Byla 2-1426/2014

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutarties, kuria leista nukreipti kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą į bankrutavusios individualios įmonės dalyvių turto dalį, priimtos bankrutavusios V. B. individualios įmonės „Silava“ bankroto byloje

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų N. B. ir V. B. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutarties, kuria leista nukreipti kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą į bankrutavusios individualios įmonės dalyvių turto dalį, priimtos bankrutavusios V. B. individualios įmonės „Silava“ bankroto byloje, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartimi V. B. IĮ „Silava“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB „Bankrotas“. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas, kuris buvo patikslintas 2011 m. liepos 22 d., 2011 m. lapkričio 24 d., 2012 m. rugpjūčio 27 d. ir 2014 m. sausio 13 d. nutartimis; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2012 m. spalio 16 d. nutartimi teismas leido nukreipti bankrutavusios V. B. IĮ „Silava“ kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą į V. B. nuosavybės teise priklausantį 21,40 ha ploto miško ūkio paskirties žemės sklypą.

4Bankrutavusios V. B. IĮ „Silava“ administratoriaus UAB „Bankrotas“ įgaliotas asmuo S. G. pateikė teismui prašymą leisti bankrutavusios V. B. IĮ „Silava“ kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą nukreipti į N. B. priklausančią ¼ dalį žemės sklypo ir ¼ dalį gyvenamojo namo bei į V. B. priklausančią ¼ dalį žemės sklypo ir ¼ dalį gyvenamojo namo, esančių ( - ). Nurodė, jog pagal Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. nutartį V. B. nuosavybės teise priklausantis 21,40 ha ploto miško ūkio paskirties žemės sklypas penktose viešose varžytynėse parduotas už 104 000 Lt. Tačiau šių lėšų neužtenka bankrutavusios bendrovės kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti ir bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, bankrutavusi V. B. IĮ „Silava“ neturi turto ir lėšų, į kuriuos galėtų būti nukreiptas įmonės kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimas.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 26 d. nutartimi leido nukreipti bankrutavusios V. B. IĮ „Silava“ kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą į: N. B. priklausančią ¼ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), esančio ( - ), ir ¼ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ); V. B. priklausančią ¼ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), esančio ( - ), ir ¼ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ).

7Teismas konstatavo, jog 2012 m. sausio 12 d. įvykęs įmonės kreditorių susirinkimas, kuriame, atsižvelgiant į tai, jog bankrutavusi V. B. IĮ „Silava“ neturi turto, buvo nutarta kreditorių reikalavimų tenkinimą nukreipti į šios įmonės dalyvių turtą. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. nutartimi leidus nukreipti bankrutavusios V. B. IĮ „Silava“ kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą į V. B. nuosavybės teise priklausantį 21,40 ha ploto miško ūkio paskirties žemės sklypą, pastarasis buvo parduotas už 104 000 Lt, taip pat gauta 1 600 Lt suma už pasirašytą taikos sutartį; iš viso bankrutavusi įmonė yra gavusi 105 600 Lt lėšų, kurios kreditoriams nėra paskirstytos, tačiau šios sumos neužtenka padengti visų kreditorių finansinius reikalavimus bei administravimo išlaidas: bankroto administratoriaus prašymo nagrinėjimo metu kreditorių reikalavimai į V. B. IĮ „Silava“ sudaro 302 623,64 Lt, kreditorių patvirtinta administravimo išlaidų ir atlyginimo administratoriui suma – 40 000 Lt.

8Teismas, remdamasis Individualių įmonių įstatymo (toliau – IĮĮ) 2 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio, CK 2.48 straipsnio, 2.50 straipsnio, 3.1 straipsnio nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012, pateiktais išaiškinimais, sprendė, ar suinteresuoto asmens V. B. sutuoktinė N. B. yra solidariai atsakinga su V. B. už bankrutavusios V. B. IĮ „Silava“ prievoles. Nors V. B. teigia, jog N. B. įmonės veikloje nedalyvavo, tačiau teismo vertinimu byloje yra pateikti įrodymai, pagrindžiantys priešingas išvadas, - 2004 m. liepos 13 d. laidavimo sutartis liudija, jog UAB draudimo kompanija „Lindra“ laidavo Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, kad V. B. IĮ „Silava“ išpildys visas mokestines prievoles, susijusias su mokesčių (PVM) sumokėjimu valstybei. Sutartyje esantį N. B. raštišką patvirtinimą dėl pritarimo sutarties sudarymui, teismas vertino, kaip reiškiantį, jog N. B. dalyvavo įmonės veikloje, t. y. individuali įmonė buvo šeimos verslas, todėl ši aplinkybė teismui leido teigti, jog suinteresuotam asmeniui N. B. kyla prievolė solidariai su sutuoktiniu V. B. atsakyti už bankrutavusios V. B. IĮ „Silava“ prievoles. Todėl teismas bankroto administratoriaus prašymą tenkino.

9Teismas konstatavo, jog 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi bankrutavusios V. B. IĮ „Silava“ administratoriaus prašymas tenkintas ir patikslintas bankrutavusios V. B. IĮ „Silava“ kreditorių sąrašas, t. y. į jį įtrauktas kreditorius AB DNB bankas su hipoteka užtikrintu 61 536,04 Lt dydžio (iš jų 47,48 Lt palūkanos) finansiniu reikalavimu. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. liepos 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį paliko nepakeistą, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus suinteresuoto asmens N. B. argumentus, jog bankroto administratorius priėmė nepagrįstą AB DNB banko kreditorinį reikalavimą, nepatikrino, ar jis yra pagrįstas, taip suklaidino likusius kreditorius ir pakenkė jos interesams. Administravimo išlaidų suma, su kuria nesutinka N. B., 2012 m. kovo 15 d. nustatyta bankrutavusios įmonės kreditorių.

10III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

11Suinteresuotas asmuo N. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartį; nustatyti, kad V. B. IĮ „Silava“ kreditorių finansinių reikalavimų suma yra 183 887,60 Lt ir leisti šių finansinių reikalavimų patenkinimą nukreipti į N. B. priklausančią ¼ dalį gyvenamojo namo ir ¼ dalį žemės sklypo bei V. B. priklausančią ¼ dalį gyvenamojo namo ir ¼ dalį žemės sklypo, esančių ( - ). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netikrino jos nurodomos kreditorinių reikalavimų sumos (245 423,64 Lt) išskaičius nepaskirstytą 105 600 Lt sumą, pagrįstumo; nenurodė, kokie kreditoriniai ir kiti reikalavimai sudaro šią sumą. Tai sudaro galimybę bankroto administratoriui piktnaudžiauti nustatant išieškotiną iš realizuoto turto sumą.
2. AB DNB bankas nebuvo ir nėra V. B. IĮ „Silava“ kreditoriumi. Kreditorinis reikalavimas gali atsirasti tik tada, kai prievolės įvykdymo terminas yra pasibaigęs. Teismas, spręsdamas AB DNB banko reikalavimą, yra priėmęs dvi viena kitai prieštaraujančias nutartis. Pagal sutartį paskola turi būti grąžinta iki 2023 m.; bankas sutarties nėra nutraukęs, priima paskolos grąžinimo įmokas, todėl bankui negrąžinta suma mažesnė. Ši aplinkybė buvo nurodyta apeliantės 2014 m. kovo 19 d. atskirajame skunde, tačiau teismas nenurodė tikslios kreditorinių reikalavimų sumos.
3. Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad bankroto byla iškeliama ir nagrinėjama CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, todėl turėjo būti užtikrintas teisminės gynybos prieinamumo principas. Ši apeliantės teisė buvo pažeista neteikiant duomenų, kurių pagrindu buvo reiškiami ir tvirtinami kreditoriniai reikalavimai, jų pakeitimai, todėl nesudaryta galimybė teikti prieštaravimus, įrodymus.
4. Nutartyje nurodyta kreditorinių reikalavimų suma – 245 423,64 Lt – turi būti mažinama nepagrįstai įtrauktu AB DNB banko reikalavimu – 61 536,04 Lt, ir nustatyta 183 887,60 Lt suma.

12Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo V. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Administratorius nenustatė teisingos ir realios įmonės skolos, teismas tinkamai nepatikrino visų reikalavimų. Apelianto vertinimu, E. K. kreditorinis reikalavimas patvirtintas pagal nerealią reikalavimo perleidimo sutartį, tačiau administratorius jos nenuginčijo. Be to, bylos duomenimis, su kai kuriais skolininkais dalinai buvo atsiskaityta iki bankroto bylos iškėlimo. Administratoriui buvo pateikti duomenys dėl UAB „Kauno šilas“ atliktos užskaitos. Tinkamai patikrinus kreditorinius reikalavimus ir paskirsčius už realizuotą turtą gautą sumą ir dalį apelianto darbo pajamų, skolos suma sudarytų apie 26 000 Lt, išskyrus skolą bankui ir atlyginimą administratoriui. Administratoriaus pateiktas turto įvertinimas atliktas 2012 m., šiuo metu turtas pabrangęs ir ¼ apelianto turto dalies realizavimo visiškai pakaktų kreditorinių reikalavimų tenkinimui.
2. Bankrutavusi įmonė nors ir įsteigta santuokos metu, tačiau buvo apelianto asmeninė veikla, N. B. šioje veikloje nedalyvavo, 1994 m. buvo įkūrusi savo įmonę, todėl jokių pajamų iš IĮ „Silava“ veiklos šeima neturėjo. Teismui buvo pateikti įrodymai dėl seniai nutrūkusio bendro gyvenimo, tačiau teismas jų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Teismas N. B. atsakomybę pagal apelianto įmonės skolas kildino tik iš preziumuojamo fakto, kad individualios įmonės turtas priklauso abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tačiau faktinių šios prezumpcijos aplinkybių nenustatinėjo, įrodymų netyrė, nukrypo nuo teismų praktikos – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012, dėl ko neatskleidė bylos esmės ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį.
3. Teismas nesivadovavo suformuota teismine praktika sprendžiant AB DNB banko kreditorinio reikalavimo klausimą, nes sutartis galioja, yra vykdoma, todėl likusią paskolos sumą teismas turėjo minusuoti. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas negalėjo būti saistomas Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, priimta dėl apelianto skundo. Teismas turėjo nustatyti faktines aplinkybes, įvertinti įrodymus ir tik tuomet pritaikyti įstatymus, nes bankroto bylas teismas nagrinėja bendra ieškinio tvarka.

13Lietuvos apeliaciniam teismui apeliantas V. B. pateikė prašymą dėl kreditorinių reikalavimų patikslinimo, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartį, išbraukti iš kreditorių sąrašo E. K., sumažinti A. L. kreditorinius reikalavimus, išbraukti iš kreditorių sąrašo UAB „Kauno šilas“ ir sutikslinti kreditorinių reikalavimų sumą, atsižvelgiant į esamus pas administratorių pinigus ir apelianto nurodomus faktus.

14Atsiliepimu į atskiruosius skundus IĮ „Silava“ bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas“ įgaliotas asmuo S. G. prašo atskiruosius skundus atmesti, o skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiama nutartimi spręsto klausimo apimtis ir ribos bei galiojanti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartis, kuria patikslintas kreditorių sąrašas, patvirtina, kad teismas neturėjo pakartotinai vertinti jau patvirtintos kreditorinių reikalavimų sumos pagrįstumo.
2. AB DNB banko kreditorinių reikalavimų patvirtinimo klausimas galutinai išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 31 d. nutartimi, kuria paliktas nepakeistu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi patikslintas IĮ „Silava“ kreditorių sąrašas, į jį su hipoteka užtikrintu 61 536,04 Lt dydžio finansiniu reikalavimu įtraukiant AB DNB banką.
3. Skundžiamoje nutartyje teismas rėmėsi apelianto V. B. nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012. Aplinkybę, kad N. B. ir V. B. abu dalyvavo bankrutavusios IĮ „Silava“ veikloje ir ji jiems priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, patvirtina teismui pateikta 2004 m. liepos 13 d. laidavimo sutartis. Byloje nustatytų aplinkybių teisinis vertinimas atitinka minėtoje kasacinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus. Nepagrįstas įrodymais ir klaidinantis apelianto V. B. argumentas, kad N. B. 1994 m. įsteigė savo įmonę, nes N. B. IĮ „Žemalupė“ įsteigta 2009 m. balandžio 14 d.
4. Turtas, į kurį leista nukreipti išieškojimą, yra įkeistas AB DNB bankui, todėl net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad bankrutavusi įmonė nėra abiejų apeliantų nuosavybė, išieškojimas į ginčo turtą turi būti nukreipiamas remiantis hipotekos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis. Pažymi, kad N. B. iš esmės neprieštarauja dėl išieškojimo nukreipimo į jai ir V. B. nuosavybės teise priklausančias gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalis.

15Atsiliepimu į atskiruosius skundus kreditorius AB DNB bankas prašo atskiruosius skundus atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Apeliantės N. B. keliamas klausimas dėl kreditorių reikalavimų sumos neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalį kreditorių finansiniai reikalavimai įmonės bankroto byloje gali būti tikslinami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Ginčo dėl to, kad bankrutuojanti įmonė turto ir lėšų atsiskaitymui su kreditoriais neturi, kad bankroto procese gautų lėšų nepakanka padengti visų kreditorių finansinius reikalavimus, byloje nekilo, to neginčija ir apeliantė. Be to, teismo išvada dėl kreditorinių reikalavimų sumos padaryta įvertinus byloje esančius įrodymus. Banko įtraukimo į kreditorių sąrašą klausimas yra išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 31 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-922/2012, kuria pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi pagrįstai įtraukė banką į IĮ „Silava“ kreditorių sąrašą su 61 536,04 Lt dydžio finansiniu reikalavimu. Aplinkybė, kad bankas priima paskolos grąžinimo įmokas, nei bankrutuojančios įmonės, nei jos savininkų, nei kitų kreditorių interesų nepažeidžia, nes apie gautas įmokas informuojamas bankroto administratorius, todėl prieš skirstant iš realizuoto turto gautas lėšas banko kreditorinis reikalavimas bus patikslintas.
2. Apelianto V. B. samprotavimai, kad įmonės skolos kreditoriams suma turėtų sudaryti 26 000 Lt nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį. Nepagrįsti apelianto argumentai dėl turto vertės, nes savaime nereiškia, kad turtas ir bus realizuotas už tokią vertę. Skundžiamoje nutartyje teismas tiesiogiai vadovavosi apelianto nurodoma kasacinio teismo nutartimi ir motyvavo savo išvadą dėl N. B. dalyvavimo V. B. IĮ „Silava“ veikloje ir jos atsakomybės. Apeliantas neneigia teismo nustatytos aplinkybės dėl laidavimo sutarties, o pati N. B. neginčija teismo išvados dėl jos dalyvavimo įmonės veikloje. Apeliantas nenurodo, kokia konkrečiai praktika nesivadovauta sprendžiant AB DNB banko kreditorinio reikalavimo klausimą. Banko reikalavimo pagrįstumo klausimas išspęstas įsiteisėjusia nutartimi.

16IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

17Apelianto V. B. prašymą dėl kreditorinių reikalavimų patikslinimo atsisakytina priimti. Apeliacinis procesas skirtas neįsiteisėjusios pirmosios instancijos teismo nutarties peržiūrėjimui (CP 301 str. 1 d.), skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str., 338 str.), atitinkamai reikšti prašymų, kurie reikštini pirmosios instancijos teismui. Teisė ir pareiga teikti prašymus dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo ir jų tikslinimo suteikta bankroto administratoriui (ĮBĮ 11 str. 3 d. 10 p.); kreditorių reikalavimų ir jų sąrašo patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami pirmosios instancijos teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 str. 1 d.). Atsižvelgiant į apelianto atskirąjį skundą, kuriame taip pat keliamas klausimas dėl įmonės kreditorinių reikalavimų sumos, apelianto naujai pateiktą prašymą galima vertinti kaip skundo papildymą, tačiau ir tokiu atveju jį atsisakytina priimti, kadangi pagal CPK 323 straipsnį pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) skundą yra draudžiama.

18Apeliantas V. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartį, tačiau, bylos duomenimis, tokios datos nutartis nagrinėjamoje byloje nėra priimta. Paskutinioji priimta ir apskundimo objektu galinti būti yra 2014 m. gegužės 26 d. nutartis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei atskirojo skundo turinį, teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto V. B. atskirojo skundo objektu ir yra minėta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartis.

19Atskirieji skundai atmestini.

20Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria leista nukreipti bankrutavusios V. B. IĮ „Silava“ kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą į juridinio asmens dalyvių turtą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

21Dėl kreditorių reikalavimų sumos ir AB DNB kreditorinio reikalavimo

22Abu apeliantai nesutinka su skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje nustatyta bendra V. B. IĮ „Silava“ kreditorių reikalavimų suma bei kad į ją įtrauktas AB DNB banko finansinis reikalavimas. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo šiems apeliantų argumentams pritarti.

23Bylos duomenys liudija, kad V. B. IĮ bankroto byloje Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 23 d. nutartimi patvirtino įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, vėliau jis buvo patikslintas 2011 m. liepos 22 d., 2011 m. lapkričio 24 d., 2012 m. rugpjūčio 27 d. ir 2014 m. sausio 13 d. nutartimis. Taigi, esant įsiteisėjusiomis teismo nutartimis patvirtintam kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašui, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė minėtomis nutartimis patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumą. Atkreiptinas dėmesys, jog kreditorių reikalavimų ir jų sąrašo patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 str. 1 d.), todėl skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodyta kreditorių finansinių reikalavimų suma nėra galutinė bankroto procese ir esant pagrindui įstatymo nustatyta tvarka galės būti tikslinama.

24Taip pat teismas teisingai pažymėjo, kad 2011 m. lapkričio 24 d. nutarties, kuria patikslintas bankrutavusios V. B. IĮ „Silava“ kreditorių sąrašas, į jį įtraukiant AB DNB banką su hipoteka užtikrintu 61 536,04 Lt kreditoriniu reikalavimu, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas išnagrinėtas apeliacine tvarka ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis palikta nepakeista.

25Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei ĮBĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą, aptartieji bei kiti apeliantų skundų argumentai, susiję su kreditorinių reikalavimų patvirtinimo ir tikslinimo klausimais, neturi reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, nes ja iš esmės buvo sprendžiamas bankrutavusios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo nukreipimo į juridinio asmens dalyvių turtą klausimas.

26Dėl N. B. prievolės atsakyti už įmonės skolas

27Apeliantas V. B. nesutinka su tuo, kad skundžiama nutartimi leista nukreipti kreditorių reikalavimų patenkinimą į N. B. priklausančią ¼ gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalį, motyvuodamas tuo, kad bankrutavusi įmonė nors ir įsteigta santuokos metu, tačiau buvo apelianto asmeninė veikla, N. B. šioje veikloje nedalyvavo, teismas N. B. atsakomybę pagal apelianto įmonės skolas kildino tik iš preziumuojamo fakto, kad individualios įmonės turtas priklauso abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tačiau faktinių šios prezumpcijos aplinkybių nenustatinėjo, įrodymų netyrė, nukrypo nuo teismų praktikos. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

287 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012, pateiktais išaiškinimais. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, jog IĮĮ 8 stvardu (IĮĮ 8 str. 2 d.(IĮĮ 8 str.CK 3.88 str.(CPK 178 str.).pagal CK 6.6 straipsnio

29Nagrinėjamu atveju, spręsdamas dėl V. B. sutuoktinės N. B. solidarios atsakomybės su V. B. už bankrutavusios V. B. IĮ „Silava“ prievoles, pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad byloje pateikti įrodymai pagrindžia N. B. dalyvavimą įmonės veikloje ir atitinkamai jai kylančią prievolę solidariai su sutuoktiniu V. B. atsakyti už bankrutavusios V. B. IĮ „Silava“ prievoles. Byloje esanti 2004 m. liepos 13 d. laidavimo sutartis (7 t., 213 b. l.) liudija, kad UAB draudimo kompanija „Lindra“ laidavo Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, jog V. B. IĮ „Silava“ išpildys visas mokestines prievoles, susijusias su mokesčių (PVM) sumokėjimu valstybei. Iš pateiktos laidavimo sutarties matyti, kad sutartyje N. B. raštiškai patvirtino, jog pritaria sutarties sudarymui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ši aplinkybė patvirtina N. B. dalyvavimą įmonės veikloje ir leidžia teigti, kad jai kyla prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atskiruoju skundu nutartį apskundusi N. B. tokiai teismo išvadai neprieštarauja, sutikdama dėl kreditorių reikalavimų nukreipimo į jai priklausančią ¼ gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalį.

30Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta bei teisėta, naikinti ją atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

31Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

32Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

33Atsisakyti priimti apelianto V. B. prašymą dėl kreditorių reikalavimų patikslinimo.