Byla 2-1480-860/2015
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

1Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas S. J.,

2sekretoriaujant Kristinai Račkauskaitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui adv. padėjėjui Marek Paškevič, suinteresuoto asmens – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus, atstovui Justui Vaitiekaičiui,

3viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos S. Š. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,

Nustatė

4P. S. Š. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. P. žemės nacionalizacijos metu (1940-07-22) asmeninės nuosavybės teise valdė 6 ha žemės, esančios (buvusiame) Kalesnikų kaime, Šumsko valsčiuje, Vilniaus apskrityje (b.l. 3 - 5).

5Pareiškėja pareiškime nurodė, kad ji yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į savo tėvo J. P. valdytą 6 ha žemės, esančios buvusiame Kalesnikų kaime, Rukainių valsčiuje, Vilniaus apskrityje. Lietuvos valstybinio archyvo 1993-06-09 pažymėjime nurodyta, kad V. P. (pareiškėjos senelis) turėjo 6 dešimtines žemės. V. P. ir K. P. (iki santuokos Burinskos) šeimoje 1912-08-01 Kalesnikų kaime gimė sūnus Ivan (Janas) P. – pareiškėjos tėvas. Pareiškėjos senelis V. P., Juzefo, mirė 1926-11-10; jis paliko žmoną Krystyną ir sūnus: Bronislavą (27 m.), Michalą (24 m.), Feliksą (16 m.), Janą (pareiškėjos tėvą) (14 m.), Stanislavą (12 m.). Pareiškėjos senelė Krystyna mirė 1942-10-14. Pareiškėja teigia, kad apie jos tėvo kitos brolius ir jų šeimas jai nėra nieko žinoma. Pasak pareiškėjos tėvų, kiti broliai susikūrė šeimas ir išvyko gyventi į kitas apylinkes. Tuo tarpu senelio V. P. namuose liko gyventi tik pareiškėjos senelė Krystyna ir tėvas Janas, kuris ir piėmė palikimą po savo tėvo V. P. mirties, faktiškai pradėdamas palikimą valdyti. Pareiškėjos tėvas Janas 1933-02-16 įregistravo santuoką su pareiškėjos mama V. P.. Pareiškėja teigia, kadangi jos tėvas J. P. po savo tėvo V. P. palikimą priėmė faktiniu valdymu, tad ir nuosavybės teisių patvirtinančių dokumentų nėra arba jie nėra išlikę. Teigia, kad byloje pateikti dokumentai patvirtina, jog jos tėvas J. P. buvo ūkininkas ir po nacionalizacijos naudojo šalimai esančius du sklypus 3.88 ha ir 2.11 ha, iš viso 5.99 ha, kas pilnai atitinka žemės kiekį – 6 dešimtines, kurias iki nacionalizacijos turėjo pareiškėjos senelis V. P.. Kad pareiškėjos tėvas Janas priėmė palikimą faktiniu valdymu, pareiškėjos nuomone, patvirtina dar ir ta aplinkybė, jog visa J. P. šeima, tuo pačiu ir pati pareiškėja gyveno senelio namuose ir liko ten gyventi po jo mirties. Nurodė, kad jos motina V. P. dar 1991-12-05 kreipėsi į žemėtvarkos skyrių su prašymu dėl žemės grąžinimo. Jos tėvas J. P. mirė 1992-09-22, mama V. P. – 1993-10-18. Po V. P. mirties palikimą priėmė dvi dukros, tai ji S. Š. ir jos sesuo S. S., kuri mirė 2010-03-10. Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-09-30 sprendimu jai buvo atnaujintas terminas nuosavybės teisę ir giminystės ryšius patvirtinančių dokumentų padavimui. Jos sesers Sofijos įpėdiniai nėra įtraukti į bylą suinteresuotais asmenimis, kadangi Sofija ir jos įpėdiniai yra praleidę įstatymo nustatytą terminą dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir jiems terminas, priešingai negu jai, teismo sprendimo nėra atnaujintas. 2013-11-11 įvyko komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių dokumentų posėdis, kuriame buvo nutarta pripažinti, jog esamų dokumentų dėl buvusio savininko J. P. turėtos žemės Kalesninkų kaime nepakanka nuosavybės teisėms atkurti ir pasiūlė jai kreiptis į teismą dėl žemės valdymo fakto nuosavybės teisėmis nustatymo arba ieškoti papildomų dokumentų. Kadangi dokumentai archyvuose nėra išlikę, tad ji yra priversta kreiptis į teismą dėl minėto juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teigia, kad į bylą pateikti dokumentai patvirtina jos prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.

6Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius pateiktame atsiliepime (b.l. 54 - 56) su pareiškimu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja nepateikė nė vieno dokumento, patvirtinančio, jog J. P. iki 1940-07-22nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teise valdė 6 ha žemės, esančios buvusiame Kalesnikų kaime, Šumsko valsčiuje, Vilniaus apskrityje. Teigia, kad pareiškėjos pateikti dokumentai – Vilniaus apskrities Šumsko valsčiaus Žemaitėlių apylinkės Kolesniki kaimo 1947 m. rugpjūčio mėn. žemės apskaitos žiniaraštis ir Vilniaus apskrities Šumsko valsčiaus Žemaitėlių apylinkės Kurčiki kaimo 1947 m. rugsėjo 10 d. žemės apskaitos žiniaraštis nepatvirtina prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, kadangi vadovaujantis LR Vyriausybės 1993-06-10 nutarimu Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ minėti dokumentai laikytini tik papildomais dokumentais. Pažymėjo, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui svarbu identifikuoti, kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas iki nacionalizacijos (1940-07-22), o ne aplinkybę, kas šia žeme naudojosi po žemės nacionalizacijos. Atkreipė dėmesį, kad minėtuose 1947 m. žemės apskaitos žiniaraščiuose yra nurodyti žemės naudotojai, o ne savininkai. Todėl byloje nesant nė vieno pagrindinio buvusių savininkų žemės valdymą nuosavybės teisėmis (o ne žemės naudojimą po nacionalizacijos) patvirtinančio dokumento, - negali būti konstatuojamas prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas, nes, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu negalim teigti, kad labiau tikėtina, jog prašomas nustatyti faktas egzistavo, negu, kad neegzistavo. Teigia, kad tokio pobūdžio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui nepakanka liudytojų parodymų; prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas gali būti įrodinėjamas tik pateikiant teisės aktuose išvardintus dokumentus bei įvertinant šių įrodymų visetą. Pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė nė vieno dokumento, patvirtinančio, jog J. P., kaip teigiama pareiškime, priėmė palikimą po savo tėvo V. P. mirties. Atkreipė dėmesį, kad ir tariamai paveldėto gyvenamojo namo techniniame pase nurodyti statybos metai – 1941 metai, taigi nekilnojamasis turtas yra atsiradęs po V. P. mirties ir negali patvirtinti, kad J. P. paveldėjo V. P. turtą. Be to, pareiškėjos senelė K. P. mirė 1942-10-14, t.y. po nacionalizacijos (1940-07-22); tad darant prielaidą, kad po V. P. mirties 1926 m. jo turtą paveldėjo J. P., taip pat turėjo paveldėti dalį V. P. turto ir jo sutuoktinė K. P.; tokiu būdu J. P. negalėjo būti 6 ha žemės savininkas 1940-07-22 nacionalizacijos metu.

8Vilniaus rajono savivaldybės administracija pateiktame atsiliepime (b.l. 49) neprieštarauja, kad pareiškimas būtų patenkintas.

9Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas pareiškimą pilnai palaikė.

10Suinteresuoto asmens atstovas su pareiškimu nesutiko.

11Pareiškimas tenkintinas iš dalies.

121. Pareiškimo reikalavimai.

13P. S. Š. prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas J. P., iki 1940-07-22 nacionalizacijos, asmeninės nuosavybės teise valdė 6 ha žemės, esančios (buvusios) Kalesnikų kaime, Šumsko valsčiuje, Vilniaus apskrityje. Šis jos prašymas (reikalavimas) susijęs su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu.

142. Dėl kai kurių bylos aplinkybių.

15Byloje nustatyta, kad Ivan (Jan) P. (gimęs 1912-08-01; miręs 1992-09-22) yra pareiškėjos tėvas (b.l. 7, 12, 29, 42 – 45, ir kt.).

16Visų pirma svarbu išsiaiškinti, ar pareiškėja S. Š. nėra praleidusi termino nuosavybės teisių ir giminystės ryšio patvirtinantiems dokumentams pateikti į tėvo J. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Pareiškėja prie pareiškimo yra pridėjusi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-09-30 sprendimą, administracinėje byloje Nr. I-2179-189/2013 (b.l. 33 - 37), kuriuo jai atnaujintas terminas pateikti atitinkamiems dokumentams, kurie reikalingi atkuriant nuosavybės teises ne į J. P., bet į jos senelio V. P. iki nacionalizacijos turėtą žemę. Pareiškėjos senelis V. P. mirė 1926-11-10 (b.l. 8), t.y. dar neprasidėjus turto nacionalizacijai. Pažymėtina, kad nors minėtame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-09-30 sprendime, jo rezoliucinėje dalyje, yra nurodyta, jog S. Š. atnaujinamas terminas nuosavybės teisę ir giminystės ryšius patvirtinantiems dokumentams pateikti į V. P. (o ne į J. P.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę, tačiau šio sprendimo turinys neabejotinai patvirtina, kad jis yra tiesiogiai susijęs su J. P. iki nacionalizacijos turėtos žemės atkūrimu. Tad šis neaiškumas laikytinas formaliu; pripažintina, kad pareiškėjai yra (buvo) atnaujintas terminas (per penkis mėnesius nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-09-30 sprendimo įsiteisėjimo dienos) pateikti reikalingiems dokumentams, siekiant atkurti nuosavybės teises, į J. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Būtent tokios pozicijos laikosi ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius, kuris yra atsakingas už šio proceso įgyvendinimą (b.l. 118).

17Taigi, pareiškėja per Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-09-30 sprendime nurodytą penkių mėnesių terminą kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrių su atitinkamais dokumentais. Tačiau pastarosios institucijos sudaryta komisija, nagrinėjusi buvusio savininko J. P. nuosavybės faktą įrodančių dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui į Vilniaus apylinkės, Rukainių valsčiaus, Kolesninkų kaime (pagal dabartinį išskirstymą – Vilniaus rajono, Rukainių seniūnijos Kolesninkų kaimo), nuosavybės teise valdytą žemę pakankamumo, 2013-11-11 priėmė sprendimą, kuriuo nutarė pripažinti, jog esamų dokumentų dėl buvusio savininko J. P. turėtos žemės nepakanka nuosavybės teisių atkūrimui; taip pat nutarė dėl žemės valdymo fakto nuosavybės teisėmis nustatymo pretendentei S. Š. pasiūlyti kreiptis į teismą arba ieškoti papildomų dokumentų (b.l. 156 - 161). Pareiškėja S. Š., atsižvelgdama į šį siūlymą, kreipėsi į teismą dėl jos tėvo J. P. iki nacionalizacijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo.

18Antra, minėta, kad pareiškėjos tėvas J. P. mirė 1992-09-22. Jo palikimą priėmė sutuoktinė V. P., gim. 1911 m. (b.l. 164). V. P. mirė 1993-10-18 (b.l. 30). Jos palikimą priėmė dukros, t.y. S. Š. (šioje byloje pareiškėja) ir S. S. (b.l. 31). Pastaroji mirė 2010-03-10 (b.l. 32). N. S. S., kartu su S. Š., priėmė palikimą po savo motinos V. P. mirties, tačiau S. S. įpėdiniai į šią bylą nebuvo įtraukti, nes terminas atitinkamiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti buvo atnaujintas tik S. Š.. Tad šioje byloje priimamas teismo sprendimas negali turėti jokios įtakos S. S. įpėdinių teisėms ir pareigoms. Tuo tarpu S. Š. yra tinkamas asmuo, pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą į J. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę.

19Trečia, Lietuvos valstybinio archyvo 1993-06-09 pažymėjime Nr. 21-547-T (b.l. 6) nurodyta, kad Vilniaus – Trakų seniūnijos archyviniame fonde, Vilniaus apskrities Rukainių valsčiaus žemės sklypų savininkų 1923 m. sąraše įrašytas savininkas Vincenty P. K. kaime turėjęs 6 dešimtines žemės. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2012-04-02 archyvo pažymoje Nr. (P1-2401) P2-2754 (b.l. 8) tvirtinama, kad V. P. mirė 1926-11-10; pastaboje pažymėta, kad: paliko žmoną Krystyną ir sūnus Bronislavą (27 m.), Michalą (24 m.), Feliksą (16 m.), Janą (14 m.) bei Stanislavą (12 m.). Lietuvos valstybės istorijos archyvo Civilinės metrikacijos įstaigų dokumentų skyriaus 2012-06-21 archyvo pažymoje Nr. P5-554/P10-1258 (b.l. 13) nurodyta, kad Šumsko valsčiaus civilinės būklės aktų įrašų archyviniame fonde, mirties aktų įrašų knygoje įrašyta, kad Vilniaus apskrities Kalesnikų kaime 1942 m. spalio 14 d. mirė K. P..

203. D. J. P. iki nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teise valdytos žemės.

21Lietuvos A. T. yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinimo teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas, kuris gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek valdymo nuosavybės teise faktą (žr., pvz., Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-06-17 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011; 2009-08-24 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2009; ir kt). Lietuvos A. T. taip pat yra pažymėjęs, kad nustatant žemės valdymo nuosavybės teise faktą, būtina išsiaiškinti, kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas iki jos nacionalizacijos, o ne aplinkybę, kas šią žemę valdė ir dirbo po to (žr., pvz., Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-03-06 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006; ir kt.).

22Nagrinėjamu atveju, visų pirma, svarbu išsiaiškinti, kokie byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina apie pareiškėjos tėvo J. P. iki žemės nacionalizacijos (t.y. iki 1940-07-22) valdytą žemę.

23Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011-12-07 rašte Nr. R4-2008 (b.l. 14) nurodyta, kad duomenų apie V. P. ir I. P., g. 1911 m., Vilniaus – Trakų apskrities Šumsko valsčiaus Kolesnikų kaime turėtą žemę, mišką archyve saugomuose fonduose nerasta; taip pat pažymėta, kad Lietuvos statistikos valdybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose, Vilniaus apskrities Šumsko valsčiaus Kalesnikų kaimo gyventojo P. J. buto – ūkio lape įrašyti: P. J., šeimos galva, g. 1912 m., žemdirbys, ūkininkas be samdinių; žmona Veronika, g. 1912 m., dirbanti šeimos narė; duktė Zofija, g. 1933 m. Taigi, šiame rašte nėra pateikta jokių duomenų, kad J. P. iki 1940 m. būtų turėjęs žemės Kalesnikų kaime. Vien tai, kad 1942 m. duomenyse be kita ko yra pažymėta, jog J. P. yra žemdirbys, ūkininkas be samdinių ir pan., nepatvirtina to fakto, kad J. P. iki žemės nacionalizacijos valdė žemės, dargi 6 ha.; juo labiau, kad pagal minėtą Lietuvos A. T. praktiką, nustatant nuosavybės teisės valdymo faktą iki žemės nacionalizacijos, aplinkybė, kas šią žemę valdė ir dirbo po nacionalizacijos,- nėra svarbi.

24Iš esmės tie patys argumentai pasakyti ir apie Vilniaus apskrities archyvo 2013-12-06 pažymoje Nr. (8.12)V5-2319 „D. I. P. turėtos žemės Kalesninkų ir Jurčiukų kaimuose“ (b.l. 15) bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2013-12-20 rašte Nr. R4-1791 (b.l. 162) pateiktus duomenis.

25Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015-06-09 pažymoje Nr. R4-741 „Apie B., M., F., S. P. nekilnojamąjį turtą“ (b.l. 86 - 91) be kita ko nurodyta, kad M. P. kilmės ir gyvenamosios vietos nustatymo 1927-12-14 protokole pažymėta, jog M. P., Vincento ir Krystynos iš Bužinskių, 24 – 25 m. amžiaus, kartu su 4 broliais turi paveldėtos po motinos 6 deš. žemės Šumsko valsčiaus Kolesniki k.; pastaboje be kita ko nurodyta, kad Vilniaus – Trakų apskrities Šumsko valsčiaus Kolesniki kaimo žemės matavimo 1936 m. sąraše, patvirtintame 1936-03-19, įrašyti: eil. Nr. 9 – broliai Pakulnevičiai: Michal, Feliks, Jan, Stanislav ir motina Krystyna sklypuose Nr. 11, 78, 42 turėję 11 ha 6350 m žemės; eil. Nr. 10 – P. B. sklypuose Nr. 79 ir Nr. 38 turėjęs 2 ha 5573 m žemės. Taigi, šis dokumentas indikuoja apie J. P. iki nacionalizacijos galimai turėtą žemę (paveldėtą), tačiau jokiu būdu ne tokio dydžio (6 ha), kokį nurodo pareiškėja; taip pat pastebėtina, kad minėtame dokumente nurodant „turi paveldėtos po motinos 6 deš. žemės“ galimai padaryta klaida, nes tuo metu – 1927 m., Pakulnievičių mama dar buvo gyva (galimai turėtų būti nurodyta: „turi paveldėtos po tėvo 6 deš. žemės“, nes jų tėvas V. P. mirė 1926 m.).

26Daugiau byloje nėra jokių raštinių įrodymų, kurie tvirtintų, kad J. P. žemės nacionalizacijos metu nuosavybės teisėmis valdė žemę. Teismas ne kartą pareiškėjai (jo atstovui) siūlė pateikti teismui papildomus įrodymus, pagrindžiančius pareikštus reikalavimus, tačiau tokie duomenys nebuvo pateikti. Taip pat teismas savo iniciatyva iš atitinkamų institucijų pareikalavo (išreikalavo) duomenis nagrinėjamu klausimu. Tad laikytina, kad išnaudotos visos galimybės gauti daugiau duomenų dėl prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto.

27Antra, pareiškėja (jos atstovas) teigia, kad J. P. 6 ha žemės, esančios Kalesninkų kaime, buvo paveldėjęs faktiniu valdymu iš savo tėvo V. P., kuris mirė 1926 m.; taip pat nurodė, kad jai nėra žinoma apie tėvo J. P. kitus brolius, teigia, kad jie sukūrę šeimas išvyko gyventi į kitas apylinkes ir V. P. palikimo nepriėmė; mirus V. P., jo namuose liko gyventi tik jos tėvas J. P. su savo motina Kristina.

28Byloje neginčijamai nustatyta, kad, minėta, pareiškėjos senelis V. P. turėjo 6 deš. žemės, esančios (buvusios) Kalesnikų kaime; jis mirė 1926 m. Tačiau teismas nesutinka, kad būtent vienas pareiškėjos tėvas J. P. paveldėjo visą žemę po V. P. mirties.

29Teismas pažymi, kad Vilniaus krašte palikimo atsiradimo momentu (1926 m.) galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis (M. M. ,,Lietuvos teisės šaltiniai 1918-1940 metais, Justitia, Vilnius, 2001 m., psl. 135-140). Todėl kas po V. P. mirties (1926 m.) paveldėjo jo turtą, turi būti nustatoma pagal Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsnius. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad po V. P. mirties liko penki jo vaikai – sūnūs Bronislavas (27 m.), Michalas (24 m.), Feliksas (16 m.), Janas (14 m.) bei Stanislavas (12 m.), taip pat pergyvenusi sutuoktinė - Krystyna. Civilinių įstatymų sąvado 1105 straipsnis nustatė, kad paveldėjimo teisę turi tik asmenys, susiję su mirusiuoju kraujo giminystės ryšiais, o 1127 straipsnis nustatė, kad ,,artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos priklauso jų teisėtiems vaikams”. Pergyvenusio sutuoktinio teisinė padėtis paveldėjimo santykiuose buvo ypatinga. Civilinių įstatymų sąvado 1148 straipsnis nustatė, kad ,,žmona gauna po vyro ¼ dalį jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybe”. Taigi, žmona, nors ir nebūdama priskirta prie įpėdinių pagal kraujo giminystę, po vyro mirties paveldėdavo ¼ dalį vyro turto. Tai, kad minėtas 1148 straipsnis nustatė žmonos teisę būtent paveldėti po vyro mirties ¼ dalį jo turto, pabrėžė ir Lietuvos V. T. 1928 m. vasario 8 d. sprendime, priimtame S. G. byloje, konstatuodamas, kad ,,našlės teisė gauti savo dalį iš mirusio vyro turto yra paveldėjimas”. Civilinių įstatymų sąvado 1255 straipsnis nustatė, kad palikimas įgyjamas jį priimant. Palikimo priėmimo tvarką detalizavo 1261 straipsnis: ,,palikimo priėmimu laikoma, kada paveldėtojai nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo savo asmens pelnui”. Tai reiškia, kad palikimas galėjo būti priimtas pradėjus turtą faktiškai valdyti ir tvarkyti.

30Pati pareiškėja nurodo, kad mirus V. P., jo namuose liko gyventi tik J. P. ir jo motina K. P.. Tad tai rodytų, kad V. P. sutuoktinė Kristina rūpinosi jo turtu, t.y. priėmė palikimą. Be to, byloje yra ir kiti duomenys (b.l. 86 - 87), kurie tvirtina, kad K. P. turėjo žemės.

31Nors pareiškėja teigia, kad ji nieko nežino apie kitus J. P. brolius, jie neva sudarė šeimas ir išvyko gyventi į kitas apylinkes bei V. P. palikimo nepriėmė, tačiau šie teiginiai iš esmės yra paneigiami byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad vienas iš brolių B. P. turėjo žemės Kalesnikų k., beje, į jo turėtą žemę šiuo metu yra atkurtos nuosavybės teisės paveldėtojams (b.l. 77 - 85). Be to, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015-06-09 pažyma Nr. R4-741 (b.l. 86 - 91) indikuoja, kad M. P. (t.y. kitas J. P. brolis) turi paveldėtos 6 deš. žemės Kalesnikų k., šią žemę turi paveldėjęs su kitais 4 broliais. Šis dokumentas (kartu su jo priedais) taip pat tvirtina, kad: Vilniaus apskrities viršininko archyviniame fonde, Vilniaus apskrities Šumsko valsčiaus gyventojų, turinčių karves, sąraše (be datos; lydraščio data 1941-11-04) įrašyti Kalesninkų vietovės gyventojai - P. M. ir P. B., jie atitinkamai naudoja 8 ir 3 ha žemės sklypų plotus; Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose yra Vilniaus apskrities Šumsko valsčiaus Kalesnikų kaimo gyventojo P. M. buto – ūkio lapas, kuriame įrašyta – P. M., g. 1902 m., šeimos galva, ūkininkas be samdinių, motina P. K., g. 1870 m., dirbanti šeimos narė, brolis P. S., g. 1915 m., žmona P. H., g. 1913 m.; Vilniaus – Trakų apskrities Šumsko valsčiaus Kolesniki kaimo žemės matavimo 1936 m. sąraše, patvirtinatame 1936-03-19, įrašyti, eil. Nr. 9 – broliai P.: Michal, Feliks, Jan, Stanislav ir motina Krystyna sklypuose Nr. 11, 78, 42 turėję 11 ha 6350 m žemės, eil. Nr. 10 – P. B. sklypuose Nr. 79 ir Nr. 38 turėjęs 2 ha 5573 m žemės.

32Akivaizdu, kad visa P. šeima (5 broliai ir motina) iki žemės nacionalizacijos iš esmės gyveno Kalesninkų kaime, vertėsi žemdirbyste, turėjo žemės, ją valdė ir naudojo kaip savo. Tad nėra jokio pagrindo teigti, kad po V. P. mirties, mirusio 1926 m., jo palikimą priėmė tik vienintelis brolis J. P., kuris, beje, tuo metu turėjo tik 14 metų (net trys broliai buvo vyresni už J. P.). Taigi, sutuoktinei Kristinai teko 1 / 4 dalis V. P. turto, tuo tarpu visiems broliams likusi dalis po lygiai. Tad J. P. paveldėjo ne daugiau negu 0,9 ha savo tėvo V. P. žemės.

33Trečia, teismo posėdžio metu apklausta liudytoja B. A., gim. 1934 m., parodė, kad jos mama po karo dirbo pas J. P., tačiau iki karo neprisimena. Liudytoja G. S., gim. 1941 m., parodė, kad ji atsimena nuo 9 – 10 metų, t.y. apie 1950 m.; su J. P. gyveno mama, jis turėjo žemės. L. V. Zenon, gim. 1961 m., atsimena nuo 10 metų; kaimynas J. P. turėjo žemės dviejose vietose ir pan. Teismas pažymi, kad šiuos liudytojų parodymus vertina ribotai: visi liudytojai yra pakviesti pareiškėjos iniciatyva, jie vienaip ar kitaip yra suinteresuoti bylos baigtimi; liudytojai kalbėjo iš esmės apie aplinkybes, kurios atsirado jau po žemės nacionalizacijos, tuo tarpu jokių svarbių aplinkybių, kurios būtų susijusios su žemės valdymo nuosavybės teisėmis iki žemės nacionalizacijos ar paveldėjimu po V. P. nepateikė; du liudytojai apskritai yra gimę jau po žemės nacionalizacijos, pvz., V. Z. yra gimęs 1961 m., t.y. praėjus daugiau negu 20 metų po žemės nacionalizacijos ir net 35 metams po V. P. paveldėjimo atsiradimo. Nors liudytoja B. A. yra gimusi 1934 m., tačiau ji iš esmės kalbėjo apie aplinkybes, kurios taip pat yra susijusios su vėlesniu laikotarpiu (pokariniu laikotarpiu). Antra vertus, bylai aktualiu laikotarpiu ši liudytoja buvo mažametė, tad ji natūraliai negalėjo suprasti šiai bylai reikšmingų aplinkybių.

34Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog J. P. po žemės nacionalizacijos valdė žemę iš esmės yra nereikšminga. Juo labiau ji nepaneigia anksčiau byloje nustatytų bylai svarbių aplinkybių.

354. Dėl įrodinėjimo apimties.

36Pagal ( - ) straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos A. T. praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Tai reiškia, jog nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Kartu Lietuvos A. T. yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004;2006-03-06 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006; ir kt.). Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo yra tam tikri įrodinėjimo ypatumai. Šių ypatumų reikšmę yra konstatavęs Lietuvos A. T., pavyzdžiui, 2005 m. kovo 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (( - ) str.). Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t.y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė. Tokia formuluojama teismų praktika buvo remiamasi ir vėliau priimtose nutartyse, pvz., Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2009 m. kovo 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2009; ir kt.

375. Apibendrinančios išvados.

38Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadas, kad yra didesnė tikimybė, jog J. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė būtent 0,9 ha žemės sklypą, esantį (buvusiame) Kalesnikų kaime, Šumsko valsčiuje, Vilniaus apskrityje, negu jo nevaldė. Pareiškėjos teiginiai, kad jos tėvas J. P. iki žemės nacionalizacijos valdė 6 ha žemės Kalesnikų kaime nepasitvirtino; jie neįrodyti.

39Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad J. P. (gimęs 1912-08-01; miręs 1992-09-22) iki žemės nacionalizacijos, t.y. jos vykdymo metu - 1940-07-22, nuosavybės teisėmis valdė 0,9 ha žemės, esančios (buvusiame) Kalesnikų kaime, Šumsko valsčiuje, Vilniaus apskrityje (( - ) str. 2 d. 5 p.). Tad pareiškimas šioje dalyje tenkintinas.

40Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu.

41Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR ( - ) straipsniu, 444 - 448 straipsniais,

Nutarė

42Pareiškimą tenkinti iš dalies.

43Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. P. (gimęs 1912-08-01; miręs 1992-09-22) žemės nacionalizacijos metu (1940-07-22) asmeninės nuosavybės teise valdė 0,9 ha žemės, esančios (buvusiame) Kalesnikų kaime, Šumsko valsčiuje, Vilniaus apskrityje.

44Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu.

45Kitoje dalyje pareiškimą atmesti.

46Sprendimas per 30 d. nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas S. J.,... 2. sekretoriaujant Kristinai Račkauskaitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui... 3. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos S.... 4. P. S. Š. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašo nustatyti... 5. Pareiškėja pareiškime nurodė, kad ji yra pretendentė atkurti nuosavybės... 6. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono... 7. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja nepateikė nė vieno dokumento,... 8. Vilniaus rajono savivaldybės administracija pateiktame atsiliepime (b.l. 49)... 9. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas pareiškimą pilnai palaikė.... 10. Suinteresuoto asmens atstovas su pareiškimu nesutiko.... 11. Pareiškimas tenkintinas iš dalies.... 12. 1. Pareiškimo reikalavimai.... 13. P. S. Š. prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas... 14. 2. Dėl kai kurių bylos aplinkybių.... 15. Byloje nustatyta, kad Ivan (Jan) P. (gimęs 1912-08-01; miręs 1992-09-22) yra... 16. Visų pirma svarbu išsiaiškinti, ar pareiškėja S. Š. nėra praleidusi... 17. Taigi, pareiškėja per Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-09-30... 18. Antra, minėta, kad pareiškėjos tėvas J. P. mirė 1992-09-22. Jo palikimą... 19. Trečia, Lietuvos valstybinio archyvo 1993-06-09 pažymėjime Nr. 21-547-T... 20. 3. D. J. P. iki nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teise valdytos žemės.... 21. Lietuvos A. T. yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl nuosavybės teisės į... 22. Nagrinėjamu atveju, visų pirma, svarbu išsiaiškinti, kokie byloje esantys... 23. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011-12-07 rašte Nr. R4-2008 (b.l. 14)... 24. Iš esmės tie patys argumentai pasakyti ir apie Vilniaus apskrities archyvo... 25. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015-06-09 pažymoje Nr. R4-741 „Apie... 26. Daugiau byloje nėra jokių raštinių įrodymų, kurie tvirtintų, kad J. P.... 27. Antra, pareiškėja (jos atstovas) teigia, kad J. P. 6 ha žemės, esančios... 28. Byloje neginčijamai nustatyta, kad, minėta, pareiškėjos senelis V. P.... 29. Teismas pažymi, kad Vilniaus krašte palikimo atsiradimo momentu (1926 m.)... 30. Pati pareiškėja nurodo, kad mirus V. P., jo namuose liko gyventi tik J. P. ir... 31. Nors pareiškėja teigia, kad ji nieko nežino apie kitus J. P. brolius, jie... 32. Akivaizdu, kad visa P. šeima (5 broliai ir motina) iki žemės... 33. Trečia, teismo posėdžio metu apklausta liudytoja B. A., gim. 1934 m.,... 34. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog J. P. po žemės nacionalizacijos... 35. 4. Dėl įrodinėjimo apimties.... 36. Pagal ( - ) straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje... 37. 5. Apibendrinančios išvados.... 38. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadas, kad yra... 39. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad J. P. (gimęs 1912-08-01; miręs... 40. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas nuosavybės teisių į... 41. Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR ( - )... 42. Pareiškimą tenkinti iš dalies.... 43. Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. P. (gimęs 1912-08-01;... 44. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas nuosavybės teisių į... 45. Kitoje dalyje pareiškimą atmesti.... 46. Sprendimas per 30 d. nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti...