Byla 2-355-212/2012
Dėl žalos atlyginimo pagal bankrutuojančios UAB „Rimlita“ ieškinį atsakovui T. R

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Zina Mickevičiūtė, Sekretoriaujant Editai Šinkūnienei, Dalyvaujant ieškovės bankrutavusi UAB „Rimlita“ atstovui Algiui Kleivai, Atsakovui T. R. ir jo atstovui adv. pad. Linui Blažulioniui,

2viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą dėl žalos atlyginimo pagal bankrutuojančios UAB „Rimlita“ ieškinį atsakovui T. R. ir

Nustatė

3Ieškovės atstovas prašo priteisti iš atsakovo 2 555 398,68 Lt žalos atlyginimo, 5 % palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2010-08-30 įmonei iškelta bankroto byla. Atsakovas buvo vienintelis įmonės akcininkas ir vadovas nuo 2008-04-15 iki bankroto bylos iškėlimo. Balanso duomenimis nustatyta, kad jau 2006-12-31 įmonės įsipareigojimai viršijo turimo turto vertę ir atsakovas privalėjo kelti bankroto bylą. Iš paskesnių įmonės balansų matyti, kad turimo turto masė kas metai mažėjo, o skolos didėjo, tačiau atsakovas nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, nors tokią pareigą turėjo. Panevėžio apygardos teismas patvirtino 2 555 398,68 Lt kreditorinius reikalavimus, šią sumą laiko atsakovo žala kreditoriams ir prašo ją priteisti. Patvirtino, kad įmonės sandoriai patikrinti ir nebuvo nustatyta, kad atsakovas sudarė nenaudingus ar neteisėtus sandorius. Įmonės turėtas turtas buvo lizinguotas ir grąžintas lizingo bendrovei. Atsakovas įmonės turėtą turtą pardavė ir atsiskaitė su kreditoriais. Nenustatė, kad turtas buvo parduotas neteisėtai ar už mažesnę kainą. Taip pat netvirtina, kad kreditorių skolos nuo 2009 m. pradžios iki bankroto bylos iškėlimo padidėjo.

4Atsakovas ir jo atstovas su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad ieškovas neįrodo, kad jis turėjo pareigą kelti bankroto bylą, nes įmonė nežiūrint į prasidėjusią krizę, toliau vykdė veiklą ir siekė atsiskaityti su kreditoriais. Įmonė turėjo 27 transporto priemones, pagal lizingo sutartį su Swedbank lizingu, 3 savivarčius, kuriuos taip pat pirko pagal sutartį ir mokėjo dalimis. Lizingo sutartį vykdė tvarkingai iki 2008 m. spalio mėnesio, o 2008 m lapkričio mėnesį jau buvo 100 000 Lt skola. Šią skolą iki 2009 m. gegužės mėnesio sumažino iki 70 000 Lt, tačiau bankas vis vien sutartį nutraukė ir transporto priemones atsiėmė. Taip pat 2009 m. pabaigoje buvo atsiimtos ir 3 savivartės, todėl taip ženkliai sumažėjo įmonės turto vertė. Tačiau įmonė nuomodavo techniką, toliau dirbo ir vykdė sutartis. Per 2010 metus iki bankroto bylos iškėlimo gauta 844 037 Lt pajamų ir atsiskaityta su dalimi kreditorių. Nepadarė jokių tyčinių veiksmų, niekaip nepakenkė įmonei, todėl nesutinka, kad dėl jo kaltės yra padaryta žala kreditoriams.

5Ieškinys atmestinas.

6Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2010-08-30 nutartimi UAB „Rimlita“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė Algį Kleivą. Teismo 2010-12-01 nutartimi patvirtintas kreditorių sąrašas ir pareikšti finansiniai reikalavimai bendrai 2 555 398,68 Lt sumai (b. l. 7-10). Atsakovas buvo vienintelis UAB „Rimlita“ akcininkas ir vadovas.

7Bankroto administratorius, reikalavimą priteisti iš atsakovo 2 555 398,98 Lt, grindžia tuo, kad atsakovas tokio dydžio žalą padarė kreditoriams todėl, jog esant nemokumo būsenai, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš pateiktų įmonės balansų matyti, kad 2008-12-31 įmonė turėjo turto už 3 443 798 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 3 448 057 Lt. 2009-12-31 įmonė turto turėjo už 1 403 516 Lt, o mokėtinos sumos sudarė 2 330 087 Lt. Pagal balanso duomenis bankroto bylos iškėlimo dienai įmonės turtas sudarė 306 977 Lt, o mokėtinos sumos – 1 854 621 Lt (b. l. 11-16). Šie skaičiai patvirtina, kad įmonė buvo nemoki jau 2009-01-01, tačiau nepatvirtina ieškovės argumento, kad atsakovas, nekeldamas bankroto bylos padarė žalą kreditoriams.

8Įstatymas reglamentuoja, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (Įmonių bankroto įstatymo, toliau – ĮBĮ 8 str. 4 d.). Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės administracijos vadovui nustatyta todėl, kad jis geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių interesus, jei toliau didėtų įmonės skolos, tiek ir naujų potencialių kreditorių interesus, jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas.

9Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, ne kartą analizavo įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės klausimus. Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, todėl nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento jis turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar) vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, nepriešpastatyti įmonės interesų visuomenės interesams. Dėl šios priežasties įmonės vadovo (vienasmenio ar kolegialaus) civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek ir tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas. Įmonės vadovo civilinės atsakomybės specifika lemia, kad jo civilinė atsakomybė iš esmės skiriasi nuo pačios įmonės atsakomybės prieš jos kreditorius už įmonės prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus. Bendrovės vadovas privalo šiuo interesus derinti ir siekti jų pusiausvyros. Dėl šios priežasties pripažįstama vadovo fiduciarinė pareiga ne tik akcininkų, bet ir bendrovės kreditorių atžvilgiu. Jeigu vadovui neatsirastų atsakomybė (arba atsirastų tik tiesiogiai įstatymų nustatytais atvejais), tai nebūtų realaus priverstinio mechanizmo užtikrinti fiduciarinių pareigų kreditoriams vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartys: 2006-05-25, bylos Nr. 3K-7-266/2006; 2008-06-30, bylos Nr. 3K-3-328/2008; 2010-12-13, bylos Nr. 3K-3-508/2010; 2011-03-25, bylos Nr. 3K-3-130/2011 ir kt.).

10Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų įmonės vadovas. Tiek teisės aktai, tiek teismų praktika patvirtino įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę už jo neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Šios teisės normos gali būti taikomos ir tais atvejais, kai reikalaujama žalos atlyginimo už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Jeigu dėl pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą padidėja įmonės skola kreditoriams, žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Bankrutuojančiai įmonei žala atsiranda todėl, kad padidėja jos skolų kreditoriams apimtis, t. y. pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Tokia įmonės patiriama žala yra tiesioginė. Žala kreditoriams atsiranda todėl, kad dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos.

11Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog žalos atlyginimas už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą priteisiamas įmonei, o ne jos kreditoriams, o nustatant žalos dydį turi būti vertinama ne išaugusi skolos apimtis konkrečiam kreditoriui, bet bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Todėl ir įmonei, ir kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ir padidėjusi, ir sumažėjusi.

12Nagrinėjamojoje byloje iš esamų balansų matyti, kad bendrovės veikla nuo 2009 metų buvo nuostolinga. Nekilnojamojo ir registruoto kilnojamojo turto bendrovė neturėjo, transporto priemonės buvo įgytos lizingo sutarčių pagrindu. Nežiūrint į šias aplinkybes, teigti, kad atsakovas, 2009 metais neinicijuodamas bankroto bylos, padidino įmonės skolų apimtį ir taip padarė žalos kreditoriams, nėra pagrindo. Šią aplinkybę patvirtina bylos duomenys, patvirtino ir ieškovės atstovas. Įmonės skolos kreditoriams nuo 2009 metų nepadidėjo, bet sumažėjo. Iš įmonės turto kreditoriniai reikalavimai negalėjo būti tenkinami, nes jis turėjo būti grąžintas lizingo bendrovei. Atsakovas įmonės veiklą tęsė ir iki 2010-09-10 įmonė gavo 844 037 Lt pajamų (b. l. 17). Įmonės skolos kreditoriams 2009-01-01 siekė 3 448 057 Lt, o šiuo metu – 2 555 398,98 Lt. Šie duomenys patvirtina, kad žalos kreditoriams atsakovas nepadarė, priešingai, žymiai sumažino skolų apimtį. Bankroto administratorius nenustatė, kad atsakovo sudaryti sandoriai prieštarautų įmonės interesams, turtas nebuvo parduotas už žemesnę, nei jo vertė, kainą, turtas perleistas teisėtai ir pagrįstai. Nenustačius atsakovo atsakomybės dėl įmonei padarytos žalos, ieškinys atmestinas (CPK 12, 178 str., ĮBĮ 8 str. 4 d.).

13Atmetus ieškinį iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos: 27 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79, 83, 88, 92, 93 str.). Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš administravimui skirtų lėšų.

14Teismo sprendimui įsiteisėjus, laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Panevėžio apygardos teismo 2011-09-01 nutartimi, panaikinamos (CPK 150 str. 2 d.).

15Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais teismas

Nutarė

16Bankrutuojančios UAB „Rimlita“ ieškinį atsakovui T. R. atmesti.

17Priteisti iš bankrutuojančios UAB „Rimlita“, įm. k. 161391276, 27 Lt (dvidešimt septynis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

18Teismo sprendimui įsiteisėjus, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartimi.

19Sprendimą per 30 dienų galima skųsti apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduoti Panevėžio apygardos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai