Byla e2-625-407/2020
Dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aliuvita“ bankrotas pripažintas tyčiniu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdamas civilinę bylą pagal apelianto V. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aliuvita“ bankrotas pripažintas tyčiniu,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

41.

5Pareiškėjas A. Š. kreipėsi į teismą su prašymu, prašydamas pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Aliuvita“ bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose ir 3 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais.

62.

7Dėl BUAB „Aliuvita“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu pareiškėjas nurodė, kad BUAB „Aliuvita“ pagrindinis akcininkas ir vadovas V. K., tuo pačiu metu būdamas ir kitos bendrovės – UAB „Alytaus Hronas“, vadovu bei vieninteliu akcininku, nuosekliai ir kryptingai rengdamasis BUAB „Aliuvita“ nemokumui ir faktiškai to siekdamas, perėmė BUAB „Aliuvita“ veiklą, klientus (pajamas) ir turtą bei perkėlė į savo bendrovę UAB „Alytaus Hronas“. BUAB „Aliuvita“ projektavo, gamino bei montavo aliuminio–stiklo konstrukcijas, tam buvo įsigijusi reikalingą įrangą. Tuo tarpu, UAB „Alytaus Hronas“ užsiėmė aliuminio, plastiko, medžio, berėmio stiklo konstrukcijų, garažo vartų perpardavimu ir montavimu.

83.

9Dėl BUAB „Aliuvita“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu pareiškėjas argumentavo, kad V. K., veikdamas kaip BUAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“ vadovas, sistemingai sudarinėdavo BUAB „Aliuvita“ nenaudingus sandorius, didindamas įmonės nemokumą bei visą finansinę naudą perkeldamas į UAB „Alytaus Hronas“. Pareiškėjas teigė, kad byloje esantys duomenys patvirtina akivaizdžiai nuostolingą įmonei BUAB „Aliuvita“ 2011 m. gruodžio 30 d. reikalavimo perleidimo sandorį, kuriuo UAB „Alytaus Hronas“ perleido BUAB „Aliuvita“ reikalavimą į UAB „Pramogų era“ už 42 093,82 Eur (145 341,54 Lt), nors pastarajai bendrovei Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartimi jau buvo iškelta bankroto byla.

104.

11Dėl BUAB „Aliuvita“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintu pagrindu pareiškėjas argumentavo, kad pagal BUAB „Aliuvita“ 2014 m. buhalterinius duomenis įmonė vėliausiai 2014 m. jau buvo nemoki, nes BUAB „Aliuvita“ įsipareigojimai ženkliai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, juo labiau, kad įmonė, kuri užsiėmė gamyba, veiklos praktiškai negalėjo vykdyti, nes bendrovėje dirbo tik du darbuotojai – vadovas ir buhalterė. Be to, pareiškėjas 2010 m. spalio 29 d. paskolos sutarties pagrindu suteikė BUAB „Aliuvita“ 17 377,20 Eur (60 000,00 Lt) paskolą. V. K., ruošdamasis BUAB „Aliuvita“ bankrotui, susigrąžino didžiąją dalį skolos, taip suteikdamas sau pirmenybę prieš kitus kreditorius, tame tarpe ir prieš pareiškėją, kuriam skola susidarė anksčiau, nei V. K.. Dėl tokių V. K. veiksmų iš esmės pasikeitė kitų BUAB „Aliuvita“ kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą.

125.

13Dėl BUAB „Aliuvita“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu pareiškėjas teigė, kad nurodytos faktinės aplinkybės ir argumentai patvirtina, jog BUAB „Aliuvita“ vadovas ir pagrindinis akcininkas V. K. nebuvo įmonei lojalus, nevykdė įmonės valdymo organams keliamų reikalavimų, o savo sąmoningais neteisėtais veiksmais siekė sukelti bei sukėlė BUAB „Aliuvita“ nemokumą, šios įmonės veiklą bei turtą perkeldamas į UAB „Alytaus Hronas“, taip gaudamas sau asmeninę naudą, tačiau pažeisdamas kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus.

146.

15BUAB „Aliuvita“ bankroto administratorė MB „Nemokumo valdymas“ neprieštaravo pareiškėjo pareiškimui ir prašė BUAB „Aliuvita“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

167.

17Suinteresuotas asmuo V. K. pateikė atsiliepimus į pareiškėjo A. Š. pareiškimą bei pareiškimo papildymą dėl BUAB „Aliuvita“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kuriuose nurodė, kad nesutinka su prašymu pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

18II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

198.

20Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. nutartimi BUAB „Aliuvita“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

219.

22Teismas nustatė, kad BUAB „Aliuvita“ bankrotą lėmė būtent buvusio įmonės vadovo V. K. neteisėti veiksmai ir sąmoningai blogas įmonės valdymas, todėl buvo netinkamai atliktos vadovo pareigos, apsunkintos įmonės kreditorių galimybės gauti finansinių reikalavimų patenkinimą, t. y. bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kita šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, buvo suvaržytos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą ir sudarytos sąlygos išieškojimo išvengimui, o įmonės veikla, klientai (pajamos) ir turtas perkelti į UAB „Alytaus Hronas“, kurią valdė ir kurios akcininkas buvo V. K..

2310.

24Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja priežastinis ryšis tarp įmonės valdymo organų sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo, t. y. nagrinėjamu atveju BUAB „Aliuvita“ bankrotas pripažįstamas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 dalies 1 punkto pagrindu.

25III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į atskiruosius skundus argumentai

2611.

27Apeliantas V. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo A. Š. pareiškimą dėl BUAB „Aliuvita“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti kaip nepagrįstą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2811.1.

29Teismas visiškai nesivadovavo verslo sprendimo taisykle, todėl be pagrindo daugelį BAUB „Aliuvita“ vadovo veiksmų kvalifikavo kaip esą tyčia vedusių prie bankroto. Apelianto teigimu, teismas visiškai neatsižvelgė, kad V. K. pradėjo vadovauti BUAB „Aliuvita“ ekonominės krizės metu. Nurodo, kad BUAB „Aliuvita“ 2007–2008 m. gavo 2,8–3 mln. litų pajamų, o 2009 m. jų gavo tik 432 tūkst. litų. Tačiau V. K. BAUB „Aliuvita“ pradėjo vadovauti nuo 2009 m. lapkričio 27 d. ir sugebėjo dar eilę metų tęsti jos veiklą, be to, skolos kreditoriams visą V. K. vadovavimo BAUB „Aliuvita“ laikotarpį mažėjo.

3011.2.

31Taip pat teismas neįvertino, kad V. K. pradėjo vadovauti įmonei, kuri prieš pat krizę pirko didelės vertės turtą, gavo banko kreditą. BAUB „Aliuvita“ 2008 m. gegužės 26 d. įsigijo dalį gamybinio komplekso adresu Pramonės g. 37, Alytuje. Tuo tikslu Danske Bank A/S suteikė įmonei kreditą 2008 m. birželio 16 d. sudarytos kredito sutarties Nr. K200806-0275 pagrindu. Pažymėtina, kad minėtą turtą įsigijo ir kreditavimą tuo tikslu įmonė gavo vadovaujama ne V. K., o ankstesnio vadovo A. N.. Vadovaujant V. K. įmonė sugebėjo iki kredito grąžinimo termino pabaigos įvykdyti savo įsipareigojimus bankui.

3211.3.

33Teismas nevertino aplinkybės, kad BUAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“ buvo viena kitos laiduotojos, t. y. solidarios skolininkės. Nustatyta, kad 2009 m. rugsėjo 24 d. laidavimo sutarčių sudarytų su Danske Bank A/S pagrindu, UAB „Alytaus Hronas“ ir BUAB „Aliuvita“ viena už kitą įsipareigojo laiduoti bankui. Laidavimo sutartys buvo sudarytos V. K. dar nevadovaujant BUAB „Aliuvita“, todėl žiūrint iš būtent V. K., kaip tuo metu tik UAB „Alytaus Hrono“ vadovo perspektyvos, UAB „Alytaus Hronas“ prisiėmė pareigą laiduoti už dvigubai didesnį BAUB „Aliuvita“ kreditą nei turėjo pats UAB „Alytaus Hronas“, savo ruožtu BUAB „Aliuvita“ laidavo už dvigubai mažesnį UAB „Alytaus Hronas“ kreditą bankui, nei turėjo ji pati. Apelianto teigimu, abi bendrovės sutartiniu pagrindu tapo solidariai susietos didžiausio hipotekos kreditoriaus atžvilgiu, jos ir veikė koordinuodamos savo veiksmus, kadangi vienos iš jų nemokumas butų savaime lėmęs ir kitos nemokumą, nes bendros abiejų bendrovių kredito sumos bankas būtų pareikalavęs iš abiejų bendrovių kartu.

3411.4.

35Toks abiejų bendrovių, kaip solidarių skolininkių ryšys, lėmė ir V. K., kaip vadovo, verslo sprendimo priėmimą, kad savo tarpusavio santykiuose abi šios bendrovės veiks paritetiniais pagrindais, t. y. lygiateisėmis sąlygomis. Konkretus sprendimas buvo toks, kad abi bendrovės viena kitos atžvilgiu tarpusavio santykiuose netaikė antkainio arba taikė simbolinį vos 1 proc. antkainį. Teismas visiškai nevertino to, kad žaliavų BUAB „Aliuvita“ pardavimas iš UAB „Alytaus Hronas“ be antkainio ar vos su 1 proc. antkainiu buvo nenaudingas ir UAB „Alytaus Hronas“.

3611.5.

37Teismas akcentavo tik tai, kad BUAB „Aliuvita“ atliko mokėjimus už UAB „Alytaus Hronas“ už beveik 200 tūkst. litų (57 924 Eur). Tačiau teismas visiškai nevertino ir to, kad UAB „Alytaus Hronas“ atliko šiuos mokėjimus už BUAB „Aliuvita“. Iš viso UAB „Alytaus Hronas“ už BUAB „Aliuvita“ sumokėjo 84 134,67 Eur, o tai yra reikšmingai daugiau, nei BUAB „Aliuvita“ sumokėjo už UAB „Alytaus Hronas“. Be to, BUAB „Aliuvita“ bankroto procese UAB „Alytaus“ Hronas nėra įtrauktas įmonės skolininke, o priešingai, BUAB „Alytaus Hronas“ kreditorinis reikalavimas BUAB „Aliuvita“ siekia 73 084,12 Eur.

3811.6.

39Teismas nevertino A. Š. teisinio statuso ir jo, kaip akcininko, pareigos užkirsti kelią, kaip teismas sprendė, tyčiniam bankrotui. Apelianto teigimu, A. Š. kaip akcininkas turėjo pareigą užtikrinti, kad įmonė nesukeltų žalos dėl nepagrįsto nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą tokią teisę ir pareigą turėjo ir įmonės savininkas (savininkai). Todėl teismas turėjo vertinti, kodėl A. Š. dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo nesikreipė pats, jeigu teismo posėdžio metu teigė, jog įmonė tapo nemoki dar 2014 m. A. Š., turėdamas 49 proc. įmonės akcijų, privalėjo rūpintis jos veiklos strategija ar mažų mažiausiai apie ją žinoti. Tačiau teismas visiškai nevertino, kad A. Š., kaip įmonės akcininkas ir už gamybos organizavimą atsakingas asmuo, negalėjo nežinoti apie tai, kad BUAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“ veikia pariteto pagrindais. A. Š. niekada nekėlė klausimo dėl to, kad toks įmonės veikimas yra jai ekonomiškai nenaudingas.

4011.7.

41Apeliantas pažymi, kad BUAB „Aliuvita“ buvo įsteigta dviejų asmenų, t. y. A. Š. ir V. K., iš pradžių akcijas pasidalinant po lygiai. Atsižvelgiant į tai, kad A. Š. turėjo patirtį dirbant su aliuminio konstrukcijų gamyba, jis ir buvo atsakingas už gamybinės veiklos organizavimą.

4211.8.

43Teismas netinkamai aiškino ir taikė tyčinio bankroto požymius reglamentuojančias teisės normas. Iš skundžiamos nutarties negalima spręsti, kaip pasireiškė sąmoningas blogas įmonės valdymas, kodėl to įmonės vadovui reikėjo, ypač žinant, kad UAB „Alytaus Hronas“ ir BUAB „Aliuvita“ viena už kitą laidavo.Tačiau teismas neįžvelgė, kad galimai ir UAB „Alytaus Hronas“ buvo sąmoningai vedamas prie bankroto.

4411.9.

45Apelianto teigimu, teismas visiškai nepagrįstai sprendė, esą BUAB „Aliuvita“ buvo privesta prie bankroto tyčia, nes sudarinėjo nuostolingus ar ekonomiškai nenaudingus sandorius. Teismas netinkamai vertino BUAB „Aliuvita“ finansinę būklę, kadangi 2008 m., iki V. K. pradedant vadovauti BUAB „Aliuvita“, susiformavo iš viso 1 338 tūkst. litų įsipareigojimų kreditoriams. Tačia visą laikotarpį nuo 2009-2016 m., kai bendrovei vadovavo V. K., įsiskolinimai ne didėjo, o mažėjo. Be to, skirtingai nei skundžiamoje nutartyje teigia teismas, 2009-2012 m. išliko iš esmės toks pat įmonės turto lygis, kai 2010 m. jo lygis net padidėjo.

4611.10.

47Skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstai taikė ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą, kadangi BUAB „Aliuvita“ veikla nebuvo perkelta UAB „Alytaus Hronas“. Apelianto teigimu, viena vertus, A. Š. pasitraukus iš BUAB „Aliuvita“, į tai reagavo ir rinka, t. y. arba užsakymus teikė naujai jo įsteigtai bendrovei WHS Projects, kurią pareiškėjas įvardino kaip projektų valdymo bendrovę, arba per prekybinę bendrovę UAB „Alytaus Hronas“, kadangi teikiant užsakymus per UAB „Alytaus Hronas“, kontrahentai žinojo V. K., kaip atsakingą asmenį. Be to, UAB „Alytaus Hronas“ neperėmė jos klientų. Pavyzdžiui, klientas Megrame langai 2010-2013 m. laikotarpiu užsakymus teikė tiek UAB „Alytaus Hronas“, tiek BUAB Aliuvita“, o pastarajai užsakymus nustojo teikti būtent po pareiškėjo pasitraukimo 2011 m. Klientas UAB „IAG Constructions“ buvo tik BUAB „Aliuvita“ klientas ir niekada nebuvo UAB „Alytaus Hronas“ klientas. Tokia pati situacija susiklostė ir dėl kliento UAB „Ortitas“.

4811.11.

49Teismas netinkamai taikė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą,kadangi visiškai neanalizavo, kokią veiklą BUAB „Aliuvita“ vykdė po 2015 m. pabaigos-2016 m. pradžios, kada teismas laikė, kad tai buvo vėliausias laikas, kai turėjo būti kreipiamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir ar nuo šio laikotarpio BUAB „Aliuvita“ įsiskolinimai didėjo.

5012.

51Pareiškėjas (kreditorius) A. Š. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apelianto V. K. atskirąjį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. nutartį. Nurodo šiuos atsikirtimus:

5212.1.

53Pirmosios instancijos teismas neturėjo taikyti verslo sprendimų taisyklės. V. K., veikdamas kaip BUAB „Aliuvita“ ir kaip UAB „Alytaus Hronas“ vadovas, sistemingai sudarinėjo BUAB „Aliuvita“ ekonomiškai nenaudingus, nuostolingus sandorius, akivaizdžiai pažeidinėjo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnyje įtvirtintas imperatyvias juridinio asmens vadovo pareigas. Esminę įtaką atsakovės BUAB „Aliuvita“ veiklos rezultatams ir jos nemokumui turėjo šios bendrovės vadovo bei pagrindinio akcininko V. K. pasirinktas verslo sprendimas – pašalinti iš rinkos BUAB „Aliuvita“ perimant šios bendrovės veiklą, klientus (pajamas) ir turtą bei perkeliant į UAB „Alytaus Hronas“, kurios vieninteliu akcininku buvo V. K..

5412.2.

55Nurodo, kad V. K. nuosekliai ir kryptingai siekė BUAB „Aliuvita“ nemokumo, formuodamas atsakovės skolą UAB „Alytaus Hronas“ sudarinėjo atsakovei akivaizdžiai nuostolingus sandorius, kurie išimtinai buvo naudingi tik UAB „Alytaus Hronas“. Siekį UAB „Alytaus Hronas“ skolas perkelti BUAB „Aliuvita“ patvirtina 2011 m. gruodžio 30 d. reikalavimo perleidimo sandoris, kuriuo UAB „Alytaus Hronas“ perleido BUAB „Aliuvita“ reikalavimą į BUAB „Pramogų era“ už 145 341,54 Lt, nors šiai bendrovei Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartimi jau buvo iškelta bankroto byla ir V. K. žinojo, kad šios skolos susigrąžinti nebus jokios galimybės.

5612.3.

57Atsikirsdamas į apelianto argumentą, kad teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog V. K. pradėjo vadovauti BUAB „Aliuvita“ ekonominės krizės metu, nurodo, kad V. K. 2009 metų pabaigoje tapus UAB „Aliuvita“ vadovu, jau nuo 2010 metų bendrovės veikla tapo nuostolinga, o pardavimo pajamos bei turtas pradėjo ženkliai mažėti nuo 2012 metų, t. y. jau po ekonominės krizės. Tuo tarpu UAB „Alytaus Hronas“ ir pardavimo pajamos, pelnas ir turtas nuo 2012 metų ėmė ženkliai didėti. Iki 2012 metų buvusi nuolatinė skola įmonei BUAB „Aliuvita“ transformavosi į įmonės BUAB „Aliuvita“ nuolatinę ir vis didėjančią skolą įmonei UAB „Alytaus Hronas“. V. K. buvo žinoma, kad BUAB „Aliuvita“ veikla – aliuminio-stiklo konstrukcijų projektavimas ir gamyba, buvo ženkliai pelningesnė nei UAB „Alytaus Hronas“ vykdyta veikla – aliuminio, plastiko, medžio, berėmio stiklo konstrukcijų, garažo vartų prekyba ir montavimo darbai. Todėl V. K. nusprendė BUAB „Aliuvita“ turtą bei pelningą veiklą perkelti į BUAB „Alytaus Hronas“, o BUAB “Aliuvita“ likviduoti iš rinkos.

5812.4.

59Atsikirsdamas į apelianto argumentą, kad teismas nevertino, jog V. K. pradėjo vadovauti įmonei, kuri prieš pat krizę pirko didelės vertės turtą, gavo banko kreditą, nurodo, kad 2008 m. gegužės 26 d. BUAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“ įsigijo gamybinį kompleksą, esantį Pramonės g. 37, Alytus. Pagal šį sandorį, BUAB „Aliuvita“ įsigijo didesnę dalį (67/100) gamybinio komplekso, nei UAB „Alytaus Hronas“ (33/100), bankas BUAB „Aliuvita“ taip pat suteikė didesnį finansavimą gamybinio komplekso įsigijimui, nei UAB „Alytaus Hronas“. Tai rodo, kad bankas tuo metu buvusią BUAB „Aliuvita“ finansinę padėtį, jos potencialą, veiklos perspektyvas vertino geriau nei UAB „Alytaus Hronas“.

6012.5.

61Nesutikdamas su apelianto argumentu, kad teismas nevertino aplinkybės, jog BUAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“ buvo viena kitos laiduotojos, t. y. solidarios skolininkės, nurodo, jog BUAB „Aliuvita“ aktyvios veiklos vykdymo metu UAB „Alytaus Hronas“ visuomet buvo šios bendrovės skolininke. Nuo 2009 m. lapkričio 27 d. BUAB „Aliuvita“ vadovu tapęs V. K., pradėjo formuoti priešingą situaciją – sudarinėdamas įvairius BUAB „Aliuvita“ akivaizdžiai nenaudingus ir nuostolingus sandorius, pradėjo dirbtinai formuoti BUAB „Aliuvita“ skolą UAB „Alytaus Hronas“. Byloje pateikti duomenys patvirtina, o to neneigia ir V. K., kad jam tapus BUAB „Aliuvita“ vadovu laikotarpiu nuo 2009 m. pabaigos iki 2012 metų, vos tik gavus pinigines įplaukas į BUAB „Aliuvita“ sąskaitą, šios buvo panaudojamos UAB „Alytaus Hronas“ reikmėms, t. y. sumokami atlyginimai UAB „Alytaus Hronas“ darbuotojams, sumokamos skolos šios bendrovės užsakovams, sumokami mokesčiai. Iš BUAB „Aliuvita“ bankinių sąskaitų 2009–2012 metais buvo panaudota mažiausiai 200 000 Lt piniginių lėšų UAB „Alytaus Hronas“ reikmėms.

6212.6.

63Atsikirsdamas į apelianto argumentą, kad teismas visiškai nevertino A. Š. teisinio statuso ir jo, kaip akcininko, pareigos užkirsti kelią, tyčiniam bankrotui, nurodo, jog pagal teismų praktiką, pareiga sužinoti apie nemokumą vadovui ir akcininkams atsiranda skirtingais momentais, nes vadovas turi įstatyme nustatytas pareigas organizuoti bendrovės turto apskaitą, stebėti bendrovės finansinę padėtį ir, jei bendrovė turi mokumo sunkumų, privalo atitinkamai veikti. Tokių pareigų akcininkas neturi.

6412.7.

65Nesutikdamas su apelianto argumentu, kad teismas netinkamai taikė ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies normą, taip nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, nurodo, jog esminę įtaką atsakovės BUAB „Aliuvita“ veiklos rezultatams ir jos nemokumui turėjo šios bendrovės vadovo bei pagrindinio akcininko V. K. priimti sprendimai bei jo pasirinktas veiksmų modelis – pašalinti iš rinkos BUAB „Aliuvita“ perimant šios bendrovės veiklą, klientus (pajamas) ir turtą, bei perkeliant į tik jam vienam priklausančią UAB „Alytaus Hronas“.

6612.8.

67Atsikirsdamas į apelianto argumentą, kad teismas nepagrįstai taikė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes BUAB „Aliuvita“ nesudarinėjo nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų sandorių, pažymini, kad jau nuo 2013 metų BUAB „Aliuvita“ įsipareigojimai (947 036 Lt) viršijo turimą turtą (775 146 Lt). Tokia turto ir skolų tendencija, t. y. skolos didėjo, o turtas mažėjo, išliko iki 2015 metų, kai BUAB „Aliuvita“ įsipareigojimai (138 062 Eur) jau keturis kartus viršijo bendrovės turimą turtą (31 399 Eur).

6812.9.

69Ginčydamas apelianto argumentą, kad teismas nepagrįstai taikė ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą, kadangi BUAB „Aliuvita“ veikla nebuvo perkelta UAB „Alytaus Hronas“, nurodo, jog apelianto argumentai, susiję su klientų perėjimu į pareiškėjo įmonę UAB „WHS Projects“, tuo, kad BUAB „Aliuvita“ banko sąskaitoms esant areštuotoms, užsakovai suprato, kad jų avansiniai mokėjimai bus panaudoti ne žaliavų pirkimui, o atsiskaitymui su kreditoriais, dėl to patys reikalavo, kad sutartys būtų sudarytos su UAB „Alytaus Hronas“, argumentu, kad UAB „Alytaus Hronas“ neperėmė BUAB „Aliuvita“ klientų, yra nepagrįsti ir neteisingi.

7012.10.

71Taip pat nepagrįsti apelianto argumentai, kad veiklos pradžioje BUAB „Aliuvita“ nebuvo žinoma rinkoje, todėl visus užsakymus ši įmonė gavo išimtinai dėl UAB „Alytaus Hronas“ ir V. K. asmeninių ryšių, reputacijos ir buvusio įdirbio rinkoje. Taip pat nepagrįsti apelianto argumentai, kad neva įmonės, matydamos BUAB „Aliuvita“ situaciją (turto bei sąskaitų areštą), reikalavo, kad UAB „Alytaus Hronas“ būtų faktinis laiduotojas už BUAB „Aliuvita“ tinkamą įsipareigojimų pagal sutartis vykdymą.

7212.11.

73Atsikirsdamas į argumentą, kad teismas netinkamai taikė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nurodo, jog pats apeliantas patvirtino, kad jau po 2015 m. liepos 31 d. sandorio dėl atsakovės nekilnojamojo turto pardavimo, BUAB „Aliuvita“ buvo visiškai nemoki, jokios veiklos nevykdė. Todėl V. K. turėjo pareigą nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos BUAB „Aliuvita“ iškėlimo.

7412.12.

75Taip pat A. Š. argumentuoja, kad BUAB „Aliuvita“ bankrotas atitinka ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą pagrindą. Nurodo, kad pagal BUAB „Aliuvita“ balansą 2014 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo turto iš viso už 718 406 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 1 092 545 Lt. Pagal 2014 m. pelno (nuostolių) ataskaitą, bendrovė 2014 m. patyrė 202 249 Lt nuostolį.

7612.13.

77Remiantis nurodytais bendrovės finansiniais duomenimis galima daryti išvadą, kad bendrovė vėliausiai 2014 metais jau buvo nemoki, nes BUAB „Aliuvita“ įsipareigojimai ženkliai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, taip pat bendrovė, kuri užsiėmė gamyba, veiklos praktiškai negalėjo vykdyti, nes bendrovėje dirbo tik du darbuotojai- vadovas ir buhalterė.

7813.

79BUAB „Aliuvita“ nemokumo administratorė MB „Nemokumo valdymas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo V. K. atskirąjį skundą atmesti. Nurodo šiuos atsikirtimus:

8013.1.

81Įvertinus formuojamą teismų praktiką, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Nesutiktina su apelianto teiginiais, kad bendrovės veikė paritetiniais pagrindais, t. y. lygiateisėmis sąlygomis. Teismas teisingai nustatė, kad nėra pateiktų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti priešingą išvadą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas.

82Teismas konstatuoja:

83IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8414.

85Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamosnutarties negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribų.

8615.

87Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikosjuridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ), reguliuojantis juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto procesus ir kuriam įsigaliojus neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms išimtims taikomas ĮBĮ.

8816.

89Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad BUAB „Aliuvita“ bankroto procesas pradėtas galiojant ĮBĮ, todėl klausimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu inicijuotas taip pat vadovaujantis ĮBĮ nuostatomis ir galiojant ĮBĮ. Atitinkamai, klausimas dėl BUAB „Aliuvita“ bankroto pripažinimo tyčiniu spręstinas pagal iki JANĮ įsigaliojimo galiojusio ĮBĮ nuostatas (JANĮ 155 straipsnis). Dėl BUAB „Aliuvita“ bankroto pripažinimo tyčiniu nustatymo.

9017.

91Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Aliuvita“ bankrotas pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus ir 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą, teisėtumo ir pagrįstumo. Kadangi tyčinio bankroto nustatymas yra kompleksinis įmonės finansinės padėties ir komercinės veiklos vykdymo vertinimas, apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, įvertina tyčinio bankroto nustatymo sąlygas ir tyčinio bankroto vertinimui reikšmingas faktines aplinkybes, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas.

9218.

93Remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalimi, teismas, nustatęs ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytus požymius, gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

9419.

95Visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017.

9620.

97Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Taigi ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

9821.

99Apibendrinant formuojamą teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, kasacinis teismas nurodo, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas, įvertinęs visas nustatytas faktines aplinkybes, privalo spręsti, ar byloje nustatytas vienas arba keli ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai (požymių visuma) įrodo bankrutuojančios įmonės vadovo, kitų įmonės kompetentingų asmenų siekį privesti įmonę prie bankroto ir yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, taip pat ar turinčių tyčinio bankroto požymių neteisėti veiksmai nėra mažareikšmiai, kad jų padarinius, nepripažįstant bankroto tyčiniu, galima būtų pašalinti kitais įstatymo nustatytais bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynybos būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

10022.

101Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo BUAB „Aliuvita“ įsteigimo jos akcininkais buvo A. Š. ir V. K., turintys po 50 procentų BUAB „Aliuvita“ akcijų. A. Š. 2007 m. gruodžio 28 d. vieną BUAB „Aliuvita“ akciją perleido V. K.. Laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2007 m. kovo 1 d. BUAB „Aliuvita“ vadovu buvo V. Š., laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2009 m. lapkričio 26 d. – A. N., o nuo 2009 m. lapkričio 27 d. iki bankroto bylos BUAB „Aliuvita“ iškėlimo (2018 m. liepos 5 d.) šios bendrovės vadovu buvo V. K.. Taip pat nustatyta, kad V. K. buvo ir UAB „Alytaus Hronas“ vadovu bei vieninteliu akcininku. Kauno apygardos teismas 2018 m. liepos 5 d. nutartimi iškėlė BUAB „Aliuvita“ bankroto bylą.

10223.

103Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad BUAB „Aliuvita“ veikla buvo aliuminio-stiklo konstrukcijų projektavimas ir gamyba, o UAB „Alytaus Hronas“ vykdė aliuminio, plastiko, medžio, berėmio stiklo konstrukcijų, garažo vartų prekybą ir montavimo darbus. BUAB „Aliuvita“ ne tik projektavo ir gamino, bet ir montavo aliuminio-stiklo konstrukcijas.

10424.

105Be to, abi įmonės BUAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“ veiklą vykdė tuo pačiu adresu esančiame gamybiniame komplekse, Pramonės g. 37, Alytuje, kurį abi įmonės įsigijo 2008 m. gegužės 26 d., t. y. BUAB „Aliuvita“ įgijo 67/100 gamybinio komplekso, o UAB „Alytaus Hronas“ – 33/100 gamybinio komplekso. Šio nekilnojamojo turto įsigijimui Danske Bank A/S suteikė įmonėms kreditą 2008 m. birželio 16 d. sudarytos kredito sutarties Nr. K200806-0275 su UAB „Aliuvita“ ir 2008 m. birželio 16 d. sudarytos kredito sutarties Nr. K200806-0276 su UAB „Alytaus Hronas“ pagrindu, kreditų grąžinimo terminas numatytas iki 2015 m. birželio 16 d. Taip pat 2009 m. rugsėjo 24 d. laidavimo sutarčių sudarytų su Danske Bank A/S pagrindu, UAB „Alytaus Hronas“ ir BUAB „Aliuvita“ viena už kitą įsipareigojo laiduoti bankui, jeigu nebus įvykdytos prievolės pagal minėtas kredito sutartis.

10625.

107Taigi, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad abi įmonės buvo susijusios: jos buvo valdomos ir priklausė tiems patiems asmenims (V. K. buvo ne tik BUAB „Aliuvita“ akcininkas, bet ir abiejų įmonių vadovas), vykdė susijusią komercinę veiklą, veikė tuo pačiu adresu. Abi įmonės buvo susijusios dėl kredito sutarties vykdymo. Šios ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad BUAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“ buvo teisiniais ir ekonominiais ryšiais susijusios įmonės.

10826.

109Apeliacinės instancijos teismas įvertina apelianto atskirojo skundo ir atsiliepimuose į atskirąjį skundą nurodomus argumentus dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas atskirai aptaria apelianto ginčijamus pirmosios instancijos teismo nustatytus tyčinio bankroto pagrindus. Dėl pagrindų pripažinti bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą

11027.

111Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad BUAB „Aliuvita“ bankrotas pripažįstamas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kadangi buvo sudaryti įmonei nenaudingi sandoriai.

11228.

113Sprendžiant dėl įmonei nenaudingų sandorių sudarymo, vertinamos tokių sandorių sudarymo aplinkybės, jų kiekis ir mastas pinigine išraiška, sąlygos ir turinys, sandoriuose dalyvavusių, fizinių ir juridinių asmenų sąsajos, sprendžiama, ar sandoriai buvo sudaryti ne verslo rizikos sąlygomis, o siekiant patenkinti su nemokia įmone susijusių asmenų interesus prieš šiai bankrutuojant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-219/2019). Todėl įmonei nenaudingais laikomi tie sandoriai, kurie sudaryti pažeidžiant įmonės interesus, o tokiam vertinimui reikšminga su sandoriais susijusių aplinkybių visuma.

11429.

115Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs BUAB „Aliuvita“ sudarytus sandorius, turto balansą, kreditorinių ir skolinių įsipareigojimų kitimą (skundžiamos nutarties 17–32 punktai), padarė išvadą, kad V. K. veiksmai patvirtina jo siekį išskirstyti veiklas tokiu būdu, kad BUAB „Aliuvita“ tik vykdytų užsakymus mažais įkainiais, o UAB „Alytaus Hronas“ būtų sukoncentruotas visas uždirbtas pelnas, taip siekiant perimti BUAB „Aliuvita“ pajamas bei turtą.

11630.

117Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad teismas visiškai nesivadovavo verslo sprendimo taisykle. Pagrįsdamas šį argumentą, apeliantas nurodo, kad V. K. BUAB „Aliuvita“ pradėjo vadovauti ekonominės krizės metu (2008 m.) ir nepaisant to suinteresuotas asmuo sugebėjo tęsti įmonės veiklą. Taip pat apeliantas argumentuoja, kad BUAB „Aliuvita“ 2008 m. gegužės 26 d. įsigijo dalį gamybinio komplekso adresu Pramonės g. 37, Alytuje ir tuo tikslu Danske Bank A/S suteikė įmonei kreditą. Tuo metu įmonei vadovavo ne V. K.. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad BUAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“ buvo viena kitos laiduotojos (solidarios skolininkės) 2009 m. rusėjo 24 d. laidavimo sutarčių sudarytų su Danske Bank A/S pagrindu (įmonės viena už kitą įsipareigojo laiduoti bankui). Apeliantio teigimu, tai reiškia, kad abi įmonės tapo solidariai susietos didžiausio hipotekos kreditoriaus atžvilgiu ir veikė koordinuodamos savo veiksmus taip, kaip buvo palankiausia abiem bendrovėms.

11831.

119Nors pirmosios instancijos teismas nenurodė, kad BUAB „Aliuvita“ sudarytus nagrinėtus sandorius vertina pagal sprendimų priėmimo taisyklę, tai nereiškia, kad teismas neįvertino tyčinio bankroto nustatymui reikšmingų aplinkybių ir jų ekonominio naudingumo. Be to, apelianto nurodomi argumentai, kad V. K. nevadovavo BUAB „Aliuvita“ ekonominės krizės metu, pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.

12032.

121Taip apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino A. Š. teisinio statuso ir jo, kaip akcininko, pareigos užkirsti kelią, kaip teismas sprendė, tyčiniam bankrotui. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą, kadangi V. K. kaip BUAB „Aliuvita“ vadovo pareiga buvo užtikrinti tinkamą įmonės valdymą. Būtent įmonės vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Įmonės vadovas privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018).

12233.

123Atskirajame skunde apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė tyčinio bankroto požymius reglamentuojančias teisės normas. Apeliantas argumentuoja, kad jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, vien ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse nurodyti tyčinio bankroto požymiai nereiškia, kad įmonės bankrotas yra tyčinis.

12434.

125Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad siekiant nustatyti tyčinį bankrotą, būtinas priežastinis ryšys tarp blogo įmonės valdymo ir bankroto. Vien įmonės turto sumažėjimas ir / ar įsipareigojimų padidėjimas per tam tikrą laikotarpį tyčinio įmonės bankroto nelemia. Tačiau tokiam vertinimui reikšmingos aplinkybės, kodėl ir kaip sumažėjo įmonės turto apimtis, dėl kokių priežasčių išaugo skoliniai įsipareigojimai. Nustačius, kad tokie veiksmai atlikti sąmoningai siekiant pakenkti įmonės veiklai, jos kreditorių ir savininkų interesams, jie gali būti pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.

12635.

127Spręsdamas dėl nenaudingų BUAB „Aliuvita“ sudarytų sandorių, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad BUAB „Aliuvita“ 2011 m. gruodžio 30 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria UAB „Alytaus Hronas“ už 145 341,54 Lt (42 093,82 Eur) perleido BUAB „Aliuvita“ reikalavimą į UAB „Pramogų era“, kai šiai bendrovei jau buvo iškelta bankroto byla.

12836.

129Teismas nustatė, kad BUAB „Aliuvita“ finansinis reikalavimas į UAB „Pramogų era“ buvo perleistas V. K., kuris 2011 m. gruodžio 30 d. reikalavimo perleidimo sutartį pasirašė abiejų bendrovių vardu, aiškiai suvokiant, kad šios skolos atsakovei BUAB „Aliuvita“ nebus įmanoma atgauti. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad 2014 metais UAB „Pramogų era“ skola BUAB „Aliuvita“ šios balanse buvo nurašyta kaip beviltiška skola. 2011 m. gruodžio 30 d. reikalavimo perleidimo sutarties priede „Susitarimas dėl 2011 m. gruodžio 30 d. reikalavimo perleidimo sutarties kainos nustatymo ir atsiskaitymo tvarkos“ nurodyta, kad reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo dieną UAB „Alytaus Hronas“ yra skolinga BUAB „Aliuvita“ 145 341,54 Lt (42 093,82 Eur) pagal penkias, laikotarpiu nuo 2011 m. liepos mėn. iki rugpjūčio mėn., išrašytas PVM sąskaitas faktūras, todėl pasirašius šį susitarimą laikoma, kad UAB „Alytaus Hronas“ yra pilnai atsiskaičiusi pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras. Taigi 2011 m. gruodžio 30 d. reikalavimo perleidimo sutartimi buvo panaikinta UAB “Alytaus Hronas“ reali skola atsakovei BUAB „Aliuvita“ už jos atliktus darbus, o šiai įmonei perleistas beviltiškas reikalavimas į bankrutuojančią įmonę.

13037.

131Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokio pobūdžio reikalavimų įskaitymas, kai UAB „Alytaus Hronas“ perleido reikalavimą į bankrutuojančią įmonę ir tokiu būdu patenkinamas šios įmonės reikalavimas BUAB „Aliuvita“, laikytinas priešingu BUAB „Aliuvita“ ekonominiams interesams.

13238.

133Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2009 m. pabaigos iki 2012 m. iš atsakovės BUAB „Aliuvita“ banko sąskaitų buvo pervesta apie 200 000 Lt (57 924,00 Eur) piniginių lėšų UAB „Alytaus Hronas“ skoloms su šios įmonės darbuotojais, tiekėjais bei kitais asmenimis atsiskaityti. Tačiau apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad UAB „Alytaus Hronas“ sumokėjo už BUAB „Aliuvita“ 84 134,67 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie abiejų įmonių mokėjimai rodo jų tarpusavio ekonominius ir komercinius ryšius. Vien aplinkybės, kad BUAB „Aliuvita“ dengdavo dalį UAB „Alytaus Hromas“ skolų, neatitinka tyčinio bankroto sąlygų, bet ir reikšminga vertinant bylos aplinkybių visumą.

