Byla e2A-2430-658/2017
Dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Egidijaus Tamašausko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. K. ir ieškovės V. Č. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2161-886/2017 pagal ieškovės V. Č. ieškinį atsakovui V. K. dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4Ginčo esmė

5Ginčas byloje kilęs dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, pastatytą jungtinės veiklos sutarties pagrindu, pripažinimo ir šio turto atidalijimo būdo. Ieškovė V. Č. ieškiniu teismo prašė: 1) pripažinti, kad gyvenamasis namas, esantis ( - ), unikalus Nr. ( - ), su priklausiniais – kiemo statiniais (šuliniu, kiemo aikštele, kanalizacijos šuliniu, stogine ir tvora), unikalus Nr. ( - ), yra V. Č. ir V. K. bendroji dalinė nuosavybė; 2) priteisti V. Č. 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ) ir 1/2 priklausinių – kiemo statinių (šulinio, kiemo aikštelės, kanalizacijos šulinio, stoginės ir tvoros), unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ji su atsakovu V. K. susipažino ir pradėjo kartu gyventi 1992 m. ieškovės namuose. Apsigyvenę kartu, pradėjo pirmųjų santuokų nutraukimo procesus. Atsakovas buvusiai žmonai paliko visą turtą, kito būsto neturėjo. Atsakovas sakė, kad turi tėvo P. V. K. vardu registruotą žemės sklypą ( - ). Gyvendami kartu, ieškovė su atsakovu pasistatė gyvenamąjį namą ( - ), su priklausiniais – kiemo statiniais. Atsakovo tėvas žemės sklypą 1993 m. padovanojo atsakovo broliui R. K.. Lėšomis gyvenamojo namo statybai daugiau rūpinosi ieškovė, nes atsakovas neturėjo pastovaus darbo, o ieškovės finansinė padėtis buvo gera, ji turėjo nuolatinį darbą, buvo sukaupusi asmeninių lėšų ir turėjo nekilnojamo turto, kurį ketino parduoti. Lėšas namo statybai ieškovė skolinosi iš pažįstamų, artimųjų. Ieškovė pažymėjo, kad kartu su atsakovu gyveno iš bendrų abiejų lėšų, rūpinosi vienas kitu ir bendra buitimi, kartu kaupė lėšas namo statybai, kartu prisiėmė įsipareigojimus, įsigydami namo statybai reikalingų medžiagų. Jų šeimoje buvo ir nesutarimų, tačiau ieškovė visada su atsakovu susitaikydavo. Visas gautas lėšas šalys panaudojo gyvenamojo namo statybai, įrengimui kitiems statiniams. Šalių šeimyniniai santykiai pasikeitė po atsakovui atliktos širdies operacijos, nuo tada atsakovas elgėsi įžūliai, dažnai vartojo alkoholį, tapo agresyvus ir psichologiškai smurtavo. Atsakovui susirgus, ieškovė jį prižiūrėjo ligoninėje, lankė sanatorijoje, tam išleido daug pinigų. Vėliau ieškovė aptiko 1999 m. dovanojimo sutartis, pagal kurias tretieji asmenys atsakovui padovanojo 10,08 aro žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius ( - ). Ieškovė bandė taikiai su atsakovu išspręsti gyvenamojo namo dalybų klausimą, tačiau atsakovas nesutiko. Nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. atsakovas ieškovės neįleidžia į gyvenamąjį namą, negrąžina daiktų, ieškovė priversta nuomotis kitą gyvenamąjį būstą. Dublike ieškovė su atsakovo atsiliepimu į ieškinį nesutiko, išdėstė tas pačias aplinkybes ir motyvus kaip ir ieškinyje. Atsakovas V. K. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės pateikti dokumentai, kuriais įrodinėja gautas lėšas namo statybai, neturi ryšio su gyvenamojo namo statyba, nes ji baigta 1997 m. Ieškovės pateikti dokumentai nesuteikia jai teisės įgyti nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą su priklausiniais. Pagal VSDFV Kauno skyriaus pažymą ieškovė nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1998 metų neturėjo jokių draudžiamų pajamų. Ieškovė su atsakovu gyveno nuo 2003 m. pabaigos. Aplinkybė dėl šalių bendro gyvenimo negali būti vertinama kaip pagrindas įgyti nuosavybę. Gyvenamojo namo su priklausiniais statyba, projektavimu, dokumentacija, lėšomis ir kitu rūpinosi atsakovo brolis R. K., jis baigtą gyvenamąjį namą su žemės sklypu padovanojo savo tėvui P. V. K., o šis vėliau atsakovui, pagal dovanojimo sutartį. Atsakovas turtą įgijo pagal dovanojimo sandorius, jų ieškovė neginčija. Atsakovas triplike su ieškovės dubliku nesutiko. Pažymėjo, kad gyvenamasis namas buvo baigtas statyti dar iki dovanojimo sutarties sudarymo.

6Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2017 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino, kad gyvenamasis namas, esantis ( - ), unikalus Nr. ( - ), su priklausiniais – kiemo statiniais (šuliniu, kiemo aikštele, kanalizacijos šuliniu, stogine ir tvora), unikalus Nr. ( - ), yra V. Č. ir V. K. bendroji dalinė nuosavybė po 1/2 dalį. Priteisė V. Č. 1/2 dalies gyvenamojo namo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), ir 1/2 dalies priklausinių –- kiemo statinių (šulinio, kiemo aikštelės, kanalizacijos šulinio, stoginės ir tvoros), unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ), bendrą vertę atitinkančią kompensaciją – 32 335 Eur iš atsakovo V. K.. Priteisė iš atsakovo V. K. ieškovei V. Č. 2 931 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo V. K. valstybei 502 Eur žyminio mokesčio ir 10,04 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais: Abi šalys pripažino, kad 1992 m. pradėjo gyventi kartu kaip šeima, vedė bendrą ūkį, šalys užaugino jų bendrą sūnų. Taigi šalys kartu pradėjo gyventi ir vesti bendrą ūkį dar galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, kuriame (472-476 straipsniai) jungtinės veiklos sandorio negaliojimo dėl rašytinės formos nesilaikymo pasekmė nenurodyta. Teismas pažymėjo, kad 1993 m. gegužės 6 d. architektūrinėje planinėje užduotyje ir 1998 m. balandžio 20 d. individualaus statinio priėmimo naudoti akte ties žyma „statytojo parašas“ ir „statytojas“ yra V. K. parašai, o ne jo brolio R. K.. Atsakovas pripažino, kad statybos dokumentuose yra jo parašai, nes padėjo broliui tvarkyti dokumentus. Teismas atmetė šiuos atsakovo paaiškinimus kaip nepagrįstus, nes jie prieštarauja byloje ištirtų įrodymų visumai. Teismas nustatė, kad 1999 m. rugsėjo 2 d. ir 1999 m. rugsėjo 9 d. dovanojimo sutartis pasirašė tie patys asmenys: V. K. ir E. Ž.. Teismas, įvertinęs abiejų sandorių sudarymo datą, faktiškai jų sudaryme dalyvavusius asmenis, padarė išvadą, kad abu dovanojimo sandoriai sudaryti atsakovo V. K. iniciatyva. Atsakovo paaiškinimų, kad tėvas liepė R. K. perleisti turtą tėvui dėl to, kad R. K. dėl piktnaudžiavo alkoholiu gali prarasti turtą, nepatvirtina jokie įrodymai. Teismas vertino, kad atsakovas siekė įteisinti nekilnojamąjį turtą savo nuosavybės teise, kurios atsiradimo pagrindas yra ne statyba, bet kaip asmeninis turtas, įgytas dovanojimo sutarties pagrindu. Atsakovas nepateikė duomenų, kad R. K. turėjo lėšų gyvenamojo namo statybai. Atsakovas savo teiginius, kad statytojas buvo brolis, grindė statybos dokumentais ir projektais, kuriuose nurodyta, kad R. K. yra gyvenamojo namo statytojas. Teismas pažymėjo, kad šiuos atsakovo argumentus paneigia statybos dokumentai ir projektai, kuriuose yra ne statytojo R. K., bet paties atsakovo V. K. parašai. Atsakovas teigė, kad brolis jam suteikė įgaliojimus tvarkyti statybą leidžiančius dokumentus, tačiau nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti jam suteiktų įgaliojimų turinį. Teismas sprendė, kad atsakovas pats vykdė gyvenamojo namo statybas, tačiau visoje statybos dokumentacijoje nurodė ne savo, bet brolio pavardę. Teismas pažymėjo, kad liudytojo G. K. nurodytas aplinkybes, kad ieškovė su atsakovu negyveno 1999-2003 m. laikotarpiu, paneigia ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai dėl 1999 m. birželio 7 d. nupirktų virtuvės baldų ir buitinės technikos, 2001 m. sausio 17 d. pirkto stalo, 2001 m. gruodžio 8 d. nupirkto stiklinio stalo. Teismo vertinimu, mažai tikėtina aplinkybė, kad ieškovė 1999-2001 m. būtų užsakiusi virtuvės baldus ir buitinę techniką, ir nupirkusi stalus į naujai pastatytą namą, jeigu jos santykiai su atsakovu būtų nutrūkę. Be to, liudytojas G. K. yra artimas atsakovo šeimos narys, todėl jo paaiškinimus teismas vertino kaip asmens, suinteresuoto bylos baigtimi. Atsakovas V. K. pripažino, kad su ieškove gyveno kaip šeima, vedė bendrą ūkį, kartu augino 1997 m. gimusį sūnų M. K.. Šalių ilgalaikio bendro gyvenimo faktą patvirtina ir Kauno m. VPK Centro PK 2015 m. spalio 2 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą užfiksuoti atsakovo V. K. paaiškinimai, kuriais jis pripažino, kad su V. Č. kartu gyveno daugiau kaip 20 metų. Tai patvirtina ir atsakovo V. K. parašytas raštelis, kuriame jis nurodo, kad po bet kokio įvykio, kuris pasibaigtų jo mirtimi, jis visą turtą palieka V. Č. ir jų sūnui M. K.. Teismas darė išvadą, kad nesusituokusių ieškovės ir atsakovo bendras gyvenimas kartu ir ūkio tvarkymas nuo 1992 m., jų bendro sūnaus užauginimas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu, yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Teismas pažymėjo, kad pagal ieškovės pateiktus UAB „Silbeta“ plytų pirkimo kvitus nupirktas plytų kiekis žymiai didesnis (6 426 vnt.), nei buvo reikalinga sienai sumūryti ieškovės bute ( - ), ir nesutampa laikotarpis. Taip pat 1996 m. gegužės, liepos, rugpjūčio mėn. pirkimo kvituose nurodyta plytų rūšis (silikatinės) sutampa su gyvenamojo namo sienoms statyti naudotomis plytomis. Teismas pažymėjo, kad ieškovės pateiktas savo ranka 1994 m. kovo 15 d. surašytas paskolos raštelis, kuriame nurodyta, kad ji skolinasi namo statybai 5 000 dolerių iš I. S., yra nepasirašytas paskolos davėjo, todėl neįrodo ieškovės teiginių. Ieškovės pateikta 2009 m. lapkričio 2 d. paskolos sutartis nėra pakankamas piniginių lėšų skolinimo fakto įrodymas, nes paskolos sutartis sudaryta tarp artimų šeimos narių (ieškovės ir jos mamos), ieškovė nepateikė įrodymų, kad jos mama turėjo sutartyje nurodytą sumą. Be to, ieškovė gautos paskolos nėra nurodžiusi turto ir pajamų deklaracijose, 2012 metais kandidatuodama į Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus. Teismas sprendė, kad ieškovei iš atsakovo priteistina turto 1/2 dalies vertę atitinkanti kompensacija – 32 335 Eur. Kompensacija priteisiama atsižvelgus į šalių konfliktinius santykius, atsakovo sveikatos būklę, į tai, kad su atsakovu gyvena šalių pilnametis sūnus M. K., ir į aplinkybę, kad ieškovė nuosavybės teise turi kitą būstą. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad šiuo butu ieškovė negali naudotis, nes jame gyvena jos mama. Ieškovė, būdama turto savininke, pati laisva valia priima sprendimus dėl jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad neturi kur gyventi, patiria išlaidas būsto nuomai. Teismas pažymėjo, kad šalys neįrodinėjo aplinkybių, kad atsakovas neturi piniginių lėšų ar kito turto. Be to, ieškovės reikalavimų įvykdymo užtikrinimui Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartimi yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės – gyvenamojo namo turto areštas, kuris galioja iki teismo sprendimo įvykdymo.

8Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Apeliaciniu skundu atsakovas V. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas nepagrįstai atmetė įrodymus, atsakovo paaiškinimus, kad ginčo objekto, gyvenamojo namo, esančio adresu ( - ), statytojas buvo atsakovo brolis R. K.. Atsakovas brolio prašymu buvo kelis kartus nuvykęs pasirašyti dokumentus, kadangi brolis būdavo viską suderinęs, o R. K. neturėjo teisės vairuoti transporto priemonę. Be to, R. K. atsakovui buvo išdavęs notariškai patvirtintus įgaliojimus pasirašyti dokumentus jo vardu. Byloje yra pateikti įrodymai su R. K. parašais, kurie įrodo, kad gyvenamąjį namą statė R. K.. Į bylą pateikta VMI pažyma, kad R. K. pagrindė savo turėtas finansines lėšas, iš kurių pastatė namą. Tuo tarpu ieškovė duomenų, kad būtų turėjusi piniginių lėšų namo statybai neturi. V. K. irgi pinigų neturėjo. Teismas visiškai neištyrė aplinkybių, kodėl ieškovė ir atsakovas tariamai sutiko statytis gyvenamąjį namą ant jiems nuosavybės teise nepriklausančio žemės sklypo, kodėl pirmiau jo neįsigijo ir nesusitvarkė nuosavybės teisę pagrindžiančių dokumentų. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, nes byloje esančių įgaliojimų, leidžiančių sudaryti dovanojimo sutartį, visiškai pakanka nustatyti jų turinį. Atsakovo brolis R. K., praėjus dviem metams po gyvenamojo namo statybos pabaigos, namą padovanojo savo tėvui P. V. K.. Ieškovė neginčija dovanojimo sutarčių. Ieškovės nurodytas sužinojimo apie namo įgijimo būdą yra mažai tikėtinas. Būtent susirūpinimas tariamai ieškovei priklausančia gyvenamojo namo su priklausiniais dalimi tik po išsiskyrimo su atsakovu kelia abejonių dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo ieškovei. Tai, kad ieškovė ir atsakovas kartu gyveno ir augino sūnų niekaip nepaneigia atsakovo teisės įgyti turtą dovanojimo sutarties pagrindu. Apeliantas nurodo, kad ieškovė iki 2003 m. pabaigos gyveno ( - ), ir tai patvirtina foto nuotraukos, kuriuose užfiksuoti asmenys kartu su ja šiame bute. Taip pat nurodo, kad ieškovės pateikti įrodymai dėl statybinių medžiagų pirkimo neįrodo, kad šios medžiagos buvo panaudotos ginčo namo statybai, kadangi tuo metu ieškovė darė remontą jai priklausančiame bute ( - ). Pažymėjo, kad byloje nenustatyta ar ieškovė atpirkinėjo R. K. plytas, kurias buvo pasiskolinusi savo buto remonto darbams, ar R. K. prašymu pirko plytas. Atsakovo V. K. surašytame raštelyje minimas skiedinys turėjo būti atvežtas ne namo statybai, o prie ieškovei priklausančio buto. Apeliaciniu skundu ieškovė V. Č. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 liepos 14 d. sprendimą dalyje, kuria teismas nusprendė priteisti V. Č. 1/2 dalies gyvenamojo namo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), ir 1/2 dalies priklausinių – kiemo statinių (šulinio, kiemo aikštelės, kanalizacijos šulinio, stoginės ir tvoros), unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ), bendrą vertę atitinkančią kompensaciją – 32 335 Eur iš atsakovo V. K. ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti V. Č. prašomą turtą, o kitoje dalyje palikti sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Byloje nėra jokių duomenų apie prastą atsakovo sveikatos būklę nuo 2013 m. sausio 12 d. Teismas vadovaudamasis 2013 metų duomenimis apie atsakovo sveikatos būklę neturėjo teisinio pagrindo ginčo sprendimu konstatuoti, jog dėl to apeliantė ir atsakovas negali gyventi vienuose namuose. Nurodė, kad gyvenamasis namas yra 417,24 kv. m ploto, todėl šalys galėtų atsiskirti jiems priklausančias dalis ar nusistatyti bendros dalinės nuosavybės naudojimosi tvarką. Taip pat name liko gyventi šalių sūnus, todėl turto dalies priteisimas atsakovei natūra leistų sūnui betarpiškai bendrauti su abiem tėvai. Pažymėjo, jog ginčo namo vertė realiai neatitinka pačio gyvenamojo namo vertės, kuri dažnai skiriasi nuo oficialių įvertinimų vertės, todėl palikus galioti kompensacijos priteisimą, apeliantės interesai nebus patenkinti dalyje, kuria teismas nusprendė, jog tiek apeliantei, tiek atsakovui priklauso po 1/2 dalį ginčo turto. Byloje nėra įrodymų kiek pajamų gauna atsakovas, todėl teismas neteisingai nusprendė, jog atsakovas bus pajėgus išmokėti apeliantei kompensaciją. Aplinkybė, jog ginčo turtui yra taikytos laikinos apsaugos priemonės nėra pagrindas laikyti, jog apeliantės interesai šioje dalyje yra patenkinti visiškai ir išlaikytas šalių lygateisiškumas, nes atsakovui neturint piniginių lėšų sumokėti kompensaciją, apeliantė bus priversta užvesti vykdymo procesą, kuris trunka ilgai ir tik jam pasibaigus ji atgaus priteistą kompensaciją. Teisme apklausta liudytoja N. S. patvirtino apeliantės nurodytą aplinkybę, jog jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute gyvena apeliantės mama, kuri pardavė savo nuosavybę, o gautus pinigus atidavė apeliantei ir atsakovui bendro namo statyboms. Todėl apeliantė su atsakovu leido apeliantės mamai gyventi šiame bute, nes atidavusi savo asmenines lėšas ji neturi nei lėšų savo būstui įsigyti, nei savo gyvenamosios vietos. Atsakovas V. K. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliantės V. Č. apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: Teismas tinkamai įvertino atsakovo V. K. medicininius dokumentus. Atsakovui šiuo metu yra planuojama atlikti širdies operaciją, todėl jis turi vengti stresinių situacijų, konfliktų. Pažymėjo, kad į namo antrą aukštą ir mansardą yra patenkama name esančiais vienais laiptais, todėl yra neįmanoma atskirti šalims po 1/2 dalį namo su priklausiniais, o nustačius bendros dalinės nuosavybės naudojimosi tvarką neišvengiamai kils konfliktinės situacijos. Nurodė, kad apeliantė sūnui M. K., kuris studijuoja, niekur nedirba, jokio išlaikymo neteikia, su sūnumi nebendrauja, juo nesirūpina. Todėl patenkinus apeliantės skundą bus sudarytos sąlygos konfliktinėms, stresinėms situacijoms kilti, kas neigiamai atsilieps šalių sūnaus tolimesniam vystymuisi, ugdymuisi. 2015 m. gruodžio 9 d. ieškovės prašymu yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės – gyvenamojo namo turto areštas, o tai yra pakankama galimam teismo sprendimui užtikrinti priemonė. Pažymėjo, kad liudytoja N. S. yra apeliantės sesuo, o apklausta byloje liudytoja U. L. yra apeliantės duktė iš pirmos santuokos, todėl byloje apklausti liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi apeliantės naudai.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja tik apeliaciniu skundu apibrėžtose ribose.

13Dėl naujų įrodymų prijungimo CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Nagrinėjamu atveju atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė rašytinius įrodymus: 1997 m. spalio mėn. Elektros energijos tiekimo-vartojimo (pardavimo-pirkimo) buities vartotojui (gyventojui) sutartį, 1998 m. birželio 10 d. Dujų pirkimo-pardavimo sutartį komunalinėms buitinėms reikmėms Nr. 128033 ir prašo juos prijungti prie bylos. Nurodo, kad šie dokumentai patvirtina aplinkybes, kad ginčo objekto statytojas buvo jo brolis R. K.. Teisėjų kolegija, atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas žemiau nurodytais argumentais ir byla perduotina iš naujo nagrinėti, priima pateiktus rašytinius įrodymus.

14Dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, jog pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015; 2016 m. sausio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016; kt.). Taigi, bendrosios jungtinės veiklos pradžia nagrinėjamu atveju sietina su momentu, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalys kartu gyventi ir bendrą ūkį vesti pradėjo nuo 1992 m., t. y. dar galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui. Teismas taip pat padarė išvadą, kad nesusituokusių ieškovės ir atsakovo bendras gyvenimas kartu nuo 1992 m., ūkio tvarkymas, jų bendro sūnaus užauginimas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu, įrodo buvus ieškovės ir atsakovo susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės). Kadangi ieškovė ir atsakovas apeliaciniais skundais teismo nustatytų aplinkybių, jog šalis nuo 1992 m. nepertraukiamai siejo šeiminiai santykiai ir jie vedė bendrą ūkį, nebeginčija, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties faktas yra nustatytas ir su juo sutinka. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties sudarymo tarp šalių nepasisako.

15Dėl dovanojimo sutarčių galiojimo Apeliantas V. K. teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl dovanojimo sutarčių sudarymo aplinkybių, todėl nepagrįstai padarė išvadas, kad atsakovas siekė įteisinti nekilnojamąjį turtą savo nuosavybės teise, kurios atsiradimo pagrindas yra ne statyba, bet kaip asmeninis turtas, įgytas dovanojimo sutarties pagrindu. Be to, ieškovė neginčijo dovanojimo sutarčių. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto teiginiais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį Civilinio kodekso 1.78–1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui. Nagrinėjamu atveju dovanojimo sutartys buvo sudarytos 1999 m., todėl sprendžiant dėl jų negaliojimo reikia vadovautis 1964 m. Civiliniu kodeksu (47-60 straipsniai; toliau – 1964 m. CK). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015). Nagrinėjamu atveju ieškovė nereiškė atskiro reikalavimo dėl 1999 m. rugsėjo 2 d. ir 1999 m. rugsėjo 9 d. dovanojimo sutarčių negaliojimo. Vis dėlto, ieškovė ieškinyje yra pasisakiusi dėl galimo šių sutarčių nepagrįstumo. Ieškovė viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu taip pat teigė, kad ginčo nekilnojamąjį turtą ji pasistatė kartu atsakovu, o ne atsakovo brolis, todėl atsakovas negalėjo ginčo turto įgyti dovanojimo sutarties pagrindu. Tačiau pasisakydamas sprendime apie sutartis, pirmosios instancijos teismas sprendime aiškios savo pozicijos neišdėstė. Todėl iš vienos pusės kaip ir būtų galima daryti išvadą, jog akivaizdaus sutarčių negaliojimo pagrindo nebuvo, nes teismas nesprendė dėl sutarčių negaliojimo ex officio. Tačiau vertinant iš kitos pusės, pirmosios instancijos teismas, nors ieškovė ir nebuvo pareiškusi atskiro reikalavimo dėl 1999 m. rugsėjo 2 d. ir 1999 m. rugsėjo 9 d. dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, vertino tam tikrus šių sutarčių aspektus, svarbius sprendžiant dėl jų negaliojimo, bet visumoje šių sandorių, šalių tikrosios valios, siekiamo rezultato, veiksmų iki ir po sandorių sudarymo pilnai neanalizavo. Tai leidžia spręsti, jog byloje nebuvus pareikštam reikalavimui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, o pačiam teismui aiškiai nenurodžius, jog jis veikia ex officio, toks sandorių vertinimas bei tam tikrų jų elementų analizavimas sprendime, iš esmės reiškia, jog padarytas CPK 265 straipsnio antrojoje dalyje numatytas procesinis pažeidimas – byloje pareikštų reikalavimų peržengimas. Taip pat kolegija, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, vis tik laikosi nuomonės, jog ieškovei ginant savo teises jos pasirinktu būdu, privalu spręsti ir dėl sandorių negaliojimo. Tokia išvada daroma, nes iš byloje esančių įrodymų galima spręsti, jog bendrosios jungtinės veiklos metu sukurtas naujas daiktas (namas), dovanojimo sandorių pagalba buvo įformintas ne kaip bendroji dalinė partnerių nuosavybė, bet tik kaip vieno iš jungtinės veiklos dalyvio asmeninis turtas. Būtent tai ir būtų tas atskaitos taškas, kada ieškovės teisės galimai galėjo būti pažeistos. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nesant akivaizdaus pagrindo sutartis pripažinti niekinėmis ex officio ir esant ieškovės išreikštai nuomonei dėl galimo dovanojimo sutarčių tariamumo, pirmosios instancijos teismas turėjo pasiūlyti ieškovei patikslinti savo ieškinį pareiškiant reikalavimą dėl 1999 m. rugsėjo 2 d. ir 1999 m. rugsėjo 9 d. dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, taip pat suteikti galimybę atsakovui pateikti argumentus ir įrodymus dėl tokio reikalavimo (ne)pagrįstumo. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl nustatytinų aplinkybių yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnis).

16Dėl gyvenamojo namo statytojo ir bendrosios dalinės nuosavybės dalių Apeliantas V. K. teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė įrodymus ir atsakovo paaiškinimus, kad ginčo objekto, gyvenamojo namo, esančio adresu ( - ), statytojas buvo atsakovo brolis R. K.. Taip pat teismas netinkamai įvertino ieškovės pateiktus įrodymus dėl jos prisidėjimo prie gyvenamojo namo statybos. Taigi, apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų iš naujo įvertinti byloje jau esančius įrodymus, kartu pasisakydamas dėl apelianto V. K. su apeliaciniu skundu pateiktų ir apeliacinės instancijos teismo priimtų naujų įrodymų, kuriais apeliantas grindžia savo teiginius, kad ginčo objekto statytojas buvo jo brolis. Taip pat, esant byloje vienas kitam prieštaraujantiems įrodymams dėl ginčo namo statytojo, teismas turėtų pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus pagrindžiančius arba paneigiančius, kad ginčo nekilnojamojo turto statytojas buvo R. K., o ne atsakovas V. K.. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015; 2016 m. sausio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-72-686/2016; kt.) 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, pagal kasacinio teismo praktiką turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016). Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl šalių įnašų kuriant bendrą turtą pažymėjo, kad atsakovas teisminio bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo, nei kokią dalį lėšų skyrė gyvenamojo namo statybai, nei lėšų šaltinio kilmės, nes savo atsikirtimus į ieškinį grindė teiginiais, kad gyvenamąjį namą pastatė jo brolis R. K. iš savo lėšų. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad teismas, pripažindamas, jog ieškovei priklauso 1/2 dalis gyvenamojo namo su priklausiniais, rėmėsi tik ieškovės pateiktais dokumentais apie jos galimai turėtas išlaidas gyvenamojo namo statybai. Visgi, esant pagrindui spręsti, kad namo statytojai yra bylos šalys, teismas turėtų iš naujo įvertinti šalių įnašus į jungtinės veiklos sutarties pagrindu sukurtą nekilnojamąjį turtą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šalims turėtų būti suteikta galimybė visiems papildomiems įrodymams dėl šalių galimų įnašų sukuriant ginčo nekilnojamąjį turtą pateikti.

17Dėl turto atidalijimo būdo Apeliantė V. Č. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepatenkino apeliantės ieškinio reikalavimo priteisti jos naudai 1/2 dalį ginčo turto natūra. Atsakovas su tuo nesutinka ir teigia, kad fiziškai yra neįmanoma atskirti šalims po 1/2 dalį namo su priklausiniais. Be abejo, šis klausimas spręstinas tik tuomet, jei nagrinėjant bylą iš naujo bus nuginčyti sandoriai. Tik tada, sprendžiant klausimą ar turtą dalinti natūrą, ar vis tik vienam bendraturčiui priteisti piniginę kompensaciją vietoj tenkančios natūrą turto dalies, aktualios ir taikytinos teisės aiškinimo taisyklės, suformuotos teismų sprendžiant ginčus dėl bendraturčių daiktų atidalijimo. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas daikto atidalijimo iš bendrosios nuosavybės natūra prioritetiškumas, t. y. jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kompensacija paprastai priteisiama tokį atidalijimo būdą prašančiam taikyti bendraturčiui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012). Priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2010, 2011 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011, 2012 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2012). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011; 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014, kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažinęs gyvenamąjį namą su priklausiniais abiejų šalių bendrąja daline nuosavybe po 1/2 dalį, ieškovei iš atsakovo priteisė šio turto 1/2 dalies vertę atitinkančią kompensaciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė daiktinės teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą, neišsiaiškino galimybių rasti šalims tinkamiausią sprendimo būdą pirmiausia turtą atidalijant natūra. Teismas esminę reikšmę suteikdamas aplinkybėms apie atsakovo sveikatos būklę, šalių pilnamečio sūnaus gyvenimą ginčo name ir į tai, kad ieškovė turi kitą būstą, nevisapusiškai įvertino situaciją, todėl negalima būtų laikyti pagrįstu jo sprendimo, kaip tinkamiausiu pripažinti atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės priteisiant kompensaciją. Pažymėtina, kad byloje beveik nėra jokių įrodymų patvirtinančių sunkią atsakovo sveikatos būklę, t. y. į bylą pateiktas tik 2016 m. sausio 12 d. medicinos dokumentų išrašas (popierinės bylos 2 t., b. l. 12). Todėl teismas, vadovaudamasis vien šiuo išrašu apie atsakovo sveikatą, turėjo svarstyti, ar to įrodymo pakanka, jog konstatuoti, kad atsakovo sveikatos būklė yra tokia sunki ir dėl to ieškovė ir atsakovas negalėtų gyventi kartu ginčo name. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad prašomas turtas ieškovei negalėtų būti priteistas todėl, kad ginčo name kartu su atsakovu gyvena šalių pilnametis sūnus. Pažymėtina, kad šalių sūnus M. K. yra pilnametis asmuo ir byloje nėra duomenų, kad šalys privalo jį išlaikyti ar kokie konkretūs įrodymai patvirtina paties suaugusio sūnaus nuomonę apie negalėjimą kartu gyventi. Be to, jo gyvenimas ginčo name kažin ar aplamai turi įtakos šalių ginčui, nes sūnui nuosavybės teise nepriklauso ginčo turtas, kuris prašomas pripažinti ieškovės ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe, ir kurio 1/2 dalį ieškovė prašo jai priteisti. Jei jau sandoriai būtų nuginčyti, pirmosios instancijos teismas taip pat iš naujo nagrinėdamas bylą turėtų spręsti, ar tikrai ieškovei ginčo turtas negalėtų būti priteistas natūra, nes ji nuosavybės teise turi kitą būstą – butą. Faktas, kad ieškovė turi kito nekilnojamojo turto, kuriame gali gyventi, savaime negali paneigti jos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Pažymėtina, kad nuosavybės teisę sudaro ne tik teisė naudotis turtu, bet taip pat jį valdyti ir juo disponuoti. Todėl pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl turto atidalijimo būdo turėtų atsižvelgti į šias šalių teises. Pažymėtina, kad nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, taip pat svarbu ištirti, ar bendraturčiai išgali realiai sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą ir taip bendro daikto netektų abu bendraturčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011; kt.). Nagrinėjamoje byloje to padaryta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovo galimybę sumokėti ieškovei kompensaciją patvirtina aplinkybė, jog ieškovės reikalavimų įvykdymo užtikrinimui Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartimi yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės – gyvenamojo namo turto areštas, kuris galioja iki teismo sprendimo įvykdymo. Teisėjų kolegija tokius argumentus laiko nepagrįstais ir iškreipiančiais atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės instituto esmę. Atsakovo galėjimas sumokėti kompensaciją turėtų būti pagrįstas byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais apie jo turtinę padėtį, o nustačius, kad atsakovas to negali padaryti, tik tuomet svarstytina galimybė taikyti kitokį bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą. Byloje nėra įrodymų apie tai kiek pajamų gauna atsakovas, ar turi kito turto, kurį realizavus galėtų sumokėti ieškovei kompensaciją, kokios jo galimybės realiai gauti priteistiną sumą. Todėl teismas turėtų juos pareikalauti pateikti, ir tik tuomet spręsti, atsakovas bus pajėgus išmokėti apeliantei kompensaciją. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje dalyje taip pat yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti iš naujo nagrinėti klausimą dėl turto atidalijimo būdo. Nagrinėjant bylą pakartotinai be anksčiau nurodytų aplinkybių būtina išsiaiškinti, ar yra galimybės turtą atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra. Taip pat sprendžiant dėl galimo kompensacijos priteisimo, reikėtų nustatyti atsakovo turtinę padėti ir jo galimybes sumokėti ieškovei kompensaciją.

18Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatytas procesinės teisės normų pažeidimas, pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė ir neištyrė faktinių aplinkybių, negalima daryti išvadų dėl priimto teismo sprendimo pagrįstumo. Neišsiaiškinus esminių bylos aplinkybių, liko neatskleista bylos esmė, todėl byla iš esmės galėjo būti išspręsta neteisingai. Nagrinėjamu atveju bylos nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą iš naujo, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų, grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, nespręstini, bylinėjimosi išlaidos bus paskirstytos pirmojoje instancijoje išnagrinėjus bylą iš esmės.

19Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

20ieškovės V. Č. ir atsakovo V. K. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

21Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

22Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. Ginčo esmė... 5. Ginčas byloje kilęs dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą,... 6. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kauno apylinkės teismas 2017 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį patenkino iš... 8. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 9. Apeliaciniu skundu atsakovas V. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo... 10. Teisėjų kolegija... 11. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 12. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas... 13. Dėl naujų įrodymų prijungimo CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų... 14. Dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties Lietuvos Aukščiausiasis... 15. Dėl dovanojimo sutarčių galiojimo Apeliantas V. K. teigia, kad pirmosios... 16. Dėl gyvenamojo namo statytojo ir bendrosios dalinės nuosavybės... 17. Dėl turto atidalijimo būdo Apeliantė V. Č. teigia, kad pirmosios... 18. Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų Atsižvelgiant į tai, kad... 19. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 20. ieškovės V. Č. ir atsakovo V. K. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.... 21. Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti... 22. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos....