Byla 2A-2505-611/2012
Dėl servituto nustatymo, trečiasis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų valstybės biudžetinės įstaigos „Vilniaus visuomenės sveikatos centras“ ir valstybės įmonės „Valstybės turto fondas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal A. S. ieškinį atsakovams valstybės įmonei „Valstybės turto fondas“ ir valstybės biudžetinei įstaigai „Vilniaus visuomenės sveikatos centras“ dėl servituto nustatymo, trečiasis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4ieškovas prašė jo naudai nustatyti įėjimo (išėjimo) servitutą į patalpas, priklausančias ieškovui, esančias Vilniaus g. 16, Vilniuje, unikalus Nr.1098-1012-3018-0008, suteikiant teisę bet kuriuo paros metu naudotis įėjimu, esančiu patalpoje, kurios unikalus Nr.1098-1012-3018:0007 ir kuris pažymėtas R-1, t.y. įeiti, eiti, išeiti, nešti su kavinės naudojimu, valdymu ir eksploatavimu, remontu susijusius daiktus. Ieškinys grindžiamas tuo, kad 2003 m. kovo 17 d. ieškovas iš AB „Swedbank“ pirkimo-pardavimo sutarties Nr.2-2832 pagrindu įsigijo negyvenamąsias patalpas-kavinę, kurios paskirtis - maitinimo, esančias Vilniaus g. 16, Vilniuje, unikalus Nr.1098-1012-3018-0008, bendras plotas - 178.18 kv.m.. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo 1998 m. birželio 2 d. brėžinyje atvaizduota, kad Vilniaus g. 16 pusrūsyje esanti kavinė turi du įėjimus - išėjimus, kurie yra patalpose, pažymėtose 6-19 ir R-1. Įėjimas, pažymėtas indeksu R-l, priklauso valstybei, o patikėjimo pagrindais valdoma atsakovų ir yra negyvenamojoje administracinėje patalpoje, kurios 33/100, t.y. 2,89 iš 8,77 kv.m. patikėjimo teise valdoma Vilniaus visuomenės sveikatos centro, o 67/100, t.y. 5,88 iš 8,77 kv.m. patikėjimo teise valdoma Valstybės turto fondo. Ieškovui įsigijus kavinės patalpas, paaiškėjo, kad nėra atskiro įėjimo - išėjimo į kavinės patalpas, todėl pertvarkė jas ir kavinės patalpose įrengė įėjimą - išėjimą, 2007 m. kovo 15 d. kadastrinių matavimų brėžinyje pažymėtą raide A. Tačiau pagal Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdybos raštą iš kavinės patalpų turi būti ne mažiau kaip du evakavimosi keliai, vedantys tiesiai į lauką. Ieškovo nuomone, jis įdėjo reikalingas pastangas ir patyrė sąnaudas dėl nuosavybės teisių realizavimo, tačiau kavinė turi turėti 2 įėjimus-išėjimus, todėl reikalingas naudojimosi antruoju įėjimu-išėjimu įteisinimas servituto forma. Neįteisinus ieškovo naudojimosi šiuo įėjimu, ieškovo teisės naudotis savo nuosavybe (kavine) ir eksploatuoti ją pagal paskirtį yra apribotos ir suvaržytos. Atsakovai nėra pateikę savo sutikimų ieškovui būtent servituto pagrindu naudotis ėjimu R-l.

5Atsakovas valstybės įmonė „Valstybės turto fondas“ su ieškiniu nesutiko. Nesutikimą su ieškiniu atsakovas grindė tuo, kad pareikštame ieškinyje nepateikiama jokių įrodymų, pagrindžiančių servituto nustatymo būtinumą. Ieškovas antruoju kavinės išėjimu (patalpa plane pažymėta R 1) ir taip naudojasi pagal Valstybės turto fondo sutikimą (2010 m. lapkričio 2 d. raštas Nr. (36)3R-2725). Iš byloje esančios medžiagos negalima daryti išvados, kad ieškovas iki kreipimosi į teismą dėl servituto nustatymo išnaudojo visas galimybes (technines ir kt.) dėl atskiro įėjimo į ginčo patalpas iš pastato lB3p, kurio unikalus Nr.1098-1012-3018, įrengimo. Ieškovas pats galėtų įsirengti naują įėjimą-išėjimą (antrąjį evakavimosi kelią), o ne siekti pasinaudoti valstybės turtu. Atsakovo nuomone, ieškinys grindžiamas tik siekiu naudoti jam priklausantį daiktą-kavinę kito asmens teisių sąskaita, o ne dėl to, kad daiktu negali naudotis arba servituto nustatymas yra vienintelis būdas pašalinti objektyvias kliūtis naudotis ginčo objektu.

6Atsakovas valstybės biudžetinė įstaiga Vilniaus visuomenės sveikatos centras su ieškiniu nesutiko. Nesutikimą su ieškiniu atsakovas grindė tuo, kad ieškovas, 2003 m. kovo 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigydamas patalpas, žinojo ar turėjo žinoti, kad įsigyja patalpas, kurioms nepriklauso nurodyta patalpa R-l. Ieškovas Patalpų pirkimo-pardavimo sutartimi patvirtino, kad žinojo, kokios paskirties bei kokybės yra įsigyjamos patalpos. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad ieškovas vykdė patalpų rekonstravimo darbus pagal leidimą statybai, išduotą iki nuosavybės teise įsigyjant patalpas. Ieškovo patalpos, remiantis ieškovo pateiktais dokumentais, yra rekonstruotos ir pripažintos tinkamomis naudoti dar 2007 metais, todėl Vilniaus visuomenės sveikatos centro nuomone, ieškovo ieškinyje servituto nustatymo būtinumo pagrindimas, neva neatitinkant minėtiems Gaisrinės saugos pagrindiniams reikalavimams, negali būti pripažįstamas tinkamu. Ieškovas gali naudotis jomis pagal paskirtį, o valstybei nuosavybes teise priklausančiam nekilnojamam turtui ribojimus siekia nustatyti dėl ūkinės-komercinės veiklos vykdymo. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad negali naudotis patalpomis pagal paskirtį ir negali tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teisių į patalpas. Ieškovas teigia, kad įprastai kavinės veiklai būtini (privalomi) du įėjimai-išėjimai, tačiau tokio reikalavimo nepagrindžia nei teisės aktų nuostatomis, nei kitomis objektyviomis aplinkybėmis. Šiuo metu galiojantys visuomenės sveikatos saugą reglamentuojantys teisės aktai nenustato viešojo maitinimo įstaigų veiklai vykdyti privalomų įėjimų-išėjimų skaičiaus. Tvirtina, kad nustačius servitutą, kils grėsmė valstybės turtui, valdomam Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikėjimo teise, nes nebus užtikrinamas patalpos R-l saugumas bei tinkama eksploatacija. Dėl ieškovo kavinės patalpose vykdomos veiklos Vilniaus visuomenės sveikatos centro darbuotojai, tvarkydami aplinką, surenka daug šiukšlių, tarp kurių būna tušti alkoholinių gėrimų buteliai, panaudoti švirkštai. Po savaitgalio Vilniaus visuomenės sveikatos centro patalpose (esančiose virš kavinės patalpų) jaučiamas stiprus rūkalų kvapas.

7Trečiasis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, mano, jog valstybės interesus šioje byloje turėtų ginti šio turto patikėtiniai ir prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. kovo 7 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino- nustatė servitutą į 8,77 kv. m. bendro ploto negyvenamąja-administracine patalpą, kurios unikalus Nr. 1098-1012-3018:0007, pažymėtą indeksu R-1, esančią Vilniaus g. 16, Vilniuje, priklausančią Lietuvos Respublikai 33/100 dalių arba 2,89 kv.m. valdoma patikėjimo teise valstybės biudžetinės įstaigos Vilniaus visuomenės sveikatos centro 67/100 dalių arba 5,88 kv.m. valstybės įmonės Valstybės turto fondo, suteikiant teisę ieškovui bet kuriuo paros metu į negyvenamąsias patalpas- kavinę, 178,18 kv.m. bendro ploto, esančias Vilniaus g. 16, Vilniuje, unikalus Nr.1098-1012-3018-0008, priklausančias ieškovui įeiti, eiti, išeiti, nešti su kavinės naudojimu, valdymu ir eksploatavimu, remontu susijusius daiktus. Teismas nurodė, kad ginčo negyvenamoji patalpa - kavine turi turėti įėjimus-išėjimus. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui nuosavybės teisė priklauso kavinės patalpos, kurių paskirtis yra maitinimo, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 7 d. įsakymas Nr. 1-338 dėl Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų, įsakmiai nurodo šioms patalpoms turėti ne mažiau kaip du evakavimo(si) kelius, jas naudojant pagal paskirtį. Teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-675 buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 15:2005 „Maisto higiena“, kurios 17 p. numato, kad maistas, skirtas tiesioginiam vartojimui, neturi susiliesti (per rankas, svarstykles, įrankius ir kitą inventorių) su šviežia mėsa, paukštiena, žuvimi, neplautais kiaušiniais ir kitais galimais taršos šaltiniais, t.y. negali susiliesti teikiama į kavinės patalpas žaliava su paruoštais maitinimui patiekalais, iš ko seka, kad kavinės patalpos turi turėti du įėjimus-išėjimus: per pirmąjį į kavinės patalpos patenka lankytojai (klientai), kuriems teikiami paruošti patiekalai, o per antrąjį- žaliava maistui gaminti. Pažymėjo, kad 8,77 kv.m. ploto ginčo patalpa, kurios unik. Nr. 1098-1012-3018:0007, pažymėta R-1, yra negyvenamoji (administracinė), praktiškai, tai yra koridorius, kuris tarnauja patekti į tris pagrindines patalpas: ieškovo kavinę, atsakovų Valstybės įmonės valstybės turto fondo, valstybės biudžetinės įstaigos Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikėjimo teise valdomas patalpas, t.y. yra įėjimas-išėjimas. Ji atitinka Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 85/233 patvirtintų Darboviečių įrengimo bendrųjų Nuostatų 9.1.p.-9.6. p.p. reikalavimus, tarp šalių yra nusistovėjusia šia patalpa naudojimosi nuo 2003 metų (bylos duomenimis) tvarka. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad ieškovas jau įrengė atskirą išėjimą, 2007 m. kovo 15 d. kadastrinių matavimų brėžinyje pažymėtą raide A, patyrė išlaidų dėl nuosavybės teisių realizavimo. Kitą vertus, kavinė yra Vilniaus senamiestyje, pastate, kuris yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ar jos apsaugos zonoje, todėl dar vieno atskiro įėjimo-išėjimo įrengimas yra susijęs ne tik su ieškovo didelėmis materialinėmis sąnaudomis, tačiau ir su projektų, atitinkamų leidimų, tame skaičiuje ir papildomų, gavimu, dėl ko kavinės veikla gali būti sustabdyta (apribota) ar neįmanoma, taigi, dėl paminėto servituto nustatymas nepažeis iš esmės dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyros, nusistovėjusio daikto (patalpos R1) naudojimosi tvarkos, yra ieškovui objektyviai būtinas ir racionalus.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11Atsakovai valstybės biudžetinė įstaiga „Vilniaus visuomenės sveikatos centras“ ir valstybės įmonė “Valstybės turto fondas” apeliaciniais skundais prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują, kuriuo ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinius skundus grindžia šiais argumentais:

121. Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos rašte nurodytas teisės aktas, nustatantis būtinus reikalavimus, be kurių neįmanoma naudoti patalpų pagal paskirtį, taikomas projektuojant ir statant naujus statinius, rekonstruojant ar remontuojant jų dalis bei keičiant statinių ar statinių dalių naudojimo paskirtį. Ieškovo patalpos, remiantis ieškovo pateiktais dokumentais, yra rekonstruotos ir pripažintos tinkamomis naudoti dar 2007 metais, todėl ieškovo ieškinyje servituto nustatymo būtinumo pagrindimas, neva atitinka minėtiems Gaisrinės saugos pagrindiniams reikalavimams, negalėjo būti pripažintas tinkamu.

132. Teismo nurodyti ir išanalizuoti teisės aktai nėra pagrindas servitutui nustatyti. Teismas nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-675 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 15:2005 „Maisto higiena“, nes ji nenustato jokių patalpų įrengimo reikalavimų. Organizuojant maisto tvarkymo procesą gali būti naudojamos ne tik fizinės (atskirų patekimo kelių įrengimo), o techninės- organizacinės priemonės: atskiriant tam tikrus srautus laike (pvz. sudarant žaliavų atvežimo grafikus), žaliavas apsaugant nuo užteršimo (įpakuojant ar įdedant į tam skirtą tarą ir pan.).

143. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių būtinumą nustatyti servitutą. Teismas neišsiaiškino ar servitutas realiai reikalingas, o taip pat ar išnaudotos visos objektyvios ir įmanomos galimybės, jog nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Ieškovo jau patirtos išlaidos ir ieškovo rizika įsigytos patalpos Vilniaus senamiestyje, nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ar jos saugomoje zonoje negali būti pripažįstama objektyviomis priežastimis servitutui nustatyti.

154. Mano, kad turėtų būti užtikrinta tarnaujančio daikto savininko patirtų nuostolių atlyginimas, kadangi nustačius servitutą, atitinkamai sumažėtų pastato, kuris įtrauktas į savininko (šiuo atveju Valstybė turto fondo) kapitalą, vertė. Ieškovas jokių pasiūlymų dėl valstybei priklausančio turto vertės sumažėjimo nustačius servitutą nepateikė, todėl servitutas CK 4.126 straipsnio pagrindu negalėjo būti nustatytas.

16Ieškovas atsiliepime į valstybės įmonės Valstybės turto fondas apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti galioti. Atsikirtimus grindžia šiais argumentais:

171. atsakovas nepagrįstai daro prielaidą, kad Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos raštu teismas negalėjo remtis. Ieškovas nemato jokių priežasčių juo nesivadovauti.

182. Atsakovas nepagrįstai laikosi pozicijos, kad ieškovas turėtų įsirengti naują atskirą įėjimą. Įėjimu-išėjimu į patalpas, kuris pažymėtas indeksu „R-1“ ieškovas naudojasi kiekvieną dieną ir šį naudojimąsi nori įteisinti, nustatant servitutą. Tuo tarpu atsakovas šiuo įėjimu/išėjimu naudojasi itin retai.

193. Atsakovas nepagrįstai mano, kad ieškovu neturėtų rūpėti Lietuvos higienos normos HN 15:2005 17 p. taikymas ir patalpų atitikimas maisto tvarkymo sąlygoms, nes ieškovas patalpose nevykdo jokios veiklos. Atsakovas- fizinis asmuo, įsigijęs kavinės patalpas, pagrįstai tikisi jas išnuomoti ir gauti pajamas. Be to, atsakovas nepagrįstai pasisako dėl atskiro įėjimo-išėjimo įrengimo, nes apie tai yra susiję su sąnaudomis ir veiklos stabdymu bei trukdymu.

204. Atsakovas nepagrįstai pasisako dėl tarnaujančio daikto savininko nuostolių atlyginimo. Nagrinėjimo pirmosios instancijos metu atsakovas šios temos nelietė, konkrečių skaičiavimų nepateikė.

21IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22Apeliaciniai skundai tenkinti.

23Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

24Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa - kavine, 178,18 kv.m. bendro ploto, unikalus Nr.1098-1012-3018-0008, esanti Vilniaus g. 16, Vilniuje (b.l. 5-10). Pagal VĮ „Registro centras“ duomenis šios patalpos pagrindinė tikslinė paskirtis yra maitinimo (b.l. 8). Pagal Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo 1998 m. birželio 2 d. brėžinį Vilniaus g. 16 pusrūsyje esanti kavinė turi du įėjimus - išėjimus, kurie yra patalpose, pažymėtos indeksais 6-19 ir R-1 (b.l. 11). Ginčo objektas- patalpa, pažymėta šiame brėžinyje indeksu R-1, yra negyvenamoji administracinė patalpa, jos bendras plotas sudaro 8,77 kv.m., ir priklauso nuosavybės teise Lietuvos Respublikai. Valstybės nuosavybė valdoma patikėjimo teise dviejų įstaigų: 2,89 kv.m. arba 33/100 dalių šios patalpos Vilniaus visuomenės sveikatos centro, o 5,88 kv.m. arba 67,100 dalių Valstybės įmonės Valstybės turto fondo (b.l. 12-15). Kadangi brėžiniuose įėjimas pažymėtas indeksu 6-19 faktiškai buvo nenaudojamas, 2007 metais ieškovas jam priklausančias patalpas pertvarkė ir kavinės patalpose įrengė įėjimą-išėjimą, 2007 m. kovo 15 d. kadastrinių matavimų brėžinyje pažymėtą raide A. Ieškovas prašė nustatyti jo naudai papildomo įėjimo (išėjimo) servitutą į jam priklausančias aukščiau nurodytas patalpas, suteikiant teisę naudotis įėjimu, esančiu atsakovams priklausančioje negyvenamojoje administracinėje patalpoje, pažymėtu R-1. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovo reikalavimą patenkino.

25Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad yra tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas nustatyti ieškovo prašomą servitutą. Pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį servitutas nustatomas jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas yra daiktinė teisė, kuri suvaržo kito asmens- tarnaujančio daikto savininko- nuosavybės teisę, dėl to servitutas teismo sprendimu gali būti nustatomas tik išimtinais atvejais. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 4.126 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-82/2007). Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-469/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-157/2009; kt.). Todėl ieškovas, siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, tai yra kito asmens nuosavybės ribojimas, turi įrodyti, kad servitutas yra objektyviai būtinas, ir kad išnaudotos visos objektyvios ir įmanomos galimybės, jog nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Taigi sprendžiant, ar yra pagrindas servituto nustatymui, svarbu išsiaiškini du dalykus: t.y. (1) ar servitutas yra objektyviai būtinas; (2) ar išnaudotos visos objektyvios ir įmanomos galimybės, jog nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Nagrinėjamos bylos duomenys rodo, kad ieškovas į jam priklausančias patalpas patenka savo įrengtu atskiru įėjimu- išėjimu, plane pažymėtu indeksu A. Šios patalpos ieškovui priklauso nuo 2003 metų, jos buvo naudojamos pagal savo tikslinę paskirtį, t.y. jose veikė kavinė. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad patalpoms turint tik vieną ieškovui priklausantį įėjimą-išėjimą, šiuo metu ieškovo galimybės jam priklausančiose patalpose vykdyti maitinimo paslaugų veiklą yra apribotos. Būtinybę nustatyti servitutą atsakovams priklausančioje patalpoje ieškovas grindė 2011 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos raštu Nr. 3-7-3402 (8.3-7), kuriame nurodoma, kad iš kavinės patalpų turi būti ne mažiau kaip du evakavimosi keliai, vedantys tiesiai į lauką (b.l. 17). Kaip matyti iš ieškovo pateikto minėto rašto turinio, ieškovas pats kreipėsi į Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybą, prašydamas informacijos dėl antro evakuacinio išėjimo tikslingumo, t.y. tai nebuvo šios valstybinės priežiūrą vykdančios institucijos nustatytas atitinkamoms patalpoms keliamų reikalavimų trūkumas, o tiesiog pareiškėjo prašymu gautas informacinio pobūdžio atsakymas į atitinkamą paklausimą, nesuteikiantis ieškovui jokių teisių bei nenustatantis ieškovui jokių pareigų. Šiuo atveju pažymėtina, kad Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų, patvirtintų Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 1-338 9 punkte nustatyta, kad aukščiau ieškovo rašte nurodomi reikalavimai dėl ne mažiau kai dviejų evakavimosi kelių yra taikomi projektuojant ir statant naujus statinius, rekonstruojant ir remontuojant statinių dalis bei keičiant statinių ar statinių dalių naudojimo paskirtį. Tuo tarpu ieškovo patalpos rekonstruotos ir pripažintos tinkamomis naudotis dar 2007 metais- Statinio pripažinimo tinkamu naudoti 2007 m. rugsėjo 17 d. aktu Nr. (101)-11.4-2113 (b.l. 10). Šis aktas nėra nuginčytas ar pakeistas įstatymų nustatyta tvarka, todėl ieškovo minimas Vilniaus apskrities priešgaisrinės valdybos informacinio pobūdžio raštas nepaneigia nustatyto ir registrų centre įregistruoto patalpų tinkamumo naudoti fakto. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad ieškovo patalpos neatitinka Gaisrinės saugos pagrindiniams reikalavimams, o patalpų naudojimas tokiu atveju gali būti laikomas netinkamu. Nors ieškovas tvirtina, kad įprastai kavinės veiklai būtini (privalomi) du įėjimai-išėjimai, tačiau tokio reikalavimo neįrodė jokiomis objektyviomis aplinkybėmis. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad ieškovas gali naudotis jam priklausančiomis patalpomis pagal paskirtį ir tokiu būdu įgyvendinti savo nuosavybės teises į patalpas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių servituto nustatymo būtinumą. Be to, ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kad iki kreipimosi į teismą dienos dėl servituto nustatymo išnaudojo visas galimybes dėl atskiro įėjimo į ginčo patalpas įrengimo, tačiau dėl tam tikrų kliūčių to padaryti nebuvo įmanoma. Byloje nėra jokių duomenų, kad nenustačius servituto patalpai R1, ieškovui priklausančiose patalpose kavinės veikla bus negalima priešgaisrinės saugos prasme ar dėl kitų galimų priežasčių. Nagrinėjamu atveju galima daryti išvadą, kad ieškovas visų pirma nutarė išbandyti įteisinti įėjimą į savo patalpas servituto pagrindu, prieš tai neišnaudojęs visų įmanomų galimybių įsirengti jam būtiną atskirą įėjimą (antrą evakavimosi kelią). Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad ieškovas dėl papildomi įėjimo įsirengimo patirs papildomų laiko ir finansinių sąnaudų nėra pagrindas servitutui nustatyti. Pažymėtina, kad servitutas susijęs su kitos asmens nuosavybės ribojimu, kuris, be abejo, nusveria ieškovo galimas sąnaudas, kurias pastarasis gali patirti tenkindamas būtent savo, o ne kitų asmenų ar visuomenės interesus. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neanalizavo ieškovo patekimo į patalpas alternatyvų ir nepasiūlė šalims pateikti papildomus alternatyvų buvimą (nebuvimą) patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra nei Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, nei kitų atitinkamų valstybini institucijų išvadų, leidžiančių manyti, kad alternatyvūs patekimo į ieškovo patalpas variantai nėra įmanomi. Todėl teismas neturėjo pakankamo pagrindo spręsti, jog ieškovas įrodė savo teiginius apie servituto būtinumą, kaip vienintelį būdą užtikrinti viešpataujančio daikto savininko teisių įgyvendinimą.

26Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, teismas vadovavosi 2005 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-675 buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 15:2005 „Maisto higiena" (toliau - HN 15:2005), kurios pagrindu padarė išvadą, kad kavinės patalpos turi turėti du įėjimus-išėjimus, nes per pirmąjį į kavinės patalpas patenka lankytojai (klientai), kuriems teikiami paruošti patiekalai, o per antrąjį - žaliava maistui gaminti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši teismo išvada nėra pagrįsta. Šiuo atveju sutiktina su apelianto valstybės biudžetinės įstaigos „Vilniaus visuomenės sveikatos centras“ išdėstyta aplinkybe, kad ši aukščiau nurodoma pirmosios instancijos teismo nurodoma higienos norma nenustato jokių patalpų įrengimo reikalavimų (taigi, ir privalomų įėjimų ar išėjimų skaičiaus) ar reikalavimų maisto žaliavų bei klientų (lankytojų) judėjimo srautams. Apeliaciniame skunde nurodomi teisės aktai, t.y. HN 15:2005 1 ir p. ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 852/2004 5 str., patvirtina apelianto nurodytą, kad maisto tvarkymo sąlygų laikymosi būdus sprendžia maisto tvarkymo subjektai, t.y. veiklos vykdytojai, o ne patalpų savininkai. Teisminio nagrinėjimo metu Vilniaus visuomenės sveikatos centro atstovas nurodė, kad organizuojant maisto tvarkymo procesą veiklos vykdytojui tenka užtikrinti maisto saugą, bei atkreipė dėmesį, kad tam gali būti naudojamos ir ne fizinės (atskirų patekimo kelių įrengimo), o techninės-organizacinės priemonės: atskiriant tam tikrus srautus laike (pvz., sudarant žaliavų atvežimo grafikus), žaliavas apsaugant nuo užteršimo (įpakuojant ar įdedant į tam skirtą tarą) ir pan. Teisėju kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šia apelianto išdėstyta pozicija. Be to, pažymėtina, kad servituto nustatymas tikslu užtikrinti maisto tvarkymo sąlygas bei jų atitikimą teisės aktų reguliuojamiems reikalavimams nėra pagrindas įteisinti atsakovų patalpose esančio įėjimo naudojimą.

27Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad negali naudotis jam priklausančiomis patalpomis pagal paskirtį, tai yra, negali tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teisių į patalpas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė servituto nustatymą reglamentuojančias materialinės teisės normas, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas, jog servitutas ieškovui yra objektyviai būtinas, ir kad išnaudotos visos objektyvios ir įmanomos galimybės, jog nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant apeliantų teisių ir interesų. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys netenkintinas, ieškovui neįrodžius servituto būtinumo (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).

28Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu valstybės ir savivaldybių institucijos, ginančio viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą nuo žyminio mokesčio atleidžiamos. Atsižvelgiant į tai, apeliantui biudžetinei įstaigai „Vilniaus visuomenės sveikatos centras“ grąžintinas jų sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis.

29CPK 96 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Atsakovai (apeliantai) nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleisti CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad už apeliacinius skundu mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareikšiant ieškinį (CPK 80 str. 4 d.), iš ieškovo valstybei priteistinas 100 Lt žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 5 p.).

30Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teismas

Nutarė

31Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Ieškovo A. S. ieškinio netenkinti.

32Grąžinti biudžetinei įstaigai „Vilniaus visuomenės sveikatos centras“ (į.k. 291349070) 100 Lt (vieną šimtą litų) žyminio mokesčio, sumokėto pagal 2012 m. balandžio 5 d. AB DNB banko išduotą mokėjimo nurodymą Nr. 95.

33Priteisti iš ieškovo A. S., a.k. ( - ) valstybės naudai 100 Lt (vieną šimtą litų) žyminio mokesčio.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. ieškovas prašė jo naudai nustatyti įėjimo (išėjimo) servitutą į... 5. Atsakovas valstybės įmonė „Valstybės turto fondas“ su ieškiniu... 6. Atsakovas valstybės biudžetinė įstaiga Vilniaus visuomenės sveikatos... 7. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. kovo 7 d. sprendimu ieškovo... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 11. Atsakovai valstybės biudžetinė įstaiga „Vilniaus visuomenės sveikatos... 12. 1. Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos rašte nurodytas... 13. 2. Teismo nurodyti ir išanalizuoti teisės aktai nėra pagrindas servitutui... 14. 3. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių būtinumą nustatyti servitutą.... 15. 4. Mano, kad turėtų būti užtikrinta tarnaujančio daikto savininko patirtų... 16. Ieškovas atsiliepime į valstybės įmonės Valstybės turto fondas... 17. 1. atsakovas nepagrįstai daro prielaidą, kad Priešgaisrinės gelbėjimo... 18. 2. Atsakovas nepagrįstai laikosi pozicijos, kad ieškovas turėtų įsirengti... 19. 3. Atsakovas nepagrįstai mano, kad ieškovu neturėtų rūpėti Lietuvos... 20. 4. Atsakovas nepagrįstai pasisako dėl tarnaujančio daikto savininko... 21. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 22. Apeliaciniai skundai tenkinti.... 23. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 24. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso... 25. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad... 26. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, teismas vadovavosi 2005... 27. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 28. Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu valstybės ir savivaldybių... 29. CPK 96 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu ieškinys atmestas,... 30. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu,... 31. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 7 d. sprendimą panaikinti ir... 32. Grąžinti biudžetinei įstaigai „Vilniaus visuomenės sveikatos centras“... 33. Priteisti iš ieškovo A. S., a.k. ( - ) valstybės naudai 100 Lt (vieną...