Byla 2A-766-227/2017
Dėl pavedimo paslaugų sutarties pripažinimo negaliojančia

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Margaritos Dzelzienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Danguolės Smetonienės, Zinos Mickevičiūtės,

2viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-17-452/2017 pagal ieškovės UAB „Nauji vėjai Lietuvoje“ ieškinį atsakovei E. J. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovės pareikštą priešieškinį ieškovei UAB „Nauji vėjai Lietuvoje“, trečiajam asmeniui D. M., dėl pavedimo paslaugų sutarties pripažinimo negaliojančia.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.Ginčo esmė

  1. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 1000 Eur skolą ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškinyje nurodė, kad 2015-08-12 su atsakove buvo sudaryta paslaugų pavedimo sutartis dėl gyvenamojo namo, esančio ( - ), pardavimo. Apžiūrėjus parduodamą namą su atsakove buvo sutarta, kad pradinė paduodamo turto kaina bus 31500 Eur, nes nebuvo atlikta namo teisinė registracija, neišpirkta žemė ir atsakovė už parduodamą turtą norėjo gauti pinigus grynais. Atsirado pirkėjas D. M., kuris pasirašė avansinę sutartį ir sumokėjo 2000 Eur avansą. Ieškovė turėjo teisę sudaryti 2015-08-20 avansinę sutartį su D. M. ir ji yra sudaryta atsakovės interesais, nenuginčyta. Atsakovė persigalvojo parduoti namą ir vykdyti sutartį, tačiau ji nepateikė jokių įrodymų, kad buvo realių pirkėjų, kurie sutiko sumokėti didesnę nei sutartyje sutartą kainą. Atsakovė turi teisę pakeisti sutartį, tačiau ji turi sumokėti sutarties 2.4 punkte numatytas netesybas. Ieškovė įvykdė paslaugų sutartį, todėl atsakovė turi sumokėti sutartyje numatytą mokestį už paslaugas.
  3. Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti 2015 m. rugpjūčio 12 d. pavedimo paslaugų sutartį Nr. 20150812 negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nes ji sudaryta dėl esminės sutarties sąlygos – suklysta dėl turto pardavimo kainos, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  4. Priešieškinyje teigė, kad suklydo dėl Sutarties 2.2.8 punkto, kuriame nurodoma, kad „Turto pardavimo pradinė kaina yra 31500 Eur. Jei potencialaus pirkėjo siūloma kaina mažesnė, galutinė Turto pardavimo kaina kiekvienu konkrečiu atveju derinama su Klientu. Į šią kainą yra įskaičiuotas punkte 2.4 nurodytas Įmonės mokestis už paslaugas“. Apeliantė šią sutarties sąlygą suprato taip, kad ieškovė įsipareigoja jai priklausantį turtą parduoti už ne mažesnę (pradinę) kaip 31500 Eur kainą, taip pat tikėjosi, kad agentė, veikdama jos geriausiais interesais, stengsis turtą parduoti ne už pradinę, o už maksimaliai geriausią kainą. Atsakovė nedavė leidimo ieškovei sumažinti parduodamo turto kainą ir sudaryti nekilnojamojo turto avansinę sutartį. Nurodė, kad teismas turėtų įvertinti ir sutarties sąlygas pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, prieštaraujančias sąlygas pripažinti negaliojančiomis.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį, priešieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės ir atsakovės po 6,87 išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
  2. Teismas nustatė, kad 2015 m. rugpjūčio 12 d. tarp šalių buvo sudaryta pavedimo paslaugų sutartis Nr. 20150812 (dėl gyvenamojo namo su priklausiniais, esančio ( - ), pardavimo už ne mažesnę nei 31.500 Eur sumą (1 t., 8 b. l.). Pagal sutartį atsakovė pavedė ieškovei tarpininkauti parduodant jos gyvenamąjį namą už pradinę turto pardavimo kainą 31.500 Eur, į kurią įskaičiuotas 1.000 Eur mokestis už paslaugas. 2015 m. rugpjūčio 17 d. ieškovė interneto svetainėse paskelbė apie atsakovės parduodamą namą su priklausiniais už 31.500 Eur sumą (1 t., 116-120 b. l.). Vykdydama šalių pasirašytą sutartį, ieškovės atstovė V. B., užtikrindama būsimos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, 2015 m. rugpjūčio 20 d. su D. M. sudarė Nekilnojamojo turto avansinę sutartį dėl būsimos pirkimo-pardavimo sutarties užtikrinimo, pagal kurią jis sumokėjo V. B. 2.000 Eur avansą už 31.000 Eur parduodamą gyvenamąjį namą, avanso davėjas ir avanso gavėja, prisiėmė įsipareigojimus – parduoti turtą arba sumokėti dvigubą avanso sumą - už atsisakymą sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį. 2015 m. rugpjūčio 21 d. ieškovė išsiuntė atsakovei 2015 m. rugpjūčio 20 d. pranešimą-prašymą, informuodama apie surastą pirkėją ir prašydama nurodyti sąskaitą, į kurią galėtų pervesti pirkėjo sumokėtą avansą (1 t., 12 b. l.). 2015 m. rugpjūčio 31 d. ieškovei buvo įteikta 2015 m. rugpjūčio 19 d. pretenzija dėl 2015 m. rugpjūčio 12 d. sudarytos pavedimo paslaugų sutarties, siūlant pakeisti šalių sudarytos pavedimo paslaugų sutarties sąlygas (1 t., 14-15 b. l.). 2015 m. rugsėjo 21 d. ieškovė grąžino D. M. sumokėtą 2.000 Eur avansą (1 t., 11 b. l.). 2015 m. gruodžio 10 d. tretysis asmuo pateikė pasiūlymą ieškovei, nurodydamas, kad sutinka pirkti gyvenamąjį namą su priklausiniais už 31.500 Eur sumą (1 t., 82 b. l.). Iš 2017 m. kovo 29 d. ekspertizės akto nustatė, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypo ir statinių rinkos vertė 2015 m. rugpjūčio 12 d. buvo 39.400 Eur (2 t. 74-131 b. l.).
  3. Sprendžiant klausimą, ar atsakovei kilo pareiga apmokėti ieškovei už jos suteiktas tarpininkavimo paslaugas parduodant nekilnojamąjį turtą, įvertino, kad sutartimi ieškovė buvo įsipareigojusi teikti atsakovei tarpininkavimo paslaugas, surandant jos namui pirkėją, o atstovavimo santykiai tarp šalių nesusiklostė – ieškovė nebuvo įgaliota ir neatliko jokių teisinių veiksmų atsakovės vardu su trečiaisiais asmenimis. Vertino, kad tarp šalių susiklostę civiliniai teisiniai santykiai savo esme atitinka atlygintinų paslaugų teisinius santykius. Įvertino, kad sutarties 2.2.8 punkte nurodyta, jog turto pardavimo pradinė kaina yra 31.500 Eur, o ieškovė surado pirkėją, kuris sutiko nupirkti parduodamą nekilnojamąjį turtą už mažesnę, t.y. 31.000 Eur sumą, atsakovė nesutiko parduoti nekilnojamąjį turtą už tokią sumą. Vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.718 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kad paslaugų teikėjas privalo teikti paslaugas pagal sutarties sąlygas ir kliento nurodymus, todėl darė išvadą, kad paslaugos buvo suteiktos ne tik ne pagal sutarties sąlygas ir kliento nurodymus, bet ir pažeidžiant kliento interesą parduoti turtą už kuo didesnę kainą. Todėl negali atsirasti pareiga sumokėti už netinkamai, ne pagal sutarties sąlygas suteiktas paslaugas. Pažymėjo, kad ieškovė skelbimuose nurodė minimalią 31.000 Eur kainą net nedėdama minimalių pastangų surasti pirkėją, kuris pirktų už didesnę nei sutartyje nurodytą mažiausią kainą. Ieškovė veikė nesąžiningai, neprotingai, pažeisdama atsakovės interesą parduoti turtą už kuo didesnę kainą. Avansas sumokėtas po 3 dienų po pardavimo išviešinimo. Be to, ekspertizės akto išvadoje sutarties sudarymo metu žemės sklypo žemės ūkio paskirties ir statinių rinkos vertė 39.400Eur. Darė išvadą, kad turtas galėjo būti parduotas už didesnę nei 31.000 Eur kainą.
  4. Atsakovei įrodinėjant, kad suklydo dėl turto pardavimo kainos t. y. dėl Sutarties 2.2.8 punkto, kuriame nustatyta, kad turto pardavimo pradinė kaina yra 31.500 Eur ir tuo pagrindu prašė pripažinti 2015 m. rugpjūčio 12 d. pavedimo paslaugų sutartį Nr. 20150812 negaliojančia nuo jos sudarymo momento, teismas vadovavosi CK 1.90 straipsnio nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais. Pripažino, kad nėra įrodymų, patvirtinančių skubą pasirašyti ginčo sandorį, atsakovė turėjo asmeninę apsisprendimo teisę, kokia apimtimi skaityti pateiktos sutarties sąlygas, kiek laiko tam skirti, kiek prisiimti aplinkoje esančius galimai negatyvius dirgiklius, kiek rūpestingumo ir atidumo skirti minėtos sutarties sąlygų įvertinimui bei, kada priimti sprendimą dėl sutarties pasirašymo fakto, galėjo pasirašyti ir kitą dieną, išsiaiškinti sutarties esmę pasikonsultavusi su kitais asmenimis ar teisininku, ji su sąlygomis sutiko. Sprendė, kad prieš pasirašant sutartį sutarties sąlygos buvo išaiškintos ir atsakovei suprantamos, o bet kuris protingas ir atidus asmuo, priimantis sprendimą dėl sutarties pasirašymo, negali teisintis nesupratęs ir negalėjęs suprasti, ar neturėjęs pakankami žinių įvertinti jam pasiūlytos sutarties sąlygų ar nesuvokęs sandorio esmės.

7III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

  1. Apeliaciniu skundu atsakovė E. J. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovės priešieškinis ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – priešieškinį tenkinti.
  2. Nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, neatsižvelgė, jog apeliantė yra vartotoja - silpnesnioji šalis, ir nevertino visų neaiškumų jos naudai. Atsakovei buvo pateiktos standartinės sutarties sąlygos, individualiai jos neaptartos, neišaiškintos. Todėl apeliantė suprato klaidingai esminę sutarties sąlygą dėl parduodamo turto kainos. Teismas be pagrindo nurodė, kad ji turėjo galimybę sutartį išanalizuoti ir pasirašyti vėliau. Ginčas kilo dėl sutarties sąlygų. Teismas nevertino įrodymų, susijusių su jos atliktais veiksmais: nepraėjus savaitei po sutarties pasirašymo kreipimasis į advokatę, pastarosios skambučiai ieškovei ir pretenzija. Nepasisakė dėl ekspertizės išvados, kuri patvirtina, jog ji buvo suklaidinta ieškovės dėl parduodamo turto kainos, nes nustatyta kaina neatitinka vidutinės rinkos kainos. Pripažinus esminę sutarties sąlygą dėl parduodamo turto kainos nesąžininga ir negaliojančia, sutarties vykdymas taptų negalimas.
  3. Atsakovė suklydo dėl Sutarties 2.2.8 punkto, kuriame nurodoma, kad „Turto pardavimo pradinė kaina yra 31500 Eur. Jei potencialaus pirkėjo siūloma kaina mažesnė, galutinė Turto pardavimo kaina kiekvienu konkrečiu atveju derinama su Klientu. Į šią kainą yra įskaičiuotas punkte 2.4 nurodytas Įmonės mokestis už paslaugas“. Apeliantė šią sutarties sąlygą suprato taip, kad ieškovė įsipareigoja jai priklausantį turtą parduoti už ne mažesnę (pradinę) kaip 31500 Eur kainą, tačiau tikėjosi, jog agentė, veikdama geriausiais jos interesais, stengsis jos turtą parduodi už maksimaliai geriausią kainą. Teismas pripažino, kad ieškovė nedėjo pastangų surasti didesnę kainą pasiūlysiantį pirkėją, kas patvirtina, kad ieškovė veikė nesąžiningai ir neprotingai, pažeisdama atsakovės interesą. Kad atsakovė suklydo patvirtina 2015-08-19 advokato padėjėjos surašyta pretenzija ieškovei, ekspertizės aktas, sutartis, kurioje nurodyta turto kaina neatitinka vidutinės rinkos kainos, šalių, liudytojo D. J. paaiškinimai, nėra įrodymų nuneigiančių suklydimo faktą.
