Byla 2-1748/2014
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 23 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus akcinės bendrovės Šiaulių banko antros eilės kreditorinis reikalavimas restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „VKK Investicija“ restruktūrizavimo byloje

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Egidijos Tamošiūnienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „VKK Investicija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 23 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus akcinės bendrovės Šiaulių banko antros eilės kreditorinis reikalavimas restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „VKK Investicija“ restruktūrizavimo byloje.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „VKK Investicija“ iškėlė restruktūrizavimo bylą. Restruktūrizuojamos UAB „VKK Investicija“ restruktūrizavimo administratoriumi paskirta UAB „Stinkoma“.

5Akcinė bendrovė (toliau – ir AB) Šiaulių bankas kreipėsi į restruktūrizavimo administratorių, prašydama patvirtinti jo 37 555 524,77 Lt kreditorinį reikalavimą. AB Šiaulių bankas teigė, kad 2013 m. kovo 3 d. AB Ūkio bankas perleido AB Šiaulių bankui reikalavimo teises, kylančias iš 2007 m. lapkričio 27 d. UAB „VKK Investicija“ su AB Ūkio banku sudarytos Kredito sutarties Nr. KR04-972/07 (toliau – ir Kredito sutartis) su visais pakeitimais, pagal kurią UAB „VKK Investicija“ buvo suteiktas 5 000 000 EUR kreditas. Kredito panaudojimo paskirtis – žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), įsigijimas bei dalies detaliojo plano projekto parengimas. Kredito grąžinimo terminas – 2010 m. lapkričio 26 d. AB Šiaulių bankas nurodė, kad nutarties dėl restruktūrizavimo bylos UAB „VKK Investicija“ iškėlimo dieną restruktūrizuojama UAB (toliau – ir RUAB) „VKK Investicija“ skolinga kreditoriui 37 555 524,77 Lt, iš kurių 17 264 000 Lt yra negrąžintas kreditas, 5 690 818,33 Lt palūkanos, 14 550 706,44 Lt delspinigiai, 10 000 Lt bauda už vertinimo ataskaitų nepateikimą, 40 000 Lt banko patirtos išlaidos, susijusios su įkeisto turto vertinimu.

6Atsakovas RUAB „VKK Investicija“, atstovaujamas restruktūrizavimo administratoriaus, kreipėsi į teismą, prašydamas patvirtinti AB Šiaulių banko finansinio reikalavimo dalį dėl 17 264 000 Lt negrąžinto kredito, o dėl likusių sumų – atmesti. Atsakovas nurodė, kad AB Šiaulių bankas, teikdama reikalavimą dėl 5 690 818, 33 Lt palūkanų, nenurodė šios sumos apskaičiavimo. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad kreditoriaus teisė pareikšti ieškinį dėl delspinigių priteisimo, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktu, pasibaigė praėjus šešiems mėnesiams nuo 2010 m. lapkričio 26 d. (kai kreditorius sužinojo apie savo teisės pažeidimą), t. y. 2011 m. gegužės 26 d., todėl kreditorius negali reikalauti šios sumos. Atsakovas nurodė, kad AB Šiaulių bankas, reikalaudamas 10 000 Lt baudos už vertinimo ataskaitų nepateikimą, 40 000 Lt banko patirtų išlaidų, susijusių su kreditoriui įkeisto turto vertinimu, nepateikė paaiškinimų, duomenų ir įrodymų dėl šių reikalavimų. Be to, reikalavimui dėl 10 000 Lt baudos priteisimo turi būti taikomas sutrumpintas, kaip ir delspinigiams, ieškinio senaties terminas.

7Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 27 d. nutartimi patvirtino RUAB „VKK Investicija“ kreditorių finansinius reikalavimus, o klausimas dėl AB Šiaulių banko finansinio reikalavimo išskirtas į atskirą bylą Nr. 2-3887-781/2014.

8AB Šiaulių bankas 2014 m. gegužės 6 d. pateikė patikslintą atsiliepimą į administratoriaus prašymą, nurodydamas, kad bendras AB Šiaulių banko reikalavimo dydis sudaro 27 070 187,17 Lt. Kreditorius paaiškino, kad pagal Kredito sutarties 6.2 punktą palūkanos skaičiuojamos iki kredito grąžinimo kreditoriui dienos nuo faktiškai paimtos ir negrąžintos sumos už faktinį naudojimosi kreditu laikotarpį. Palūkanos buvo skaičiuojamos nuo 2009 m. gegužės 1 d., nuo kurios RUAB „VKK Investicija“ palūkanų už kreditą nebemokėjo, iki teismo nutarties dėl restruktūrizavimo bylos UAB „VKK Investicija“ iškėlimo įsiteisėjimo dienos – 2013 m. lapkričio 18 d. Bendra nesumokėtų palūkanų suma sudaro 5 690 818,33 Lt. Kredito sutarties 12.11 punkte nurodyta, kad nustatytais terminais negrąžinus kredito, nesumokėjus palūkanų, kredito gavėjas moka bankui 0,1 procento dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną iki visiško atsiskaitymo dienos. AB Šiaulių bankas nurodė, kad delspinigiai suskaičiuoti nuo 2013 m. gegužės 22 d. iki 2013 m. lapkričio 18 d. (180 d.), atsisako dalies kreditorinio reikalavimo ir prašo patvirtinti 4 075 368,84 Lt dydžio delspinigius, taip pat atsisako reikalavimo dėl baudos, kuri paskirta 2010 metais.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 23 d. nutartimi patvirtino kreditoriaus AB Šiaulių banko 27 070 187,17 Lt dydžio antros eilės kreditorinį reikalavimą RUAB „VKK Investicija“ restruktūrizavimo byloje.

11Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl 17 264 000 Lt kreditoriui negrąžinto kredito sumos, o atsakovo atstovė teismo posėdyje taip pat pripažino kreditoriaus reikalavimą dėl 5 690 818,33 Lt palūkanų bei 40 000 Lt išlaidų, susijusių su įkeisto turto vertinimu. Išnagrinėjęs bylos faktines aplinkybes, teismas patvirtino, kad kreditoriaus pareikštas RUAB „VKK Investicija“ kreditorinis reikalavimas dėl 17 264 000 Lt negrąžinto kredito, 5 690 818,33 Lt palūkanų, 40 000 Lt išlaidų, susijusių su kreditoriui įkeisto turto vertinimu, yra pagrįstas.

12Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir aptartu nutartyje teisiniu reglamentavimu, padarė išvadą, kad kreditorius delspinigių dydį turi teisę apskaičiuoti už šešis mėnesius (180 d.) pagal Kredito sutarties 12.11. punktą iki 2013 m. lapkričio 18 d. Teismas, įvertinęs delspinigių už negrąžintą kreditą ir palūkanas dydį, nesutiko su atsakovu, kad jie apskaičiuoti daugiau nei už 180 dienų. Teismas konstatavo, kad delspinigių suma apskaičiuota nuo kiekvienos neįmokėtos įmokos sumokėti pasibaigimo termino ir tik už 180 dienų.

13Teismas, atkreipdamas dėmesį, kad Kredito sutartis buvo sudaryta tarp verslo subjektų, turinčių patirties verslo bei derybų srityje, galinčių numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirinkti sutarties sąlygas, o UAB „VKK Investicija“ pagrindinė skola sudaro 17 264 000 Lt, nusprendė, jog kreditoriaus reikalaujami 0,1 procento dydžio delspinigiai, pritaikius šešių mėnesių ieškinio senaties terminą, nėra per dideli, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei nesudaro pagrindo paneigti jį nustačiusių Kredito sutarties šalių valios.

14III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15Atsakovas RUAB „VKK Investicija“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 23 d. nutartį ir grąžinti pirmosios instancijos teismui klausimą dėl kreditoriaus AB Šiaulių banko reikalavimo patvirtinimo nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad AB Šiaulių bankas nepažeidė CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyto šešių mėnesių ieškinio senaties termino dėl netesybų (delspinigių, baudos) išieškojimo. Remiantis Kredito sutartimi, 17 264 000 Lt kreditas turėjo būti grąžintas iki 2010 m. lapkričio 26 d., taigi, atsakovui laiku negrąžinus kredito, kreditorius apie savo teisės pažeidimą sužinojo būtent 2010 m. lapkričio 26 d., nuo kurios pradedamas skaičiuoti senaties terminas. Teisė pareikšti ieškinį dėl delspinigių priteisimo pasibaigė 2011 m. gegužės 26 d. AB Šiaulių bankas kreditorinį reikalavimą pateikė 2013 m. gruodžio 20 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą.
  2. Teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės. Paprastai teismai, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes, tinkamu netesybų dydžiu pripažįsta 0,02 procento, todėl Vilniaus apygardos teismas turėjo pareigą delspinigius mažinti iki įprasto 0,02 procento už kiekvieną praleidimo dieną. Be to, kai kyla netesybų mažinimo klausimas, kreditorius turi pareigą pagrįsti sutartų netesybų dydį, įrodinėdamas nuostolius, t. y. kreditorius turi įrodinėti tikėtinus nuostolius ir nebegali remtis kompensuojamuoju sutartinių netesybų pobūdžiu ir jų, kaip minimalių nuostolių, kurių nereikia įrodinėti, institutu. Nagrinėjamoje byloje teismas nereikalavo, o kreditorius AB Šiaulių bankas nepagrindė ir neįrodė sutartų netesybų dydžio.
  3. Nustatytas delspinigių dydis pažeidžia esminę šalių lygybę. Atsakovui iškelta restruktūrizavimo byla, kreditorius neturėtų piktnaudžiauti turima teise, ignoruodamas skolininko ir kitų jo kreditorių interesą stabilizuoti įmonės finansinę padėtį ir atkurti jos ūkinę veiklą, o prievolės pagal kredito sutartį užtikrintos hipoteka. Teismas, nevertindamas atsakovo nurodytų faktinių aplinkybių, pažeidė proceso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą.
  4. Teismas nevertino ir nekomentavo atsakovo argumento dėl kreditoriaus pareigos pagrįsti netesybų dydį įrodinėjant nuostolius. Įstatymas reikalauja motyvuoti teismo sprendimus. Nepakankamas argumentavimas reiškia, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Teismas netyrė atsakovo pateiktų paaiškinimų, jų net neatmetė. Atsakovo teisė į tinkamą teismo procesą buvo pažeista.

16Kreditorius AB Šiaulių bankas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. AB Šiaulių bankas jau buvo pateikęs kiekvienam mėnesiui apskaičiuotus delspinigius nuo faktiškai paimtos ir negrąžintos kreditoriui kredito sumos ir nuo priskaičiuotų bei nesumokėtų palūkanų už laikotarpį, nustatytą įstatymo, – šešis mėnesius iki teismo nutarties dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2013 m. gegužės 22 d. iki 2013 m. lapkričio 18 d. Todėl pirmosios instancijos teismo patvirtinti 4 075 368,84 Lt dydžio delspinigiai visiškai atitinka įstatymo reikalavimus dėl ieškinio senaties taikymo.
  2. Netesybos yra šalių susitarimo reikalas ir kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, o apelianto reikalavimas pagrįsti ir įrodyti AB Šiaulių banko patirtus nuotolius, yra nepagrįstas ir neparemtas galiojančiais teisės aktais. Be to, prievolės suma yra labai didelė, nuo kredito grąžinimo dienos praėjo beveik ketveri metai, jokia kredito dalis nėra grąžinta.

17IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

18Atskirasis skundas netenkintinas.

19Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

20Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl kreditoriaus AB Šiaulių banko patvirtinto kreditorinio reikalavimo dalies – dėl 4 075 368,84 Lt delspinigių. Atsakovo įsitikinimu, AB Šiaulių bankas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl delspinigių pareikšti, be to, delspinigių dydis yra per didelis ir teismas turėjo pareigą juos mažinti, o kreditorius, siekdamas pagrįsti netesybų dydį, turėjo įrodinėti tikėtinus nuostolius.

21Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.881 straipsnio 1 dalis). Kai bankas išmoka kredito sumą kredito gavėjams, atsiranda kredito gavėjų, įsipareigojusių bankui grąžinti kreditą, prievolė grąžinti kredito sumą su nustatytomis palūkanomis bankui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2014). Kreditavimo sutartims, kaip ir kitoms, taikytinas sutarčių laisvės principas, įtvirtintas CK 6.156 straipsnyje, reiškiantis, be kita ko, jog sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato įstatymai.

22Kiekvienas asmuo turi teisę pats nuspręsti sudaryti sutartį ar ne, kokią sutartį sudaryti, pasirinkti sutarties kontrahentą bei sutarties sąlygas. Tačiau kiekvienas asmuo, sudaręs sutartį, privalo prisiimtas prievoles vykdyti sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nuostatas (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Prievolės neįvykdymas ar netinkamas jos vykdymas lemia prievolę pažeidusios šalies civilinę atsakomybę, kuri gali pasireikšti ir delspinigių mokėjimu.

23Nagrinėjamoje byloje nustatyta (ir atsakovas to neginčija), kad 2007 m. lapkričio 27 d. atsakovas su AB Ūkio banku (kurio reikalavimo teises perėmė AB Šiaulių bankas) sudarė Kredito sutartį, pagal kurią UAB „VKK Investicija“ buvo suteiktas 5 000 000 EUR kreditas. Pagal Kredito sutarties 1.3 punktą kredito grąžinimo terminas suėjo 2010 m. lapkričio 26 d. Kredito grąžinimui užtikrinti įkeistas atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas (1.8 punktas). Pagal Kredito sutarties 12.11 punktą kredito gavėjas (atsakovas) įsipareigojo nustatytais terminais negrąžinus kredito (jo dalies), nesumokėjus palūkanų (jų dalies) ar įsipareigojimo mokesčio (jo dalies) mokėti bankui 0,1 procento dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną dieną. Kredito sutarties sąlyga dėl delspinigių vėlesniais kreditoriaus ir skolininko susitarimais nebuvo pakeista (b. l. 27–31).

24CK 6.71 straipsnio 1 dalis nustato, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70 ir 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Netesyboms, kaip prievolių užtikrinimo būdui, taip pat būdinga tai, kad šalys: 1) gali iš anksto, t. y. dar prieš prievolės pažeidimą, nustatyti atsakomybės už prievolės pažeidimą dydį; 2) turi galimybę išieškoti netesybas už patį prievolės pažeidimo faktą, nereikalaujant įrodinėti patirtų nuostolių; 3) savo nuožiūra formuoja susitarimo dėl netesybų sąlygas: netesybų dydį, skaičiavimo tvarką ir pan.

25CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas nustato, kad ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo yra taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas.

26Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, nuo kurio momento skaičiuojamas ieškinio senaties terminas reikalaujant delspinigių: reikalavimams priteisti delspinigius pareikšti nustatytas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvienai praleistai dienai (arba kitam sutartyje nustatytam laikotarpiui) atskirai, todėl už paskutiniuosius šešis mėnesius iki ieškinio dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo delspinigiai gali būti priteisiami, nors ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo, nes tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2000; 2001 m. spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-920/2001; 2003 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1039/2003; 2005 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2005; 2006 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2006; 2010 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2010; 2012 m. liepos 26 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-383/2012; 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2014; kt.).

27Nagrinėjamoje byloje atsakovas neneigia, kad Kredito sutartyje nustatytu terminu negrąžino kredito sumos bei nemokėjo palūkanų, už kurias kreditorius taip pat pagal Kredito sutarties 12.11 punktą skaičiavo delspinigius. Mokėtinos palūkanos bei kredito suma negrąžinta kreditoriui ir restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovui dieną, taigi atsakovo sutartinių įsipareigojimų pažeidimas, už kurį skaičiuojami delspinigiai, truko ilgiau nei šešis mėnesius ir nepasibaigė atsakovo nurodytą 2011 m. gegužės 26 d. Kaip matyti iš AB Šiaulių banko pateiktos delspinigių apskaičiavimo lentelės, delspinigiai apskaičiuoti už 6 mėnesius (180 d.) iki nutarties, kuria iškelta restruktūrizavimo byla atsakovui, įsiteisėjimo dienos, t. y. iki 2013 m. lapkričio 18 d. (b. l. 105–106).

28Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, remdamasi CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktu ir kasacinio teismo nuosekliai formuojama praktika ieškinio senaties taikymo klausimu, konstatuoja, kad, skirtingai nei teigia atsakovas, ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl delspinigių pareikšti nesibaigė 2011 m. gegužės 26 d. ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino AB Šiaulių banko kreditorinio reikalavimo dalį dėl delspinigių už laikotarpį ne ilgesnį nei šeši mėnesiai iki nutarties dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovui įsiteisėjimo dienos.

29Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atsakovo argumentu, kad Kredito sutartyje nustatytas delspinigių dydis pažeidžia sutarties šalių lygybę ir pirmosios instancijos teismas privalėjo jas sumažinti.

30Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, įstatymo teismui suteikta teisė kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir tais atvejais, kai šalys susitaria dėl netesybų dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009; kt.). Tačiau teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad įstatyme sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) nėra sukonkretintos. Dėl to kriterijus, kuriuos taikant sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos vertina netesybas teismai, nagrinėdami konkrečias bylas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką nurodytos aplinkybės vertintinos atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais bei siekiant nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kriterijų (į kuriuos atsižvelgiama, vertinant delspinigių dydį) sąrašas nėra baigtinis ir praktikos negalima laikyti suformuota, kad nustatytas konkretus priteisiamų netesybų tarifas. Sutartinių netesybų mažinimas nereiškia jų priteisimo konkrečiu 0,02 procento tarifu. Vien abstraktus nurodymas, kad 36 procentai metinių palūkanų yra akivaizdžiai per didelės, prieštaraujančios įstatymui, sąžiningumo ir protingumo principams, yra nepakankamas pagrindas pripažinti pažeidimą. Priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažįstamas tinkamu, kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje nėra ir negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2010; 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2012; kt.). Pažymėtina, kad kasacinis teismas ne vienoje byloje būtent 0,1 procento delspinigius laikė protingais ir nepažeidžiančiais šalių interesų pusiausvyros principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2014; 2012 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2012; 2011 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2011, kt.)

31Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, susijusias su negrąžinto kredito dydžiu, prisiimtų prievolių nevykdymu, inter alia, tai, kad atsakovas taip pat yra verslo subjektas, galintis iš anksto ir tinkamai įvertinti prisiimamų prievolių nevykdymo pasekmes, Kredito sutartis pasirašyta jo laisva valia, susipažinus su sutarties sąlygomis, be to, sudarydamas su kreditoriumi (banku) papildomus susitarimus ir juos pasirašydamas, atsakovas neprašė ir nekeitė sutarčių sąlygos dėl delspinigių dydžio, atsižvelgdama į tai, kad 0,1 procento delspinigių dydis pagal teismų formuojamą praktiką nėra automatiškai laikomas neprotingu ar pažeidžiančiu šalių lygybę ir teismui nėra nustatyta imperatyvi pareiga bet kuriuo atveju netesybas mažinti iki 0,02 procento, be to, netesybos turi skatinti skolininką laiku vykdyti prisiimtas prievoles, priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog Kredito sutartyje nustatyti ir kreditoriaus šioje byloje apskaičiuoti delspinigiai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovo nurodomos aplinkybės – tai, kad atsakovui iškelta restruktūrizavimo byla, o atsakovo prievolių įvykdymas užtikrintas atsakovo nekilnojamojo turto hipoteka – savaime nepaneigia kreditoriaus teisės į teisėtai priskaičiuotus delspinigius, o taip pat besąlygiškai nereiškia, kad 0,1 procento netesybos yra neprotingai didelės ir pažeidžiančios šalių interesų pusiausvyrą. Pažymėtina, kad jokių kitų svarių argumentų, leidžiančių teigti, kad delspinigių dydis yra aiškiai per didelis, atsakovas nenurodė, o apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, nenustatė.

32Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2013). Taigi, nesant aiškaus pagrindo mažinti šalių sulygtų netesybų dydžio, kreditorius neturi pareigos įrodinėti realiai patirtų nuostolių, nes tokios pareigos kreditoriui nustatymas paneigtų sutartinių netesybų paskirtį ir esmę. Pažymėtina, kad realiai patirtų nuostolių įrodinėjimas būtinas ir tikslingas siekiant išvengti sutartų netesybų dydžio sumažinimo iki realiai patirtų nuostolių (ar net daugiau) ir sutarties laisvės principo pažeidimo, tačiau ne tuo atveju, kai pagal bylos faktines aplinkybes, verslo praktiką bei teismų išaiškinimus sulygtas delspinigių dydis yra adekvatus, atitinkantis sąžiningumo ir teisingumo principus.

33Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes ir išaiškinimus, išnagrinėjusi pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta nepagrįstu atsakovo argumentą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepakankamai motyvuota ir teismui nereikalavus įrodyti patirtus nuostolius ir atskirai nekomentavus šio atsakovo atstovės argumento, buvo pažeista atsakovo teisė į tinkamą teismo procesą. Nesutikdama su šiais argumentais, teisėjų kolegija pažymi, jog teismo pareiga motyvuoti nutartį yra nustatyta CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. R. T. v. Spain and H. B. v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

34Taigi, kaip nurodė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; kt.). Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas AB Šiaulių banko kreditorinį reikalavimą, nutartyje nurodė esminius argumentus dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo ir teisingai išsprendė byloje kilusi ginčą, todėl vien tai, kad apeliantas nesutinka su teismo procesiniu sprendimu, nėra pagrindas teigti, jog pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra netinkamai ar nepakankamai motyvuota, ir buvo pažeista apelianto teisė į tinkamą procesą, t. y. teisė būti išklausytam.

35Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, o atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria patvirtintas AB Šiaulių banko 27 070 187,17 Lt kreditorinis reikalavimas, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

37Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi uždarajai akcinei... 5. Akcinė bendrovė (toliau – ir AB) Šiaulių bankas kreipėsi į... 6. Atsakovas RUAB „VKK Investicija“, atstovaujamas restruktūrizavimo... 7. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 27 d. nutartimi patvirtino RUAB... 8. AB Šiaulių bankas 2014 m. gegužės 6 d. pateikė patikslintą atsiliepimą... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 23 d. nutartimi patvirtino... 11. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl 17 264 000 Lt kreditoriui... 12. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir aptartu nutartyje... 13. Teismas, atkreipdamas dėmesį, kad Kredito sutartis buvo sudaryta tarp verslo... 14. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 15. Atsakovas RUAB „VKK Investicija“ atskirajame skunde prašo panaikinti... 16. Kreditorius AB Šiaulių bankas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo... 17. IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados... 18. Atskirasis skundas netenkintinas.... 19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir... 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl kreditoriaus AB Šiaulių banko... 21. Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius)... 22. Kiekvienas asmuo turi teisę pats nuspręsti sudaryti sutartį ar ne, kokią... 23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta (ir atsakovas to neginčija), kad 2007 m.... 24. CK 6.71 straipsnio 1 dalis nustato, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties... 25. CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas nustato, kad ieškiniams dėl netesybų... 26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje jurisprudencijoje yra ne kartą... 27. Nagrinėjamoje byloje atsakovas neneigia, kad Kredito sutartyje nustatytu... 28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, remdamasi... 29. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atsakovo argumentu, kad Kredito... 30. Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, įstatymo teismui suteikta teisė... 31. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, susijusias su... 32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad šalių teisė iš... 33. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes ir išaiškinimus,... 34. Taigi, kaip nurodė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, teismo sprendimo... 35. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 36. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 37. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 23 d. nutartį palikti nepakeistą....