Byla 2-649-622/2012
Dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Audrius Saulėnas, sekretoriaujant Sigitai Moncevičienei, dalyvaujant ieškovui R. J., atsakovei Z. S., atsakovės atstovui advokatui Gintautui Daugėlai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovei Z. S. dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3ieškovas prašo nutraukti 2008-09-04, 2010-03-24, 2010-03-29 žemės ūkio pirkimo-pardavimo sutartis; priteisti iš atsakovės 173 254 Lt sumą; priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog pagal minėtas sutartis atsakovė, gavusi visą sumą už produkciją, privalėjo ją paruošti kokybiškam transportavimui ir perduoti pirkėjo nuosavybėn. Atsakovė šių reikalavimų nevykdė, gavusi atlyginimą už produkciją, jos neperdavė.

4Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašo jį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog tarp jos ir ieškovo buvo sudarytos žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo tipinės sutartys, pagal kurias ji įsipareigojo parduoti sraiges, o ieškovas – jas nupirkti ir sumokėti visą sutartimi sutartą pinigų sumą. Ieškovas niekada jokių pretenzijų nebuvo pateikęs, sutartis ji vykdė sąžiningai, sutartu laiku. Informacija buvo pateikiama žodžiu, sraiges ieškovas išsiveždavo pats asmeniškai su paties vairuojama transporto priemone.

5Atsakovės atstovas su ieškiniu nesutiko ir prašo jį kaip nepagrįstą atmesti, priteisti atsakovės turėtas išlaidas dėl atstovavimo.

6Ieškinys atmestinas.

7Byloje nustatyta, kad 2008-09-04, 2010-03-24, 2010-03-29 šalys sudarė žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias atsakovė įsipareigojo parduoti augalininkystės produkciją, pagamintą iš pievų ir ganyklų (sraiges), o ieškovas turėjo sumokėti už produkciją nustatytą pinigų sumą sutarties numatytomis sąlygomis ir tvarka. Tarp šalių kilo ginčas, ar sutartyje nurodyta produkcija buvo perduota ieškovui, ir ar yra dėl to teisinis pagrindas nutraukti sutartis ir taikyti restituciją.

8Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės (patikėjimo) teise, o šis - priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pardavėjo sutartinės prievolės perduoti daiktą turinys apima ir įsipareigojimą perduoti tinkamus daiktus. Kasacinio teismo praktikoje esminio sutarties pažeidimo klausimu išaiškinta, kad, vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, darytina išvada, jog kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė yra tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu; kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų ar dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. v. I. R., bylos Nr. 3K-3-287/2009; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-31/2009.).

9Esminio sutarties pažeidimo faktą turi įrodyti šalis, kuri nori pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo teise. Esminio sutarties pažeidimo įrodinėjimas reiškia, kad turi būti konstatuota, jog sutarties nevykdymas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus; kiekvienu sutarties pažeidimo atveju tai yra vertinamojo pobūdžio aplinkybės, todėl kita šalis gali gintis įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas buvo neesminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje pagal ieškovo UAB NTA ,,Realus pasiūlymas“ ieškinį atsakovui UAB ,,Mega Property“ dėl sutarties nutraukimo ir skolos priteisimo, bylos Nr. 3K-3-569/2010).

10Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009;). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008;).

11Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, kad pardavėja (atsakovė) būtų iš esmės pažeidusi sutartis ir neperdavusi sutartyse nurodytos žemės ūkio produkcijos. Sutarčių 4.5 punktas nustatė, kad žemės ūkio produkcija, pagaminta iš pievų ir ganyklų yra laikoma pardavėjo (šiuo atveju atsakovės) nuosavybe iki visiško pirkėjo (ieškovo) atsiskaitymo. Nuosavybės teisė pirkėjui pereina tik atsiskaičius su pardavėju. Ieškovo pateiktos sąskaitos – faktūros, pinigų paėmimo kvitai patvirtina, kad ieškovas atsakovei pinigus mokėjo 2008-09-17, 2010-03-24, 2010-06-14 (b. l. 13-25). Tai reiškia, kad nuo pinigų sumokėjimo ieškovas tapo šiuose dokumentuose nurodyto sraigių kiekio savininku. Jei sraigės nebuvo perduotos (kaip kad teigia ieškovas), lieka neaišku kodėl ieškovas toliau atliko naujus mokėjimus už kitas sraigių partijas ir į teismą kreipėsi tik 2011-05-19. Tai, kad ieškovas savo transportu išsiveždavo sraiges iš atsakovės ūkio, patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai R. B. ir A. S.. Kadangi ieškovo reiškiami reikalavimai yra nepagrįsti ir neįrodyti, ieškinys turi būti atmestas. Tokiu atveju naikintinos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 149 straipsnis), atsakovei iš ieškovo priteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnis).

12Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu,

Nutarė

13ieškovo ieškinį atmesti.

14Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011-05-25 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės Z. S. turto ar piniginių lėšų areštą neviršijant 173 254 Lt sumos.

15Priteisti atsakovei Z. S. 4 500 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti iš ieškovo R. J..

16Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.

Ryšiai