dešinio momens srities sužalojimas galėjo būti padarytas kaip užpuolikui esant iš nukentėjusiojo nugaros pusės, taip ir iš priekio, esant palenktai nukentėjusiojo galvai ar palinkus jam pačiam. Tokia ekspertizės išvada visiškai sutampa su liudytojų parodymais. Taip R. U. parodė, kad kai A. L. guminėmis lazdomis mušė policijos pareigūnai, jis stovėjo palenkęs galvą ir rankomis ją dengė (baudžiamosios bylos Nr. 30-1-0570-04 t. 1, b. l. 166, civ. bylos t. 2, b. l. 52). Liudytojas N. Š. parodė, kad, A. L. sėdint ant šaligatvio plytelių, vienas policijos pareigūnas sudavė jam su gumine lazda į galvą (baudžiamosios bylos Nr. 30-1-0570-04 t. 1, b. l. 162, civ. bylos t. 2, b. l. 56). Liudytojas G. M. parodė, kad matė, jog A. L. buvo pasilenkęs per liemenį, galvą palenkęs žemyn, o prie jo buvę policijos pareigūnai sudavė jam 3-8 smūgius guminėmis lazdomis. A. L. suklupus, jam taip pat buvo suduoti smūgiai, daugiausiai į galvą (baudžiamosios bylos Nr. 30-1-0570-04 t. 1, b. l. 160, t. 2, b. l. 22). Liudytoja A. K. parodė, kad A. L. iš karto po incidento pasakė jai, jog tuo metu, kai jis pasisuko, norėdamas pabėgti nuo policijos pareigūnų, jis pajuto smūgį į galvą gumine lazda (baudžiamosios bylos Nr. 30-1-0570-04 t. 1, b. l. 138). Šių įrodymų visuma, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad dešinės pakaušio pusės sužalojimą A. L. patyrė policijos pareigūnams panaudojant prieš jį guminę lazdą (CPK 185 str.). Kaip minėta, kairės pusės pakaušio sužalojimą A. L. gavo atsitrenkiant į plokščią neribotą paviršių. Liudytojas R. U. parodė, kad matė, kaip policijos pareigūnai guminėmis lazdomis mušė A. L. . R. U. nusisuko nuo A. L. , po 30 sekundžių vėl atsisuko į jį ir pamatė, kad A. L. guli ant šaligatvio (baudžiamosios bylos Nr. 30-1-0570-04 t. 1, b. l. 166, civ. bylos t. 2, b. l. 52). Liudytojas N. Š. parodė, kad matė A. L. sėdintį ant šaligatvio. Tuo metu šalia buvo policijos pareigūnai (baudžiamosios bylos Nr. 30-1-0570-04 t. 1, b. l. 162). Liudytojas G. M. parodė, kad matė, kaip policijos pareigūnai mušė A. L. . Po to kažkas sekundei dviems jam užstojo vaizdą. Kai vėl pamatė A. L. , jis kėlėsi nuo žemės (baudžiamosios bylos Nr. 30-1-0570-04 t. 1, b. l. 160). Taigi, šių parodymų pagrindu galima daryti išvadą, kad A. L. pargriuvo ant šaligatvio, kai šalia jo buvo policijos pareigūnai. Tuo tarpu duomenų, kad A. L. pargriuvo nuo kito muštynių dalyvio smūgio, byloje nėra. Šių įrodymų visuma leidžia teigti, kad A. L. pargriuvo bei patyrė kairės pusės pakaušio sužalojimą dėl policijos pareigūnų veiksmų. Tokios išvados pagrįstumui neprieštarauja ir liudytojo R. B. parodymai. Tiesa, šis liudytojas parodė, kad A. L. nugriuvo ant asfalto pats, jam susipynus kojoms. Tačiau kartu liudytojas parodė, kad A. L. gulint ant žemės, policijos pareigūnas jam sudavė vieną smūgį su gumine lazda į veidą (baudžiamosios bylos Nr. 30-1-0570-04 t. 3, b. l. 57). Kolegijos nuomone, po šio smūgio A. L. galva galėjo atsitrenkti į šaligatvį ir taip susižaloti kairę pakaušio pusę. Nagrinėjamu atveju ne tiek yra svarbus faktas, ar L. sužalojimą į kairę pakaušio pusę patyrė nuo guminės lazdos ar nuo susitrenkimo į šaligatvį, svarbus yra faktas, kad sužalojimą į kairę pakaušio pusę A. L. patyrė esant šalia tik jį puolantiems policijos pareigūnams. Įrodymų, kad šį sužalojimą jis patyrė nuo kitų muštynių dalyvių veiksmų, byloje nepateikta. Visa tai leidžia labiau tikėti, kad sužalojimą į kairę pakaušio pusę A. L. gavo dėl policijos pareigūnų veiksmų. Taigi, išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad sužalojimus, sukėlusius smegenų sukrėtimą, kuris komplikavosi smegenų pabrinkimu, A. L. V. L. patyrė dėl policijos pareigūnų veiksmų. Kaip jau buvo nustatyta, byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad A. L. nepakluso policijos pareigūnų nurodymui nutraukti neteisėtus veiksmus, priešinosi policijos pareigūnams arba juo labiau juos puolė. Visa tai leidžia teigti, kad policijos pareigūnai, panaudodami prieš A. L. fizinę prievartą, kuri sukėlė mirtinus kūno sužalojimus, akivaizdžiai neatsižvelgė į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei A. L. individualias savybes bei jo elgesį. Tuo buvo pažeisti Policijos veiklos įsakymo 23 straipsnio 1 dalies reikalavimai bei Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos 1979 m. gruodžio 17 d. Rezoliucija Nr. 34/169 patvirtintame Teisėtvarkos pareigūnų etikos kodekse įtvirtintas proporcingumo principas.

24Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad policijos pareigūnai nesuteikė A. L. reikalingos pagalbos. Priešingai, negu nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad A. L. incidento metu buvo praradęs sąmonę. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą apie A. L. trumpalaikį sąmonės praradimą, įrodymų tam pagrįsti nenurodė (CPK 263 str., 270 str. 4 d. 2, 3 p.). Visas incidentas vyko labai trumpai, 3-5 minutes. Nei vienas liudytojas, matęs, kad A. L. buvo pargriuvęs ar gulėjo pargriuvęs ant šaligatvio, apie sąmonės praradimą neparodė. Priešingai, iš N. Š. ir G. M. parodymų galima suprasti, kad A. L. pargriuvęs greitai atsikėlė. Be to, liudytojas P. K. parodė, kad iš įvykio vietos A. L. išvedė jis (t. 2, b. l. 56). A. K. parodė, kad iš karto po incidento A. L. atėjo pas ją pats, nebuvo apsvaigęs (t. 2, b. l. 50). Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad policijos pareigūnai objektyviai neturėjo galimybės suteikti A. L. reikiamos pagalbos. Teigti, kaip nurodo apeliantai, kad šiuo atveju policijos pareigūnai pažeidė pareigą padėti nukentėjusiam asmeniui, pagrindo nėra.

25Remiantis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmesti ieškovų reikalavimai dėl 6 329 Lt turtinės žalos ir neturtinės žalos po 400 000 Lt kiekvienam ieškovui atlyginimo naikintina, o ieškinys šioje dalyje iš dalies tenkintinas (CK 6.271 str.).

26Ieškovai ieškiniu prašė teismo dėl sūnaus netekimo priteisti po 400 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą kiekvienam ieškovui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su ieškovų argumentais, kad dėl sūnaus netekimo jie patyrė didžiulį stresą, dvasinius išgyvenimus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovų sūnus jau buvo pilnametis, kai emocinis ryšys jau pradeda trukti. Iš bylos duomenų matyti, kad jis jau kurį laiką prieš mirtį gyveno atskirai nuo tėvų, pas draugę A. K. , kurios bute ir mirė. Ieškovai nurodo, kad prarado paguodą senatvėje. Tačiau pagal byloje esančius duomenis A. L. buvo ne vienintelis vaikas šeimoje, ieškovai turi dar vieną vaiką – dukterį, todėl negalima teigti, kad visiškai neturi atsparos senatvėje. L. L. , grįsdama savo patirtos neturtinės žalos dydį, teismui pateikė 2006 m. gruodžio 1 d. medicininį pažymėjimą (t. 1, b. l. 19), kuriame nurodyta, kad pacientės būklė žymiai pablogėjusi nuo 2004 m. liepos mėn. Tačiau ši pažyma yra neinformatyvi, į bylą nėra pateikta asmens sveikatos istorija, iš kurios būtų galima spręsti, kokios buvo L. L. sveikatos pablogėjimo priežastys. Atmestinas ieškovų argumentas, kad neturtinė žala jiems padidėjo dėl to, jog sūnų mirtinai sužalojo policijos pareigūnai ciniškai šypsodamiesi. Šis ieškovų argumentas nėra paremtas bylos medžiaga (CPK 178 str.). Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija ieškovų dėl sūnaus netekimo patirtą neturtinę žalą įvertina po 100 000 Lt. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad visiško nuostolių atlyginimo principas turi būti derinamas su vadinamąja nuostolių mažinimo doktrina. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį tuo atveju, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. CK 6.249 straipsnio norma, kad nuostolių dydį nustato teismas, reiškia, jog teismas, nustatydamas atlygintinų nuostolių dydį, privalo taikyti CK 6.282 straipsnio 1 dalį, jeigu bylos nagrinėjimo metu yra nustatytos šios normos dispozicijoje nurodytos aplinkybės. Byloje nustatyta, kad A. L. po futbolo rungtynių prie stadiono buvo įsivėlęs į muštynes. Nukentėjusiojo dalyvavimas darant viešosios tvarkos pažeidimą vertintinas kaip tam tikras nukentėjusiojo neatsargumas padėjęs žalai atsirasti. Ieškovai ieškiniu kaltino policijos pareigūnus, kad jie nesuteikė pagalbos nukentėjusiajam, tačiau įvykiai klostėsi labai greitai, A. L. greitai pasišalino iš incidento vietos, pareigūnai neturėjo galimybės pagelbėti nukentėjusiajam. Pažymėtina, kad prie stadiono buvo greitosios pagalbos mašina, tačiau A. L. sąmoningai atsisakė kreiptis pagalbos. Pagal A. L. draugės A. K. parodymus, A. L. po įvykio parėjo į namus, pavalgė, nuėjo į darbą, grįžo. Nukentėjusysis nei iš karto po įvykio, nei vėliau nesikreipė į medikus pagalbos. Eksperto išvados 16 punkte (baudžiamosios bylos Nr. 30-1-0570-04 t. 1, b. l. 79) nurodyta, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog po patirtos traumos laiku suteikus medicininę pagalbą A. L. būtų išgyvenęs. Taigi eksperto išvada nepaneigia galimybės, kad, laiku suteikus medicininę pagalbą, jis būtų išgyvenęs. Apeliacinės instancijos teisme duodamas parodymus ekspertas paaiškino, kad yra medicininis gydymo metodas galvos smegenų pabrinkimui sumažinti. Vadinasi, nepaneigta galimybė, kad, jeigu A. L. būtų kreipęsis pagalbos į medikus, būtų buvę galima išgelbėti jo gyvybę. Patys apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad, jeigu jų sūnui medicininė pagalba būtų buvusi suteikta laiku, galbūt jis būtų išgyvenęs. Pažymėtina, kad sveikata yra didžiausia vertybė, atidus ir rūpestingas žmogus turi rūpintis savo sveikata. Konkrečioje situacijoje nukentėjusysis dar gana ilgą laiką buvo sąmoningas, pats galėjo nuspręsti dėl savo sveikatos pažeidimo masto, tačiau savo neveikimu prisidėjo prie žalos atsiradimo. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, remdamasi CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovams nustatytos neturtinės žalos dydis mažintinas 50 proc., todėl kiekvienam ieškovui iš atsakovo Lietuvos valstybės priteistina po 50 000 Lt neturtinės žalos dėl sūnaus netekties atlyginimo.

27Remiantis nurodytu žalos atlyginimo mažinimo principu, taip pat 50 proc. mažinamas prašomas priteisti turtinės žalos atlyginimo dydis. Ieškovai ieškiniu prašė priteisti 6 329 Lt turtinės žalos atlyginimą: 4 600 Lt – ieškovui V. L. , 1 729 Lt – ieškovei L. L. . Teisėjų kolegija 50 proc. sumažinusi prašomas priteisti sumas ir atsižvelgusi į tai, kad apeliantas teismo posėdyje patvirtino gavęs laidojimo pašalpą, kuri pagal Dėl paramos mirties atveju įstatymo 2 straipsnį yra 6 minimalių gyvenimo lygių dydžio (A. L. mirties metu pašalpa sudarė 750 Lt), todėl šią sumą atėmusi iš priteistinų sumų (CK 6.291 str. 2 d.), sprendžia, kad iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui A. L. priteistina 1 925 Lt suma, o L. L. – 490 Lt suma turtinei žalai atlyginti.

28Iš dalies patenkinus apeliacinį skundą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Pirmosios instancijos teisme, kaip pagrįstai nurodyta apeliaciniame skunde, ieškovai turėjo 8 700 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (t. 1, b. l. 16, 18, 123, 124; t. 2, b. l. 92, 93, 94). Patenkinus ieškinio reikalavimus iš dalies, ieškovui V. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisiama 1 249 Lt išlaidų, abiejų ieškovų turėtų už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismui apeliantai pateikė įrodymą, kad advokato pagalbai apmokėti turėjo 2 400 Lt išlaidų (t. 2, b. l. 128). Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, ieškovui V. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės priteistinos 600 Lt išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

29Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

Nutarė

30Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimą pakeisti.

31Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovų reikalavimai dėl 6 329 Lt turtinės žalos ir neturtinės žalos po 400 000 Lt kiekvienam ieškovui priteisimo, panaikinti, ieškinį šioje dalyje iš dalies patenkinti. Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui V. L. ( - ) 50 000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos dėl sūnaus netekties atlyginimo, 1 925 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus dvidešimt penkis litus) turtinės žalos atlyginimo, ieškovei L. L. ( - ) 50 000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos dėl sūnaus netekties atlyginimo, 490 Lt (keturis šimtus devyniasdešimt litų) turtinės žalos atlyginimo.

32Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui V. L. priteista 207,61 Lt bylinėjimosi išlaidų, šią sumą padidinti iki 1 249 Lt (vieno tūkstančio dviejų šimtų keturiasdešimt devynių litų) bylinėjimosi išlaidų.

33Kitą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

34Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui V. L. 600 Lt (šešis šimtus litų) išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. Ieškovai V. L. ir L. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė... 4. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškinį patenkino... 5. Dėl žalos, padarytos ieškovų sūnaus gyvybės atėmimu, teismas nurodė,... 6. Ieškovai V. L. ir L. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus... 7. 1. Teismas ištyrė ir įvertino ne visus byloje pateiktus įrodymus. Teismas... 8. 2. Teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą taisyklę,... 9. 3. Teismo sprendimas pažeidžia pagrindinį įrodymų vertinimo principą... 10. 4. Teismas neteisingai pritaikė teisės normas, nustatančias policijos... 11. 5. Teismas neteisingai apskaičiavo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai turėjo... 12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos... 13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės... 14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo... 15. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 17. Teikdami apeliacinį skundą, ieškovai kaip jo aprašomojoje dalyje, taip ir... 18. Byloje nustatyta, kad ieškovų sūnus A. L. kūno sužalojimus, kurie,... 19. Pagal Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, policijos... 20. Tačiau, kartu kolegija pabrėžia, kad pagal Policijos veiklos įstatymo 23... 21. Atsakovo atstovai teigia, kad byloje esantys įrodymai iš esmės nepatvirtina,... 22. Vertindamas paminėtų liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas taip... 23. Todėl kolegija daro išvadą, kad 2004 m. birželio 27 d. po rungtynių... 24. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad policijos pareigūnai nesuteikė... 25. Remiantis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimo... 26. Ieškovai ieškiniu prašė teismo dėl sūnaus netekimo priteisti po 400 000... 27. Remiantis nurodytu žalos atlyginimo mažinimo principu, taip pat 50 proc.... 28. Iš dalies patenkinus apeliacinį skundą, atitinkamai pakeičiamas... 29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 30. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimą pakeisti.... 31. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį, kuria atmesti... 32. Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį,... 33. Kitą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį palikti... 34. Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui V. L. 600 Lt (šešis...