Byla 2A-823/2013
Dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo ir nuostolių atlyginimo. Tretieji asmenys: A. Č., E. Č., M. D. ir uždaroji akcinė bendrovė Generalinė prekybos agentūra

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viginto Višinskio, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. P. ir E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-69-565/2012 pagal ieškovų V. P. ir E. P. ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland PIc dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo ir nuostolių atlyginimo. Tretieji asmenys: A. Č., E. Č., M. D. ir uždaroji akcinė bendrovė Generalinė prekybos agentūra.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškiniu, kurį vėliau patikslino, ieškovai prašė: pripažinti atsakovo vienašališką 2007 m. lapkričio 28 d. kreditavimo sutarties Nr.KK 07/11/89D nutraukimą neteisėtu; pakeisti 2007 m. lapkričio 28 d. kreditavimo sutarties Nr.KK 07/11/89D nuostatas, atidedant palūkanų ir kitų sumų mokėjimo terminus dvejiems metams (atitinkamai pratęsiant galutinius kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo terminus), skaičiuojant juos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo datos; priteisti iš atsakovo 1 606 606 Lt nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 1 606 606 Lt sumos už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 11 d. iki teismo sprendimo priėmimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

5Ieškovai nurodė, kad 2007 m. lapkričio 28 d. sudarė su atsakovu kreditavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovams buvo suteikta 499 884,15 EUR paskola. Kreditą ieškovai ketino naudoti įvairiems tikslams. 2007 m. gruodžio 11 d. atsakovas pervedė į ieškovo sąskaitą Nr. ( - ) (EUR) visą kredito sumą, dalį sumos (465 900 EUR) pervedė į ieškovo sąskaitą Nr. ( - ) (LT). Tą pačią dieną atsakovas iš ieškovo sąskaitos Nr. ( - ) (LT) padarė šiuos pavedimus: 1) 396 606 Lt pervedė gavėjui AB DnB NORD bankui, mokėjimo paskirtį nurodydamas „A. Č. skolos dengimas P/L 2006-05-05 Kredito sutartį Nr.195”; 2) 65 500 Lt pervedė gavėjai M. D., mokėjimo paskirtį nurodydamas „P/L P.P. Sutartį 2007-11-16”; 3) 1 144 500 Lt pervedė gavėjui UAB Generalinė prekybos agentūra, mokėjimo paskirtį nurodydamas „P/L P.P. Sutartį 2007-11-16”. Ieškovas nurodė, kad nurodytuose trijuose 2007 m. gruodžio 11 d. mokėjimo pavedimuose už bendrą 1 606 606 Lt sumą yra ne jo parašai, jis nurodymo ir sutikimo atlikti šiuos pavedimus nedavė. Ieškovas taip pat nepateikė atsakovui 2007 m. lapkričio 16 d. pirkimo - pardavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovų ir trečiųjų asmenų M. D. ir UAB Generalinė prakybos agentūra dėl sutartyje nurodyto turto įsigijimo ieškovų nuosavybe, nėra pateikęs atsakovui ir 2007 m. lapkričio 16 d. pirkimo - pardavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovų ir trečiųjų asmenų A. Č. ir E. Č. dėl sutartyje nurodyto nekilnojamojo turto įsigijimo ieškovų nuosavybe. Ieškovas nurodė, kad šios 2007 m. lapkričio 16 d. sutartys suteikė ieškovams teisę per 30 dienų nuo sutarčių pasirašymo atsisakyti sutarčių. Kadangi po sutarčių sudarymo buvo nustatyti esminiai parduodamo nekilnojamojo turto trūkumai, ieškovai nusprendė atsisakyti sutarčių ir nemokėti tretiesiems asmenims likusių nesumokėtų pagal sutartis sumų, t. y. 396 606 Lt tretiesiems asmenims A. Č. ir E. Č., 65 500 Lt trečiajam asmeniui M. D. ir 1 144 500 Lt trečiajam asmeniui UAB Generalinė prekybos agentūra. Tačiau šias sumas tretiesiems asmenims be ieškovų nurodymo ir sutikimo iš ieškovo sąskaitos Nr. ( - ) (LT) 2007 m. gruodžio 11 d. neteisėtai pervedė atsakovas. Atsakovas privalo sugrąžinti ieškovams 1 606 606 Lt. Kadangi atsakovas neteisėtai panaudojo ieškovų kredito lėšas, ieškovai negalėjo šių lėšų panaudoti jų numatytiems tikslams, gauti pajamų ir mokėti palūkanų. Pasak ieškovų, atsakovas neteisėtai vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį, nes ieškovai neturėjo galimybės laiku mokėti palūkanų už naudojimąsi kreditu dėl atsakovo kaltės. Taip pat turi būti pakeistos kreditavimo sutarties sąlygos, atidedant dvejiems metams palūkanų mokėjimą ir kredito grąžinimą (taip pat ir galutinį kredito grąžinimo terminą), nes dėl atsakovo kaltės ieškovai neturėjo galimybės gauti pajamų iš naudojimosi kreditu ir pradėti mokėti palūkanas bei grąžinti kreditą kreditavimo sutartyje nustatytais terminais.

6Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad kreditavimo sutartimi ieškovai įsipareigojo įkeisti atsakovui kreditavimo sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą; kreditas ieškovams turėjo būti išmokėtas po šio turto įkeitimo. Kreditavimo sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą ieškovai įsigijo pagal 2007 m. lapkričio 16 d. pirkimo - pardavimo sutartis, sudarytas su trečiaisiais asmenimis. Pirkimo - pardavimo sutartyse nustatyta, kad ieškovai su trečiaisiais asmenimis atsiskaito iš atsakovo suteikto kredito. Kad kreditas suteiktas 2007 m. lapkričio 16 d. pirkimo - pardavimo sutartyse nurodytam nekilnojamajam turtui įsigyti, matyti iš atsakovo 2007 m. lapkričio 8 d. pažymos, kuri buvo pateikta sudarant pirkimo - pardavimo sutartis. Sudarę 2007 m. lapkričio 16 d. pirkimo - pardavimo sutartis, ieškovai įsigytą nekilnojamąjį turtą įkeitė atsakovui, todėl ieškovams buvo išmokėtas kreditavimo sutartyje nurodytas kreditas, o 1 606 606 Lt kredito lėšų buvo pervesta tretiesiems asmenims apmokant už ieškovų įsigytą nekilnojamąjį turtą. Atsakovo teigimu, ginčijami mokėjimų pavedimai buvo atlikti pagrįstai ir teisėtai, vadovaujantis kreditavimo sutartimi ir ieškovų pateiktomis pirkimo - pardavimo sutartimis, bei atitiko ieškovų valią.

7Tretieji asmenys nesutiko su ieškinio dalimi dėl 2007 m. gruodžio 11 d. atliktų mokėjimo pavedimų neteisėtumo ir nurodė, jog mokėjimo pavedimais ieškovai su jais atsiskaitė už įsigytą nekilnojamąjį turtą pagal pirkimo - pardavimo sutarčių sąlygas. Ieškovai nepranešė, kad parduotas nekilnojamasis turtas turi esminių trūkumų ir kad ieškovai neketina mokėti pirkimo - pardavimo sutartyse nurodytos kainos.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.

10Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šalių sudarytos banko sąskaitos sutarties nuostatomis, sprendė, kad ieškovas ir atsakovas buvo susitarę, jog autentiškumo patvirtinimo procedūra apima sąskaitos savininko ar asmens, įgalioto naudotis sąskaita, parašo ant mokėjimo dokumento ir parašo, saugomo banke, sulyginimą, šių asmenų asmenybės ir įgalinimų nustatymą pagal pateiktus tapatybę ir įgalinimus patvirtinančius dokumentus ir šių dokumentų autentiškumo įsitikinimą. Vadovaudamasis liudytojų E. M., M. R., A. S. ir A. S. paaiškinimais teismas nustatė, kad banke buvo atliekamos bendrosiose banko sąskaitų sąlygose nurodytos autorizavimo procedūros – mokėjimo pavedimas surašomas prieš tai įsitikinus kliento tapatybe, t. y. patikrinus jo asmens dokumentą, surašius mokėjimo pavedimą pagal kliento pateiktus duomenis sulyginamas kliento parašas mokėjimo dokumente ir jo asmens dokumente. Jei pavedimo suma yra didesnė kaip 30 000 Lt, siekiant išvengti klaidos, atliekamas papildomas operacijos duomenų patikrinimas. Tačiau banko darbuotojas, kuris atlieka papildomą patikrinimą, kliento nemato. Teismas, remdamasis ikiteisminio tyrimo metu liudytojų duotais paaiškinimais, nustatė, jog pirminiai mokėjimų pavedimai banke nėra išlikę, o į bylą pateikti analogišku turiniu atspausdinti pakartotiniai mokėjimo pavedimai. Vertindamas ieškovo pateiktą rašysenos eksperto A. B. išvadą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog išvadoje nurodyta aplinkybė, esą perspausdintuose mokėjimo pavedimuose ieškovo vardu pasirašė ne ieškovas, nėra pagrindas pripažinti šį faktą įrodytu. Tuo tarpu Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje, duotoje ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 10-2-00543-09, nurodyta, kad perspausdintų mokėjimo pavedimų eilutėse „Kliento parašai ir antspaudas” esantys parašai dėl parašų trumpumo, konstrukcinio panašumo ir mažo informatyvumo yra netinkami asmens identifikavimui. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nepaisant aplinkybės, jog perspausdintų mokėjimo pavedimų eilutėse „Kliento parašai ir antspaudas“ esantys parašai vizualiai yra nepanašūs į ieškovo parašus, esančius ieškovų procesiniuose ir kituose bylos dokumentuose, parašo tapatumo ir netapatumo nustatymui reikalingos specialios žinios, kurių bylą nagrinėjantis teismas neturi. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, kad byloje esant priešingoms specialistų išvadoms, bylos nagrinėjimo metu šalims buvo išaiškinta teisė prašyti atlikti rašysenos ekspertizę, tačiau šalys tokio prašymo nepareiškė. Vilniaus apygardos teismas svarbia laikė aplinkybę, jog autentiškumo patvirtinimo procedūra turėjo būti atlikta pagal pirminiuose mokėjimo pavedimuose, o ne pagal perspausdintuose mokėjimo pavedimuose esančius ieškovo parašus.

11Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kreditavimo sutarties turinį, nustatė, kad iš ieškovams skirto kredito 65 500 Lt turėjo būti pervesti trečiajam asmeniui M. D., 1 144 500 Lt – trečiajam asmeniui UAB Generalinė prekybos agentūra, 396 606 Lt – tretiesiems asmenims A. Č. ir E. Č.. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad ieškovai 2007 m. lapkričio 19 d. įsigytą nekilnojamąjį turtą įregistravo savo vardu, o 2007 m. gruodžio 5 d. šį turtą įkeitė atsakovui. Teismas neįrodytu laikė ieškovų teiginį, esą pirkimo - pardavimo sutartys numatė ieškovams teisę per 30 dienų nuo šių sutarčių pasirašymo dienos atsisakyti sutarčių ir nemokėti likusios kainos, ir kad ieškovai pasinaudojo teise atsisakyti sutarčių, nes buvo nustatyti nekilnojamojo turto trūkumai. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pirkimo - pardavimo sutartimis įsigytų nekilnojamųjų daiktų esminius trūkumus, bei apie ieškovų kreipimąsi į trečiuosius asmenis dėl sutarčių atsisakymo.

12Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pagal kreditavimo sutarties nuostatas kreditas išduodamas kredito sumą išmokant į kredito sąskaitą po to, kai, be kitų sąlygų, atsakovui įkeičiamas kreditavimo sutartyje nurodytas nekilnojamasis turtas. Teismas nepagrįstu laikė ieškinio argumentą, esą mokėjimo pavedimai atlikti nesant ieškovo prašymo, kadangi kreditas buvo išmokėtas sutartyje nustatyta tvarka ieškovams įvykdžius sutartimi nustatytas pareigas. Pirmosios instancijos teismas taip pat svarbia laikė aplinkybę, jog ieškovas pretenziją atsakovui pateikė praėjus daugiau kaip metams, t. y. po to, kai atsakovas priminė ieškovams apie nemokamas palūkanas, nustatė papildomą terminą palūkanoms sumokėti ir įspėjo apie kreditavimo sutarties nutraukimą. Teismas neįrodytu laikė ieškovų argumentą, jog ieškovai kreditą ketino panaudoti kitiems tikslams. Aplinkybę, jog ieškovai 2008 metais palūkanas pagal kreditavimo sutartį mokėjo, teismas laikė patvirtinančia, jog ieškovams buvo žinoma apie kredito išmokėjimą. Todėl teismas sprendė, jog iš ieškovo sąskaitos atlikti mokėjimo pavedimai tretiesiems asmenims už bendrą 1 606 606 Lt sumą atitiko kreditavimo sutarties bei pirkimo - pardavimo sutarčių sąlygas ir ieškovų valią, jog ieškovai šiems pavedimams pritarė, todėl laikytina įrodyta, kad šie mokėjimo pavedimai buvo tinkamai autorizuoti. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas atmetė ieškinį dalyje dėl nuostolių priteisimo.

13Pirmosios instancijos teismas, akcentavo, esą ieškovai kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu laiko tuo pagrindu, jog dėl neteisėtai atsakovo atliktų mokėjimo pavedimų ieškovams buvo atimta teisė kreditu naudotis savo nuožiūra, gauti pajamas ir mokėti palūkanas. Teismas nustatė, jog kreditavimo sutartis buvo nutraukta ieškovams nevykdant sutartinių įsipareigojimų – mokėjimų, todėl sprendė, jog sutartis nutraukta teisėtai. Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog kreditas buvo suteiktas verslo tikslais, sprendė, jog nagrinėjamu atveju kreditavimo sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi, todėl nenustatė pagrindo ex officio spręsti, ar kreditavimo sutarties sąlyga, numatanti kreditavimo sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, yra sąžininga. Teismas, vertindamas ieškinio reikalavimą pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas, pažymėjo, jog ieškovai nenurodė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas.

14III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

15Apeliaciniu skundu ieškovai (apeliantai) V. P. ir E. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas atsakovo pareigą tinkamai atlikti pavedimų autorizavimo procedūras, neanalizavo ir netaikė materialinės teisės normų, reglamentuojančių tokių procedūrų atlikimą. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog mokėjimo pavedimai buvo tinkamai autorizuoti, neatitinka lokalinių banko aktų nuostatų. Teismas netinkamai vertino aplinkybę, jog mokėjimų pavedimų originalai banke nėra išlikę, kadangi tokie dokumentai turi būti saugomi 10 metų.
  2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176-185, 197, 199 straipsniuose, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais. Atsakovas nepagrindė autorizavimo procedūros tinkamumo, nors tokią pareigą jam paskyrė teismas. Pirmosios instancijos teismas nepateikė argumentų, paaiškinančių, kodėl buvo atmesti ieškovo argumentai dėl atsakovui taikomų didesnių rūpestingumo ir atidumo standartų. Atsakovas negalėjo nežinoti apie mokėjimo procedūrų pažeidimus, o priešinga teismo išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams.
  3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą įpareigoti atsakovą pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokiu pagrindu ir kieno prašymu buvo vykdomi ginčo mokėjimo pavedimai, valiutos konvertavimas. Taip pat nepagrįstai atmetė prašymą apklausti liudytoją A. S., atlikusią ginčo mokėjimo pavedimus.
  4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančią rašysenos eksperto išvadą. Šis įrodymas atitinka CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatytai įrodinėjimo priemonei keliamus reikalavimus. Ekspertas suformulavo vienareikšmišką išvadą, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti šios išvados pagrįstumu ir išsamumu.
  5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duota specialisto išvada. Ieškovo pateiktą išvadą padarė aukštesnės kvalifikacijos asmuo. Be to, ikiteisminio tyrimo metu duota išvada neturi įrodomosios reikšmės šioje byloje.
  6. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimą reglamentuojančias materialines teises normas, netinkamai kvalifikavo kreditavimo sutartį. Teismas nepagrįstai sprendė, jog mokėjimo pavedimai atitiko ieškovo valią, kadangi, nesant ieškovo prašymo, ieškovo valia negalėjo būti aiškiai išreikšta. Atsakovas savavališkai lėšas išmokėjo tretiesiems asmenims.
  7. Atsakovas pripažino, jog kreditas buvo suteiktas ieškovo vartojimo poreikiams tenkinti, tačiau pirmosios instancijos teismas neįgyvendino pareigos ex officio kvalifikuoti kreditavimo sutartį kaip vartojimo. Kreditavimo sutarties 13.1 punktas prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams, yra nesąžiningas ir iš esmės pažeidžia šalių teisių bei pareigų pusiausvyrą.
  8. Kreditavimo sutarties nutraukimas dėl 1,9 procentus atitinkančios įsipareigojimų dalies nevykdymo laikytinas neproporcingu sutarties pažeidimui padariniu.

16Ieškovai apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Ieškovai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė įpareigoti atsakovą pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokiu pagrindu ir kieno prašymu/sutikimu buvo vykdomi mokėjimo pavedimai bei valiutos konvertavimas. Teismas taip pat atmetė ieškovų prašymą iškviesti kaip liudytoją A. S., kuri, dirbdama Nordea Bank Finland PIc Lietuvos skyriuje, atliko ginčo mokėjimo pavedimus. Nurodytų aplinkybių pagrindu ieškovas mano, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsiaiškinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, o atmesdamas ieškovų prašymus, iš esmės atėmė iš ieškovų galimybę teikti šioje byloje reikšmingus įrodymus ir taip gintis.

17Atsakovas Nordea Bank Finland PIc atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovų atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, jog ieškovas aiškiai išreiškė valią mokėjimo pavedimams atlikti. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog kreditas buvo suteiktas tikslinei paskirčiai – žemės sklypams ir kavinei pirkti. Mokėjimo pavedimai atlikti ieškovams pateikus pirkimo – pardavimo sutartis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovai neturėjo teisės atsisakyti pirkimo – pardavimo sutarčių. Ieškovų teiginiai, jog jie neatliko ginčijamų mokėjimo pavedimų ir nesiekė jų atlikti, norėjo atsisakyti pirkimo - pardavimo sutarčių, neatitinka bylos duomenų ir yra neįrodyti. Atsakovo teigimu, ieškovai atliko visus veiksmus būtinus kreditui gauti: sudarė pirkimo - pardavimo, kreditavimo sutartis, viešajame registre įregistravo nuosavybės teises į įsigytą turtą, nekilnojamąjį turtą apdraudė, turtą įkeitė, pateikė laidavimo sutartis. Minėtos aplinkybės patvirtina buvus aiškią ieškovų valią atsiskaityti su trečiaisiais asmenimis. Ieškovai nesinaudojo teise informuoti atsakovą apie pastebėtus banko operacijų trūkumus. Atsakovo teigimu, autentiškumo patvirtinimo procedūra yra banko ir kliento susitarimas, ji gali būti atliekama banko nuožiūra ir nėra imperatyvaus įstatymo reikalavimo, kaip tai turi būti daroma. Pagal Lietuvos Respublikos mokėjimo įstatymo (toliau – MĮ) nuostatas mokėtojo parašas nėra būtinasis mokėjimo pavedimo rekvizitas, todėl atsakovo atsakomybės klausimas galėtų būti keliamas tik nustačius aplinkybes, jog pervestas didesnis mokėjimas nei nurodyta pirkimo - pardavimo sutartyse arba pervesta netinkamam subjektui. Be to, autorizacijos procedūros teisėtumą patvirtina ikiteisminio tyrimo duomenys. Ieškovai nepateikė įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ar administracinio akto, kurie patvirtintų nurodytas aplinkybes, kad ieškovas nėra pasirašęs mokėjimo pavedimuose. Ieškovas netinkamai vertina A. B. pateiktos išvados įrodomąją galią. Dėl parašo konstrukcijos pobūdžio nėra galimybės nustatyti, kas pasirašė mokėjimo pavedimuose. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbus yra ir ieškovo reputacijos klausimas, kadangi jo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas, įteikti pranešimai apie įtarimus. Ieškovai pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo civilinės atsakomybės sąlygų ir jų apeliaciniame skunde nepagrindžia. Atsakovo manymu, ieškovai ginčo teisiniuose santykiuose neveikė kaip vartotojai, kadangi patys ieškovai pradiniame ieškinyje nurodė, jog žemės sklypus įsigijo komercinei veiklai. Ieškovai viešojoje erdvėje prisistato kaip verslininkai, buvo juridinių asmenų akcininkai, vadovai. Atsakovas pagrįstai ir teisėtai nutraukė kredito sutartį, kadangi ieškovai nustatytu terminu nesumokėjo atsakovui susidariusio įsiskolinimo. Aplinkybė, jog ieškovai ilgiau nei 4 mėnesius vėlavo ir vengė mokėti kredito palūkanas, laikytina esminiu kredito sutarties pažeidimu. Atsakovo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas neturėtų nagrinėti naujų argumentų, susijusiu su kredito sutarties nutraukimo neteisėtumu, kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovai rėmėsi vieninteliu argumentu – neteisėtu mokėjimo pavedimų atlikimu. Anot atsakovo, prie apeliacinio skundo pridėti nauji įrodymai negali būti prijungti prie bylos, kadangi neaišku, iš kur jie gauti. Atsakovas šių duomenų ieškovams neteikė, o jeigu įrodymai pateikti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos – jie negali būti priimami.

18Atsakovas prašo prijungti prie bylos naujai pateikiamus įrodymus: ERGO Lietuva draudimo liudijimo polisą, iš kurio matyti ieškovo parašas apdraudžiant pastatą (kavinę), Juridinių asmenų registro išrašą, iš kurio matyti, jog ieškovai buvo UAB „Ratio ir Ko“ akcininkai, laidavimo sutartį, sąskaitos išrašą apie sumokėtą kredito sutarties parengimo mokestį. Atsakovo teigimu, šių įrodymų prijungimo būtinybė iškilo tik bylos nagrinėjimo 2012 m. vasario 9 d. pirmosios instancijos teisme metu ieškovui aiškinant, kad jis neatliko jokių veiksmų po pirkimo - pardavimo sutarčių pasirašymo.

19Tretieji asmenys A. Č. ir E. Č. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Tretieji asmenys nurodė, jog apeliantų teiginys, esą atsakovas neteisėtai pervedė A. Č. 396 606 Lt, prieštarauja bylos medžiagai. Šalys pirkimo - pardavimo sutartimi aiškiai susitarė dėl nekilnojamojo turto kainos mokėjimo tvarkos. Trečiųjų asmenų vertinimu, ieškovai atliko visus būtinus veiksmus kredito suteikimui ir atsiskaitymui pagal pirkimo - pardavimo sutartį. Ieškovai nepagrindė teiginio dėl ketinimo kreditą panaudoti kitiems tikslams. Tretieji asmenys nesutinka su apeliantų prašymu nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kadangi nėra poreikio apklausti liudytojos A. S.. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi šios liudytojos paaiškinimais, duotais ikiteisminio tyrimo metu,

20Tretieji asmenys UAB Generalinė prekybos agentūra ir M. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą tretieji asmenys nurodė, jog pirmosios intencijos teismas, vertindamas įrodymus, pagrįstai vadovavosi įrodymų pakankamumo taisykle. Pasak trečiųjų asmenų, mokėtojo sutikimo davimo forma ir tvarka nėra reglamentuota įstatymo, mokėtojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas gali dėl jo susitarti atskirai. Kadangi nėra išlikę pirminiai mokėjimo dokumentai, pirmosios instancijos teismas vadovavosi likusiais įrodymais. Ieškovai nepagrįstai remiasi vidinėmis banko taisyklėmis, kurios yra skirtos banko darbuotojams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė tinkamai įvykdžius autorizacijos procedūrą ir įsitikino apeliantų valios buvimu. Pasak trečiųjų asmenų, apeliantai akivaizdžiai piktnaudžiauja subjektine teise, todėl teismas turėtų atsisakyti ginti apeliantų teises.

21IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

23Dėl naujų įrodymų priėmimo

24Apeliantai V. P. ir E. P. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – Vietinių ir tarptautinių mokėjimo nurodymų procedūrą (t. 3, b. l. 181-195), Dokumentų kaupimo ir saugojimo tvarką (t. 3, b. l. 196-206), 2008 m. balandžio 15 d. teisinių paslaugų sutartį (t. 3, b. l. 207-210), kuriuos prašo priimti. Apeliantai naujų įrodymų pateikimo būtinybės nemotyvavo. Atsakovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat pateikė naujus įrodymus: Ergo Lietuva draudimo liudijimo Nr. 361-0040877 2007 m. lapkričio 26 d. polisą (t. 4, b. l. 18), Juridinių asmenų registro išrašą apie UAB „Ratio ir ko“ akcininkus (t. 4, b. l. 19-23), 2007 m. lapkričio 28 d. laidavimo sutartis Nr. LKK 07/11/90D ir Nr. LKK 07/11/93D (t. 4, b. l. 24-29), sąskaitos išrašą apie sumokėtą Kredito sutarties parengimo mokestį (t. 4, b. l. 30-32). Atsakovas nurodė, jog šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, kadangi apeliantai bylos nagrinėjimo metu (2012 m. vasario 9 d.) teigė, jog neatliko jokių veiksmų po pirkimo – pardavimo sutarčių pasirašymo, kuriais siektų kredito išmokėjimo ir atsiskaitymo su trečiaisiais asmenimis. Pasak atsakovo, nors pirmosios instancijos teismo sprendimu minėti apeliantų teiginiai paneigti, apeliaciniu skundu ginčijama pastaroji pirmosios instancijos teismo išvada.

25Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kaip minėta, apeliantai neargumentuoja naujų įrodymų pateikimo būtinybės, nors jais vadovaujasi grįsdami apeliacinio skundo argumentus. Be to, nenustatytos aplinkybės, sąlygojusios negalėjimą pasirūpinti šių įrodymų savalaikiu gavimu ir pateikimu pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantai naujus įrodymus pateikė pažeisdami CPK 314 straipsnio draudimą, todėl neturi pagrindo šiuos įrodymus priimti. Kolegija, spręsdama atsakovo pateiktų įrodymų priėmimo klausimą, pažymi, jog nagrinėjamu atveju svarbus yra šių įrodymų pateikimo laikas. CPK 251 straipsnyje nurodyta, jog ištyręs visus įrodymus, posėdžio pirmininkas paklausia dalyvaujančius asmenis, ar šie nori papildyti bylos medžiagą. Todėl atsakovas turėjo procesinę teisę, baigus byloje esančių įrodymų tyrimą bei paaiškėjus, jog ieškovai iš dalies pakeitė poziciją dėl ginčo esmės, įrodinėdami naują aplinkybę, kurios paneigti atsakovas tuo metu negalėjo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, prašyti leidimo papildyti bylos medžiagą, tačiau šia teise nesinaudojo. Atsakovo nurodyta aplinkybė, esą naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo pirmosios instancijos teismo posėdyje, o vėliau ir apeliaciniame skunde apeliantams pradėjus neigti tam tikras aplinkybes, negali būti vertinama pakankamu pagrindu naujus įrodymus teikti apeliacinės instancijos teisme. Taip pat nenustatytos priežastys, sąlygojusios negalėjimą šių įrodymų gavimu ir pateikimu pasirūpinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovo pateiktus įrodymus, kadangi jie pateikti pažeidžiant CPK 314 straipsnio draudimą. Priešingas šios aplinkybės vertinimas akivaizdžiai prieštarautų proceso įstatyme įtvirtintiems proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo bei rungimosi principams (CPK 12, 17 straipsniai). Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantų ir atsakovo pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

26Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

27Ieškovai apeliaciniame skunde ir atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškė prašymus nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Atsakovas žodinio proceso būtinybės neargumentuoja. Apeliantai žodinio proceso būtinybę grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė įpareigoti atsakovą pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokių pagrindu ir kieno prašymu/sutikimu buvo vykdomi ginčo mokėjimo pavedimai, valiutos konvertavimas. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė teismo posėdyje apklausti liudytoją A. S., atlikusią ginčo pavedimus. Apeliantų vertinimu, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas iš esmės atėmė iš apeliantų galimybę teikti reikšmingus įrodymus bei gintis.

28Teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

29Teisėjų kolegija pareikštų prašymų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina, nes bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra aiškios, nesutariama dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinių teisės normų bei sutarčių aiškinimą reglamentuojančių materialinių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Kolegija pažymi, jog šalių pozicijos grindžiamos rašytiniais įrodymais, jos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, šalys, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo galimybę duoti paaiškinimus žodžiu. Pažymėtina, jog prašydami bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliantai nurodo, jų manymu, pirmosios instancijos teismo klaidas, padarytas įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų tyrimo metu, tačiau neformuluoja prašymų apeliacinės instancijos teismui apklausti liudytojus ar išreikalauti papildomus įrodymus, kuriuos, apeliantų vertinimu, nepagrįstai atsisakė tenkinti pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantų nurodyta priežastis – pirmosios instancijos teismo padaryti proceso normų pažeidimai, nėra pakankamas pagrindas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl apeliantų ir atsakovo prašymus atmeta.

30Dėl įrodymų vertinimo

31Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2007 m. lapkričio 28 d. ieškovai ir atsakovas sudarė kreditavimo sutartį Nr. KK 07/11/89D (toliau – kreditavimo sutartis) dėl 499 884,15 EUR kredito suteikimo ieškovams (t. 1, b. l. 13-23). 2007 m. gruodžio 11 d. kreditas buvo pervestas į apelianto V. P. kredito sąskaitą Nr. ( - ) (EUR), tą pačią dieną kredito dalis (465 900 EUR) buvo konvertuota į litus ir pervesta į ieškovo sąskaitą Nr. ( - ) (LT) (t. 1, b. l. 37-38). 2007 m. gruodžio 11 d. mokėjimo pavedimais iš ieškovo sąskaitos Nr. ( - ) (LT) buvo apmokėta už apeliantų įsigytą nekilnojamąjį turtą pagal 2007 m. lapkričio 16 d. pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp apeliantų bei trečiųjų asmenų M. D. ir UAB Generalinė prakybos agentūra (t. 1, b. l. 25, 26, 125-132), taip pat pagal 2007 m. lapkričio 16 d. pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp apeliantų ir trečiųjų asmenų A. Č. bei E. Č. (t. 1, b. l. 24, 133-142) (toliau – pirkimo - pardavimo sutartys). Pavedimais 396 606 Lt suma pervesta AB DnB Nord bankui, mokėjimo paskirtis – „A. Č. skolos dengimas P/L 2006-05-05 Kredito sutartį Nr. 195”, 65 500 Lt suma pervesta trečiajam asmeniui M. D., mokėjimo paskirtis – „P/L P.P. Sutartį 2007-11-16”, 1 144 500 Lt suma pervesta trečiajam asmeniui UAB Generalinė prekybos agentūra, mokėjimo paskirtis – „P/L P.P. Sutartį 2007-11-16”. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas V. P. laikėsi nuoseklios pozicijos, kad nurodytų mokėjimo pavedimų jis nepasirašė, atsakovui nepateikė su trečiaisiais asmenimis sudarytų pirkimo - pardavimo sutarčių, pasinaudojo šiose sutartyse numatyta teise atsisakyti pirkimo - pardavimo sutarčių, kredito sumos išmokėti tretiesiems asmenims atsakovo neprašė, kreditą norėjo panaudoti kitiems tikslams, kadangi jis buvo suteiktas vartojimo reikmėms. Tuo tarpu atsakovas įrodinėjo aplinkybę, jog ginčo mokėjimo pavedimai buvo atlikti apelianto V. P. reikalavimu, atsakovo veiksmai pervedant lėšas tretiesiems asmenims atitiko apelianto valią, todėl atsakovas neturi pareigos atlyginti apeliantų patirtą žalą. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, sprendė, jog lėšos pagal ginčo mokėjimo pavedimus tretiesiems asmenims išmokėtos (pervestos) apelianto V. P. nurodymu. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą: apeliantų pateiktą rašysenos eksperto išvadą, atsakovo pateiktą specialisto išvadą, ikiteisminio tyrimo metu liudytojų duotus paaiškinimus, apeliantų ir atsakovo bei apeliantų ir trečiųjų asmenų sudarytų sandorių turinį, šalių elgesį tiek sudarant sandorius, tiek po jų sudarymo. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog apeliantų pateikti ginčo mokėjimo pavedimai nėra originalūs, t. y. sudaryti (atspausdinti) pirminių mokėjimo pavedimų, kurie iki bylos nagrinėjimo nebuvo išsaugoti, pagrindu. Gi apeliantai, nesutikdami su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino apeliantų pateiktos rašysenos eksperto išvados turinį ir įrodomąją galią. Apeliantų manymu, jų pateikta eksperto išvada turi didesnę įrodomąją galią už atsakovo pateiktą specialisto išvadą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

32Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (straipsnio 2 dalis). Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių procesinių teisės normų. Apeliantai nepagrįstai akcentuoja jų pateiktos rašysenos eksperto išvados įrodomąją galią, kuri, jų nuomone, yra didesnė už atsakovo pateiktos specialisto išvados įrodomąją galią. Kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra svarbūs šalių pateiktų įrodymų pavadinimai (eksperto ar specialisto išvada). Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog tiek apeliantų pateiktą eksperto išvadą (t. 1, b. l. 49-50), kurioje teigiama, jog ginčo mokėjimuose pasirašė ne V. P., tiek atsakovo pateiktą specialisto išvadą iš ikiteisminio tyrimo bylos (t. 3, b. l. 5-8), kurioje teigiama, jog ginčo mokėjimo pavedimuose esantys parašai nėra tinkami identifikavimui, teismas vertino kaip rašytinius įrodymus, turinčius vienodą įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentui, jog civilinio proceso įstatymas nereglamentuoja specialisto statuso. Nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, jog ši specialisto išvada pateikta iš ikiteisminio tyrimo bylos. Apeliantai pagrįstai teigia, jog ji neatitinka CPK 182 straipsnio 2 punkto kriterijų. Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas ir nesivadovavo šia nuostata, atleidžiančia šalis nuo šios konkrečios aplinkybės įrodinėjimo. Kita vertus, minėta aplinkybė nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovo pateiktas įrodymas neatitinka leistinumo kriterijaus. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl ieškovų pateiktos eksperto išvados įrodomosios galios, teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog išvadą pateikė ekspertas (tyrimą daręs ieškovų pavedimu), nesudaro pagrindo jos vertinti pagal CPK 212-216 straipsniuose nurodytus kriterijus. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti įvertinti kritiškai, t. y. atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Pagrindas kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2010; kt.). Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija yra įsitikinusi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių pateiktoms eksperto bei specialisto išvadoms suteikė iš esmės vienodą įrodomąją rašytinių įrodymų galią.

33Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas apeliantų argumentą, jog ginčo mokėjimo pavedimuose pasirašė ne V. P., laikė neįrodytu, vertindamas ne tik apeliantų pateiktos eksperto išvados ar atsakovo pateiktos specialisto išvados įrodomąją vertę, bet pagal byloje esančių įrodymų visetą. Teisėjų kolegija pažymi, jog minėti šalių pateikti įrodymai dėl konkrečios faktinės bylos aplinkybės (apelianto pasirašymo ginčo mokėjimo pavedimuose fakto) iš esmės yra vienas kitą paneigiantys, todėl pirmosios instancijos teismas vadovavosi ir kitais bylos nagrinėjimo metu surinktais įrodymais bei tikimybių pusiausvyros principu. Kolegijos įsitikinimu, toks pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka anksčiau paminėtas kasacinio teismo suformuotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Pažymėtina ir tai, jog, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliantai nekėlė klausimo dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo apeliacinės instancijos teismui teiktų atsakovo lokalinių teisės aktų taikymo (Vietinių ir tarptautinių mokėjimo nurodymų procedūros ir Dokumentų kaupimo ir saugojimo tvarkos) kontekste. Kadangi apeliacinės instancijos teismas atsisakė šiuos dokumentus (atsakovo lokalinius aktus), teiktus pažeidžiant CPK 314 straipsnio draudimą, priimti, teisėjų kolegija šių įrodymų ir atitinkamai apeliacinio skundo argumentų dėl ginčo mokėjimo pavedimų teisėtumo nurodytų lokalinių teisės aktų (naujų įrodymų) kontekste nevertina.

34Dėl apeliantų valios mokėjimo pavedimams atlikti

35Kaip minėta, apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo teisės normų, reglamentuojančių tokių bankinių mokėjimo procedūrų atlikimą (Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo (toliau - MĮ), Vietinių ir tarptautinių mokėjimų procedūros, Dokumentų kaupimo ir saugojimo tvarkos), netinkamai taikė sutarčių aiškinimą reglamentuojančias materialines teisės normas. Pasak apeliantų, ginčo mokėjimo pavedimams buvo būtinas jų prašymas. Todėl nesant aiškaus prašymo, laikytina, jog lėšas tretiesiems asmenims atsakovas pervedė savavališkai ir tuo pažeidė imperatyvią CK 6.913 straipsnio 3 dalies normą. Be to, atsakovas pervesdamas lėšas neatsižvelgė į aplinkybę, jog tretiesiems asmenims jau buvo sumokėtos avansinės įmokos. Pasak apeliantų, atsakovas žinojo arba turėjo žinoti apie mokėjimo procedūros pažeidimus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantų argumentais.

36Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne analizuoti vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; kt.). Kaip minėta ankstesnėje šios nutarties dalyje, pirmosios instancijos teismas neįrodytu laikė apeliantų argumentą, jog ginčo mokėjimo pavedimuose pasirašė ne apeliantas V. P.. Pirmosios instancijos teismas akcentavo byloje esančių įrodymų (eksperto ir specialisto išvadų) prieštaringumą, kuriam pašalinti siūlė skirti teisminę ekspertizę, tačiau tokio prašymo šalys nepareiškė. Kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo išvadas, sprendžia, jog byloje nėra įrodyta aplinkybė, jog ginčo mokėjimo pavedimuose pasirašė ne V. P.. Kita vertus, nėra neginčytinai įrodytas ir atsakovo argumentas, jog nurodytuose mokėjimo dokumentuose pasirašė būtent apeliantas V. P.. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pastabai, jog autentiškumo patvirtinimo (pasirašiusio asmens identifikavimo) procedūra taikytina pirminiams mokėjimo pavedimams, o ne tiems, kuriuos pirmosios instancijos teismui pateikė apeliantai. Minėta, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pirminiai mokėjimo pavedimai (kuriems buvo privaloma autentiškumo patvirtinimo procedūra) nėra išlikę. Teisėjų kolegija sprendžia, jog, esant paminėtoms aplinkybėms (nustačius jog nėra išlikusių pirminių mokėjimo pavedimų bei esant prieštaravimams tarp eksperto ir specialisto išvadų), apelianto parašo mokėjimo pavedimuose autentiškumo klausimas dėl objektyvių priežasčių negali būti išspręstas. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar apeliantas V. P. išreiškė valią ir sutikimą ginčo mokėjimo pavedimams atlikti.

37MĮ redakcijos, galiojusios ginčijamų mokėjimo pavedimų atlikimo (vykdymo) metu, 2 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, jog autentiškumo patvirtinimo procedūra – tai kredito įstaigos arba kredito įstaigos ir kliento susitarimu numatyta procedūra, kurios metu nustatoma, ar tikrai mokėjimo nurodymą, mokėjimo nurodymo pakeitimą arba mokėjimo nurodymo atšaukimą pateikė asmuo, kuris mokėjimo nurodyme yra įvardytas kaip mokėtojas arba gavėjas. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje paaiškinta, jog kredito įstaigos vykdo klientų mokėjimo nurodymus kredito ir debeto pavedimus atlikti kliento ir kredito įstaigos banko sąskaitos sutartyje ir (ar) kredito įstaigos veiklos taisyklėse nustatytomis sąlygomis. Būtini mokėjimo nurodymo turinio rekvizitai: lėšų suma, jos mokėtojas ir gavėjas bei mokėtojo ir gavėjo sąskaitos kredito įstaigoje (MĮ 5 straipsnio 3 dalis). Minėtas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog autentiškumo nustatymo procedūra yra kredito įstaigos ir mokėtojo tarpusavio susitarimo dalykas. Nustatyta, jog 2007 m. lapkričio 26 d. apeliantas V. P. ir atsakovas sudarė banko sąskaitos sutartį Nr. PBS-194881 (t. 2, b. l. 44-47, 136-137), kurios bendrųjų sąlygų 3.1.2 punkte nurodyta, jog bankas turi teisę neišduoti pinigų iš sąskaitos, jeigu parašas ant lėšų paėmimo dokumento skiriasi nuo banke saugomo parašo pavyzdžio, arba sąskaitos savininkas arba asmenys, įgalioti naudotis sąskaita, nepateikia jų tapatybę ir/arba įgalinimus patvirtinančių dokumentų, arba bankas turi pagrindo abejoti sąskaitos savininko arba asmenų, įgalintų naudotis sąskaita, pateikiamų dokumentų autentiškumu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis anksčiau paminėtu teisiniu reguliavimu ir nurodyta banko sąskaitos sutarties nuostata, padarė pagrįstą išvadą, jog šalys susitarė dėl autentiškumo patvirtinimo procedūros, apimančios sąskaitos savininko ir jo atstovo parašo, esančio mokėjimo dokumente, ir parašo, esančio banke, sulyginimą, atstovų įgalinimų nustatymą bei įgalinimo dokumentų autentiškumo nustatymą. Esant tokiai faktinei padėčiai konstatuotina, jog šalių susitarimas dėl autentiškumo procedūros taikymo suponuoja atsakovo (banko) pareigą visais atvejais šią procedūrą taikyti, kaip ir ginčo šioje byloje atveju. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų pozicija, jog autentiškumo nustatymo procedūros netaikymas arba netinkamas taikymas kiekvienu atveju sąlygoja banko atliktų veiksmų (pvz., lėšų išmokėjimo) neteisėtumą. Kolegija sprendžia, jog ginčo mokėjimo pavedimų (pirminių dokumentų) neišsaugojimas bei ryškus apelianto parašo, esančio banko atspausdintame mokėjimo pavedime, vizualinis neatitikimas parašo pavyzdžiui, saugomam banke, sudaro pagrindą konstatuoti sutarties šalių nustatytos autentiškumo procedūros pažeidimą. Kita vertus, pati banko sąskaitos sutarties nuostatos, numatančios autentiškumo nustatymo procedūrą, struktūra nesudaro pagrindo ją laikyti imperatyvia. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šios procedūros pažeidimas nagrinėjamu atveju būtų reikšmingas atsakovo civilinei atsakomybei taikyti tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog ginčijami mokėjimo pavedimai neatitiko apeliantų valios, t. y. jog būtent autentiškumo nustatymo procedūros pažeidimas sąlygojo kliento (mokėtojo) patirtos žalos atsiradimą.

38Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė buvus apelianto V. P. valią ir sutikimą atlikti ginčo mokėjimo pavedimus, įvertinęs byloje surinktus duomenis: kreditavimo sutarties turinį, jos sudarymo ir vykdymo aplinkybes, apeliantų ir trečiųjų asmenų sudarytų pirkimo - pardavimo sutarčių turinį ir sudarymo aplinkybes, šalių elgesį sutarties vykdymo etape. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo abejoti šia pirmosios instancijos teismo išvada. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog apeliantai neįrodė ieškinio argumentų, esą kreditas buvo suteiktas apeliantų vartojimo poreikiams tenkinti, todėl apeliantai jį panaudoti galėjo ne tik atsiskaitymui su trečiaisiais asmenimis, bet ir kitiems tikslams. Kolegija taip pat neįrodytu laiko apeliantų argumentą, jog jų su trečiaisiais asmenims sudarytos sutartys suteikė apeliantams teisę atsisakyti sudarytų pirkimo - pardavimo sutarčių. Nors kreditavimo sutartyje įrašytas kredito panaudojimo tikslas – vartojimo poreikiams tenkinti (kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.7 punktas), ši nuostata, teisėjų kolegijos manymu, neturėtų būti vertinama pernelyg siaurai. Šalių sutarta kredito išdavimo tvarka (kreditavimo sutarties bendrosios dalies 3.2 punktas), aplinkybė, jog apeliantų prievolei užtikrinti turėjo būti įkeičiamas nekilnojamasis turtas, kuris sutarties sudarymo metu dar nepriklausė apeliantams (kreditavimo sutarties specialiosios dalies 3.1 punktas), tačiau apeliantai buvo sudarę preliminariąsias sutartis dėl šio turto pirkimo, trumpas kredito panaudojimo terminas (kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.6 punktas), pažyma apie atsakovo priimtą sprendimą suteikti apeliantams kreditą konkrečiam turtui pirkti (t. 2, b. l. 102), teisėjų kolegijos įsitikinimu, patvirtina, jog kreditas buvo suteiktas konkrečiai tikslinei paskirčiai – atsiskaitymui su trečiaisiais asmenims pagal sudarytas nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis. Apeliantai neįrodė, jog su trečiaisiais asmenimis sudarytos pirkimo - pardavimo sutartys suteikė teisę apeliantams šių sutarčių atsisakyti per 30 dienų terminą (kaip teigia apeliantai) nuo sutarčių sudarymo (CPK 178 straipsnis). Apeliacinio skundo argumentą, esą apeliantai laiko prasme galėjo nevaržomai savo nuožiūra naudotis kreditu, paneigia kreditavimo sutarties bendrosios dalies 3.3 punkto nuostata, kurios pagrindu, apeliantams iki 2007 m. gruodžio 28 d. nepanaudojus kredito bei nepateikus įrodymų apie prievolės užtikrinimo įvykdymą, atsakovo įsipareigojimas suteikti kreditą netenka galios. Pažymėtina, jog su trečiaisiais asmenimis sudarytų pirkimo - pardavimo sutarčių 3.1 punkte nurodyta, jog apeliantams nuosavybės teisė į įgytą nekilnojamąjį turtą perėjo sutarčių sudarymo dieną. Be to, apeliantai ne tik sudarė pirkimo - pardavimo sutartis, tačiau ir įregistravo nekilnojamojo turto registre savo nuosavybės teises į įgytą turtą bei įkeitė jį atsakovui (t. 1, b. l. 198-201). Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantai atliko visus veiksmus kreditui gauti. Taip pat pažymėtina, jog apeliantų ir trečiųjų asmenų sudarytų pirkimo - pardavimo sutarčių 2 punkte yra nurodyta apeliantų perkamo turto kaina ir atsiskaitymo tvarka, pagal kurią tretiesiems asmenims lėšas už parduotą turtą turėjo sumokėti atsakovas apelianto V. P. prašymu. Taigi sutartimis nustačius atitinkamą atsiskaitymo tvarką, akivaizdu, jog apeliantai negalėjo laisvai ir nevaržomai naudotis suteiktu kreditu, o savalaikis ginčijamų mokėjimo pavedimų pagrindu atlikto atsiskaitymo su turto pardavėjais faktas, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina buvus apelianto (-ų) valiai ir sutikimui atlikti tuos mokėjimo pavedimus. Kolegijos įsitikinimu, nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, jog atsakovas pervedė tretiesiems asmenims per dideles lėšų sumas. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog ginčijamų mokėjimo pavedimų sumos atitinka sumas, kurias atsakovas apelianto prašymu turėjo pervesti tretiesiems asmenims pagal pirkimo - pardavimo sutarčių nuostatas. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčo mokėjimo pavedimai atitiko apelianto V. P. valią ir buvo atlikti, esant jo sutikimui bei prašymui. Ieškinio reikalavimą dėl žalos (nuostolių atlyginimo) priteisimo apeliantai iš esmės grindė aplinkybe, jog ginčijami mokėjimo pavedimai buvo atlikti be apelianto V. P. prašymo ir sutikimo, todėl, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, teisėjų kolegija kitų civilinės atsakomybės sąlygų neanalizuoja.

39Dėl kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo, teismo pareigos ex officio kvalifikuoti kredito sutartį kaip vartojimo sutartį ir vertinti jos sąlygas sąžiningumo aspektu (CK 6.188 straipsnis)

40Kaip minėta, apeliantų manymu, ginčijama kredito sutartis yra vartojimo sutartis, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo jos nuostatą, reglamentuojančią sutarties nutraukimą, ilgiau kaip 10 dienų nemokant palūkanų pagal kreditavimo sutarties nustatytus terminus ir nesumokėjus įsiskolinimo per papildomai nustatytą 10 dienų terminą (kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1 punktas), įvertinti sąžiningumo aspektu. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti apeliantų padarytą sutarties pažeidimą proporcingumo principo aspektu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

41Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008). Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai, nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus. Kaip minėta, apeliaciniame skunde teigiama, jog ginčijamos sutarties sąlyga, reglamentuojanti vienašalį sutarties nutraukimą, dešimt dienų nemokant kredito palūkanų, esanti nesąžininga. O nežymus (palyginus su bendra kredito suma) įsiskolinimas, dėl kurio atsakovas nutraukė sutartį, negali būti vertinamas esminiu sutarties pažeidimu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, teismui pareiga ex officio atlikti ginčijamos sutarties sąlygų kontrolę CK 6.188 straipsnio pagrindu kiltų tik tuo atveju, kai ginčijama sutartis būtų kvalifikuota kaip vartojimo sutartis. Pažymėtina, jog CK 1.39 straipsnio 1 dalyje vartojimo sutartis apibrėžiama kaip sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų poreikiams tenkinti. Atitinkamai Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad vartojimo sutartis – prekių ir paslaugų įsigijimo sutartis su pardavėju ar paslaugų tiekėju, su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Taigi teismas turi ginčo sutartį kvalifikuoti pagal visus įstatyme išvardintus pagrindus, nes nuo to priklauso, kokie materialiniai įstatymai taikomi nagrinėjant bylą. Sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jei ji atitinka šiuos esminius požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės - komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas tiekia verslininkas. Toks teisinis reguliavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą teisiškai kvalifikuojant sutartį nustatyti, koks asmuo yra prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ir paslaugų įsigijimo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2003; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Teismų praktikoje pripažįstama, jog kredito sutartys, sudarytos su fiziniais asmenimis, paprastai kvalifikuojamos kaip vartojimo sutartys, tačiau nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar be aplinkybės, jog kreditavimo sutartis buvo sudaryta tarp komercinio banko (verslininko) ir fizinių asmenų (apeliantų), šioji atitinka kitus būtinus (išvardintus) kvalifikavimo kriterijus. Kaip minėta ankstesnėje nutarties dalyje, aplinkybė, jog kreditavimo sutartyje buvo įrašyta kredito paskirtis – vartojimo poreikiams tenkinti, nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšminga, kadangi vien kredito rūšies pavadinimas nesudaro pagrindo šioje konkrečioje byloje analizuojamą sutartį vertinti kaip vartojimo sutartį anksčiau paminėtų teisės normų kontekste. Kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju ginčo sutartį būtina įvertinti pagal visus išvardintus kvalifikavimo kriterijus (CK 1.39 straipsnio 1 dalis). Minėta, jog teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kreditas ieškovams buvo suteiktas ne jų vartojimo poreikiams tenkinti, o konkretiems žemės sklypams (6 vnt.) ir kavinei pirkti. Be to, patys apeliantai ieškinyje (t. 1, b. l. 6) patvirtino, jog žemės sklypai buvo įsigyti siekiant vykdyti komercinę veiklą – „žemės sklypuose statyti fotovoltines plokštes, o jų gaminamą energiją parduoti valstybei“. Antra vertus, pats apeliantas V. P., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismo posėdyje teigė manąs, jog kreditą galėjo naudoti savo pasirinkimu, pavyzdžiui, įmonės apyvartinėms lėšoms. Be to, motyvuodamas kreditavimo sutarties nutraukimo neteisėtumą apeliantas teigė neturėjęs galimybių mokėti sutartyje nurodyto dydžio įmokas, kadangi kreditas bei už jį įsigytas turtas „nenešė“ pelno. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovai neįrodė, kad sutartimi, kurios nutraukimas nagrinėjamu atveju yra ginčijamas, suteiktas kreditas būtų panaudotas ieškovų asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Teisėjų kolegija yra įsitikinusi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamos kredito sutarties nekvalifikavo kaip vartojimo sutarties. Nenustačius, jog ginčijama sutartis laikytina vartojimo sutartimi, be to, ieškiniu atskirai neginčijant atsitinkamos kreditavimo sutarties nuostatos (sąlygos), pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo (be kita ko, ir ex officio aspektu) vertinti apeliantų nurodytos ginčijamos sutarties sąlygos CK 6.188 straipsnio kontekste.

42Sprendžiant dėl sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo, pirmiausia pažymėtina, kad bendrasis civilinių teisinių santykių principas – „sutarčių reikia laikytis“ (lot. pacta sunt servanda) įpareigoja sutarties šalis vykdyti abipusius įsipareigojimus, t. y. teisinių santykių dalyviai privalo vykdyti savo prievoles, pareigas, kurios nustatytos abipusiškai suderinta valia (sutartimi). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, sustabdyti priešpriešinį vykdymą, reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų, reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, įskaitant ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, kt. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jos interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Sutarties šalims įstatymas (CK 6.217 straipsnio 5 dalis) leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, sudarančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis). Dėl to, esant šalių sutartiniams santykiams, turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010).

43Apeliantai neginčija, kad jie kreditavimo sutartyje nustatytais terminais prievolių nevykdė, t. y. pažeidė įmokų mokėjimo grafiką. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovas 2009 m. sausio 30 d. informavo apeliantą V. P. apie laiku nesumokėtą 2 386,70 EUR palūkanų įmoką, 2009 m. vasario 17 d. reikalavimu mokėti skolą informavo apie 4 810,70 EUR įsiskolinimą (dvi palūkanų įmokos) bei įspėjo apeliantą, jog nesumokėjus įsiskolinimo iki 2009 m. kovo 19 d., bus priimtas sprendimas dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo. 2009 m. kovo 19 d. pakartotiniu reikalavimu mokėti skolą atsakovas informavo apeliantą apie 7 034,07 EUR įsiskolinimą (trys palūkanų įmokos) bei pakartotinai įspėjo apeliantą dėl vienašališko sutarties nutraukimo iki 2009 m. balandžio 8 d. nesumokėjus įsiskolinimo. 2009 m. gegužės 7 d. pranešimu apie sutarties nutraukimą atsakovas pranešė apeliantui apie vienašališką sutarties nutraukimą nuo 2009 m. gegužės 22 d., iki šios dienos nesumokėjus susidariusio 9 595,21 EUR įsiskolinimo (keturios palūkanų įmokos) (t. 2, b. l. 40-42, t. 1, b. l. 42). Atsižvelgiant į tai, kad šalys kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1 punkte numatė, jog sutarties nutraukimo pagrindas yra atvejis, kai kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir / arba priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 10 dienų ir kredito gavėjas nesumoka įsiskolinimo (palūkanų) per papildomai nustatytą 10 dienų terminą, darytina išvada, kad šalys kredito grąžinimą dalimis ir palūkanų mokėjimą laikė esmine kreditavimo sutarties sąlyga, t. y. pagal sutarties esmę griežtas atsiskaitymo terminų laikymasis šiuo atveju turi esminę reikšmę sutarties galiojimui. Spręstina, kad toks aiškinimas atitinka ne tik šalių sudarytos sutarties sąlygas, bet ir bendrąsias CK 6.217 straipsniuose įtvirtintas sutarčių teisės normas, reglamentuojančias sutarčių nutraukimo teisinius pagrindus, taip pat CK 6.874 straipsnio 2 dalies nuostatą, kurioje nurodyta, kad jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, vertinant kreditavimo sutarties paskirtį ir tikslus, griežtas sutarties sąlygų laikymasis (šiuo atveju kredito grąžinimas sutartyje numatytomis sąlygomis) turi esminę reikšmę. Todėl nagrinėjamu atveju teisiškai nėra reikšminga aplinkybė, jog įsiskolinimas atsakovui sudarė tik mažą dalį kredito sumos. CK 6.218 straipsnio 1 dalis numato, kad šio kodekso 6.217 straipsnyje numatytais pagrindais nukentėjusi šalis gali sutartį nutraukti vienašališkai, nesikreipdama į teismą; apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas – prieš 30 dienų. Nagrinėjamu atveju sutartyje yra numatyta konkreti sutarties nutraukimo tvarka (sutarties bendrosios dalies 13.1, 13.2 punktai). Atsakovas šią sąlygą įvykdė, t. y. išsiuntė apeliantui pranešimą, suteikdamas sutartyje numatytą terminą pašalinti sutarties vykdymo pažeidimus. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo vertinti, ar sutartyje nustatytas 10 dienų terminas sutarties vykdymo pažeidimams pašalinti buvo pakankamas, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas nurodytiems sutarties pažeidimams pašalinti turėjo 4 mėnesių laikotarpį. Teisėjų kolegija pažymi, jog nėra pagrindo išvadai, kad kreditavimo sutarties pažeidimas buvo neesminis, o sutarties nutraukimas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Ankstesnėje šios nutarties dalyje padarius išvadą, kad atsakovo atlikti (įvykdyti) mokėjimo pavedimai atitiko apelianto V. P. valią, teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, jog kreditavimo sutarties nevykdymą sąlygojo paties atsakovo neteisėti veiksmai (sutarties pažeidimas). Kita vertus, svarbu pažymėti, jog šalių ginčas dėl atsakovo veiksmų pervedant lėšas tretiesiems asmenims už parduotą ieškovams nekilnojamąjį turtą kilo vėliau nei buvo padarytas kredito sutarties pažeidimas, kurio pagrindu nutraukta kreditavimo sutartis. Kolegijos vertinimu, apeliantai neįrodė, jog dar iki kredito sutarties pažeidimo patys priėmė sprendimą sustabdyti prievolės vykdymą dėl kreditoriaus (atsakovo) netinkamo, kaip teigia apeliantai, savo prievolės vykdymo (CPK 178 straipsnis). Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo šalių sudarytos kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumą. Pritarus šiai pirmosios instancijos teismo išvadai, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti apeliantų argumentų, susijusių su kreditavimo sutarties nuostatų pakeitimu.

44Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

45Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

46Dėl bylinėjimosi išlaidų

47Atsakovas Nordea Bank Finland PIc pareiškė prašymą priteisti iš apeliantų 7 784,74 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsakovo pateiktoje ataskaitoje nurodoma, kad išlaidas sudarė apeliacinio skundo ir jo priedų analizė, atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas, papildymas bei patikslinimas. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų atsakovui atlyginimo dydžio, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktas rekomendacijas. Teisėjų kolegija mano, jog būtų teisinga ir protinga atsakovui iš apeliantų lygiomis dalimis priteisti 3 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

48Tretieji asmenys A. Č. ir E. Č. pareiškė prašymą priteisti iš apeliantų 1 900 Lt bylinėjimosi išlaidų. Trečiųjų asmenų pateiktoje ataskaitoje nurodoma, kad išlaidas sudarė atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų tretiesiems asmenims atlyginimo dydžio, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktas rekomendacijas. Teisėjų kolegija mano, jog būtų teisinga ir protinga tretiesiems asmenims iš apeliantų lygiomis dalimis priteisti 1 200 Lt teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

49Tretieji asmenys UAB Generalinė prekybos agentūra ir M. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas. Trečiųjų asmenų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nesprendžiamas, kadangi į bylą nepateikti tokias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalis).

50Apeliantams V. P. ir E. P. žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies – 20 066 Lt mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (t. 3, b. l. 211). Atmetus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimo, žyminis mokestis iš apeliantų lygiomis dalimis priteistinas valstybei (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

51Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

52Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

53Priteisti iš ieškovų V. P. ir E. P. lygiomis dalimis 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo Nordea Bank Finland PIc naudai.

54Priteisti iš ieškovų V. P. ir E. P. lygiomis dalimis 1 200 Lt bylinėjimosi išlaidų trečiųjų asmenų A. Č. ir E. Č. naudai.

55Priteisti valstybei iš V. P. (asmens kodas ( - ) ir E. P. (asmens kodas ( - ) lygiomis dalimis 20 066 Lt (dvidešimt tūkstančių šešiasdešimt šešis litus) žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą (lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. ( - ) arba Nr. ( - ), įmokos kodas 5660).

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškiniu, kurį vėliau patikslino, ieškovai prašė: pripažinti atsakovo... 5. Ieškovai nurodė, kad 2007 m. lapkričio 28 d. sudarė su atsakovu kreditavimo... 6. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad kreditavimo sutartimi ieškovai... 7. Tretieji asmenys nesutiko su ieškinio dalimi dėl 2007 m. gruodžio 11 d.... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 10. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šalių sudarytos banko... 11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kreditavimo sutarties turinį,... 12. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pagal kreditavimo sutarties... 13. Pirmosios instancijos teismas, akcentavo, esą ieškovai kreditavimo sutarties... 14. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 15. Apeliaciniu skundu ieškovai (apeliantai) V. P. ir E. P. prašo panaikinti... 16. Ieškovai apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio... 17. Atsakovas Nordea Bank Finland PIc atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo... 18. Atsakovas prašo prijungti prie bylos naujai pateikiamus įrodymus: ERGO... 19. Tretieji asmenys A. Č. ir E. Č. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo... 20. Tretieji asmenys UAB Generalinė prekybos agentūra ir M. D. atsiliepimu į... 21. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 22. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320... 23. Dėl naujų įrodymų priėmimo... 24. Apeliantai V. P. ir E. P. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus... 25. Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės... 26. Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka... 27. Ieškovai apeliaciniame skunde ir atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą... 28. Teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje... 29. Teisėjų kolegija pareikštų prašymų nagrinėti bylą žodinio proceso... 30. Dėl įrodymų vertinimo ... 31. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2007 m. lapkričio 28 d. ieškovai... 32. Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo.... 33. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima... 34. Dėl apeliantų valios mokėjimo pavedimams atlikti... 35. Kaip minėta, apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas... 36. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du... 37. MĮ redakcijos, galiojusios ginčijamų mokėjimo pavedimų atlikimo (vykdymo)... 38. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė buvus apelianto V. P.... 39. Dėl kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo, teismo pareigos ex officio... 40. Kaip minėta, apeliantų manymu, ginčijama kredito sutartis yra vartojimo... 41. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vartotojų teisių gynimas... 42. Sprendžiant dėl sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo, pirmiausia pažymėtina,... 43. Apeliantai neginčija, kad jie kreditavimo sutartyje nustatytais terminais... 44. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo... 45. Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios... 46. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 47. Atsakovas Nordea Bank Finland PIc pareiškė prašymą priteisti iš apeliantų... 48. Tretieji asmenys A. Č. ir E. Č. pareiškė prašymą priteisti iš apeliantų... 49. Tretieji asmenys UAB Generalinė prekybos agentūra ir M. D. atsiliepime į... 50. Apeliantams V. P. ir E. P. žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies... 51. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 52. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 53. Priteisti iš ieškovų V. P. ir E. P. lygiomis dalimis 3 000 Lt bylinėjimosi... 54. Priteisti iš ieškovų V. P. ir E. P. lygiomis dalimis 1 200 Lt bylinėjimosi... 55. Priteisti valstybei iš V. P. (asmens kodas ( - ) ir E. P. (asmens kodas ( - )...