  4. Teismas ex off?cio turėjo įvertinti pavedimo paslaugų sutarties Nr. 20150812 sąlygas pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, o nustatęs sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias sutarties sąlygas jas pripažinti negaliojančiomis (CK 6.188 straipsnio 1, 2 dalys). Mano, kad nesąžiningomis turėtų būti pripažįstamos sutarties sąlygos, numatytos 2.7.1, 2.7.3, 4.2, 2.2.8, 2.2.7 punktuose. Sutarties vykdymas taptų nebeįmanomu, kadangi negaliojančia būtų pripažinta esminė sutarties sąlygą dėl parduodamo turto kainos (CK 6.2284 str. 8 d.). Pareiga įrodyti, kad aukščiau nurodytos sąlygos buvo aptartos individualiai ir išaiškintos atsakovei tenka ieškovei.
  5. Atsiliepimu į atsakovės E. J. apeliacinį skundą ieškovė UAB „Nauji vėjai Lietuvoje“ prašo skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas bei priimti naujus rašytinius įrodymus. Nurodo, kad atsakovė dėl turto pardavimo, jo kainos ir preliminarios sutarties sudarymo tarėsi su trečiuoju asmeniu, apžiūrėjo turtą natūroje, susitarė, kad turtas bus perkamas už 31000 Eur, kad avansu bus sumokėta 2000 Eur suma. Galutinė kaina buvo suderinta su atsakove ir sutarta 31000 Eur suma. Atsakovė neginčijo avansinės sutarties sudarymo. Kadangi atsakovė remiasi ekspertizės aktu, kuris, jos manymu, patvirtina jos suklydimą dėl turto pardavimo kainos, prašo priimti naujus rašytinius įrodymus, kurių nepriėmė pirmosios instancijos teismas ir kurie paneigia eksperto išvadas dėl turto vertės, iš jų matyti, kad turto vertė mažesnė nei 31000 Eur. Apeliantė pati nurodo skirtingą suklydimo pagrindą nei priešieškinyje, t.y., kad ji iš esmės suklydo dėl turto vertės, nes jo vertė didesnė nei 31000 Eur, nors priešieškinyje teigė, kad suprato, jog pradinė kaina 31500 Eur yra ne mažesnė kaina, už kurią turtas turėjo būti pardavinėjamas, o jei būtų žinojusi, kad turtas bus pardavinėjamas už mažesnę kainą, sutarties nebūtų sudariusi. Taigi atsakovė teisingai suprato sutartį ir turto pradinė kaina yra ne mažesnė kaip 31500 Eur, tik po pavedimo sutarties sudarymo atsakovei pažįstamas pasakė, kad galima parduoti už 42000 Eur ir tik tada ji suprato suklydusi dėl pradinės pardavimo kainos. Atsakovė galėjo pati iš anksto apsispręsti dėl pradinės kainos, surinkti informaciją iki sudarant pavedimo sutartį. Ieškovė neįsipareigojo nustatyti turto vertės, ji įsipareigojo tik teikti turto reklamavimo ir pirkėjo suradimo paslaugas už tą kainą, kurią nurodė atsakovė. Atsakovė buvo pavedusi ieškovei sutarties 2.1.4 punktu bei žodžiu sudaryti avansinę sutartį paimant 2000 Eur. Pavedimo sutartis pasibaigė, todėl spręsti dėl sutarties atskirų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis pasibaigus sutarčiai bei atmetus ieškinį nesukelia jokių pasekmių, atsakovė neprašė pripažinti atskirų sutarties sąlygų negaliojančiomis. Sutarties 2.2.8 punktą šalys aiškina vienodai.

8IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
  2. Ieškovė prašė prijungti prie bylos su atsiliepimu į atsakovės skundą pateiktus naujus įrodymus - analogiško turto pardavimo sandorius, kuriais įrodinėja, jog sutarta 31.500 Eur kaina už atsakovės turtą atitiko rinkos vertę. CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nesant ieškovės apeliacinio skundu nėra pagrindo svarstyti klausimo dėl turto rinkos vertės nustatymo, pateikti rašytiniai įrodymai neturi įtakos nagrinėjant atsakovės apeliacinį skundą. Todėl teisėjų kolegija šio prašymo netenkina.
  3. Apeliantė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas jos priešieškinis dėl sandorio pripažinimo negaliojančio. Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti 2015 m. rugpjūčio 12 d. pavedimo paslaugų sutartį Nr. 20150812 negaliojančia nuo jos sudarymo momento CK 1.90 straipsnio, nes ji sudaryta dėl esminės sutarties sąlygos – suklysta dėl turto pardavimo kainos. Teigė, kad suklydo dėl Sutarties 2.2.8 punkto, kuriame nurodoma, kad „Turto pardavimo pradinė kaina yra 31500 Eur. Jei potencialaus pirkėjo siūloma kaina mažesnė, galutinė Turto pardavimo kaina kiekvienu konkrečiu atveju derinama su Klientu. Į šią kainą yra įskaičiuotas punkte 2.4 nurodytas Įmonės mokestis už paslaugas“. Apeliantė šią sutarties sąlygą suprato taip, kad ieškovė įsipareigoja jai priklausantį turtą parduoti už ne mažesnę (pradinę) kaip 31500 Eur kainą, taip pat tikėjosi, kad agentė, veikdama jos geriausiais interesais, stengsis turtą parduoti ne už pradinę, o už maksimaliai geriausią kainą. Agentė su potencialiu pirkėju pasirašė avansinę sutartį neturėdama įgaliojimo ir pažeisdama Sutarties 2.2.8 punktą, kadangi turtą sutarė parduoti už 31000 Eur galutinę kainą, nors kainos mažinimas buvo galimas tiks suderinus su atsakove. Suklydimas yra dėl esminės sutarties sąlygos, jeigu atsakovė būtų žinojusi, kad įrašoma suma reiškia ne pradinę, o galutinę kainą, tokios sutarties nebūtų pasirašiusi ar pasirašiusi kitomis sąlygomis. Taip pat atsakovė priešieškiniu prašė atsižvelgti į tai, kad ji yra vartotoja, sutarties sąlygos standartinės, dėl jų atsakovė buvo suklaidinta, aiškiai nesuprato turinio, taip pat ex officio įvertinti tam tikras sutarties sąlygas pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus ir nustačius, kad sąlygos jiems prieštarauja, sąlygas pripažinti negaliojančiomis. Iš esmės analogiškus argumentus apeliantė pateikia ir savo apeliaciniame skunde, dėl kurių motyvų pasisako apeliacinės instancijos teismas.
  4. CK 1.90 straipsnyje nustatyta galimybė sandorį pripažinti negaliojančiu iš esmės suklydus. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011). Kasacinio teismo pažymėta, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; kt.). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; kt.). Taigi, teismų praktikoje suformuluoti kriterijai reikšmingi sprendžiant, ar sandoris sudarytas dėl suklydimo, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju pagal šiuos kriterijus turi būti vertinamos faktinės byloje nustatytos aplinkybės.
  5. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų nekartoja.
  6. Apeliantė skunde nurodo, kad prieš pasirašant sutartį ieškovės darbuotoja V. B. atvyko į apeliantės namus apžiūrėti parduodamo turto ir informavo atsakovę, kad jį galima parduoti ne daugiau nei už 30 000 Eur, todėl šalys sutartyje nurodė, kad turtas parduodamas už 31 500 Eur, iš kurių 1000 Eur bus atlyginimui už suteiktas tarpininkavimo paslaugas sumokėti, 500 Eur bus skirti kainos sumažinimui, o 30 000 Eur apeliantė gaus už parduotą turtą. Apeliantė nurodo, kad pasitikėdama agentės kompetencija sutiko su jos siūloma pardavimo kaina, kuri buvo įrašyta į agentės parengtą sutarties šabloną. Apeliantė skunde teigia, kad pasirašydama sutartį suprato, jog ieškovė įsipareigoja parduoti jai priklausantį turtą už ne mažesnę nei 31 500 Eur kainą, kadangi sutarties 2.2.8 punkte nurodoma, jog turto pardavimo pradinė kainą yra 31 500 Eur, o jei potencialus pirkėjas siūlo mažesnę kainą, tada galutinė turto pardavimo kaina bus derinama su apeliante. Sekančią dieną (2015-08-13) pas apeliantę užėjo pažįstamas, kuris sužinojo, jog ji ketina parduoti turtą ir pasiūlė jį nupirkti už 42 000 Eur. Kadangi apeliantė buvo įsipareigojusi pati nepardavinėti turto (Sutarties 2.2.2 punktas), susisiekė su agente ir informavo, kad yra toks pasiūlymas, todėl turtą reikia pardavinėti už didesnę kainą, bet buvo informuota, kad jau yra surastas pirkėjas. Teigia, kad faktą, jog apeliantė akivaizdžiai suklydo ir nesuprato sutarties sąlygų ir turto kainos, patvirtina ir tai, kad dar parengiamojo posėdžio metu apeliantė dar kartą siūlė ieškovei pakoreguoti sutarties sąlygas ir vykdyti sutartį toliau, t.y. akivaizdu, kad apeliantės pagrindinis ginčo motyvas buvo tai, kad ji nesuprato sutarties sąlygų ir turtą gali ir nori pardavinėti toliau per ieškovę, tačiau numatant teisingą turto kainą ir pakoregavus sutarties sąlygas.
  7. Teisėjų kolegija, įvertinusi tokius apeliantės argumentus, pažymi, kad akivaizdu, jog sandorio sudarymo metu atsakovė, pasitikėdama agentės kompetencija, sutiko su jos nurodoma pardavimo kaina (30.000 Eur), suprato, jog ieškovė įsipareigoja parduoti jai priklausantį turtą už ne mažesnę nei 31.500 Eur kainą, kadangi sutarties 2.2.8 punkte nurodoma, jog turto pardavimo pradinė kainą yra 31.500 Eur, o jei potencialus pirkėjas siūlo mažesnę kainą, tada galutinė turto pardavimo kaina bus derinama su apeliante. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovė turėjo asmeninę apsisprendimo teisę, kokia apimtimi skaityti pateiktos sutarties sąlygas, kiek laiko tam skirti, kiek prisiimti aplinkoje esančius galimai negatyvius dirgiklius, kiek rūpestingumo ir atidumo skirti minėtos sutarties sąlygų įvertinimui bei, kada priimti sprendimą dėl sutarties pasirašymo fakto, taip pat, būdama pakankamai atidi bei rūpestinga ji turėjo galimybę dėl sutarties sąlygų, turto rinkos kainos nustatymo konsultuotis su teisininkais bei turto įvertinimo specialistais. Šiuo atveju atsakovė neginčija, kad ji pasitikėjo ieškovės agentės kompetencija, byloje nėra duomenų, kad iki tarpininkavimo sutarties sudarymo ji būtų kreipusis dėl turto vertės nustatymo. Byloje nebuvo įrodinėjamos aplinkybės, kad atsakovė dėl amžiaus, išsilavinimo stokos, sandorio sudarymo ir kitų svarbių aplinkybių suklydo vertindama sutarties turinį, priešingai, ji pati apeliaciniame skunde nurodo supratusi, kad turto pradinė kaina buvo nustatyta 31.500 Eur sumai. Apeliantė nurodo, kad atsiradus potencialiam pirkėjui, kuris galimai turtą būtų nupirkęs už didesnę kainą, ji supratusi, kad suklydo sutardama paduoti turtą daug pigiau. Pažymėtina, kad suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Todėl galimas siūlymas įsigyti turtą didesne kaina po sandorio sudarymo šiuo konkrečiu atveju atsižvelgiant ne tik į ginčijamo sandorio pobūdį (tarpininkavimo sutartis), bet ir į tai, jog ši aplinkybė paaiškėjo vėliau, nesudaro pagrindo spręsti apie atsakovės suklydimą dėl kainos. Vėlesnis atsakovės valios pasikeitimas manant, kad turtą galima parduoti brangiau, nesudaro pagrindo išvadai, kad tarpininkavimo sandoris sudarytas dėl suklydimo.
  8. CK 1.90 straipsnio 4 dalį suklydimas turi esminės reikšmės tik tada, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams. Pagal CK 1.90 straipsnio 5 dalį suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Jeigu šalis sudarė sutartį klaidingai suprasdama faktines ar teisines aplinkybes, taikytinos taisyklės, reglamentuojančios dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu. Tačiau jeigu šalis teisingai suvokė sandorio sudarymo metu esančias aplinkybes, bet klydo dėl šio sandorio perspektyvų, šios taisyklės netaikomos. Kaip minėta aukščiau, atsakovė suprato, kad turto pradinė kaina buvo nustatyta 31500 Eur sumai, tačiau gavusi geresnį pasiūlymą dėl pradinės kainos suabejojo, manydama, kad turtą gali parduoti brangiau.
  9. Nors bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypo ir statinių rinkos vertė 2015 m. rugpjūčio 12 d. buvo 39400 Eur (2 t. 74-131 b. l.), o sutartyje pradine kaina nustatyta 31500 Eur suma, t.y. 7900 Eur mažesnė, tačiau apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertina, kad individualus turto vertinimas sandorio sudarymo dieną nebuvo atliktas, pagal viešai skelbiamą VĮ Registrų centro informaciją apie statinių, žemės sklypų vidutinę rinkos kainą 2017-01-01 dienai šio turto vertė sudaro tik 12248 Eur, skirtumas tarp sutartyje nurodytos pradinės kainos bei eksperto nustatytos kainos nėra neproporcingai didelis, be to, byloje nėra duomenų, kad šiuo metu turtas būtų parduotas už didesnę nei 31500 Eur kainą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovės parduodamas nekilnojamasis turtas galėjo būti parduotas už didesnę nei 31500 Eur sumą, dėl to buvo netenkintas ieškinys dėl pareigos apmokėti ieškovei už jos suteiktas tarpininkavimo paslaugas parduodant nekilnojamąjį turtą, tačiau tokia išvada negali patvirtinti, jog sandorio sudarymo metu buvo esminiai suklysta dėl turto kainos.
  10. Pastebėtina, kad jau po sutarties sudarymo atsakovė buvo susitikusi su trečiuoju asmeniu D. M., kuris teismo posėdžio metu nurodė, jog 2015 m. rugpjūčio mėnesio viduryje, interneto svetainėje www.aruodas.lt, pamatė skelbimą apie parduodamą gyvenamąjį namą, susisiekus buvo sutarta dėl namo apžiūros, susitikimo metu dalyvavo ir atsakovė bei jos mama, kurios aprodė namą ir žemės sklypo ribas. Susitikimo metu su savininke buvo sutarta, kad jis nupirks parduodamą gyvenamąjį namą su dalimi baldų už 31000 Eur sumą. Dėl avanso sumokėjimo atsakovė nurodė derinti su ieškove. Po kelių dienų jis sumokėjo ieškovei 2000 Eur avansą, tačiau vėliau, atsakovei atsisakius parduoti namą, ir jam paprašius, ieškovė grąžino avansą. Liudytoja G. M. teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2015 metų rudenį, pamačiusi skelbimą apie parduodamą namą, susisiekė su agentūra, kuri davė savininkės kontaktus ir susisiekus su savininke buvo sutarta dėl namo apžiūros, apžiūrėti namo nuvyko su draugu D. M.. Susitarė, kad namą pirks už 31000 Eur sumą ir namo savininkės, atsakovės, nurodymu po kelių dienų ieškovei sumokėjo 2000 Eur avansą. Nepavykus nupirkti namo, ieškovė grąžino sumokėtą 2000 Eur avansą. Pripažintina, kad tokie trečiojo asmens paaiškinimai bei liudytojos parodymai patvirtina, kad atsakovei tiko pasiūlyta 31000 Eur suma, buvo sumokėtas avansas, tačiau, atsakovė vėliau persigalvojo, galimai dėl to, kad jos nebetenkino ši suma. Kadangi pati atsakovė dalyvavo potencialiam pirkėjui pageidaujant įsigyti turtą už šią sumą 2015 metų rugpjūčio viduryje, manytina, kad jai buvo suvokiama, kokią kainą numatė šalių sudarytoje pavedimo paslaugų sutartyje, taip pat ji sutiko, kad pradinė turto pardavimo kaina būtų sumažinta, kas atitinka sutarties 2.2.8 punkto nuostatas.
  11. Pripažintina, kad pati atsakovė, būdama atsakinga, protinga bei apdairia už savo veiksmus, pati turėjo įvertinti prisiimamą riziką bei būsimus įsipareigojimus, taigi sutiko sutartyje nustatyti tokią pradinę turto pardavimo kainą. Iš bylos duomenų darytina išvada, kad praėjus tam tikram laikui atsakovė persigalvojo dėl parduoto turto kainos, tačiau tai nepatvirtina, kad sutarties sudarymo metu atsakovė suklydo dėl kainos, kurią nustatė pasitarusi su ieškovės atstove. Byloje nėra jokių pagrįstų įrodymų, kurie leistų spręsti, kad dar sandorio sudarymo metu ieškovė elgėsi nesąžiningai, ir siekdama parduoti turtą, sąmoningai (su) klaidino atsakovę dėl tam tikrų sudaromo sandorio sąlygų.
  12. Apibendrinus išdėstytą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo ginčo tarpininkavimo sutartį pripažinti negaliojančia, nes ne bet koks, o tik esminis suklydimas gali būti pagrindu sandorio pripažinimui negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnį. Be to, apylinkės teismas pagrįstai įvertino atsakovės elgesį – sudarydama sandorį buvo nepakankamai apdairi ir rūpestinga, todėl turi prisiimti su tuo susijusius neigiamus tokių savo veiksmų padarinius.
  13. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliantės argumentai dėl to, kad teismo ex officio turėjo būti įvertintos atskiros sutarties sąlygos, atitinkamai pripažintos nesąžiningomis bei negaliojančiomis, nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo priimto teisėto ir pagrįsto sprendimo. Pažymėtina, kad 2015 m. rugpjūčio 12 d. pavedimo paslaugų sutartis galiojo 12 mėnesių, todėl šiuo metu ji yra pasibaigusi ir nebebus vykdoma ateityje, be to, ieškovės ieškinys dėl netesybų priteisimo yra atmestas, pripažinus, kad ieškovė netinkamai vykdė įsipareigojimus, nesistengė turto parduoti už didesnę kainą. Taip pat atsakovė nereiškė reikalavimo dėl atskirų sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus, kad atsakovės interesai pasibaigus sutarties galiojimui bei atsisakius priteisti ieškovei netesybas, neturėtų būti pažeisti, byloje netikslinga savo iniciatyva svarstyti dėl atskirų sutarties sąlygų sąžiningumo. Pripažintina, kad atsakovės kaip vartotojos interesai yra apginti atmetant ieškovės ieškinį dėl netesybų priteisimo.
  14. Iš apeliacinio skundo turinio yra pagrindo spręsti, kad apeliantė nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, kurios būtų esminės ir turėtų esminės reikšmės sprendimo teisėtumui, apeliacinio teismo vertinimu nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę siekia, kad būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.
  15. Dėl kitų apeliantės argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/20019; 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, ir kt.).
  16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus, byloje esančius įrodymus bei teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kadangi ieškovė patyrė 200 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, netenkinus šio skundo, išlaidos priteistinos iš atsakovės.

9Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

10Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistu.

11Priteisti iš E. J., a.k. ( - ) 200 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti - UAB „Nauji vėjai“, į.k.302598268, naudai.

Proceso dalyviai
Ryšiai