Byla 2A-2265-254/2015
Dėl atlygintinų paslaugų teikimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „LELIJA“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2138-918/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kauno Prochemas“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „ATENERGO“, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „LELIJA“ dėl atlygintinų paslaugų teikimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti 2008-12-23 pranešimu Nr. O1j-444 atsakovės atliktą vienašalį 7 891,24 Lt įskaitymą (t. 1, b. l. 19) negaliojančiu ir priteisti ieškovei iš atsakovės 7 575,95 Lt skolą pagal tarp šalių 2005-02-01 sudarytą sutartį dėl valymo paslaugų teikimo ir išrašytas PVM sąskaitas faktūras (t. 1, b. l. 12, 13, 14, 15), 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

4Ieškovės bankroto administratorei pareikalavus apmokėti skolą, atsakovė su ja nesutiko. Atsakovės teigimu, ieškovė nevykdė 70 procentų visų sutartinių įsipareigojimų, todėl esant ieškovės atsakovei išrašytoms keturioms PVM sąskaitoms faktūroms (bendra suma – 7 577,36 Lt, o neapmokėta ‑ 7 575,95 Lt) už valymo paslaugas, o atsakovei išrašius kreditines PVM sąskaitas faktūras LEL Nr. 00010265 ir Nr. 00010651 bendrai 7 891,24 Lt (5 667,77 Lt + 2 223,47 Lt) sumai, atsakovė 2008-12-23 raštu Nr. O1j-444 atliko vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, dėl ko ne atsakovė, bet ieškovė tapo skolinga atsakovei. Tuo tarpu, ieškovės nuomone, ji paslaugas atliko tinkamai ir atsakovė neturėjo priešpriešinio vienarūšio reikalavimo, todėl negalėjo atlikti įskaitymo. Ji teisę nemokėti ieškovei už suteiktas valymo paslaugas įgijo tik pačios atsakovės neteisėtai išrašytų kreditinių PVM sąskaitų faktūrų bei 2008-12-23 pranešimo Nr. O1j-444 pagrindu, nors ieškovė nesutiko su įskaitymu ir tam prieštaravo.

5Byloje kilo ginčas dėl netinkamo įsipareigojimų pagal valymo paslaugų sutartį vykdymo ir sutarties aiškinimo, taip pat dėl bankroto administratorės teisės ginčyti įmonės sandorius ir tuo pagrindu pareikšti ieškinį.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2015 m. liepos 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino 2008-12-23 pranešimu Nr. 01j-444 atsakovės atliktą įskaitymą 7 891,24 Lt sumai negaliojančiu ir priteisė ieškovei iš atsakovės 877,82 Eur (3 030,94 Lt) skolą, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą (887,72 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-08-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitoje dalyje ieškinį atmetė.

8Teismas nustatė, kad šalys 2005-02-01 sudarė paslaugų teikimo sutartį (toliau Sutartis) (t. 1, b. l. 37-38), kuria ieškovė įsipareigojo atlikti atsakovės parduotuvių patalpų valymą Sutarties 2 punkte numatyta tvarka. Sutartis pakeista 2005-12-01 ir 2007-09-01, į sutartį įtraukiant naujus valymo objektus, patikslinant valomą plotą ir patalpų valymo paslaugos kainą (t. 1, b. l. 39, 40). Nuo 2007-09-01 bendra patalpų valymo paslaugų kaina sudarė 2 020,62 Lt su PVM, valymo plotas – 956,64 m2. Atsakovei už suteiktas valymo paslaugas 2008-08-01 – 2008-11-21 laikotarpiu buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros (2008-08-29 PVM sąskaita faktūra Serija MBJ Nr. 0002730 (suma – 2 020,63 Lt) (t. 1, b. l. 12); 2008-09-30 PVM sąskaita faktūra Serija MBJ Nr. 0002788 (suma – 2 020,63 Lt) (t. 1, b. l. 13), 2008-10-31 PVM sąskaita faktūra Serija MBJ Nr. 0002870 (suma ‑ 2 020,63 Lt) (t. 1, b. l. 14); 2008-11-21 PVM sąskaita faktūra Serija MBJ Nr. 0002884 (suma – 1 515,47 Lt) (t. 1, b. l. 15), iš viso 7 577,36 Lt sumai. Atsakovė išsiuntė ieškovei 2008-10-16 pretenziją Nr. 01j‑360 „Dėl valymo paslaugų neatlikimo“ (t. 1, b. l. 47) ir prie pretenzijos pridėjo 2008-10-15 kreditinę PVM sąskaitą faktūrą LEL Nr. 00010265 dėl pagal 2005-02-01 Sutartį neatliktų darbų 2008 m. birželio – rugsėjo mėnesiais (t. 1, b. l. 48). Pretenzijoje atsakovė nurodė netinkamai atliekamas ar visai neatliekamas valymo paslaugas, prašė išspręsti susidariusią situaciją ir tinkamai įvykdyti sutartinius įsipareigojimus. Ieškovė 2008-10-22 raštu Nr. 376 informavo atsakovę, jog nuo 2008-11-22 nutraukia Sutartį (t. 1, b. l. 49). Ieškovė 2008-10-27 rašte Nr. 377 į 2008-10-16 pretenziją Nr. 01j‑360 nurodė, kad su pretenzija nesutinka, nes valymo paslaugos atliekamos sutarta darbų apimtimi (t. 1, b. l. 50). Atsakovė 2008-11-13 rašte Nr. 01j-395 į 2008-10-27 raštą Nr. 377 nurodė, kad, ieškovei darbų nevykdant visa apimtimi, atsakovė neturi pareigos mokėti. Atsakovė 2008-12-22 išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą LEL Nr. 00010651 2 223,47 Lt sumai dėl pagal 2005-02-01 Sutartį neatliktų darbų 2008 m. spalio ir lapkričio mėn. (t. 1, b. l. 17). Į bylą pateiktas 2008-12-22 atsakovės sudarytas ir tik atsakovės pasirašytas skolų suderinimo aktas (t. 1, b. l. 18). Atsakovė 2008-12-23 rašte Nr. 01j-444 (t. 1, b. l. 19, 55) nurodė, kad ieškovei nevykdant 70 proc. kasdieninių valymo darbų, atsakovė vienašališkai įskaito išrašytas kreditines PVM sąskaitas faktūras į ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Ieškovė 2009-01-13 raštu Nr. 396 (t. 1, b. l. 20) informavo atsakovę, kad nesutinka su atliktu įskaitymu, taip pat nesutinka, kad nevykdė 70 proc. įsipareigojimų pagal Sutartį. Įskaitymo sandoris pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Civilinio kodekso (toliau CK) 1.80 straipsnis). Kauno apygardos teismo 2013-11-12 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-629-390/2015 ieškovei iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „ATENERGO“ (t. 1, b. l. 25-26).

9Teismo sprendimas grindžiamas šiais motyvais. Dėl bankroto administratorės teisės ginčyti įmonės sandorius ir pareikšti ieškinį. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktą ieškovės 2008 metų balansą (t. 1, b. l. 113-128), sutiko su atsakovės argumentais, kad 2008-12-23 atsakovės atliktas vienašališkas įskaitymas savaime ieškovės nemokumo nesukėlė. Vis dėl to, pažymėjo, kad atsakovei atlikus įskaitymą, ieškovė negavo piniginių sumų pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras už suteiktas valymo paslaugas. Ieškovės tikslas buvo pelno siekimas, t. y. juridinis asmuo turėjo tikslą nuolatos gauti pajamas iš savo veiklos. Teismo vertinimu, atsakovės atliktas įskaitymas prieštaravo ieškovės veiklos tikslams ir interesams, todėl bankroto administratorė turėjo teisę reikšti ieškinį dėl įskaitymo sandorio nuginčijimo. Vien tai, kad buvęs ieškovės vadovas nereiškė ieškinio teisme dėl atsakovės atlikto vienašalio įskaitymo nuginčijimo, negali paneigti bankroto administratorės teisės tokį reikalavimą pareikšti. Dėl skolos už suteiktas valymo paslaugas priteisimo. Teismo vertinimu, liudytojų Z. K. (atsakovės vyresniosios vadybininkės) bei N. M. parodymai dėl netinkamai ieškovės suteikiamų valymo paslaugų yra nuoseklūs, iš esmės sutampa su byloje pateiktais rašytiniais įrodymais. Liudytojos patvirtino, kad nurodomu laikotarpiu patalpos buvo valomos nekokybiškai, nebuvo valomos vitrinos, langai, dulkės nuo baldų ir t. t. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad ieškovė 2008-08-01 – 2008-11-21 laikotarpiu valymo paslaugas teikė, nors ir ne visa apimtimi, todėl atsakovei pareiga apmokėti už atliktus darbus neišnyko. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad už 2008-08-01 -2008-11-21 laikotarpiu suteiktas paslaugas iš viso liko nesumokėta 7 577,36 Lt suma, tačiau sprendė, kad yra pagrindas iš atsakovės priteistiną sumą sumažinti 60 procentų, t. y. iki 3 030,94 Lt, nes nustatė, kad ieškovė tik iš dalies vykdė sutartinius įsipareigojimus (CPK 178 straipsnis, CPK 263 straipsnis). Dėl šalių Sutarties sudarymo. Šiuo atveju sudarydamos sutartį, šalys turėjo konkretų tikslą – atsakovė – gauti kasdienio patalpų valymo paslaugas, ieškovė – gauti už suteiktas patalpų valymo paslaugas atlyginimą. Sutartyje buvo įvardinti konkretūs valymo darbai, kuriuos ieškovė įsipareigojo atlikti kiekvieną dieną. Atsakovė nurodė, kad paslaugų sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu ir ji tik priėmė ieškovės pasiūlytas sąlygas. Teismas pažymėjo, kad būtent atsakovei yra geriausiai žinoma valytinų patalpų specifika, t. y. yra ar nėra jose san. mazgai, kiliminės dangos ir pan. Atsakovė nurodė, kad priėmė ieškovės siūlomą kainodarą, todėl bet kokie neaiškumai dėl kainodaros turi būti aiškinami ieškovės nenaudai. Vis dėlto, ši aplinkybė nepaneigia atsakovės pareigos išsamiai atskleisti visas sutarties sudarymui ir tinkamam vykdymui reikšmingas aplinkybes (CK 6.163 straipsnio 4 dalis). Šalys nei pirminėje sutartyje, nei vėlesniuose jos pakeitimuose neaptarė, kad tam tikruose objektuose konkretūs valymo darbai nėra ir nebus atliekami vien todėl, kad to padaryti neįmanoma (pvz. valomas objektas neturi sanitarinių mazgų, valomame objekte nėra kiliminės dangos ir pan.). Iš šalių veiksmų sutartiniuose santykiuose, iki kilusio konflikto dėl netinkamo paslaugų teikimo teismas sprendė, kad tiek ieškovei, tiek atsakovei esama situacija (t. y., kad ieškovė tam tikrų darbų neatlieka vien dėl to, kad tokių darbų atlikti faktiškai neįmanoma) tenkino. Be to, atsakovei nuo pat sutarties sudarymo buvo ir turėjo būti žinoma, kad ieškovė tam tikros dalies įsipareigojimų (pavyzdžiui nesančių sanitarinių mazgų valymo) vykdyti negalės. Atsakovė, sutartį keičiant ir į sutartį įtraukiant naujus objektus, neprašė ieškovės sumažinti patalpų valymo kainos dėl negalimų atlikti valymo darbų. Iš nurodytos aplinkybės teismas sprendė, kad atsakovė sutiko mokėti atsakovei visą sutartyje nurodytą kainą, neatsižvelgiant į tai, kad tam tikrų darbų ieškovė neatliks.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11Atsakovė (toliau apeliantė) apeliaciniu skundu prašo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai šiais argumentais:

121. Dėl bankroto administratorės teisės ginčyti įmonės sandorius ir pareikšti ieškinį. Įstatymų leidėjas Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte (redakcija galiojusi nuo 2014-07-01 – 2015-01-01) įtvirtino pareigą bankroto administratoriui patikrinti sandorius per tam tikrą laikotarpį, t. y. ne trumpesnį kaip 36 mėnesių, ir ne bet kokius, o tuos, kurie yra priešingi įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėję turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais. Apeliantės nuomone, bankroto administratorė, pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtintas nuostatas, neturėjo teisės reikšti ieškinio dėl įskaitymo sandorio nuginčijimo, kuris neatitinka ĮBĮ reikalavimų. Ginčo įskaitymas yra įprastas verslo praktikoje ir nėra priešingas įmonės veiklos tikslams. Be to, jis atliktas prieš 5 metus iki bankroto iškėlimo, kurio neginčijo ir pati ieškovė. Dėl sandorių priešingų įmonės veiklos tikslams. Apeliantės nuomone, teismo padaryta išvada, kad ieškovės ginčijamas įskaitymas yra laikytinas sandoriu priešingu įmonės veiklos tikslams, yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes: a) ieškovė turi teisę išrašyti PVM sąskaitas faktūras tik už suteiktas ir kokybiškai atliktas valymo paslaugas, o teismas nustatė, kad ieškovė visų sutartimi numatytų kasdienio valymo darbų neatliko, o kitus atliko nekokybiškai; b) ieškovė gali tikėtis gauti pinigines sumas tik už kokybiškai atlikus darbus, o šiuo atveju ir darbų neatliko ir kitus darbus atliko nekokybiškai; c) ieškovės tikslas - pelno siekimas, t. y. juridinis asmuo turėjo tikslą nuolatos gauti pajamas iš savo veiklos, tačiau šiuo atveju, teismas nustatė, kad ieškovė veiklos, už kurią turėtų gauti pelną, neatliko. Atsižvelgiant į tai, apeliantės nuomone, teismas netinkamai nustatė faktinę aplinkybę, kad ieškovės ginčijamas įskaitymas yra laikytinas sandoriu, priešingu įmonės veiklos tikslams, nes ieškovė neturėjo teisės gauti pelno ir pajamų iš veiklos, kurios neatliko ir už darbus, kuriuos atliko nekokybiškai, todėl ši išvada turėtų būti panaikinta. Pripažinus, kad atsakovės įskaitymas nėra priešingas įmonės veiklos tikslams, konstatuotina, kad bankroto administratorė neturėjo teisės reikšti ieškinio dėl įskaitymo sandorio nuginčijimo. Dėl sandorių, galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais. Pagal bylos duomenis, ginčo įskaitymo metu, ieškovė buvo moki ir pats įskaitymas nemokumui įtakos neturėjo. Vadovaujantis šia teismo nustatyta aplinkybe, konstatuotina, kad bankroto administratorė neturėjo teisės reikšti ieškinio dėl įskaitymo sandorio nuginčijimo.

132. Dėl skolos už suteiktas valymo paslaugas priteisimo. Teismas konstatavo tik dalinį Sutarties nevykdymą ir prašomą priteisti sumą sumažino 60 proc. iki 3 030,94 Lt, tačiau jokių motyvų, kaip apskaičiavo būtent 60 proc. nevykdymą, nepateikė. Byloje esantys rašytiniai įrodymai įrodo, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2008 m. birželio mėn. iki 2008 m. rugsėjo mėn. neatliko 70 proc. darbų už 5 657,77 Lt (t. y. apeliantės darbuotojų 2008 m. tarnybiniai pranešimai; apeliantės vyresniosios vadybininkės 2008-08-29 aktas; apeliantės vyresniosios vadybininkės Z. K. 2008-10-08 tarnybinis pranešimas), o laikotarpiu nuo 2008 m. spalio mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn. ‑ neatliko 64,73 proc. darbų už 2 223,47 Lt (t. y. apeliantės vyresniosios vadybininkės Z. K. 2008-11-07 aktas; apeliantės parduotuvių vedėjų 2008 m. lapkričio ir gruodžio mėn. tarnybiniai pranešimai bei paaiškinimai; 2008-11-01 iki 2008-11-21 kasdienių darbų atlikimo suvestinės). Aplinkybę dėl neatliktų darbų patvirtino ir liudytojų parodymai, kuriuos teismas pripažino ir įvertino kaip nuoseklius ir iš esmės sutampančius su byloje esančiais įrodymais. Įrodymų, jog 40 proc. darbų buvo atlikta kokybiškai, byloje nėra, šios aplinkybės neįrodinėjo ir ieškovė. Aplinkybę, kad paslaugas, kurias nors ir atliko ieškovė, tačiau atliko nekokybiškai, įrodinėjo apeliantė, ir tai įrodo byloje esantys rašytiniai įrodymai (t. y. apeliantės darbuotojų paaiškinimai; parduotuvės, esančios Laisvės al. 90, vedėjos 2008-12-24 paaiškinimas; PPC „Akropolis“ vedėjos 2008-12-23 paaiškinimas; liudytojų parodymai). Teismas nepagrįstai patenkino iš dalies ieškovės reikalavimus juos sumažindamas iki 60 proc., nors likę 40 proc. darbai buvo atlikti nekokybiškai. Be to, teismas niekaip nemotyvavo kaip išvadoje apskaičiavo, kad yra kokybiškai atlikta būtent 40 proc. darbų, kai byloje tokių įrodymų nėra, o esantys rodo tik nekokybiškų darbų atlikimą. Nemotyvuota ir be įrodymų priimta teismo sprendimo dalis turėtų būti panaikinta (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

142.2. Dėl šalių Sutarties sudarymo. Teismas aiškiai nepasisakė dėl nustatytos faktinės aplinkybės - prisijungimu sudarytos sutarties ir CK 6.193 straipsnio 4 dalies taikymo šioje byloje. Pažymėtina, kad teismui nustačius faktinę aplinkybę, kad Sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, teismas turėjo pripažinti CK 6.193 straipsnio 4 dalies taikymą, ir tai kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai (ieškovei) ir jas priėmusios šalies naudai (atsakovei). Tačiau to teismas nepadarė, todėl laikytina, kad pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

152.3. Dėl pareigos bendradarbiauti. Pažymėtina, kad teismas dėl bendradarbiavimo pareigos plačiai nepasisakė, nors atsakovė pateikė į bylą ieškovės nebendradarbiavimo įrodymų (2008-08-29 aktą; 2008-10-08 tarnybinius pranešimus; 2008-10-16 pretenziją Nr.01j-360 ir kt.), kuriuose nurodyta, kad daug kartų apeliantė kreipėsi į ieškovę dėl netinkamų paslaugų atlikimo, į kuriuos ieškovė nereaguodavo. Ieškovės nebendradarbiavimą patvirtino ir liudytojos, kurios savo parodymuose nurodė, kad į kreipimus dėl paslaugų netinkamo atlikimo ieškovė nereagavo, nėra nei karto atvykusi į parduotuves apžiūrėti atliekamų paslaugų kokybės, ignoravo pretenzijas dėl neatliekamų darbų ir kokybės. Esant byloje tokiam įrodymų visetui, teismas turėjo nustatyti faktinę aplinkybę, kad ieškovė nevykdė įstatyme imperatyviai įtvirtintos pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.200 straipsnio 2 dalis), todėl turi prisiimti dėl pareigos nevykdymo atsirandančias neigiamas pasekmes.

162.4. Dėl nesąžiningos šalies. Teismas nepasisakė dėl byloje esančių įrodymų ir apeliantės išdėstytos pozicijos dėl ieškovės kaip nesąžiningos šalies (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, CK 1.5 straipsnis). Byloje esantys rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai patvirtina, kad ieškovė sąmoningai nevykdė Sutarties nuostatų, t. y. nors Sutartyje buvo nurodyta, kad visus darbus turi atlikti kiekvieną dieną, jų neatliko ir net nesiruošė atlikti, todėl laikytina, kad ieškovė yra nesąžininga šalis, sąmoningai iš esmės nevykdanti Sutarties. Šias aplinkybes įrodo: 1) liudytojos Z. K. liudijimas, kad nuo įsidarbinimo 2008-03-04 kreipdavosi žodžiu į: a) ieškovės atstovę, kuri atsakydavo, kad už tokius pinigus tiek ir valo, t. y. daugiau nesiruošia atlikti darbų ir vykdyti Sutarties; b) ieškovės valytojos, kurios nurodė, kad tik tiek pavedė atlikti darbų ieškovė; 2) Z. K. 2008-08-29 aktą ir 2008-10-08 tarnybinį pranešimą, kad pranešta dėl nevalymo ir jokio rezultato, darbai neatliekami; 3) ieškovės 2008-10-27 raštą Nr. 377, kuriame ieškovės direktorė M. B. pripažįsta, kad neatliko darbų ir nurodė, kad vitrinas valė atitinkamai 1 kartą per mėnesį ar 1 kartą per 2 mėnesius (kai turi valyti kiekvieną dieną), taigi sąmoningai nevykdė Sutarties nuostatų; 4) 2008 m. lapkričio mėn. kasdienių patalpų valymo aktus, kuriose nurodyti kiekvieną dieną neatliekami darbai.

17Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:

181. Dėl bankroto administratorės teisės ginčyti įmonės sandorius ir pareikšti ieškinį. Įskaitymo sandoris yra vienašalis sandoris ir jam pakanka vienos šalies valios (CK 1.63 str. 3 d., 6.131 str. 1 d.). Ir nors formaliai ieškovė nebuvo įskaitymo sandorio šalimi, tačiau akivaizdu, kad toks sandoris sukėlė ieškovei atitinkamas teises ir pareigas, o tuo pačiu ir neigiamas pasekmes - ginčijamu sandoriu ieškovei buvo eliminuota galimybė gauti atitinkamas pajamas, kurios galėjo būti skirtos atsiskaitymui su kreditoriais. Tokiu būdu, atsižvelgiant į tai, kad įskaitymo sandoris turėjo įtakos tam, kad įmonė negalėjo bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais, tokio sandorio ginčijamas patenka į ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytą reguliavimo sritį, dėl ko bankroto administratorė, priešingai nei nurodo apeliantė, turėjo teisę reikšti atitinkavus ieškinio reikalavimus, ginant tiek pačios bankrutavusios įmonės, tiek jos kreditorių interesus. Kita vertus, nurodyto bankroto įstatymo nuostata jokiu būdu nedraudžia ieškovei ir jo atstovui naudotis visais kitais įstatymuose nustatytais pažeistų teisių gynybos būdais. Atsakovės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pagal ieškovo 2008 m. turto balansą savaime nesukėlė ieškovės nemokumo, neeliminuoja fakto, kad atliktas įskaitymas apribojo galimybę bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Kita vertus, nors ne visa apimtimi, bet bent jau iš dalies pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovės teisę į atitinkamą sumą už suteiktas paslaugas, o tai neabejotinai patvirtina faktą, kad atliktas įskaitymo sandoris prieštaravo įmonės veiklos tikslams (siekti pelno) bei lėmė ieškovės negalėjimą bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriumi. Nepaisant apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl bankroto administratorės teisės ginčyti įskaitymo sandorį, įskaitymo sandoris pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažintas kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 str.), tačiau apeliaciniame skunde dėl šios aplinkybės ir teismo motyvo apeliantė visiškai nepasisako.

192. Dėl skolos už suteiktas valymo paslaugas priteisimo. Pati apeliantė pripažino, kad nors ir ne visa apimtimi, bet vis dėl to už 2008 metų rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius ieškovė valymo paslaugų atliko bent jau 30 procentų sutartinės kainos, o už 2008 m. spalio ir lapkričio mėnesius — 35,27 procentus. Tai, kad bent iš dalies ieškovė atliko tinkamai valymo paslaugas, patvirtina ir apeliantės į bylą pateikti tarnybiniai pranešimai, kuriuose matyti, jog ties tam tikrų atliktinų darbų grafomis pažymėta, jog atitinkami darbai (paslaugos) yra atlikti. Dalinį paslaugos įvykdymą pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Dėl šių priežasčių apeliacinio skundo argumentai, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas 40 proc. darbų atliko kokybiškai, yra visiškai nepagrįsti bei prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir nustatytoms aplinkybėms. Taigi, jei vadovautis pačios apeliantės pripažintu faktu, kreditinėmis PVM sąskaitomis faktūromis bei kitais byloje esančiais rašytinais įrodymais, tai bendras procentinis atliktų valymo paslaugų dalies vidurkis pagal sutartinę kainą už 2008 m. rugpjūčio, rugsėjo spalio ir lapkričio mėnesius yra 32,64 proc. ((35,27 + 30)/2), o pinigine išraiška ši suma sudarytų 2 473,25 Lt (2020,63 Lt + 2020,63 Lt + 2020,63 Lt + 1515,47 Lt = 7 577,36 Lt x 32,64 proc. = 2473,25 Lt). Kadangi pati apeliantė pripažino aplinkybes, jog tam tikras paslaugas (apie 33 proc.) ieškovė suteikė tinkamai, todėl šių aplinkybių, priešingai nei nurodo apeliantė apeliaciniame skunde, ieškovė net neturėjo pareigos įrodinėti (CPK 187 str., 182 str. 5 p.). Jei vadovautis apeliaciniame skunde dėstoma logika, tai net ir tos paslaugos, kurios tarnybiniuose atsakovės darbuotojų pranešimuose nurodytos kaip suteiktos tinkamai, apeliaciniu skundu kvestionuojamos ir siekiama jas laikyti kaip nesuteiktas arba suteiktas netinkamai. Akivaizdu, kad toks aiškinimas ir samprotavimas yra visiškai nelogiškas bei prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams, o tokia apeliantės pozicija laikytina kaip eilinis siekis išvengti bent dalinio atsiskaitymo su ieškove. Juk logiška, kad tuo atveju, jei ieškovė iš tiesų būtų visiškai netinkamai atlikusi ar visai neatlikusi valymo paslaugų, apeliantė būtų kreditines PVM sąskaitas faktūras išrašiusi (nors ir neteisėtai) visai sutartinei sumai, t. y. 100 proc., bet ne 70 proc. ar 64,73 proc. neatliktų darbų sumai, o tai, kad kreditines PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos jose nurodant neatliktų darbų vertes atitinkamai 70 proc. ir 64,73 proc., rodo aiškų ir nedviprasmišką apeliantės pripažinimą ir patvirtinimą, jog ieškovė bent iš dalies (beveik 33 proc. sutartinių darbų) tinkamai vykdė valymo paslaugas. Be to, nagrinėjamu atveju apeliantė apskritai yra nenuosekli ‑ vienu atveju teigia, kad ieškovė neatliko atitinkamai 70 ar 64,73 procentų darbų, tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodo, kad apskritai ieškovė neįrodė, jog bent 40 procentų (kas reiškia net ir apie 33 proc. pačios apeliantės pripažįstamų kaip tinkamai atliktų darbų (suteiktų paslaugų) atliko sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Nors aukščiau nurodyti paskaičiavimai atlikti remiantis pačios apeliantės paaiškinimais ir pripažintu faktu, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė kaip į neatliktų darbų sąrašą įtraukė ir tuos darbus, kurių apskirtai nėra įmanoma atlikti ‑ sanitarinių mazgų ir kiliminės dangos valymą, kurių, kai kuriuose objektuose, apskritai net nėra. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šalys nei pirminėje sutartyje, nei vėlesniuose jos pakeitimuose neaptarė, kad tam tikruose objektuose konkretūs valymo darbai nėra ir nebus atliekami vien todėl, kad to padaryti neįmanoma. Šalių veiksmai sutartiniuose santykiuose iki konflikto dėl netinkamo paslaugų teikimo rodo, kad tiek ieškovei, tiek apeliantei esama situacija, t. y., kad ieškovė tam tikrų darbų neatlieka vien todėl, kad tokių darbų atlikti faktiškai neįmanoma, tenkino abi šalis. Vadinasi ta dalis ir procentinė išraiška - paskaičiavimai, kuriuos apeliantė pateikė į bylą dėl tariamai neatliktų darbų (sanitarinių mazgų ir kilminės dangos valymas), neturėjo būti įtrauktos į neatliktų darbų sąrašus, dėl ko apeliantės nurodyta tariamai neatliktų darbų procentinė išraiška yra mažesnė, o atitinkamai tampa didesnė atliktų darbų procentinė išraiška. Tokiu būdu tarp teismo priteistos sumos už 40 proc. atliktų sutartinių darbų ir pačios apeliantės pripažintų darbų procento, sudarančio beveik 33 proc., yra tiktai nežymus 7 proc. skirtumas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodytomis aplinkybėmis bent dėl dalies atliktų darbų (40 proc.) iš ieškovės pusės atlikimo bei, vadovaudamasis LR CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo ir sąžiningumo principais, priteisės iš apeliantės 3 030,94 Lt (887,72 Eur). Tokiu būdu atmestini kaip visiškai nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neturėjo jokio pagrindo iš dalies tenkinti ieškinio, o ieškinį atmesti.

202.2. Dėl šalių Sutarties sudarymo. Pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš nurodytų apeliacinio skundo argumentų visiškai nėra aišku, ką ir kodėl turėjo pasisakyti teismas dėl CK 6.193 straipsnio 4 dalies taikymo ir kokią tai įtaką turėtų priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Nors apeliantė akcentuoja būtinybe taikyti CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatas, pagal kurias, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasitikusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, tačiau kuri konkrečiai sutarties sąlyga buvo neaiški ir dėl kurios šalims kilo abejonių, apeliantė apeliaciniame skunde apskritai net nenurodo. Nagrinėjamu atveju sutartis buvo sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų, verslininkų, kuriems keliami didesni atidumo ir rūpestingumo kriterijai, turinčių derybinės patirties, o byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovei nebuvo sudarytos sąlygos derėtis dėl atitinkamų sutarties sąlygų ir/ar modifikuoti sutartines nuostatas. Akcentavimas, kad sutartis yra sudaryta prisijungimo būdu, ir dėl to visos jos sąlygos turi būti aiškinamos ieškovės nenaudai ir apeliantės naudai, yra atmestinas kaip visiškai nepagrįstas bei nepatvirtina aplinkybės, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

212.3. Dėl pareigos bendradarbiauti. Apeliantė remiasi keliais fragmentiniais įrodymais (2008-08-29 aktas, 2008-10-08 tarnybinis pranešimas, 2008-10-16 pretenzija Nr. 01j-360 ir kt.), kuriuose nurodyta, kad apeliantė daug kartų kreipėsi į ieškovę dėl netinkamų paslaugų atlikimo, į kuriuos ieškovė nereaguodavo, tačiau byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad į pretenziją ieškovė yra atsakiusi, t. y. priešingai nei nurodo apeliantė, ieškovė vykdė bendradarbiavimo pareigą (CK 6.200 straispnis). Nors bylos nagrinėjimo metu apeliantė nurodė, kad tariamai ieškovė ilgą laiką netinkamai teikė valymo paslaugas, tačiau kodėl iš karto apeliantė neinformuodavo ieškovės apie tariamai netinkamai suteiktas valymo paslaugas, apeliantė nenurodo. Juk logiška, kad apeliantė, kuri yra verslininkė, kuriai keliami didesni atidumo ir rūpestingumo kriterijai, apie netinkamai vykdomas paslaugas, vykdydama taip pačios akcentuojamą bendradarbiavimo pareigą, turėtų informuoti ieškovę iš karto nustačius tokį faktą, tačiau tas nebuvo daroma. Kita vertus, jei laikytis apeliantės bylos nagrinėjimo metu nurodytos pozicijos, kad daug metų ieškovė netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, tai kodėl tokiu atveju apeliantė, net tariamai ir žinodama apie netinkamai teikiamas paslaugas, iki pat 2008 metų liepos mėnesio (įskaitytinai) apmokėdavo ieškovei už teikiamas paslaugas. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovės nebendradarbiavimo yra tik deklaratyvaus pobūdžio bei nesudarantys pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

222.4. Dėl nesąžiningos šalies. Apeliantė nurodo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl byloje esančių įrodymų ir apeliantės išdėstytos pozicijos dėl ieškovės kaip nesąžiningos šalies, tačiau, kaip konkrečiai ir kokią įtaką tai turi skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, apeliantė nenurodo. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl vien apeliantės noras, kad sprendime būtų atsakyta absoliučiai į kiekvieną jos bylos nagrinėjimo metu nurodytą argumentą ir šio noro neišpildymas, nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Teismas, tik iš dalies tenkindamas ieškovės ieškinio reikalavimus, sumažino reikalaujamą priteisti sumą ir nurodė motyvus bei pagrindus dėl šios sumos priteisimo, todėl faktas, ar teismas konkrečiai sprendime konstatavo ieškovės nesąžiningumą ar ne, įtakos teismo sprendimo teisėtumui neturi. Nors apeliantė akcentuoja ieškovės nesąžiningumą, tačiau tai, kad pati apeliantė yra nesąžiningas verslo subjektas, įskaitant ir ieškovės atžvilgiu, patvirtina ir viešai prieinama informacija internete, kur apeliantė nurodoma kaip skolininkė, 2011 metais turėjusi beveik pusės milijono skolų. Šios aplinkybės buvo nurodytos dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, viešoje erdvėje (internete) yra daug neigiamos informacijos apie apeliantę, kaip nesąžiningą verslo subjektą. Tai leidžia daryti pagrįstas išvadas apie galimai nesąžiningai apeliantės vykdomą veiklą, kuri pasireiškia piktybišku vengimu atsiskaityti su savo kontrahentais.

23IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėja absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl jo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina apeliaciniame skunde nustatytose ribose.

25Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl neteisingai išsprendė šalių ginčą. Tačiau išnagrinėjus bylos faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinio skundo argumentų pagrindu, su tokia apeliantės nuostata nesutinkama, todėl jos apeliacinis skundas atmetamas.

26Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykį reguliuojančias tiek ieškovo nurodytas, tiek tas, kuriomis ieškovas, kiti proceso dalyviai nesiremia, teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2008; ir kt.). Taigi teismas, spręsdamas ginčą ir priimdamas sprendimą, privalo išaiškinti ir aptarti svarbiausias bylos faktines ir teisines aplinkybes, nes jos yra bylos esmė ir jų pagrindu pagal nustatytą teisinį reguliavimą sprendžiama dėl teisinės ginčo kvalifikacijos bei ieškinio reikalavimo pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009).

27Nagrinėjamu atveju šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai, nes šalys 2005-02-01 buvo sudariusios paslaugų teikimo sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo atlikti apeliantės parduotuvių, esančių Kaune, Laisvės al. 90, Laisvės al. 57/ Daukanto g. 17 ir Savanorių pr. 346 (prekybos centras „Savas“), patalpų valymą Sutarties 2 punkte numatyta tvarka (t. 1, b. l. 37-38). Sutarties 2005-12-01 ir 2007-09-01 pakeitimais šalys sutarė dėl naujų valymo objektų, esančių Islandijos pl. 32 (prekybos centras „Mega“), K. Baršausko g. 66A (prekybos centras „Molas“) ir K. Mindaugo pr. 49 (prekybos centras „Akropolis) valymo, kartu patikslindamos valymo paslaugos kainą (t. 1, b. l. 39, 40). Ieškovė šioje byloje reiškė reikalavimą dėl skolos už 2008 m. rugpjūčio‑lapkričio mėn. (t. 1, b. l. 12‑15) apeliantei suteiktas valymo paslaugas priteisimo ir ginčijo apeliantės atliktą įskaitymą. Prieš ieškovei kreipiantis į teismą su šiais reikalavimais, apeliantė buvo pareiškusi ieškovei 2008-10-16 pretenziją dėl netinkamai vykdomų sutartinių įsipareigojimų, neatliekant visų valymo darbų dar nuo 2008 m. gegužės pabaigos‑birželio pradžios (t. 1, b. l. 47). Ieškovei 2008-10-27 raštu (t. 1, b. l. 50) su šia pretenzija nesutikus, jai teigiant, kad valymo paslaugos atliekamos sutarta darbų apimtimi, apeliantė 2008-12-23 raštu (t. 1, b. l. 19, 55), nurodžiusi, kad ieškovė 2008 m. birželio‑rugsėjo mėn. neatliko 70 proc. visų darbų, pareiškė apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, t. y. įskaitė susidariusią permoką, kurią apeliantė sumokėjo ieškovei už neatliktus valymo darbus pagal 2008 m. birželio‑rugsėjo mėn. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, 2008-10-15 ir 2008-12-22 išrašytų kreditinių PVM sąskaitų faktūrų LEL Nr. 00010265 (t. 1, b. l. 48) ir LEL Nr. 00010651 (t. 1, b. l. 57) pagrindu, dėl ko ne apeliantė, bet ieškovė tapo skolinga. Ieškovė šį atliktą įskaitymą ginčija dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), nurodžiusi, kad įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, taikymui nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų (CK 6.130 straipsnis), nes šalys neturėjo viena kitai priešpriešinių sutartinių prievolių, todėl apeliantė neteisėtai pasinaudojo įskaitymo teise.

28Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė reikalavimą dėl skolos, kilusios iš tarp šalių sudarytos paslaugos teikimo sutarties vykdymo, priteisimo (CK 6.716, 6.720 straipsniai) bei reikalavimą dėl įskaitymo nepagrįstumo ir neteisėtumo (CK 6.130 straipsnis, CK 1.80 straipsnis). Todėl apeliantės apeliacinio skundo argumentai dėl sandorio, prieštaraujančio ieškovės teisnumui (CK 1.82 straipsnis) ar argumentai dėl administratoriaus (kreditoriaus) teisės ginčyti skolininko sudarytus sandorius (CK 6.66 straipsnis), kuomet ji teigia, kad apeliantės įskaitymas nėra priešingas ieškovės veiklos tikslams; kad bankroto administratorė neturėjo teisės reikšti ieškinio dėl įskaitymo nuginčijimo; kad administratorė praleido ieškinio senatį; kad sandoris neturėjo įtakos ieškovės nemokumui ir nepažeidė kreditorių interesų; kad ji buvo sąžininga, sudarydama sandorį, nėra susiję su ieškinio faktiniu pagrindu, todėl dėl jų plačiau nėra pagrindo pasisakyti. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime, išsiaiškinęs ir aptaręs svarbiausias su ginčo esme susijusias bylos faktines ir teisines aplinkybes, yra nurodęs ir perteklinius argumentus dėl pirmiau paminėtų atsakovės atsikirtimo aplinkybių.

29Apeliantė laiko, kad jos prievolė ieškovei baigėsi priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Tačiau tam, kad galima būtų atlikti įskaitymą, turi būti pirmosios instancijos teismo sprendime, remiantis kasacinio teismo praktika, nurodytos visos sąlygos, kurių apeliacinės instancijos teismas nekartoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2006, 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009, 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2010; 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2010; 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Kaip visiškai teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šioje byloje nenustatyta, kad apeliantė ieškovei būtų suteikusi kokias nors paslaugas (atlikusi darbus), pardavusi prekių ar kt., o ieškovė turėtų prievolę už tai sumokėti. Šalių reikalavimai pagal Sutartį nėra vienarūšiai (trečioji sąlyga) – ieškovė turėjo pareigą teikti valymo paslaugas, o apeliantė ‑ pareigą už valymo paslaugas atsiskaityti. Tam, kad laikyti, jog šalių reikalavimai yra vienarūšiai, abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pvz., šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.). Esant tokioms aplinkybėms, tai po gi negalima laikyti, kad prievolės šalys turi viena kitai abipusių teisių ir pareigų (pirmoji sąlyga), t. y. kuomet tuo pačiu skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas. Akivaizdu, kad apeliantė atliko ginčijamą įskaitymą neturėdamas į ieškovę priešpriešinio (antroji sąlyga) vienarūšio (trečioji sąlyga) (ir atitinkamai galiojančio (ketvirtoji sąlyga) vykdytino (penktoji sąlyga) ir apibrėžto (šeštoji sąlyga) reikalavimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai kreditinių sąskaitų faktūrų pagrindu atliktą įskaitymą įvertino kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir vadovavosi CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, tačiau ginčijamą įskaitymą pripažino ne niekiniu, o negaliojančiu. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas teisingai įpareigojo apeliantę įvykdyti ieškovei Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Kadangi niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio, todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2007; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008; 2010 m. sausio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2010). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), kuris nagrinėjamoje byloje nėra praleistas, o pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) nuostatas, bankrutavusios ieškovės bankroto administratorė turi teisę reikalauti skolos grąžinimo iš debitorių (šiuo atveju apeliantės) ir sandorius, t.t. ir dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, gali ginčyti visais sandorių negaliojimo pagrindais.

30Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios teismo sprendimu, dalyje dėl priteistos skolos už 2008-08-01 ‑ 2008-11-21 laikotarpį dydžio. Kaip jau minėta pirmiau, tarp šalių susiklostė sutartiniai atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai (CK XXXV skyrius). Ieškinio reikalavimą šioje dalyje ieškovė grindė ne tik Sutartimi bei jos pakeitimais, tačiau ir 2008-08-29 PVM sąskaita faktūra Serija MBJ Nr. 0002730, išrašyta už valymo paslaugas, suteiktas 2008 m. rugpjūčio mėnesį (suma — 2 020,63 Lt su PVM) (t. 1, b. l. 12), 2008-09-30 PVM sąskaita faktūra Serija MBJ Nr. 0002788, išrašyta už valymo paslaugas, suteiktas 2008 m. rugsėjo mėnesį (suma – 2 020,63 Lt su PVM) (t. 1, b. l. 13), 2008-10-31 PVM sąskaita faktūra Serija MBJ Nr. 0002870, išrašyta už valymo paslaugas, suteiktas 2008 m. spalio mėnesį (suma – 2 020,63 Lt su PVM) (t. 1, b. l. 14) ir 2008-11-29 PVM sąskaita faktūra Serija MBJ Nr. 0002884, išrašyta už valymo paslaugas, suteiktas 2008 m. lapkričio mėnesį (suma – 1 515,47 Lt su PVM) (t. 1, b. l. 15). Iš viso pagal šias sąskaitas faktūras liko nesumokėta ieškovei 7 577,36 Lt (2 020,63 Lt + 2 020,63 Lt + 2 020,63 Lt + 1 515,47 Lt). Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad tiksliai nustatyti kokių kasdienių valymo paslaugų per ginčo laikotarpį ieškovė neatliko nebuvo galimybės, todėl teismas siekė nustatyti teisingą proporciją tarp Sutartyje numatytų atlikti darbų ir jų atlikimo. Apeliantė prašo ieškinį atmesti, bet pati nurodo, kad visgi darbai buvo atliekami (pvz. neatlikta 70 proc., 64,73 proc.). Nurodo, kad teismas neįvertino byloje pateiktų tarnybinių pranešimų, pretenzijos (1 t., b.l. 41-47). Tačiau pagal šiuos įrodymus negalima nustatyti net kada konkrečiai buvo atlikti patikrinimai, ar juose dalyvavo ieškovės atstovai, koks jų vertinimas dėl tarnybiniuose pranešimuose nurodytų paslaugų kokybės (pvz. „eilinį kartą“, „birželio-liepos mėn., „nuo darbo pradžios“). Iš tarnybinių pranešimų matyti, kad ieškovės darbo kokybe atsakovė nevisai buvo patenkinta (nevalytos palangės, stalai, jų kojelės, nedizenfekuoti telefono rageliai ir t.t.) ir pirmosios instancijos teismas su tuo iš dalies sutiko, ieškovės ieškinį tenkindamas iš dalies (40 proc.) bei ir ieškovei iš apeliantės priteisdamas 3 030,94 Lt (877,82 Eur) skolos. Apeliacinės instancijos vertinimu, tokia proporcija atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis) ir net atsakovės nuomonę dėl atliktų darbų apimties, kurią suponuoja jos išrašytos kreditinės PVM sąskaitos faktūros, kurių bendra suma 7 891,24 Lt (5 657,77 Lt + 2 223,47 Lt). Apeliantės į bylą pateikti tarnybiniai pranešimai ir su tuo susiję kiti dokumentai (t. 1, b. l. 41-45, 52-54, 58-64 67-77) patvirtina, kad ieškovė tam tikrus darbus (paslaugas) atliko (pvz.: dulkių siurbimas, kietos grindų dangos valymas, šiukšlių išvežimas, dulkių valymas ir kt.). Dėl šių priežasčių, visiškai sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad remiantis kreditinėmis PVM sąskaitomis faktūromis, bendras procentinis atliktų valymo paslaugų dalies vidurkis pagal sutartinę kainą už 2008 m. rugpjūčio‑lapkričio mėnesius yra 32,64 proc. (35,27 + 30)/2), o pinigine išraiška ši suma sudarytų 2 473,25 Lt (7 577,36 Lt x 32,64 proc.). Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantė, kaip į neatliktų darbų sąrašą įtraukė ir tuos darbus, kurių apskirtai nėra įmanoma atlikti (pvz.: sanitarinių mazgų ir kiliminės dangos valymą, kurių kai kuriuose objektuose apskritai net nėra). Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, jeigu kai kurių paslaugų negalima atlikti dėl kliento kaltės, klientas privalo sumokėti visą sutartyje nustatytą kainą (CK 6.720 straipsnio 4 dalis). Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šalys nei pirminėje sutartyje, nei vėlesniuose jos pakeitimuose neaptarė, kad tam tikruose objektuose konkretūs valymo darbai nėra ir nebus atliekami vien todėl, kad to padaryti neįmanoma, todėl apeliantės nurodyta neatliktų darbų procentinė išraiška yra mažesnė, o atitinkamai tampa didesnė atliktų darbų procentinė išraiška. Atsižvelgiant į tai, negalima sutikti su apeliante, kad ji skundžiamu teismo sprendimu buvo įpareigoto sumokėti už ieškovės suteiktas paslaugas neproporcingą kainą, o pirmosios instancijos teismas savo išvadų nemotyvavo.

31Apeliantės vertinimu, nustačius faktinę aplinkybę, kad sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, teismas sprendime turėjo pripažinti CK 6.193 straipsnio 4 dalies taikymą, kurioje įtvirtinta, kad kuomet abejojama dėl sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies (ieškovei) nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (atsakovei). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė nenurodė, kuri konkrečiai Sutarties sąlyga jai buvo neaiški ir kaip ji turėtų būti aiškinama bei kaip tas aiškinimas susijęs su ginčo faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju Sutartis buvo sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų ‑ verslininkų, kuriems keliami didesni atidumo ir rūpestingumo kriterijai. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad apeliantei nebuvo sudarytos sąlygos derėtis dėl atitinkamų Sutarties sąlygų ir/ar modifikuoti sutartines nuostatas, todėl šiuo atveju ji negali būti vertinama silpnesniąją šalimi ir nėra pagrindo konstatuoti jos teisių pažeidimą, kurio ji pati net neargumentavo.

32Sutarties šalys privalo bendradarbiauti (CK 6.200 straipsnio 2 dalis) ir savo teises įgyvendinti sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Dėl to negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai šalis vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009). Kitoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai sutarties šalis pažeidžia bendradarbiavimo principą ‑ visi neigiami kilę padariniai tenka šiai šaliai, nes ji, nebendradarbiaudama ir nepranešdama apie savo verslo vietos pasikeitimą, elgiasi nesąžiningai, todėl turi prisiimti neigiamų nepranešimo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad šalys pažeidė bendradarbiavimo pareigą. Šalys sutartį sudarė 2005-02-01, Sutarties 2005-12-01 ir 2007-09-01 pakeitimais sutarė dėl naujų valymo objektų, apeliantė iki 2008 m. liepos mėnesio apmokėdavo ieškovei už teikiamas paslaugas, tokiu būdu pripažindama jų atlikimo tinkamumą, o pretenziją dėl valymo paslaugų neatlikimo pateikė tik 2008-10-16 (t. 1, b. l. 47), į kurią ieškovė 2008-10-22 ir 2008-10-27 atsakė (t. 1, b. l. 49, 50) ir toliau 2008-11-13, 2008-12-23 ir 2009-01-13 raštu šalys komunikavo (t. 1, b. l. 17, 19, 20). Skola buvo priteista už 2008-08-01 – 2008-11-01 laikotarpį. Todėl negalima spręsti apie ieškovės pareigos bendradarbiauti nevykdymą ar jos nesąžiningumą bei šiuo aspektu pripažinti ją pažeidusia prievolę, o atsakovę jos nepažeidusia ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti (CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

33Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuotina, jog apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34Dėl bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme turėjo 860,31 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir pažymos apie suteiktas teisines paslaugas parengimą. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 (maksimalus įkainis - 928,07 Eur) ir 8.17 (maksimalus įkainis - 71,39 Eur) punktuose įtvirtinto maksimalaus dydžio, todėl priteisiamos iš apeliantės ieškovei. Ji šio dydžio išlaidas atstovei apmokėjo 2015-11-10 vietinio mokėjimo nurodymu, kurį pateikė teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Be to, pagal Kauno apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliaciniame teisme turėta 3,50 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Atmetus apeliacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteisiamas iš apeliantės valstybei (CPK 96 straipsnis).

35Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

36apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

37Priteisti iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „LELIJA“ ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kauno Prochemas“ 860,31 Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.

38Priteisti iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „LELIJA“ 3,50 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama... 4. Ieškovės bankroto administratorei pareikalavus apmokėti skolą, atsakovė su... 5. Byloje kilo ginčas dėl netinkamo įsipareigojimų pagal valymo paslaugų... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kauno apylinkės teismas 2015 m. liepos 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš... 8. Teismas nustatė, kad šalys 2005-02-01 sudarė paslaugų teikimo sutartį... 9. Teismo sprendimas grindžiamas šiais motyvais. Dėl bankroto administratorės... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 11. Atsakovė (toliau apeliantė) apeliaciniu skundu prašo 2015 m. liepos 8 d.... 12. 1. Dėl bankroto administratorės teisės ginčyti įmonės sandorius ir... 13. 2. Dėl skolos už suteiktas valymo paslaugas priteisimo. Teismas konstatavo... 14. 2.2. Dėl šalių Sutarties sudarymo. Teismas aiškiai nepasisakė dėl... 15. 2.3. Dėl pareigos bendradarbiauti. Pažymėtina, kad teismas dėl... 16. 2.4. Dėl nesąžiningos šalies. Teismas nepasisakė dėl byloje esančių... 17. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą... 18. 1. Dėl bankroto administratorės teisės ginčyti įmonės sandorius ir... 19. 2. Dėl skolos už suteiktas valymo paslaugas priteisimo. Pati apeliantė... 20. 2.2. Dėl šalių Sutarties sudarymo. Pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į tai,... 21. 2.3. Dėl pareigos bendradarbiauti. Apeliantė remiasi keliais fragmentiniais... 22. 2.4. Dėl nesąžiningos šalies. Apeliantė nurodo, kad bylą nagrinėjęs... 23. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 24. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas... 25. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylos... 26. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad teisinė ginčo... 27. Nagrinėjamu atveju šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai, nes šalys... 28. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė reikalavimą dėl skolos,... 29. Apeliantė laiko, kad jos prievolė ieškovei baigėsi priešpriešinių... 30. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios teismo sprendimu, dalyje dėl... 31. Apeliantės vertinimu, nustačius faktinę aplinkybę, kad sutartis buvo... 32. Sutarties šalys privalo bendradarbiauti (CK 6.200 straipsnio 2 dalis) ir savo... 33. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuotina, jog... 34. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme turėjo... 35. Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 36. apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d.... 37. Priteisti iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „LELIJA“... 38. Priteisti iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „LELIJA“ 3,50 Eur...