Byla e2-459-407/2018
Dėl akcinės bendrovės Šiaulių banko kreditorinio reikalavimo patvirtinimo uždarosios akcinės bendrovės „VKK Investicija“ bankroto byloje

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Alvydo Poškaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal kreditoriaus V. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutarties dėl akcinės bendrovės Šiaulių banko kreditorinio reikalavimo patvirtinimo uždarosios akcinės bendrovės „VKK Investicija“ bankroto byloje,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2017 m. birželio 15 d., uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „VKK Investicija“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB Bankroto centras. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „VKK Investicija“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuriuo viena iš kreditorių (įkaito turėtojų) buvo patvirtinta akcinė bendrovė (toliau – AB) Šiaulių bankas su 9 178 208,05 Eur reikalavimu.
  2. Kreditorius V. Z. 2017 m. lapkričio 13 d. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi patvirtinto AB Šiaulių banko finansinio reikalavimo. Atsižvelgęs į tai, Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 17 d. nutartimi, be kita ko, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties dalį, kuria buvo patvirtintas AB Šiaulių banko finansinis reikalavimas, ir paskyrė AB Šiaulių banko kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimą nagrinėti teismo posėdyje.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 7 d. nutartimi patvirtino AB Šiaulių banko 9 178 208,05 Eur kreditorinį reikalavimą UAB „VKK Investicija“ bankroto byloje.
  2. Teismas nustatė, kad bankroto administratorė, prašydama patvirtinti AB Šiaulių banko finansinį reikalavimą, pateikė tai pagrindžiančius įrodymus – 2007 m. lapkričio 27 d. kredito sutarties (toliau – Kredito sutartis) su pakeitimais kopiją, hipotekos lakštų bei įkeitimo lakštų kopijas, pažymą apie skolos paskaičiavimą, AB Šiaulių banko patvirtinimą apie iš bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko perimtas teises.
  3. Teismas pažymėjo, kad anksčiau nagrinėtoje UAB „VKK Investicija“ restruktūrizavimo byloje jau buvo nagrinėjamas AB Šiaulių banko kreditorinio reikalavimo pagal Kredito sutartį patvirtinimo klausimas ir Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 23 d. nutartimi, kurią Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą, patvirtino AB Šiaulių banko 27 070 187,17 Lt kreditorinį reikalavimą UAB „VKK Investicija“ restruktūrizavimo byloje. Atsižvelgęs į tai, kad nurodytuose procesiniuose sprendimuose buvo sprendžiamas klausimas dėl Kredito sutarties, iš kurios kildinamas ginčijamas kreditorinis reikalavimas, galiojimo ir taikymo, teismas sprendė, jog yra pagrindas minėtoje restruktūrizavimo byloje nustatytais prejudiciniais faktais remtis ir šioje byloje.
  4. Teismas nurodė, kad UAB „VKK Investicija“ atliko sistemingus ir nuoseklius tiek faktinius, tiek teisinius veiksmus tam, jog ginčo sandoris būtų sudarytas. UAB „VKK Investicija“ valdybos 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimas kreiptis dėl kredito gavimo ir turto įkeitimo bei Kredito sutartis nėra neginčyti, teismas taip pat nenustatė pagrindo konstatuoti Kredito sutarties negaliojimą. Paties kredito suteikimo faktas ir jo dydis nėra ginčijami. Kreditas buvo panaudotas nekilnojamajam turtui įsigyti, jis buvo užtikrintas turto įkeitimu, UAB „VKK Investicija“ sandorį patvirtino, jį vykdė, darė jo pakeitimus, V. Z., tapęs UAB „VKK Investicija“ vadovu, nekėlė klausimo dėl sandorio teistumo, o toliau vykdė Kredito sutartį, siekdamas atsiskaityti su AB Šiaulių banku, kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos UAB „VKK Investicija“ iškėlimo. AB Šiaulių bankas ir UAB „VKK Investicija“, sudarydamos sandorį, veikė kaip lygiaverčiai partneriai, nėra jokių abejonių, kad AB Šiaulių bankas, sudarydama ginčo sandorį, veikė teisėtai ir sąžiningai.
