Byla e2-214-823/2018
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1111-864/2017, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Nord Pelagic“ bankrotas pripažintas tyčiniu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1111-864/2017, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Nord Pelagic“ bankrotas pripažintas tyčiniu,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. BUAB „Nord Pelagic“ bankroto administratorius Č. G. kreipėsi į teismą, prašydamas UAB „Nord Pelagic“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad bendrovės valdymo organai vengė mokėti mokesčius, neteikė viešam registrui bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų, neperdavė administratoriui bendrovės turto ir dokumentų.
  2. Bankroto administratorius nurodė, kad BUAB „Nord Pelagic“ įsteigta 2012 m. gruodžio 28 d., paskutinė finansinė bendrovės atskaitomybė VĮ Registrų centrui pateikta tik už 2013 metus. Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjant bendrovės atskirąjį skundą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, buvo pateiktas bendrovės balansas už 2014 m., pagal kurį BUAB „Nord Pelagic“ turėjo turto už 2 650 072 Lt (767 513,9 Eur). 2016 m. kovo 29 d. bendrovei buvo iškelta bankroto byla, BUAB „Nord Pelagic“ valdymo organams nustatytas terminas pateikti bankroto administratoriui turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, tačiau nei bendrovės turtas, nei bendrovės dokumentai nebuvo perduoti, todėl nėra galimybės nustatyti bendrovės veiklos, jos turto bei sandorių, kuriais buvo išeikvotos bendrovės lėšos. Tik 2017 rugpjūčio 18 d. buvęs BUAB „Nord Pelagic“ vadovas perdavė administratoriui bendrovės turtą (automobilį) ir dalį dokumentų. Tačiau nebuvo pateiktas įmonės balansas, sudarytas bankroto bylos iškėlimo dienos duomenimis. Iš perduotų dokumentų nepavyko nustatyti tikslių duomenų, ar bendrovė piktybiškai vengė mokėti mokesčius.
  3. Bankroto administratoriaus teigimu, bendrovės valdymo organai, neišsaugodami bendrovės turto ir neperduodami jo bankroto administratoriui, vengdami tinkamai vesti bendrovės buhalterinę apskaitą (dėl ko negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros), neišsaugodami ir neperduodami bankroto administratoriui bendrovės apskaitos dokumentų, vengdami tinkamai vykdyti mokestines prievoles, pažeidė pareigas, susijusias su bendrovės valdymu. Tokiais veiksmais bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia.
  4. Suinteresuotas asmuo A. I. atsiliepimu bankroto administratoriaus prašymo dėl UAB „Nord Pelagic“ bankroto pripažinimo tyčiniu prašė netenkinti.
  5. Paaiškino, kad įmonėje iki bankroto bylos iškėlimo dirbo trys darbuotojai. Įsiskolinimas VSDFV sudaro tik 42,02 Eur, todėl valstybinio socialinio draudimo įmokos nebuvo nemokamos sistemingai. Nuo gautų pajamų turi būti mokamas 21 proc. dydžio PVM, kuris nuo 500 000 Eur sudarytų 105 000 Eur, tačiau VMI pareiškė tik 2 286,71 Eur reikalavimą, kuris sudaro 1,9 proc. nuo galimų mokesčių sumos. Taigi, bankroto administratorius neįrodė, kad bendrovė vengė mokėti mokesčius. Bankroto administratoriui buvo perduoti visi pirminiai dokumentai ir registrai, taip pat įmonės turtas, todėl finansinių ataskaitų rinkinio už 2014 m. nepateikimas VĮ Registrų centrui niekaip neapribojo administratoriaus galimybės nustatyti bendrovės veiklos rodiklių. Bankroto administratorius, gindamas kreditorių interesus, neišnaudojo galimybės spręsti dėl buvusio bendrovės administracijos vadovo turtinės atsakomybės civilinio proceso tvarka. Administratorius taip pat neįvertino, kad kreditoriniai reikalavimai sudaro tik 3,8 proc. nuo bendros bendrovės apyvartos, toks sąlyginai nedidelis lėšų trūkumas negali būti traktuojamas kaip turto iššvaistymas, priešingai, 3,8 proc. neįvykdytų įsipareigojimų dydis atitinka įprastos verslo rizikos dydį. Realizavus perduotą turtą, bendrovė galės iš dalies atsiskaityti su kreditoriais.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartimi pripažino BUAB „Nord Pelagic“ bankrotą tyčiniu.
  2. Teismas nurodė, kad, įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovės valdymo organai turėjo iki 2016 m. birželio 5 d. įvykdyti įstatyme nustatytą pareigą – perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, tačiau tik po prašymo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu teisme priėmimo (2017 m. liepos 4 d.), buvęs jos vadovas 2017 m. rugpjūčio 18 d. perdavė administratoriui vieną bendrovei nuosavybės teise priklausantį 2004 m. gamybos automobilį bei dalį bendrovės dokumentų. BUAB „Nord Pelagic“ finansinės atskaitomybės dokumentai viešam registrui nebuvo pateikti ne tik už 2014 m., bet ir už 2015 metus, be to, teismui sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, buvę BUAB „Nord Pelagic“ valdymo organai neįvykdė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pateikti teismui atitinkamus bendrovės dokumentus.
  3. Teismas pažymėjo, kad BUAB „Nord Pelagic“ bankroto byla iškelta kreditorės VMI iniciatyva, kuri paaiškino bei pridėjo įrodymus, kad iš bendrovės mokestinės nepriemokos nepavyko išieškoti jau nuo 2015 m. II ketvirčio. Tik nagrinėjant atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria bendrovei buvo iškelta bankroto byla, panaikinimo, buvęs darbuotojas ir bendrovės valdybos narys R. E. už bendrovę sumokėjo dalį įsiskolinimo antstolei, vykdančiai mokestinės nepriemokos išieškojimą valstybės naudai, taip pat skolą valstybinio socialinio draudimo biudžetui. Iš kreditorių reikalavimus patvirtinančių dokumentų matyti, kad BUAB „Nord Pelagic“ su kreditoriais pradėjo neatsiskaitinėti nuo 2015 m. Taigi, nors dar 2016 m. pradžioje bendrovė deklaravo savo mokumą bei siekė toliau tęsti savo veiklą, tačiau nustatytos aplinkybės patvirtina, kad jau 2015 m. bendrovė faktiškai buvo nemoki. Bendrovės faktinio nemokumo atsiradimo aplinkybę papildomai patvirtina ir antstolių informacinės sistemos duomenys, iš kurių matyti, kad būtent 2015 metais trijų išieškotojų (VMI, UAB „Ketvirtoji saulės elektrinė“ (dabartinis pavadinimas UAB „Ukrenta“), UAB „Viva investment EU“) naudai buvo pradėtos 4 vykdomosios bylos dėl bendros 10 808,41 Eur skolos išieškojimo, vėliau šių kreditorių reikalavimai iš dalies buvo patvirtinti bankroto procese.
  4. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kad, nors, viena vertus, iki bankroto bylos iškėlimo buvę valdymo organai įrodinėjo, kad bendrovė yra moki, veikia pelningai ir turi didelės vertės turto (nors tuo metu įmonė jau nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais), kita vertus, po bankroto bylos iškėlimo visiškai nebendradarbiavo su bankroto administratoriumi, neįvykdė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytos pareigos ir tik po prašymo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu teisme priėmimo (t. y. po daugiau nei metų nuo šios pareigos atsiradimo) perdavė administratoriui dalį bendrovės turto ir dokumentų, kurių, kaip paaiškino administratorius, nepakanka nustatyti įmonės veiklą, jos turtą bei sandorius, taip pat negalima nustatyti mokesčių mokėjimo vengimo.
  5. Teismas sprendė, kad buvusių bendrovės valdymo organų netinkamas buhalterinės apskaitos vedimas, finansinės atskaitomybės dokumentų neteikimas viešam registrui, bendrovės dokumentų ir turto (ar jų dalies) neperdavimas bankroto administratoriui ne tik užkerta kelią išsiaiškinti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis bei įmonės netinkamo valdymo aplinkybes, bet ir apsunkina visą bankroto procesą. Nustatytų aplinkybių visuma taip pat leidžia daryti išvadą, kad bendrovės nemokumą lėmė ne verslo nesėkmė, o bendrovės vadovų neatsakingi veiksmai (neveikimas), valdant bendrovę.
  6. Teismas taip pat pažymėjo, kad, nors bankroto administratorius savo prašymo negrindė aplinkybe, jog buvęs bendrovės vadovas, bendrovei tapus nemokia, savalaikiai neatliko ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų veiksmų, tačiau, nustačius aplinkybes, kad bendrovė jau 2015 m. buvo nemoki, o pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė kreditorius, darytina išvada, kad bendrovės vadovas taip pat neįvykdė minėtos, įstatyme įtvirtintos, pareigos, tęsė įmonės veiklą bei siekė ją tęsti toliau net po kreditoriaus kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
  7. Konstatavęs, kad mokesčių vengimas, kaip vienas iš tyčinio bankroto požymių, šiuo atveju nėra įrodytas, teismas sprendė, kad, nepaisant to, egzistuoja pagrindas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktuose įtvirtintų tyčinio bankroto požymių konstatavimui bei išvadai, kad bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7

  1. Suinteresuotas asmuo A. I. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartį panaikinti ir bankroto administratoriaus pareiškimą dėl BUAB „Nord Pelagic“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti; prijungti prie bylos naujus įrodymus; siekiant nustatyti, ar finansinės atskaitomybės dokumentuose esančiuose elektroninės bylos I tomo 91 – 92 lapuose pasirašė apeliantas, skirti rašysenos ekspertizę; iš dokumentus teismui pateikusio asmens (kreditoriaus R. E.) išreikalauti atitinkamus finansinės atskaitomybės dokumentus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo atveju turi būti įrodyta, kad nebuvo tinkamai atliekami su įmonės valdymu susiję veiksmai. Taigi, pareiškimą pateikęs asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius apgaulingą arba netinkamą buhalterijos tvarkymą ar mokesčių vengimo faktą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad po bankroto bylos iškėlimo bankroto administratoriui buvo perduoti ne visi buhalterinės apskaitos dokumentai. Pareiga įrodyti atitinkamą aplinkybę (ne visų dokumentų perdavimą) tenka bankroto administratoriui ir vien tik jo nurodymo (kad, neva, perduota tik dokumentų dalis) nepakanka konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytų aplinkybių buvimui. Be to, byloje turi būti įrodyta ne tik tai, kad perduoti ne visi buhalterinės apskaitos dokumentai, bet ir priežastinis ryšys – kad dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Bankroto administratorius atitinkamos aplinkybės neįrodinėjo, dėl jos visiškai nepasisakė ir teismas, todėl su tuo susijusi ginčijamos nutarties dalis yra nemotyvuota.
    2. Juridinių asmenų finansinė atskaitomybė nelaikytina buhalterinės apskaitos dokumentu. Finansinę atskaitomybę reglamentuoja Lietuvos Respublikos finansinės atskaitomybės įstatymas, o jos nepateikimas (registrui, administratoriui) nesudaro pagrindo teigti egzistuojant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) pažeidimą ar netinkamą buhalterinės apskaitos vedimą. Kreditorių ir debitorių sąrašas, duomenys apie hipoteką/įkeitimą taip pat nėra buhalteriniai dokumentai. Tuo tarpu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktų nuostatos reiškia išimtinai buhalterinės apskaitos reikalavimų įmonėje pažeidimą. Teismas netinkamai aiškino teisę, atitinkamos pareigos pažeidimui priskirdamas finansinės atskaitomybės nesudarymo faktą.
    3. Teismui administratorius nurodė, kad bendrovės balanse apskaitytas turtas iš viso sudaro 767 513,90 Eur, todėl teismas nutartyje nurodė, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas pagrindas. Tačiau apeliantas pirmą kartą apie atitinkamo balanso buvimą buvo informuotas atskirąjį skundą pasirašančio advokato. Apeliantas šio dokumento nesudarinėjo ir nepasirašinėjo (balanse ir pelno nuostolių ataskaitoje yra suklastotas apelianto parašas) ir prašo teismo juo nesivadovauti, o, kilus abejonių dėl atitinkamo parašo autentiškumo, – skirti rašysenos ekspertizę, siekiant nustatyti aplinkybę, ar atitinkamą dokumentą pasirašė apeliantas.
    4. Apeliantas buvo pateikęs bankroto administratoriui bendrovės 2014 m. gruodžio 31 d. balansą. Administratoriui taip pat buvo pateiktos pareiškėjo su akcininkais sudarytos paskolos sutartys, pareiškėjo banko sąskaitos išrašai, paskolų sutartys, patvirtinančios atitinkamas aplinkybes. Visą bendrovės turtą iš esmės sudaro administratoriui jau perduotas automobilis, jokio kito turto, esančio ar turinčio būti bendrovės vadovo žinioje, suinteresuotas asmuo neturi. Bendrovės akcininkai paskolintų bei negrąžintų lėšų nereikalavo ir laikė jas įnašu į bendrovės veiklą, todėl, net esant dideliems įsiskolinimams bendrovės akcininkams, pasikeitus situacijai rinkoje, bendrovė būtų galėjusi sėkmingai atnaujinti veiklos vykdymą. Teiginiai apie didelės vertės turto neperdavimą yra visiškai nepagrįsti.
    5. Vėlavimas perduoti bendrovės dokumentus bei turtą gali būti vertinamas neigiamai, bet tai nėra tyčinio bankroto požymis ypač, kai šiuo metu visas turtas yra bankroto administratoriaus žinioje. Pripažįstant bankrotą tyčiniu esant turto perdavimo faktui, būtų neatsižvelgta į tyčinio bankroto instituto tikslą – apginti kreditorių interesus, suteikiant jiems galimybę patenkinti savo reikalavimus iš asmenų, paslėpusių (sunaikinusių, neperdavusių) bankrutavusios įmonės dokumentus bei turtą. Atitinkamų veiksmų atlikimas/neatlikimas nekeitė ir nelėmė bendrovės mokumo.
    6. Aplinkybė, kad bendrovės finansinė padėtis pablogėjo ir ji tapo nemokia, pati savaime nereiškia tyčinio bankroto. Ir pablogėjus bendrovės finansinei padėčiai, ji dar kelerius metus vykdė ūkinę – komercinę veiklą, jos kreditoriai neinicijavo bankroto procedūrų. Delsimas inicijuoti bankroto bylą bendrovei galėtų suponuoti atsakomybės taikymą pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, tačiau atitinkamas delsimas šiuo atveju nėra tyčinio bankroto požymis. Bendrovės bankrotą lėmė ne vadovybės veiksmai, o verslo nesėkmė dėl pasirinktos produkcijos bei jos rinkos specifikos – Rusijos Federacijos pritaikytos sankcijos mėsos produkcijai.
  2. BUAB „Nord Pelagic“ bankroto administratorius Č. G. atsiliepimu į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Iš 2017 m. rugpjūčio 18 d. archyvinių dokumentų priėmimo – perdavimo akto matyti, kad ne visi buhalteriniai dokumentai buvo perduoti bankroto administratoriui. Administratoriui nebuvo perduoti nei pirminiai apskaitos dokumentai, kuriais remiantis sudaromi kreditorių – debitorių sąrašai, nei kasos knygos, nei kasos operacijų žiniaraščiai. Neturėdamas minėtų dokumentų administratorius neturi galimybės patikrinti naujai administratoriui pateikto 2014 m balanso teisingumo. Su naujai sudarytu UAB „Nord Pelagic“ 2014 m. balansu administratoriui buvo pateikti ir kreditorių – debitorių sąrašai, tačiau nenurodžius, kuriai datai jie sudaryti. Lyginant pateiktus sąrašus su paskutiniu bendrovės balansu nustatyti neatitikimai, kurių administratorius iš jam perduotų dokumentų neturi galimybės patikrinti.
    2. Pateiktame bendrovės balanse bendrovės ilgalaikį turtą sudaro materialusis turtas 21 928 Eur sumai bei kitas ilgalaikis turtas 468 Eur sumai. Iš administratoriui perduotų dokumentų matyti, kad 2013 m. balandžio 1 d. į eksploataciją įvestas 2004 m. gamybos automobilis BMW X5 (Ilgalaikio turto įvedimo į eksploataciją aktas Nr. IT0001), o 2014 m. sausio 1 d. – kavos virimo aparatas DeLonghi (Ilgalaikio turto įvedimo į eksploataciją aktas Nr. IT0002). Dokumentų, įrodančių šio turto pardavimą ar nurašymą, perduotuose administratoriui dokumentuose nėra. Taigi, bankroto bylos iškėlimo dieną įmonės turtą sudarė automobilis BMW X5, kuris yra perduotas administratoriui, bei kavos virimo aparatas DeLonghi. Minėtą faktą įrodo ir ilgalaikio turto nusidėvėjimo knyga. Aplaidų buhalterinės apskaitos vedimą patvirtina taip pat aplinkybė, kad administratoriui perduotuose dokumentuose yra daug atsakingų asmenų nepasirašytų dokumentų.

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9Dėl naujų įrodymų prijungimo

  1. Suinteresuotas asmuo A. I., kartu su atskiruoju skundu, ir BUAB „Nord Pelagic“ bankroto administratorius Č. G., kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą, pateikė į bylą naujus įrodymus. Suinteresuotas asmuo A. I. pateikė teismui BUAB „Nord Pelagic“ balanso kopiją, tuo tarpu BUAB „Nord Pelagic“ bankroto administratorius – kreditorių bei debitorių sąrašų kopijas, turto įvedimo į eksploataciją aktų kopijas, nusidėvėjimo knygos kopiją.
  2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje įtvirtintas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje sprendžiamo klausimo pobūdį, į viešojo intereso bankroto bylose egzistavimą, taip pat į tai, kad pateikti nauji įrodymai gali būti aktualūs sprendžiant nagrinėjamą klausimą, o jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, suinteresuoto asmens bei bankroto administratoriaus pateiktus naujus įrodymus priima bei juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl nustatytų tyčinio bankroto požymių
  1. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, teismui sprendus, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis (įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu) bei ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis (teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  2. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).
  3. Aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje tyčinio bankroto klausimu taip pat pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, tačiau šie kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams. Taigi, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  4. Pirmosios instancijos teismas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose įtvirtintų tyčinio bankroto požymių egzistavimo sprendė konstatavęs tokias aplinkybes: 1) bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2014 bei 2015 m. nepateikimą Juridinių asmenų registrui; 2) bendrovės kreditorių ir skolininkų sąrašų, kuriuose būtų nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinio, informacijos apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą nepateikimą teismui; 3) bendrovės nemokumą dar 2015 m. bei jos vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nevykdymą; 4) bendrovės dokumentų ir turto (ar jų dalies) neperdavimą bankroto administratoriui.
  5. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).
  6. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje taip pat nurodoma, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos. Kitų atvejų, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius vien dėl aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įstatymas nenustato, o teismų praktika, kaip minėta, šią sąlygą sieja su tuo, kad, neinicijavus bankroto bylos, taip didinamos įmonės skolos ir didėja kreditorių įsipareigojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).
  7. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo išvada dėl BUAB „Nord Pelagic“ bankroto pripažinimo tyčiniu, padaryta remiantis vien vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymu, nenustačius, ar dėl to iš esmės padidėjo kreditorių reikalavimų suma ir bendrovės skolos. Vertinant pirmosios instancijos teismo motyvus šioje dalyje taip pat atkreiptinas dėmesys, kad teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, tik apytikriai nustatė bendrovės nemokumo momentą – 2015 m. II – III ketvirtis. Be to, teismo išvados dėl bendrovės nemokumo padarytos vien atsižvelgus į aplinkybę, kad nuo 2015 m. II ketvirčio VMI nepavyko išieškoti iš bendrovės mokestinės nepriemokos, taip pat, kad nuo 2015 m. bendrovė pradėjo neatsiskaitinėti su kreditoriais, buvo pradėtos trijų išieškotojų vykdomosios bylos dėl iš viso 10 808,41 Eur skolos išieškojimo.
  8. Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014 ir šioje nutartyje nurodyta kasacinio teismo praktika). Atsižvelgiant į tai, vien minėtos, pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, nenustačius nei bendrovės 2015 m. turėtų įsipareigojimų dydžio, nei jų santykio su bendrovės turtu, vienareikšmiškai negali patvirtinti, kad jau 2015 m. II – III ketvirtį bendrovė buvo nemoki ir egzistavo bendrovės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo.
  9. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į šios nutarties 19 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką, nepagrįstomis laikytinos ir kitos pirmosios teismo išvados dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Pažymėtina, kad vien dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui bei teismui faktas, kaip ir faktas dėl bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų nepateikimo Juridinių asmenų registrui, nesant byloje kitų įrodymų, patys savaime nepatvirtina aplinkybių dėl aplaidaus ir/ ar apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos vedimo, kaip ir aplinkybių, kad įmonės valdymo organai nesirūpino įmonės veikla, neužtikrino tinkamos bendrovės dokumentų (turto) apsaugos ar kad įmonės vykdoma buhalterinė apskaita neatitiko BAĮ reikalavimų, bei nėra pakankamos bendrovės bankroto pripažinimui tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
  10. Pirmosios instancijos teismas, nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodęs, kad įstatyme įtvirtintų tyčinio bankroto požymių nustatymas pats savaime dar nėra pakankamas konstatuoti tyčinį bankrotą – įstatymas reikalauja nustatyti priežastinį ryšį (sąsajumą) tarp tyčinių neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių (nemokumo būklės) (pirmosios instancijos teismo nutarties 5 punktas), priimdamas ginčijamą nutartį, minėto priežastinio ryšio ne tik nenustatė, bet jo apskritai nenustatinėjo, aptartus tyčinio bankroto nustatymo požymius konstatuodamas atsietai nuo ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamo tyčinio bankroto apibrėžimo, dėl ko liko neatskleista bylos esmė ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas dėl BUAB „Nord Pelagic“ bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina.
  11. Kadangi dėl papildomai tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama didesne apimtimi naujais aspektais, išreikalaujant naujus įrodymus bei papildomus paaiškinimus, panaikinus ginčijamą nutartį, klausimas dėl BUAB „Nord Pelagic“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduodamas spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  12. Klausimą dėl BUAB „Nord Pelagic“ bankroto pripažinimo tyčiniu perdavus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nesprendžiami suinteresuoto asmens prašymai dėl rašysenos ekspertizės skyrimo bei dokumentų išreikalavimo.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

11Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl BUAB „Nord Pelagic“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai