Byla A-822-1030-09

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

2sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

3dalyvaujant atsakovo atstovui Virginijui Varnaičiui,

4viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Telšių rajono apylinkės teismui ir Klaipėdos apygardos teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6I.

8pareiškėjas D. J. prašymu ir patikslintu prašymu prašė: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės už laikotarpį nuo 2000-01-01 iki 2008-06-30 jam dirbant Telšių rajono apylinkės teismo pirmininku – 125 197,62 Lt, o už laikotarpį nuo 2003-12-08 iki 2008-06-30 dirbant Klaipėdos apygardos teismo teisėju – 147 438,82 Lt, iš viso - 272 636,44 Lt; 2) įpareigoti atsakovę mokėti jam atlyginimą, buvusį iki 2000-01-01, atitinkamai skaičiuojant atlyginimo dydį už ištarnautą laiką (b. l. 4-5, 71-72). Nurodė, kad jis Lietuvos Respublikos Prezidento 1993-06-10 dekretu Nr. 79 buvo paskirtas ir dirbo Telšių rajono apylinkės teismo pirmininku, o 2003-12-01 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 300 buvo paskirtas ir iki šiol dirba Klaipėdos apygardos teismo teisėju. Lietuvos Respublikos Seimas 1993-02-03 įstatymu Nr. 1-76 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ pavedė atsakovei Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti teisėjų tarnybinius atlyginimus iki bus patikslinti atitinkami įstatymai. Vykdydama įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ nustatė teismo pirmininko, skyrių pirmininkų bei teisėjų tarnybinių atlyginimų ir jų priedų už ištarnautus metus dydžius, kurie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ buvo padidinti 2,5 karto nuo 1997-07-01. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimui 1999-12-23 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu Nr. VIII-I503 patvirtinus Lietuvos Respublikos 2000 m. valstybės biudžetą, Telšių rajono apylinkės teismui buvo patvirtintos išlaidos, kurių dydis neužtikrino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 nustatyto tarnybinio atlyginimo dydžio. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-30 nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ tarnybinių atlyginimų koeficiento padidinimas nuo 2,5 karto buvo sumažintas iki 1,75 karto. Lietuvos Respublikos Seimas 2000-08-29 priėmė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą Nr. VIII-1904, kuriuo teisėjų, teismo pirmininkų darbo užmokestis (pareiginė alga ir priedas) buvo dar kartą žymiai sumažintas. Taigi, tiek jam dirbant Telšių rajono apylinkės teismo pirmininku, tiek Klaipėdos apygardos teismo teisėju yra mokamas sumažintas atlyginimas. Teisėjų atlyginimų sumažinimas prieštarauja Konstitucijos normoms bei neatitinka Konstitucinio Teismo 1995-12-06 ir 1999-12-21 nutarimuose bei 2000-01-12 sprendime įtvirtintų nuostatų dėl teismų finansavimo bei teisėjų darbo užmokesčio mažinimo antikonstitucingumo. Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus ir socialines garantijas. Konstitucinio Teismo sprendimuose suformuluotoje doktrinoje yra pažymėta, jog teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis. Toks atlyginimų mažinimas gali būti tik laikinas ir tik laikantis proporcingumo principo. Atlyginimas buvo sumažintas tokiu metu, kai valstybėje nebuvo itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, be to, atlyginimai nebuvo mažinami kitiems valstybės tarnautojams.

9Pateiktu atsiliepimu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 94 – 98). Nurodė, kad pareiškėjas prašo teismą priteisti neišmokėtą nuo 2000-01-01 darbo užmokesčio dalį. Reikalavimas grindžiamas tuo, kad teisėjų atlyginimų mažinimas galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, ir tik laikantis proporcingumo principo, tačiau atlyginimų mažinimas nuo 2000-01-01 nebuvo sąlygotas valstybės itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, be to, atlyginimai sumažinti nepaisant proporcingumo principo. Panašioje faktinėmis aplinkybėmis civilinėje byloje buvo paskirta ekonominė ir finansinė ekspertizė, kurios išvadose konstatuota, kad 1999 metų pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis. Mano, kad tai reiškia, jog valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimų, buvusių iki 2000-01-01. Konstitucinio Teismo 2005-08-23 nutarimo V skirsnio 3 straipsnyje konstatuota: „Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad esant tokiai faktinei situacijai, kai dėl 1999 m. pabaigoje Lietuvoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės - finansinės padėties valstybės biudžete nebuvo įmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek jų reikėjo piniginėms kompensacijoms už išlikusį nekilnojamąjį turtą mokėti, ir kai 1999 m. pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės – finansinės padėties neigiamas poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui dar kurį laiką atsiliepė, Seimas galėjo priimti sprendimą pailginti terminus, iki kurių valstybė turi įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus sumokėti pinigines kompensacijas už išlikusį nekilnojamąjį turtą.“ Konstitucinio Teismo 2007-11-13 sprendimo III skirsnio 4 straipsnyje konstatuota: „Visuotinai žinoma, kad 1998 metais ir vėliau Lietuvoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, kurią daugiausia nulėmė Rusijoje kilusi ekonominė-finansinė krizė, kiti išorės veiksniai, labai neigiamai paveikę įvairių valstybių, taip pat ir Lietuvos, ekonominę-finansinę sistemą, inter alia tai, kad į 1999 metų valstybės biudžetą nebuvo surinkta labai didelė lėšų suma, reikalinga švietimui, sveikatos apsaugai, socialiniam aprūpinimui, kitoms visuomenės ir valstybės reikmėms finansuoti, kitoms valstybės funkcijoms vykdyti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tai, kad 1999 metų pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties neigiamas poveikis dar kurį laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, vertintina kaip tokia faktinė situacija, kurios įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti. Ši Konstitucinio Teismo suformuluota nuostata taikytina ne tik 1999 metams, bet ir 1998 metams, taip pat 2000-2001 metams; minėtos ekonominės-finansinės krizės neigiamas poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, įvairių valstybės finansinių įsipareigojimų vykdymui buvo jaučiamas gana ilgai. Taigi, tokiomis aplinkybėmis valstybės biudžetas (ir savivaldybių biudžetai) galėjo būti peržiūrimas, išlaidos (asignavimai) galėjo būti mažinamos“. Todėl dėl itin sunkios valstybės ekonominės – finansinės būklės buvimo 1999 metais, atsakovo manymu, ginčo šiuo atveju neturėtų kilti, o itin sunkios valstybės ekonominės-finansinės padėties trukmės išvados padarytos ekspertizės akte. 1999-08-27 nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ Vyriausybė, vykdydama LR Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programą, atsižvelgdama į esamą ekonominę bei finansinę būklę ir siekdama racionaliau naudoti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997-06-30 nutarimą Nr. 689, susiaurinant ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. Šiuo nutarimu buvo pakeista 12 Vyriausybės nutarimų, sumažinant biudžetinių įstaigų finansavimą, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų darbuotojų atlyginimai, sumažintos valstybės sektoriuje dirbančių asmenų socialinės garantijos. Akcentavo, kad 1997-06-30 Vyriausybės nutarimu siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinių koeficientų teisėjams, generaliniam prokurorui, valstybės kontrolieriui, valstybės saugumo departamento generaliniam direktoriui ir kt. pareigūnams. Vyriausybė minėtu 1999-08-27 nutarimu Nr. 942 pakeitė šį nutarimą ir didesnei daliai išvardintų pareigūnų nuo 1999-09-01 šio koeficiento iš viso nebetaikė. Kai kurie jų kreipėsi į teismus dėl nepagrįstai sumažintų atlyginimų; šiose bylose Konstitucinis Teismas sprendė, ar toks sumažinimas neprieštarauja Konstitucijos 48, 94, 131 straipsniui (Konstitucinio Teismo 2001-12-18 nutarimas). 1999-12-28 nutarimu Nr.1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Tokiu būdu didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto (liko tik teisėjai ir prokuratūros vadovai). 2000-03-31 nutarimu Nr. 381 iš išvardintų pareigūnų išbrauktas ir valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. Tokiu būdu, teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai,- paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t. y. 75% priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžio 1999-12-01 protokole Nr. 52 nurodyta, kad lėšų taupymo srityje Vyriausybė nusprendė sumažinti darbo apmokėjimo disproporcijas tarp pareigūnų grupių. Valstybė gali diferencijuoti atskiroms pareigūnų grupėms darbo apmokėjimo sistemas, teisinį darbo atlyginimo reguliavimą ir nustatyti skirtingus darbo atlyginimo dydžius (Lietuvos Konstitucinio teismo 2007-03-20 nutarimas), todėl vertinant, ar teisėjų atlyginimai buvo sumažinti proporcingai, atsižvelgtina į darbo užmokesčio didinimo, mažinimo ir taupymo (apribojant socialines garantijas) mastus, taip pat į tai, kad Vyriausybė siekė mažinti disproporciją tarp atskirų gyventojų grupių. 1999 m. gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje sudarė 1170,9 lito, vidutinis teisėjo atlyginimas - 7784,2 lito. Atsižvelgiant vien į šį rodiklį, teisėjų atlyginimai sumažinti nepažeidžiant proporcingumo principo. Vyriausybės posėdžio 1999-12-01 priimtų „Principinių sprendimų – 2000“ pagrindu 1999-12-28 buvo patvirtintos LR Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programos įgyvendinimo priemonės. Juose priimti sprendimai dėl lėšų taupymo (10 priemonių), lengvatų mažinimo (5 priemonės) ir mokesčių, įplaukų į biudžetą ir jo fondus perskirstymo (8 priemonės), valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto subalansavimo (7 priemonės). Motyvuojant sunkia ekonomine ir finansine būkle, buvo priimti ir kiti teisės aktai atskirais klausimais – 1999-12-03 Vyriausybės nutarimas Nr. 1359, 1999-12-13 Vyriausybės nutarimas Nr. 1398, 1999-11-18 Seimo rezoliucija.

10Pažymėjo, kad šioje byloje taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnis, kuris nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teismų įstatymas nenustato specialios normos, todėl taikytina analogija, kaip ji taikoma teismų praktikoje valstybės tarnautojams (teisėjai yra valstybės pareigūnai). Remiantis asmenų lygybės prieš įstatymus principu, visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos analogiškai. Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas trejų metų terminas savo pobūdžiu yra materialinis teisinis terminas. Nors šis terminas yra susijęs su analogiškos trukmės ieškinio senaties terminu, numatytu DK 27 straipsnyje, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminas. Jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Todėl šis terminas, kitaip negu ieškinio senaties terminas, negali būti atnaujinamas teismo, darbo ginčų komisijos sprendimu ar šalių susitarimu pailginamas, t. y. jis yra imperatyvus ( LR darbo kodekso komentaras, III dalis, 532 psl.). Pareiškėjas prašė iš valstybės priteisti negautą atlyginimo dalį su privalomaisiais valstybei mokėjimais. Mano, kad pareiškus reikalavimą valstybei, nelogiška be negauto atlyginimo (dalies, kurį pareiškėjas realiai būtų gavęs) prašyti priteisti ir privalomuosius mokesčius valstybei. Privalomieji fizinių asmenų mokesčiai mokami į valstybės biudžetą, todėl priteisus negautą darbo užmokestį su privalomaisiais mokėjimais iš valstybės biudžeto, pareiškėjas turės pareigą grąžinti juos atgal į valstybės biudžetą. Teismų praktikoje įtvirtinta taisyklė priteisti sumas su privalomaisiais mokėjimais šiuo atveju netaikytina, kadangi pareiškėjas prašo priteisti nesumokėto darbo užmokesčio dalį ne iš darbovietės (Mažeikių rajono apylinkės teismo), o iš Lietuvos valstybės. Tokia praktika susiklostė, kadangi negauto darbo užmokesčio dalis paprastai reikalaujama iš darbdavio (institucijos, įstaigos), kuri neišmokėjusi darbuotojui dalies darbo užmokesčio, tuo pačiu nesumokėjo ir dalies privalomųjų mokesčių valstybei, todėl šiuo atveju precedentas netaikytinas. Tačiau ir šiuo atveju, Lietuvos Aukščiausiasis teismas, konsultuodamas teismus šiuo klausimu, be kita ko, nurodė, kad teismas, išspręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, tampa tik ieškovo (darbuotojo) pajamas apskaičiuojančia institucija, o pajamų mokesčio išskaitymas yra minėtu įstatymu nustatyta atsakovo (darbdavio) pareiga. Todėl teismas, tenkindamas minėtus išskaityti ieškovo (darbuotojo) reikalavimus, teismo sprendime turi nurodyti priteisiamą sumą, iš kurios nėra išskaitytas fizinių asmenų pajamų mokestis. Vykdant teismo sprendimą, fizinių asmenų pajamų mokestį apskaičiuoja ir išskaito darbdavys (atsakovas) (1997 m. Teismų praktika Nr.7, konsultacija A3-14). Tokia konsultacija patvirtina, kad privalomieji mokesčiai bet kuriuo atveju, net juos ir priteisus, nesumokami darbuotojui. Kitas pareiškėjo skundo reikalavimas - įpareigoti Lietuvos valstybę mokėti ieškovui atlyginimą, buvusį iki 2000-01-01, prieštarauja bendriesiems teisės principams, teisingumo bei protingumo kriterijams ir yra teisiškai nepagrįstas. Atsižvelgiant į reikalavimo pobūdį bei asmenį, kuriam jis yra nukreiptas, teigtina, kad individualų ginčą nagrinėjantis teismas šiuo atveju yra netinkamas subjektas, galintis tokią teisę pareiškėjui nustatyti į ateitį, kadangi tai daroma teisės aktais ir jų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 96 str. 1 d., 126 str., 127 str.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-10-22 nutarime išaiškino, kad tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti pagal tokius kriterijus, kurie susiję su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas, diferencijuojant gali būti taikomi tik su tuo nesusiję kriterijai (darbo stažas ar pan.). Taigi, tenkinant šį pareiškėjo reikalavimą gali būti sukurta tokia situacija, kai jam būtų mokamas kitoks atlyginimas nei kitiems tame pačiame teisme dirbantiems teisėjams. Dėl šios priežasties šis reikalavimas yra atmestinas. Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė sprendžia klausimus, susijusius su teisėjų atlyginimo teisiniu reguliavimu, teisės aktų nustatyta tvarka savo kompetencijos ribose. Negautos teisėjų atlyginimo dalies grąžinimo įstatymo projektas (projekto Nr. XP-3194) Seimo buvo grąžintas Vyriausybei tobulinti ir bus teikiamas pakartotinai, o Teisėjų atlyginimo įstatymo projektas (projekto Nr. XP-3117) grąžintas tobulinti rengėjui Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir bus svarstomas Seime per rudens sesiją.

11II.

12Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės 251 355,34 Lt (du šimtus penkiasdešimt vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt penkis litus 34 ct) neišmokėto atlyginimo pareiškėjui D. J.. Kitoje dalyje prašymą atmetė. Pažymėjo, kad priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti sprendimo vykdymo eigoje.

13Teismas, nagrinėdamas bylą, atsižvelgė į 2007-02-21 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 priimtą nutartį, kurioje nurodoma, kad Konstitucijos 109 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas. Teisėjo atlyginimo apsauga - viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Valstybinės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisėjų atlyginimo santykius reglamentuojančius teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kurio vienas iš esminių elementų - teisinio saugumo principas - inter alia reiškia, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei nepagrįstai pabloginti asmens teisinės padėties. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) teisėjo ir teismų nepriklausomumas bei jo garantijų apsauga kyla iš Konstitucijos; Konstitucijos normų galiojimas ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas jokių kitų sąlygų, išskyrus pačioje Konstitucijoje nustatytas sąlygas; 2) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 3) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai - kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžiant minėtus principus reikštų teisėjų nepriklausomumo pažeidimą. Šio Konstitucijoje įtvirtinto principo pažeidimas yra viešojo intereso pažeidimas. 1993-02-23 įstatymu Nr. I-76 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ (toliau – 1993-02-23 įstatymas Nr. I-76) buvo nustatyta, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, teisėjų atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tai reiškė laikiną pavedimą Lietuvos Respublikos Vyriausybei reguliuoti nurodytus santykius. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 buvo patvirtinti teisėjų tarnybiniai atlyginimai, taip pat nustatyti teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai už ištarnautą laiką ir teisėjams taikomos papildomos darbo apmokėjimo sąlygos, o 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 buvo nutarta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytus tarnybinius atlyginimus (koeficientus) atitinkamų teismų pirmininkams, skyrių pirmininkams ir teisėjams, inter alia apygardų teismų teisėjams (1, 1.1 punktai). Pastarasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas buvo taikomas nuo 1997-07-01 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494, nurodžius, kad atsižvelgiama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, buvo iš dalies pakeistas 1997-06-30 nutarimas Nr. 689 ir pastaruoju nutarimu nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti bei nustatyta, kad taikant koeficientą „1,75 karto“ tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000-01-01 Lietuvos Respublikos Seimo 2000-08-29 priimto Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo atitinkamos nuostatos taip pat nustatė teisėjų atlyginimo mažinimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001-07-12 nutarimu pripažino, kad šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 4, 5, 6 dalių bei priedėlio II skirsnio „Teisėjų pareiginės algos“ nuostatos ta apimtimi, kuria jose nustatomas teisėjų atlyginimo (darbo užmokesčio) mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimui, teisėjų atlyginimo santykių įstatyminis reguliavimas nėra pakoreguotas taip, kad jis atitiktų Konstituciją (inter alia jos nuostatų oficialų išaiškinimą, pateiktą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-07-12). Valstybei tenka dėl tokio teisinio reguliavimo kylančios teisinės pasekmės. Plenarinė sesija konstatavo, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas bei ieškovių ieškinio pagrindas lemia, jog bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ginčui išspręsti privalėjo tiesiogiai taikyti Lietuvos Respublikos Konstituciją. Tokia išvada, priešingai nei teigiama atsiliepime į kasacinį skundą, šios bylos kontekste jokiu būdu negali būti traktuojama kaip reiškianti Konstitucinio Teismo nutarimų galutinumo ir neskundžiamumo principo ir (arba) vykdomosios ir teisminės valdžios pusiausvyros pažeidimą. Atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995-12-06, 1999-12-21, 2001-07-12, 2006-03-28 nutarimuose ir 2000-01-12, 2006-08-08 sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, plenarinė sesija konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 ir 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimui ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti. Nors Konstituciją atitiktų tai, kad teisėjų atlyginimo mažinimas yra galimas tik įstatymu, tačiau plenarinė sesija, nagrinėjamos bylos atveju atsižvelgusi į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 priimtas galiojant 1993-02-23 įstatymo Nr. I-76 nustatytam pavedimui Vyriausybei reguliuoti teisėjų atlyginimo santykius, sprendė, jog ta aplinkybė, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne įstatymu, o žemesnės galios teisės aktu - Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, nėra teisiškai reikšminga nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo išsprendimui. Aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarime Nr. 1494 pavartota formuluotė (sudėtinga ekonominė bei finansinė būklė) neatitinka vienos iš sąlygų, tik kurioms esant teisėjų atlyginimo laikinas mažinimas yra galimas, formuluotės (itin sunki ekonominė bei finansinė padėtis), pati savaime taip pat nėra teisiškai reikšminga ginčo išsprendimui. Atsižvelgiant į iš Konstitucijos 109 straipsnio kylantį teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvą bei iš Konstitucijos kylančias sąlygas, tik kurioms esant teisėjų atlyginimo sumažinimas ir būtent tik laikinas sumažinimas yra galimas, bylą nagrinėję teismai privalėjo ištirti ir įvertinti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje iš tikrųjų buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, ar teisėjų atlyginimo mažinimas buvo atliktas laikantis proporcingumo principo reikalavimų tiek dėl valstybėje susiklosčiusios ekonominės bei finansinės padėties, tiek ir dėl kitų kategorijų asmenų, kuriems atlyginimas (darbo užmokestis) mokamas iš valstybės biudžeto, ar faktinis pagrindas laikinai mažinti teisėjų atlyginimą, jeigu jis buvo, tebeegzistuoja, ar jis nėra pasibaigęs. Pažymėtina, kad proporcingumo principas reikalauja, jog teisės aktais nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Tokiu atveju mažinant atlyginimus turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisių ir teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų. Teismui nustačius ieškovių reikalavimų tenkinimui būtinus faktus, aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 nėra pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat antikonstitucinėmis nepripažintos ir galiojančios Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos nėra kliūtis teismui apginti pažeistas ieškovių teises, nes teismas turi konstitucines pareigas vykdyti teisingumą, garantuoti efektyvią teisminę gynybą, netaikyti Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų (Konstitucijos 6 straipsnis, 30 straipsnio 1 dalis, 109 straipsnis, 110 straipsnio 1 dalis). Plenarinė sesija sprendė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata, kad teisėjams, „kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų <...>, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas“ negali būti aiškinama kaip įstatyminio lygio reguliavimu įtvirtinanti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimą Nr. 1494 atliktą teisėjų atlyginimo sumažinimą. Aptariama įstatymo nuostata, kad „mokamas iki tol gautas darbo užmokestis“ nagrinėjamos bylos kontekste aiškintina kaip reiškianti, jog, valstybės ekonominei ir finansinei būklei nesant itin sunkiai, ieškovėms turi būti mokamas tokio dydžio atlyginimas, į kurį jos įgijo teisę, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 ir 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimas.

14Teismas vadovavosi ir 2007-01-18 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A10-01/2007 priimta nutartimi: teismas, be kita ko, nurodė, Konstitucinio Teismo oficiali konstitucinė doktrina suponuoja išvadą, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimo mažinimas yra įmanomas tik esant ypatingai sudėtingoms ekonominėms ir finansinėms aplinkybėms, ekonominei krizei, kai būtina taupyti valstybės išteklius ir panaudoti juos tam, kad būtų įmanoma išvengti ar sušvelninti krizės padarinius. Todėl nustatant, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-30 nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atliktas teisėjų atlyginimų mažinimas buvo teisėtas, reikia išsiaiškinti, kiek šis mažinimas atitiko aukščiau nurodytas sąlygas. Tuo tikslu būtina išsiaiškinti valstybės ekonominę ir finansinę būklę minėtojo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu, o taip pat atskirais laikotarpiais iki tol, kol šis nutarimas sukelia teisines pasekmes ir yra taikomas. Valstybės ekonominė ir finansinė būklė atskirais laikotarpiais gali būti nustatoma remiantis ekonominiais bei finansiniais rodikliais apie valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas, biudžeto vykdymą, ekonomikos, bendrojo vidaus produkto augimą, valstybės vidaus ir išorės skolą, valdžios sektoriaus deficitą ir kt. Tokie duomenys turėtų būti matomi inter alia iš oficialių statistinių ataskaitų, Vyriausybės ataskaitų, ataskaitų, pateikiamų Europos Sąjungos institucijoms, kitų duomenų (Pasaulio banko, Europos Sąjungos institucijų atliktų Lietuvos ekonomikos vertinimų ir kt.). Be to, vertinant, ar pareiškėjų atlyginimo sumažinimas buvo teisėtas, reikia įvertinti, ar toks mažinimas buvo proporcingas, atsižvelgiant į galimą valstybės ekonominės būklės pablogėjimą, ar toks mažinimas nebuvo diskriminacinio pobūdžio, t. y. atliktas tik vienos iš valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupės atžvilgiu. Taip pat svarbu nustatyti sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklė trukmę (jos pradžią bei pabaigą) ir galimą jos įtaką valstybės sugebėjimui mokėti pareiškėjams priklausantį atlyginimą. Pažymėta, kad sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklės įrodinėjimo našta priklauso atsakovams. Tačiau imtis priemonių valstybės ekonominei ir finansinei būklei teisiškai reikšmingais laikotarpiais išsiaiškinti, rinkdamas įrodymus savo iniciatyva, turėtų ir bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas. Pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, tačiau teismas šalių pateiktais įrodymais nėra ribojamas, ir turi galimybę bylai reikšmingus įrodymus išsireikalauti savo iniciatyva. Todėl įrodymų nepakankamumu teismo sprendimas turėtų būti grindžiamas tik tais atvejais, kai nei šalių pateiktų, nei teismo iniciatyva surinktų įrodymų pagrindu nepavyksta įrodyti egzistuojant bylai reikšmingas aplinkybes.

15Nustatė, kad LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494, kuriuo nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti bei nustatyta, kad taikant koeficientą „1,75 karto“ tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000-01-01, buvo priimtas atsižvelgiant „į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“. Šis nutarimas pagal Konstitucijoje įtvirtintą principą, kad teisėjams mažinti atlyginimus galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki, buvo laikino pobūdžio. Lietuvos Konstitucinis Teismas nurodė (2001-07-12 nutarimas, 2006-03-14, 2006-08-08 sprendimas), kad LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja, kai įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Konstitucinio Teismo 2006-08-08 sprendime suformuluotas išaiškinimas, „...kad, įsigaliojus Seimo 2000-08-29 priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas daugiau negali būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo. Būtent šiuo atžvilgiu tuo metu, kai buvo priimamas Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimas, Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos...“.

16Teismas pažymėjo, kad vertinant, ar LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 teisėjų atlyginimo mažinimas buvo pagrįstas, reikšmingas laikotarpis yra nuo 2000-01-01 iki 2000-09-07, kada buvo paskelbtas ir įsigaliojo Lietuvos Respublikos Seimo 2000-08-29 priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, kurio atitinkamos nuostatos, liečiančios teisėjų atlyginimo mažinimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Laikotarpiu nuo 2000-09-07 iki 2001-07-18, kada įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimas, galiojo Lietuvos Respublikos Seimo 2000-08-29 priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas ir jo atitinkamos nuostatos, liečiančios teisėjų atlyginimo mažinimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-12-21 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, nurodė, kad „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

17Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs: „Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija jau yra konstatavusi, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme“. Kadangi pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi dar 2000 12 13 (skundo įteikimo pašto įstaigai diena (b. l. 8)), ieškinio senaties pareikšti reikalavimą dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo, atsižvelgiant į LR darbo kodekso (toliau – DK) 27 str. nuostatą, kad bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat LR civilinio kodekso 1 knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, nėra praleidęs, todėl nėra praradęs galimybės įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimo įsigaliojimo, t. y. reikalauti priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį nuo 2000-09-08 iki 2001-07-18.

18Teismas, spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso normų taikymo šioje byloje vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-12-21 nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, kurioje nurodyta, kad „Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika suponuoja, kad ginčai dėl darbo užmokesčio, nors ir priklausančio mokėti valstybės tarnautojui, iš esmės yra privatinio pobūdžio. Pažymėjo, kad tokią išvadą patvirtina ir nacionalinių teismų praktika. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybė“ (Konstitucijos 23 straipsnis)(Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Ginčų dėl valstybės tarnautojui priklausančio darbo užmokesčio specifiškumas suponuoja, kad tokiems ginčams nagrinėti gali būti taikomos kitos teisės normos nei likusiems tarnybiniams ginčams“. ABTĮ 33 str. 1 d. nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas teisėjo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, tokio termino nenumato ir teisėjų atlyginimų mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai. ABTĮ 4 str. 6 d. numato, kad nesant įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, - vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo vertinimu, šiuo atveju panašiausias savo esme įstatymas, reglamentuojantis terminus pareikšti reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, yra LR darbo kodeksas, kurio normos ir taikomos nagrinėjant šį ginčą. Tačiau atsakovo teiginys, kad pareiškėjo reikalavimui pritaikius DK 298 str. numatytą naikinamąjį terminą, neišmokėtas atlyginimas galėtų būti priteisiamas tik už tris metus, teismo vertinimu, nepagrįstas, kadangi kaip ir ieškinio senaties terminas, DK 298 str. numatytas naikinamasis terminas – tai laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o jo ypatumas toks, kad jo pasibaigimo atveju išnyksta su juo (terminu) saistomos teisės ir pareigos, jis negali būti pratęsiąs ar atnaujinamas, be to, teismo taikomas ir nesant tokio ginčo šalies reikalavimo (DK 28 str. 1 ir 2 d.). Aiškinimas, kad reikalavimo dėl darbo užmokesčio priteisimo pareiškimas teisme šio termino (DK 298 str.) nenutraukia, todėl gali būti praleistas ir teisme, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

19Įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, teismas priėjo išvadą, kad teisėjų atlyginimų mažinimas bylai reikšmingu laikotarpiu (nuo 2000-01-01 iki 2000-09-07) įvykdytas teisėtai ir pagrįstai: itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties buvimą patvirtina Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertizė bylose Nr. 2A-3/2007, Nr. 2-216-55/2007 dėl ekonominės finansinės padėties įvertinimo aktas, kuris nagrinėjamoje byloje vertinamas kaip rašytinis įrodymas (b. l. 99-167). Ekspertų išvadose nurodyta, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių. Ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos atsistatymas nebuvo toks akivaizdus kaip būklės pablogėjimas 1999 metais (b. l. 167). Sunkios ekonominės padėties buvimas konstatuotas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005-08-23 nutarime ir 2007-11-13 sprendime.

20Teismas nepripažino, kad teisėjų atlyginimų mažinimas buvo neproporcingas, t. y. diskriminacinis, atliktas tik vienos iš valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupės atžvilgiu: 1999-08-27 nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ Vyriausybė nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997-06-30 nutarimą Nr. 689, susiaurindama ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Tokiu būdu didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto. 2000-03-31 nutarimu Nr. 381 iš išvardintų pareigūnų išbrauktas ir valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. Tokiu būdu, teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai,- paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas, kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad atlyginimų sumažinimas buvo proporcingas ir įvykdytas dėl itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties šalyje.

21Nustatė, kad pareiškėjas D. J. 1993-06-10 LR Prezidento dekretu Nr. 79 buvo paskirtas ir iki 2003-12-07 dirbo Telšių rajono apylinkės teismo teisėju ir šio teismo pirmininku, o Lietuvos Respublikos Prezidento 2003-12-01 dekretu Nr. 300, nuo 2003-12-08 buvo paskirtas ir iki šiol dirba Klaipėdos apygardos teismo teisėju. Iki 1999-12-31 pareiškėjas gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 bei 1997-06-30 nutarimu Nr. 689, o nuo 2000-01-01, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494, jam mokamo atlyginimo koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75 (b. l. 73-75).

22Atsižvelgęs į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995-12-06, 1999-12-21, 2001-07-12, 2006-03-28 nutarimuose ir 2000-01-12, 2006-08-08 sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, teismas konstatavo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2000-09-08 iki 2008-06-30 (laikotarpis, iki kurio prašoma priteisti neišmokėtą atlyginimą) turėjo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 ir 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą ir ši jo teisė atsakovo Lietuvos valstybės buvo pažeista ir turi būti ginama.

23Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovę Lietuvos valstybę toliau jam mokėti atlyginimą, buvusį iki 2000-01-01, pažymėjęs, kad šiuo momentu nėra jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjo teisė gauti teisės aktais nustatytą atlyginimą bus ginčijama ateityje.

24III.

25Atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujanti Lietuvos Respublikos Vyriausybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

26Sutinka, kad vadovaujantis ABTĮ 62 straipsnio 4 dalimi, eksperto išvada teismui neprivaloma ir yra vertinama vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, tačiau pažymi, kad netikimas su eksperto išvada turi būti motyvuotas. Pažymi, kad Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktame ekspertizės akte, pateiktame šioje byloje, konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 m., o valstybės itin sunki finansinė padėtis nesibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, t.y. iki 2006 m. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ Vyriausybė pakeitė 12 Vyriausybės nutarimų, sumažinant biudžetinių įstaigų finansavimą, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų darbuotojų atlyginimai, sumažintos valstybės sektoriuje dirbančių asmenų socialinės garantijos. Teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t.y. 75% priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio ir buvo proporcingas. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, nevertino atsakovo pateiktų įrodymų bei argumentų, neatskleidė šiai bylai reikšmingų aplinkybių, todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas.

27Pažymi, kad teismas nevertino valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 2000-09-07 iki 2008-06-30. Mano, kad iš pareiškėjo pateiktų įrodymų negalima daryti išvados, kad atlyginimas iš tiesų sumažėjo. Mano, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000-01-12 nutarime išdėstyta išvada, kad „bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą“, reiškia, kad būtent teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo darbo užmokestį, išskyrus šio Įstatymo numatytus atvejus ar kitas socialines garantijas. Mano, kad pareiškėjo pateiktos pažymos neįrodo, kad jis nagrinėjamu laikotarpiu gavo sumažintą atlyginimą.

28Mano, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui atlyginimą, netinkamai taikė įstatymus, kadangi Darbo kodekso 298 straipsnis nustato, kad darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus. Kadangi nei Teismų įstatymas, nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, pagal analogiją turėtų būti taikomas Darbo kodekso 298 straipsnis, kuris numato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.Kadangi Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas terminas yra materialinio pobūdžio, jis negali būti teismo atnaujinamas ar pratęsiamas.

29Taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nurodyti priteisiamą sumą, ir iš jos išskirti fizinių asmenų pajamų mokestį bei kitus mokesčius, surenkamus į valstybės biudžetą, kadangi vykdant teismo sprendimą fizinių asmenų mokestį apskaičiuoja ir išskaito darbdavys (atsakovas). Mano, kad priteisiant atlyginimą su privalomais mokesčiais iš atsakovu, kadangi jis nėra mokesčius apskaičiuojantis asmuo (šioje byloje atsakovu patraukta tik Lietuvos valstybė). Be to, atsakovas neturi galimybių apskaičiuoti mokesčių, kadangi byloje nėra duomenų apie jų dydį.

30Atsakovas Klaipėdos apygardos teismas atsiliepimu bylą palieka spręsti teismo nuožiūra, laikantis įstatymų.

31Pareiškėjas D. J. atsiliepimu prašo atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą atmesti.

32Teisėjų kolegija

konstatuoja:

33IV.

34Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

35Pareiškėjo reikalavimai byloje susiję su negauto atlyginimo, sumažinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, priteisimu, tai yra pareiškėjas siekia prisiteisti savo darbo užmokesčio dalį, kuri jam nebuvo mokama sumažinus darbo užmokestį, apskaičiuojamą pagal 1997 m. birželio 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 666 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689. Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjas, grindžia atitinkamais Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra būtina pasisakyti dėl tam tikrų Konstitucijos nuostatų taikymo šioje byloje.

36Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, sudaręs teisinį pagrindą sumažinti pareiškėjui atlyginimą, nėra pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje yra ne sykį konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2009 m. sausio 15 d. sprendime apibendrindamas yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo suformuota teisėjų atlyginimų oficialioji konstitucinė doktrina grindžiama inter alia tokiais reikalavimais: teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi tik įstatymu; Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus, išskyrus tuos atvejus, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tačiau tai daryti galima tik laikinai ir tik įstatymu, paisant konstitucinio proporcingumo principo, suponuojančio, kad teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo; tokias teisėjų atlyginimų konstitucines garantijas lemia teisėjų, įgyvendinančių teisminę valdžią, konstitucinis statusas, kurį suponuoja konstitucinė teisingumo vykdymo funkcija. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficiali konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Atsižvelgdama į išvardintus argumentus, kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodytos Konstitucijos nuostatos pirmosios instancijos teismo pritaikytos iš esmės teisingai.

37Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose (šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nebuvo įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo) suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra konstatavusi, kad teisėjai įgijo teisę gauti 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų.

38Taigi, nustačius, kad atlyginimas pareiškėjui buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjo teisė yra pažeista, ir ją ginti.

39Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 buvo integruotai įvertinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu. Kolegija taip pat pripažįsta būtina atsižvelgti į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariamai bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo. Taigi atsakovo argumentai dėl pareiškėjo reikalavimų, sietinų su laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. sausio 1 d., nepagrįstumo kolegijos pripažintini pagrįstais.

40Pasisakydama dėl DK 298 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad šis klausimas yra aptartas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl, sprendžiant jį šioje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Be to, kolegija pažymi, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla (šioje byloje priimta 2009-01-23 nutartis) yra reikšminga ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies, kuriose kalbama apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vienodos administracinių teismų praktikos taikant įstatymus formavimą, taikymo prasme.

41Pasisakydama dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, kolegija pažymi, kad šio klausimo išsprendimą iš esmės nulemia aukščiau aptartas DK 298 straipsnio taikymas, dėl to pareiškėjui priteistina neišmokėto atlyginimo dalis už trejus metus, susidariusi nuo 2005 m. birželio 30 d. iki 2008 m. birželio 30 d.

42Dėl atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyto argumento, kad pareiškėjo pateiktos pažymos apie nepriskaičiuotą atlyginimo skirtumą neįrodo, jog pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu gavo sumažintą atlyginimą, teisėjų kolegija, laikydamasi vienodos administracinių teismų praktikos principo, atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009 analogiški argumentai buvo integruotai įvertinti ir padaryta išvada, kad tokia padėtis, kad tos pačios grandies teisme teisėjų atlyginimai būtų skaičiuojami pagal skirtingas metodikas ir skirtųsi dydžio prasme tuo pagrindu, kada teisėjai pradėjo eiti savo pareigas, būtų nesuderinama su teisėjų vienodo teisinio statuso principu.

43Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netaikęs ginčo teisiniams santykiams materialaus trejų metų termino, nustatyto DK 298 straipsnyje, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, taip pat neatsižvelgęs į tai, kad valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo (tik) nuo 2003 m., netinkamai taikė teisės aktus ir pažeidė materialinės teisės normas, ir tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą arba atitinkamą jo dalį (ABTĮ 143 str.), dėl to atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas šiuo požiūriu keistinas.

44Pasisakydama dėl galimybės bylą išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija pažymi, kad aukščiau aptarti teisės taikymo klausimai leidžia tai padaryti be papildomo teisės taikymo aiškinimosi. Byloje esančioje Klaipėdos apygardos teismo pažymoje apie teisėjui D. J. neišmokėtą atlyginimą iki 2008 m. birželio mėnesio (imtinai) (t. I, b. l. 73-79) yra pakankamai duomenų tam, kad būtų galima apskaičiuoti pareiškėjui nesumokėto ir, taikant DK 298 straipsnio nustatytas trejų metų ribos taisykles, priteistino darbo užmokesčio dydžius. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei atsakovo apeliaciniame šie duomenys nebuvo kvestionuojami. Todėl kolegija neturi pagrindo nesiremti šiais duomenimis. Spręsdama bylos nagrinėjimo iš esmės klausimą, kolegija taip pat pažymi, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo reikalavimą grąžinti jam (priteisti) iki 2008 m. birželio 30 d., priteistina pareiškėjui darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius iki 2008 m. birželio 30 d., (imtinai) dirbtus trejus metus. Taikydama nurodytus pareiškėjui priteistinų darbo užmokesčio dalių apskaičiavimo kriterijus, kolegija sprendžia priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjui D. J. 97 134 Lt (devyniasdešimt septynis tūkstančius vieną šimtą trisdešimt keturis litus) teisėjo atlyginimo.

45Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad teismo posėdyje pateiktas atsakovo atstovo prašymas dėl teismo sprendimo įvykdymo nagrinėjamoje byloje ketveriems metams lygiomis dalimis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kaip nepagrįstas atmestinas.

46Atsižvelgiant į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinės padėties pagrindu nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui. Vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi ir turėdama omenyje, kad minėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos dalykas yra iš esmės tas pats, remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

47Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

48atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

49Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimo dalį, susijusią su D. J. priteistinos sumos dydžiu, ir išdėstyti ją taip: priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjui D. J. 97 134 Lt (devyniasdešimt septynis tūkstančius vieną šimtą trisdešimt keturis litus), suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais, teisėjo atlyginimo.

50Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

51Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

52Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,... 3. dalyvaujant atsakovo atstovui Virginijui Varnaičiui,... 4. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 5. Teisėjų kolegija... 6. I.... 8. pareiškėjas D. J. prašymu ir patikslintu prašymu prašė: 1) priteisti iš... 9. Pateiktu atsiliepimu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos... 10. Pažymėjo, kad šioje byloje taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnis, kuris... 11. II.... 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 3 d. sprendimu... 13. Teismas, nagrinėdamas bylą, atsižvelgė į 2007-02-21 Lietuvos... 14. Teismas vadovavosi ir 2007-01-18 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 15. Nustatė, kad LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494, kuriuo nustatyti... 16. Teismas pažymėjo, kad vertinant, ar LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr.... 17. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį... 18. Teismas, spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso normų taikymo... 19. Įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, teismas priėjo išvadą, kad... 20. Teismas nepripažino, kad teisėjų atlyginimų mažinimas buvo neproporcingas,... 21. Nustatė, kad pareiškėjas D. J. 1993-06-10 LR Prezidento dekretu Nr. 79 buvo... 22. Atsižvelgęs į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą,... 23. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovę Lietuvos... 24. III.... 25. Atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujanti Lietuvos Respublikos Vyriausybė... 26. Sutinka, kad vadovaujantis ABTĮ 62 straipsnio 4 dalimi, eksperto išvada... 27. Pažymi, kad teismas nevertino valstybės ekonominės ir finansinės padėties... 28. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui... 29. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nurodyti... 30. Atsakovas Klaipėdos apygardos teismas atsiliepimu bylą palieka spręsti... 31. Pareiškėjas D. J. atsiliepimu prašo atsakovo Lietuvos Respublikos,... 32. Teisėjų kolegija... 33. IV.... 34. Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos... 35. Pareiškėjo reikalavimai byloje susiję su negauto atlyginimo, sumažinto... 36. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999... 37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo... 38. Taigi, nustačius, kad atlyginimas pareiškėjui buvo sumažintas ne dėl to,... 39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje... 40. Pasisakydama dėl DK 298 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje,... 41. Pasisakydama dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai... 42. Dėl atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyto argumento, kad pareiškėjo... 43. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netaikęs... 44. Pasisakydama dėl galimybės bylą išnagrinėti iš esmės apeliacinės... 45. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad teismo posėdyje pateiktas atsakovo... 46. Atsižvelgiant į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš... 47. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 48. atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 49. Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d.... 50. Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.... 51. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimo... 52. Nutartis neskundžiama....