Byla 2K-7-388/2007

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Josifo Tomaševičiaus (pirmininkas), Vytauto Piesliako, Aldonos Rakauskienės, Prano Kuconio, Valerijaus Čiučiulkos, Olego Fedosiuko ir Benedikto Stakausko (pranešėjas), sekretoriaujant R. Bartulienei, dalyvaujant prokurorui G. Paškevičiui, gynėjui advokatui V. Blažiui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo bylą pagal nuteistųjų V. P. ir K. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

2V. P. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį ne vėliau kaip iki 2007 m. gruodžio 31 d. atlyginti civiliniam ieškovui UAB „Olegas ir sūnus“ padarytą turtinę žalą, dirbti, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

3K. P. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį ne vėliau kaip iki 2007 m. gruodžio 31 d. atlyginti civiliniam ieškovui UAB „Olegas ir sūnus“ padarytą turtinę žalą, dirbti, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

4Iš V. P. ir K. P. priteista: solidariai 66 522,11 Lt civiliniam ieškovui UAB „Olegas ir sūnus“ turtinei žalai atlyginti, iš kiekvieno po 2500 Lt civilinio ieškovo turėtoms advokato išlaidoms padengti.

5Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nuosprendis, kuriuo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalis dėl BK 75 straipsnio taikymo K. P. ir V. P. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Į V. P. skirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2004 m. spalio 13 iki 15 d. Iš nuteistųjų solidariai priteistas turtinės žalos atlyginimas UAB „Olegas ir sūnus“ sumažintas iki 52 522,11 Lt.

6Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimus,

Nustatė

7V. P. ir K. P. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, iššvaistė jiems patikėtą didelės vertės svetimą turtą: pagal 2003 m. gegužės 21 d. sudarytą transporto priemonės nuomos sutartį, kurią pasirašė tuometinis UAB „Lukedus“ komercijos direktorius V. P., UAB „Lukedus“, atstovaujama jos direktoriaus K. P., iš UAB „Olegas ir sūnus“ vieneriems metams išsinuomojo 50 072 Lt vertės automobilį „Peugeot 607“ ( - ), kuris nuteistiesiems buvo patikėtas nuo 2003 m. gegužės 23 d. iki 2004 m. gegužės 23 d. Bendrai veikdami nuteistieji automobilio nuomotojui negrąžino, jį nenustatytomis aplinkybėmis perdavė nenustatytiems asmenims, taip iššvaistė UAB „Olegas ir sūnus“ priklausantį didelės vertės turtą.

8Kasaciniu skundu nuteistieji K. P. ir V. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nuosprendį, juos išteisinti. Nurodo, kad BK 184 straipsnio 2 dalies nusikaltimą kvalifikuojantis požymis – didelės vertės svetimo turto iššvaistymas, o pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, automobilio vertę 50 072 Lt, įrodymų netyrė. Nebuvo atsižvelgta net į tai, kad dar iki automobilio nuomos juo buvo naudojamasi, dėl to sumažėjo jo vertė. Kasatorių nuomone, automobilis – tai daiktas, kurio negalima iššvaistyti, o tik prarasti ar perleisti kitiems. Teismas, pasitenkinęs konstatavimu, kad automobilis buvo iššvaistytas, šios aplinkybės netyrė ir pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Skunde išreiškiama nuomonė, kad nuteistiesiems galėjo kilti tik civilinė, o ne baudžiamoji atsakomybė, o teismo teiginys, kad civiliniai santykiai perėjo į baudžiamuosius, yra nepagrįstas. Kasatoriai teigia, kad prokuroras apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos nuosprendžio dalį, kuria jiems, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrinęs skundžiamos nuosprendžio dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir pagal BPK 326 straipsnį panaikinęs minėtą nuosprendžio dalį, privalėjo bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, o ne spręsti BK 62 straipsnio taikymo klausimą, nors apeliaciniame skunde to nebuvo prašoma; taip teismas pablogino nuteistųjų padėtį ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatas.

9Kasacinis skundas atmestinas.

10Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį

11

12BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 (toliau – Nutarimas) 9 punkte išaiškino, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma, nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. BK 184 straipsnio 2 dalies prasme atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio turto ar turtinės teisės iššvaistymą atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais tam turtui. Byloje nustatyta, kad V. P., būdamas UAB „Lukedus“ komercijos direktorius, ir K. P., būdamas šios bendrovės direktorius ir vienintelis akcininkas, pagal 2003 m. gegužės 21 d. transporto priemonės nuomos sutartį metams iš UAB „Olegas ir sūnus“ išsinuomojo „Peugeot 607“ automobilį. Tai reiškia, kad automobilis jiems buvo patikėtas. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (Nutarimo 10 punktas). Kasatorių V. P. ir K. P. nuomone, nuomos sutarties pagrindu atsirado turtiniai teisiniai santykiai, todėl, neįvykdžius sutarties sąlygų, negrąžinus turto, galėjo būti taikoma tik civilinė atsakomybė. Atsakydama į šį argumentą kolegija pažymi, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Nagrinėjamoje byloje yra būtent taip: nuomininką UAB „Lukedus“ atstovavusių V. P. ir K. P. veiksmai padarė nuomos sutarties vykdymą neįmanomą. Tai rodo teismų nustatytos faktinės aplinkybės. Kasatoriai, būdami civilinių teisinių santykių subjektai, sąmoningai nevykdė nuomos sutartyje numatytų įsipareigojimų (vengė pateikti automobilį apžiūrai, nustatytais terminais nemokėjo nuomos mokesčių, automobilį perleido tretiesiems asmenims ir neinformavo nuomotojo, keitė bendrovės būstinę, nesuteikdami nuomotojui informacijos apie savo buvimo vietą ir pan). Dėl šių priešingų teisei V. P. ir K. P. veiksmų iškilo pavojus kitų asmenų nuosavybei – UAB „Olegas ir sūnus“ turtui. Taigi nuomos sutarties vykdymas ir nuomotojo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas dėl vienos sutarties šalies sąmoningų veiksmų. Šiuo atveju dėl pažeistų teisių gynimo kreiptasi į teisėsaugos institucijas. Teismai teisingai pastebėjo, kad, kasatoriams perleidus jiems patikėtą turtą tretiesiems asmenims, atsirado baudžiamieji teisiniai santykiai. Kaip žinia, kvalifikuojant iššvaistymą nėra svarbu, ar veika padaryta dėl savanaudiškų, ar dėl kitokių motyvų. Kaltininkas, taip veikdamas, gali ir nepasipelnyti. Svarbu tai, kad kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje turtas visuomet yra neteisėtai ir neatlygintinai perleidžiamas tretiesiems asmenims. Būtent tai nustatyta šioje byloje. Turto iššvaistymas yra tyčinis nusikaltimas, todėl šio nusikaltimo subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tyčia. Ji gali būti ne tik tiesioginė, bet ir netiesioginė. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą turtą ir taip pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daro jam materialinę žalą ir to nori, o netiesioginė – kai asmuo tyčine veika nesiekia žalingų padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Nors kasatoriai neigia iššvaistę jiems patikėtą turtą, tačiau, kaip žinia, subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, ir kaltės turinys atskleidžiamas, remiantis ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, bet taip pat ir byloje surinkta ir teismo posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, t. y. objektyviais bylos duomenimis. Tai, kad V. P. ir K. P. nepranešė praradę automobilį nei nuomotojui, nei teisėsaugos institucijoms, kol pats turto savininkas nesikreipė į policiją dėl negrąžinamo automobilio, leidžia manyti, kad kasatoriai suprato, jog pažeidžia savininko interesus, daro jam materialinę žalą, ir sąmoningai leido šiems žalingiems padariniams atsirasti.

13Kasatorių K. P. ir V. P. veika teisingai kvalifikuota kaip didelės vertės svetimo turto iššvaistymas (BK 184 straipsnio 2 dalis). Kvalifikuodamas veiką teismas vadovavosi BK 190 straipsnyje pateiktu turto vertės išaiškinimu. Pagal šią normą turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visus bylos duomenis, susijusius su iššvaistyto turto verte, ir juos įvertino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų. Nuo pat proceso pradžios liudytojas O. R. davė išsamius ir aiškius parodymus apie automobilio kokybę, įgijimo aplinkybes, vertę, pateikė transporto priemonės nuomos sutartį (t. 1, b. l. 20), civilinį ieškinį, kuriame nurodė negrąžinto automobilio „Peugeot 607“ likutinę vertę 50 072 Lt (t. 1, b. l. 14, t. 4, b. l. 73). Kaltinamieji su pareikšto ieškinio dydžiu sutiko, patvirtindami liudytojo O. R. parodymus apie prabangaus reprezentacinio automobilio išsinuomojimą (t. 4, b. l. 93). Tai jie patvirtino ir pareiškime apeliacinės instancijos teismui (t. 4, b. l. 117). Kolegijos nuomone, automobilio vertės nustatymas yra fakto klausimas, išspręstas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose, todėl kasacinės instancijos teismas jo iš naujo nespręs.

14Dėl BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių pažeidimo

15

16Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, išspręsdamas BK 62 straipsnio taikymo klausimą, kai to nebuvo prašoma apeliaciniame skunde, peržengė apeliacinio skundo ribas, pablogino kasatorių padėtį, t. y pažeidė BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatas.

17BPK 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pabloginti nuteistojo ar išteisintojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo ar išteisintojo padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde (BK 320 straipsnio 4 dalis). Šioje byloje prokuroras apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos nuosprendžio dalį, kuria nuteistiesiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymas vadovaujantis BK 75 straipsniu buvo atidėtas. Tai reiškia, kad apeliaciniame skunde buvo prašoma netaikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir kasatoriams skirti realias laisvės atėmimo bausmes. Šį apelianto prašymą apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo, neperžengdamas skundo ribų, pablogindamas nuteistųjų padėtį, BPK 320 straipsnio nuostatų nepažeidė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. P. ir K. P. pareiškime Lietuvos apeliaciniam teismui nuteistieji prašė neskirti jiems realios laisvės atėmimo bausmės ir pateikė motyvus, kodėl teismas jų prašymą turėtų tenkinti (t. 4, b. l. 17, 18). Apeliacinės instancijos teismas, atsiliepdamas į šį V. P. ir K. P. prašymą bei analizuodamas jo argumentus, be kitų motyvų, paaiškinančių, kodėl jiems skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, nurodė priežastis, dėl kurių apeliantams negali būti taikomos BK 62 straipsnio nuostatos.

18Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), darytina išvada, kad tenkinti kasatorių prašymą panaikinti teismų nuosprendžius ir jų bylą nutraukti, nėra pagrindo.

19Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

20Nuteistųjų V. P. ir K. P. kasacinį skundą atmesti.

Ryšiai