Byla e2-294-779/2017
Dėl automobilio išreikalavimo iš neteisėto valdymo, trečiasis asmuo S. A

1Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Inga Staknienė, sekretoriaujant Julijai Taraškevič, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Artūrui Šukevičiui, atsakovei Ž. Š., atsakovės atstovui advokatui Dimitrijui Fomkin, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vokietijos draudimo bendrovės “VHV Versicherungen”, ieškinį atsakovei Ž. Š., dėl automobilio išreikalavimo iš neteisėto valdymo, trečiasis asmuo S. A.,

Nustatė

2ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas išreikalauti iš atsakovės valdymo automobilį „( - )“, v. n. ( - ) kėbulo Nr. ( - ), tikrasis kėbulo numeris ( - ), ir perduoti teisėtam savininkui, Vokietijos kompanijai „VHV Versicherungen“; arba vykdant teismo sprendimą, paaiškėjus, kad automobilio pas atsakovę nėra, išieškoti ginčo automobilio vertę pinigais – 35132 Lt iš atsakovės ir J. P. (J. P.); priteisti bylinėjimosi išlaidas.

3Ieškovas ieškinyje nurodė ir ieškovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad 2012-10-15 pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl transporto priemonės identifikavimo numerių klastojimo. Atlikus automobilio identifikavimo numerių tyrimą nustatyta, kad jie yra pakeisti. Automobilis 2011-11-10 pavogtas Vokietijoje, Drezdene. Automobilio savininkė yra draudimo bendrovė „VHV Versicherungen”, kuri 2011-12-20 savininkui išmokėjo draudimo išmoką. Benagrinėjant skundus dėl automobilio grąžinimo teisėtam savininkui, automobilis buvo grąžintas atsakovei Ž. Š.. Pagal Vokietijos civilinį kodeksą (toliau – VFR CK) nuosavybė į vogtą daiktą neįgyjama, todėl atsakovę pripažinus sąžininga įgyjėja, ji visvien negalėjo teisėtai įgyti neteisėtai pasisavinto automobilio. Ž. Š. yra ne automobilio savininkė, o tik įgijėja. Savininkui pakanka įrodyti, kad daiktas iš jo buvo pavogtas, kadangi taikytina teisė leidžia vogtą daiktą išreikalauti ir iš sąžiningo įgijėjo pagal VFR CK 935, 985 straipsniuose numatytą tvarką, kai daikto savininkas turi teisę išreikalauti daiktą net ir iš sąžiningo įgijėjo, jei daiktas iš savininko buvo pavogtas (neteisėtai pasisavintas), todėl savininkui net nereikia ginčyti sutarties, pagal kurią įgijėjas įsigijo daiktą. Ieškovas yra lizingo paslaugas teikianti bendrovė ir automobilis nuomos pagrindais buvo perduotas tikrajam savininkui, tačiau vėliau neteisėtai pasisavintas, todėl lizingo sutartis nebuvo iki galo įvykdyta ir ieškovas šiuo metu yra teisėtas automobilio savininkas.

4Atsakovė atsiliepime į ieškinį, jo patikslintą reikalavimą nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad su ieškiniu nesutinka, ji yra sąžininga automobilio įgijėja, už automobilį sumokėjo 12000 Eur. Įsigijo automobilį 2011 metais, žiemą iš asmens vardu D.. Automobiliu atsakovė naudojosi metus ar ilgiau. Eismo įvykio metu apgadinus automobilį, automobiliui esant pas draudiką, pas atsakovę atvyko policijos pareigūnai ir pasakė, kad automobilis vogtas. Atsakovė šiuo metu gyvena ir Airijoje, ir Lietuvoje. Policijos pareigūnai, kol vyko ikiteisminis tyrimas, konfiskavo automobilį iš atsakovės. Automobilį atsakovei grąžino prokuroro nutarimu. Grąžinus automobilį, atsakovei nebuvo išaiškinta, kad jai draudžiama parduoti automobilį. Atsiėmusi automobilį, atsakovė juo važinėjo. Atsakovei būnant prie akropolio, prie jos priėjo du piliečiai, kurie norėjo nupirkti automobilį, su vienu iš piliečių, kuris buvo iš Kazachstano, pasirašė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovė gavo 17000 Lt. Atsakovė perdavė trečiajam asmeniui automobilio raktelius ir dokumentus. Automobilį 2014-01-23 atsakovė perdavė trečiajam asmeniui, vėliau nei automobilio, nei trečiojo asmens nematė.

5Atsakovės atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad ginčo automobilį atsakovė įsigijo 2011 m. iš asmens, vardu D., už 12000 Eur, kad automobilis vogtas ji nežinojo ir žinoti negalėjo. Atsakovė yra sąžininga automobilio įgijėja. Automobilį sulaikius, jis buvo grąžintas atsakovei kaip teisėtai savininkei. Šiuo metu buvęs ginčo automobilio savininkas nebuvo nustatytas, byloje neapteikti duomenys, kad automobilis buvo be savininko valios pagrobtas. Ikiteisminis tyrimas, kuriuo ieškovas grindžia savo reikalavimą, pradėtas ne dėl ginčo automobilio vagystės, o dėl kėbulo numerių suklastojimo. Pas atsakovę ginčo automobilio nebėra, apie tai buvo informuotas automobilio areštą vykdantis antstolis. 2012-01-17 atsakovei automobilis buvo grąžintas ir jį buvo uždrausta perleisti tik 6 mėnesius. Atsakovė automobilį 2014-01-23 pardavė Kazachijos piliečiui S. A., gyvenančiam ( - ), už 17000 Lt. Atsakovė buvo sąžininga įgijėja, areštas ikiteisminio tyrimo byloje nebuvo taikytas, todėl atsakovė nebegali būti atsakove nagrinėjamoje civilinėje byloje. Prašė ieškovo ieškinį atmesti.

6Trečiajam asmeniui S. A. procesiniai dokumentai įteikti viešo paskelbimo būdu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsniu procesiniai dokumentai įteikti tinkamai. Trečiasis asmuo teismo nustatytu terminu nepateikė atsiliepimo į ieškinį. Trečiasis asmuo į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam pranešta tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta. Teismo posėdžio metu ieškovo ir atsakovės atstovai neprieštaravo, jog byla būtų nagrinėjama trečiajam asmeniui nedalyvaujant, todėl byla išnagrinėta trečiajam asmeniui nedalyvaujant.

7Ieškinys atmestinas.

8Teismas nustatė, kad 2013-12-20 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi baudžiamojoje byloje ITS-1235-908/2013 atmestas ieškovo atstovo advokato skundas dėl įpareigojimo grąžinti ginčo automobilį teisėtam savininkui – ieškovui, nes tais atvejais, kai ginčas dėl teisės į daiktus spręstinas ieškinio tvarka, daiktai negrąžinami nei vienai iš ginčo šalių, o laikomi iki sprendimo, priimto toje byloje civilinio proceso tvarka, įsiteisėjimo. 2012-11-06 ieškovas patvirtinimu apie nuostolių atlyginimą bei nuosavybės patvirtinimą patvirtino, kad yra ginčo automobilio kasko draudikas ir remdamasis 2011-12-20 sutartimi išmokėjo draudėjui 27749,16 Eur žalos atlyginimą, todėl ieškovas tapo ginčo automobilio valdytoju, ir įgijo teisę teikti reikalavimus susigrąžinti kito asmens valdomą daiktą arba atlyginti visą žalą. Ieškovas yra vienintelis asmuo, turintis ginčo automobilio disponavimo teisę. VFR CK 935 straipsnis nustato, kad įgyta nuosavybė pagal VFR CK 932-934 straipsnius neturi galios, jeigu daiktas iš savininko pavogtas, pamestas arba kitaip dingęs. Tas pats taikoma, jeigu savininkas buvo tik tarpinis valdytojas, tada, jeigu daiktas buvo dingęs pas valdytoją. VFR CK 985 straipsnis nurodo, kad savininkas gali reikalauti iš valdytojo grąžinti daiktą. Pranešimu apie padarytą žalą dėl transporto priemonės vagystės, žalos numeris K574-573964/IJEJ/943/11, pranešta, kad iš asmens, vardu F. U., 2011-11-09(10) pavogtas ginčo automobilis, jo vertė 30000 Eur. Ginčo automobilio registracijos liudijime nurodyta, kad ginčo automobilio savininku buvo Sixt GmbH ir Co, Autovermietung KG, savininku yra U. F., tačiau registracijos liudijimo turėjimas nėra įrodymas, kad jo turėtojas yra ir transporto priemonės savininkas. Iš 2012-11-28 liudytojo apklausos protokolo bei atsakovės Ž. Š. paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, kad atsakovė pirko automobilį iš asmens, vardu D., tikslių jo tapatybės duomenų nurodyti negali, automobilis ir jo registracijos dokumentai atsakovei perduoti 2011 – 2012 m., kad atsakovės įgytas automobilis vogtas ji nežinojo. Byloje pateikta 2014-01-23 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, kuria atsakovė pardavė automobilį Kazachijos piliečiui S. A., gyvenančiam ( - )už 17000 Lt.

9Dėl ieškovo nuosavybės teisės į automobilį

10Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.48 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę. Daiktas pripažįstamas nekilnojamuoju ar kilnojamuoju pagal jo buvimo vietos valstybės teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai Lietuvos teismuose pareiškiamas vindikacinis ieškinys dėl kilnojamojo daikto, pavogto užsienio valstybėje, išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo Lietuvoje, šio daikto savininko daiktinių teisių gynimui turi būti taikoma užsienio valstybės, kurioje tas daiktas buvo pavogtas, teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2000; 2007 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2007). Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai daikto perdavimas (perėmimas) įvyksta kitais teisėtais ar neteisėtais būdais, o savininkas Lietuvoje pareiškia ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-446/2010). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 808 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio). Ieškovas į bylą pateikė VFR CK straipsnių, reglamentuojančių nuosavybės teisės įgijimo neteisėtumą, jeigu daiktas buvo pavogtas, vertimus bei prašo taikyti Vokietijos Federacijos Respublikos teisę. VFR CK 935 straipsnis nustato, kad nuosavybės teisė į pavogtą daiktą neturi galios, o VFR CK 985 straipsnis nustato, kad savininkas gali reikalauti iš valdytojo grąžinti daiktą. Lietuvos Respublikos teismų praktikoje nuosavybės teisę į transporto priemonę patvirtina tiesiogiai įrodymai, išrašai iš viešųjų registrų apie ginčo automobilio savininką, sandoriai su automobilio savininku, rodantys, kad nuosavybės teisė į automobilį yra perleista ieškovui. Nustatyta, kad ieškovas byloje pateikė 2012-11-06 patvirtinimą apie nuostolių atlyginimą bei nuosavybės patvirtinimą, kad ieškovas yra vogto automobilio draudikas ir išmokėjęs draudimo išmoką tapo automobilio valdytoju ir yra vienintelis asmuo, turintis transporto priemonės disponavimo teisę. Ieškovas byloje pateikė ir automobilio registracijos liudijimą, kad asmuo U. F., kuriam ieškovas išmokėjo draudimo išmoką yra automobilio savininkas, nors pačiame registracijos liudijime nurodyta tokio liudijimo teisinė reikšmė – liudijimas neįrodo nuosavybės teisės. Paties ieškovo pasirašytas ir pateiktas patvirtinimas apie nuostolių atlyginimą ir nuosavybę, bei registracijos liudijimas neįrodo aplinkybės, kad automobilis nuosavybės teise perėjo iš draudėjo draudikui (ieškovui). Ieškovas taip pat nepateikė į bylą kitokių Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktų straipsnių, kurie galimai pateiktus įrodymus nagrinėjamoje byloje įvardytų kaip nuosavybės teisę į automobilį nustatančius dokumentus, todėl nesant kitokių įrodymų ir aplinkybių teismas konstatuoja, kad ieškovo nuosavybės teisė į automobilį neįrodyta.

11Dėl savininko teisių gynimo

12CK 1.11 straipsnio 2 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės, su kuria ginčas labiausiai susijęs, imperatyvios teisės normos taikomos nepaisant to, kad šalys savo susitarimu yra pasirinkusios kitokią užsienio teisę. Spręsdamas šiuos klausimus, teismas turi atsižvelgti į šių normų prigimtį, tikslus bei jų taikymo ar netaikymo pasekmes. 2008-06-17 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) Nr. 593/2008, kuris teisės kolizijos atvejais taikomas sutartinėms prievolėms civilinėse ir komercinėse bylose, 9 straipsnis nustato, kad viršesnės privalomos nuostatos yra nuostatos, kurių laikymąsi valstybė laiko itin svarbiu jos viešųjų interesų, pavyzdžiui, politinės, socialinės ar ekonominės sandaros, apsaugai tiek, kad jos taikomos visais atvejais, kuriuos jos apima, neatsižvelgiant į pagal šį reglamentą sutarčiai taikytiną teisę. CK 4.96 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas. Šiuos reikalavimus savininkas gali pareikšti per trejus metus nuo daikto praradimo momento. Sąžiningo daikto įgijėjo teisių apsaugą reglamentuojanti CK 4.96 straipsnio 1 dalis yra imperatyvioji Lietuvos Respublikos teisės norma, kuri taikoma, nepriklausomai nuo to, kurios valstybės teisė taikytina savininko nuosavybės teisių turiniui ir nuosavybės teisių gynimui (Vilniaus apygardos teismo 2012-04-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-310-577/2012). Daikto, esančio Lietuvos Respublikos civilinėje apyvartoje ir šį daiktą turinčio ar/ir iš kurio tas daiktas buvo atimtas asmens teisių įgyvendinimo apsaugai taikytina Lietuvos Respublikos teisė, nes taikant kelių šalių teisinių sistemų elementus įsivyrautų teisinis nestabilumas ir šiuo atveju asmuo įgijęs kilnojamąjį daiktą Lietuvos Respublikos teritorijoje negalėtų būti įsitikinęs, kad išpildęs Lietuvos teisės normoje esančias sąlygas nuosavybei įgyti, būtų tikrasis kilnojamojo daikto savininkas. Šiuo atveju matyti, kad ginti savo teises pagal CK 4.96 straipsnį gali tik automobilio savininkas, tačiau ieškovui neįrodžius, kad jis yra automobilio savininkas nebėra teisinės reikšmės byloje nustatyti ar daiktas išreikalautinas iš įgijėjo, nes buvo iš savininko pavogtas, todėl, kad tokiu atveju būtų hipotetiškai svarstoma dėl ieškinio reikalavimų patenkinimo. Esant tokioms aplinkybėms ieškinys atmestinas.

13Dėl bylinėjimosi išlaidų

14CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovo ieškinys atmestinas, todėl ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

15CPK 96 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Iš ieškovo valstybei teismo patirtos pašto išlaidos nepriteisiamos, nes jos nesiekia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014-09-23 įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatytos minimalios valstybei iš šalies priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (LR CPK 92 str., 96 str. 6 d.).

16Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 259 straipsniu, 268 – 270 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.11 straipsniu, 1.48 straipsniu,

Nutarė

17ieškinį atmesti.

182014-05-26 teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

19Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai