Byla 2A-86-436/2017
Dėl susitarimo nutraukimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Mindaugo Šimonio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Marių aidas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-54-752/2016 pagal ieškovo A. B. patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Marių aidas“, trečiajam asmeniui atsakovo pusėje R. A. P., dėl susitarimo nutraukimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Ginčo esmė

  1. Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė nutraukti 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimą, atsakovei UAB „Marių aidas“ neįvykdžius įsipareigojimų pagal susitarimą, tuo pažeidžiant ieškovo, kaip bendrasavininko teises, priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 3, 38–42).
  2. Ieškinyje nurodoma, kad pagal 1999 m. liepos 16 d. sutartį iš M. J. firmos „Doleritas“ ieškovas ir atsakovė lygiomis dalimis įsigijo pastatą: vieno aukšto patalpą su mansarda, unikalus numeris ( - ), bendro 749,08 kv. m. ploto, esančią ( - ). 1999 m. rugpjūčio 19 d. šalys pasirašė susitarimą pagerinti pastato būklę ir taip padidinti pastato vertę, tvarkyti antro aukšto patalpas, paruošti pastatą pelningam pardavimui ir ateityje jį parduoti, išnuomoti antro aukšto patalpas ir sudaryti sutartį dėl iš nuomos gaunamų lėšų panaudojimo. UAB „Marių aidas“ akcininkas R. A. P. įsipareigojo atnaujinti parduotuvės veiklą, dėti pastangas įsisavinti (įrengti ir išnuomoti arba panaudoti parduotuvės veiklos plėtrai) iki tol nenaudotas patalpas. Pagal šio susitarimo 2.1.1. punktą, ieškovas, kaip bendrasavininkas, perleido jam priklausančios turto dalies disponavimo teisę kitam bendrasavininkui, t.y. sudarė visas sąlygas UAB „Marių aidas“ laisvai disponuoti visu pastatu vykdant pasirašytą susitarimą. Tačiau UAB „Marių aidas“ nesilaikė susitarimo sąlygų: pastato būklės negerino, o priešingai – būklę pablogino, išardydamas visiškai įrengtą mansardą – pastogę, pastato patrauklumo ir jo rinkos vertės nedidino, tuo pažeisdamas susitarimą. Išgriautos mansardos medžiagas panaudojo pirmojo aukšto rekonstrukcijai, nederindamas to su ieškovu, kaip bendrasavininku, vietoje parduotuvės įrengė viešojo maitinimo įstaigą. Kadangi susitarime vienašališko nutraukimo galimybė nėra numatyta, ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą.
  3. Ieškovas 2013 m. gruodžio16 d. įspėjo atsakovę, jog kreipsis į teismą dėl susitarimo nutraukimo. Todėl vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, pateiktais įrodymais bei CK 6.217, 6.218 straipsniais, ieškovas prašė nutraukti 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimą, atsakovei UAB „Marių aidas“ neįvykdžius įsipareigojimų pagal susitarimą, tuo pažeidžiant ieškovo, kaip bendrasavininko, teises.
  4. Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nutyli esminę aplinkybę, jog už įsigytą pastato dalį pinigų jis nemokėjo. Šią aplinkybę patvirtina Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartis, kurioje konstatuota, kad pagal 1999 m. liepos 16 d. pirkimo – pardavimo sutartį ir pagal vėlesnį 1999 m. rugpjūčio 19 d. šalių susitarimą nebuvo nustatyta A. B. pareiga sumokėti už pastatą konkrečią pinigų sumą. Taigi, kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvaujančiais byloje asmenimis buvo dabar nagrinėjamos bylos šalys, yra nustatytas prejudicinis faktas, jog A. B. pinigų už pastato 1/2 dalį nemokėjo. Be to, iš Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutarties motyvų matyti, kad parduodamas pastatas buvo įkeistas akcinei bendrovei „Lietuvos taupomasis bankas“ už pardavėjo M. J. firmos „Doleritas“ skolą, todėl bankas davė sutikimą, jog pastatas būtų parduotas pirkėjams, išliekant įkeitimui. 1999 m. liepos 16 d. pirkimo – pardavimo sutartyje pardavėjas ir pirkėjai susitarė, jog pastatas parduodamas už skolos bankui likutį – 187 956,26 Lt. Kaip bus atsiskaityta už perkamus pastatus, pirkimo – pardavimo sutartyje pardavėjas ir pirkėjai nenumatė. Tačiau ieškovo ginčijamame 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarime yra aiškiai numatyta, jog pardavėjo M. J. firmos „Doleritas“ įsipareigojimus bankui perima tik vienas pirkėjas – UAB „Marių aidas“, kuris taip pat atnaujina parduotuvės veiklą, prižiūri pastatą ir didina jo patrauklumą pirkėjui bei rinkos vertę, o pirkėjas A. B. sudaro sąlygas UAB „Marių aidas“ laisvai disponuoti pastatu, o pastatą pardavus, šalys, t. y. UAB „Marių aidas“ ir A. B. gautas lėšas pasidalins pagal Susitarime aptartus prioritetus (Susitarimo 3.1 punktas).
  5. Visus prisiimtus įsipareigojimus pagal ginčijamą 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimą atsakovė UAB „Marių aidas“ vykdo. Net tuo atveju, kai bankas nesutiko, kad buvusio pastato savininko (individualios įmonės) paskolą bankui perimtų ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo UAB „Marių aidas“, buvusio pastato savininko paskola buvo perkelta fiziniams asmenims R. A. P. (UAB „Marių aidas“ akcininkui) ir jo sūnui A. P., jiems pinigų neišmokant. Jau minėtoje Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartyje yra konstatuota, kad A. P. ir R. A. P. yra grąžinę pastato pardavėjo M. J. firmos „Doleritas“ paskolą bankui. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, jog už pastato įsigijimą ieškovas nemokėjo, o visą pastato pirkimo kainą yra sumokėjusi UAB „Marių aidas“ per savo akcininką ir jo sūnų.
  6. Iš ginčo pastate vykdytos veiklos pajamų ir buvo dengiama paskola, išlaikomas ir prižiūrimas pastatas. Aplinkybė, jog pastate jau apie penkiolika metų vykdoma ne prekybinė, o viešojo maitinimo veikla, patvirtina, jog atsakovas vykdė susitarimą. Atsakovė pastate vykdė tą veiklą, kuri užtikrino, kad būtų grąžinta paskola, prižiūrimas ir išlaikomas pastatas. Be to, pažymėtina, kad ieškovas dėl vykdomos veiklos pobūdžio atsakovei niekada pretenzijų nereiškė, vykdomai viešojo maitinimo veiklai niekada neprieštaravo. Tai reiškia, kad jis savo konkliudentiniais veiksmais iš esmės sutiko, kad pastate būtų vykdoma ta veikla, kurią vykdė atsakovė ar tretieji asmenys.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Kauno apylinkės teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir nutraukė 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimą, sudarytą tarp A. B. ir UAB „Marių aidas“, atsakovei neįvykdžius įsipareigojimų. Priteisė valstybei iš atsakovės UAB „Marių aidas“ 12,50 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, o ieškovui A. B. 289,62 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas sprendime nurodė, kad ginčijamu 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimu pastato pirkėjai UAB „Marių aidas“, atstovaujamo vienintelio akcininko R. P. ir A. B. susitarė dėl paskolos bankui grąžinimo, teisių ir pareigų naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant, taip pat dėl piniginių lėšų paskirstymo pastato pardavimo atveju. Šio susitarimo tikslas – sukurti galimybę pelningai (ne mažiau kaip už kainą, lygiavertę 150 000 JAV dolerių sumai, neįskaitant su pardavimo įforminimu susijusių išlaidų) parduoti pastatą ir tuo būdu kompensuoti į įmonės „Doleritas“ veiklą investuotus pinigus.
  3. Susitarimo 1 punkte išdėstyti atsakovės įsipareigojimai: 1.1. punkte nurodyta, kad UAB „Marių aidas“ perima įmonės „Doleritas“ įsipareigojimus Lietuvos taupomajame banke už paskolą ir kitas su ja susijusias išmokas; tolimesnei veiklai vykdyti įkeičia bankui visą pastatą (taip pat ir A. B. dalį jo notarine tvarka patvirtinto įgaliojimo pagrindu), gauna naują paskolą bei prisiima atsakomybę už ją (1.2 p.); atnaujina parduotuvės veiklą, deda pastangas įsisavinti (įrengti ir išnuomoti arba panaudoti parduotuvės veiklos plėtimui) iki šiol nenaudotas patalpas, kad tuo būdu būtų užtikrinta galimybė dengti paskolos palūkanas, pagal paskolos sutartyje numatytą grafiką mažinti paskolą, išlaikyti ir prižiūrėti pastatą, išlaikyti personalą bei didinti pastato patrauklumą pirkėjui bei jo rinkos vertę (1. 3 p.).
  4. Bendrasis civilinių teisinių santykių principas – sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda) įpareigoja sutarties šalis vykdyti abipusius įsipareigojimus, t. y. teisinių santykių dalyviai privalo vykdyti savo prievoles, pareigas, kurios nustatytos abipusiškai suderinta valia (sutartimi). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Skolininko pareigas vykdant sutartį apibrėžia prievolės dalykas, t. y. skolininko veiksmai, kuriuos tinkamai atlikus prievolė pasibaigs. Prievolės dalykas lemia, kad skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, nepaisant įvykdymo būdo vertės (CK 6.39 str. 1 d.). Jei asmuo įvykdys prievolę ne tokiu būdu, kaip reikalauja prievolės dalykas, jis bus laikomas pažeidusiu sutartį. Norėdamas įvykdyti prievolę kitokiu, nei sutarta, būdu, vadovaudamasis šalių bendradarbiavimo principu (CK 6.38 str. 3 d.), kuris yra sąžiningumo principo (CK 6.4 str. d.) išraiška, skolininkas privalo suderinti tai su kreditoriumi.
  5. Teismas sprendime konstatavo, kad susitarimo tikslas dėl atsakovės kaltės nebuvo pasiektas, kadangi ieškovas ne tik negavo planuotų gauti pinigų, bet ir įsigijęs pastato dalį negali ja naudotis, nes įsipareigojo visu pastatu leisti naudotis ir disponuoti atsakovei. Iš šalių ir jų atstovų bei liudytojo paaiškinimų teismas nustatė, kad ieškovo siekis kuo greičiau įgyvendinti susitarimą ir parduoti pastatą yra ignoruojamas. Atsakovės tikslas yra pasikeitęs, ji nenori pastato parduoti, nori viena juo naudotis, vykdyti veiklą ir gauti iš jos pajamų. Tuo tarpu ieškovas jokių pajamų negauna, jam nėra atlyginama už naudojimąsi jo turto dalimi, kadangi tai nėra numatyta sudaryto susitarimo sąlygose. Atsakovė su ieškovu nebendradarbiauja, ignoruoja lygiareikšmius ieškovo interesus. Ji yra suinteresuota, kad prieš daugiau kaip 15 metų sudarytas susitarimas galiotų neterminuotą laiką, neatsižvelgdama, jog ieškovui tolimesnis susitarimo galiojimas visiškai nenaudingas. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad atsakovė siekia tik ekonominės naudos sau ir tyčia nevykdo susitarimo. Šios nustatytos aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, kad atsakovė pažeidė susitarimą.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8

  1. Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Marių aidas“ prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. CPK 270 str. nustato, kad aprašomojoje sprendimo dalyje turi būti šalių reikalavimų ir atsikirtimų santrauka. Teismas pažeidė šį reikalavimą ir išvardino didžiąją dalį tik ieškovo argumentų, tačiau ignoravo bei neminėjo atsakovo ir trečiojo asmens pateiktų įrodymų bei argumentų. Tai reiškia, kad sprendimas yra šališkas, nes į atsakovo ir trečiojo asmens pateiktus įrodymus priimant sprendimą atsižvelgta nebuvo.
    2. Motyvuojamojoje sprendimo dalyje teismas nepateikė aiškaus įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimo bei argumentų, dėl kurių buvo atmesti atsakovo ir trečiojo asmens pateikti argumentai ir įrodymai.
    3. Byloje nėra įrodymų, kad turto pardavėjui A. B. būtų mokėjęs pinigus. Kadangi A. B. nėra įvykdęs pagrindinės pirkėjo prievolės – apmokėjimo bankui už norimo įsigyti turto dalį pirkimo – pardavimo sutartyje numatytomis sąlygomis, jis negali būti laikomas šio turto bendrasavininkiu.
    4. Teismas neįvertino ir sprendime nepaminėjo esminės aplinkybės, kad pastato pardavėjas buvo ne ieškovo žentas fizinis asmuo M. J., bet juridinis asmuo – įmonė „Doleritas“. Bet kokie pinigai, gauti įmonei priklausiusio pastato įrengimui bet kurioje statybos ar pasirengimo statybai stadijoje privalėjo būti apskaityti atitinkamuose įmonės dokumentuose, todėl bylos nagrinėjimo metu daug kartų pakeisti ir tikrovės neatitinkantys ieškovo teiginiai apie tariamą pinigų sumokėjimą pardavėjui, pripažintini niekiniais. Taip pat esmine aplinkybe būtina pripažinti tai, kad pirkimo – pardavimo sutartyje buvo tiksliai nurodytas vienintelis pirkinio apmokėjimo būdas, t. y. pinigus už įsigyjamą turtą mokant tiesiogiai bankui, o ne įmonei „Doleritas“ ar ieškovo šeimos nariui. Jokie kiti mokėjimai su nekilnojamojo turto įsigijimu ar pastatymu neturi nieko bendra. Įmonė „Doleritas“ 2000 metais patyrė bankrotą. Net jeigu A. B. būtų sumokėjęs kokią nors įmoką įmonei, pretenzijas dėl teisių į tokius pinigus jis tegalėjo pareikšti bankroto administratoriui arba kreiptis į teismą.
    5. Ieškovo ginčijamo susitarimo esmė – geranoriškai suteikti A. B. tam tikrą garantiją, kad sėkmės atveju, pardavus pastatą už norimą kainą, jis galėtų dalyvauti pelno dalybose po to, kai kitas bendrasavininkas būtų atgavęs savo investuotas lėšas tiek perkant pastatą, tiek ir gerinant jo būklę. Nepavykus pasiekti šio tikslo ir negavus pelno, šis tikslas nebuvo pasiektas. Analizuojant įsipareigojimų, prisiimtų pasirašant Susitarimą, vykdymą, akivaizdu, kad A. B., reguliariai įvairioms institucijoms skųsdamas UAB „Marių aidas“ veiksmus eksploatuojant pastatą, pažeidė 2.1.1 Susitarimo punkte prisiimtus įsipareigojimus, nes aktyviais veiksmais sąmoningai siekė kuo labiau apsunkinti įmonės veiklą. Tai pripažintina Susitarimo pažeidimu. A. B. taip pat pažeidė žodinį susitarimą, kurio pagrindu, pagerėjus UAB „Marių aidas“ finansinei būklei (pabaigus išmokėti paskolą bankui) buvo sutarta, vietoje pelno, gauto sėkmingai pardavus pastatą dalybų, sumokėti jam 50 000 JAV dolerių. Atsiradus tokiai finansinei galimybei ir pasiūlius sumokėti sutartą sumą, A. B. pareikalavo sumokėti žymiai daugiau, tuo būdu iš esmės pažeisdamas geranorišką susitarimą dėl kompensacijos daugybę kartų aptartomis sąlygomis.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas A. B. prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas sprendime įvertinęs bylos įrodymus teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad nepavykus parduoti pastato per vienerius metus, Susitarimas turėjo likti galioti iki naujo susitarimo sudarymo. Kadangi pastatas per vienerius metus net nebuvo pardavinėjamas, nebuvo siekiama jo parduoti ir vėliau, teismas pagrįstai tai pripažino esminiu Susitarimo pažeidimu, nes dėl jo nevykdymo nebuvo pasiektas Susitarimo tikslas. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pagrįstai atmetė atsakovo ir trečiojo asmens argumentus dėl ieškovo neatsiskaitymo už įsigyto turto dalį.
    2. Ginčijamo susitarimo sudarymo tikslas, kaip numatyta pačiame Susitarime, buvo pelningai parduoti pastatą ir tuo būdu kompensuoti į M. J. firmos „Doleritas“ veiklą investuotus pinigus. Ieškovas 2013 m. gruodžio 16 d. pranešimu įspėjo atsakovę apie Susitarimo nutraukimą. Atsakovė nevykdė vieno pagrindinių prievolių vykdymo principų – šalių kooperavimosi arba bendradarbiavimo principo, kuris yra sąžiningumo principo išraiška.
    3. Teismas tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė pažeidė Susitarimą. Siekiant užtikrinti sutartinių teisinių santykių stabilumą, sutarties šalių įsipareigojimų vykdymo privalomumas riboja sutarties šalies iniciatyvą nutraukti sutartį. Tačiau atsižvelgiant į nurodytas šalių Susitarimo individualias ypatybes, šalių veiksmus vykdant Susitarimą, vertinant juos vieno pagrindinių prievolių vykdymo principų – šalių kooperavimosi arba bendradarbiavimo principo, kuris yra sąžiningumo principo išraiška, požiūriu bei pagal įrodymus, leidžiančius spręsti dėl abiejų šalių neigiamų pasekmių masto dėl Susitarimo nutraukimo, darytina išvada, jog ieškovas įrodė, kad būtent atsakovė nevykdė pagrindinio Susitarimo tikslo – parduoti pastatą, nes pastatas net nebuvo pardavinėjamas ir tokie jo veiksmai iš esmės pažeidė Susitarimą, todėl teismas pagrįstai nutraukė Susitarimą (CK 6.217 str. 4 d.).
    4. Atsakovė apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai nurodo, jog ieškovas nėra įvykdęs pagrindinės prievolės, t. y. apmokėjimo bankui už įsigyto turto 1/2 dalį pirkimo –pardavimo sutartyje numatytomis sąlygomis, todėl jis negali būti laikomas šio turto bendrasavininku, o civilinėje byloje Nr. 2-2408-568/2012 nustatytos aplinkybės negali būti traktuojamos kaip turinčios prejudicinę galią. Teismas, pripažinęs civilinėje byloje Nr. 2-2408-568/2012 nustatytas faktines aplinkybes turinčiomis prejudicinę reikšmę šioje byloje nagrinėjamam ginčui spręsti, atsižvelgė į paminėtus prejudicinių faktų taikymo kriterijus, nes aplinkybės, kuriomis atsakovė grindžia savo nesutikimą su teismo sprendimu, taip pat buvo ir civilinių bylų Nr. 2-2408-568/2012 bei 2A-1033-260/2012 nagrinėjimo dalyku, kuriose dalyvavo tos pačios šalys. Šios aplinkybės reikšmingos sprendžiant ir nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, nes atskleidžia šalių tarpusavio santykių pobūdį, todėl bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai ankstesnėse bylose aptartas aplinkybes laikė prejudiciniais faktais.
  3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Rimantas A. P. prašo atsakovės apeliacinį skundą patenkinti, Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir ieškovo ieškinį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:‘
    1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantė nevykdė ginčijamo susitarimo 1.3 punkte nustatytus įsipareigojimus. Priešingai, apeliantė visą laiką vykdė šiuos įsipareigojimus, be to, siekiant šio tikslo, apeliantei teko papildomai investuoti daug lėšų. Teismas neteisingai vertino, kad atsakovė neturėjo teisės prievolę įvykdyti kitu būdu, išskyrus tą, kuris aptartas susitarime. Priešingai, susitarime 12.1.1 punkte ieškovas įsipareigojo atsakovei sudaryti visas sąlygas laisvai disponuoti visu pastatu.
    2. Teismas be pagrindo pripažino, kad pastato nepardavimas laikytinas esminiu sutarties sąlygų pažeidimu, nes nėra jokių aplinkybių, kad pastato pardavimas buvo būtent tik atsakovės pareiga. Ieškovas yra lygiateisis pastato savininkas, todėl lygiai taip pat turėjo pareigą rūpintis pastato pardavimu.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
  2. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas A. B. ir atsakovė UAB „Marių aidas“ 1999 m. liepos 16 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, registro Nr. 6207, iš M. J. firmos „Doleritas“ lygiomis dalimis po ½ dalį įsigijo pastatą – parduotuvę, unikalus Nr. ( - ), esančią ( - ). Minėtos pirkimo – pardavimo sutarties 1 p. nurodyta, kad šalys nupirko nebaigtą statyti statinį – I-o aukšto patalpą Nr. 26 ir mansardą, pažymėjimas plane 1E1p. Šios sutarties 2 p. nurodyta, kad pastatas įkeistas AB „Lietuvos taupomasis bankas“ pagal 1997 m. liepos 25 d. paskolos sutartį. Pastatas parduotas kreditoriui sutinkant ir išliekant įkeitimui. Sutarties 4 p. nurodyta, kad parduodami pastatai Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ Kauno filialo įvertinti 685 132 Lt. Pastatas parduotas už pardavėjo skolos bankui likutį 187 956,26 Lt (t. 1, b. l. 8–9). Kaip matyti iš minėtos sutarties, joje nebuvo aptarta atsiskaitymo už perkamą pastatą tvarka, todėl šalys 1999 m. rugpjūčio 19 d. sudarė susitarimą, kurį ieškovas pareikštu ieškiniu prašė nutraukti.
  3. Šalys sudarydamos ginčijamą susitarimą nurodė jo tikslą – sukurti galimybę pelningai (ne mažiau kaip už kainą, lygiavertę 150 000 JAV dolerių sumai, neįskaitant su pardavimo įforminimu susijusių išlaidų) parduoti pastatą ir tokiu būdu kompensuoti į įmonės „Doleritas“ veiklą investuotus pinigus. Šio susitarimo 1 ir 2 punktuose šalys išdėstė savo įsipareigojimus, o 3 punkte sureguliavo turtinius santykius. Susitarimo 4 punkte šalys susitarė, kad šis susitarimas sudaromas vienerių metų laikotarpiui arba iki pastato pardavimo. Jei per vienerius metus nepavyks parduoti pastato už kainą, ne mažesnę už sumą, lygiavertę 150 000 JAV dolerių, susitarimas lieka galioti iki naujo susitarimo sudarymo (t. 1, b. l. 7). Ieškovas A. B. prašo šį susitarimą nutraukti teismine tvarka, kadangi šalys susitarime jo nutraukimo galimybės nenumatė. Ieškovo vertinimu, susitarimas turi būti nutrauktas, nes atsakovė jo nevykdo ir pažeidžia susitarimo sąlygas, t. y. atsakovė UAB „Marių aidas“ nevykdo savo įsipareigojimų paruošti pastatą pardavimui ir jį pardavinėti, kaip tai numato susitarimo tikslas. Nenuginčijus susitarimo, ieškovas negali naudotis jam priklausančia pastato dalimi, tuo yra pažeidžiamos jo kaip turto dalies savininko teisės.
  4. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties šalys laisvos susitarti dėl sutarties dalyko ir sąlygų (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalies nuostatą, šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Įstatyme (CPK 6.217 straipsnio 2 dalis) įtvirtintas ir sąrašas aplinkybių, į kurias turi būti atsižvelgiama, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis. Šios aplinkybės yra: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.
  5. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB „Nordea Bank Finland“ PLC Lietuvos skyrius, bylos Nr. 3K-7-297/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-676-611/2015). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys ginčijamame susitarime neaptarė susitarimo nutraukimo galimybės ir sąlygų, todėl šiuo atveju siekiant išsiaiškinti, ar pažeidimas buvo esminis, reikia nustatyti visas reikšmingas aplinkybes pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, inter alia, kokią įtaką ieškovo interesams turėjo sutarties pažeidimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-421/2016).
  6. Ginčijamu susitarimu atsakovė UAB „Marių aidas“ įsipareigojo: 1.1 p. perimti įmonės „Dolerita“ paskolinius ir kitus su tuo susijusius įsipareigojimus tuometiniame Lietuvos Taupomajame banke; 2.2 p. tolimesnei veiklai vykdyti įkeisti bankui visą pastatą (taip pat ir ieškovo A. B. dalį jo notarine tvarka patvirtinto įgaliojimo pagrindu), kad naują paskolą bei prisiimti atsakomybę už ją; 1.3 p. atnaujinti parduotuvės veiklą įsigytame pastate, dėti pastangas įsisavinti (įrengti ir išnuomoti arba panaudoti parduotuvės veiklos plėtimui) iki šiol nenaudotas patalpas, kad būtų užtikrinta galimybė mokėti palūkanas už paskolą, pagal paskolos sutartyje numatytą grafiką mažinti paskolos sumą, išlaikyti ir prižiūrėti pastatą, personalą bei didinti pastato patrauklumą potencialiems pirkėjams bei jo rinkos vertę.
  7. Ieškovas A. B. ginčijamu susitarimu įsipareigojo: 2.1 p. sudaryti sąlygas UAB „Marių aidas“ laisvai disponuoti visu pastatu, kad ji galėtų vykdyti šio susitarimo 1.3 p. nurodytus veiksmus, siekiant išvengti nuostolių, susijusių su įsipareigojimais bankui, pastato priežiūra, bei stengiantis padidinti pastato vertę; 2.2 p. iki 1999 m. rugpjūčio 19 d. atlaisvinti pirmo aukšto bei rūsio patalpas ir sudaryti galimybę UAB „Marių aidas“ administracijai pilnavertiškai ruoštis parduotuvės veiklos atnaujinimui; susitarimo 2.3 p. sudaryti galimybę tvarkyti antro aukšto patalpas bei ieškoti jiems nuomininkų. Kaip jau buvo minėta prieš tai, šalys 4 punkte susitarė, jog šis susitarimas galios vienerius metus arba iki pastato pardavimo, tačiau nepavykus pastato parduoti per vienerius metus, susitarimo galiojimo laikas pratęsiamas iki naujo susitarimo sudarymo. Bylos duomenys patvirtina, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis ginčo pastatas per vienerius metus parduotas nebuvo ir šalys naujo susiarimo nesudarė. Ieškovo vertinimu, atsakovas ne tik nesilaikė susitarimo sąlygų, bet jas iš esmės ir pažeidė, nes pastato paskirtį iš prekybai skirtų patalpų pakeitė į maitinimo paskirties patalpas.
  8. Šias ieškovo nurodytas aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. VĮ Registrų centras Kauno filialo 2008 m. birželio 27 d. rašte nurodyta, kad paskutiniai parduotuvės pastato 1E1p, unikalus Nr. ( - ), kadastriniai matavimai atlikti 2007 m. spalio 4 d. vieno iš bendraturčių UAB „Marių aidas“ prašymu ir kadastro duomenų byloje yra pažymėtas pastato pavadinimo, žymėjimo ir paskirties pakeitimas bei patalpų perplanavimas (t. 1, b. l. 13). Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. spalio 30 d. rašte nurodyta, kad patikrinimo metu nustatyta, jog prekybos paskirties pastato pirmame aukšte vietoje prekybos salės įengtas baras, maitinimo paskirties patalpa, pakeista patalpos paskirtis į baro – maitinimo paskirties patalpą. Taip pat nurodyta, kad maitinimo paskirties patalpos naudojamos jų nepriėmus naudoti (t. 1, b. l. 14–15). Dėl savavališko prekybos paskirties pastato patalpų naudojimo maitinimo paslaugoms teikti, atsakovės UAB „Marių aidas“ laikinai einančiam direktoriaus pareigas A. P. 2008 m. lapkričio 10 d. buvo surašytas administracinių teisės pažeidimų protokolas ir skirta administracinė nuobauda (t. 1, b. l. 15). Byloje esantis 2015 m. rugsėjo 3 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad pastato paskirtis yra parduotuvė, t. y. faktiškai pakeista patalpų paskirtis iki šiol nėra įteisinta (t. 1, b. l. 127–128).
  9. Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovo argumentus, kad atsakovė UAB „Marių aidas“ savavališkai pakeitė šalių bendrai įsigyto ginčo pastato paskirtį iš prekybos į maitinimo, taip pat šias patalpas perdavė UAB „Utilsa“, kuri patalpose teikia visuomeninio maitinimo paslaugas (t. 1, b. l. 16–17, 27). Nors ginčijamame susitarime ieškovas suteikė atsakovei teisę disponuoti visu pastatu ir atlikti 1.3 punkte nurodytus veiksmus, tačiau nedavė sutikimo atlikti patalpų pertvarkymą ir pakeisti jų paskirtį. Kaip jau buvo minėta, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad patalpų paskirtis buvo pakeista savavališkai, nes atsakovė susitarimu buvo įsipareigojusi atnaujinti būtent parduotuvės veiklą, o ne perduoti patalpas įmonei, teikiančiai visuomeninio maitinimo paslaugas.
  10. Ieškovas A. B. neneigia, kad prie įsipareigojimų vykdymo bankui neprisidėjo. Tačiau teigia, kad tokios pareigos jis ir neturėjo, nes ½ pastato dalis jam buvo perleista už anksčiau jo paskolintas lėšas firmos „Doleritas“ savininkui M. J.. Todėl susitarime ir buvo numatyta tik UAB „Marių aidas“ pareiga grąžinti skolą. Šias aplinkybes patvirtina kitoje civilinėje byloje teismų nustatyti prejudiciniai faktai.
  11. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Rimantas A. P. ir A. P. 2009 m. kovo 17 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. B., kuriame prašė pripažinti, kad statinio, esančio ( - )., 1999 m. liepos 16 d. pirkimo – pardavimo sutartį sudarė šalys: pardavėjas – M. J. firma „Doleritas“, pirkėjai – UAB „Marių aidas“ ir R. A. P. bei A. P., t. y. prašė teismo pakeisti sutartyje nurodytas šalis, nustatant, kad pastatą pirko ne A. B., o UAB „Marių aidas“, R. A. P. ir A. P. (t. 1, b. l. 18–19). Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. sausio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2408-568/2012 ieškovų ieškinį atmetė. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 30 d. nutartimi paliko galioti prieš tai minėtą teismo sprendimą (t. 1, b. l. 20–26).
  12. Teismai minėtoje byloje nustatė, kad laikantis 1999 m. rugpjūčio 19 d. Susitarime įtvirtintų nuostatų, 1999 m. spalio 11 d. ieškovai R. A. P. ir A. P. su M. J. firma „Doleritas“ ir kreditoriumi AB „Lietuvos taupomasis bankas“ sudarė skolos perkėlimo sutartis, pagal kurias visą pastato pirkimo – pardavimo sutartyje numatytą 187 956,26 Lt skolą bankui sumokėjo ieškovai. Teismai taip pat nustatė, kad toje pačioje pirkimo –pardavimo sutartyje neaptarus atsiskaitymo už perkamą statinį sąlygų, šalys vėliau sudarė 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimą, kuriame konkretizavo, jog skolą bankui grąžina tik vienas pirkėjas – UAB „Marių aidas“, o pastatą pardavus, gautos pajamos, grąžinus pirkėjui UAB „Marių aidas“ su paskolos grąžinimu turėtas išlaidas ir investicijas į statinį, bus pasidalintos lygiomis dalimis tarp abiejų pirkėjų – UAB „Marių aidas“ ir A. B.. Teisėjų kolegija sprendė, kad pardavėjas, žinant pirkėjui UAB „Marių aidas“, įvertino parduodamą pastatą ne vien tik negrąžintos paskolos dalimi, tačiau ½ pastato dalį perdavė A. B. nuosavybėn už pastarojo pagalbą statant pastatą.
  13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią šioje byloje ir iš naujo neturi būti įrodinėjamos, nes toje byloje dalyvavo tos pačios šalys (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Minėtoje kitoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės paneigia apelianto argumentus, kad ieškovas be pagrindo pripažįstamas ginčo turto bendrasavininku, nes nėra apmokėjęs bankui už ½ ginčo turto dalį. Šiuos apelianto argumentus taip pat paneigia ir šioje byloje liudytojais apklausti A. J., M. J., kurie paaiškino, kad statant pastatą, M. J. padėjo uošvis (ieškovas), davė apie 120 000 Lt statyboms. M. J. susidūrus su sunkumais ir įvertinęs skolą uošviui (ieškovui), pusę pastato perleido A. B. nuosavybėn, o kitą pusę – UAB „Marių aidas“, kuri turėjo perimti ir įsipareigojimus bankui, nes perkant pastatą pinigų faktiškai nemokėjo.
  14. Apeliantė nurodo, kad ginčijamame susitarime nėra nustatyta apeliantės pareiga parduoti pastatą, o pastato pardavimu galėjo rūpintis ir pats ieškovas. Su tokiais apeliantės argumentais sutikti nėra pagrindo. Bylos įrodymai patvirtina, kad ieškovo galimybė rūpintis ginčo pastatu ir jo pardavimu iš esmės buvo apsunkinta dėl atsakovės veiksmų. Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad dėl atsakovės UAB „Marių aidas“ pagrindinio akcininko elgesio, ieškovas neturi galimybės spręsti dėl pastato naudojimo, realizavimo, nes jam sudaromos kliūtys patekti į pastatą (t. 1, b. l. 39–42). Tai, kad ieškovui trukdoma naudotis jam priklausančia pastato dalimi, rūpintis pastato realizavimu patvirtina ieškovo skundai įvairioms valstybinėms institucijoms dėl ginčo pastato naudojimo, pažeidžiant paskirtį, taip pat atsakovės akcininko elgesys nepagrįstai kvestionuojant ieškovo nuosavybės teisę į ginčo pastatą, dokumentų, susijusių su pastato pagerinimu, sutarčių su pastate veiklą vykdančiais asmenimis, neperdavimas ieškovui.
  15. Tarp šalių kilus ginčui teisme, ieškovas A. B. 2015 m. balandžio 14 d. pasiūlė atsakovei UAB „Marių aidas“ sudaryti naują susitarimą, keičiantį ginčijamą 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimą (t. 1, b. l.106–109), tačiau atsakovė ieškovo pasiūlyto naujo susitarimo nepasirašė. Atsakovė UAB „Marių aidas“ ieškovui 2015 m. birželio 4 d. taip pat pasiūlė pasirašyti naują susitarimą, tačiau su jame nustatytomis sąlygomis nesutiko ieškovas (t. 1, b. l. 111–112).
  16. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad atsakovė UAB „Marių aidas“ 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimo sąlygas pažeidė iš esmės, nes savavališkai, be ieškovo sutikimo, pakeitė pastato paskirtį, pastato per susitarime nustatytą vienerių metų laikotarpį nebandė parduoti ir nepardavė, dėl ko ieškovas negavo planuotų pajamų. Bylos duomenys patvirtina, kad sudarydamas susitarimą su atsakove, ieškovas pagrįstai tikėjosi kuo greičiau įgyvendinti susitarimo tikslą – parduoti pastatą ir gauti susitarime numatytą pajamų dalį už parduotą turtą. Tačiau atsakovė šį ieškovo siekį ignoruoja, nes nėra suinteresuota pastatą parduoti, kadangi pastate veiklą vykdo ir gauna pajamas atsakovės vienintelio akcininko šeimos nariai. Byloje nėra duomenų, kad iš pastate vykdomos veiklos pajamas gautų ir ieškovas.
  17. Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad egzistuoja visos CK 6.217 straipsnyje nustatytos sąlygos ginčijamam 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimui nutraukti, nes ieškovas dėl atsakovės kaltės iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš susitarimo, pagal kurio esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę. Tai, kad atsakovė susitarimo sąlygų nevykdo eilę metų ir nėra suinteresuota susitarimą vykdyti, sudaro pagrindą ieškovui nesitikėti, kad susitarimas bus įvykdytas ateityje. Todėl pirmosios instancijos teismas ginčijamą susitarimą, sudarytą 1999 m. rugpjūčio 19 d. tarp ieškovo A. B. ir atsakovės UAB „Marių aidas“, nutraukė pagrįstai. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

12Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

14Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai