Byla 2A-59-153/2009

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič,

2kolegijos teisėjų Raimondo Buzelio, Egidijaus Tamašausko,

3sekretoriaujant Dovilei Stoškuvienei,

4dalyvaujant pareiškėjo G. K. L. Giedriaus Kaliksto Laukaičio teisių perėmėjos E. L. Elenos Laukaitienės atstovei advokatei D. T.Džiolanai Tarvainytei, suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos atstovei J. G. Jolantai Garmuvienei

5 viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-00629-221/2008 pagal pareiškėjo G. K. L.Giedriaus Kaliksto Laukaičio, teisių perėmėja – E. L.Elena Laukaitienė, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotais asmenimis byloje esant Kauno apskrities viršininko administracijai, J. A.Jadvygai Adomavičiūtei, E. M.Elenai Motiejūnienei, A. M.Audriui Motiejūnui, J. O.Justinui Onaičiui, ir

Nustatė

6

7Pareiškėjas G. K. L. K. Laukaitis pareiškimu prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jo, G. K. L. Giedriaus Kaliksto Laukaičio tėvas A. L. Alfonsas Laukaitis Kauno apskrityje, Pažaislio valsčiuje, Eigulių kaime, dabar – Kauno miesto teritorija, iki sovietų valdžios įvykdytos žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 31 aro žemės sklypą (1 t., b. l. 2-4).

8Nebaigus nagrinėti bylos pareiškėjas 2004-01-24 mirė (1 t., b. l. 100). Jo teisių perėmėja E. L. Elena Laukaitienė (1 t., b. l. 116-117) pareiškimą visiškai palaikė. Nurodė, kad A. L. Alfonsas Laukaitis mirė 1979 m., Kauno valstybinis archyvas apie A. L. A. Laukaičiui priklausiusį žemės sklypą žinių suteikti negalėjo, nes išlikę ne visi dokumentai. Faktą, kad A. L. A. Laukaitis valdė žemės sklypą, patvirtina netiesioginiai įrodymai: burmistro nutarimas, kuriuo A. L. A. Laukaitis nubaustas bauda, kad be leidimo Eigulių kaime pasistatė medinį sandėlį, ir vykdomojo komiteto pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad leidžiama dirbti žemę. 1949 m. A. L. A. Laukaičio žemė buvo nacionalizuota, vėliau paskirta Kauno universitetinėms klinikoms, o A. L. A. Laukaičiui žemę skirti nutarta kitoje vietoje. Kad A. L. A. Laukaitis žemę dirbo, patvirtino liudytojos L. G. L. Genienė ir V. J.V. Janušauskienė. Kas buvo žemės sklypo kaimynai, nežinoma, nes G. K. L. K. Laukaitis jų pavardžių neprisiminė. Šiuo metu tiksliai nustatyti žemės ribas neįmanoma, nes žemė užstatyta pastatais. Liudytojai nurodė pagrindinį orientyrą - žemės sklypas buvo kraštinis ir prie kelio. Tokie sklypai yra du. Parceliacijos plane A. L. A. Laukaičio valdyti sklypai yra Nr. 5 ir 6, ir buvo įsigyta dalis kelio. Teisių perėmėja sutiko, kad A. L. A. Laukaitis nėra paminėtas rašte dėl parceliacijos plano sustabdymo, bet ten taip pat nepaminėti ir kiti asmenys.

9Suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija su pareiškimu nesutiko, nes nėra jokio teisinio pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą - nėra jokio tiesioginio dokumento, įrodančio, kad A. L. A. Laukaitis nuosavybės teise valdė žemę. Daržovių ir kiaulių auginimas ar sandėlio pastatymas nepatvirtina žemės pirkimo–pardavimo sandorio. Byloje esantys įrodymai yra prieštaringi.

10Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir žemės paveldėjimo tenkino visiškai – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. L. Alfonsas Laukaitis Kauno apskrityje, Pažaislio valsčiuje, Eigulių kaime, dabar - Kauno miesto teritorija, iki sovietų valdžios įvykdytos žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 31 aro žemės sklypą.

11Teismas nustatė, kad pareiškėjas G. K. L. K. Laukaitis yra A. L. Alfonso Laukaičio ir K. J. Kazės Janušauskaitės sūnus. L. A.Laukaitis Alfonsas, Jurgio, mirė 1979 m. gegužės 20 d., K. L. Kazė Laukaitienė mirė 1996 m. sausio 4 d. Remiantis Kauno valstybinio bei Lietuvos centrinio archyvų duomenimis, tiesioginių įrodymų, kad A. L. A. Laukaitis 31 aro žemės sklypą nusipirko iš B. A. Bonifaco Adomavičiaus 1939 m., nerasta, nes ne visiškai išlikę ar neperduoti archyvams saugoti dokumentai, o Pažaislio valsčiaus kaimų ūkinės knygos, Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro ir privačių notarų dokumentai bei žemės sklypų planai archyvui iš viso neperduoti (1 t., b. l. 9). Teismo nuomone, nesant byloje tiesioginių įrodymų, būtina remtis netiesioginiais įrodymais. Teismas nustatė, kad aplinkybė, jog B. A. B. Adomavičius valdė du 7 000 kv. m sklypus (civilinė byla Nr. A2-11644-480/2006, 3 t., b. l. 38-41) yra nustatyta galutiniu 2007-04-25 Kauno apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-199-1-2007. Pats B. A. B. Adomavičius 1939 m. spalio 7 d. raštu Kauno apskrities statybos komisijai nurodė, jog pagal sklypo parceliacijos planą šešiolika sklypų pardavė įvairiems valdininkams bei tarnautojams, sau pasilikdamas tik du apie 7000 kv. m sklypus, ir pažymėjo, kad dauguma sklypus įsigijo statyboms (1 t., b. l. 14). J. A. Jadvygos Adomavičiūtės laiške (c. b. Nr. A2-11644-480/2006) E. Š. E. Šerėnienei taip pat rašoma, kad jos tėvas B. A. B. Adomavičius po parceliacijos sau pasiliko apie 0,75 ha žemės, o kitą žemę išparceliavo sklypais po 15 arų (civilinė byla Nr. A2-11644-480/2006, 2 t., b. l. 126-127). Įrašas Kauno apskrities ipotekos 1939 m. pripažinimo aktų knygoje patvirtino, kad pirkimo–pardavimo aktu B. A. Bonifacas Adomavičius pardavė K. O. Klemensui Onaičiui 1454 kv. m žemės sklypą, 1939-03-29 parceliacijos plane pažymėtą Nr. 8, į sklypo plotą įėjo ir projektuojamos gatvės plotas (1 t., b. l.128-130, 143-151). Iš 2006-09-26 ištraukos iš Parceliacijos plano matyti, kad 1939 m. B. A. B. Adomavičius pardavė žemės sklypus Nr. 2, Nr. 3, Nr. 8 ir Nr. 11 (2 t., b. l. 78). Teismas laikė, kad yra neginčytinai nustatyta, jog B. A. B. Adomavičius žemę pardavinėjo pagal parceliacijos planą, kuriame pažymėta 16 sklypų (prijungtas prie bylos; civilinė byla Nr. A2-11644-480/2006, 1 t., b. l. 97, 88, 92 ).

12Teismas nurodė: kad žemės sklypą A. L. A. Laukaitis nusipirko, patvirtina ta aplinkybė, jog jame statė pastatus, o žemės sklype, valdomame panaudos teise, to negalėjo daryti. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: 1943-09-07 Kauno miesto savivaldybė įspėjo A. L.A. Laukaitį, gyv. Eigulių kaime, kad jis be Kauno miesto burmistro leidimo pasistatė medinį sandėlį, ir prašė per mėnesį pristatyti tvirtinti pastato brėžinius (1 t., b. l. 16); nutarimu Nr. 1279 1943 m. rugsėjo 16 d. Kauno miesto Burmistras nubaudė L. A.Laukaitį Alfonsą, kad be Burmistro leidimo Eigulių kaime pastatė medinį sandėlį (1 t., b. l. 15-16). Teismas nurodė, kad remiantis 1949-08-17 Kauno miesto Stalino rajono vykdomojo komiteto sprendimu, kuriuo A. L. Alfonsui Laukaičiui paskirta 0,31 ha žemės, nurodant, kad jam grąžinama 1949-06-09 Kauno miesto Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 241 iš jo valdos išimta anksčiau valdoma žemė (1 t., b. l. 18), leidžia daryti išvadą, jog A. L. A. Laukaitis nuosavybės teise valdė 31 aro žemės sklypą. Teismas manė, kad labiausiai tikėtina, jog A. L. A. Laukaitis įsigijo 5 ir 6 sklypus.

13Teismas nustatė, kad pareiškėja žemės valdymo nuosavybės teisių negali įrodyti kitaip, o tik teismo keliu nustatant juridinę reikšmę turintį faktą. Prašymo tenkinimas pareiškėjai sukeltų juridines pasekmes, sudarytų galimybę paveldėti A. L. A. Laukaičio valdytą žemę, dėl kurios valdymo tiesioginių įrodymų pareiškėja neturi ir kitu būdu gauti negali. Teismas konstatavo, kad įvertinus išnagrinėtas aplinkybes ir pateiktų įrodymų visumą, pareiškėja pagrindė ir įrodė prašymą dėl žemės valdymo nuosavybės teise iki nacionalizacijos.

14Apeliaciniu skundu suinteresuotasis asmuo Kauno apskrities viršininko administracija prašė panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Apelianto nuomone, teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas dėl šių motyvų:

151) pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-12-29 nutarimo Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje” 10.2 p. pareiškime dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo pareiškėjas privalo nurodyti konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą ir patvirtinti jį leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu nurodomas sandoris, sandorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialinės teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo sąlygas. Pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nurodyta, kad 31 aro žemės sklypas nusipirktas iš B. A. Bonifaco Adomavičiaus 1939 m. Tačiau teismas neįvertino, kaip ir kokiu būdu, nebūdamas nei valdininkas, nei tarnautojas, gyvendamas vargingai (šią aplinkybę patvirtino liudytoja V. J.V. Janušauskienė) A. L. A. Laukaitis sugebėjo įsigyti net 31 aro žemės sklypą;

162) B. A. B. Adomavičius 1939 m. sutartimis K. O. K. Onaičiui pardavė 1454 ketvirtainių metrų žemės sklypą, pažymėtą parceliacijos plane (t. y. konkretų žemės sklypą su nustatytomis jo ribomis ir aiškiomis gretimybėmis), už 5816 litų, o J. G. J. Gudaičiui – 1302,5 ketvirtainių metrų žemės sklypą pardavė už 6512 litų. Tai, kad B. A. B. Adomavičius kitiems asmenims pardavinėjo parceliacijos plane pažymėtus žemės sklypus, nesuteikia pagrindo manyti, kad žemės sklypas, į kurį pretenduoja G. K. L.K. Laukaitis, buvo įgytas sandorio pagrindu ir valdomas nuosavybės teise. Nei G. K. L.K. Laukaitis, nei jo į teismo posėdį kviesti liudytojai, nei pareiškėjo teisių perėmėja negalėjo nurodyti, kokį konkretų žemės sklypą, parceliacijos plane pažymėtą atitinkamu numeriu, įsigijo A. L.A. Laukaitis, taip pat negalėjo nurodyti jokių kaimynų ar įsigyto ir nuosavybės teise valdyto žemės sklypo gretimybių, nors su K. O. K. Onaičiu ir J. G. J. Gudaičiu sudarytose sutartyse yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytos įsigyjamų sklypų gretimybės, jų plotai;

173) 1949-08-17 Kauno miesto Stalino rajono vykdomo komiteto sprendime Nr. 414 nėra jokių duomenų apie tai, iš kokios valdos ir už kokį išimtos žemės plotą yra skiriama 0,31 ha žemės;

184) atkreiptinas dėmesys, kad 2003 m. pareiškėjo iniciatyva buvo paruoštas pirkto ir iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo planas, kuriame nurodyta, kad A. L. A. Laukaitis B. A. B. Adomavičiaus įsigijo sklypus Nr. 3 ir 4 (pagal B. A. B. Adomavičiaus nuosavos žemės sklypo parceliacijos planą). Vėliau paaiškėjus, kad parceliacijos plane pažymėto sklypo Nr. 3 A. L. A. Laukaitis B. A. B. Adomavičiaus negalėjo nupirkti, nes šį sklypą buvo įsigijęs J. G.J. Gudaitis, pareiškėjo teisių perėmėjos ir jos atstovės iniciatyva buvo parengtas naujas žemės sklypo planas. O šiame plane nurodoma, kad A. L. A. Laukaitis B. A. B. Adomavičiaus įsigijo 5 ir 6 sklypus.

195) teismo išvados, kad žemės sklypas įsigytas pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu ir tai, kad jis iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė A. L.A. Laukaičiui, iš esmės pagrįstos prielaidomis, nepatvirtintomis byloje esančių įrodymų. Pareiškėjo G. K. L. K. Laukaičio bei jo kviestų liudytojų parodymus teismas turėjo vertinti kritiška, nes nei pats pareiškėjas, nei liudytojai tiksliai negalėjo nurodyti, koks žemės sklypas buvo įsigytas, su kieno žemėmis šis sklypas ribojosi, kiek už šį žemės sklypą buvo sumokėta. Teismas, netinkamai įvertinęs liudytojų parodymus, jų įrodomąją galią, nepagrįstai juos pripažino pakankamais juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti ir tuo pažeidė CPK 178, 185 str.;

206) neteisėtai pastatytas sandėlys ir gyvulių auginimas jame negali patvirtinti žemes sklypo valdymo nuosavybės teise pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu;

217) teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas nevisapusiškai išnagrinėjus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir pažeidus procesinės teisės normas.

22Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjos E. L. E. Laukaitienės atstovė advokatė Dž. T. Tarvainytė prašė apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą dėl šių motyvų:

231) pareiškime dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo pareiškėjas privalo nurodyti konkretų nuosavybės teisių įgijimo pagrindą ir patvirtinti jį leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Pagal CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jei byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 str.). Į aplinkybę, kad įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog bylose, kuriose bylai reikšmingos aplinkybės įrodinėjamos netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to yra svarbu, jog prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (LAT 2008-06-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-324/2008, 2007-06-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-299/2007, 2006-03-06 nutartis c. b. Nr. 3K-3-171/2006, 2005-03-02 nutartis c. b. Nr. 3K-3-147/2005);

242) apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą remdamasis tik byloje nustatyta aplinkybe, jog B. A. B. Adomavičius pardavinėjo sklypus pagal parceliacijos planą, ir teismo padaryta išvada, jog 31 aro žemės sklypą įsigijo ir A. L.A. Laukaitis, yra nepagrįsti, prieštarauja teismo sprendimo turiniui ir byloje esantiems įrodymams. Faktas dėl nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto gali būti įrodinėjamas visomis Lietuvos Respublikos CPK įtvirtintomis įrodinėjimo priemonėmis: rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais (LAT 2008-01-02 nutartis c. b. Nr.3K-3-78/2008, 2005-09-21 nutartis c. b. Nr.3K-3-418/2005). Esant byloje neginčijamiems įrodymams apie A. L. A. Laukaičio turėtą statinį, remiantis protingumo principu, darytina pagrįsta išvada, jog statinys buvo statytas nuosavybės teise valdomame sklype, tuo tarpu hipotetinė išvada apie statinio statymą panaudos teise valdomame sklype būtų mažai tikėtina bei prieštarautų aukščiau minėtiems įrodymams. Atsižvelgiant į nurodytų įrodymų nuoseklumą, sąsajas su nustatinėjamu faktu bei nesant aplinkybių, neigiančių minėtų įrodymų patikimumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, jog A. L. A. Laukaitis nuosavybės teise pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu buvo įsigijęs žemės sklypą Eigulių kaime;

253) apeliantas kelia prielaidą, jog negalima teigti, kad A. L. A. Laukaitis įsigijo žemės sklypą, nes jis nebuvo nei valdininkas, nei tarnautojais. Tokie apeliacinio skundo argumentai nepaneigia ir negali paneigti A. L. A. Laukaičio sklypo įsigijimo fakto. Vertinant byloje esančius rašytinius įrodymus būtina išanalizuoti jų turinį bei atsižvelgti į kitas reikšmingas aplinkybes, egzistavusias jų surašymo metu. 1939-10-07 pareiškimas buvo B. A. B. Adomavičiaus atsakymas dėl 1939-05-27 patvirtinto parceliacijos plano atšaukimo, kuriame taip pat nurodoma, kad sklypai perleisti notariniais aktais, ir kitos su naujais žemės savininkais susijusios aplinkybės, dėl kurių parceliacijos plano atšaukimas galėtų būti negalimas. Atsižvelgiant į tai, tikėtina, jog siekiant didesnio 1939-10-07 pareiškimo pagrįstumo, jame buvo konkrečiai nurodyti svarbias pareigas einantys tarnautojai ir valdininkai, nedetalizuojant visų kitų pirkėjų, tarp jų A. L.A. Laukaičio. Todėl apelianto keliama prielaida yra nepagrįsta;

264) nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog A. L.A. Laukaitis, gyvendamas vargingai, negalėjo įsigyti 31 aro žemės sklypo. Liudytoja L. G. L. Genienė 2003-10-14 teismo posėdžio metu (civilinėje byloje Nr. 2-8246/03) parodė, jog A. L. A. Laukaitis skolinosi pinigų iš L. G. L. Genienės šeimos žemės sklypui pirkti. A. L. A. Laukaitis buvo savanoris, nepriklausomybės kovų dalyvis, todėl darytina išvada, jog turėjo pakankamai lėšų įsigyti žemės. Tuo tarpu apelianto nurodoma A. L. A. Laukaičio finansinė padėtis po žemės sklypo pirkimo šioje byloje reikšmės neturi. Aplinkybė, jog kiti byloje apklausti liudytojai (ne A. L. A. Laukaičio šeimos nariai) negalėjo nurodyti lėšų, už kurias buvo pirktas žemės sklypas, kilmės, negali paneigti žemės sklypo įsigijimo fakto;

275) apeliantas nurodė, jog 1949-08-17 Kauno m. Stalino rajono vykdomojo komiteto sprendime Nr. 414 nėra duomenų apie tai, iš kokios valdos ir už kokį žemės plotą yra skiriama 0,31 ha žemės, todėl nėra pagrindo teigti, kad A. L. A. Laukaitis įsigijo 31 arų žemės sklypą iš B. A. B. Adomavičiaus bei nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą. Net ir ginčijant nuosavybės teise įsigyto žemės sklypo dydį, nėra pagrindo neigti paties nuosavybės fakto egzistavimo. Nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. L. A. Laukaitis nuosavybės teise valdė 31 aro žemės sklypą, teismas rėmėsi ne tik 1949-08-17 Kauno m. Stalino rajono vykdomojo komiteto sprendimu, kurio pagrindu pagrįstai nustatytina, kad A. L. A. Laukaitis iki žemės nusavinimo nuosavybės teise valdė žemės sklypą bet ir darytina pagrįsta išvada, jog 31 arų sklypas galėjo būti skirtas už tokio paties dydžio nusavintą sklypą. Apeliantas nepateikė kokių nors įrodymų, paneigiančių šį faktą (CPK 178 str.);

286) atsižvelgiant į tai, jog nėra išlikusių tiesioginių įrodymų apie žemės sklypo pirkimą bei į laiko faktorių, apelianto prielaida, jog neturint tikslių duomenų apie sklypų vietą bei jo gretimybes, negalima nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, yra nepagrįsta, prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams bei byloje esantiems įrodymams. Atskirai nuo kitų bylos aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų viseto paimta ši apelianto nurodyta aplinkybė taip pat nepatvirtina, kad A. L. A. Laukaitis negalėjo įsigyti iš B. A. B. Adomavičiaus 31 aro žemės sklypo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad byloje esančius įrodymus būtina vertinti kompleksiškai, o ne atskirai vienas nuo kito (LAT 2005-04-06 nutartis c. b. Nr.3K-3-244/2005);

297) apeliantas nepateikė kokių nors įrodymų, patvirtinančių liudytojų parodymų nenuoseklumą ar tarpusavio prieštaravimą. Liudytojų parodymai buvo vertinami kitų rašytinių įrodymų kontekste bei nenustačius aplinkybių, kurios paneigtų byloje surinktų įrodymų leistinumą.

30Kiti suinteresuoti asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

31Apeliacinis skundas tenkintinas.

32Pagal CPK 445 ir 447 straipsnių reikalavimus juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Pareiškėjas pareiškime teismui turi nurodyti, kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, priežastis, dėl kurių jis negali gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, ir įrodymus, patvirtinančius tą faktą.

33Kolegija sutinka su apelianto Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinio skundo motyvais, kad juridinę reikšmę turintis faktas, kas nuosavybės teise valdė tam tikrą žemės sklypą, nuosavybės teisei atkurti yra nustatomas, kai pareiškėjas nurodo konkretų teisės įgijimo pagrindą ir tą pagrindą patvirtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, šio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas pagal sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusias materialinės teisės normas, nustatančias tokio sandorio galiojimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. V. Žvirblis v. Kauno apskrities viršininko administracija, V. P.V. Petrulis; bylos Nr. 3K-47-2005). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas G. K. L. Giedrius Kalikstas Laukaitis nurodė (1 t., b. l.1-4), kad 1938 - 1939 metais jo tėvas A. L. Alfonsas Laukaitis pirko iš B. A. Bonifaco Adomavičiaus 31 aro žemės sklypą Kauno apskrityje, Pažaislio valsčiuje, Eigulių kaime (dabar – Kauno miesto teritorijoje, priskirtoje Kauno universitetinėms klinikoms). Šį faktą pareiškėjas įrodinėjo liudytojų parodymais, dokumentais, išduotais 1939 m. B. A.Bonifacijui Adomavičiui, žemės sklype esamų statinių statybos faktu, 1944 metų pažymėjimu, leidžiančiu verstis daržininkyste ir 1949 m. žemės nacionalizacijos dokumentais. Kaip paminėta anksčiau, įrodinėjimo ypatumai tokios rūšies juridiniams faktams nustatyti kasacinėje praktikoje ne kartą išaiškinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. D.I. Dockuvienė, E. S.E. Seniūnaitė, A. S.A. Seniūnas, G. A. B. A. Bartkuvienė v. Kauno apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-510/2006). Leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pripažįstami rašytiniai įrodymai; teismas, spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teisę, gali pripažinti ne tik Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 punktuose nurodytus dokumentus, bet ir kitus bet kokius faktinius duomenis, kurie pagal CPK atitinka sąsajos ir leistinumo reikalavimus; CPK nedraudžiama žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodinėti dokumentais, surašytais jau po žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. J. Mikaila v. Kauno apskrities viršininko administracija, M. K.M. Kazlovskaja, A. B.A. Byceva; bylos Nr. 3K-3-28/2007). Tačiau, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyse, prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas gali būti įrodinėjamas tik pateikiant teisės aktuose išvardytus dokumentus bei įvertinat šių įrodymų visetą. Be to, sandorio sudarymo aplinkybės konstatavimas remiantis tik liudytojų parodymais, nesant rašytinių įrodymų, neatitiktų nei ad hoc, nei sandorio sudarymo metu galiojusiųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. V. Pukienė v. M. Š.M. Šalčiuvienė, V. S.V. Selvestravičienė, Kauno apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-171/2006; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. D. D.D. Daškevič, L. S. B. S. Bartkevič ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-193/2008). Ad hoc teisės norma būtų Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ 1 punktas, kuriame išvardyti dokumentai, kuriais galima patvirtinti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą turėjimą. Šiame punkte išvardyti dokumentai: sudaryti iki nacionalizacijos, patys nacionalizacijos aktai. Tokie dokumentai, kuriuos 1941–1945 metais išdavė Lietuvoje veikusios įstaigos, gali būti vertinami tik kaip papildomi įrodymai, be to, tai gali būti tik kaimų suskirstymo į vienkiemius planai bei žemės rūšiavimo dokumentai.

34Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šią teisės normą, daro išvadą, kad pareiškimą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, nesilaikė įrodymų leistinumo. Byloje nepateikta jokių leistinų įrodymų žemės pirkimo faktui nustatyti. Pareiškėjas G. K. L.Giedrius Kalikstas Laukaitis, 2001 m. gruodžio 19 d. (reg. Nr. 4494) metais pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises ir jame nurodė, kad jo tėvas A. L. Alfonsas Laukaitis nuosavybės teises į ginčo žemę neteko 1949 m. birželio 9 d., o nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais pareiškėjas laikė Kauno miesto DŽDT VK 1944-08-31 pažymėjimą Nr. 1368 ir Kauno miesto Stalino rajono vykdomojo komiteto 1949-08-17 sprendimą Nr. 414. Pareiškėjo motinos L. K.Laukaitienės Kazės, Juozo, 1991 m. gruodžio 4 d. prašyme nurodyta, kad nuosavybės teisių pagrindas į turtą yra archyvo pažyma (1 t., b. l. 27-29). Apie tai, kad nuosavybės teisę į žemę pareiškėjo tėvas A. L. Alfonsas Laukaitis įgijo pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu, pretendentai prašyme nenurodė.

35Kolegija sutinka su apelianto motyvais, jog pareiškėjo argumentas, kad jo tėvas iki nacionalizacijos nupirko žemę, yra neįrodytas. Pareiškėjo nurodyti statinių statybos tvarkos pažeidimai, padaryti 1943 metais, nepatvirtina pareiškėjo teiginių apie žemės įgijimą pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu 1939 metais (1 t., b. l. 15-16). Pažymėtina, kad 1944 m. rugpjūčio 31 d. pažymėjimas Nr. 1368 išduotas A. L.Alfonsui Laurinaičiui, o ne A. L. Alfonsui Laukaičiui (1 t., b. l. 17). Net ir vadovaujantis prielaida, jog pažymėjimas Nr. 1368 išduotas pareiškėjo tėvui, o ne kitam asmeniui, šis dokumentas visiškai nepatvirtina žemės įgijimo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu.

36Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo motyvais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pateiktus rašytinius įrodymus ir išaiškino aplinkybes. Byloje yra B. A. Bonifaco Adomavičiaus pareiškimas, iš kurio matyti, kad B. A. Bonifacas Adomavičius 1939 m. pardavinėjo žemės sklypus pagal parceliacijos planą. Toliau pareiškime nurodyta, kad B. A. Bonifacas Adomavičius pardavė 16 sklypų doc. A.lminui, inžinieriui Č.yžui, inspektoriui B.aleišiui, kapitonui G.udaičiui, matininkui O.naičiui ir kitiems valdininkams bei tarnautojams. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo tėvas nebuvo nei valdininkas, nei tarnautojas. Apklausta teismo posėdyje liudytoja V. J. Veronika Janušauskienė paaiškino (1 t., b. l. 71), kad Laukaičiai gyveno vargingai, iš kur L.aukaitis gavo pinigų žemei pirkti, liudytoja nežinojo. Liudytoja paaiškino, kad žemė buvo gera, labai geras derlius. Esant tokioms aplinkybėms apeliantas pagrįstai apeliaciniame skunde kalbėjo apie pareiškėjo tėvui parduoto 31 aro žemės sklypo vertę. Bylos duomenimis, K. O. K. Onaičiui 1454 ketvirtainių metrų žemės sklypas parduotas už 5816 litų, J. G. J. Gudaičiui 1302,5 ketvirtainių metrų žemės sklypas parduotas už 6512 litų (1 t., b. l. 128-130). Todėl apelianto išvados, jog 31 aro sklypas buvo pakankamai brangus, todėl mažai tikėtina, kad vargingai gyvenantis asmuo galėjo nupirkti tokio ploto žemės sklypą, pripažintinos pagrįstos. Pateiktas apeliacinės instancijos teismo posėdyje pažymėjimas, jog pareiškėjo tėvas tarnavo Lietuvos kariuomenėje nuo 1919 m. gegužės 15 d. iki 1920 m. liepos 8 d. ir 1928 m. buvo apdovanotas medaliu, nėra teisiškai reikšmingas vertinant pareiškėjo tėvo turtinę padėtį 1939 m.

37Taip pat pagrįstas apelianto motyvas, kad pareiškėjai negalėjo nurodyti žemės sklypo buvimo vietos. Kaip matyti iš pareiškėjo G. K. L. Giedriaus Kaliksto Laukaičio pareiškimo, žemės sklypo buvimo vietą galėjo nurodyti liudytojos L. G. Leonora Genienė ir V. J. Veronika Janušauskienė (1 t., b. l. 4, 2 t., b. l. 144). Tikrinant liudytojų paaiškinimą pagal sudarytą planą paaiškėjo, kad paženklintų plane žemės sklypų Nr. 3 ir 4, pareiškėjo tėvas nepirko, nes šiuos sklypus iš B. A. Bonifaco Adomavičiaus nupirko J. G. J. Gudaitis (1 t., b. l. 46, 86).

38Kolegija sutinka su apelianto motyvais, kad teismo sprendimo išvados pagrįstos prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo tėvas valdė nuosavybės teise žemės sklypą, nes 1949 m. rugpjūčio 17 d. Kauno miesto Stalino rajono vykdomojo komiteto sprendimu A. L. Alfonsui Laukaičiui buvo paskirtas 0,31 ha žemės sklypas tuo pagrindu, kad 1949 m. birželio 9 d. Kauno miesto Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 241 iš jo valdos išimta anksčiau valdoma žemė. Tačiau kaip paminėta anksčiau, byloje nėra leistinų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo tėvo nuosavybės teisę į 31 aro žemės sklypą. Todėl vien tas faktas, kad iš pareiškėjo tėvo 1949 m. buvo išimta. žemė, nesudaro pagrindo laikyti įrodyta, kad pareiškėjo tėvas A. L.Alfonsas Laukaitis, šią žemę 1939 m. įsigijo pirkimo sutarties pagrindu iš B. A.Bonifaco Adomaičio.

39Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė žemės valdymo nuosavybės teise faktą be leistinų įrodymų, todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, taikant specialiąsias teisės normas, kuriose įtvirtinti pagrindiniai reikalavimai tokiems juridiniams faktams nustatyti. Pareiškėjas nepateikė minėtame Vyriausybės nutarime išvardytų konkrečių dokumentų, reikalingų nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Apeliacinis skundas dėl nepakankamai įrodyto pareiškėjo prašymo pagrįstas, todėl teisėjų kolegija naikina priimtą teismo sprendimą ir priimą naują sprendimą – atmeta pareiškimą (CPK 326 straipsnio 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

40

41Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326-333 str. ,

Nutarė

42Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą pareiškėjo – pareiškimą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. kolegijos teisėjų Raimondo Buzelio, Egidijaus Tamašausko,... 3. sekretoriaujant Dovilei Stoškuvienei,... 4. dalyvaujant pareiškėjo 5. viešame teismo posėdyje žodinio proceso... 6. ... 7. Pareiškėjas G. K.... 8. Nebaigus nagrinėti bylos pareiškėjas 2004-01-24 mirė (1 t., b. l. 100). Jo... 9. Suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija su pareiškimu... 10. Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m.... 11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas G. 12. Teismas nurodė: kad žemės sklypą 13. Teismas nustatė, kad pareiškėja žemės... 14. Apeliaciniu skundu suinteresuotasis asmuo Kauno apskrities viršininko... 15. 1) pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato... 16. 2) 17. 3) 1949-08-17 Kauno miesto Stalino rajono vykdomo komiteto sprendime Nr. 414... 18. 4) atkreiptinas dėmesys, kad 2003 m.... 19. 5) teismo išvados, kad žemės sklypas... 20. 6) neteisėtai pastatytas sandėlys ir gyvulių auginimas jame negali... 21. 7) teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas nevisapusiškai... 22. Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjos... 23. 1) pareiškime dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo... 24. 2) apelianto teiginiai, kad pirmosios... 25. 3) apeliantas kelia prielaidą, jog negalima... 26. 4) nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas,... 27. 5) apeliantas nurodė, jog 1949-08-17 Kauno m.... 28. 6) atsižvelgiant į tai, jog nėra išlikusių... 29. 7) apeliantas nepateikė kokių nors įrodymų, patvirtinančių liudytojų... 30. Kiti suinteresuoti asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.... 31. Apeliacinis skundas tenkintinas.... 32. Pagal CPK 445 ir 447 straipsnių reikalavimus juridinę reikšmę turintis... 33. Kolegija sutinka su apelianto Kauno apskrities... 34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šią... 35. Kolegija sutinka su apelianto motyvais, jog... 36. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo... 37. Taip pat pagrįstas apelianto motyvas, kad... 38. Kolegija sutinka su apelianto motyvais, kad... 39. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškimą dėl juridinę reikšmę... 40. ... 41. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326-333 str. ,... 42. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti,...