Byla 2A-1643-577/2016
Dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. M. bei antstolė I. K

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Alvydo Barkausko, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Pikelienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Medicinos bankas“ dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. M. bei antstolė I. K..

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

41.

5Ieškovė L. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis UAB „Medicinos bankas“ (toliau ir Bankas) bei L. M. sudarytas 2008 m. spalio 31 d. laidavimo sutartį Nr. L-K09/2008 ir 2008 m. spalio 6 d. laidavimo sutartį Nr. L-K08/2008 nuo šių sutarčių sudarymo momento dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms arba kitais pagrindais.

62.

7Ieškovė nurodė, kad UAB „Medicinos bankas“ ir V. M. 2006 m. lapkričio 16 d. sudarė Kredito sutartį Nr. LOAN-39553 ir 2007 m. lapkričio 5 d. kredito sutartį Nr. LOAN-46247, pagal kurias Bankas suteikė V. M. 1 675 000 Lt ir 270 000 Lt dydžio kreditus. V. M. kreditorinių įsipareigojimų įvykdymas buvo užtikrintas įkeičiant ne tik jo asmeninį, bet ir bendrą sutuoktinių turtą. Pratęsiant kreditų grąžinimo terminus, V. M. prievolių įvykdymas Bankui papildomai buvo užtikrintas ieškovės pasirašytomis 2008 m. spalio 31 d. ir 2008 m. spalio 6 d. laidavimo sutartimis. Ieškovė sandorius ginčija Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 1.80 straipsnio 1 dalyje, 1.90 bei 1.91 straipsniuose numatytais pagrindais. Pasak ieškovės, laidavimo Bankas pareikalavo kategoriškai, nes kitaip V. M. nebūtų pratęsti kredito grąžinimo terminai; nesutikus laiduoti, Bankas grasino nedelsiant nutraukti Kredito sutartis ir atimti įkeistą turtą. Teigia, kad ieškovė, būdama ekonomiškai priklausoma nuo Banko, buvo priversta pasirašyti jai ekonomiškai ypač nenaudingus laidavimo sandorius. Bankui nutraukus kredito sutartis buvo areštuotas ir 43,27 kv. m ploto dviejų kambarių butas, kuris yra šeimos gyvenamoji patalpa. Pasak ieškovės, sutuoktiniams turint nepilnamečių vaikų, sudarant ginčijamas sutartis pagal CK 3.85 straipsnio 2 dalį buvo būtina gauti teismo leidimą, kas nebuvo padaryta, todėl sandoriai pripažintini negaliojančiais dėl prieštaravimo imperatyviajai normai. Ieškinyje teigiama, kad ginčijamas laidavimo sutartis inicijavo ir parengė Bankas, o ieškovė, būdama rusakalbė, mokyklą baigusi taip pat rusų kalba, jas pasirašė prisijungimo būdu, ne tik nesuprasdama sutarčių esmės ir dalyko, bet ir bankui neatskleidus Kredito sutarčių turinio ir esminių sąlygų, jų nepateikus, taip suklaidinus ieškovę, todėl laidavimo sutartis prašė pripažinti negaliojančiomis ir CK 1.90 straipsnyje numatytu pagrindu. Teigė, kad atsakovo apgaulė (CK 1.91 straipsnis) pasireiškė tuo, jog Bankas nereikalavo įkeisti šeimos buto. Ieškovės teigimu, ji pagrįstai tikėjosi, kad laiduoja tik šeimos įkeistu turtu.

83. Atsiliepime į ieškinį atsakovė UAB „Medicinos bankas“ nurodė, kad ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Nurodė, kad ieškovė nebuvo priversta sudaryti Laidavimo sutartis, ir tai patvirtina tiek ginčijamų sutarčių turinys, tiek ieškovės elgesys bei aplinkybės iki sutarčių bei po jų pasirašymo. Iki ginčijamų sutarčių sudarymo ieškovė buvo ne kartą laidavusi už įvairių asmenų prievoles; ginčijamas sutartis sudarė laisva valia, prašoma atsakovo, bet ne verčiama. Ieškovė bei trečiasis asmuo turėjo teisę kreiptis į bet kurią kitą finansų įstaigą dėl kreditų refinansavimo, jeigu jiems netiko atsakovo siūlomos kreditų grąžinimo terminų pratęsimo sąlygos. Nei hipotekos lakštuose, nei ginčijamose Laidavimo sutartyse nėra jokių sąlygų, kurios galėjo teikti ieškovei pagrindą manyti, kad pagal Laidavimo sutartis ji neatsako butu Vilniuje, Pušų g. 11-1, priešingai - sutarčių 3.3 punktuose įtvirtinta, kad ieškovė laiduoja ir atsako visu savo turtu. Atsakovo teigimu, ieškovei buvo pateiktos kredito sutartys, ji buvo supažindinta su jų sąlygomis, taip pat su Laidavimo sutarčių nuostatomis, ką ji patvirtino Laidavimo sutarčių 7.1.7 bei 7.2 punktuose; pasirašė visuose sutarčių puslapiuose. Atsakovo teigimu, daugelį metų ieškovė ir atsakovas bendravo, susirašinėjo lietuvių kalba, visus sandorius ieškovė sudarinėjo lietuvių kalba, 2015-11-13 teismo posėdyje bendravo lietuvių kalba ir neprašė vertėjo. Ieškovė buvo brandaus amžiaus, dirbo vyr. finansininke, turėjo patirties pasirašant laidavimo sandorius, todėl jai turėjo būti gerai žinomos sutarčių sudarymo ir jų nevykdymo teisinės pasekmės. Ieškovė civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas skolos pagal ginčijamas Laidavimo sutartis priteisimo klausimas, šių sutarčių neginčijo, neužsiminė apie jų negaliojimo pagrindus ir dėl šių sandorių septynerius metus nereiškė jokių pretenzijų. Atsiliepime taip pat nurodyta, kad CK 3.85 straipsnio 2 dalis netaikytina, nes laidavimo sutartis nėra nekilnojamojo turto sandoris. Atsakovo įsitikinimu, ieškovė sąmoningai pareiškė nepagrįstą ieškinį, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip siekdama toliau vilkinti išieškojimą iš ieškovės ir trečiojo asmens turto bei pajamų, todėl prašė skirti ieškovei CPK 95 straipsnyje numatytą maksimalią baudą.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

94.

10Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovės į valstybės biudžetą 15,48 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų ir 509 Eur žyminio mokesčio, kurio mokėjimas buvo atidėtas. Teismas savo išvadas grindė šiais argumentais:

114.1. Vadovaudamasis kasacinio teismo suformuota CK 3.85 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo laidavimo sutartims praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-05-30 nutartis Nr. 3K-3-301/2014), reikalavimą pripažinti ginčijamas Laidavimo sutartis negaliojančiomis dėl prieštaravimo imperatyviajai įstatymo normai, atmetė kaip teisiškai nepagrįstą. Teismas CK 3.85 straipsnio 3 dalies netaikė, kadangi ji reglamentuoja išieškojimą iš šeimos turto, bet nenustato sandorių sudarymo ir jų galiojimo sąlygų.

124.2. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė ginčijamas Laidavimo sutartis sudarė dėl suklydimo. Teismo nuomone, be ieškovės, trečiojo asmens, kurie suinteresuoti bylos baigtimi, paaiškinimų ir liudytojos J. V., kuri yra ieškovės bendramokslė ir verslo partnerė, parodymų byloje nėra kitų įrodymų, iš kurių galima daryti pagrįstą išvadą, kad ginčijamų Laidavimo sutarčių sudarymo metu ieškovė dėl nepakankamai gero mokėjimo lietuvių kalbos negalėjo suprasti sudaromų sutarčių esmės. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad Laidavimo sutarčių sąlygos pakankamai aiškios, sutarčių 3.3 punktuose aiškiai nurodyta, jog laiduotojas už šia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą atsako visu savo turtu. Vertindamas, ar ieškovė suprato sudaromų Laidavimo sutarčių esmę, teismas atsižvelgė ir į tai, jog iki ginčijamų sutarčių sudarymo ieškovė jau buvo daug kartų laidavusi; be to, sutarčių sudarymo metu buvo jauno amžiaus (41 metų), aukštesniojo išsilavinimo, kartu su sutuoktiniu sudarinėjo nemažai finansinių sandorių. Teismo nuomone, teisių ir pareigų, nustatytų Laidavimo sutartyse, klaidingas įsivaizdavimas, pripažintinas ieškovės neapdairumu ir nerūpestingumu, todėl negali būti pagrindas konstatuoti jos suklydimą CK 1.90 straipsnio pagrindu. Ieškovės argumentus, kad ji suklydo ir dėl to, jog nebuvo supažindinta su Kredito sutarčių, kurių įvykdymą užtikrino laidavimu, sąlygomis, teismas taip pat atmetė kaip neįrodytus. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs ginčijamų Laidavimo sutarčių 7.2 punktuose esantį patvirtinimą, ieškovės parašą sutarčių puslapyje, kuriame įrašyta ši sąlyga; ieškovės ir trečiojo asmens paraiškas kreditams gauti bei jų grąžinimo terminams pratęsti.

134.3. Taip pat teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais. Teismo nuomone, aplinkybės, kad atsakovas nereikalavo, jog būtų įkeistas butas Vilniuje, Pušų g. 11-1, nėra pagrindo vertinti kaip atsakovo apgaulės. Laidavimo sutarčių 3.3 punktuose aiškiai nurodyta, jog laiduotojas už prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą atsako visu savo turtu. Iš bylos duomenų padarė išvadą, kad ieškovė turėjo pakankamai laiko apsvarstyti, ar suteikti atsakovo prašomą prievolių įvykdymo užtikrinimą. Teismo vertinimu, atsakovo sąlygos kreditų grąžinimo terminams pratęsti, veiksmai reikalaujant kreditų grąžinimo, atlikti Sutartyse nustatyta tvarka, negalėtų būti kvalifikuojami kaip nesąžiningi ir laikomi grasinimu ar ekonominiu spaudimu. Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad ginčijamos sutartys sudarytos dėl susidėjusių aplinkybių, nelikus kitos protingos alternatyvos, labai nenaudingomis ieškovei sąlygomis. Pažymėjo, kad ieškovė bei trečiasis asmuo turėjo teisę kreiptis į bet kurią kitą finansų įstaigą dėl kreditų refinansavimo arba grąžinti Bankui kreditus, pardavę turimą turtą.

144.4. Teismas pažymėjo, kad ieškinį ieškovė pareiškė praėjus beveik septyneriems metams po sandorių sudarymo. Ieškovei ir trečiajam asmeniui kitose civilinėse bylose nuo 2009 m. atstovavo kvalifikuotas advokatas, todėl nėra pagrindo manyti, jog tuo atveju, jeigu Laidavimo sutartys iš tiesų būtų sudarytos iškreipiant ieškovės valią, advokatas nebūtų pasiūlęs jas ginčyti, juolab kad būtent nurodytų Laidavimo sutarčių pagrindu atsakovui buvo priteista skola iš ieškovės, kaip laiduotojos.

154.5. Įvertinęs bylos duomenis, susijusius su ieškovės ieškinio dėl Laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pareiškimo aplinkybėmis, teismas sprendė, jog nėra pakankamo pagrindo kvalifikuoti ieškovės veiksmų kaip piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, galinčio užtraukti CPK 95 straipsnyje numatytą baudą.

16III.

17Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

185.

19Ieškovė L. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – UAB „Medicinos bankas“ bei L. M. pasirašytas 2008 m. spalio 31 d. laidavimo sutartį Nr. L-K09/2008, 2008 m. spalio 6 d. laidavimo sutartį Nr. L-K08/2008 pripažinti prieštaraujančiomis imperatyvioms įstatymo normoms ir pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, arba pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento kitais pagrindais. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

205.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir netinkamai pritaikė CK 3.85 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes šiuo atveju negavus teismo leidimų Laidavimo sandoriams sudaryti, šie sandoriai sudaryti prieštaraujant imperatyvioms teisės normoms ir yra niekiniai.

215.2. Aplinkybes, kad ginčijamų laidavimo sutarčių sudarymo metu ieškovė dėl lietuvių kalbos nepakankamai gero mokėjimo negalėjo suprasti sudaromų sutarčių esmės, ieškovė įrodinėjo savo, trečiojo asmens paaiškinimais bei liudytojos J. V. parodymais, ir šių įrodymų atsakovas nepaneigė jokiais kitais įrodymais. Be to, ieškovės nurodomas faktines aplinkybes patvirtina ir rašytiniai įrodymai apie jos mokslus, darbą, t.y., kad mokykloje lietuvių kalbos ieškovė nesimokė, namuose ir darbe buvo kalbama tik rusų kalba. Kadangi ieškovei nebuvo pateiktos Kredito sutartys, teismo argumentus dėl laidavimo sutarčių 7.2 punktuose paryškintu šriftu esančio įrašo apie laiduotojo patvirtinimą, kad jam žinomos Kredito sutarties sąlygos, laiko nepagrįstais ir prieštaraujančiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais.

225.3. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo, teismas neteisingai aiškino ir netinkamai pritaikė CK 1.90 straipsnio 1 dalies, CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas; nevertino, kad bankas ieškovei pasirašius Laidavimo sutartis, milijoninės vertės kredito grąžinimo terminus pratęsė vos keliems mėnesiams, ir po to iš karto pradėjo ieškovei priklausančio turto atsiėmimo procedūras. Pasak apeliantės, tai įrodo banko apgaulę ir nesąžiningus veiksmus bei paneigia teismo išvadas.

235.4. Ginčijamas sutarties ieškovė pasirašė suklaidinta dėl kalbos nežinojimo, dėl to, kad jai nebuvo pateiktos Kredito sutartys, neatskleistas jų turinys, ir dėl to, kad banko atstovas E. N. (kuris byloje liko nepaklaustas) apgaulingai jai išaiškino, kad ji laiduoja tik įkeistu bankui turtu. Ginčo sutartis ieškovė pasirašė sau labai nenaudingomis sąlygomis ir dėl banko ekonominio spaudimo ir sutuoktinio grasinimų palikti šeimą (šią aplinkybę sutuoktinis patvirtino teismui). Teismo sprendimas prieštarauja faktinėms aplinkybėms.

246.

25Atsakovas UAB „Medicinos bankas“ pateikė atsiliepimą, kuriame prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

266.1. Atsiliepime nurodė, kad apeliacinio skundo teiginiai yra neparemti jokiais ar pakankamais įrodymais, arba prieštaraujantys nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Atsakovo manymu, apeliantės ir jos sutuoktinio V. M. pasisakymai turi būti vertinami ypatingai kritiškai, kadangi šie asmenys tiesiogiai suinteresuoti laidavimo sutarčių nuginčijimu ir turtinės padėties išsaugojimu.

276.2. Apeliantės argumentą dėl CK 3.85 straipsnio 2 dalies imperatyvo pažeidimo laiko akivaizdžiai nepagrįstu, kadangi teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, minėtą teisės normą taikė ir aiškino būtent taip, kaip tą darė LAT.

286.3. Pasak atsakovo, faktą, jog apeliantė ginčijamų sutarčių sudarymo metu gerai suprato lietuvių kalbą, patvirtina tai, jog ji Lietuvoje gyvena nuo gimimo, baigė vidurinę mokyklą Ukmergėje, 1985 metais baigė aukštąją mokyklą, kurioje paskaitos vyko lietuvių kalba; nuo 2002 metų buvo UAB „Solunta“ akcininkė ir šios įmonės vyriausioji buhalterė; turėjo nemažą patirtį sudarydama finansinius sandorius lietuvių kalba; apeliantė bei trečiasis asmuo nėra pateikę atsakovui nei vieno dokumento rusų ar kita užsienio kalba; apeliantė nuo 2004 metų atsakovui nenurodė, kad nesupranta lietuvių kalbos, kad jai reikalingas vertimas į rusų kalbą; pirmame patikslintame ieškinyje apeliantė ginčijo tik vieną laidavimo sutartį, nurodydama visai kitus argumentus; 2015 m. lapkričio 13 d. teismo posėdžio metu davė paaiškinimus sklandžia lietuvių kalba ir neprašė, kad dalyvautų vertėjas.

296.4. Ginčijamame sprendime teismas nurodė aplinkybes, pagrįstas rašytiniais įrodymais, kad apeliantei kredito sutarčių sąlygos buvo neabejotinai žinomos. 2015-12-10 teismo posėdžio metu apeliantė pripažino, kad iki laidavimo sutarčių pasirašymo sutuoktinis V. M. buvo paaiškinęs apeliantei, kad reikia laiduoti už 2 mln. Lt įsipareigojimų sumą, o pati apeliantė bendravo su banko darbuotoju apie palūkanų normos padidėjimą ir terminų pabaigą.

306.5. Dėl kredito grąžinimo terminų atsakovas pažymėjo, kad pati apeliantė paraiškomis prašė atsakovo pratęsti terminus pagal kredito sutartis tik 12 mėnesių. Be to, šią aplinkybę, taip pat tai, jog neįvykdžius sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, atsakovas pradėjo išieškojimo procesą, laiko nepagrindžiomis ginčijamų laidavimo sutarčių sudarymo dėl apgaulės.

316.5. Nesutinka su apeliantės tvirtinimu, kad pasirašant laidavimo sutartis buvęs atsakovo darbuotojas išaiškino, kad apeliantė laiduoja tik įkeistu turtu. Ginčijamose laidavimo sutartyse nėra jokio įrašo, kad apeliantės atsakomybė apsiriboja tik įkeistu turtu. Pažymi, kad apeliantė nebuvo nurodžiusi E. N. jokiuose procesiniuose dokumentuose, nereiškė jokių prašymų dėl buvusio banko darbuotojo apklausos.

327. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. M. ir antstolė I. K. atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

338.

34Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

359.

36Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2006 m. spalio 30 d. ieškovė L. M. ir trečiasis asmuo V. M. kreipėsi į atsakovą dėl 1 455 000 Lt kredito suteikimo Sampo banko kreditui refinansuoti, žemės sklypui pirkti ir vartojimo reikmėms (1 t., b. l. 60-62). 2006 m. lapkričio 16 d. kredito sutartimi Nr. LOAN 39553 trečiajam asmeniui suteiktas 1 455 000 Lt dydžio kreditas (1 t., b. l. 63-67), kurio grąžinimas užtikrintas namo ir žemės sklypo, esančių ( - ), bei 0,8 ha žemės sklypo ( - ), hipoteka (1 t., b. l. 72-74; 79-81). 2007 m. birželio 4 d. papildomu susitarimu Nr. 1 trečiajam asmeniui suteiktas 220 000 Lt dydžio kreditas vartojimo reikmėms (1 t., b. l. 68-69). 2008 m. rugsėjo 25 d. ieškovė su trečiuoju asmeniu pateikė atsakovui paraišką pakeisti Kredito sutarties LOAN 39553 sąlygas, pratęsiant gautinį kredito grąžinimo terminą 12 mėnesių (1 t., b. l. 86-89). 2008 m. spalio 31 d. atsakovas ir trečiasis asmuo pasirašė papildomą susitarimą Nr. 2 prie Kredito sutarties Nr. OAN 39553, kuriuo galutinis kredito terminas buvo pratęstas iki 2009 m. liepos 1 d., taip pat numatyta, kad ieškovė laiduos atsakovui, pasirašydama laidavimo sutartį (2.7.4 p.) (1 t., b. l. 70-71). 2008 m. spalio 31 d. ieškovė ir atsakovas pasirašė Laidavimo sutartį Nr. L-K09/2008, kuria ieškovė įsipareigojo atsakyti Bankui solidariai visu savo turtu pagal trečiojo asmens V. M. ir Banko sudarytą Kredito sutartį Nr. LOAN 39553 (1 t., b. l. 90-93).

3710. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. lapkričio 5 d. Kredito sutartimi Nr. LOAN 46247 atsakovas trečiajam asmeniui V. M. suteikė 270 000 Lt dydžio kreditą nekilnojamojo turto vystymui ir vartojimo reikmėms (1 t., b. l. 18-22). Kredito grąžinimas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto (dviejų žemės sklypų, esančių ( - )) hipoteka (1 t., b. l. 101-103). 2008 m. rugsėjo 19 d. ieškovė su trečiuoju asmeniu pateikė paraišką pakeisti Kredito sutarties Nr. LOAN 46247 sąlygas, pratęsiant galutinį kredito grąžinimo terminą 12 mėnesių (1 t., b. l. 106-109). 2008 m. spalio 6 d. atsakovas ir trečiasis asmuo V. M. pasirašė papildomą susitarimą Nr. 2 prie Kredito sutarties Nr. LOAN 46247, kuriuo galutinis kredito grąžinimo terminas pratęstas iki 2009 m. kovo 1 d., taip pat numatyta, kad ieškovė laiduos atsakovui, pasirašydama laidavimo sutartį (1 t., b. l. 100). 2008 m. spalio 6 d. ieškovė ir atsakovas pasirašė Laidavimo sutartį Nr. L-K08/2008, kuria ieškovė įsipareigojo atsakyti atsakovui solidariai su trečiuoju asmeniu V. M. pagal 2007-11-05 Kredito sutartį Nr. LOAN 46247 (1 t., b. l. 23-26, 110-113). Hipotekos lakštus bei jų pakeitimus, kuriuose nurodytos Kredito sutartys, prievolės dydis, prievolės įvykdymo terminai bei jų pakeitimai, pasirašė tiek trečiasis asmuo V. M., tiek ieškovė L. M.. Vilniaus apygardos teismas 2009-10-12 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2623-565/2009 iš atsakovės L. M., kaip laiduotojos (solidariai su V. M.), ieškovui UAB „Medicinos bankas“ priteisė 2 026 011 Lt skolą pagal kredito sutartis Nr. LOAN-39553 ir Nr. LOAN-46247, sutartines ir procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 114-117).

3811. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiomis 2008-10-31 Laidavimo sutartį Nr. L-K09/2008 bei 2008-10-06 Laidavimo sutartį Nr. L-K08/2008. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia šiais argumentais: 1) teismas neteisingai aiškino ir netinkamai pritaikė CK 3.85 straipsnio 2 dalies nuostatas; 2) teismo argumentai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais; 3) teismo sprendimo motyvai prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

39Apliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo sutikti su paminėtais apeliacinio skundo argumentais.

40Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu

4112. CK 3.85 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, sandoriams sudaryti būtinas teismo leidimas. Apeliantė nurodo, kad Laidavimo sutarčių metu ieškovė turėjo nepilnamečius vaikus, todėl negavus teismo leidimo, tokie sandoriai sudaryti prieštaraujant imperatyviai CK 3.85 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai teisės normai.

4213. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl CK 3.85 str. 2 dalies taikymo nagrinėjamoje byloje pagrindė konkrečiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktais 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2014, kurioje nurodyta, kad laidavimo sutartimi neperleidžiamos, neįkeičiamos, kitaip nesuvaržomos teisės į konkretų nekilnojamąjį daiktą, atitinkantį šeimos turto požymius, tai teismo leidimas sudaryti laidavimo sutartį nėra reikalingas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių šiais išaiškinimais nagrinėjamu atveju nebūtų negalima vadovautis. Jokių argumentų, kodėl, apeliantės manymu, teismo išvados yra neteisingos, apeliaciniame skunde nenurodyta. Taigi, apeliacinio skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir netinkamai pritaikė CK 3.85 straipsnio 2 dalies nuostatas, laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.

43Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo

4414. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, dėl to netinkamai pritaikė CK 1.90 straipsnio 1 dalies bei 1.91 straipsnio 1 dalies nuostatas.

4515. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2015 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-706/2015;2015 m. gruodžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-688-684/2015 kt.).

4616. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis) būtent ieškovė turėjo įrodyti savo nurodytą aplinkybę, kad dėl nepkankamo kalbos mokėjimo ji pasirašydama Laidavimo sutartis iš esmės suklydo. Apeliantė nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo išvada, kad be ieškovės, trečiojo asmens paaiškinimų ir liudytojos J. V. parodymų byloje nėra kitų įrodymų, iš kurių teismas galėtų daryti pagrįstą išvadą, kad ginčijamų Laidavimo sutarčių sudarymo metu ieškovė dėl lietuvių kalbos nepakankamai gero mokėjimo negalėjo suprasti sudaromų sutarčių esmės. Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas motyvavo, kodėl vien paminėtų įrodymų nepakanka ieškovės įrodinėjamiems faktams nustatyti, taip pat nurodė ir kitus argumentus, kodėl reikalavimo netenkino šiuo pagrindu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti nuostatai, kad kiekvienas atidžiai ir rūpestingai savo teisėmis besirūpinantis asmuo turi susipažinti su dokumento, kurį pasirašo, tekstu, o, kilus neaiškumų, jo nepasirašyti, kol neišsiaiškino. Apeliantė nepaneigė skundžiamo sprendimo išvados, kad byloje nėra duomenų, jog apeliantė, bendraudama su atsakovo Banko darbuotojais nuo 2006 metų kokia nors forma būtų nurodžiusi, kad nepakankamai gerai supranta lietuvių kalbą, kad norėtų pasirašomų dokumentų teksto vertimo į jai suprantamą kalbą. Akivaizdu, jog apeliaciniame skunde nurodyti duomenys (kad ieškovė mokykloje nesimokė lietuvių kalbos; kad namuose ir darbe kalba rusų kalba) savaime neįrodo, jog asmuo nemoka ar nepakankamai gerai moka lietuvių kalbą.

4717. Kita vertus, pagal CK 1.90 straipsnio 2 dalį suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis), o suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Šiuo atveju, apeliantė, teigdama, kad ginčijamus sandorius pasirašė suklydusi dėl lietuvių kalbos nežinojimo, nenurodė konkrečių sutarties punktų, žodžių ar išsireiškimų, kurie padarė įtaką jos neteisingam sutarties turinio suvokimui. Argumentus, susijusius su suklydimu dėl kalbos nežinojimo grindžia bendrais teiginiais.

4818.

49Apeliantė taip pat teigia, kad nustačius, jog kartu su Laidavimo sutartimis ieškovei Kredito sutartys nebuvo pateiktos, teismas padarė nepagrįstą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai įrodymų vertinimo klausimais prieštaraujančią išvadą, kad Laidavimo sutarčių 7.2 punktuose esantys patvirtinimai, ieškovės parašas yra tiesioginis įrodymas, patvirtinantis, kad ieškovė buvo susipažinusi su kredito sutarčių sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti tokiai apeliantės pozicijai. Visų pirma, pažymėtina, kad ginčo sutarčių 7.2 punktuose numatyti būtent ieškovės patvirtinimai bankui, kad jai žinomos visos Kredito sutarties sąlygos. Sutartyje nėra jokių atsakovo įsipareigojimų pateikti Kredito sutartis, nuorodų apie pridedamas Kredito sutartis ar pan. Be to, pirmosios instancijos teismas išvadą, kad apeliantei buvo žinomos kredito sutarties sąlygos (kreditų sumos, grąžinimo terminai ir kt.), padarė išanalizavęs ir kitus byloje esančius įrodymus, t.y. ieškovės ir trečiojo asmens rašytas paraiškas kreditams gauti, o vėliau – jų grąžinimo terminams pratęsti, hipotekos lakštus ir jų pakeitimus. Taigi, paminėti apeliacinio skundo argumentai, kad dėl netinkamo įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino bei taikė CK 1.90 straipsnio 1 dalį bei 1.91 straipsnio 1 dalį, yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini. Taip pat pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013, 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

5019.

51Apeliantės argumentai, kad teismas nevertino fakto, jog bankas, ieškovei pasirašius Laidavimo sutartis, kreditų grąžinimo terminus, pratęsė vos keliems mėnesiams, ir po to iš karto pradėjo ieškovei priklausančio turto paėmimo procedūras, nesudaro jokio pagrindo pripažinti skundžiamą teismo sprendimą nepagrįstu ar neteisėtu. Visų pirma, šių argumentų ieškovė nebuvo nurodžiusi bylą nagrinėjant pirmosios intstancijos teisme. Be to, pagrindas sudaryti Laidavimo sutartis buvo atsakovo ir trečiojo asmens 2008 m. spalio 6 d. bei 2008 m. spalio 31 d. pasirašyti papildomi susitarimai prie Kredito sutarčių, kuriuose jau buvo nurodytas galutinis kreditų grąžinimo terminas. Ieškovė, sutikdama su tokiomis sąlygomis (ar jomis nesidomėdama), vėliau negali teigti, kad Bankas, nukreipdamas išieškojimą į ieškovės turtą, pasirašydamas sutartis, ją apgavo ar veikė nesąžiningai. Pažymėtina, kad ieškovė pasirašė Hipotekos lakštų pakeitimus, kuriuose buvo nurodyti galutiniai kredito grąžinimo terminai, tačiau laidavimo sutarčių iš karto neginčijo.

5220. Apeliantės argumentą, kad banko atstovas E. N. (kuris byloje liko neapklaustas) apgaulingai jai išaiškino, kad ji laiduoja tik įkeistu bankui turtu, teisėjų kolegija taip pat atmeta, kaip nepagrįstą. Kaip minėta, būtent ieškovė, nurodžiusi minėtą aplinkybę, turi ją įrodyti. Apeliaciniame skunde nenurodoma, kad ieškovė prašė iškviesti minėtą banko darbuotoją, tačiau teismas tokio prašymo netenkino. Kitų įrodymų, patvirtinančių apeliantės nurodomus banko atstovo veiksmus, apeliantė nenurodė ir nepateikė.

5321. Įrodymų, kad bankas žinojo apie ieškovės nurodomus jos sutuoktinio grasinimus, psichologinį spaudimą, byloje nepateikta, o kaip minėta, trečiojo asmens parodymai vertintini kritiškai dėl jo suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl ir šios apeliacinio skundo aplinkybės nesudaro pagrindo naikinti ginčijamus sandorius (CK 1.91 straipsnio 6 d.).

5422. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

5523. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas labai išsamiai pasisakė dėl visų reikšmingų ieškovės nurodomų aplinkybių, analizavo ieškovės nurodomus sandorių negaliojimo pagrindus, išvadas padarė tinkamai ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis aktualia kasacinio teismo praktika bei teisingai pritaikęs materialines bei procesines teisės normas. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamo teismo sprendimo argumentams bei išvadoms ir jų nekartoja. Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovės apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

56Dėl bylinėjimosi išlaidų 24. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartimi ieškovei iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo buvo atidėtas 550 Eur dalies žyminio mokesčio sumokėjimas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestas, iš apeliantės į valstybės biudžetą priteistinas 550 Eur žyminis mokestis už apeliacinio skundo pateikimą.

57Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

58Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

59Priteisti iš apeliantės (ieškovės) L. M. (a.k. ( - ) valstybei 550 Eur (penkis šimtus penkiadešimt eurų) žyminio mokesčio.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. 1.... 5. Ieškovė L. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė... 6. 2.... 7. Ieškovė nurodė, kad UAB „Medicinos bankas“ ir V. M. 2006 m. lapkričio... 8. 3. Atsiliepime į ieškinį atsakovė UAB „Medicinos bankas“ nurodė, kad... 9. 4.... 10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 25 d. sprendimu ieškinį... 11. 4.1. Vadovaudamasis kasacinio teismo suformuota CK 3.85 straipsnio 2 dalies... 12. 4.2. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė... 13. 4.3. Taip pat teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti... 14. 4.4. Teismas pažymėjo, kad ieškinį ieškovė pareiškė praėjus beveik... 15. 4.5. Įvertinęs bylos duomenis, susijusius su ieškovės ieškinio dėl... 16. III.... 17. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 18. 5.... 19. Ieškovė L. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės... 20. 5.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir netinkamai pritaikė... 21. 5.2. Aplinkybes, kad ginčijamų laidavimo sutarčių sudarymo metu ieškovė... 22. 5.3. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo, teismas neteisingai aiškino ir... 23. 5.4. Ginčijamas sutarties ieškovė pasirašė suklaidinta dėl kalbos... 24. 6.... 25. Atsakovas UAB „Medicinos bankas“ pateikė atsiliepimą, kuriame prašo... 26. 6.1. Atsiliepime nurodė, kad apeliacinio skundo teiginiai yra neparemti... 27. 6.2. Apeliantės argumentą dėl CK 3.85 straipsnio 2 dalies imperatyvo... 28. 6.3. Pasak atsakovo, faktą, jog apeliantė ginčijamų sutarčių sudarymo... 29. 6.4. Ginčijamame sprendime teismas nurodė aplinkybes, pagrįstas rašytiniais... 30. 6.5. Dėl kredito grąžinimo terminų atsakovas pažymėjo, kad pati... 31. 6.5. Nesutinka su apeliantės tvirtinimu, kad pasirašant laidavimo sutartis... 32. 7. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. M. ir... 33. 8.... 34. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 35. 9.... 36. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2006 m. spalio 30 d. ieškovė L. M. ir... 37. 10. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. lapkričio 5 d. Kredito... 38. 11. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiomis... 39. Apliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo sutikti su paminėtais... 40. Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalyje... 41. 12. CK 3.85 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu sutuoktiniai turi... 42. 13. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl... 43. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo ... 44. 14. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad... 45. 15. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra... 46. 16. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos... 47. 17. Kita vertus, pagal CK 1.90 straipsnio 2 dalį suklydimu laikoma klaidinga... 48. 18.... 49. Apeliantė taip pat teigia, kad nustačius, jog kartu su Laidavimo sutartimis... 50. 19.... 51. Apeliantės argumentai, kad teismas nevertino fakto, jog bankas, ieškovei... 52. 20. Apeliantės argumentą, kad banko atstovas E. N. (kuris byloje liko... 53. 21. Įrodymų, kad bankas žinojo apie ieškovės nurodomus jos sutuoktinio... 54. 22. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui,... 55. 23. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad apeliacinio... 56. Dėl bylinėjimosi išlaidų 24. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m.... 57. Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies... 58. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą palikti... 59. Priteisti iš apeliantės (ieškovės) L. M. (a.k. ( - ) valstybei 550 Eur...