  5. Teismas atmetė nepagrįstus kreditoriaus argumentus dėl palūkanų, kurių skaičiavimas yra pagrįstas Kredito sutarties nuostatomis, neteisėtumo. Teismas konstatavo, kad prašomų patvirtinti delspinigių dydis taip pat yra pagrįstas Kredito sutarties nuostatomis ir yra apskaičiuotas tik už paskutinius 6 mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo. Teismas darė išvadą, kad AB Šiaulių banko reikalavimo dalis dėl turto vertinimo išlaidų kompensavimo taip pat yra pagrįsta rašytinais įrodymais ir pagrįsta Kredito sutarties nuostatomis.
  6. Atsižvelgęs į tai, kad AB Šiaulių banko finansinis reikalavimas pagrįstas ne tik rašytiniais įrodymais, tačiau ir prejudiciniais faktais, teismas sprendė, jog jis tvirtintinas visiškai.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Kreditorius V. Z. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartį, kuria buvo patvirtintas AB Šiaulių banko 9 178 208,05 Eur kreditorinis reikalavimas, ir bylą dėl AB Šiaulių banko finansinio reikalavimo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Kreditorius V. Z. 2017 m. gruodžio 6 d. pareiškė actio Pauliana (Pauliano ieškinys) dėl Kredito sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nes šis aiškiai neracionalus, rizikingas, ekonomiškai nenaudingas, įmonės turtinę padėtį apsunkinantis ir kreditorių teisėtus interesus pažeidžiantis sandoris prieštarauja UAB ,,VKK Investicija“ įstatų 2.1.2 punkte nurodytam tikslui siekti pelno, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.82 straipsnio 4 daliai, 2.87 straipsniui ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo imperatyviosioms normoms. Kol dėl ginčo sandorio, iš kurio kildinamas AB Šiaulių banko kreditorinis reikalavimas, pripažinimo negaliojančiu kilęs teisminis ginčas nėra išspręstas, AB Šiaulių banko finansinis reikalavimas negali būti laikomas pagrįstu ir tvirtintinu UAB ,,VKK Investicija“ bankroto byloje. Kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas nenustačius visų reikšmingų aplinkybių, o būtent sandorio, dėl kurio atsirado kreditoriaus reikalavimas, pagrįstumo ir teisėtumo. Tai taip pat reiškia, kad tvirtinant AB Šiaulių banko finansinį reikalavimą, nebuvo atskleista bylos esmė.
    2. Prieš sudarydama Kredito sutartį, kredito davėja, vadovaudamasi atsakingo skolinimo principu, privalėjo visapusiškai įvertinti kredito gavėjos mokumą, tačiau AB Ūkio bankas, kurios teisių perėmėja yra AB Šiaulių bankas, prieš priimdama sprendimą skolinti net 5 000 000 Eur neseniai įregistruotai ir nuolatinių pajamų negaunančiai įmonei, neįsitikino, kad UAB ,,VKK Investicija“ finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Informacija, kurią vertino AB Ūkio bankas, negali būti pripažįstama visapusiška ir išsamia, o AB Ūkio banko išvados apie kliento pajamų tvarumą pagrįstos subjektyviu įmonės vertinimu. Tai reiškia, kad AB Ūkio bankas neįvykdė jai, kaip kredito davėjai, nustatytos pareigos surinkti pakankamą informaciją apie kliento mokumą ir turi prisiimti dėl to atsiradusias neigiamas pasekmes. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino šių kreditoriaus nurodytų aplinkybių, nepasisakė dėl šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų įrodomosios vertės, neargumentavo, kodėl nesivadovauja šiais įrodymais / juos atmeta, taip šiurkščiai pažeisdamas proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą.
    3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patvirtino AB Šiaulių banko kreditorinio reikalavimo dalį dėl 2 780 469,51 Eur palūkanų, nes AB Šiaulių bankas neatskleidė, kokiu būdu apskaičiavo palūkanas. Kreditorė kreditorinį reikalavimą dėl delspinigių priteisimo pateikė praleidusi CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą sutrumpintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo.
  2. AB Šiaulių bankas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartį, kuria buvo patvirtintas 9 178 208,05 Eur AB Šiaulių banko kreditorinis reikalavimas, palikti nepakeistą ir skirti V. Z. baudą už piktnaudžiavimą teise. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Turėtų būti įvertinta, ar atskirasis skundas paduotas laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio 3 dalyje ir 338 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
    2. Apeliantas tik pakartoja anksčiau nurodytus argumentus, tačiau nenurodo, kokios bylos aplinkybės patvirtina ginčijamos nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
    3. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad AB Šiaulių banko kreditorinis reikalavimas negalėjo būti tvirtinamas dėl to, jog yra ginčijamas kreditorinio reikalavimo pagrindas, nes teisme nebuvo ir nėra jokios atskiros bylos, kurioje būtų ginčijama Kredito sutartis ar UAB „VKK Investicija“ valdybos sprendimas kreiptis dėl kredito gavimo ir turto įkeitimo. Kredito sutartis nėra niekinė ir nėra pagrindo ją pripažinta negaliojančia.
    4. Atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai nevertino, netikrino ar netyrė apelianto teiktų įrodymų, yra visiškai nepagrįsti, nes apeliantas neteikė jokių įrodymų.
    5. AB Šiaulių bankas yra pateikęs visus kreditorinį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, skaičiavimus, be to, jis yra pagrįstas ir prejudiciniais faktais. Apeliantas neginčija, kad kreditas buvo suteiktas, kad prašoma patvirtinti suteikto kredito dalis yra negrąžinta.
    6. Atskirasis skundas, kuriuo prašoma bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, yra pateiktas turint tikslą vilkinti AB Šiaulių banko kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimą, o ne siekiant faktiškai apginti pažeistą teisę, t. y. pateiktas piktnaudžiaujant teise, ir dėl to apeliantui turėtų būti skirta bauda.

9Teismas

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacine tvarka yra apskųsta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis, kuria UAB „VKK Investicija“ bankroto byloje patvirtintas įkaito turėtojos AB Šiaulių banko 9 178 208,05 Eur kreditorinis reikalavimas. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytos abejonės, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė nagrinėti atskirąjį skundą, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi teisinio pagrindo, nes atskirojo skundo turinys atitinka jam keliamus reikalavimus, be to, CPK 306 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriose nustatytas turinčių teisę surašyti apeliacinį skundą subjektų ratas, netaikytinos surašant atskiruosius skundus (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-20-186/2018).
  2. Pirmosios instancijos teismo patvirtintas kreditorinis reikalavimas kildinamas iš atsakovės pagal Kredito sutartį neįvykdytų pareigų (negrąžinto kredito, nesumokėtų palūkanų ir delspinigių) bei AB Šiaulių banko dėl pagal Kredito sutartį įkeisto turto vertinimo turėtų išlaidų. Pažymėtina, kad visos šį kreditorinį reikalavimą sudarančios dalys jau buvo patvirtintos UAB „VKK Investicija“ restruktūrizavimo byloje, kai buvo nagrinėjamas AB Šiaulių banko kreditorinio reikalavimo pagal Kredito sutartį patvirtinimo klausimas, skyrėsi tik palūkanų ir delspinigių dydis.
  3. Šioje byloje kreditorius V. Z. tvirtina, kad, viena vertus, kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimas negalėjo (negali) būti sprendžiamas tol, kol nėra išnagrinėtas ginčas dėl Kredito sutarties, kuri yra kreditorinio reikalavimo pagrindas, pripažinimo negaliojančia, kita vertus, kreditorinis reikalavimas iš viso negalėjo būti patvirtintas dėl jo nepagrįstumo.
  4. Atsižvelgusi į kasacinio teismo praktiką dėl galimybės prašomo patvirtinti kreditorinio reikalavimo pagrįstumą patikrinti bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-706/2016), į tai, kad civilinė byla dėl Kredito sutarties pripažinimo negaliojančia net nėra nagrinėjama, nes apelianto ieškinį buvo atsisakyta priimti (Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys), įvertinusi bankroto procesui keliamus operatyvumo ir efektyvumo principus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, susijusius su tuo, jog kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimas turėjo (turi) būti sprendžiamas tik po to, kai paaiškės ginčo dėl Kredito sutarties pripažinimo negaliojančia baigtis. Jeigu ateityje situacija pasikeistų ir teismo sprendimu Kredito sutartis būtų pripažinta negaliojančia, kaip to siekia apeliantas, tai sudarytų pagrindą inicijuoti proceso atnaujinimą ir (arba) patvirtinto finansinio reikalavimo peržiūrėjimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1645-330/2017).
  5. Dėl ginčijamo kreditorinio reikalavimo (ne)pagrįstumo nėra pagrindo teigti, kad kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas nenustačius visų reikšmingų aplinkybių ar kad nebuvo atskleista bylos esmė. Iš Kredito sutarties matyti, kad suteikto kredito paskirtis buvo įsigyti nekilnojamąjį turtą ir rengti žemės sklypų specialiuosius bei detaliuosius planus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apelianto nurodytas aplinkybes, nenustatė pagrindo ex officio (pagal pareigas) konstatuoti Kredito sutarties negaliojimą. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, nes, kaip yra išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, vien ta aplinkybė, kad ketinimai dėl planuojamo vykdyti verslo lieka neįgyvendinti dėl vienokių ar kitokių priežasčių, nesudaro pagrindo tokiai veiklai pradėti sudarytus sandorius vertinti kaip prieštaraujančius juridinio asmens tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-611/2017). Taip pat nenustatyta, kad UAB „VKK Investicija“ sprendimas kreiptis dėl kredito gavimo ar pati Kredito sutartis prieštarautų imperatyviosioms normoms ir dėl to turėtų būti pripažinta niekine.
  6. AB Šiaulių bankas yra pateikęs kreditorinį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, įskaitant kreditorinio reikalavimo apskaičiavimo detalizavimą (5 t., b. l. 384). Kaip teisingai nurodo AB Šiaulių bankas, paties kredito suteikimo faktas ir aplinkybė, kad jis nebuvo grąžintas, nėra ginčo objektas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino suteikto kredito dydžio (5 000 000 Eur) kreditorinio reikalavimo dalį. Atskirajame skunde nėra jokių argumentų, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai patvirtinęs AB Šiaulių banko kreditorinio reikalavimo dalį dėl pagal Kredito sutartį įkeisto turto vertinimo turėtų išlaidų (11 584,80 Eur), kurių atlyginimas grindžiamas Kredito sutarties 10.3 ir 10.5 punktais.
  7. AB Šiaulių bankas atskleidė, kaip apskaičiavo prašomą patvirtinti palūkanų (2 780 469,51 Eur) ir delspinigių (1 386153,74 Eur) dydį (9 t., b. l. 4–5). Palūkanų apskaičiavimas yra pagrįstas Kredito sutarties nuostatomis dėl jų dydžio, o delspinigių reikalaujama už paskutinius 6 mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo. Aplinkybę, kad toks delspinigių apskaičiavimo būdas yra pagrįstas, patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1748/2014, kuri buvo priimta UAB „VKK Investicija“ restruktūrizavimo byloje, kai buvo nagrinėjamas AB Šiaulių banko kreditorinio reikalavimo pagal Kredito sutartį patvirtinimo klausimas, išdėstyti argumentai, taip pat kita teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-445-330/2016). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atmeta atskirojo skundo motyvus dėl senaties termino taikymo šiai kreditorinio reikalavimo daliai.
  8. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė apelianto nurodytų įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Įvertinęs surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl ginčijamo kreditorinio reikalavimo pagrįstumo. Šią pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą paneigiančių argumentų ar įrodymų apeliantas nepateikė. Apibendrinusi nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria UAB „VKK Investicija“ bankroto byloje patvirtintas AB Šiaulių banko kreditorinis reikalavimas, yra pagrįsta ir teisėta.
  9. Teisėjų kolegija netenkina AB Šiaulių banko prašymo skirti kreditoriui V. Z. baudą už piktnaudžiavimą teise. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gruodžio 7 d. nutartimi, kuria patvirtino Luminor Bank AB kreditorinį reikalavimą, jau skyrė kreditoriui V. Z. 1 000 Eur baudą, nes nustatė, kad šis kreditorius, pareikšdamas atskiruosius skundus dėl teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties patvirtinti kreditorių sąrašą, piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Vienas iš tų kreditorių, kurio reikalavimo patvirtinimo procedūrą kreditorius V. Z. vilkina, yra būtent AB Šiaulių bankas, tačiau šie jo veiksmai jau yra įvertinti paskiriant nurodytą baudą. Taigi nėra pagrindo už tuos pačius veiksmus skirti dar vieną baudą.

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai