Byla 2K-403/2013
Dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 18 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. ir jo gynėjos advokatės Rūtos Čilinskaitės bei nuteistojo G. B. gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko kasacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 18 d. nutarties.

3Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams ir pagal BK 228 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

4G. B. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, ši bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 7 d. baudžiamuoju įsakymu, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir 16 MGL (2080 Lt) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

5Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir G. D., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

6Iš nuteistųjų G. D. ir A. J. solidariai priteista civiliniam ieškovui AB „B.“ 1 006 914,15 Lt turtinei žalai atlyginti; iš nuteistųjų G. D., A. J. ir G. B. solidariai priteista AB „B.“ 31 36,68 Lt turtinei žalai atlyginti.

7Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 18 d. nutartimi Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta šio nuosprendžio dalis dėl iš nuteistųjų G. D., A. J. ir G. B. solidariai priteisto civilinio ieškinio AB „B.“ turtinei žalai atlyginti ir civiliniam ieškovui AB „B.“ pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

8Teisėjų kolegija,

Nustatė

9A. J. nuteistas už tai, kad piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, apgaule kito naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: veikdamas bendrai su G. D., siekdamas jo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, nuo 2006 m. gruodžio 28 d. iki 2008 m. balandžio 28 d., G. D. įkalbėjus žemiau nurodytus asmenis sudaryti vartojimo kredito sutartis (2008 m. vasario 1 d. veikdamas tik su G. D., teikdamas kreditą jam, 2008 m. vasario 27 d. veikdami kartu su bendrininku G. B.), AB „B.“ ( - ) klientų aptarnavimo skyriaus patalpose, esančiose ( - ), dirbdamas AB „B.“ ( - ) klientų aptarnavimo skyriaus viršininku, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekiant turtinės naudos, pažeisdamas atitinkamai (pagal galiojimo laikotarpius) 2004 m. gruodžio 31 d. AB „B.“ valdybos posėdžio protokolu Nr. 28 patvirtintų Vartojimo kreditų teikimo tvarkos 13, 14, 15, 23, 24, 30 ir 31 punktų reikalavimus ir 2007 m. gegužės 9 d. AB „B.“ valdybos posėdžio protokolu Nr. 13 patvirtintų Vartojimo kreditų teikimo tvarkos 13, 14, 15, 23, 24, 30 ir 31 punktų reikalavimus, turėdamas AB „B.“ įgaliojimus, paprašytas G. D., kuris pateikė žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie žemiau nurodytų asmenų gaunamas pajamas, apgaule, remdamasis šiais duomenimis, pasirašė vartojimo kredito sutartis su šiais asmenimis:

Nr.Kreditą gavęs asmuoSutarties pasirašymo dataVartojimo kredito sutarties Nr.Kredito suma LtNegrąžinta kredito suma Lt
1.Ž. As.2006-12-28VART-2006-6382-183800012580,89
2.R. V.2006-12-28VART-2006-6383-184000013971,09
3.M. J.2007-01-05VART-2007-6407-18250008309,12
4.Ju. T.2007-01-05VART-2007-6409-183500011643,64
5.S. Ba.2007-01-05VART-2007-6411-18300009958,52
6.L. Ž.2007-01-05VART-2007-6417-184000013141,92
7.G. S.2007-02-07VART-2007-6575-183500012620,12
8.V. M.2007-02-28VART-2007-76668-183500013585,21
9.M. P.2007-05-04VART-2007-7150-184000017746,92
10.J. T.2007-05-11VART-2007-7229-184000017766,99
11.N. B.2007-05-16VART-2007-7274-184000017706,82
12.Au. S.2007-07-25VART-2007-8296-184000028647,49
13.Sv. A.2007-08-28VART-2007-8803-185000033254,21
14.M. N.2007-11-13VART-2007-9806-184000030666,15
15.A. Ž.2007-11-13VART-2007-9811-184000030754,57
16.R. A.2007-11-13VART-2007-9812-184000030814,64
17.N. K.2007-11-20VART-2007-9867-184000031181,77
18.E. V.2007-11-20VART-2007-9870-184000031332,17
19.A. U.2007-11-20VART-2007-9872-184000030665,49
20.K. K.2007-11-20VART-2007-9873-184000023232,98
21.Al. Ž.2007-11-26VART-2007-9935-184000031314,20
22.Po. M.2007-11-28VART-2007-9953-184000031314,97
23.E. Š.2007-11-28VART-2007-9954-184000031327,27
24.E. P.2007-11-29VART-2007-9976-184000031320,19
25.V. J.2007-11-29VART-2007-9983-182500015682,83
26.D. P.2007-12-05VART-2007-10023-184000025538,75
27.M. U.2007-12-10VART-2007-10048-184000025939,09
28.A. S.2007-12-12VART-2007-10066-185000036733,94
29.S. L.2007-12-20VART-2007-10098-184000025937,40
30.Ar. V.2007-12-20VART-2007-10103-184000025945,89
31.E. M.2007-12-22VART-2007-10125-184500025821,76
32.M. A.2008-01-31VART-2008-10300-183800026365,43
33.G. D.2008-02-01VART-2008-10302-185000036096,46
34.D. K.2008-02-04VART-2008-10317-184000026851,49
35.A. K.2008-02-06VART-2008-10330-185000029994,47
36.P. R.2008-02-07VART-2008-10336-185000034556,03
37.S. B.2008-02-27VART-2008-10458-184000028660,78
38.Va. M.2008-03-12VART-2008-10602-184000029131,82
39.V. P.2008-03-14VART-2008-10626-183800027247,56
40.A. V.2008-04-28VART-2008-11092-183800027977,28
 Iš viso  1592000993338,32

10Žinodamas, kad jiems kreditas negali būti suteiktas, šių sutarčių pagrindu tą pačią dieną AB „B.“ ( - ) klientų aptarnavimo skyriuje G. D. pasiėmė nurodytas sumas pinigų, kuriuos pagal sutartis lentelėje išvardyti asmenys gavo iš kasos grynaisiais; taip bendrais veiksmais su G. D. jo naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, nurodytą šių asmenų sudarytose vartojimo kredito sutartyse, ir negrąžinus dalies kredito padarė AB „B.“ 993 338,32 Lt turtinę žalą; dėl tokių, valstybės tarnautojui prilyginto asmens AB „B.“ ( - ) klientų aptarnavimo skyriaus viršininko A. J. veiksmų juridinis asmuo AB „B.“ patyrė didelės turtinės ir neturtinės žalos, nes tyčiniais ir neteisėtais savo veiksmais, pažeisdamas teisės aktus, sumenkino institucijos – AB „B.“ - autoritetą visuomenėje bei diskreditavo jos vardą.

11G. B. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrai su G. D. ir A. J., siekdamas savo naudai įgyti svetimą turtą, 2008 m. vasario 27 d. įkalbėjo S. B. sudaryti vartojimo kredito sutartį. AB „B.“ ( - ) klientų aptarnavimo skyriaus patalpose, esančiose ( - ), G. D. paprašė A. J., kuris dirbdamas AB „B.“ ( - ) klientų aptarnavimo skyriaus viršininku, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekiant turtinės naudos, turėdamas AB „B.“ įgaliojimus, G. D. kartu su G. B. pateikus tikrovės neatitinkančius duomenis apie S. B. gaunamas pajamas, apgaule, remdamasis šiais duomenimis, pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2008-10458-18 40 000 Lt sumai su S. B., žinodamas, kad jam kreditas negali būti suteiktas, šios sutarties pagrindu tą pačią dieną banko skyriuje G. B. pasiėmė 40 000 Lt, kuriuos S. B. pagal sutartį gavo iš kasos grynaisiais; taip bendrais veiksmais su A. J. ir G. D. savo naudai apgaule įgijo svetimą turtą – 40 000 Lt, ir negrąžinus dalies kredito padarė AB „B.“ 30 007,95 Lt turtinę žalą.

12Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir jam baudžiamąją bylą nutraukti arba perduoti ją iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

13Kasatoriaus nuomone, abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinis ieškovas AB „B.“ kasacine tvarka neapskundė apeliacinės instancijos teismo nutarties, o tai, nuteistojo nuomone, reiškia, kad yra pripažįstama, jog žala AB „B.“ nebuvo padaryta. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2009 m. birželio 8 d. nutarimų išaiškinimais, kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neteisingai kvalifikavo padarytą nusikalstamą veiką. Nuteistasis tvirtina, kad visiškai nepagrįstai pripažintas kaltu dėl sukčiavimo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir nuteistas realia laisvės atėmimo bausme. Be to, visiškai nepagrįstai AB „B.“ šioje byloje pripažintas civiliniu ieškovu, kuris ieškinyje nurodė niekuo nepagrįstas ir nerealias pinigines sumas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs kasatoriaus apeliacinį skundą, nepagrįstai nepakeitė veikos kvalifikacijos. Kasatoriaus nuomone, pakeista nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio, šio ieškinio dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka, rodo, kad baudžiamajame procese neliko žalos tiek dėl sukčiavimo, tiek dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Aptardamas BK 182 straipsnio 2 dalies ir 228 straipsnio 2 dalies dispozicijas, nurodydamas šių veikų pagrindinius požymius (tyčinė apgaulė, tyčiniai veiksmai ir neteisėtais veiksmais padaryta reali žala), kasatorius teigia, kad byloje neįrodytas sukčiavimo požymis – apgaulė ir piktnaudžiavimas tarnyba.

14Kartu kasatorius mano, kad bylą išnagrinėjo šališkas apeliacinės instancijos teismas, nes skundžiama nutartimi paliko galioti apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kurioje konstatuota, jog kasatoriaus veiksmais buvo padaryta didelė žala juridiniam asmeniui ir nustatytas priežastinis ryšys tarp pažeidimų ir kilusių pasekmių, t. y. kad bankui buvo neabejotinai padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala. Tačiau nuteistasis pažymi, kad abiejų instancijų teismai nenustatė, jog bankui buvo padaryta neturtinė žala, ir toks klausimas nebuvo nagrinėjamas. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio, kasatoriaus nuomone, patvirtina, jog yra nustatyta tik jo kaltė, tačiau nenustatyti kaltės padariniai – žala, jos dydis ir mastas.

15Kasaciniame skunde nuteistasis, nurodydamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.247 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnio nuostatas ir darydamas nuorodą į kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2008, teigia, kad nagrinėjamoje byloje civilinis ieškovas neįrodė jo (A. J.) veiksmais padarytos žalos. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad visiems kreditus paėmusiems asmenims ir banko darbuotojams yra pradėti ikiteisminiai tyrimai, kuriuose AB „B.“ vėl bus pripažintas civiliniu ieškovu tai pačiai sumai. Kasatorius pažymi ir tai, kad skundžiama nutartimi civiliniam ieškovui jau suteikta teisė civilinio ieškinio dydį spręsti civilinio proceso tvarka. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad tas pats civilinis ieškinys vienu metu negali būti sprendžiamas ir baudžiamojoje, ir civilinėje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-207/2008). Kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje banko pareikštas ir skundžiamu nuosprendžiu priteistas civilinis ieškinys, anot kasatoriaus, nerealaus dydžio, yra sudėtinė baudžiamosios bylos dalis, kurioje civilinis ieškovas turėjo galimybę įrodyti jo (A. J.) kaltę, neteisėtus veiksmus bei bankui padarytą žalą. Kasatoriaus teigimu, šiuo metu žalos nebeliko, tai patvirtina ir visišką jo kaltės nebuvimą, todėl jis mano, kad ši byla jam turi būti nutraukta.

16Kasaciniu skundu nuteistojo A. J. gynėja advokatė R. Čilinskaitė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl A. J. nuteisimo, jam paskirtų bausmių ir jų subendrinimo bei apeliacinės instancijos teismo nutarties (skunde nurodoma, kad nuosprendžio) dalį, kuria minėta pirmosios instancijos nuosprendžio dalis palikta nepakeista, ir A. J. priimti išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorė teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 228 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso taisykles, reglamentuojančias įrodinėjimą, dėl to teismai bylą išnagrinėjo neteisingai bei priėmė nepagrįstus sprendimus.

17Kasatorės nuomone, abiejų instancijų teismai nenurodė motyvų, pagrindžiančių, kad jos ginamojo veiksmuose buvo apgaulės požymiai ir kad juos galima kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Teismų išvados apie nuteistojo A. J. ketinimą apgauti banką pagrįstos arba prielaidomis, arba nuteistojo G. D. parodymais, kurie negali būti vertinami kaip patikimi dėl jo (G. D.) ankstesnių teistumų. Skunde pažymima, kad A. J. veiksmų kvalifikavimas priklauso nuo kitų nuteistųjų - G. D. ir G. B. - veiksmų kvalifikacijos, nes kasatorės ginamasis nuteistas už veikimą kartu su minėtais asmenimis, kurių veiksmus teismai vertino kaip sukčiavimą. Tačiau gynėja mano, kad minėtų nuteistųjų veiksmuose nėra sukčiavimo sudėties. Skunde nurodoma, kad paskolų gavėjai 2006 m. gruodžio – 2008 m. balandžio mėn. su AB „B.“ sudarė vartojimo kredito sutartis, kurias visas (išskyrus vieną) banko vardu pasirašė A. J.. Pareiškime prokuratūrai banko nurodytos nusikalstamų veikų aplinkybės teisminio nagrinėjimo metu pasitvirtino, t. y. kad paskolų gavėjai kreipėsi į banką, žinodami, jog jie nevykdys kredito sutarties ir didžiąją lėšų dalį perduos G. D.. Tačiau kasatorė teigia, kad šios aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai nepatvirtina, jog jos ginamasis žinojo ar turėjo žinoti apie tokį kredito gavėjų dalyvavimą nuteistojo G. D. sukurtoje nusikalstamos veikos schemoje ir juo labiau kad prisidėjo savo veiksmais ją realizuodamas. Aptardama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos nuostatas, skundo autorė teigia, kad nagrinėjamoje byloje būtent esminiai BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimai ir sudarė prielaidą teismams neteisingai taikyti A. J. BK182 straipsnį. Be to, tik formaliai teisingai konstatavus, jog šios kategorijos bylose būtina įrodyti kaltinamojo asmens apgaulę, procesiniuose sprendimuose nepateikiama jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių A. J. ketinimą apgauti banką ar kad jį apgavo. Teismai apgaulę grindė tik nuteistojo G. D. parodymais ir neteisingai vertindami paties A. J. parodymus.

18Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad jos ginamasis pasiūlė G. D. ieškoti asmenų, kurių vardu būtų paimami kreditai, nepagrįstai plečiamai aiškino jo (A. J.) parodymus. Jis pripažino, jog G. D. į jį kreipėsi, prašydamas paaiškinti paskolų išdavimo galimybes, tačiau tuo metu jam nebuvo atskleistos tokios aplinkybės, kurios tapo žinomos tik ikiteisminio tyrimo metu, t. y. jog ketinama tik trumpam laikui įdarbinti asmenis, turint tikslą gauti vartojimo paskolas, kad paskolų lėšos bus perduodamos G. D., o ne naudojamos pačių paskolų gavėjų tikslams. Kasatorės ginamajam nesukėlė įtarimo aplinkybė, jog G. D. daugeliu atveju pats įmokėdavo paskolų lėšas, nes paskolų gavėjai buvo jo įmonės darbuotojai. Be to, nė vienas iš paskolų gavėjų bankui neatskleidė, jog jie dalyvauja susitarime su G. D., ir šios aplinkybės tapo žinomos gerokai vėliau, o ne paskolų išdavimo metu. Dėl to kasatorė teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų (išskyrus prieštaringus nuteistojo G. D. parodymus), patvirtinančių A. J. pasiūlymą G. D. ieškoti asmenų, kurių vardu būtų paimami kreditai, ir žinojimą apie paskolų gavėjų turėtą tyčią negrąžinti paskolų.

19Gynėja mano, kad byloje surinkti įrodymai leidžia pagrįstai teigti, jog G. D. ir paskolų gavėjų veiksmuose taip pat nėra sukčiavimo požymių. Šis nuteistasis iki tam tikro laiko rūpinosi paskolų grąžinimu, sutartys su banku iš pradžių buvo vykdomos tinkamai, dalis paskolų grąžinta, mokėtos palūkanos. Kasatorė tvirtina, kad G. D. organizuota vartojimo paskolų gavimo schema buvo reikalinga ne tam, kad būtų gautos paskolos turint tyčią jas negrąžinti, o tam, kad reikėjo įvykdyti banko konkrečius reikalavimus, nustatytus vartojimo paskolų išdavimui. Šio nuteistojo surasti paskolų gavėjai nebūtų atitikę minėtų banko keliamų reikalavimų, todėl G. D. pasirūpindavo, jog jie galėtų parodyti turintys pastovias pajamas. Kartu gynėja teigia, kad nė vienas asmuo nenurodė, jog buvo neketinama gautą paskolą grąžinti. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad jei kaltininkas apgaule gauna paskolą (kreditą), nesant tyčios jos neatlygintinai įgyti, jo veika nesudaro sukčiavimo sudėties ir kvalifikuojama kaip kreditinis sukčiavimas pagal BK 207 straipsnį. Sukčiavimo dalykas, atliekant bankų įstaigų operacijas, yra banko paskolų lėšos, jas siekiama įgyti savo ar kitų naudai, o ne verslui. Kreditinio sukčiavimo atveju nusikalstamos veikos dalykas yra paskolų suteikimo tvarka ir sąlygos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35/2009). Dėl to gynėja mano, kad nagrinėjamoje byloje teismai, neatribodami šių dviejų nusikalstamų veikų, visų nuteistųjų veiksmus neteisingai kvalifikavo kaip sukčiavimą, padarytą bendrininkaujant.

20Skunde nurodoma ir tai, kad teismai neteisingai vertino laidavimo sutarčių, kuriomis nuteistasis G. D. bankui laidavo už paskolų gavėjų prievoles, sudarymo aplinkybes ir nuteistojo A. J. parodymus apie jas. Gynėja pažymi, kad laidavimas šiuo atveju net nebuvo privalomas kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė. Paskolų gavėjams pradėjus vėluoti sumokėti įmokas pagal sutartis, būtent jos ginamasis, rūpindamasis banko interesais, aiškinosi tokio vėlavimo priežastis su G. D., kaip paskolų gavėjų darbdaviu, ir dėl to buvo nuspręsta paskolų grąžinimą papildomai užtikrinti pastarojo laidavimu. Tačiau tuo metu A. J. nebuvo žinoma apie jo dalyvavimą paskolų gavimo schemoje ir apie asmenų įdarbinimą tik trumpam laikotarpiui. Be to, tai, kad darbdavio dalyvavimas darbuotojams gaunant kreditus nebuvo išimtinis atvejis banke, teisme patvirtino ir liudytojas V. Š.. Dėl to kasatorė teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog laidavimo sutarčių tikslas buvo apgauti banką. Jos manymu, laidavimo sutarčių inicijavimas, iškilus paskolų mokėjimo problemoms, patvirtina, kad A. J. rūpinosi banko interesais ir ėmėsi tokių priemonių, kurių net neprivalėjo imtis pagal savo pareigas reglamentuojančius vidinius banko aktus. Aplinkybė, kad kasatorės ginamasis banko vardu pasirašė laidavimo sutartis su G. D., nė kiek nesiskiria nuo kitos papildomos užtikrinimo priemonės (vekselio) pareikalavimo. Be to, tai rodo, kad A. J. veiksmai inicijuojant laidavimo sutarčių pasirašymą atitiko banke susiklosčiusią praktiką ir negali būti traktuojami kaip įrodymas, patvirtinantis išskirtinį ir specialų elgesį ar dėmesį, skirtą ir rodytą G. D..

21Gynėja ginčija ir teismų išvadą, kad paskolų išdavimo metu bankui ar A. J. buvo žinoma G. D. ir vadovaujamų bendrovių turtinė ir finansinė padėtis, kaip nepagrįstą konkrečiais bylos įrodymais. Be to, gynėja mano, kad jei A. J. ir būtų žinoma tokia informacija, tai ji nėra susijusi su vartojimo kreditų, išduotų ne G. D., išdavimu. Kasatorė nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nė vienam banko darbuotojui, tarp jų ir A. J., nuteistojo G. D. turtinė padėtis nekėlė abejonių. Liudytojai V. Š., R. K., R. B. ir I. K. teisme parodė, kad G. D. ir jo vadovaujama įmonė neišsiskyrė iš kitų banko klientų. Kasatorės nuomone, dėl to ir A. J. neturėjo jokios priežasties imtis kokių nors papildomų tikrinimo priemonių. Be to, paskolų gavėjams, pradėjus vėluoti mokėti kredito sutarčių įmokas, banko administracinės tarnybos vadovas V. T. pareikalavo, kad G. D. bankui išrašytų vekselį už visą negrąžintų kreditų sumą. Gynėja mano, kad tokie banko veiksmai patvirtina, jog neva neteisėtai sudarytas kredito sutartis buvo siekiama vykdyti, ir net tuo metu nebuvo žinoma apie G. D. nusikalstamus veiksmus bei jo neva blogą finansinę padėtį. Nes kitu atveju vekselis nebūtų reikalaujamas iš asmens, finansiškai nepajėgaus vykdyti prievolę.

22Liudytoja I. U. teisme parodė, kad banke pažeidimai buvo pastebėti pagal kreditų išdavimo dokumentus, t. y. bankui nuo pradžių buvo žinoma, kokiais dokumentais remiantis buvo išduoti vartojimo kreditai. Gynėjos nuomone, teismai nepagrįstai neapklausė banko darbuotojų, kurie atliko patikrinimą, surašė patikrinimo aktą ir šią informaciją perdavė V. T.. Teismai nepagrįstai neapklausė šio banko darbuotojo V. T. ir apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistojo prašymą apklausti jį, galėjusį nurodyti aplinkybes apie G. D. dalyvavimą vartojimo kreditų gavimo procese ir finansinę padėtį bei A. J. galimybes žinoti apie tokius G. D. veiksmus. Gynėjos nuomone, tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas nesiekė, kad byloje būtų ištirti visi įrodymai bei išsamiai atskleista nusikalstama veika. Skundžiamuose sprendimuose aptarti tik įrodymai, pagrindžiantys tariamą kasatorės ginamojo kaltę, kurie, dar be to, ir įvertinti neobjektyviai.

23Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai padaryta veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis nusikalstamą padarytos veikos pobūdį, laikoma tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2010, 2K-23/2004, 2K-113/2004). Sprendžiant, ar civilinių sutarčių neįvykdymo atveju kartu su civiline taikytina ir baudžiamoji atsakomybė, vadovaujamasi esminės apgaulės, kuri naudojama įtraukiant asmenį į jam žalingą sandorį, kriterijumi. Be to, sukčiavimo atveju būtina įrodyti kaltinamo asmens apgaulę ir nustatyti nukentėjusį asmenį, kurio atžvilgiu apgaulė panaudota. Kasatorės nuomone, nagrinėjamoje byloje teismai neatskleidė šio santykio turinio ir dėl to neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nagrinėjamoje byloje AB „B.“ yra nurodytas kaip nukentėjęs asmuo, tačiau skundžiamuose teismų sprendimuose nėra aiškiai nurodyta, ką ir kokiu momentu apgavo būtent A. J.. Pats apgaulės momentas bei jos mechanizmas, kiek tai susiję su kasatorės ginamojo veiksmais banko atžvilgiu, šioje byloje visiškai neatskleistas. Teismai apsiribojo tik kvalifikuodami kitų nuteistųjų veiksmus kaip sukčiavimą ir kartu nepagrįstai laikė, kad A. J. bendradarbiavo atliekant šią nusikalstamą veiką. Nurodydama teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335/2010) išskiriamus apgaulės požymius, gynėja teigia, kad veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimą nepakanka paskolos paėmimo ir jos negrąžinimo fakto. Ne mažiau svarbus sukčiavimo objektyvusis požymis yra apgaulė ir jos subjektyvus suvokimas. Be to, būtina įrodyti, kad savo ketinimus nesilaikyti sutarties sąlygų ir užvaldyti turtą asmuo maskuoja apgaule, suklaidindamas paskolos davėją dėl savo ketinimų, pateikdamas kitai sutarties šaliai save kaip kitą asmenį ar panaudodamas kitokius būdus, nulemiančius kitos pusės apsisprendimą suteikti paskolą ir suvaržančius suteiktos paskolos atgavimą, ir visa tai suvokia. Apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Apgaulė reiškiasi minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan.

24Kartu gynėja teigia, kad bankas veiksmus atlieka ir sprendimus priima per savo valdymo organus ar tam įgaliotus darbuotojus. Nagrinėjamoje byloje būtent A. J. veikė kaip teisėtas banko atstovas ir priėmė sprendimą dėl paskolų išdavimo, t. y., vykdydamas banko atstovo įgaliojimus bei naudodamasis jam suteikta kompetencija, priėmė sprendimus dėl kredito suteikimo. Jokio kito asmens, atstovaujančio bankui, sprendimai dėl paskolų suteikimo nebuvo priimti ir reikalingi. Kasatorė nurodo, kad nagrinėjamoje byloje būtent jos ginamasis buvo tas asmuo, kuris perleido turtine teisę (teisę naudotis banko pinigais už atlygį) paskolų gavėjams. Dėl to, jos nuomone, yra nelogiška ir neprotinga manyti, kad jis pats galėjo save apgauti ir, suklaidintas savo paties apgaulės, priėmė sprendimus dėl paskolų suteikimo. Byloje nėra jokių įrodymų ir tyrimo metu nebuvo nustatinėjamos aplinkybės, kad kasatorės ginamasis būtų teikęs banko vadovams ar kitiems banko padaliniams neteisingą informaciją arba slėpęs banko prašomą informaciją ir pan., kuri būtų įtakojusi sprendimus dėl vartojimo paskolų išdavimo ar jų vykdymo.

25Kasatorė nurodo, kad teismų praktikoje, net ir pripažįstant, jog buvo sudarytas apsimestinis sandoris ir šalių veiksmai nebuvo teisėti civilinės teisės prasme, laikomasi nuostatos, kad ne visuomet yra pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę. Teismas visais atvejais turi vertinti pačių nukentėjusiųjų veiksmų subjektyviąją pusę. Taigi, pripažįstama, jog nukentėjusiųjų suklaidinimo (apgaulės) nėra tuomet, jeigu jie suvokė, kad sandoris teisine prasme yra ydingas, tačiau vis tiek sąmoningai prisiėmė sudaromų sandorių pasekmių riziką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-413/2006). Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, jog vartojimo paskolų gavėjai CK 6.875 straipsnyje nustatyta tvarka būtų ginčiję savo įsipareigojimus pagal paskolų sutartis. Šios sutartys yra galiojančios, bankas turi visas įstatymų numatytas galimybes ginti savo teises civilinio proceso tvarka. Byloje nėra duomenų, kad šių teisių gynyba kuriai nors šaliai būtų kaip nors suvaržyta ir kad toks suvaržymas atsirado dėl kasatorės ginamojo veiksmų. Bankas civiliniame ieškinyje kaip žalą nurodė ne tik suteiktų paskolų sumas, bet ir sutartyse numatytas palūkanas, kurių dalis jau yra sumokėta paskolų gavėjams mokant įmokas pagal sutartis. Kasatorė pažymi, kad bankas šių palūkanų neatsisakė kaip pajamų pagal, banko teigimu, neteisėtai sudarytas sutartis, o byloje nenustatyta, kad A. J. sutartyse būtų įrašęs mažesnes negu priklauso palūkanas ar kaip kitaip būtų daręs įtaką nustatant bankui nenaudingas sutarčių sąlygas. Tai rodo, kad šioje situacijoje yra susiklostę įprastiniai paskoliniai santykiai, iš kurių bankas gavo ir tikisi gauti materialinę naudą palūkanų forma. Gynėjos nuomone, banko interesai būtų visiškai apginti išsprendus ginčus dėl paskolų grąžinimo, o pirmosios instancijos teismas civilinį ginčą nepagrįstai įvertino kaip nusikaltimą. Dėl to kasatorė teigia, kad bankas tik siekė sumažinti negrąžintų kreditų išieškojimo sąnaudas, t. y. nemokėti žyminio mokesčio už pareiškimų teismui padavimą, nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įvykdymą ir išvengti suvaržymų bandant civilinio proceso tvarka bylinėtis su keturiasdešimčia skolininkų. Šioje byloje civilinis ieškovas pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė visą turtinę žalą priteisti iš nuteistojo G. D. ir kreditų gavėjų. Tačiau teismai savo sprendimuose net neaptarė galimybės atkurti pažeistas subjektines civilines teises civiliniu teisiniu būdu, nenagrinėjo banko pradėtų veiksmų siekiant išieškoti skolas, nei aplinkybių, kurios patvirtintų skolų išieškojimo iš kreditų gavėjų galimybių buvimą ar nebuvimą, ir kad tai susiję būtent su A. J. veiksmais. Kasatorė pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, kad kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002 2K-851/2001). Tačiau nagrinėjamoje byloje bankas nėra pasinaudojęs savo teise prisiteisti ir išieškoti negrąžintas paskolų dalis, palūkanas bei delspinigius iš vartojimo paskolų gavėjų. Tik tuo atveju, jeigu tokia teise jis būtų pasinaudojęs, bet dėl priežasčių, už kurias būtų atsakingas A. J., nepavyktų išieškoti atitinkamų sumų iš paskolų gavėjų, būtų galima teigti, jog jis savo veiksmais prisidėjo prie to, kad banko turtą neteisėtai įgytų kiti asmenys. Tačiau nagrinėjamoje byloje aplinkybių, patvirtinančių, kad kiti asmenys jau įgijo banko turtą arba turtinę teisę apgaule, o bankas savo turtą jau prarado, nėra.

26Taip pat gynėja nurodo, kad, teismų praktikoje taikant BK 228 straipsnį, teismas visada turi pareigą atskleisti, kokiais įgaliojimais piktnaudžiavo valstybės tarnautojas, kodėl laikoma, kad įgaliojimai panaudoti priešingai tarnybos interesams, ir aptarti žalą, padarytą piktnaudžiavimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20/2012). Nagrinėjamoje byloje teismų nurodyti argumentai ir byloje esantys įrodymai nepagrindžia, kad A. J. panaudojo savo įgaliojimus priešingai banko interesams. Skundžiamuose teismų sprendimuose apsiribota tik Vartojimo kreditų išdavimo tvarkos tam tikrų punktų išvardijimu, tačiau liko neatskleisti įrodymai, patvirtinantys, kad kasatorės ginamasis pažeidė šių punktų reikalavimus. Gynėja teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tik formaliai apibūdintų Vartojimo kreditų teikimo tvarkos pažeidimų negalima laikyti įgaliojimų, kuriais galimai piktnaudžiavo A. J., atskleidimu. Kasatorė teigia, kad teismas turėjo atskleisti kiekvieno iš nurodytų minėtos tvarkos punkto turinį, jį įvertinti A. J. veiksmų kontekste bei nustatyti, kuo pasireiškė piktnaudžiavimas vienais ar kitais įgaliojimais. Be to, skundžiamame nuosprendyje neįvertinta ir tai, kad minėtoje tvarkoje yra reglamentuojami tiek banko įgalioto asmens (šiuo atveju – A. J.), tiek ir kredito darbuotojo (banko padalinio darbuotojo, vykdančio klientų kreditavimo funkcijas, t. y. kreditų vadybininko) veiksmai ir nustatomas funkcijų tarp jų pasiskirstymas. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog A. J. piktnaudžiavo tam tikrais įgaliojimais, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, jog banko tvarkoje atitinkamos pareigos yra nustatytos būtent jam, kaip banko įgaliotam asmeniui, o ne banko padalinyje dirbusiam kreditų vadybininkui. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų nepašalino, o tik apsiribojo formaliu konstatavimu, jog A. J. tyčia pažeidė Vartojimo kreditų teikimo tvarkos (toliau – banko tvarka) 13–16, 23–24 ir 30–31 punktus, reglamentuojančius kreditų išdavimo sąlygas. Tačiau kasatorė, skunde nurodydama minėtų 13–15 ir 23–24 punktų sąvokas, teigia, kad juose nenustatytas elgesys, privalomas banko darbuotojams, ir šie punktai turi būti vertinami kartu su kitomis tvarkos sąlygomis, kuriose nustatytos konkrečios banko darbuotojų pareigos. Kartu gynėja aptardama banko tvarkos 34–36 punktų nuostatas, nurodo, kad banko kliento pastovių pajamų bei jas patvirtinančių dokumentų vertinimas yra kreditų vadybininko pareiga. Abiejų instancijų teismai nepagrįstai nenagrinėjo aptartų banko tvarkos punktuose nurodytų sąvokų ryšio su konkrečius banko darbuotojų veiksmus reglamentuojančiomis banko tvarkos sąlygomis ir dėl to padarė klaidingą išvadą, kad būtent A. J. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Skundo autorės nuomone, teismai neatskleidė, kokiais įgaliojimais piktnaudžiavo valstybės tarnautojas A. J. ir kad įgaliojimai buvo panaudoti priešingai tarnybos interesams. Skundžiamuose sprendimuose taip pat nepagrįstai nurodyta, kad A. J. pažeidė banko tvarkos 30 punkto reikalavimą, nes jis sprendimų priėmimo metu neturėjo jokių duomenų, patvirtinančių, kad dokumentai, kuriuos jam pateikė kreditų vadybininkai (I. K. ir V. Š.), neatitinka šios tvarkos 23–29 punkto reikalavimų. Tokie duomenys buvo surinkti tik ikiteisminio tyrimo metu. Sprendimo dėl vartojimo kreditų išdavimo priėmimo metu A. J. pateikti dokumentai formos ir turinio požiūriu atitiko banko tvarkoje nustatytus reikalavimus.

27Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kad kasatorės ginamasis būtų pažeidęs banko tvarkos 31 punkto reikalavimą. Šiame punkte numatytas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, nereikalaujantis jokių papildomų A. J. veiksmų sudarant vartojimo kredito sutartį. Vartojimo sutarčių tekstą rengė ne A. J., ir visais atvejais buvo naudojamos tipinės vartojimo kredito paskolos sąlygos, pridėtos prie banko tvarkos kaip priedas Nr. 3. Tai reiškia, kad jis nenustatė jokių naudingų išimčių kredito gavėjams, kurie sutartis su banku sudarė tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir visi kiti šio banko vartojimo kreditų gavėjai. Tai, kad G. D. kai kuriais atvejais laidavo už kredito gavėjus, nereiškia minėto banko tvarkos 31 punkto pažeidimo, nes laidavimas buvo taikoma kaip papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimas. Banko atstovės parodymai apie tai, kad vartojimo kredito sutartys galėjo būti sudaromos tik su tais asmenimis, kurie turėjo banke sąskaitas ir jose buvo lėšų, prieštarauja banko tvarkos 4 punktui. Aptardama pastarajame punkte nurodytą banko sąskaitos apibrėžimą, gynėja teigia, kad vartojimo kreditai galėjo būti suteikti ir tiems asmenims, kurie iki tol banke sąskaitos neturėjo. Byloje nustatyta, kad po vartojimo kredito sutarčių pasirašymo visiems kreditų gavėjams banke buvo atidarytos sąskaitos, į kurias buvo įnešamos lėšos kreditams grąžinti.

28Kartu kasatorė teigia, kad teismai neteisingai vertino nuteistojo G. D. parodymus, vienu atveju jais besąlygiškai vadovavosi (dėl tariamo atlygio mokėjimo A. J.), kitu atveju juos atmetė ir padarė visiškai priešingą išvadą (dėl A. J. žinojimo apie kreditų gavėjų neatitikimą nustatytiems reikalavimams, t. y. dėl banko tvarkos pažeidimų, siekiant pakenkti banko interesams). Gynėjos nuomone, G. D. parodymai, kad jo prašymu A. J. nurodęs, kokius dokumentus turi pateikti jo įmonės darbuotojai paskolai gauti, turi būti vertinami kaip įrodymų visetas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad A. J. būtų davęs nurodymus dėl nepagrįstas pajamas patvirtinančių dokumentų pateikimo ar kokius kitokius neteisėtus nurodymus. Be to, ir pats G. D. teisme parodė, kad A. J. nežinojo apie įdarbintus asmenis dėl paskolų, kad gavus paskolą toks darbuotojas būdavo atleidžiamas, kad jis (G. D.), įdarbinęs savo įmonėje darbuotoją, nešdavo į banką dokumentus kaip dirbančiojo ir klastojo tokio įdarbinto asmens pajamas. Teisme liudytoja I. K. parodė, kad būtent jos pareiga buvo priimti dokumentus, juos tikrinti duomenų bazėse, ir jei nebūdavo trukdžių, viršininkas (A. J.) svarstė dėl kredito suteikimo. Ši liudytoja savo pareigas atliko, surinko dokumentus ir juos tikrino, ar kreditų gavėjų pajamos pakankamos kreditui gauti. Be to, tokias pajamas jai nurodydavo G. D., nes Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazėje buvo nurodomas tik pagrindinis atlyginimas, o kitos pajamos buvo nurodytos įmonės pažymose. Tokia tvarka buvo numatyta kreditavimo taisyklėse. Kartu ši liudytoja patvirtino, kad pažymas apie darbo užmokestį ji rengė ir kitoms įmonėms.

29Nurodydama vieną iš baudžiamosios atsakomybės pagal BK 228 straipsnio 2 dalies sąlygų (turtinės ar kitokios asmeninės naudos siekimas), kasatorė teigia, kad teismai nepagrįstai nustatė, jog jos ginamasis gavo turtinę naudą dėl to, kad priėmė sprendimus išduoti vartojimo kreditus. Gynėjos nuomone, teismai už piktnaudžiavimą tarnyba nuteisė asmenį, negavusį jokios turtinės naudos už savo atliktus veiksmus, nes byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog A. J. gavo turtinę ar kitokią asmeninę naudą iš sudaromų paskolų sandorių dalyvių. Teismai tokią išvadą padarė remdamiesi tik nenuosekliais ir neobjektyviais nuteistojo G. D. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo A. J. apeliacinio skundo argumentų dėl netinkamo įrodymų vertinimo šioje nuosprendžio dalyje. Kasatorė pažymi, kad jos ginamasis niekada nepripažino gavęs atlygį iš G. D. už sprendimų išduoti vartojimo kreditus priėmimą. Teismai visiškai nepagrįstai susiejo A. J. pripažintą aplinkybę apie „E.“ čekių gavimą su G. D. aiškinimu apie neva mokėtas sumas A. J.. Skunde pripažįstama, kad G. D., kaip banko klientas, kurio įmonė remontavo banko skyriaus patalpas, Kalėdų proga dovanojo „E.“ čekius ir juos A. J. išdalijo kitiems banko darbuotojams, kurie tokią aplinkybę patvirtino, ir banko klientams. Jokių kitų duomenų, susijusių su aptariama aplinkybe, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neišnagrinėjo A. J. apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai vertintų aplinkybių apie tariamo atlygio gavimą iš G. D. ir kad pastarojo nurodytas mokėtas tariamas atlygis būtų visiškai neproporcingas kasatorės ginamojo atlyginimui, gautam už darbą banke, t. y. nebūtų jokio motyvo prarasti gerai apmokamą darbą dėl G. D. neva mokėtų pinigų.

30Kasatorė, vadovaudamasi teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2012), teigia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas žalos dydį nustatė nepagrįstai remdamasis banko pateiktais duomenimis apie negrąžintų paskolų bei priskaičiuotų palūkanų dydį. Skundo autorė nesutinka su tokiu žalos dydžio nustatymu, nes bankas nesiėmė įprastų tokioje situacijoje teisinės gynybos priemonių – negrąžintų paskolų bei palūkanų ir delspinigių prisiteisimo civilinio proceso tvarka ir jų priverstinio išieškojimo iš paskolų gavėjų. Kasatorės teigimu, tik įvykdęs šiuos veiksmus bei gavęs iš antstolių patvirtinimus, jog iš tam tikrų paskolų gavėjų neįmanoma išieškoti priteistų sumų, bankas, vadovaudamasis CPK 631 straipsnio 1 dalimi, galėtų konstatuoti, jog jam yra padaryta žala, kurios atlyginimo klausimas, esant pagrindui, turi būti sprendžiamas baudžiamajame procese. Bankas nenurodė, kad paskolų sutartys yra negaliojančios. Be to, dalis apskaičiuotų palūkanų jau yra gauta. Kasatorė pažymi, kad bankas yra finansų įstaiga, kuriai keliami padidinto rūpestingumo reikalavimai, ir nekyla abejonių, jog, būdamas finansinių paslaugų tiekėju, bankas žino savo teisių gynybos priemones ir gali kvalifikuotai jomis naudotis. Anot kasatorės, kol nesikreipta į teismą civilinio proceso tvarka dėl paskolų bei palūkanų priteisimo ir į antstolius dėl priverstinio priteistų sumų išieškojimo, nėra galimybės apskaičiuoti, kokią realią žalą patyrė bankas. Juo labiau kad tokios žalos gali ir nebūti paskolų gavėjams sumokėjus geruoju priteistas sumas arba esant galimybei nukreipti išieškojimą į paskolų gavėjų ar bendrą su kitu sutuoktiniu turtą ar jų gaunamas pajamas.

31Taip pat kasatorė teigia, kad nagrinėjamoje byloje pažeistas išsamaus nusikalstamų veikų atskleidimo principas, nes daugelis reikšmingų aplinkybių nustatytos remiantis tik vieno iš nuteistųjų, ne kartą anksčiau teisto G. D. parodymais ar suinteresuoto bylos baigtimi civilinio ieškovo pažymomis. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir apeliacinio skundo argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą apie „idealiai suderintus“ A. J. ir G. D. veiksmus. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, jog sprendimą suteikti vartojimo kreditą vienam iš G. D. įmonėje įdarbintų asmenų priėmė ir kitas banko darbuotojas V. Š.. Nors kaltinimas dėl šios veikos A. J. nepareikštas, tačiau aplinkybė, jog ne vien tik A. J. priėmė sprendimus išduoti G. D. schemoje dalyvaujantiems asmenims kreditus, patvirtina, kad nebuvo jokio susitarimo tarp A. J. ir G. D. arba kad pastarasis turėjo susitarti ir su V. Š.. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė ir dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pagal apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas aplinkybes reikėtų konstatuoti, jog A. J. savo veiksmus turėjo derinti ir su kreditų vadybininke I. K., nes būtent ji parengė dokumentus dėl kreditų suteikimo.

32Kasaciniu skundu nuteistojo G. B. gynėjas advokatas A. Jokūbauskas prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl G. B. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir bausmės paskyrimo bei apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl nepakeistos minėtos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies ir G. B. pripažinti kaltu pagal BK 206 straipsnio 1 dalį bei nuteisti jį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Taip pat kasatorius prašo šios bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2012 m. kovo 8 d. ir, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, 66 straipsnio 2 dalimi, į šią bausmę įskaityti 16 MGL (2080 Lt) dydžio baudą, paskirtą Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 7 d. baudžiamuoju įsakymu, ją prilyginant keturioms laisvės atėmimo paroms, ir nustatyti, kad G. B. jam paskirtą bausmę jau yra atlikęs.

33Kasatoriaus nuomone, abiejų instancijų teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, priimti pažeidžiant baudžiamąjį bei baudžiamojo proceso įstatymus, nevertinant įrodymų pagal teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55/2009). Gynėjas, aptardamas apkaltinamojo nuosprendžio nustatomąją dalį, nurodo, kad teismas, pripažindamas, jog vieną veiką bendrai įvykdė visi trys nuteistieji, jiems taikė skirtingą baudžiamąjį įstatymą, t. y. dėl 2008 m. vasario 27 d. įvykdytos veikos, bendrininkaujant visiems trims nuteistiesiems, G. B. veika, kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, o G. D. ir A. J. – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Anot kasatoriaus, tai patvirtina, kad abiejų instancijų teismai netyrė G. B. teisinančių įrodymų ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

34Taip pat kasatorius kritikuoja ir apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl neva pirmosios instancijos teismo padaryto apsirikimo (dėl apgaule įgytos sumos įvardijimo kaip „didelės vertės“), neturinčio įtakos G. B. teisinei padėčiai. Gynėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentų, kad byloje nėra jokių duomenų apie G. B. prisidėjimą sukuriant nusikalstamos veikos schemą dėl keturiasdešimties G. D. ir A. J. tęstinių veikų, kuriomis apgaule įgytas AB „B.“ turtas, ir apie G. B. veikoje buvusią tyčią neatlygintinai užvaldyti paimtą kreditą S. B. vardu ir taip suklaidinti banką. Tai, kad nagrinėjamoje byloje S. B. pripažintas nukentėjusiuoju, patvirtina, jog ir G. B. veikoje nėra sukčiavimo požymių. Dėl to gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai nesilaikė teismų praktikos, suformuotos kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-144/2009, 2K-40/2009, 2K-80/2009. Byloje nesurinkta jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad kasatoriaus ginamasis prisidėjo sukuriant nusikalstamų veikų schemą, pagal kurią jis būtų veikęs apgaule įgyjant AB „B.“ turtą. Šią aplinkybę patvirtina skundžiamo nuosprendžio išvada tik dėl G. D. ir A. J. veikimo kartu visose (40) veikose, jiems turint vieningą neapibrėžtą tyčią, o G. B. to nekvalifikuojant.

35Kasaciniame skunde gynėjas nurodo, kad jo ginamasis ir nukentėjusiuoju pripažintas S. B. dirbo vienoje bendrovėje „G.“, kurioje dirbo dar 12 darbuotojų. Jų atlyginimams bei įmokoms mokėti bankui pagal lizingo sutartį įgyto vilkiko „Mercedes“ reikėjo lėšų. Dėl to G. B. ir S. B. bendrai sutarė ir nusprendė, jog vartojamąją paskolą iš banko paims būtent S. B., lėšos bus panaudotos UAB „G.“ reikmėms ir direktorius G. B. pasirūpins dėl palūkanų mokėjimo bei lėšų grąžinimo bankui pagal šią paskolą. Tačiau G. B. bankui nesuteikė jokios sukčiavimo kvalifikavimui būtinos ir objektyviai tikrovei neatitinkančios informacijos apie S. B. ir net nedalyvavo pasirašant vartojimo kredito sutartį. Gynėjas nurodo, kad skundžiamuose sprendimuose nusikalstamos veikos kvalifikavimui nepagrįstai priskirti tokie G. B. veiksmai kaip „parinkimas asmens kreditui gauti, kuris neatitinka kreditavimo sąlygų“, „įkalbėjimas S. B. sudaryti vartojimo kredito sutartį“ ir „pateikimas (bankui) žinomai tikrovės neatitinkančių duomenų apie S. B. gaunamas pajamas“.

36Kasatorius teigia, kad jo ginamojo parodymus patvirtina duomenys, esantys UAB „G.“ pažymoje apie S. B. gautą atlyginimą atitinkamu laikotarpiu, bei jo (S. B.) sumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų dydžiai. Kartu šie duomenys paneigia skundžiamų sprendimų išvadas, kad G. B. savo naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, turėdamas tikslą jo negrąžinti. Byloje nustatyta, kad pagal S. B. vardu sudarytą kredito sutartį su banku buvo nuolat atsiskaitoma. Kasatorius, nurodydamas grąžinto ir negrąžinto kredito dalis, nurodo, kad būtent G. B. po kredito išdavimo 4-5 mėnesius per G. D. bankui mokėjo palūkanas ir paskolos grąžinimo įnašus. Be to, teisme G. D. patvirtino, kad visai likusiai kredito daliai padengti bei verslui iš G. B. gavo 60 000 Lt. Kasatoriaus teigimu, tai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apgaule įgyti bankui priklausantys 40 000 Lt ir šis pinigų gavimas ne tam tikslui per fiktyviai parinktą kreditavimui asmenį nusikaltimą (sukčiavimą) daro baigtu nuo pinigų įgijimo momento. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 straipsniai)“ išaiškinimu, kasatorius teigia, jog G. B. veikoje nebuvo apgaulės ir tikslo pasisavinti kredito lėšas ir tiesioginės tyčios atlikti kokius nors sukčiavimo veiksmus. Be to, jei paskola pagal kredito sutartį bankui yra negrąžinta, tai ne dėl G. B. kaltės, nes G. D. perduotus pinigus jis įsipareigojo įmokėti į banko sąskaitą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino šių faktinių aplinkybių ir G. B. veiksmus kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus nuomone, toks sprendimas prieštarauja minėto 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 išaiškinimams ir teismų praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-851/2001). Priešingai nei konstatuota apkaltinamajame nuosprendyje, G. B. neįkalbėjo S. B. sudaryti vartojimo kredito sutarties, jokių apgaulės veiksmų nei S. B., nei banko ir jo atstovo A. J. atžvilgiu neatliko. G. B. išankstinio susitarimo su G. D. ir A. J. apgauti banką taip pat nebuvo ir byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Pats S. B. pateikė ir savo parašu patvirtino duomenis, bankui reikalingus priimti sprendimą suteikti paskolą, pats pagal nustatytas procedūras gavo iš banko pinigus, kuriuos savanoriškai perleido G. B., kuris vėliau atliko visus nuo jo priklausančius veiksmus dėl atsiskaitymo su banku. Kasatorius pažymi ir tai, kad jei S. B. nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų, jo ginamajam G. B. taip pat nebūtų galima inkriminuoti nusikalstamos veikos. Tačiau nagrinėjamoje byloje S. B. yra pripažintas nukentėjusiuoju ir jo veikoje jokių nusikaltimo sudėties požymių nenustatyta. Kasatoriaus nuomone, tai patvirtina G. B. inkriminuoto sukčiavimo nepagrįstumą. Dėl to, gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišanalizavo ir nepalygino tarpusavyje visų duomenų, jų nesusiejo į vieningą visumą, nenurodė iš esmės jokių įtikinamų motyvų, kodėl vadovavosi vienais ir atmetė kitus įrodymus, nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių duomenų ir kartais net iš esmės iškreipdamas jų turinį padarė neteisingas išvadas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nesivadovavo teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2009, 2K-61/2007, 2K-P-221/2008).

37Skundo autorius nurodo BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės dydį bei jo vidurkį ir teigia, kad pirmosios instancijos teismo motyvai dėl bausmės skyrimo G. B. yra prieštaringi. Teismas, aptardamas bausmės dydžio skyrimo motyvus, nurodė, kad G. B. skiriama bausmė „žemesnė nei sankcijos vidurkis“, tačiau faktiškai šiam nuteistajam yra paskirta bausmė, kurios dydis yra didesnis nei sankcijos vidurkis, t. y. dveji metai laisvės atėmimo. Kasatoriaus nuomone, jo ginamajam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra nepagrįsta ir neteisinga, į šią bausmę neįskaitytas laikinojo sulaikymo laikas (ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 40-1-00490-11 nuo 2012 m. kovo 8 d. iki 2012 m. rugpjūčio 8 d., pagal Šiaulių apygardos teismo 2012-12-7 nutartį Nr. 1S-1306-300/2012), teismai pažeidė BPK 6 straipsnio 2 dalies, 66 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61/2007).

38Apibendrindamas kasatorius teigia, kad jo ginamojo veikoje nėra požymių nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Gynėjas nurodo, kad jo ginamasis, veikdamas kartu su S. B., skundžiamuose sprendimuose nurodytu laiku iš banko gautą ir iki šiol negrąžintą didesnės nei 150 MGL vertės vartojimo kreditą žemės sklypui įgyti faktiškai panaudojo UAB „G.“ darbuotojų atlyginimams išmokėti bei banko paskolai padengti dėl įgyto vilkiko „Mercedes“. Tai reiškia, kad nuteistieji iš banko gautą paskolą panaudojo ne pagal paskirtį ir nustatytą tvarką. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, G. B. veiką perkvalifikuojant iš BK 182 straipsnio 1 dalies į 206 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 328 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą.

39Atsiliepime į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys prašo atmesti nuteistojo A. J., jo gynėjos advokatės R. Čilinskaitės ir nuteistojo G. B. gynėjo advokato A. Jokūbausko kasacinius skundus. Prokuroro nuomone, visuose kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai ir prašymai yra nepagrįsti. Priešingai nei teigia kasatoriai, abiejų instancijų teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistųjų apeliacinius skundus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino pagrindinius juose išdėstytus teiginius ir argumentus bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, abiejų instancijų teismų sprendimai pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

40Atsiliepime į A. J. gynėjos advokatės R. Čilinskaitės skundą prokuroras pažymi, kad kasatorės nesutikimas su byloje ištirtų įrodymų vertinimu ir teiginiai apie apkaltinamojo nuosprendžio nepagrįstumą bei neįrodytą jos ginamojo kaltę, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Be to, įrodymų vertinimas yra išimtinė bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Proceso dalyviams nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

41Prokuroras nesutinka su gynėjos kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, t. y. kad jos ginamojo veikoje yra požymiai nusikaltimo, numatyto BK 207, o ne BK 182 straipsnyje. Atsiliepime teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, bei tinkamai kvalifikavo nuteistųjų A. J. ir G. D. veiksmus, kaip didelės vertės svetimo turto įgijimą apgaule. Savo sprendimą teismas tinkamai motyvavo ir pagrindė tiek teismų praktika, tiek baudžiamojo įstatymo nuostatomis. Priešingai nei teigia kasatorė, teismas teisingai konstatavo, kad kaltininkų tyčia buvo nukreipta ne į kreditavimo taisyklių pažeidimą ir siekį pažeidžiant šias taisykles gauti paskolą, kuri būtų naudojama paraiškoje nurodytiems tikslams (verslui, tam tikrų daiktų įsigijimui ir pan.), bei sutartyje numatytu laiku ir sąlygomis grąžinama savininkui (bankui), o į nepagrįstą asmeninį praturtėjimą apgaule užvaldant svetimą turtą. Atsiliepime prokuroras, remdamasis teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35/2009), nurodo, kad sukčiavimo dalykas atliekant bankų įstaigų operacijas yra banko paskolų lėšos, jas siekiama įgyti savo ar kitų naudai, o ne verslui. Kreditinio sukčiavimo atveju nusikalstamos veikos dalykas yra paskolų suteikimo tvarka ir sąlygos. Dėl to jis teigia, kad nagrinėjamoje byloje teismai pagal faktines bylos aplinkybes teisingai nustatė nusikalstamos veikos dalyką, nuteistųjų tyčios kryptingumą ir tinkamai kvalifikavo veikas.

42Kartu prokuroras pažymi, kad gynėja nepagrįstai tvirtina, jog kitas nuteistasis (G. D.) neturėjo išankstinės tyčios negrąžinti bankui paskolų, o pinigai buvo skolinami verslui, be to, dalis pinigų buvo grąžinta, o tai, kasatorės nuomone, rodo šio nuteistojo ketinimus pinigus bankui grąžinti. Tačiau prokuroras nurodo, jog nagrinėjamoje byloje buvo padarytas būtent sukčiavimas, o ne kreditinis sukčiavimas, kaip teigia kasatorė, ir tai patvirtina byloje esantys duomenys. Nagrinėjamoje byloje pats skolinimosi būdas, pateikiant melagingą informaciją apie kreditą gaunančius asmenis ir taip panaudojant apgaulę, kuri šiuo atveju buvo esminė turto savininkui apsispręsti dėl paskolos išdavimo, rodo išankstinės tyčios, nukreiptos į svetimo turto užvaldymą, panaudojant apgaulę, buvimą. Taip pat ir skolinimosi mastas (paskolos suteiktos 40 asmenų), ir asmenų, sutinkančių paimti paskolą, paieška užsiėmė ne tik G. D., bet ir kiti asmenys (liudytojų Al. Ž., V. J., E. Š. parodymai). Be to, pradžioje kreditai dar būdavo grąžinami (prokuroro nuomone, greičiausiai iš naujai paimtų kreditų lėšų, siekiant, jog nebūtų anksčiau pastebėta apgaulė ir užkirstas kelias tolesniam pinigų įgijimui apgaule), tačiau vėliau skolos tik augo. Remdamasis šiais duomenimis, prokuroras teigia, kad buvo sugalvota ir veikė neteisėta „piramidės principu” pagrįsta banko pinigų pasisavinimo schema, kai, norint imituoti tariamai teisėtus ketinimus, pinigų dalis už pirmiau paimtas paskolas grąžinama, siekiant ilgiau paslėpti nusikalstamos veiklos pėdsakus. Atsiliepime teigiama, kad nuteistųjų turėtą išankstinį nusikalstamą ketinimą negrąžinti paimtų pinigų patvirtina ir paties nuteistojo A. J. veiksmai ir parodymai. Pastarasis, siekdamas kuo ilgiau nuslėpti savo ir bendrininko G. D. įvykdytas nusikalstamas veikas, pradėjus aiškėti apie vėluojantį paimtų kreditų grąžinimą, nors ir žinodamas, kad G. D. neturi pakankamų pajamų ar turto (nes negalėjo paimti kreditų savo vardu), atgalinėmis datomis surašė paimtų kreditų laidavimo sutartis, kuriose kaip laiduotojas buvo nurodomas G. D., nors pats A. J. puikiai suprato ir žinojo, kad toks laiduotojas yra netinkamas ir niekaip negalėtų garantuoti kreditų grąžinimo. Prokuroras mano, kad tokių laidavimo sutarčių surašymo tikslas buvo kuo ilgiau užvilkinti laiką, per kurį nebūtų išsiaiškintos nusikalstamos veikos, tačiau jokiu būdu neparodo teigiamų A. J. ir G. D. ketinimų.

43Kartu atsiliepime nesutinkama su kasatorės skundo argumentu, kad A. J., būdamas banko atstovu ir asmeniu priimančiu galutinius sprendimus dėl paskolų išdavimo, galėjo panaudoti apgaulę ir taip apgauti pats save. Prokuroras pažymi, kad pinigai, kuriuos panaudodami apgaulę užvaldė nuteistieji, buvo ne A. J., o banko turtas. Jis tik einamų pareigų pagrindu turėjo teisę priimti vienus ar kitus sprendimus dėl šio turto naudojimo. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad būtent A. J. buvo svarbi grandis šioje sukčiavimo schemoje, nes jis priiminėjo galutinius sprendimus dėl kreditų išdavimo ir be jo sprendimo tokie abejotini kreditai negalėjo būti išduodami. Iš liudytojų I. K., V. Š. ir nuteistojo G. D. parodymų matyti, kad būtent A. J. aktyviai veikė, vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą, – duodavo pavaldiems banko darbuotojams nurodymus dėl vienokių ar kitokių sprendimų ar dokumentų užpildymo. Taip pat jis ir pats tiesiogiai dalyvavo išduodant kreditus G. D. surastiems asmenims (liudytojų K. K., V. M., G. S. parodymai), ėmėsi priemonių, kad nusikalstami veiksmai ilgiau nepaaiškėtų (laidavimo sutarčių su G. D. sudarymas), ir gaudavo už tai neteisėtą atlygį. Be to, teismai dėl A. J. kaltės rėmės ne tik G. D. parodymais, kurie buvo vertinami lyginant juos su kita bylos medžiaga, kuri tokius parodymus patvirtino, o parodymus (dėl verslo su žemės sklypais), kurių nepatvirtino kiti byloje esantys duomenys, teismai pagrįstai atmetė. Todėl kasatorės teiginiai, kad G. D. parodymai yra „šmeižiantys“ jos ginamąjį, nėra įrodymų šaltinis ir jais teismai remtis negalėjo, yra nepagrįsti ir atmestini. Priešingai nei teigia kasatorė, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad A. J. veiksmai kaip piktnaudžiavimas tarnyba pagal BK 228 straipsnio 2 dalį kvalifikuoti tinkamai ir nesutikti su tokia veiksmų kvalifikacija nėra pagrindo. Bylą nagrinėję teismai teisingai įvertino bylos duomenis, patvirtinančius, kad A. J. piktnaudžiavo siekdamas turtinės naudos ir ją gavo.

44Prokuroras teigia ir tai, kad gynėjos skundo teiginiai apie netinkamai išnagrinėtą apeliacinį skundą, pažeidžiant BPK reikalavimus, taip pat yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal kasatorės ginamojo apeliacinį skundą, išnagrinėjo ir įvertino pagrindinius šio skundo teiginius ir argumentus, motyvuotai atmetė nuteistojo prašymus, o priimtus sprendimus grindė teisme ištirtais duomenimis ir juos pakankamai motyvavo. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas netinkamai.

45Atsiliepime į nuteistojo A. J. kasacinį skundą prokuroras teigia, kad ir šio skundo argumentai apie neva neįrodytą sukčiavimo požymį – apgaulę yra nepagrįsti. Taip pat šiame skunde nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, palikęs nenagrinėtą banko civilinį ieškinį ir pripažinęs ieškovui dėl ieškinio dydžio teisę kreiptis civilinio proceso tvarka, konstatavo, jog nebuvo padaryta žala, dėl to, nuteistojo A. J. nuomone, nesant civilinio ieškinio, nėra pagrindo teigti apie žalos padarymą ir nusikaltimo sudėties buvimą. Prokuroras pažymi, kad tai, jog nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo buvo paliktas nenagrinėtas, niekaip nepaneigia, jog buvo padaryta žala ir nukentėjęs asmuo patyrė teismų sprendimuose nurodytą žalą dėl kaltininko ir jo bendrininkų tyčinių kaltų veiksmų. Be to, ieškinio palikimas nenagrinėto neužkerta kelio ateityje ieškovui dėl patirtos žalos atlyginimo kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka ir niekaip nepaneigia nusikalstamais veiksmais padarytos žalos fakto.

46Atsiliepime į nuteistojo G. B. gynėjo advokato A. Jokūbausko kasacinį skundą prokuroras teigia, kad skundo teiginiai apie netinkamai išnagrinėtą kasatoriaus apeliacinį skundą ir neatsakytus esminius apeliacinio skundo argumentus yra atmestini kaip nepagrįsti. Prokuroras nurodo, kad kasatoriaus ginamasis nuteistas už vienos nusikalstamos veikos padarymą kartu su G. D. ir A. J., dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pasisakė, kodėl atmeta ir nevertina apeliacinio skundo argumentų dėl sukčiavimo stambiu mastu. Be to, priešingai nei teigia gynėjas kasaciniame skunde, skundžiamoje nutartyje teismas pasisakė, kodėl laiko įrodyta, kad G. B. veiksmuose yra požymiai nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio l dalyje. Gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad G. B. veiksmuose nebuvo apgaulės, nes paimtą paskolą jis ruošėsi grąžinti, dalį paskolos grąžino, o dalis nebuvo grąžinta dėl to, kad 60 000 Lt perdavė G. D., kuris ir turėjo grąžinti paskolą, bet negrąžino. Prokuroras teigia, kad būtent tokie nuteistojo G. B. veiksmai parodo jo tyčios turinį ir tai, kad jis nesiruošė grąžinti visos paskolos. Nors turėdamas pakankamai pinigų bei, anot jo, turėdamas sąžiningus ketinimus grąžinti paimtą paskolą, jis nesiėmė priemonių banko paskolai padengti, o pinigus perdavė G. D.. Tokie kasatoriaus ginamojo veiksmai tik parodo, jog visos paskolos sumos jis grąžinti nesiruošė. Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šio nuteistojo veiksmus pagal BK 182 straipsnį, paskyrė teisingą bausmę, o apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo apeliacinius skundus ir pagrįstai tenkino juos iš dalies. Atsiliepime, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nurodoma, kad kasacinio skundo argumentai dėl G. B. veikos perkvalifikavimo į BK 206 straipsnio l dalį turi būti palikti nenagrinėti.

47Atsiliepime į kasacinius skundus civilinio ieškovo „B.“ atstovė advokatė Gintarė Olšauskaitė prašo visus kasacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

48Civilinio ieškovo atstovė atsiliepime į nuteistojo A. J. kasacinį skundą teigia, kad teismo sprendimą pripažinti AB „B.“ teisę į ieškinio patenkinimą ir klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka nuteistasis nepagrįstai vertina kaip aplinkybę, patvirtinančią, jog bankui nebuvo padaryta žala, ir tai kartu reiškia, jog jis (nuteistasis) nepadarė nusikalstamų veikų. Atsiliepime teigiama, kad teismai teisingai ir pagrįstai nustatė, kad nuteistasis A. J. padarė nusikalstamas veikas, civiliniam ieškovui buvo padaryta žala, įvertino tarp nusikalstamos veikos ir atsiradusios žalos esantį priežastinį ryšį bei pripažino civiliniam ieškovui teisę į civilinio ieškinio patenkinimą. Aptardama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos („Teismų praktika“ Nr. 29) nuostatas, atstovė nurodo, kad nagrinėjamoje byloje civilinio ieškinio pagrįstumo klausimas jau buvo išspręstas baudžiamojoje byloje, t. y. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, todėl nuteistasis nepagrįstai teigia, jog teismas pripažino, kad žala civiliniam ieškovui AB „B.“ nebuvo padaryta. Kartu atstovė pažymi, kad civilinis ieškinys tenkinamas tik nustačius nusikalstamos veikos padarymo faktą, o ne atvirkščiai. Dėl to kasatoriaus argumentai, kad byloje neapskaičiuotas tikslus žalos dydis ir dėl to klausimas dėl civilinio ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, reiškia, jog AB „B.“ nepadaryta žala ir tai, kad jis nepadarė ir nusikalstamų veikų, yra visiškai nepagrįsti ir nelogiški.

49Atsiliepime į nuteistojo A. J. gynėjos advokatės R. Čilinskaitės kasacinį skundą AB „B.“ atstovė nurodo, kad kasatorė kasacine tvarka neskundžia apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kuria bankui pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Dėl to atsiliepime teigiama, kad kasatorės kasaciniame skunde iš esmės yra pripažįstama, kad, jei A. J. padarė nusikalstamas veikas, teismas pagrįstai pripažino civiliniam ieškovui AB „B.“ teisę į civilinio ieškinio patenkinimą. Nors byla dėl civilinio ieškinio dydžio yra perduota nagrinėti civilinio proceso tvarka, tačiau civilinio ieškovo atstovė atsiliepime, pažymėdama BPK 115 straipsnio 3 dalies nuostatas, nurodo, kad BPK nenumatyta civilinio ieškovo pareiga prieš kreipiantis dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje išnaudoti visas civilinės teisės gynybos priemones, kaip ir nenumatytas pagrindas civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje atmesti ar palikti nenagrinėtą, nes dėl ieškinio patenkinimo nebuvo kreiptasi civiline tvarka. Tik ieškinį pareiškiančiam asmeniui palikta teisė spręsti, ar ieškinį pareikšti baudžiamojoje byloje ar ne, ir ar ieškinį pareikšti civiline tvarka, kai bus baigta nagrinėti baudžiamoji byla. Nagrinėjamoje byloje civilinis ieškovas teisę į kreditų, palūkanų ir delspinigių grąžinimą įgijo suėjus kreditų grąžinimo terminui, o ne būtų įgijęs, jei būtų kreipęsis į teismą civiline tvarka dėl negrąžintų kreditų išieškojimo. Dėl to kasatorės argumentai, kad žala atsirastų tik nepavykus išieškoti negrąžintų sumų, yra visiškai nepagrįsti. Be to, pinigų sumos pagal vartojimo kredito sutartis buvo išmokėtos ir yra negrąžintos, todėl AB „B.“ jau yra patyręs žalą ir priverstinis skolos išieškojimas civiline tvarka nekeistų kredito negrąžinimo fakto.

50Atsiliepime pažymima ir tai, kad civiline tvarka kreiptis dėl išieškojimo pagal vartojimo kredito sutartis, kai šios sutartys sudarytos turint nusikalstamus tikslus ir darant nusikalstamas veikas, yra netikslinga, nes pagal tokias sutartis išieškoti negrąžintas sumas būtų neįmanoma. Atstovė nurodo, kad tokios sutartys iš esmės prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, yra niekinės ir negaliojančios nuo jų sudarymo momento. Dėl to nagrinėjamoje byloje civiliniam ieškovui buvo tikslinga ieškinį pareikšti baudžiamojoje byloje ir reikalauti žalos atlyginimo iš nusikalstamas veikas padariusių asmenų. Be to, po apeliacinės instancijos teismo nutarties ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir visiems vartojimo kreditų gavėjams. Dėl to paaiškėjus, kad nusikalstamas veikas darė ne tik jau nuteisti asmenys, bet ir vartojimo kreditų gavėjai, žala neabejotinai būtų priteista solidariai ir iš vartojimo kreditų gavėjų.

51Nuteistojo gynėjos kasacinio skundo teiginys, kad civilinis ieškovas patirtų žalą tik nepavykus išieškoti iš vartojimo kredito sutartyse nurodytų kredito gavėjų, prieštarauja bendriesiems teisės principams ir pažeidžia baudžiamosios teisės keliamus tikslus. Atstovė pažymi, kad paaiškėjus, jog vartojimo kredito sutartyse kaip kredito gavėjai nurodyti asmenys nedalyvavo nusikalstamų veikų padaryme, reikalavimas jiems vieniems atlyginti nuteistųjų nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, o pastarieji dėl to būtų atleisti nuo atsakomybės, būtų neteisėtas ir leistų asmenims, padariusiems nusikaltimus, iš savo nusikalstamos veikos turėti turtinės naudos. Taip pat ji teigia, kad paaiškėjus, jog nuteistieji ir vartojimo kredito sutartyse nurodyti kreditų gavėjai nusikalstamas veikas padarė bendrai, šių asmenų atsakomybė už žalą būtų solidari ir tai jokiu būdu nešalintų jau nuteistų asmenų atsakomybės ir pareigos atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą žalą. Kartu atstovė pažymi, kad civilinis ieškovas nesiima spręsti ir neturi teisės spręsti, ar buvo padarytos nusikalstamos veikos ir kieno nusikalstamais veiksmais AB „B.“ buvo padaryta žala. Civilinis ieškovas tik reikalauja, kad nustačius, jog buvo padarytos nusikalstamos veikos ir jas padariusius asmenis, šie atlygintų AB „B.“ padarytą žalą, t. y. grąžintų nusikalstamais veiksmais pasisavintas sumas ir atlygintų negautas pajamas.

52Civilinio ieškovo atstovė atsiliepime į nuteistojo G. B. gynėjo advokato A. Jokūbausko kasacinį skundą nurodo, kad šiame kasaciniame skunde neginčijamas civilinio ieškinio pagrįstumas ir civiliniam ieškovui padarytos žalos faktas. Šis kasatorius tik prašo pakeisti jo ginamojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Dėl to AB „B.“ atstovė atsiliepime atsikirtimų dėl tokių šio kasacinio skundo argumentų neteikia.

53Nuteistojo A. J., jo gynėjos advokatės Rūtos Čilinskaitės ir nuteistojo G. B. gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

54Dėl esminių BPK reikalavimų pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą pirmąja instancija ir apeliacine tvarka

55Apeliacine tvarka ši byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo A. J. ir nuteistojo G. B. gynėjo apeliacinius skundus. Skunduose prašoma panaikinti A. J. ir G. B. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir abu nuteistuosius išteisinti. Apelianto prašymas priimti priešingą procesinį sprendimą – panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį – nustato pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas, t. y. tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti visa apimtimi. Tikrindamas bylą pagal tokį apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, ar tinkamai jas teisiškai įvertino, ar nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų tiriant įrodymus, surašant nuosprendį. A. J. apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad teismas neteisingai vertino bylos aplinkybes, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – nuteisė A. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, nors nė vieno iš šių nusikaltimų jis nėra padaręs. Anot šio apelianto, byloje neįrodyta, kad jis bendrininkavo su G. D.. A. J. apeliaciniame skunde pažymi, kad pagal bylos medžiagą būtent jis priiminėjo sprendimus dėl vartojimo kreditų teikimo sutarčių sudarymo, todėl negalima teigti, kad jis kartu su G. D. panaudojo apgaulę prieš save. A. J. tvirtina, kad G. D. su kreditų gavėjais panaudojo apgaulę prieš jį, dėl to jis ir priėmė sprendimus dėl kreditų išdavimo.

56Atsakydamas į esminius nuteistojo A. J. ir nuteistojo G. B. gynėjo apeliacinių skundų argumentus apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu abu kaltinamieji, dėl kurių paduoti apeliaciniai skundai, pagrįstai pripažinti kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų. Aptardama A. J. apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto jo nuteisimo už sukčiavimą (BK 182 straipsnio 2 dalis), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundžiamoje nutartyje išdėstė teisės doktrinoje ir teismų praktikoje suformuluotus sukčiavimo esminius požymius: kad tai apgaulė, kad ji naudojama prieš turto savininkus ar teisėtus valdytojus ir t. t., o dėl paties A. J. į nutartį įrašė tokį sakinį: „A. J. veiksmai pagrįstai vertinami kaip sukčiavimas, kadangi nustatyta ir įrodyta, kad jo tyčia siejama su jo užimamomis pareigomis ir tarnybine atsakomybe“. Apie tai, kokią apgaulę ir prieš kokį asmenį (turto savininką ar asmenį, kurio teisėtame valdyme esantis turtas buvo apgaule užvaldytas) A. J. panaudojo, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepasisakyta. Todėl į aptariamą esminį apeliacinio skundo argumentą liko neatsakyta, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

57Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad teisėjų kolegija nenustatė, jog byloje ikiteisminio tyrimo ir jos teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų. Remdamasis šia išvada ir išvada apie pagrįstą apeliantų nuteisimą už jiems inkriminuotus nusikaltimus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ir priėmė sprendimą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą, išskyrus jo dalį, kurioje buvo išspręstas civilinis ieškinys. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad abi šioje pastraipoje paminėtos išvados prieštarauja bylos medžiagai.

58Iš byloje esančio 2011 m. birželio 22 d. surašyto kaltinamojo akto ir iš 2012 m. kovo 27 d. surašyto prokuroro prašymo kaltinimą pakeisti matyti, kad A. J. buvo kaltinamas tuo, jog jis apgaule kito naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. A. J. inkriminuota 40 nusikaltimų, kaltinime nurodant, kad apgaule užvaldytas turtas iki jo užvaldymo priklausė vartojamuosius kreditus gavusiems asmenims. Dėl to šie asmenys byloje buvo pripažinti nukentėjusiaisiais, nutarimuose nurodant, kad jiems buvo padaryta turtinės žalos (dauguma atvejų konkretaus žalos dydžio nenurodant). Tiek kaltinamajame akte, tiek prašyme pakeisti kaltinimą nurodyta, kad žalos padaryta ir AB „B.“ (mažesnio nei fiziniam asmeniui dydžio), neįvardijant, dėl ko ta žala bankui atsirado. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog A. J., veikdamas bendrai su G. D., apgaule užvaldė turtą, kuris priklausė ne nukentėjusiesiems, o AB „B.“. Taip teismas savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktinę aplinkybę pakeitė iš esmės skirtinga. BPK 255 straipsnio, reglamentuojančio nagrinėjimo teisme ribas, ir 256 straipsnio, nustatančio kaltinimo pakeitimo teisme tvarką, nuostatos nesuteikia teismui teisės savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Teismas savo iniciatyva gali keisti tik nusikalstamos veikos kvalifikavimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Todėl padaręs tokį pakeitimą, teismas pažeidė minėtų BPK normų nuostatas. Tai esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes jis sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Šio pažeidimo nenustatęs apeliacinės instancijos teismas pats pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

59Viena iš pirmosios instancijos teismo pareigų tiek bylos parengimo nagrinėti teisme, tiek teisminio nagrinėjimo stadijoje patikrinti, ar tinkamai surašytas kaltinamasis aktas, ar tai netrukdo nagrinėti bylos (BPK 234, 254 straipsniai). Iš bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje teismas tokios pareigos neatliko.

60Iš BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktų nuostatų išplaukia, kad kaltinamajame akte turi būti nurodytos ne bet kokios, o būtent inkriminuojamų veikų padarymo aplinkybės, veikų aprašymas negali būti prieštaringas, jis turi atitikti inkriminuojamų BK straipsnių dispozicijas. A. J. pareikštas kaltinimas šių reikalavimų akivaizdžiai neatitinka. Tai matyti iš A. J. pareikšto kaltinimo turinio. Tiek pirminiame, tiek pakeistame kaltinime A. J. kaltinamas keturiasdešimties nusikaltimų padarymu. Visi jie apibūdinami identiškai. Todėl paanalizuosime tik vieną iš jų. Kaltinamajame akte pirmasis iš A. J. inkriminuojamų nusikaltimų apibūdinamas taip:

61„A. J. įtariamas tuo, kad piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekiant turtinės naudos, apgaule kito naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: veikdamas bendrai su G. D., siekdamas G. D. naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2006 m. gruodžio 28 d., G. D. apgaule įkalbėjus Ž. As. sudaryti vartojimo kredito sutartį ir, piktnaudžiaudami Ž. As. pasitikėjimu, AB „B.“ ( - ) klientų aptarnavimo skyriaus patalpose, esančiose ( - ), A. J., dirbdamas AB „B.“ ( - ) klientų aptarnavimo skyriaus viršininku, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekiant turtinės naudos, pažeisdamas 2004 m. gruodžio 31 d. AB „B.“ valdybos posėdžio protokolu Nr. 28 patvirtintų Vartojimo kreditų teikimo tvarkos 13, 14, 15, 23, 24, 30, 31 p., 2006 m. gruodžio 28 d. turėdamas AB „B.“ įgaliojimus, paprašytas G. D., kuris pateikė žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie Ž. As. gaunamas pajamas, apgaule, remdamasis šiais pateiktais žinomai tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie Ž. As. gaunamas pajamas, pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2006-6382-18 38 000 Lt sumai su Ž. As., žinodamas, kad jam kreditas negali būti suteiktas, ir šios sutarties pagrindu tą pačią dieną AB „B.“ ( - ) klientų aptarnavimo skyriuje G. D. pasiėmė 38 000 Lt, tokiu būdu bendrais veiksmais su G. D., pastarojo naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimą Ž. As. priklausantį turtą – 38 000 Lt, padarydamas AB „B.“ 12 580,89 Lt turtinę žalą, bei dėl tokių valstybės tarnautojui prilyginto asmens – AB „B.“ ( - ) klientų aptarnavimo skyriaus viršininko A. J. veiksmų juridinis asmuo – AB „B.“ patyrė didelę turtinę ir neturtinę žalą, nes tyčiniais ir neteisėtais savo veiksmais, pažeisdamas teisės aktus, sumenkino institucijos – AB „B.“ autoritetą visuomenėje bei diskreditavo jos vardą.“

62Kaltinamajame akte nurodyta, kad atsakomybė už nurodytus veiksmus numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje.

63Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo (sukčiavimo) esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui, turtinei teisei įgyti, turtinei prievolei išvengti ar jai panaikinti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui (ar kitam asmeniui) manydamas, kad šis turi teisę ją gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Apgaulė reiškiasi įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes, nutylint jų apsisprendimui esmines aplinkybes ir pan. Iš pacituoto nusikalstamų veikų aprašymo kaltinamajame akte matyti, kad šiuo atveju buvo užvaldyti Ž. As. priklausę 38 000 Lt, o AB „B.“ buvo padaryta 12 580,89 Lt turtinė žala. Tačiau kaltinamajame akte nenurodyta tos žalos atsiradimo priežastis (jos padarymo būdas). Veikų aprašyme nurodyta, kad kaltinamieji Ž. As. turtą užvaldė apgaule ir piktnaudžiaudami jo pasitikėjimu, įkalbėję pasirašyti vartojimo kredito sutartį. Kaltinime nurodyta, kad A. J. ir G. D. veikė bendrai, tačiau tas Ž. As. įkalbėjimas priskiriamas vienam G. D.. Iš veikų aprašymo matyti, kad ir pati vartojamojo kredito sutartis buvo pasirašyta apgaule. Būtų panašu, kad ta apgaulė pasireiškė tuo, jog G. D. apgavo sutartį pasirašiusius banko darbuotojus, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie Ž. As. pajamas, tačiau tame pačiame veikų aprašyme nurodyta, kad sutartį banko vardu pasirašė A. J. (dėl einamų pareigų turėdamas tam banko įgaliojimus), kuris buvo G. D. bendrininkas ir kuriam buvo žinoma, jog duomenys apie Ž. As. pajamas neatitinka tikrovės, kad dėl to paskolos Ž. As. suteikti negalima. Todėl lieka nesuprantama, kodėl vartojimo kredito sutartis buvo pasirašyta apgaule, kodėl toks veiksmas vadinamas sukčiavimu. Juo labiau kad tame pačiame veikų aprašyme nurodoma, jog A. J. piktnaudžiavo tarnyba, siekdamas turtinės naudos (kokia konkrečiai ta nauda, kaip ją A. J. tikėjosi gauti ar gavo, kaltinime nenurodyta, t. y. ši kaltinimo dalis deklaratyvi), t. y. elgėsi priešingai, nei reikalavo tarnybos interesai. Paisydamas tarnybos interesų jis turėjo paskolos Ž. As. nesuteikti, o pasielgė priešingai – tą paskolą suteikė. Taip A. J. neteisėtai perleido jam patikėtą banko turtą Ž. As.. Teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėtas neatlygintinas turto perleidimas kitiems asmenims yra ne sukčiavimas, (BK 182 straipsnis), o kaltininkui patikėto turto iššvaistymas (BK 184 straipsnis).

64Pateikta analizė patvirtina, kad iš kaltinime išdėstyto veikų aprašymo neįmanoma spręsti, kas, ką ir kaip apgavo, užvaldydamas svetimą turtą, kaip atsirado žala bankui, kodėl aprašyti veiksmai teisiškai įvertinti kaip BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sutaptis.

65Nesuprantamas, nelogiškas ir prieštaringas veikų aprašymas kaltinamajame akte ne tik neatitinka BPK, bet ir akivaizdžiai trukdo teismui nagrinėti bylą. Šių aplinkybių nepaisydamas, nagrinėdamas bylą bei priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas bandė kaltinamojo akto trūkumus šalinti, neteisėtai pakeisdamas kaltinime nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis (be jau paminėto turto savininko pakeitimo teismas savo iniciatyva nurodė ir žalos bankui padarymo būdą – kad ji atsirado dėl dalies kredito negrąžinimo), priimdamas nutartį pranešti prokurorui, kad vartojamuosius kreditus paėmę asmenys gali būti nuteistųjų bendrininkai, padėję jiems apgaule užvaldyti svetimą turtą. Laikydamasis BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostatų, pirmosios instancijos teismas turėjo tinkamai įvertinti kaltinamąjį aktą ir priimti atitinkamą procesinį sprendimą. To nepadaręs, teismas minėtas nuostatas pažeidė, padarydamas esminį BPK reikalavimų pažeidimą. Šio pažeidimo nenustatęs, apeliacinės instancijos teismas pažeidė reikalavimą, kuris yra išdėstytas BPK 320 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje. Jo esmė ta, kad apeliacinės instancijos teismas visais atvejais turi patikrinti, ar nebuvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų, ar tai neturėjo neigiamos įtakos ne tik apeliantui, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems.

66Šioje nutartyje išanalizuoti BPK reikalavimų pažeidimai, kuriuos padarė apeliacinės instancijos teismas, yra esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą. Todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 383 straipsnis). Byla apeliacine tvarka iš naujo nagrinėtina ne tik pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą, bet ir pagal nuteistojo G. B. gynėjo apeliacinį skundą, t. y. visa apimtimi, nes byloje nuteisti visi trys asmenys buvo kaltinami bendrininkavimu. Tai reiškia, kad pažeidimai, nustatyti nagrinėjant A. J. kasacinį skundą, liečia ir kitus nuteistuosius.

67Priimant procesinį sprendimą perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kiti kasacinių skundų argumentai paliekami nenagrinėti, nes BPK 386 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.

68Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Nutarė

69Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu... 4. G. B. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems... 5. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir G. D., tačiau ši nuosprendžio dalis... 6. Iš nuteistųjų G. D. ir A. J. solidariai priteista civiliniam ieškovui AB... 7. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013... 8. Teisėjų kolegija,... 9. A. J. nuteistas už tai, kad piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekdamas... 10. Žinodamas, kad jiems kreditas negali būti suteiktas, šių sutarčių... 11. G. B. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrai su G. D. ir A. J., siekdamas... 12. Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti abiejų instancijų... 13. Kasatoriaus nuomone, abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti, nes... 14. Kartu kasatorius mano, kad bylą išnagrinėjo šališkas apeliacinės... 15. Kasaciniame skunde nuteistasis, nurodydamas Lietuvos Respublikos civilinio... 16. Kasaciniu skundu nuteistojo A. J. gynėja advokatė R. Čilinskaitė prašo... 17. Kasatorės nuomone, abiejų instancijų teismai nenurodė motyvų,... 18. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad jos... 19. Gynėja mano, kad byloje surinkti įrodymai leidžia pagrįstai teigti, jog G.... 20. Skunde nurodoma ir tai, kad teismai neteisingai vertino laidavimo sutarčių,... 21. Gynėja ginčija ir teismų išvadą, kad paskolų išdavimo metu bankui ar A.... 22. Liudytoja I. U. teisme parodė, kad banke pažeidimai buvo pastebėti pagal... 23. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai padaryta veika susijusi su tam... 24. Kartu gynėja teigia, kad bankas veiksmus atlieka ir sprendimus priima per savo... 25. Kasatorė nurodo, kad teismų praktikoje, net ir pripažįstant, jog buvo... 26. Taip pat gynėja nurodo, kad, teismų praktikoje taikant BK 228 straipsnį,... 27. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kad kasatorės ginamasis būtų... 28. Kartu kasatorė teigia, kad teismai neteisingai vertino nuteistojo G. D.... 29. Nurodydama vieną iš baudžiamosios atsakomybės pagal BK 228 straipsnio 2... 30. Kasatorė, vadovaudamasi teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje... 31. Taip pat kasatorė teigia, kad nagrinėjamoje byloje pažeistas išsamaus... 32. Kasaciniu skundu nuteistojo G. B. gynėjas advokatas A. Jokūbauskas prašo... 33. Kasatoriaus nuomone, abiejų instancijų teismų sprendimai yra nepagrįsti ir... 34. Taip pat kasatorius kritikuoja ir apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl... 35. Kasaciniame skunde gynėjas nurodo, kad jo ginamasis ir nukentėjusiuoju... 36. Kasatorius teigia, kad jo ginamojo parodymus patvirtina duomenys, esantys UAB... 37. Skundo autorius nurodo BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės... 38. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad jo ginamojo veikoje nėra požymių... 39. Atsiliepime į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės... 40. Atsiliepime į A. J. gynėjos advokatės R. Čilinskaitės skundą prokuroras... 41. Prokuroras nesutinka su gynėjos kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo... 42. Kartu prokuroras pažymi, kad gynėja nepagrįstai tvirtina, jog kitas... 43. Kartu atsiliepime nesutinkama su kasatorės skundo argumentu, kad A. J.,... 44. Prokuroras teigia ir tai, kad gynėjos skundo teiginiai apie netinkamai... 45. Atsiliepime į nuteistojo A. J. kasacinį skundą prokuroras teigia, kad ir... 46. Atsiliepime į nuteistojo G. B. gynėjo advokato A. Jokūbausko kasacinį... 47. Atsiliepime į kasacinius skundus civilinio ieškovo „B.“ atstovė... 48. Civilinio ieškovo atstovė atsiliepime į nuteistojo A. J. kasacinį skundą... 49. Atsiliepime į nuteistojo A. J. gynėjos advokatės R. Čilinskaitės kasacinį... 50. Atsiliepime pažymima ir tai, kad civiline tvarka kreiptis dėl išieškojimo... 51. Nuteistojo gynėjos kasacinio skundo teiginys, kad civilinis ieškovas patirtų... 52. Civilinio ieškovo atstovė atsiliepime į nuteistojo G. B. gynėjo advokato A.... 53. Nuteistojo A. J., jo gynėjos advokatės Rūtos Čilinskaitės ir nuteistojo G.... 54. Dėl esminių BPK reikalavimų pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą... 55. Apeliacine tvarka ši byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo A. J. ir... 56. Atsakydamas į esminius nuteistojo A. J. ir nuteistojo G. B. gynėjo... 57. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad teisėjų... 58. Iš byloje esančio 2011 m. birželio 22 d. surašyto kaltinamojo akto ir iš... 59. Viena iš pirmosios instancijos teismo pareigų tiek bylos parengimo nagrinėti... 60. Iš BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktų nuostatų išplaukia, kad kaltinamajame... 61. „A. J. įtariamas tuo, kad piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekiant... 62. Kaltinamajame akte nurodyta, kad atsakomybė už nurodytus veiksmus numatyta BK... 63. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo... 64. Pateikta analizė patvirtina, kad iš kaltinime išdėstyto veikų aprašymo... 65. Nesuprantamas, nelogiškas ir prieštaringas veikų aprašymas kaltinamajame... 66. Šioje nutartyje išanalizuoti BPK reikalavimų pažeidimai, kuriuos padarė... 67. Priimant procesinį sprendimą perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine... 68. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 69. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013...