13439.

135Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2009 m. gruodžio 31 d. BUAB „Aliuvita“ pardavė UAB „Alytaus Hronas“ konteinerį už 4 800,00 Lt (1 390,18 Eur) be PVM, nors jį tais pačiais metais įsigijo už 10 000,00 Lt (2 896,20 Eur) be PVM; 2010 m. gegužės 24 d. BUAB „Aliuvita“ pardavė UAB „Alytaus Hronas“ du konteinerius už 8 500,00 Lt (2 461,77 Eur) be PVM, nors juos įsigijo už 20 000,00 Lt (5 792,40 Eur) be PVM. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad tokios aplinkybės rodo, kad BUAB „Aliuvita“ pardavė minėtą turtą UAB „Alytaus Hronas“ už mažesnę, kainą, nei buvo pati įsigijusi. Apeliantas atskirajame skunde šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė.

13640.

137Vertindamas BUAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hromas“ tarpusavio veiklą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad BUAB „Aliuvita“ gamino konstrukcijas įmonei UAB „Alytaus Hronas“ už dirbtinai sumažintas kainas, kurios nepadengė veiklos kaštų. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad toks V. K., kuris buvo abiejų bendrovių vadovas, veikimas, patvirtina jo siekį išskirstyti veiklas šioms bendrovėms tokiu būdu, kad BUAB „Aliuvita“ tik vykdytų užsakymus mažais įkainiais. Atskirajame skunde apeliantas teigia, kad A. Š. bendrovė WHS Projects iš BUAB „Aliuvita“ pirko tik gamybos darbus, t. y. naudodavo savo medžiagas. Todėl gamybos įkainis sumažėjo, kadangi ankstesnis apėmė ir medžiagų kainą, kuri sudarė didžiąją dalį užsakymo vertės. Tačiau tokie apelianto argumentai nepaneigia pirmosios instancijos padarytos išvados.

13841.

139Apibendrinant apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad sudarytus pirmosios instancijos teismo vertintus sandorius V. K. nesilaikė jam kaip BUAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“ vadovui taikomų fiduciarinių pareigų, neužkirto kelio interesų konfliktui tarp abiejų įmonių.

14042.

141Pagal CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai, protingai ir nepažeisti savo fiduciarinių pareigų (rūpestingumo, lojalumo) juridiniam asmeniui. Remiantis formuojama teismų praktika, rūpestingumo ir lojalumo pareigos nebus pažeistos, jei sprendimas priimamas sąžiningai (be interesų konflikto) ir ištyrus informaciją apie galimas tokio sprendimo pasekmes, t. y. sprendimą priimantiems valdymo organams neturi daryti įtakos interesų konfliktas ir jie pagal sprendimo aplinkybes turi išsamiai ištirti galimas verslo sprendimo pasekmes, verslo sprendimas turi akivaizdžiai neviršyti protingos komercinės rizikos. Laikoma, kad verslo sprendimas yra protingas, jeigu nustatoma aplinkybė, kad nebuvo akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos peržengimo (verslo sprendimas nebuvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas, nuostolingas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014). Nustačius, kad bendrovės vadovo sprendimas yra akivaizdžiai neprotingas ūkinės komercinės rizikos aspektu, bendrovės vadovo sprendimui netaikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė, todėl už šį sprendimą bendrovės vadovui gali kilti civilinė atsakomybė, jei įrodomos kitos civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019).

14243.

143Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. K. buvo BUAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“ vadovu, todėl spręsdamas dėl tarp šių įmonių sudaromų sandorių ir fiduciarinių pareigų tinkamo vykdymo, turėjo įvertinti, kad sudaromi sandoriai bus naudingi abiems įmonėms, o ne tik vienai iš jų. Pažymėtina, kad analizuotus sandorius V. K. sudarė vienasmeniškai, nesiaiškindamas kito BUAB „Aliuvita“ akcininko nuomonės. Kaip matyti iš apelianto atskirajame skunde nurodomų duomenų, BUAB „Aliuvita“ pardavimo pajamos, pelnas ir turtas nuosekliai mažėjo, o UAB „Alytaus Hronas“ pajamos, pelnas ir turtas – augo. Iš byloje esančios medžiagos taip pat nėra aišku, ar buvo imtasi veiksmų, siekiant išsaugoti BUAB „Aliuvita“ veiklą. Atsižvelgiant į glaudžius šių įmonės tarpusavio ekonominius ir valdymo santykius, manytina, kad V. K., siekdamas tinkamai vykdyti fiduciarines pareigas, turėjo dėti pastangas pagerinti BUAB „Aluvita“ veiklą, bendradarbiauti su kitu įmonės akcininku. Tuo tarpu, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad iš BUAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“ sudarytų sandorių ekonominę naudą gavo būtent UAB „Alytaus Hronas“.

14444.

145Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino BUAB „Aliuvita“ bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Dėl pagrindų pripažinti bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą

14645.

147Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad BUAB „Aliuvita“ bankrotas pripažįstamas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą, kadangi įmonės veikla buvo perkelta į kitą įmonę (UAB „Alytaus Hronas“).

14846.

149Vienu iš tyčinio bankroto sukėlimo pagrindų gali būti veiklos perkėlimas į kitas įmones, kuriuo siekiama išvengti atsiskaityti su įmonės kreditoriais ar (ir) sužlugdyti įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016). Siekiant pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, turi būti nustatytos visos nurodytoje teisės normoje įtvirtintos sąlygos (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-276-881/2020).

15047.

151Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl BUAB „Aliuvita“ veiklos perkėlimo į UAB „Alytaus Hronas“, nustatė, kad nuo 2012 m. UAB „Alytaus Hronas“ visiškai perėmė BUAB „Aliuvita“ klientus, tokius kaip UAB „Magirnis“, UAB „Megrame langai“, UAB „Prontas“ ir UAB „R2K Grupė“, ir tapo vieninteliu UAB „Aliuvita“ užsakovu bei tokiu būdu padarė esminę įtaką BUAB „Aliuvita“ finansinei būklei, nes gaminiai šiai bendrovei buvo gaminami itin žemais įkainiais.

15248.

153Pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstus atmetė V. K. argumentus, kad tokia situacija susiklostė, kadangi įvairiais laikotarpiais (nuo 2009 m. iki 2015 m) buvo areštuojamos BUAB „Aliuvita“ banko sąskaitos, todėl kitos įmonės, matydamos BUAB „Aliuvita“ situaciją ir norėdamos tam tikrų garantijų, reikalavo, kad UAB „Alytaus Hronas“ būtų faktinis laiduotojas už BUAB „Aliuvita“ tinkamą įsipareigojimų pagal sutartis vykdymą, todėl būtent jų reikalavimu buvo nutarta, kad vykdytoju (rangovu) bus UAB „Alytaus Hronas“, kuris, gavęs lėšas iš užsakovo, BUAB „Aliuvita“ už darbus apmokės pagal jos pateiktą sąskaitą faktūrą bei atliktų darbų aktą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, apyvartinių lėšų trūkumas įmonėje BUAB „Aliuvita“ buvo nulemtas būtent jos vadovo V. K. veiksmų, nes realios šios bendrovės turėtos piniginės lėšos buvo panaudojamos ne UAB „Aliuvita“ reikmėms, o UAB „Alytaus Hronas“ skolų dengimui.

15449.

155Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad net ir 2009–2011 m. laikotarpiu, kai buvo areštuojamos UAB „Aliuvita“ banko sąskaitos, tai nebuvo kliūtimi, sudaryti sutartis su kitomis įmonėmis (UAB „Megrame langai“, UAB „IAG Constructions“, UAB „Žemaitijos pienas“, UAB „WHS Projects“). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad BUAB „Aliuvita“ klientus UAB „Alytaus Hronas“ perėmė ir objekto vykdymo eigoje, t. y. perėmė nebaigtas vykdyti sutartis.

15650.

157Sprendžiant dėl BUAB „Aliuvita“ veiklos perkėlimo, reikšminga aplinkybė yra ir tai, kad BUAB „Aliuvita“ nekilnojamąjį turtą – gamybines patalpas, esančias Pramonės g. 37-1, Alytuje, kuriose įmonė vykdė veiklą, 2015 m. liepos 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 3920 pagrindu perleido UAB „Alytaus Hronas“. Taigi, už BUAB „Aliuvita“ priklausęs vertingas nekilnojamasis turtas buvo panaudotas skolų įskaitymui ir perleistas UAB „Alytaus Hronas“.

15851.

159Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Alytaus Hronas“ jau 2016 m. (iki bankroto bylos BUAB „Aliuvita“) iškėlimo, perėmė UAB „Aliuvita“ vykdytą gamybos veiklą, remiantis 2016 m. lapkričio 2 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuriame užfiksuota, kad internetiniame puslapyje buvo skelbiama UAB „Alytaus Hronas“ veikla – plastiko, medžio bei aliuminio gaminių-langų, durų, fasadų gamyba ir montavimas.

16052.

161Galiausiai, BUAB „Aliuvita“ verslo perkėlimą rodo ir aplinkybė, kad šiuo metu UAB „Alytaus Hronas“ yra veikianti įmonė (pavadinimas – UAB „EG Doors“, veiklos adresas Pramonės g. 37, Alytus), jos vadovas yra V. K., įmonės veikla – aliuminio gaminių-langų, durų, fasadų, žiemos sodų gamyba ir montavimas. Tai, vertinant byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių visumą, leidžia teigti, kad nutraukus BUAB „Aliuvita“ veiklą, jį buvo perkelta į UAB „Alytaus Hronas“, kuri toliau tęsia iš esmės panašią komercinę veiklą.

16253.

163Apibendrintai apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino BUAB „Aliuvita“ bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Dėl pagrindų pripažinti bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą

16454.

165Pirmosios instancijos teismas pripažino BUAB „Aliuvita“ bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Teismas nustatė, kad V. K. kaip BUAB „Aliuvita“ vadovas pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą įmonės vadovui laiku kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo.

16655.

167Teismų praktikoje aiškinant ĮBĮ 8 straipsnio nuostatą, nurodoma, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta dėl to, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-219/2019). Taip pat pripažįstama, kadvien aplinkybė, kad įmonės vadovas nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, negali būti savarankiškas teisinis pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu. Reikalavimą pripažinti bankrotą tyčiniu grindžiant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos vadovo pareigos kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo pažeidimu, įvertintina ir tai, ar faktinės aplinkybės įrodo bankrutuojančios įmonės vadovo siekį privesti įmonę prie bankroto ir yra pakankamos tyčiniam bankrotui konstatuoti, t. y. ar laikotarpiu, kai turėjo būti iškelta bankroto byla, įmonės vadovas sąmoningai sudarė sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, bloginančius jau nemokios įmonės turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-219/2019).

16856.

169Spręsdamas dėl BUAB „Aliuvita“ nemokumo, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad remiantis pateiktu BUAB „Aliuvita“ 2015 m. balansu, įmonė 2015 m. pabaigoje turėjo turto už 31 399 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 138 062,00 Eur. Nors byloje nėra duomenų apie tuo metu buvusius pradelstus atsakovės įsipareigojimus, tačiau įvertinant vien tik pareiškėjui tuo metu jau buvusį pradelstą įsipareigojimą 60 000,00 Lt (17 377,20 Eur) sumai, akivaizdu, kad bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pažymėtina, kad remiantis apelianto atskirajame skunde nurodytais duomenimis, BUAB „Aliuvita“ 2016 m. turėjo turto už 27 300 Eur, o įsipareigojimai sudarė 105 979 Eur. Tai reiškia, kad įmonės mokumo padėtis tik prastėjo. Tačiau nustatyta, kad tik 2018 m. birželio 19 d. teisme gautas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo.

17057.

171Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. K. pareiga kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos BUAB „Aliuvita“ iškėlimo egzistavo jau 2015 m. pabaigoje – 2016 m. pradžioje. Tačiau buvęs įmonės vadovas V. K. neinicijavo bankroto proceso. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. K., atitinkamu laikotarpiu būdamas įmonės vadovu ir geriausiai matydamas įmonės finansinę padėtį, turėjo pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu būdu apsaugoti kreditorių interesus, tačiau priešingai, nesiėmė veiksmų įmonės finansinės būklės gerinimui.

17258.

173Pirmosios instancijos padarytų išvadų nepaneigia ir apelianto atskirajame skunde nurodomi argumentai, kad teismas visiškai neanalizavo, kokią veiklą BUAB „Aliuvita“ vykdė po 2015 m. pabaigos–2016 m. pradžios, kada teismas laikė, kad tai buvo vėliausias laikas, kai turėjo būti kreipiamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir ar nuo šio laikotarpio BUAB „Aliuvita“ įsiskolinimai didėjo. Pažymėtina, kad pats apeliantas nepateikia jokių duomenų, rodančių, kad buvo dedamos pastangos atkurti įmonės mokumą, tęsti jos komercinę veiklą. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą apelianto argumentą, kad pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo neatsirado, kadangi tuo metu BUAB „Aliuvita“ dalyvavo teisminiame procese pagal A. Š. 2016 m. kovo 22 d. ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteismo, sandorių negaliojimo. Tai, apelianto nuomone, reiškia, kad nebuvo pagrindo BUAB „Aliuvita“ finansinę padėti laikyti galutine. Minėtas teisminis procesas buvo pradėtas pagal A. Š. 2016 m. kovo 22 d. ieškinį, kurį Alytaus apylinkės teismas 2018 m. vasario 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2-835/2018 tenkino iš dalies. Šis sprendimas Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1102-601/2018 buvo paliktas nepakeistas. Tai reiškia, kad toje byloje bylinėjimasis buvo pradėtas ir vyko jau atsiradus pareigai kreiptis dėl BUAB „Aliuvita“ bankroto bylos iškėlimo. Be to, vien tai, kad įmonė dalyvauja teisminiame procese, nepanaikina įmonės vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

17459.

175Apibendrintai apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino BUAB „Aliuvita“ bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Dėl bylos baigties

17660.

177Įvertinęs pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, padarytas išvadas bei atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Apelianto atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl bylinėjimosi išlaidų

17861.

179Kadangi apelianto V. K. atskirasis skundas atmetamas, pareiškėjui A. Š., kuris pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, priteisiamos jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

18062.

181A. Š. teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriuo prašė iš V. K. priteisti 2 541 Eur patirtas bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidas. Prie šio prašymo pateikti patirtų išlaidų realumą, būtinumą ir pagrįstumą rodantys dokumentai. Tačiau šios išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatytus maksimalius teisinių paslaugų dydžius, todėl A. Š. priteisiama bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų suma mažinama, priteisiant jam iš apelianto V. K. 527,04 Eur.

182Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

183Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

184Priteisti pareiškėjui A. Š. (asmens kodas ( - ) iš apelianto V. K. (asmens kodas ( - ) 527,04 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdamas civilinę... 3. I. Ginčo esmė... 4. 1.... 5. Pareiškėjas A. Š. kreipėsi į teismą su prašymu, prašydamas pripažinti... 6. 2.... 7. Dėl BUAB „Aliuvita“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3... 8. 3.... 9. Dėl BUAB „Aliuvita“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2... 10. 4.... 11. Dėl BUAB „Aliuvita“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2... 12. 5.... 13. Dėl BUAB „Aliuvita“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2... 14. 6.... 15. BUAB „Aliuvita“ bankroto administratorė MB „Nemokumo valdymas“... 16. 7.... 17. Suinteresuotas asmuo V. K. pateikė atsiliepimus į pareiškėjo A. Š.... 18. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 19. 8.... 20. Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. nutartimi BUAB „Aliuvita“... 21. 9.... 22. Teismas nustatė, kad BUAB „Aliuvita“ bankrotą lėmė būtent buvusio... 23. 10.... 24. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja... 25. III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į atskiruosius skundus argumentai... 26. 11.... 27. Apeliantas V. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo... 28. 11.1.... 29. Teismas visiškai nesivadovavo verslo sprendimo taisykle, todėl be pagrindo... 30. 11.2.... 31. Taip pat teismas neįvertino, kad V. K. pradėjo vadovauti įmonei, kuri prieš... 32. 11.3.... 33. Teismas nevertino aplinkybės, kad BUAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus... 34. 11.4.... 35. Toks abiejų bendrovių, kaip solidarių skolininkių ryšys, lėmė ir V. K.,... 36. 11.5.... 37. Teismas akcentavo tik tai, kad BUAB „Aliuvita“ atliko mokėjimus už UAB... 38. 11.6.... 39. Teismas nevertino A. Š. teisinio statuso ir jo, kaip akcininko, pareigos... 40. 11.7.... 41. Apeliantas pažymi, kad BUAB „Aliuvita“ buvo įsteigta dviejų asmenų, t.... 42. 11.8.... 43. Teismas netinkamai aiškino ir taikė tyčinio bankroto požymius... 44. 11.9.... 45. Apelianto teigimu, teismas visiškai nepagrįstai sprendė, esą BUAB... 46. 11.10.... 47. Skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstai taikė ĮBĮ 20 straipsnio 3... 48. 11.11.... 49. Teismas netinkamai taikė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą,kadangi... 50. 12.... 51. Pareiškėjas (kreditorius) A. Š. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo... 52. 12.1.... 53. Pirmosios instancijos teismas neturėjo taikyti verslo sprendimų taisyklės.... 54. 12.2.... 55. Nurodo, kad V. K. nuosekliai ir kryptingai siekė BUAB „Aliuvita“ nemokumo,... 56. 12.3.... 57. Atsikirsdamas į apelianto argumentą, kad teismas turėjo atsižvelgti į tai,... 58. 12.4.... 59. Atsikirsdamas į apelianto argumentą, kad teismas nevertino, jog V. K.... 60. 12.5.... 61. Nesutikdamas su apelianto argumentu, kad teismas nevertino aplinkybės, jog... 62. 12.6.... 63. Atsikirsdamas į apelianto argumentą, kad teismas visiškai nevertino A. Š.... 64. 12.7.... 65. Nesutikdamas su apelianto argumentu, kad teismas netinkamai taikė ĮBĮ 2... 66. 12.8.... 67. Atsikirsdamas į apelianto argumentą, kad teismas nepagrįstai taikė ĮBĮ 20... 68. 12.9.... 69. Ginčydamas apelianto argumentą, kad teismas nepagrįstai taikė ĮBĮ 20... 70. 12.10.... 71. Taip pat nepagrįsti apelianto argumentai, kad veiklos pradžioje BUAB... 72. 12.11.... 73. Atsikirsdamas į argumentą, kad teismas netinkamai taikė ĮBĮ 20 straipsnio... 74. 12.12.... 75. Taip pat A. Š. argumentuoja, kad BUAB „Aliuvita“ bankrotas atitinka ir... 76. 12.13.... 77. Remiantis nurodytais bendrovės finansiniais duomenimis galima daryti išvadą,... 78. 13.... 79. BUAB „Aliuvita“ nemokumo administratorė MB „Nemokumo valdymas“... 80. 13.1.... 81. Įvertinus formuojamą teismų praktiką, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios... 82. Teismas konstatuoja:... 83. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 84. 14.... 85. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 86. 15.... 87. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikosjuridinių asmenų... 88. 16.... 89. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad BUAB „Aliuvita“ bankroto... 90. 17.... 91. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties,... 92. 18.... 93. Remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalimi, teismas, nustatęs ĮBĮ 2 straipsnio... 94. 19.... 95. Visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo... 96. 20.... 97. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto... 98. 21.... 99. Apibendrinant formuojamą teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, kasacinis... 100. 22.... 101. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo BUAB „Aliuvita“ įsteigimo... 102. 23.... 103. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad BUAB „Aliuvita“ veikla buvo... 104. 24.... 105. Be to, abi įmonės BUAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hronas“ veiklą... 106. 25.... 107. Taigi, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad abi įmonės buvo... 108. 26.... 109. Apeliacinės instancijos teismas įvertina apelianto atskirojo skundo ir... 110. 27.... 111. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad BUAB „Aliuvita“ bankrotas... 112. 28.... 113. Sprendžiant dėl įmonei nenaudingų sandorių sudarymo, vertinamos tokių... 114. 29.... 115. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs BUAB „Aliuvita“ sudarytus... 116. 30.... 117. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad... 118. 31.... 119. Nors pirmosios instancijos teismas nenurodė, kad BUAB „Aliuvita“ sudarytus... 120. 32.... 121. Taip apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino... 122. 33.... 123. Atskirajame skunde apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos... 124. 34.... 125. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad siekiant nustatyti tyčinį... 126. 35.... 127. Spręsdamas dėl nenaudingų BUAB „Aliuvita“ sudarytų sandorių, pirmosios... 128. 36.... 129. Teismas nustatė, kad BUAB „Aliuvita“ finansinis reikalavimas į UAB... 130. 37.... 131. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokio pobūdžio reikalavimų... 132. 38.... 133. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2009 m. pabaigos iki 2012 m.... 134. 39.... 135. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2009 m. gruodžio 31 d.... 136. 40.... 137. Vertindamas BUAB „Aliuvita“ ir UAB „Alytaus Hromas“ tarpusavio veiklą,... 138. 41.... 139. Apibendrinant apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad sudarytus... 140. 42.... 141. Pagal CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, juridinio... 142. 43.... 143. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. K. buvo BUAB „Aliuvita“ ir UAB... 144. 44.... 145. Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos... 146. 45.... 147. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad BUAB „Aliuvita“ bankrotas... 148. 46.... 149. Vienu iš tyčinio bankroto sukėlimo pagrindų gali būti veiklos perkėlimas... 150. 47.... 151. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl BUAB „Aliuvita“ veiklos... 152. 48.... 153. Pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstus atmetė V. K. argumentus, kad... 154. 49.... 155. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad net ir 2009–2011 m.... 156. 50.... 157. Sprendžiant dėl BUAB „Aliuvita“ veiklos perkėlimo, reikšminga... 158. 51.... 159. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Alytaus Hronas“ jau... 160. 52.... 161. Galiausiai, BUAB „Aliuvita“ verslo perkėlimą rodo ir aplinkybė, kad... 162. 53.... 163. Apibendrintai apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios... 164. 54.... 165. Pirmosios instancijos teismas pripažino BUAB „Aliuvita“ bankrotą tyčiniu... 166. 55.... 167. Teismų praktikoje aiškinant ĮBĮ 8 straipsnio nuostatą, nurodoma, kad... 168. 56.... 169. Spręsdamas dėl BUAB „Aliuvita“ nemokumo, pirmosios instancijos teismas... 170. 57.... 171. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas... 172. 58.... 173. Pirmosios instancijos padarytų išvadų nepaneigia ir apelianto atskirajame... 174. 59.... 175. Apibendrintai apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios... 176. 60.... 177. Įvertinęs pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, padarytas... 178. 61.... 179. Kadangi apelianto V. K. atskirasis skundas atmetamas, pareiškėjui A. Š.,... 180. 62.... 181. A. Š. teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo,... 182. Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio... 183. Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.... 184. Priteisti pareiškėjui A. Š. (asmens kodas ( - ) iš apelianto V. K. (asmens...