Byla 2-2160-241/2016
Dėl bankroto bylos atsakovei kredito unijai „Amber“ iškėlimo, trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų L. K

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens L. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos banko pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei kredito unijai „Amber“ iškėlimo, trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų L. K..

3Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Pareiškėjas Lietuvos bankas prašė iškelti atsakovei kredito unijai „Amber“ (toliau – ir kredito unija) bankroto bylą. Nurodė, kad Lietuvos banko valdyba išnagrinėjo tikslinio neplaninio inspektavimo, atlikto 2016 m. liepos 4-22 d., metu surinktą medžiagą ir nustatė, kad kredito unijos „Amber“ veikla kelia grėsmę kredito unijos veiklos stabilumui ir patikimumui ir yra grėsmė, kad dėl kredito unijos veiklos ir finansinės būklės bus pažeisti indėlininkų, kitų kreditorių ir klientų interesai, todėl 2016 m. liepos 25 d. nutarimu paskelbė atsakovės veiklos apribojimą (moratoriumą), laikinuoju administratoriumi paskyrė UAB „Insolvensa“, kuriai pavedė atlikti Kredito unijų įstatymo (toliau – KUĮ) 65 straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodytus veiksmus. Administratorė pateikė išvadą, kad atsakovės turto vertė yra mažesnė negu įsipareigojimai, atsakovė patyrė nuostolių, dėl kurių nuosavas kapitalas tapo neigiamas, ir dėl to pažeidžiami kredito unijos licencijai išduoti taikomi reikalavimai. Lietuvos banko valdyba 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimu pripažino atsakovę nemokia ir visam laikui atšaukė jai išduotą kredito unijos licenciją.
  2. Atsakovė kredito unija „Amber“, atstovaujama laikinosios administratorės UAB „Insolvensa“, sutiko su Lietuvos banko pareiškime išdėstytais argumentais ir prašė iškelti atsakovei bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Insolvensa“. Nurodė, kad kredito unijos nuostolis 2016 m. rugpjūčio 31 d. siekė 4,73 mln. Eur, turto vertė – 17,971 mln. Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 20,618 mln., nuosavas kapitalas – minus 2,647 mln. Eur. Išdėstė argumentus, kuriais grindė prašymą bankroto administratoriumi paskirti pareiškėjo paskirtą laikinąją atsakovės administratorę.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 10 d. nutartimi įtraukė į bylą L. K. trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų; iškėlė atsakovei kredito unijai „Amber“ bankroto bylą; administratoriumi paskyrė R. J..
  2. Dėl prašymo įtraukti L. K. į bylą trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėmis ir kitų prašyme išdėstytų reikalavimų (leisti susipažinti su civilinės bylos medžiaga arba suteikti prieigą prie elektroninės bylos kortelės EPP sistemoje; nustatyti terminą atsiliepimui į ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo pateikti; atidėti teismo posėdį protingam laikotarpiui, per kurį pareiškėjas galėtų realiai susipažinti su bylos medžiaga bei pateikti motyvuotą atsiliepimą), teismas sprendė, kad pareiškėjas preliminariai pagrindė jo, kaip kredito unijos pajininko, suinteresuotumą bylos baigtimi ir kredito unijos bankroto bylos iškėlimo įtaką pajininkams, todėl, vadovaudamasis CPK 47 straipsnio 1 dalimi, prašymą dėl įtraukimo į bylą patenkino.
  3. Prašymo atidėti teismo posėdį dėl to, kad trečiasis asmuo galėtų pateikti atsiliepimą į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas netenkino, motyvuodamas Finansų įstaigų įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatytu terminu klausimui dėl bankroto bylos iškėlimo kredito įstaigai išspręsti. Teismas nurodė trečiajam asmeniui informaciją dėl jo galimybės susipažinti su bylos medžiaga teisme.
  4. Spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei pagrindų egzistavimo teismas vadovavosi KUĮ 72 ir 73 straipsnių nuostatomis.
  5. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad atsakovė kredito unija ,,Amber“ įsteigta 2011 m. liepos 28 d. ir pagal KUĮ veikianti kredito unija, kuriai Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu išduota kredito unijos licencija, suteikianti teisę teikti KUĮ 4 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytas licencines finansines paslaugas. Lietuvos banko valdyba išnagrinėjo tikslinio neplaninio inspektavimo, atlikto 2016 m. liepos 4-22 d., metu surinktą medžiagą ir nustatė, kad kredito unijos „Amber“ veikla kelia grėsmę kredito unijos veiklos stabilumui ir patikimumui ir yra grėsmė, kad dėl kredito unijos veiklos ir finansinės būklės bus pažeisti indėlininkų, kitų kreditorių ir klientų interesai, todėl 2016 m. liepos 25 d. nutarimu paskelbė atsakovės veiklos apribojimą (moratoriumą), laikinuoju administratoriumi paskyrė UAB „Insolvensa“. Laikinoji administratorė pateikė Lietuvos bankui išvadą, kurioje nurodė, kad kredito unijos nuostolis 2016 m. rugpjūčio 31 d. siekė 4,73 mln. Eur, turto vertė – 17,971 mln. Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 20,618 mln., nuosavas kapitalas – minus 2,647 mln. Eur. Teismas sprendė, kad kredito unijos turto vertė yra mažesnė negu unijos įsipareigojimai, unija patyrė nuostolių, dėl kurių nuosavas kapitalas tapo neigiamas, ir dėl to pažeidžiami kredito unijos licencijai išduoti taikomi reikalavimai. Atsižvelgdama į laikinojo administratoriaus išvadą, Lietuvos banko valdyba 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimu pripažino atsakovę nemokia ir visam laikui atšaukė kredito unijos licenciją (KUĮ 73 straipsnio 2 dalis). Iš nutarimo turinio teismas nustatė, kad: atsakovė nevykdo visų kredito unijų veiklos riziką ribojančių normatyvų, todėl pažeidžia KUĮ 44 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktų ir Lietuvos banko valdybos 1995 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 105 patvirtintų Kredito unijų veiklos riziką ribojančių normatyvų 1.4 papunkčio, 3 punkto ir 4.1 papunkčio reikalavimus; Lietuvos bankas jau ne kartą taikė atsakovei poveikio priemones ir davė rašytinius nurodymus dėl teisės aktų, reglamentuojančių saugią ir patikimą kredito unijų veiklą, reikalavimų pažeidimų.
  6. Iš nustatytų aplinkybių teismas sprendė, kad atsakovė nevykdo kapitalo pakankamumo ir likvidumo normatyvų, todėl jai keliama bankroto byla KUĮ 73 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu.
  7. Spręsdamas dėl atsakovės bankroto administratoriaus kandidatūros parinkimo teismas vadovavosi Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 4 dalies 1 punkto, 11 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir atsakovės bankroto administratoriumi paskyrė R. J., kurį parinko Bankroto administratorių atrankos kompiuterinė programa, ir dėl kurio teismas neturėjo abejones keliančių duomenų.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Trečiasis asmuo L. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartį ir perduoti bankroto bylos kredito unijai „Amber“ iškėlimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; leisti susipažinti su visa šios civilinės bylos medžiaga, įskaitant ir su ta šios bylos medžiagos dalimi, kuri Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartimi pripažinta nevieša; išreikalauti iš pareiškėjo Lietuvos banko ir iš atsakovės laikinojo administratoriaus rašytinius įrodymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Skundžiama nutartimi teismas įtraukė L. K. į bylą trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėmis, tačiau bylos nagrinėjimo teismo posėdžio neatidėjo ir nurodė informaciją apie susipažinimą su bylos medžiaga. Paaiškėjo, kad ankstesne 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartimi bylos dalį – prie pareiškimo pridėtą Lietuvos banko išvadą dėl atsakovės nemokumo, teismas pripažino nevieša medžiaga, kurią draudžiama teikti susipažinti ir kopijuoti. Dėl susipažinimo su šia bylos dalimi L. K. padavė išsamiais teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįstą prašymą, kuris iš esmės nebuvo išnagrinėtas ir 2016 m. spalio 17 d. teisėjo rezoliucija buvo nepatenkintas, nurodant, kad 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartimi su pareiškimo priedu Nr. 2 leista susipažinti tik bylos šalims, o ne visiems byloje dalyvaujantiems asmenims.
    2. Iki nutarties apskundimo termino pabaigos trečiajam asmeniui nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su visa bylos medžiaga, todėl nepagrįstai ir neteisėtai buvo apribotos procesinės teisės. Nesusipažinęs su visa bylos medžiaga, trečiasis asmuo neturi galimybės nurodyti išsamių atskirojo skundo pagrindą sudarančių argumentų, todėl teikia tik tuos motyvus ir argumentus, kurie nors ir turėjo esminės įtakos sprendžiant dėl atsakovės bankroto, tačiau nei atsakovės laikinojo administratoriaus, nei Lietuvos banko, nei teismo absoliučiai nebuvo vertinti.
    3. Byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad jokie alternatyvūs galimi imtis veiksmai tikslu išsaugoti atsakovės veiklą net nebuvo svarstomi. Atsakovės likimą iš principo nulėmė banko paskirto laikinojo administratoriaus valia ir išvados, nors būtent jis turėjo išanalizuoti ir įvertinti visas galimybes išsaugoti atsakovės veiklą ir išvengti bankroto.
    4. Atsakovės laikinasis administratorius net nesvarstė ir nesikreipė į asociaciją „Lietuvos kreditas" (toliau – Asociacija) tikslu pasinaudoti jos stabilizacijos fondo lėšomis, skirtomis šios asociacijos narių mokumui atkurti ar kapitalo pakankamumui užtikrinti, kas būtų galėję užtikrinti atsakovės, kaip šios asociacijos narės, veiklos tęstinumą bei kapitalo pakankamumą. Atsakovės laikinajam administratoriui neabejotinai buvo žinoma, kad atsakovė yra šios asociacijos tikrasis narys, kad asociacijoje yra sudarytas stabilizacijos fondas, kurio lėšomis prireikus atsakovė gali pasinaudoti, tačiau į asociaciją pasinaudoti jos stabilizacijos fondo lėšomis administratorius nesikreipė.
    5. Atsakovė 2016 m. gegužės 9 d. padarė 2 500 000 Eur įnašą į asociacijos stabilizacijos fondą, tačiau laikinasis administratorius ne tik nesiekė pasinaudoti šio fondo lėšomis, bet ir neprašė asociacijos šias lėšas atsakovei grąžinti. Šios aplinkybės buvo žinomos ir Lietuvos bankui.
    6. Apeliantas neturi galimybės patikrinti ir išsiaiškinti, ar laikinasis administratorius atsakovės apskaitoje tinkamai apskaitė 2 500 000 Eur įnašą į asociacijos stabilizacijos fondą, t. y. ar šį įnašą priskyrė prie ateinančių laikotarpių sąnaudų ir sukauptų pajamų, kaip atsakovei savo 2016 m. balandžio 21 d. rašte buvo išaiškinusi Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba. Laikinasis administratorius 2 500 000 Eur įnašą į asociacijos stabilizacijos fondą galimai yra priskyręs prie atsakovės patirtų sąnaudų ir iš to padaręs klaidingą išvadą apie atsakovės nemokumą.
    7. Laikinasis administratorius ir Lietuvos bankas nesvarstė ir kitų galimų imtis veiksmų, kurie galėtų užtikrinti atsakovės veiklos tęstinumą, pavyzdžiui, laikinasis administratorius nesupažindino atsakovės narių su realia turtine padėtimi bei nepasiūlė jiems, pavyzdžiui, padidinti kredito unijos pajinį kapitalą (padengti nustatytą nuostolį), kas taipogi būtų leidę užtikrinti atsakovės veiklos tęstinumą.
  2. Ieškovas Lietuvos bankas prašo trečiojo asmens atskirąjį skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
    1. Lietuvos banko valdybos 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 03-129 „Dėl kredito unijos AMBER nemokumo, kredito unijos licencijos atšaukimo ir kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo" buvo priimtas išsamiai išnagrinėjus atsakovės laikinojo administratoriaus pagal KUĮ 65 straipsnio 9 dalies 2 punktą parengtą ir 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos bankui pateiktą išvadą ir tarpines finansines ataskaitas, sudarytas pagal 2016 m. rugpjūčio 31 d. duomenis ir pridėtas prie šios išvados. Atsakovės laikinojo administratoriaus parengtoje ir Lietuvos bankui 2016 m. rugsėjo 14 d. pateiktoje išvadoje buvo išsamiai aptarti visi KUĮ 65 straipsnio 9 dalies 2 punkto, 651 straipsnio aspektai, todėl Lietuvos bankas neturėjo pagrindo abejoti, kad išvada parengta netinkamai, ir ja vadovavosi priimdamas Lietuvos banko valdybos 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. 03-129.
    2. Atsakovės laikinasis administratorius 2016 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. RS/236-2 kreipėsi į Asociaciją, prašydamas pateikti informaciją, ar atsakovei bus grąžintas atsakovės įnašas į Asociacijos stabilizacijos fondą. Asociacija 2016 m. rugpjūčio 29 d. rašte Nr. 160829-01 nurodė, kad Asociacijos narių įmokos į stabilizacijos fondą negrąžinamos, o įnašas į šį fondą yra laikomas Asociacijos nario išlaidomis. Iš šio Asociacijos rašto taip pat matyti, kad Asociacijos stabilizacijos fonde lėšų netgi nebuvo.
    3. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. balandžio 21 d. rašte Nr. D2-1492 nurodyta, kad ateinančių laikotarpių įmokas į stabilizacijos fondą galima priskirti ateinančių laikotarpių sąnaudoms tik tuo atveju, kai per ateinančius laikotarpius kredito unija gali tikėtis gauti iš stabilizacijos fondo kokios nors ekonominės naudos. Tačiau iš minėto Asociacijos rašto matyti, kad stabilizacijos fonde nėra lėšų, o grąžinti atsakovės įmokėto į stabilizacijos fondą 2,5 mln. eurų įnašo nėra galimybių, nes, vadovaujantis Asociacijos įstatais ir Stabilizacijos fondo sudarymo ir naudojimo tvarka, įnašai į stabilizacijos fondą yra negrąžinami ir laikomi Asociacijos narių išlaidomis. Taip pat iš šio rašto matyti, kad atsakovei jokios ekonominės naudos iš Asociacijos stabilizacijos fondo nebuvo numatyta, todėl atsakovės 2,5 mln. eurų įnašas į Asociacijos stabilizacijos fondą buvo pagrįstai pripažintas ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis.
    4. Lietuvos banko išvada dėl atsakovės nemokumo ir prie jos pridėti atsakovės laikinosios administratorės 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos bankui pateikti atsakovės finansinių ataskaitų duomenys yra gauti priežiūros tikslu (tuo metu atsakovė dar buvo Lietuvos banko išduotą kredito unijos licenciją turinti ir Lietuvos banko prižiūrima kredito įstaiga).
    5. Teikdamas teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo kartu su priežiūros tikslui gauta informacija, Lietuvos bankas atkreipė pirmosios instancijos teismo dėmesį į tokios informacijos pobūdį ir jos apsaugą reglamentuojančias įstatymų – KUĮ 56 straipsnio, Bankų įstatymo (toliau – BĮ) 65 straipsnio, Lietuvos banko įstatymo (toliau – LBĮ) 19 straipsnio 2 ir 5 dalių, nuostatas ir pagrįstai prašė imtis priemonių, reikalingų informacijos slaptumui išsaugoti, ir leisti su ja susipažinti ne visiems dalyvaujantiems byloje asmenims, o tik bylos šalims. Sąvoka „banko paslaptis" yra vartojama reglamentuojant ne tik kredito unijų turimos informacijos apie savo klientus apsaugą (KUĮ 49 straipsnis, BĮ 55 straipsnis), tačiau ir Lietuvos banko veikloje naudojamą informaciją (LBĮ 19 straipsnis). Vadovaudamasis šiuo bei CPK 10 straipsnio 4 dalies teisiniu reglamentavimu Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartimi pagrįstai nustatė, kad su dalimi bylos medžiagos, kuri yra nevieša, gali susipažinti tik bylos šalys, t. y. tik pareiškėjas ir atsakovas.
    6. Apeliantas, būdamas atsakovės nariu (savininku), pagal KUĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punktą turėjo teisę gauti iš atsakovės visą jį dominančią su atsakovės veikla ir finansine būkle susijusią informaciją, tačiau, tikėtina, nepasinaudojo šia savo teise arba ja naudojosi netinkamai. Apelianto prašymas leisti susipažinti su nevieša byloje esančia informacija pateiktas nepagrįstai, naudojantis jo, kaip byloje dalyvaujančio asmens, padėtimi, nors apeliantas anksčiau turėjo galimybę susipažinti su atsakovės metinių ir tarpinių finansinių ataskaitų rinkiniais, valdybos ataskaitomis dėl kredito unijos veiklos ir kita informacija. Skundžiama nutartimi nepažeistos apelianto teisės, nes jis galėjo susipažinti su likusia vieša bylos medžiaga, kuri yra pakankama, kad būtų galima susipažinti su atsakovės finansine padėtimi.
    7. Pagal KUĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą visi kredito unijos nariai, taip pat ir apeliantas, lygiomis teisėmis dalyvavo atsakovės veikloje ir jos valdyme, todėl susidariusi padėtis (atsakovė patyrė nuostolių, dėl to jos kapitalas tapo neigiamas, buvo pažeisti kredito unijos licencijai išduoti taikomi reikalavimai ir tai sukėlė atsakovės nemokumą) iš dalies priklausė ir nuo apelianto galimai netinkamų veiksmų, nes jis galimai nesinaudojo Kredito unijų įstatyme nurodytomis narių teisėmis ir neatliko nariams nustatytų pareigų.
  3. Atsakovės kredito unijos „Amber“ laikinoji administratorė UAB „Insolvensa“ prašo trečiojo asmens atskirąjį skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
    1. Laikinasis administratorius, vykdydamas Lietuvos banko jam pavestas funkcijas bei įvertinęs atsakovės finansinę situaciją ir kitas reikšmingas aplinkybes, pateikė Lietuvos bankui savo oficialią išvadą kurioje konstatavo, kad nėra galimybės atkurti atsakovės stabilumą ir patikimumą, bei, vadovaudamasis KUĮ 73, 74 straipsniais, pasiūlė Lietuvos bankui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Kartu su išvada Lietuvos bankui buvo pateikti ir atitinkami atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentai, kurie buvo patikrinti audito bendrovės UAB „Grant Thornton Baltic“. Pagal pelno (nuostolių) ataskaitoje pateiktus duomenis, atsakovės nuostolis 2016 m. rugpjūčio 31 d. siekė 4,730 mln. Eur. Pagal balanso duomenis, atsakovė turi turto iš viso už 17,971 mln. Eur, tuo tarpu mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekia 20,618 mln. Eur, atsakovės nuosavas kapitalas yra neigiamas – minus 2,647 mln. Eur, nepaskirstytasis nuostolis – 4,730 Eur.
    2. Siekdama išsiaiškinti atsakovės galimybes susigrąžinti/atgauti į stabilumo fondą įneštą 2 500 000 Eur įnašą, laikinoji administratorė 2016 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi į Asociaciją, kuri 2016 m. rugpjūčio 29 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad Asociacijos narių įmokos į stabilizacijos fondą negrąžinamos ir įnašas į stabilizacijos fondą yra laikomas Asociacijos nario išlaidomis.
    3. Laikinoji administratorė pasirašė 2016 m. rugpjūčio 28 d. susitarimą, kurio pagrindu buvo atliktas įkeisto turto vertinimas (2016 m. rugsėjo 2 d. datai), pagal kurį atitinkamai buvo įvertinta: (1) UAB „Aukso upė“ turto vertė - 824 000 Eur; (2) UAB „Laima ir partneriai" turto vertė - 1 229 000 Eur.
    4. Visi duomenys bei informacija buvo pateikta Lietuvos bankui, kuris, įvertinęs gautą informaciją ir dokumentus, konstatavo, kad atsakovė yra nemoki, ir pateikė Vilniaus apygardos teismui pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Dėl leidimo susipažinti su nevieša bylos medžiaga
  1. Apeliantas atskirajame skunde prašo leisti susipažinti su visa šios civilinės bylos medžiaga, įskaitant ir su ta šios bylos medžiagos dalimi, kuri Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartimi pripažinta nevieša.
  2. Teikdamas teismui pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo kartu su priežiūros tikslu gauta informacija, Lietuvos bankas atkreipė pirmosios instancijos teismo dėmesį į tokios informacijos pobūdį ir jos apsaugą reglamentuojančias įstatymų – KUĮ 56 straipsnio, BĮ 65 straipsnio, LBĮ 19 straipsnio 2 ir 5 dalių, nuostatas ir prašė imtis priemonių, reikalingų informacijos slaptumui išsaugoti, ir leisti su ja susipažinti ne visiems dalyvaujantiems byloje asmenims, o tik bylos šalims. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartimi bylos dalį – pareiškimo priedą Nr. 2 (Lietuvos banko išvadą dėl kredito unijos „Amber“ nemokumo su priedais, 7 lapai) pripažino nevieša medžiaga, kurią draudžiama teikti susipažinti ir kopijuoti. Dėl susipažinimo su šia bylos dalimi trečiasis asmuo L. K. padavė prašymą, kuris 2016 m. spalio 17 d. teisėjo rezoliucija buvo nepatenkintas, nurodant, kad 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartimi su pareiškimo priedu Nr. 2 leista susipažinti tik bylos šalims, o ne visiems byloje dalyvaujantiems asmenims.
  3. Teismui suteikta teisė nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis (CPK 10 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 10 straipsnio 4 dalį, asmuo, teikiantis teismui dokumentus ar medžiagą, kuriuose esantys duomenys sudaro profesinę ar komercinę paslaptį, gali prašyti teismo neteikti jų susipažinti ir kopijuoti.
  4. KUĮ 56 straipsnyje ir BĮ 65 straipsnyje nustatyta, kad informacija, gauta priežiūros tikslui, negali būti skelbiama viešai, kam nors perduodama ar kitokiu būdu padaroma prieinama. Tokia informacija gali būti perduodama tik BĮ 65 straipsnio 6 dalyje nurodytoms institucijoms jų funkcijoms atlikti. Pareigos saugoti priežiūros tikslui gautos informacijos konfidencialumą privalo laikytis ne tik priežiūros institucija, bet ir bet kurie kiti asmenys, kuriems įstatymų nustatyta tvarka buvo perduota priežiūros tikslui gauta informacija. Pagal LBĮ 19 straipsnio 2 dalį, banko paslaptis - tai bet kokia nevieša su Europos centrinių bankų sistema susijusi informacija ir kita Lietuvos banko veikloje naudojama informacija, kuri pagal savo svarbą nesudaro valstybės ir tarnybos paslapties, tačiau kurios neteisėtas atskleidimas arba praradimas gali turėti neigiamų padarinių Lietuvos banko funkcionavimui ir jo vykdomai veiklai, pakenkti teisėtiems kitų asmenų interesams. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylas teismuose, banko paslaptį sudarančios informacijos apsaugai taikomos Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos, užtikrinančios komercinės paslapties apsaugą.
  5. Teisę susipažinti su teismo pripažinta nevieša bylos dalimi apeliantas grindžia tuo, kad jis byloje dalyvauja trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėmis. Pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises ir procesines pareigas, išskyrus šioje dalyje nustatytas išimtis. CPK 42 straipsnio, reglamentuojančio šalių teises ir pareigas, 1 dalyje nustatyta šalių teisė susipažinti su bylos medžiaga (įskaitant elektroninę bylą), daryti ir gauti jos išrašus ir kopijas (skaitmenines kopijas). Toks trečiųjų asmenų procesinių teisių reglamentavimas nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju pripažinti, kad ne tik bylos šalys (ieškovas ir atsakovė), bet ir tretieji asmenys turi teisę susipažinti su teismo pripažinta nevieša bylos dalimi. Tokią išvadą suponuoja tai, kad teismo nutartimi patvirtinti bankrutuojančio skolininko kreditoriai tampa byloje dalyvaujančiais trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų. Todėl, jeigu sutikti su apelianto pozicija, visi atsakovės kreditoriai įgys teisę susipažinti su nevieša bylos dalimi, o tai jau lemtų priežiūros tikslais gautos banko valdomos konfidencialios informacijos įstatyminės apsaugos praradimą. Įstatyme (CPK 10 straipsnis) nustatyto procesinių teisių ribojimo taikymas negali būti vertinamas kaip neteisėtas tokių teisių suvaržymas.
  6. Be to, sutiktina su pareiškėjo atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytais argumentais, kad apeliantas, kaip atsakovės narys (savininkas), pagal KUĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punktą, turėjo teisę gauti iš atsakovės visą jį dominančią su atsakovės veikla ir finansine būkle susijusią informaciją.
  7. Vadovaujantis 16-18 punktuose išdėstytais teisiniais ir faktiniais argumentais apelianto prašymas leisti susipažinti su teismo pripažinta nevieša bylos dalimi netenkintinas. Apelianto teisė susipažinti su kita civilinės bylos medžiaga nėra apribota ir atskiras leidimas šią teisę įgyvendinti nereikalingas.
Dėl apeliacinėje instancijoje pateiktų naujų rašytinių įrodymų priėmimo
  1. Apeliantas atskirajame skunde prašo priimti naujus įrodymus – asociacijos „Lietuvos kreditas“ įstatų, jos tikrųjų ir asocijuotų narių 2016 m. gegužės 3 d. sąrašo; Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos 2016 m. balandžio 21 d. rašto/atsakymo; UAB „CRE pro“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos santraukos; UAB „Centro kubas“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos santraukos kopijas. Prie atsiliepimo į skundą ieškovas Lietuvos bankas pridėjo atsakovės laikinojo administratoriaus 2016 m. rugpjūčio 23 d. rašto Nr. RS/236-2, asociacijos „Lietuvos kreditas“ 2016 m. rugpjūčio 29 d. rašto Nr. 160829-01, FNTT prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 8 d. rašto Nr. 25/5-3-8-13776 kopijas. Atsakovė, atstovaujama laikinojo administratoriaus, taip pat su atsiliepimu į skundą pateikė naujus įrodymus – atsakovės laikinojo administratoriaus 2016 m. rugpjūčio 23 d. rašto Nr. RS/236-2, asociacijos „Lietuvos kreditas“ 2016 m. rugpjūčio 29 d. rašto Nr. 160829-01, turto vertinimų santraukų kopijas.
  2. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Jeigu nauji įrodymai būtini svarbioms bylos aplinkybėms nustatyti, tai jie gali būti priimti apeliacinės instancijos teisme, ir tai nelaikoma CPK 314 straipsnio pažeidimu.
  3. Siekdamas patikrinti teismo išvados dėl pagrindo iškelti atsakovei bankroto bylą egzistavimo teisingumą, apeliacinės instancijos teismas priima tiek apelianto, tiek bylos šalių pateiktus naujus įrodymus – Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos 2016 m. balandžio 21 d. rašto/atsakymo, asociacijos „Lietuvos kreditas" įstatų, jos tikrųjų ir asocijuotų narių 2016 m. gegužės 3 d. sąrašo, atsakovės laikinojo administratoriaus 2016 m. rugpjūčio 23 d. rašto Nr. RS/236-2, asociacijos „Lietuvos kreditas“ 2016 m. rugpjūčio 29 d. rašto Nr. 160829-01 kopijas, ir juos vertins kartu su kita bylos medžiaga.
  4. Apelianto pateiktos UAB „CRE pro“ ir UAB „Centro kubas“ atlikto nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitų santraukos, atsakovės laikinojo administratoriaus pateiktos turto vertinimų santraukos yra susijusios su atsakovės, atstovaujamos laikinojo administratoriaus, ir A. K. 2016 m. rugpjūčio 28 d. skolos grąžinimo susitarime aptarto prievolės įvykdymui užtikrinti įkeičiamo UAB „Aukso upė“ ir UAB „Laima ir partneriai“ nekilnojamojo turto vertinimu. Šis susitarimas nėra civilinės bylos, kurioje sprendžiama dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, įrodinėjimo dalykas, todėl minėti įrodymai nepriimtini ir nevertintini.
  5. Pripažintina, kad su nagrinėjamos bylos dalyku nėra susiję ir A. K. baudžiamojo persekiojimo klausimai, todėl nepriimtinas prie ieškovo atsiliepimo į atskirąjį skundą pridėtas FNTT prie LR vidaus reikalų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 8 d. raštas Nr. 25/5-3-8-13776, kurio turinys rodo, kad atliekamame ikiteisminiame tyrime A. K. įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.
Dėl naujų rašytinių įrodymų išreikalavimo
  1. Proceso įstatymas suteikia asmeniui teisę prašyti teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų. Reiškiant tokį prašymą būtina nurodyti rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama, pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį įrodymą turi tas asmuo, ir aplinkybes, kurias prašomas išreikalauti rašytis įrodymas gali pagrįsti (CPK 199 straipsnio 1 dalis).
  2. Apeliantas prašo išreikalauti iš Lietuvos banko šiuos rašytinius įrodymus: 1) pirmąją atsakovės laikinojo administratoriaus išvadą/ataskaitą (su priedais), kuri Lietuvos bankui buvo pateikta 2016 m. rugpjūčio antroje pusėje ir kuri buvo nagrinėjama Lietuvos banko valdybos 2016 m. rugpjūčio 30 d. posėdyje; 2) Lietuvos banko valdybos nutarimą (ar kitos formos sprendimą), priimtą 2016 m. rugpjūčio 30 d. posėdžio metu; 3) antrąją atsakovo laikinojo administratoriaus išvadą/ataskaitą (su priedais), kuri Lietuvos bankui buvo pateikta 2016 m. rugsėjo 14 d. ir kuri tapo pagrindu priimti Lietuvos banko valdybos 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. 03-129 bei Lietuvos banko išvadą dėl atsakovės nemokumo; išreikalauti iš atsakovės laikinojo administratoriaus 2016 m. rugpjūčio 28 d. susitarimo dėl skolos grąžinimo pagrindu įkeisto nekilnojamojo turto, nurodyto šio susitarimo 7 punkte, vertinimo dokumentus.
  3. Naujų rašytinių įrodymų išreikalavimo būtinybę apeliantas grindžia tuo, kad nepagrįstai ir neteisėtai buvo apribotos jo procesinės teisės, kad nauji įrodymai leis tiek teismui, tiek apeliantui objektyviai ir nešališkai įvertinti, ar atsakovei iš tikrųjų keltina bankroto byla.
  4. Dėl apelianto procesinės teisės susipažinti ir kopijuoti teismo pripažintą nevieša bylos dalį apribojimo teisėtumo pasisakyta 16-18, 20 nutarties punkte.
  5. Minėta, kad apeliantas, kaip atsakovės narys (savininkas), pagal KUĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punktą, turėjo teisę gauti iš atsakovės visą jį dominančią su atsakovės veikla ir finansine būkle susijusią informaciją. Duomenų, kad dėl prašomų išreikalauti dokumentų gavimo apeliantas kreipėsi į ieškovę ir/ar atsakovę ir buvo atsisakyta juos jam pateikti, byloje nėra. Taigi, byloje nėra duomenų, kad apeliantas neturi galimybių prašomus įrodymus gauti.
  6. Dalis apelianto prašomų išreikalauti įrodymų yra teismo pripažinta nevieša bylos medžiaga, kita dalis tiesiogiai nesusijusi su banko valdybos 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimo pripažinti atsakovę nemokia, visam laikui atšaukti jai išduotą kredito unijos licenciją ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimu. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų tam, kad pagal atskirojo skundo argumentus būtų galima visapusiškai ir objektyviai įvertinti pirmosios instancijos teismo išvados dėl pagrindo kelti atsakovei bankroto bylą egzistavimo teisingumą, todėl apelianto prašymas išreikalauti naujus rašytinius įrodymus iš ieškovo netenkintinas.
  7. Nutarties 24-25 punktuose išdėstyti teismo argumentai dėl atsakovės laikinojo administratoriaus ir A. K. 2016 m. rugpjūčio 28 d. susitarimo dėl skolos grąžinimo ryšio su nagrinėjama byla nebuvimo. Todėl apelianto prašymas išreikalauti iš atsakovės laikinojo administratoriaus šio susitarimo 7 punkte nurodyto įkeisto nekilnojamojo turto vertinimo dokumentus netenkintinas. Be to, atsakovės laikinasis administratorius su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė teismui turto vertinimų santraukų kopijas, kurias atsisakyta priimti (24 punktas).

12Dėl pagrindo kelti atsakovei bankroto bylą egzistavimo

  1. Kredito unijų bankroto procedūras reglamentuoja KUĮ (šio įstatymo 72 straipsnis), Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, jeigu šis įstatymas ir Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas nenustato kitaip.
  2. Pagal KUĮ 73 straipsnio 1 dalį kredito unija gali būti pripažinta nemokia, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) kredito unija dėl to, kad patyrė arba, tikėtina, patirs nuostolių, kuriems padengti reikės visų jos nuosavų lėšų arba didelės jų dalies, arba dėl kitų su jos finansine būkle susijusių priežasčių pažeidžia arba, remiantis objektyviais tokį vertinimą pagrindžiančiais veiksniais, artimiausiu metu pažeis licencijai išduoti taikomus reikalavimus taip, kad priežiūros institucijai būtų pagrindas atšaukti licenciją; 2) kredito unijos turtas yra arba, remiantis objektyviais tokį vertinimą pagrindžiančiais veiksniais, nustatoma, kad artimiausiu metu bus mažesnis už jos įsipareigojimus; 3) kredito unija negali arba, remiantis objektyviais tokį vertinimą pagrindžiančiais veiksniais, nustatoma, kad artimiausiu metu negalės suėjus terminui apmokėti savo skolų arba įvykdyti kitų įsipareigojimų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kredito unijos bankroto bylą teismas iškelia tik tuo atveju, jeigu yra priežiūros institucijos išvada apie kredito unijos nemokumą.
  3. Lietuvos banko valdyba išnagrinėjo tikslinio neplaninio inspektavimo, atlikto 2016 m. liepos 4-22 d., metu surinktą medžiagą ir nustatė, kad atsakovės kredito unijos „Amber“ veikla kelia grėsmę kredito unijos veiklos stabilumui ir patikimumui ir yra grėsmė, kad dėl kredito unijos veiklos ir finansinės būklės bus pažeisti indėlininkų, kitų kreditorių ir klientų interesai, todėl 2016 m. liepos 25 d. nutarimu paskelbė atsakovės veiklos apribojimą (moratoriumą), laikinuoju administratoriumi paskyrė UAB „Insolvensa“, kuriai nurodė išnagrinėti ir įvertinti atsakovės finansinę būklę, galimus veiklos stabilumo ir patikimumo atkūrimo bei kitus atsakovės problemų sprendimų būdus ir pateikti Lietuvos bankui išvadą bei pasiūlymus kartu su atlikto finansinės būklės įvertinimo pagrindu sudarytomis tarpinėmis finansinėmis ataskaitomis ir kitais duomenimis, kaip to reikalauja KUĮ 65 straipsnio 9 dalies 2 punkto nuostatos.
  4. Laikinasis administratorius, vykdydamas Lietuvos banko jam pavestas funkcijas bei įvertinęs atsakovės finansinę situaciją ir kitas reikšmingas aplinkybes, 2016 m. rugsėjo 14 d. pateikė Lietuvos bankui išvadą, kurioje konstatavo, kad nėra galimybės atkurti atsakovės stabilumą ir patikimumą, bei, vadovaudamasis KUĮ 73, 74 straipsniais, pasiūlė Lietuvos bankui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Su šia išvada buvo pateikti ir atitinkami atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentai – 2016 m. rugpjūčio 31 d. balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita, pagal kuriuos atsakovės turimo turto vertė yra 17,971 mln. Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekia 20,618 mln. Eur, nuosavas kapitalas yra neigiamas (minus 2,647 mln. Eur), nepaskirstytasis nuostolis – 4,730 mln. Eur. Šie duomenys sudarė pagrindą Lietuvos banko valdybai daryti išvadą, kad atsakovės turtas yra mažesnis už jos įsipareigojimus, kad dėl atsakovės patirtų nuostolių nuosavas kapitalas tapo neigiamas ir dėl to pažeidžiami kredito unijos licencijai išduoti taikomi reikalavimai, ir priimti nutarimą pripažinti atsakovę nemokia KUĮ 73 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu. Teismui pateikta medžiaga patvirtina kredito unijos priežiūros institucijos išvados dėl atsakovės nemokumo teisingumą ir pagrindo pagal specialų teisinį reglamentavimą kelti jai bankroto bylą egzistavimą. Kitaip vertinti atsakovės finansinę padėtį teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
  5. Apeliantas kelia abejones dėl laikinojo administratoriaus sudarytos atsakovės finansinės atskaitomybės teisingumo, motyvuodamas tuo, kad 2 500 000 Eur įnašą į Asociacijos stabilizacijos fondą administratorius galimai priskyrė prie atsakovės patirtų sąnaudų ir dėl to padarė klaidingą išvadą apie atsakovės nemokumą. Pasak apelianto, šis įnašas priskirtinas prie ateinančių laikotarpių sąnaudų ir sukauptų pajamų, kaip 2016 m. balandžio 21 d. rašte išaiškino Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie LR finansų ministerijos.
  6. Atsakovės 2 500 000 Eur įnašas į Asociacijos stabilizacijos fondą pripažintas ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie LR finansų ministerijos 2016 m. balandžio 21 d. rašte Nr. D2-1492 nurodyta, kad ateinančių laikotarpių įmokas į stabilizacijos fondą galima priskirti ateinančių laikotarpių sąnaudoms tik tuo atveju, kai per ateinančius laikotarpius kredito unija gali tikėtis gauti iš stabilizacijos fondo kokios nors ekonominės naudos. Asociacija, atsakydama į laikinojo administratoriaus paklausimą, 2016 m. rugpjūčio 29 d. rašte Nr. 160829-01 nurodė, kad stabilizacijos fonde lėšų nėra, kad pagal Asociacijos įstatų 8.10 punktą, Asociacijos narių įmokos į stabilizacijos fondą negrąžinamos, o pagal Asociacijos įstatų 8.2 punktą ir Stabilizacijos fondo sudarymo ir naudojimo tvarkos 7 punktą, įnašas į stabilizacijos fondą yra laikomas Asociacijos nario išlaidomis. Rašte nurodyta, kad jokia ekonominė nauda iš Asociacijos stabilizacijos fondo atsakovei nebuvo numatyta. Nurodyti argumentai leidžia spręsti, kad atsakovės 2 500 000 Eur įnašas į Asociacijos stabilizacijos fondą buvo pagrįstai pripažintas ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis. Todėl atskirojo skundo argumentai dėl laikinojo administratoriaus sudarytos atsakovės finansinės atskaitomybės nepaneigia Lietuvos banko išvados dėl atsakovės nemokumo.
  7. KUĮ reglamentuoja banko paskirto laikinojo kredito unijos administratoriaus pareigas, vykdant banko pavedimą išnagrinėti ir įvertinti kredito unijos finansinę būklę, galimus kredito unijos veiklos stabilumo ir patikimumo atkūrimo bei kitus kredito unijos problemų sprendimo būdus ir pateikti priežiūros institucijai išvadą bei pasiūlymus kartu su atlikto finansinės būklės įvertinimo pagrindu sudarytomis tarpinėmis finansinėmis ataskaitomis bei kitais priežiūros institucijos nurodytais duomenimis (įstatymo 65 straipsnio 9 dalies 2 punktas, 651 straipsnis). Apelianto teigimu, jokie alternatyvūs galimi imtis veiksmai išsaugoti atsakovės veiklą nebuvo svarstomi, laikinasis administratorius nesikreipė į Asociaciją dėl atsakovės įnašo į stabilizavimo fondą grąžinimo. Su tokiu vertinimu sutikti nėra pagrindo.
  8. Bylos duomenys liudija, kad laikinasis administratorius įvykdė Lietuvos banko valdybos įpareigojimą pateikti bankui KUĮ 65 straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodytą išvadą ir pasiūlymus ir, įvertinęs atsakovės finansinę būklę, pateikė išvadą, kad nėra galimybių atkurti atsakovės veiklos stabilumą ir patikimumą. Atsakovės laikinasis administratorius 2016 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. RS/236-2 kreipėsi į Asociaciją, prašydamas pateikti informaciją, ar atsakovei bus grąžintas jos 2 500 000 Eur įnašas į Asociacijos stabilizacijos fondą. Asociacija 2016 m. rugpjūčio 29 d. rašte Nr. 160829-01 nurodė, kad pagal Asociacijos įstatų, Stabilizacijos fondo sudarymo ir naudojimo tvarkos nuostatas narių įmokos į stabilizacijos fondą negrąžinamos, įnašas yra laikomas Asociacijos nario išlaidomis, kad lėšų Asociacijos stabilizacijos fonde nėra. Nagrinėjamos bylos ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys liudija, kad atsakovės laikinasis administratorius inicijavo keletą teisminių ginčų dėl piniginių lėšų atgavimo, pasirašė susitarimą su atsakovės skolininku dėl žalos atlyginimo ir šios prievolės įvykdymo užtikrinimo svetimo turto įkeitimu, parengė atsakovės ieškinį Asociacijai ir kredito unijai Vilniaus kreditas dėl sandorių nuginčijimo ir 2 500 000 Eur priteisimo.
Dėl bylos procesinės baigties
  1. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo kredito unijos bankroto bylos iškėlimo klausimą, tinkamai taikė ir aiškino aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas. Apelianto atskirojo skundo argumentai nepaneigia teismo išvadų teisingumo ir nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai