Byla AN2-135-300/2018
Dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 25d. nutarties

1Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto M. B. advokato S. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 25d. nutarties.

3Teismas

Nustatė

4

  1. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Institucija) 2018 m. kovo 26 d. nutarimu M. B. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2017 m. lapkričio 8 d. 14.15 val. ties ( - ) vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės jos vairuoti, nes teisė vairuoti transporto priemones 2016 m. gruodžio 15 d. buvo atimta vienam mėnesiui ( - ) ir asmuo neįvykdė teisės vairuoti transporto priemones susigrąžinimo sąlygų – neatliko medicininio ir psichologinio egzaminų Vokietijoje. (b. l. 33–34)
  2. M. B. padavė skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo, kuriuo prašė panaikinti Institucijos 2018 m. kovo 26 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo bylą nutraukti (b. l. 2–7), tačiau Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2018 m. gegužės 25 d. nutartimi netenkino skundo ir paliko nepakeistą Institucijos 2018 m. kovo 26 d. nutarimą. (b. l. 70–73)
  3. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukto M. B. advokatas S. Š. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 25 d. nutartį, išspręsti valstybės įmonės (toliau – VĮ) „( - )“ teisinės atsakomybės klausimą. Nurodo, kad teismo teiginiai prieštaringi: iš pradžių nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimu M. B. paskirta draudimas 1 mėnesį vairuoti transporto priemonę už kelių eismo taisyklių pažeidimą, o vėliau pažymėjo, jog „iš E. H. savivaldybės 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo bei VĮ „( - )“ rašto matyti, kad M. B. teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta apskritai nenustatant šios teisės atėmimo termino.“ Nėra aišku, kuo remiantis buvo priimta išvada, jog teisė vairuoti transporto priemones atimta apskritai nenustatant jokio termino, nes tai neteisėta ne tik pagal ( - ) Respublikos, Lietuvos Respublikos įstatymus, bet ir prieštarautų Europos Sąjungos teisei bei Teisingumo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimui byloje Aykul C-260/13.Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad tik valstybė narė, kurios teritorijoje buvo padarytas pažeidimas, yra kompetentinga bausti už jį, prireikus taikydama vairuotojo pažymėjimo atėmimo priemonę arba atimdama teisę vairuoti. (Sprendimas Weber C-l/07, EU:C:2008:640 38 punktas). 1968 m. Vienos Konvencijoje dėl kelių eismo 42 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, kad susitariančios šalys ar jų administracijos padaliniai gali panaikinti vairuotojo teisę naudotis nacionaliniu ar tarptautiniu vairuotojo pažymėjimu jų teritorijose, jeigu vairuotojas tose teritorijose pažeidžia taisykles. M. B. teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta už ( - ) padarytą pažeidimą, 2016 m. gruodžio 15 d. jis pateikė vairuotojo pažymėjimą šį pažymėjimą išdavusiai E. H. savivaldybei. Vadinasi, teisė vairuoti transporto priemones ( - ) teritorijoje M. B. buvo atimta laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. sausio 15 d. Taigi teisės vairuoti transporto priemones apribojimas baigėsi 2017 m. sausio 15 d. Įvykio metu M. B. neturėjo teisę vairuoti patvirtinančio dokumento, nes VĮ „( - )“ laiku neatsakė į jo 2017 m. liepos 27 d. prašymą išduoti vairuotojo pažymėjimą. M. B. susigrąžino vairuotojo pažymėjimą 2018 m. sausio 18 d. Jei VĮ „( - )“ būtų laiku atsakiusi į M. B. prašymą, jis būtų atgavęs vairuotojo pažymėjimą iki 2017 m. lapkričio 8 d. įvykio. Pažymi, kad sąvokos „teisės vairuoti neturėjimas“ ir „vairuotojo pažymėjimo nepateikimas“ nėra tapačios: už vairavimą neturint tam teisės atsakomybė numatyta ANK 424 straipsnio 2 dalyje, o už transporto priemonės vairavimą neturint pažymėjimo – ANK 4117 straipsnio 8 dalyje. Institucija pripažino, kad įvykio metu M. B. turėjo teisę vairuoti, todėl 2017 m. lapkričio 8 d. nutarimu nubaudė pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį, tačiau gavusi VĮ „( - )“ raštą, kuriame teigiama, kad M. B. teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino pabaiga nėra nustatyta, Institucija procesą atnaujino ir nubaudė pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį. Mano, kad 2018 m. kovo 26 d. nutarimas priimtas dėl VĮ „( - )“ neteisėtų veiksmų (nekompetentingai įvertinus situaciją ir netinkamai taikius teisės aktus). Dėl neteisėtų VĮ „( - )“ ir Institucijos veiksmų M. B. buvo paskirta 362 eurų dydžio bauda, taip pat patyrė papildomų išlaidų, susijusių su advokato pagalba, todėl remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsniu prašo priteisti žalos atlyginimo (b. l. 77–83)
  4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodė, kad nėra pagrindo apeliacinio skundo jame nurodytais argumentais, teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes. (b. l. 92–93)

5Apeliacinis skundas atmestinas

  1. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniu skundu atsakomybėn patrauktas asmuo ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytą išvadą, kad M. B. padarė ANK 424 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Apeliacinėje byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino asmens, turinčio teisę vairuoti, sąvoką.
  2. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal ANK 569 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, jog teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Taigi bylą nagrinėjanti institucija (nagrinėjamu atveju – teismas) turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasi daryti išvadas dėl administracinio nusižengimo padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi, todėl proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime ANK normų nepažeidžia, jei teismo procesinis sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
  3. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo argumentais ir administracinio nusižengimo bylos medžiaga, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir pagrįstai pripažino, kad M. B. 2017 m. lapkričio 8 d. vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punktą ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 2 dalyje. Skundžiamoje nutartyje nuosekliai išdėstyti teismo posėdyje ištirti įrodymai, pateikta administracinėn atsakomybėn patraukto asmens parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos išvados.
  4. Pažymėtina, kad pagal Kelių eismo taisyklių 14 punktą draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės. Vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Įstatymas) 22 straipsnio 3 dalimi asmens teisę vairuoti tam tikrų kategorijų motorines transporto priemones patvirtina įrašas Kelių transporto priemonių vairuotojų registre ir VĮ „( - )“ išduotas vairuotojo pažymėjimas, taip pat įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nurodyti užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai. Pagal Įstatymo 13 straipsnio 5 dalį Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Šie užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai nepripažįstami, jei vairuotojo pažymėjimai buvo išduoti asmenims, kuriems atimta teisė vairuoti transporto priemones ar kurie nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti transporto priemonę po to, kai ji buvo atimta. Teismų praktikoje išaiškinta, kad Lietuvos Respublikoje nepripažįstami vairuotojo pažymėjimai, išduoti asmenims, kuriems vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar vairuotojo pažymėjimas atimtas jį išdavusioje valstybėje. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 17 d. nutartis byloje Nr. 2AT-49-788/2017)
  5. Nagrinėjamu atveju M. B. kaip pradedančiajam vairuotojui VĮ „( - )“ 2014 m. vasario 8 d. išdavė vairuotojo pažymėjimą Nr. ( - ) dvejiems metams, t. y. nuo 2014 m. vasario 8 d. iki 2016 m. vasario 8 d. Jei pasibaigus dvejų metų terminui pradedantysis vairuotojas nepasikeičia Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo, jis praranda teisę vairuoti. (Įstatymo 22 straipsnio 5 dalis, 24 straipsnio 9 dalis)
  6. M. B. 2016 m. kovo 3 d. ( - ) Respublikoje įgijo teisę vairuoti (b. l. 57–63), tačiau už tai, kad vairavo būdamas apsvaigęs ( - ) policijos centrinės baudų skyrimo tarnybos 216 m. rugsėjo 5 d. sprendimu jam buvo taikytas specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 1 mėnesiui. (b. l. 47–53) E. H. savivaldybės 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu M. B. įpareigotas nedelsiant grąžinti V ( - ) išduotą vairuotojo pažymėjimą dėl polinkio prie narkotinių medžiagų. (b. l. 37–46) M. B. 2016 m. gruodžio 15 d. E. H. savivaldybei pateikė vairuotojo pažymėjimą. Nors specialiosios teisės vairuoti atėmimo terminas 1 mėnesiui baigėsi 2017 m. sausio 15 d., ( - ) vairuotojo pažymėjimus išduodančios įstaigos teigimu, M. B. nebuvo sugrąžinta teisė vairuoti, nes jis neįvykdė teisės vairuoti atėmimo sąlygų. (b. l. 14) Atsižvelgiant į tai, kad M. B. ( - ) Respublikos teisės aktų nustatytų teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo sąlygų neįvykdė, daroma išvada, kad jis nesusigrąžino teisės vairuoti.
  7. Vien aplinkybė, kad teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo terminas pasibaigė, to nepakanka pripažinti, jog vairuotojas turi teisę vairuoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad asmenų, kurie neįvykdė įstatymų reikalavimų vairuotojo pažymėjimui atgauti, teisinis statusas negali būti prilygintas asmenims, kurie turi įstatymo nustatyta tvarka jiems išduotą vairuotojo pažymėjimą, tačiau, kurie, pažeisdami Kelių eismo taisyklių reikalavimus, vairuoja transporto priemonę, neturėdami jo su savimi. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2AT-22/2014, Nr. 2AT-28/2014, Nr. 2AT-8-976/2015)
  8. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2017 m. liepos 27 d., t. y. pasibaigus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminui, M. B. kreipėsi į VĮ „( - )“ prašydamas išduoti jam vairuotojo pažymėjimą. (b. l. 29) Jo prašymas išnagrinėtas ir patenkintas buvo tik 2018 m. sausio 5 d. (b. l. 15), todėl 2018 m. sausio 18 d. M. B. atsiėmė jam išduotą vairuotojo pažymėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad 2017 m. lapkričio 8 d. M. B. neturėjo nei Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo, nei kitos užsienio valstybės išduoto vairuotojo pažymėjimo, pagrįstai Institucija bei teismas pripažino, kad nurodytą dieną jis vairavo kelių transporto priemonę neturėdamas šios teisės.
  9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad valdžios institucijų valstybės valdžios institucijos ir jų darbuotojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, todėl administracinio nusižengimo byloje buvo priimti neteisėti sprendimai, todėl prašoma spręsti VĮ „( - )“ teisinės atsakomybės klausimą. Iš skundo turinio matyti, kad M. B. prašo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio (atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų) nuostatas, ir atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, kad ginčus dėl valdžios institucijų padarytos žalos atlyginimo sprendžia specializuoti teismai, prašymas netenkintinas. Išaiškintina, kad M. B. turi teisę kreiptis į administracinį teismą dėl žalos atlyginimo.
  10. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnio 4 dalis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 25 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti teismo nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

6Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

7netenkinti M. B. advokato S. Š. apeliacinio skundo ir palikti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 25d. nutarimą nepakeistą.

8Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai