Byla e2A-244-278/2017
Dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimanto Misiūno, Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kamida“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5616-812/2016 pagal ieškovo UAB „Kamida“ ieškinį atsakovui V. K. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

41. Ieškovas UAB „Kamida“ prašė teismo panaikinti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2016-05-24 sprendimą Nr. DGKS-2365 darbo byloje Nr. APS-2-5407, priimti naują sprendimą ir priteisti iš atsakovo V. K. 3 445,85 Eur turtinės ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei visas bylinėjimosi išlaidas. 2. Nurodė, kad Darbo ginčų komisija 2016-05-24 sprendimu Nr. DGKS – 2365, darbo byloje Nr. APS-2-S407 pagal UAB „Kamida“ prašymą nagrinėti individualų darbo ginčą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo V. K., prašymą atmetė. Teigė, jog Darbo ginčų komisija, priimdama sprendimą, nesilaikė įrodymų pakankamumo taisyklės, nes visi ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, jog dėl atsakovo veiksmų įmonė patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Nurodė, kad 2015-10-19 su atsakovu V. K. sudarė Darbo sutartį Nr. 458, kurios pagrindu atsakovas buvo priimtas dirbti vairuotoju – ekspeditoriumi, su juo pasirašytos Visiškos materialinės atsakomybės bei Konfidencialumo sutartys, atsakovas susipažino su 2015-01-23 įmonės patvirtinta vairuotojo – ekspeditoriaus pareigine instrukcija Nr. 9 bei Darbo tvarkos taisyklėmis. Teigė, jog priimant į darbą, atsakovas užpildė prašymą, kuriuo prašė leisti dirbti slenkančiu grafiku, 31 dieną esant komandiruotėje, pagal iš anksto patvirtintą grafiką bei turint 11 poilsio dienų Lietuvoje. 3. UAB „Kamida“ nurodė, kad 2016-01-01, palikęs bendrovės vilkiką nesaugomoje aikštelėje, Naujųjų metų naktį V. K. leido Antverpeno miesto centre, Belgijoje. Naktį atsakovas informavo savo tiesioginę vadybininkę E. K., kad prarado piniginę su joje esančiais dokumentais ir asmeninį mobilųjį telefoną. Ieškovas nurodė, jog atsakovui buvo nurodyta. Kad 2016-01-02, jo buvimo kryptimi išvažiuojantiems vairuotojams bus įdėtos asmeninių dokumentų kopijos, kad būtų galima 2016-01-04 be trukdžių kreiptis į Lietuvos diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą dėl konsulinės pažymos išdavimo. Nurodė, jog Darbo ginčų komisija nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog V. K. be vairuotojo pažymėjimo, asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir su konsulo pažyma būtų galėjęs tinkamai atlikti vairuotojo – ekspeditoriaus darbą. Teigė, jog pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovas, pametęs savo asmens dokumentus, galėjo kreiptis į konsulinę įstaigą, kur jam būtų buvusi išduota pažyma, leidžianti 30 dienų vairuoti, todėl jis būtų galėjęs tęsti komandiruotę ir saugiai grįžti į Lietuvą. Ieškovas nurodė, kad atsakovas nepaklausė darbdavio nurodymų, 2016-01-02 paliko vilkiką, dokumentus bei raktus nesaugomoje užsakovo stovėjimo aikštelėje ir grįžo namo. Teigė, jog atsakovas neatsižvelgė į numatytą 2016 m. sausio mėnesio komandiruotės grafiką, į tai, kad komandiruotė turėjo trukti iki 2016-01-24, į avansu pervestas lėšas, skirtas komandiruotei, numatytai pagal grafiką, tačiau to nepaisė ir nevykdė prisiimtų įsipareigojimų. Nurodė, jog 2016-01-04 skambinant jam į turimą įmonės išduotą telefoną, neatsiliepė, kodėl neatvyksta į darbą, įmonės neinformavo. Atsakovas nepateikė neatvykimą paaiškinančių priežasčių, todėl jam iki 2016-01-13 buvo žymima pravaikšta, o 2016-01-13 darbo sutartis buvo nutraukta Darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalies pagrindu. 4. Ieškovas nurodė, kad V. K. veiksmuose yra visos materialinės atsakomybės taikymo sąlygos ir įmonės patirtą žala sudaro 3 445,85 Eur - negautos pajamos vilkikui nevežant krovinio nuo 2016-01-04 iki 2016-01-11 (8 nedarbo dienos) – 1 929,54 Eur; papildomos įmonės išlaidos siunčiant kitą vairuotoją atsakovui pakeisti, kuriam turėjo būti mokamas darbo užmokestis – 22,75 Eur bei dienpinigiai – 57 Eur, viso 79,75 Eur; išlaidos mokant draudimo įmokas vilkikui stovint aikštelėje (8 nedarbo dienos) – 42,03 Eur, vilkiko nusidėvėjimo vertė – 395,16 Eur, vilkiko lizingo įmokos dalis – 972,06 Eur, vilkiko lizingo palūkanos – 27,31 Eur. Nurodė, kad atsakovas nevykdė Darbo tvarkos taisyklėmis nustatytų elgesio ir darbo reikalavimų, ir neteisėtais veiksmais padarė ieškovui žalą. Teigė, jog atsakovo V. K. aplaidus elgesys, neatsargumas ir ieškovo patirti nuostoliai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu, nes atsakovui vykdant administracijos nurodymus ir nepalikus vilkiko nesaugomoje aikštelėje, įmonė nebūtų patyrusi žalos. 5. Be to, UAB „Kamida“ nurodė, kad patyrė neturtinę žalą dėl įmonės dalykinės reputacijos pažeidimo. Teigė, jog dar iki vilkiko palikimo ieškovo užsakovai, tiekėjas informavo apie atsakovo neblaivumą komandiruotės metu, dėl ko bendrovės dalykinė reputacija užsakovų atžvilgiu buvo sumenkinta. Nepagrįstai palikus vilkiką Belgijoje ir savalaikiai nepristačius krovinio užsakovui, esami įmonės klientai transporto vadybininkams išreiškė nepasitikėjimą įmonės atliekamais pervežimais. Be to, atsakovas siekė sumenkinti įmonės dalykinę reputaciją tikrovės neatitinkančiais pasisakymais apie įmonę, elektroniniuose laiškuose nurodydamas, kad ieškovas yra nesąžininga firma ir neatsiskaito su žmonėmis juos atleisdamas. Teigė, jog iki atsakovo pasisakymų įmonė buvo laikomas patikima bendrove, turinčia sertifikatais ir kitomis užsakovų padėkomis pripažintą tarptautinių krovinių gabenimo paslaugų teikėjos vardą.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

66. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. 7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Kamida“ 2015-10-19 sudarė su atsakovu V. K. darbo sutartį Nr. 458, pagal kurią jis buvo priimtas dirbti vairuotoju ekspeditoriumi. Atsakovo darbo pradžia buvo nustatyta 2015-10-20, kartu nustatant trijų mėnesių išbandymo laikotarpį. Darbo sutartis su atsakovu nutraukta darbdavio iniciatyva 2016-01-13 pagal DK 107 straipsnio 1 dalį. Konstatavo, jog, 2015-10-19 sudarius darbo sutartį, su atsakovu buvo sudaryta Visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kurioje apibrėžtas sutarties dalykas – darbuotojo prisiimama visiška materialinė atsakomybė už jam patikėtą turtą (kaip jis yra apibrėžiamas sutarties 2.1p.). 8. Teismas nustatė, kad 2015-12-25 ieškovo įsakymu Nr. 15/2845 V. K. nuo 2015-12-25 buvo siunčiamas į komandiruotę maršrutu Belgija, darbas Vakarų Europoje, komandiruotės tikslas – krovinių pervežimas. Komandiruotės terminas įsakyme nebuvo apibrėžtas, dienpinigius buvo nurodyta išmokėti už faktiškai komandiruotėje išbūtą laiką. Nurodė, jog pagal 2015 m. gruodžio mėnesio darbo grafiko duomenis V. K. komandiruotė buvo numatyta nuo 2015-12-25 iki 2016-01-25. Konstatavo, jog nors UAB „Kamida“ patvirtintos darbo tvarkos taisyklės numatė, kad darbo grafikai patvirtinami vadovo įsakymu ir paskelbiami viešai ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki šių grafikų įsigaliojimo, teismo vertinimu, šios aplinkybės, atsakovui neigiant viešo grafikų skelbimo faktą, ieškovas neįrodė. Iš Darbo ginčų komisijos medžiagos duomenų nustatė, kad ieškovas, siųsdamas tiek atsakovą V. K., tiek kitus darbuotojus į komandiruotę, visais atvejais darbdavys nurodydavo komandiruotės pradžią ir pabaigą. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, darė išvadą, kad atsakovo komandiruotės terminas, prasidėjęs 2015-12-25, baigėsi faktiškai komandiruotėje išbūtu laiku – 2016-01-03. Konstatavo, jog atsakovui sutinkant Naujuosius metus, ne darbo laiku, galimai dėl vagystės, praradus piniginę su asmens tapatybę patvirtinančiu dokumentu, vairuotojo pažymėjimu, banko kortelėmis, turėtais grynaisiais pinigais bei mobilųjį telefoną, jis tinkamai įvykdė ieškovo 2008-01-04 Darbo tvarkos taisyklių 23.1 punkto reikalavimą įvykus nelaimingam atsitikimui, nedelsiant apie tai pranešti vadovui ar jo įgaliotiems asmenims. Teismas darė išvadą, kad ieškovas iš esmės nesiėmė jokių priemonių susidariusiai ekstremaliai situacijai išspręsti, atsakovo, kaip darbuotojo teisėms ir interesams užtikrinti, atsitikus nelaimingam atsitikimui, nes bendrovės nurodymas likti darbo vietoje, nenurodant jokių tolimesnių racionalių, teisėtų veiksmų, užtikrinančių darbuotojui galimybę pragyventi užsienio valstybėje, saugiai grįžti namo, negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas bei privalomas darbuotojui. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, jog atsakovas nepakluso bendrovės direktoriaus pavaduotojos nurodymams likti darbo vietoje. Pripažino pagrįstais ieškovo teiginius, jog atsakovas, nusprendęs grįžti namo autobusu, vežusiu vairuotojus į Lietuvą, neinformavo apie tai ieškovo, tačiau laikė, jog ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą bei kaltę, reikšmingą darbuotojo materialinės atsakomybės taikymui. Sprendė, kad tai, jog kitas atsakovą pakeitęs vairuotojas buvo išsiųstas į komandiruotę tik 2016-01-08, neturi teisinės reikšmės atsakovo veiksmų kvalifikavimui, kaltės konstatavimui. 9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad visuma nustatytų aplinkybių, ištirtų įrodymų nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovas patyrė realią žalą negaudamas pajamų dėl atsakovo V. K. veiksmų. Konstatavo, jog ieškovo vilkikas ilgiausiai galėjo nedalyvauti veikloje penkias darbo dienas, o ne 8, kaip kad nurodo ieškovas, tačiau nepateikta jokių objektyvių įrodymų, kad dėl atsakovo negalėjimo tęsti komandiruotės ieškovas neįvykdė užsakovo užsakymų, turėjo atsisakyti užsakymų ir todėl negavo sutarto užmokesčio, kas leistų pripažinti, jog ieškovas negavo realių suplanuotų pajamų dėl vilkiko prastovos konkrečiu periodu. Pažymėjo, jog užsakymai buvo paskirstyti kitiems vilkikams ir jie įvykdyti, taip gaunant planuotas pajamas. Darė išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas dėl vilkiko prastovos patyrė išlaidas draudimo įmokų mokėjimui, lizingo įmokų bei palūkanų mokėjimui. Atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad jis patyrė papildomas išlaidas siunčiant kitą vairuotoją atsakovui pakeisti. Nurodė, jog ieškovas nepagrindė reikalavimo, kaip jo ilgalaikio turto apskaitos kortelėje skaičiuojami vilkiko nusidėvėjimo duomenys yra susiję su negautomis pajamomis. 10. Teismas nustatė, kad 2016-01-13 ieškovo darbuotoja M. Č. elektroniniu paštu informavo atsakovą apie priimtą sprendimą atleisti jį iš darbo pagal DK 107 straipsnio 1 dalį. 2016-01-14, atsakydamas į gautą laišką, atsakovas nurodė, kad „esate žulikai visi žino, bet kad ant tiek nesitikėjau, ryt kreipsiuosi į darbo ginčų komisiją“. 2016-01-14 ieškovo darbuotoja tuo pačiu elektroniniu paštu nurodė darbdavio priimto sprendimo motyvus. 2016-01-15 atsakovas atsakė, kad „nuo pirmos darbo dienos buvau įspėtas vairuotojų, jog esate nesąžininga firma ir neatsiskaitote su žmonėm juos atleisdami...“. Teismas darė išvadą, kad atsakovas, nors ir išsakė nepagrįstus ir subjektyvaus pobūdžio teiginius apie ieškovą įmonės darbuotojai, tačiau jų viešai nepaskleidė, o teiginiai yra iš esmės susiję su galimu ieškovo neatsiskaitymu su atsakovu, nutraukus su juo darbo santykius, dėl ko vėliau buvo nagrinėjamas darbo ginčas neteisminėje institucijoje, be to, nurodė, kad nenustatyta, jog atsakovas turėjo tikslą sumenkinti ieškovo reputaciją, padaryti jam žalą. Nurodė, jog nenustatyta, kad dėl atsakovo išsakytų teiginių kilo kokios nors neigiamos pasekmės, ar dėl atsakovo veiksmų realiai nukentėjo, buvo sumenkinta ieškovo reputacija ir taip jis patyrė neturtinę žalą. Teismo vertinimu, nesant privalomos duomenų paskleidimo sąlygos, nėra ir atsakovo nesąžiningumo bei kaltės dėl tokių duomenų paskleidimo.

7Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

811. Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Kamida“ prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. 12. Nurodo, kad teismas neišsamiai, nevisapusiškai tyrė įrodymus, juos vertino neobjektyviai, visiškai nevertino apelianto paruošiamuosiuose procesiniuose dokumentuose pateiktų argumentų ir rašytinių įrodymų, neatsižvelgė į atitinkamais klausimais formuojamą teismų praktiką, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. 13. Teigia, jog teismas neteisingai nustatė, kad atsakovo komandiruotė pasibaigė 2016-01-03, o vertindamas įrodymus dėl atsakovui 2016 sausio mėn. suplanuotos komandiruotės, vertino tik įsakymus, kaip pagrindinį ir vienintelį dokumentą, kuris fiksuoja komandiruočių laiką. Nurodo, jog įvertinus kitus ieškovo pateiktus įrodymus, akivaizdu, kad vien įsakymai neatspindi tikrosios komandiruočių trukmės, todėl įrodymai turėjo būti vertinami kartu, neatskiriant komandiruočių įsakymų kaip atskiro ir visiškai savarankiško dokumento. Be to, teismas visiškai neatsižvelgė, kad atsakovas V. K., pasirašydamas darbo sutartį, sutiko dėl darbo tvarkos pagal iš anksto numatytą grafiką 31 dieną praleidžiant komandiruotėje ir 11 poilsio dienų praleidžiant Lietuvoje. Nurodo, jog atsakovo prašymas patvirtina, kad jis žinojo apie komandiruočių terminus, suvokė darbų planavimą ir būtent pats prašymu paprašė ir tuo pačiu sutiko, kad būtų leidžiama dirbti įmonėje pagal iš anksto patvirtintą grafiką. Teigia, jog teismas visiškai neįvertino į bylą pateiktų įrodymų apie 2016 m. sausio mėnesiui numatytus užsakymus, nes teismui pateiktas kliento Disri-Log NV užsakymo lapas patvirtina, kad 2016-01-04 atsakovo komandiruotė turėjo tęstis toliau ir jis turėjo vykdyti užsakymą. Aplinkybes, kad atsakovui apie suplanuotą užsakymą buvo žinoma, patvirtina vidinių įmonės susirašinėjimų programos išrašas. 14. Apeliantas teigia, jog teismas klaidingai nusprendė, kad UAB „Kamida“ nesiėmė jokių priemonių situacijai išspręsti, o reikalavimas likti atsakovui darbo vietoje negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas. Nurodo, jog priešingai, bendrovės pateikti rašytiniai įrodymai ir žodiniai paaiškinimai teisme patvirtina, kad įmonė operatyviai sprendė susidariusią situaciją, tačiau pats atsakovas V. K. visiškai nebendradarbiavo. Apeliantas pateikė 2016-01-04 darbuotojų paaiškinimus dėl situacijos, susidariusios atsakovui netekus dokumentų. Įvertinus pateikiamus dokumentus, akivaizdu, kad įmonės administracija sprendė iškilusią problemą, nes iki pat sužinojimo apie atsakovo pasišalinimą iš darbo vietos vyko diskusijos kaip išspręsti šį klausimą, buvo derinamas prarastų dokumentų dublikatų išėmimas. Nors atsakovas V. K. apie vagystę pranešė, tačiau apie pasišalinimą iš darbo vietos ir tuo pačiu komandiruotės nutraukimą nebuvo pranešta, apie tai sužinota tik iš kito vairuotojo. Be to, 2016-01-02 – 2016-01-03 buvo savaitgalis ir įmonė atliko visus įmanomus veiksmus, tačiau neturėjo galimybės išimti dokumentų dublikatų, ką būtų padaręs 2016-01-04, t. y. pirmadienį, darbo dieną, tačiau atsakovas išvyko, todėl akivaizdu, kad nesuteikė įmonei galimybės atlikti tolimesnių veiksmų. 15. Mano, jog teismas nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo atsakovui taikyti nei ribotos, nei visiškos materialinės atsakomybės, nes atsakovas netinkamai vykdė savo darbines pareigas, numatytas darbo sutartyje, visiškos materialinės atsakomybės sutartyje ir pareiginiuose nuostatuose, šiurkščiai pažeidė darbo tvarkos taisyklių nuostatas ir dėl to bendrovei padarė 3445,85 Eur dydžio turtinę žalą, kurią privalo atlyginti. Teigia, jog atsakovo veiksmuose yra visos materialinės atsakomybės taikymo sąlygos. Nurodo, kad atsakovas V. K. pasišalino iš darbo vietos ir laikotarpiu nuo 2016-01-04 iki 2016-01-11, t. y. 8 darbo dienos, nedirbo. Šiuo laikotarpiu automobiliu neatliktas suplanuotas užsakymas. Automobiliui nevažiuojant 8 darbo dienas dėl atsakovo pasišalinimo iš darbo vietos, šiuo laikotarpiu buvo negautas pelnas, t. y. apeliantas patyrė 1 929,54 Eur žalą dėl negautų pajamų, todėl pagrįstai reikalauja ją atlyginti. Be to, nurodo, papildomai patirtos išlaidos siunčiant kitą vairuotoją, kuriam turėjo būti mokamas darbo užmokestis bei dienpinigiai, patirtos išlaidos mokant draudimo įmoką vilkikui stovint aikštelėje (8 nedarbo dienos), jo nusidėvėjimą, vilkiko lizingo įmoką ir palūkanas. Teigia, jog V. K., nesilaikydamas darbdavio nurodymų bei palikdamas vilkiką, transporto priemonės dokumentus bei raktus nesaugomoje aikštelėje, nesilaikė bonus pater familias principo, kadangi joks sąžiningas bei rūpestingas asmuo nepaliktų transporto priemonės apie tai niekam nepranešęs ir žinodamas, kad atvyksta kitas asmuo su dokumentais. Nurodo, jog papildomai atsakovo kaltė pasireiškė bendrovės vidiniais dokumentais nustatytų pareigų nevykdymu. Sutartimi atsakovas įsipareigojo dirbti dorai ir sąžiningai, laiku, tiksliai ir profesionaliai atlikti savo darbo funkcijas, laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio, administracijos, kitų darbuotojų, kuriems yra pavaldus, įsakymus ir nurodymus. Nepaisant šių įsipareigojimų, atsakovas niekam nepranešęs nutraukė komandiruotę. Atitinkamai savo elgesiu V. K. pažeidė įsipareigojimus, Darbo tvarkos taisykles, kas suponuoja jo kaltę. 16. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog įmonė nepatyrė neturtinės žalos. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas žeminančios nuomonės nepaskleidė tretiesiems asmenims, todėl nėra jo kaltės dėl tokių duomenų paskleidimo. Teigia, jog atsakovas pateikė nesąžiningą ir visiškai neatitinkančią tikrovės informaciją apie įmonę, todėl nesvarbu, ar atsakovas savo žeminančią nuomonę skelbė tik apeliantui ar ir tretiesiems asmenims, kadangi juridinio asmens dalykinė reputacija ginama ir nuo nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos, nuomonės ar vertinimo. Be to, ši informacija tapo žinoma kitiems įmonės darbuotojams, sukėlė susirūpinimą administracijai. Atsižvelgiant į bendrovės geros dalykinės reputacijos sumenkinimą, atsakovo išreikštos nuomonės nesąžiningumą ir neetiškumą, sąmoningai iškraipant faktus, sukeltus nepatogumus ieškovui, susirūpinimą įvykio pasekmėmis, teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. 17. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas V. K. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. 18. Nurodo, kad teismas išsamiai ištyrė visus įrodymus, vadovaudamasis logikos dėsniais priėmė teisėtą ir pagrįstą galutinį sprendimą. Apeliantas nei vieno savo apeliacinio skundo argumento neparėmė nei įstatymu, nei tinkamais teismų praktikos pavyzdžiais.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1119. Apeliacinis skundas atmestinas. 20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 329 str.). 21. Byloje nustatyta, kad UAB „Kamida“ darbuotojas V. K., būdamas komandiruotėje Belgijoje, 2016-01-01 naktį, prarado visus asmens dokumentus, apie tai informavo darbdavį ir palikęs įmonei priklausantį automobilį nesaugomojoje aikštelėje pas užsakovą, grįžo į Lietuvą. UAB „Kamida“ teigia, jog atsakovas nevykdė įmonės nurodymo laukti atvežamų jo dokumentų dublikatų, tikslu kreiptis į Lietuvos diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą dėl konsulinės pažymos išdavimo bei tęsti komandiruotę ir tuo bendrovei padarė turtinę žalą, o savo neteisėtais veiksmais ir pasisakymais apie įmonę, pakenkė bendrovės dalykinei reputacijai ir tuo padarė neturtinę žalą. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Kamida“, dėl minėtos žalos priteisimo iš atsakovo, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kuri 2016-05-24 sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas UAB „Kamida“ reikalavimus panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimą bei priteisti iš V. K. žalą taip pat atmetė, konstatavęs, jog nenustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų, kaltės ir realios UAB „Kamida“ patirtos žalos, todėl nėra pagrindo taikyti atsakovui materialinę atsakomybę. UAB „Kamida“ nesutinka su teismo sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino pateiktus įrodymus bei nustatė atsakovo V. K. komandiruotės pasibaigimo laiką; klaidingai nustatė, jog bendrovė nesiėmė jokių priemonių situacijai išspręsti; darė nepagrįstas išvadas, kad nėra pagrindo taikyti nei ribotos, nei visiškos materialinės atsakomybės, o ieškovas nepatyrė neturtinės žalos. 22. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas įstatymų tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, vadovaujasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-526/2009, Nr. 3K-3-206/2010, Nr. 3K-3-35/2011, 3K-3-281/2015, Nr. 3K-3-465-686/2016 ir kt.). 23. Kiekvienoje byloje įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176-178, 185 str.). Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas vertino byloje surinktų įrodymų visetą ir pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės ir priešingai nei teigia apeliantas, ištyrė bei įvertino visus įrodymus, tinkamai išaiškino materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti UAB „Kamida“ apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams. Kadangi apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu ieškinys buvo atmestas, todėl visų jų išsamiai nekartoja. 24. Apelianto teigimu, teismas, vertindamas įrodymus dėl atsakovui V. K. suplanuotos komandiruotės laikotarpio, vertino tik įsakymus, kaip pagrindinį ir vienintelį dokumentą, kuris fiksuoja komandiruočių laiką, tačiau nevertino įmonėje susiklosčiusios dokumentų rengimo ir apskaitos tvarkymo tvarkos, išankstinio darbo grafikų skelbimo, aplinkybės, jog, pasirašydamas darbo sutartį, atsakovas sutiko dėl darbo tvarkos pagal iš anksto numatytą grafiką - 31 dieną praleidžiant komandiruotėje ir 11 poilsio dienų praleidžiant Lietuvoje. Minėti apelianto teiginiai bei tai, jog atsakovo komandiruotė turėjo tęstis iki 2016-01-24, vertintini kritiškai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „Kamida“ 2015-12-25 priėmė įsakymą dėl tarnybinių komandiruočių, kuriame nurodyta, kad vairuotojas – ekspeditorius V. K. vilkiku ( - ) nuo 2015-12-25 siunčiamas į komandiruotę maršrutu Belgija, darbas Vakarų Europoje. Su šiuo įsakymu darbuotojas supažindintas pasirašytinai; tačiau komandiruotės terminas įsakyme nėra apibrėžtas. Teismas sprendime konstatavo, jog darbo grafikas leidžia daryti išvadą, kad V. K. komandiruotė buvo numatyta nuo 2015-12-25 iki 2016-01-25, be to, UAB „Kamida“ patvirtintos darbo tvarkos taisyklės numatė, kad darbo grafikai tvirtinami vadovo įsakymu ir paskelbiami viešai ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki šių grafikų įsigaliojimo. Dėl paminėto, darytina išvada, jog teismas konstatavo, kad įmonė yra priėmusi minėtus dokumentus, tačiau darydamas išvadą dėl atsakovo komandiruotės trukmės, teismas vertino pateiktų įrodymų visumą ir darė išvadą, kad atsakovui neigiant viešą grafikų skelbimo faktą, susipažinimą su jais, UAB „Kamida“ aplinkybės, kad atsakovas susipažino su (2016 m. sausio mėn.) darbo grafiku, neįrodė, bei konstatavo, jog atsakovo komandiruotė tęsėsi iki 2016-01-03 (CPK 278 str.). Apeliacinės instancijos teismas, sutinka su teismo išvada dėl komandiruotės trukmės, nes iš bylos duomenų matyti, kad siųsdamas tiek atsakovą, tiek kitus darbuotojus į komandiruotę, darbdavys visais atvejais nurodydavo komandiruotės pradžią ir pabaigą (2015-10-20 įsakymas Nr. 15/2389A dėl V. K. komandiruotės 2015-10-20 - 2015-10-25, 2015-10-27 įsakymas Nr. 15/2425 dėl V. K. komandiruotės 2015-10-27 - 2015-11-06, 2015-11-13 įsakymas Nr. 15/2595 dėl V. K. komandiruotės 2015-11-13 - 2015-11-30, 2015-12-01 įsakymas Nr. 15/2596 dėl V. K. komandiruotės 2015-12-01 - 2015-12-13, 2016-01-08 įsakymas Nr. 16/1158 dėl A. Č. komandiruotės 2016-01-08 - 2016-01-31 laikotarpiu, Darbo ginčų komisijos medžiaga). Be to, įmonė nepaneigė atsakovo teiginių, jog jis į komandiruotę buvo siunčiamas tik šventinių dienų metu. Įvertintina aplinkybė, jog V. K. į ankstesnes komandiruotes taip pat buvo siunčiamas ne ilgesniam nei dviejų savaičių laikotarpiui, todėl neatmestina, jog trumpas komandiruočių laikas jam buvo nustatomas įvertinus, kad atsakovui buvo nustatytas išbandymo laikotarpis. Apelianto teiginius, kad atsakovo komandiruotė truko iki 2016-01-24 paneigia ir ta aplinkybė, jog 2015-12-23 priėmus įsakymą Nr. 15/2845 dėl V. K. komandiruotės, kuriame terminas nenustatytas, 2015-12-25, tuo pačiu įsakymo numeriu priimtas kitas įsakymas, kuriame nurodomas V. K. komandiruotės 2015-12-25 - 2015-12-31 laikotarpis (su šiuo įsakymu atsakovas nėra supažindintas), o 2016-01-01 priimtas įsakymas Nr. 16/1044 dėl darbuotojo komandiruotės 2016-01-01 - 2016-01-03 dienomis. Šie duomenys rodo, jog nei viename įsakyme atsakovo komandiruotės laikotarpis iki 2016-01-24 nėra numatytas, todėl teismas darė pagrįstą išvadą, kad UAB „Kamida“ nurodomas atsakovo komandiruotės terminas, vertintinas kritiškai. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Distri-Log NV užsakymo lapas patvirtina, kad 2016-01-04 atsakovo komandiruotė turėjo tęstis ir sausio mėnesį, ir V. K. sutiko vykdyti užsakymą, tačiau ši aplinkybė nepatvirtina, jog užsakymas turėjo būti vykdomas iki 2016-01-24. Be to, minėtas dokumentas kelia abejonių, nes jis nebuvo pateiktas Darbo ginčų komisijai, kurios 2016-05-24 sprendime konstatuota, jog byloje nėra jokių duomenų, kad nuo 2016-01-04 iki 2016-01-11 iš kliento Distri-Log NV buvo gautas užsakymas krovinio pervežimui ir dėl atsakovo išvykimo į Lietuvą užsakymas nebuvo įvykdytas, todėl bendrovė negavo pajamų. Esant minėtiems duomenims, priimant sprendimą teismui nebuvo pagrindo vadovautis tik įmonės darbo grafiku. 25. UAB „Kamida“ nurodo, kad V. K. netekus dokumentų, bendrovė operatyviai sprendė susidariusią situaciją, tačiau atsakovas, nelaukęs dokumentų kopijų, išvyko į namus. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka, jog atsakovas nevykdė darbdavio reikalavimo likti darbo vietoje, tačiau tokia situacija iš esmės susiklostė ir dėl paties apelianto veiksmų. Byloje nėra ginčo, jog atsakovas tinkamai įvykdė UAB „Kamida“ 2008-01-04 Darbo tvarkos taisyklių reikalavimą įvykus nelaimingam atsitikimui nedelsiant apie tai pranešti vadovui ar jo įgaliotiems asmenims. Apie įvykį pranešus vadybininkei E. K., darbuotoja realios pagalbos atsakovui nesuteikė, V. K. nurodė kreiptis į įmonės vadovą. Direktoriaus pavaduotoja K. M. davė atsakovui privalomą nurodymą likti darbo vietoje, laukti dokumentų kopijų ir kreiptis į Lietuvos diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą dėl konsulinės pažymos išdavimo. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, jog turėdamas įmonės perduotas dokumentų kopijas atsakovas būtų galėjęs gauti konsulinę pažymą vietoj prarasto vairuotojo pažymėjimo, tačiau dokumentai nebūtų suteikę jam vykdyti darbo pareigas užsienio valstybėje. Be to, įvertintina, jog konsulinė pažyma išduodama tik pateikus eilę dokumentų, būtinų jos išdavimo procedūrai pradėti, įskaitant galiojantį asmens tapatybę liudijantį dokumentą ar notariškai patvirtintą jo kopiją, kompetentingų institucijų išduotus dokumentus, įrodančius faktą, kurį prašoma patvirtinti konsuline pažyma, arba šių dokumentų notariškai patvirtintas kopijas, konsulinio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą (Konsulinių pažymų išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2006 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. V-154 „Dėl Konsulinių pažymų išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2014 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. V-135 redakcija). Įvertintina, jog konsulinė pažyma vietoj prarasto transporto priemonės registracijos liudijimo ir konsulinė pažyma vietoj prarasto vairuotojo pažymėjimo išduodama pareiškėjui ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo konsulinėje įstaigoje dienos. Šiuo atveju svarbu tai, kad pats apeliantas pripažįsta, jog iki 2016-01-04 jokių veiksmų (išimti dublikatus) atlikti negalėjo, nes buvo savaitgalis, tuo tarpu atsakovas, užsienio šalyje buvo likęs be asmens dokumentų ir lėšų, jų negavo iš kito vairuotojo, o avanso nepervedė ir pats apeliantas, nors tai galėjo atlikti, siekdamas padėti įmonės darbuotojui, kad ir dėl savo neapdairumo patekusiam į sudėtingą situaciją, kas leidžia daryti išvadą, jog darbdavys nebuvo rūpestingas savo darbuotojo atžvilgiu, nesirūpino jo poreikiais (DK 229 str.). Net ir tuo atveju, jei atsakovas būtų gavęs konsulinę pažymą vietoj prarasto vairuotojo pažymėjimo, jis šia pažyma objektyviai nebūtų turėjęs galimybės pasinaudoti, t. y. realiai įvykdyti pervežimą klientui Distri-Log NV. Darbdaviui nesiėmus priemonių nedelsiant, sužinojus apie įvykį, ruošti atsakovo turimų dokumentų kopijas, išvada, jog darbdavys operatyviai nesprendė susidariusios situacijos, yra pagrįsta. 26. Įvertintina ir ta aplinkybė, jog apeliantui žinant apie 2016-01-04 kliento Distri-Log NV užsakymo buvimą, V. K. prarastus dokumentus, UAB „Kamida“ nesiėmė priemonių nedelsiant pakeisti atsakovą kitu vairuotoju, o darbuotoją į komandiruotę išsiuntė tik 2016-01-08. Apie įvykį, dėl kurio atsakovas realiai nebegalės dirbti, darbdaviui tapo žinoma 2016-01-01 naktį, todėl nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog atsakovas V. K. yra kaltas dėl apelianto nurodomos žalos kilimo, nes darbuotojų siuntimas į komandiruotę, darbų paskirstymas, įvykus nenumatytoms, ekstremalioms aplinkybėms, yra UAB „Kamida“ kompetencija. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovo grįžimą į Lietuvą, darbo funkcijų nutraukimą, sąlygojo ta aplinkybė, jog buvo prarasti būtent vairuotojo funkcijoms atlikti būtini dokumentai. UAB „Kamida“ neįrodė, kad V. K. su konsuline pažyma būtų galėjęs tinkamai atlikti vairuotojo – ekspeditoriaus darbą bei darbdavio nurodymu vykdyti pervežimo paslaugas. Be to, neatmestina, jog konsulinę pažymą jis galėjo gauti tik darbdaviui pristačius patvirtintus jo asmens dokumentus, vairuotojo pažymėjimą, Lietuvos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai pateikus prašymą bei sumokėjus nustatytas įmokas, t. y. ne anksčiau kaip 2016 m. sausio 8-9 d.. Įmonės teismui pateikti M. Č., M. J. paaiškinimai apie 2016-01-02 perduotus atsakovui nuvežti dokumentų kopijas vertinti kritiškai, nes pats apeliantas nurodo, jog sužinojus, kad darbuotojas išvyko į namus, atsakovo dokumentų dublikatų 2016-01-04 neužsakė. 27. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundo argumentu, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų įmonė patyrė 3 445,85 Eur dydžio turtinę žalą. Darbuotojo materialinė atsakomybė darbo teisėje suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus darbuotojui nustatytas pareigas. Šios atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytą turtinę (tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos) ir neturtinę žalą (DK 250, 257 str.). Darbuotojų materialinė atsakomybė skirstoma į dvi rūšis: ribotąją ir visišką. Ribotoji darbuotojų materialinė atsakomybė įtvirtinta DK 254 straipsnyje ir, jai esant, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Visiškos materialinės atsakomybės atvejai nustatyti DK 255 straipsnyje, kurio 3 punkte įtvirtinta darbuotojo pareiga atlyginti visą žalą, jei ji padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Ši sutartis įforminama raštu ir joje nustatoma, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus turi vykdyti darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žalos neatsirastų. Nors visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymas su darbuotoju yra darbdavio siekis užtikrinti jam galinčios atsirasti materialinės žalos atlyginimą ir tokia sutartimi yra ginami darbdavio interesai, tačiau ja taip pat nustatomas įpareigojimas darbdaviui imtis priemonių bei sudaryti tokias darbo sąlygas, kad žalos neatsirastų (DK 256 str. 1 d.). Byloje nustatyta, kad priimant į darbą, V. K. pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, todėl darytina išvada, kad atsakovas prisiėmė visišką atsakomybę už jam perduotus krovinius, pinigines lėšas, transporto priemones, ryšio priemones, dokumentus ir kitokias materialines vertybes, reikalingas jo tiesioginiame darbe. Byloje nepateikta jokių įrodymų, kad nesaugomojoje aikštelėje atsakovo paliktai transporto priemonei buvo iškilusi kokia nors grėsmė ar automobilis buvo sugadintas. Iš bylos duomenų matyti, jog atsakovui patikėtas automobilis buvo paliktas užsakovo nesaugomoje aikštelėje, kurioje buvo laikomos ir kitos įmonės veikloje naudojamos transporto priemonės, o atsakovui priskirtos mašinos raktai, dokumentai palikti bendradarbiui, todėl konstatuoti, jog atsakovas nerūpestingai paliko automobilį, nėra pakankamo pagrindo. Įvertintina aplinkybė, jog ir pats darbdavys nepasirūpino, jog jo naudojamos transporto priemonės būtų laikomos saugomose aikštelėse. Duomenų, jog buvo prarastas užsakovo krovinys, byloje nėra, todėl darytina išvada, jog jokių materialinių vertybių atsakovas neprarado ir tuo bendrovei žala nepadaryta. Be to, nėra pagrindo sutikti, jog įmonei žala padaryta, nes vilkiku nebuvo dirbama 8 darbo dienas ir bendrovė negavo pajamų, nes pats darbdavys sprendė kada išsiųsti atsakovą pakeičiantį darbuotoją (A. Č. darbdavio į komandiruotę išsiųstas tik nuo 2016-01-08), t.y. pats priėmė sprendimą kiek laiko nedirbs transporto priemonė. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovui objektyviai negalint tęsti komandiruotės įmonė neįvykdė iš užsakovų priimtų užsakymų, turėjo atsisakyti užsakymų ir negavo sutarto užmokesčio, t. y. realių suplanuotų pajamų dėl vilkiko prastovos. Įvertintina aplinkybė, kad liudytoja E. K. teismui nurodė, jog 2016 m. sausio mėn. pirmąją savaitę užsakymų nebuvo daug, juos liudytoja perskirstė kitiems vairuotojams, todėl darytina išvada, jog visi bendrovės gauti užsakymai buvo įvykdyti. Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantas dėl vilkiko prastovos patyrė išlaidas mokant įmokas draudimui, lizingui bei palūkanas, nes šias įmokas įmonė turi mokėti nepriklausomai nuo transporto priemonių panaudojimo. Atmestinas kaip nepagrįstas ir UAB “Kamida“ argumentas, kad įmonė patyrė papildomas išlaidas siunčiant kitą vairuotoją atsakovui pakeisti, nes pasibaigus V. K. komandiruotės laikui, jis turėjo būti keičiamas, o už darbą darbdavys turi pareigą darbuotojui mokėti darbo užmokestį. 28. Teismas sprendžia, jog byloje nėra nustatytos ir įrodytos visos atsakovo V. K. materialinės atsakomybės sąlygos, reali apelianto patirta žala, todėl teismui nebuvo pagrindo tenkinti UAB „Kamida“ ieškinį dėl turtinės žalos priteisimo. 29. Apelianto tvirtinimu, neteisėtais atsakovo veiksmais, t.y. dėl alkoholio vartojimo komandiruotės metu, vilkiko palikimo Belgijos valstybėje nesaugomoje aikštelėje niekam nepranešus, gabento krovinio nepristatymas užsakovui laiku be pateisinamos priežasties, taip pat dėl atsakovo išreikštos tikrovės neatitinkančios nuomonės bei kritikos, įmonės dalykinė reputacija buvo sumenkinta, jos administracija patyrė papildomą susirūpinimą, todėl dėl šių atsakovo veiksmų UAB „Kamida“ patyrė neturtinę žalą. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovo V. K. pasisakymai vertintini kaip jo nuomonė. 30. Teisėjų kolegija, šios nutarties 27 p. nurodė, jog įmonės naudojama transporto priemonė buvo palikta užsakovo aikštelėje, o automobilio dokumentai palikti bendradarbiui, kuris, apie atsakovo išvykimą į Lietuvą informavo įmonę, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog palikus transporto priemonę aikštelėje, šiais veiksmais įmonei buvo padaryta ir neturtinė žala. Kad atsakovas 2015-12-25 - 2016-01-03 komandiruotės metu girtavo ir dėl to užsakovai reiškė pretenzijas darbdaviui, o užsakymai dėl krovinių pervežimo nebuvo įvykdyti ar atsakovas dėl savo kaltės juos pristatydavo pavėluotai, neginčijamų duomenų teismui nepateikta, todėl, dėl paminėtų teiginių konstatuoti, jog apelianto nurodytais veiksmais atsakovas sumenkino bendrovės dalykinę reputaciją, nėra pakankamo pagrindo. Civilinės atsakomybės už dalykinės juridinio asmens reputacijos pažeidimą taikymo sąlyga yra tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimas, todėl kiekvienu atveju sprendžiama, ar paskleisti duomenys (informacija), ar tik pareikšta nuomonė, kuri nesukelia civilinės atsakomybė pasekmių. Byloje nustatyta, kad 2016-01-13 ieškovo darbuotoja M. Č. darbovietės elektroniniu paštu informavo atsakovą apie įmonės priimtą sprendimą atleisti jį iš darbo DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu, o 2016-01-14, atsakydamas į gautą laišką V. K. nurodė, kad „esate žulikai visi žino, bet kad ant tiek nesitikėjau, ryt kreipsiuosi į darbo ginčų komisiją“. 2016-01-14 minėta darbuotoja tuo pačiu elektroniniu paštu nurodė darbdavio priimto sprendimo motyvus. Atsakydamas į pranešimą atsakovas nurodė, kad „nuo pirmos darbo dienos buvau įspėtas vairuotojų, jog esate nesąžininga firma ir neatsiskaitote su žmonėm juos atleisdami...“. Byloje nustatyta, kad 2014-01-13 ir 16 dienomis elektroniniu paštu bendravo tik UAB „Kamida“ darbuotoja M. Č. ir atsakovas V. K.. Duomenų, jog atsakovas minėto turinio informaciją apie įmonę būtų paskleidęs viešai, išplatinęs ją bet kokiems kitiems tretiesiems asmenims, teismui nepateikta. Iš bylos duomenų matyti, kad pats atsakovas pripažino, jog rašant laiškus bendrovės darbuotojai, neturėjo tikslo menkinti įmonės reputacijos, laiškų kitiems asmenims neplatino, viešoje elektroninėje erdvėje ar kitoje viešoje vietoje neigiamai apie įmonę neatsiliepė. Įvertinant nustatytas aplinkybes, sutiktina su teismo išvada, jog atsakovo teiginiai yra tik jo nuomonė, subjektyvaus pobūdžio, išsakytas pasipiktinimas įmonės nurodytu atleidimo pagrindu ir motyvais, nes rašydamas minėto turinio tekstą, atsakovas buvo įsitikinęs, kad iš darbo atleidžiamas nepagrįstai ir su juo nėra pilnai atsiskaityta. Tikslo, jog atsakovas siekė sumenkinti įmonės reputaciją, jai pakenkti, byloje nenustatyta. 32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad apeliantas nesutinka su ginčijamuose teiginiuose išreikšta nuomone ir teiginių konstatuojama informacija, savaime nesudaro teisinio pagrindo tenkinti ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo, nes ginčijami teiginiai nepažeidė teisingos pusiausvyros tarp teisės į saviraiškos laisvę ir teisės į juridinio asmens dalykinės reputacijos apsaugą. Aplinkybės, jog UAB „Kamida“ subjektyviai vertina ginčijamus teiginius, savaime nereiškia, kad buvo pažeisti įmonės teisėti interesai ir dalykinė reputacija. Kadangi V. K. teiginiai, jų viešai nepaskleidus ir nenustačius, kad jis turėjo tikslą sumenkinti darbdavio reputaciją, o tik išreiškus savo nuomonę dėl bendrovės veiksmų jo atžvilgiu, UAB „Kamida“ dalykinės reputacijos nepažeidė, tenkinti ieškinį šioje reikalavimo dalyje teismui taip pat nebuvo pagrindo. 33. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. 34. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados yra padarytos nepažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir jį naikinti ar keisti nėra pagrindo (326 str. 1 d. 1 p.). 35. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. K. prašo priteisti iš UAB „Kamida“ bylinėjimosi išlaidas, tačiau pirmosios instancijos teismas jo patirtas išlaidas yra priteisęs, o išlaidas pagrindžiantys dokumentai už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą apeliacinės instancijos teismui nepateikti, todėl šios išlaidos nepriteistinos (CPK 98 str.).

12Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai