Byla 3K-3-446/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. J.-M. R. R. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. J.-M. R. R. G. ieškinį atsakovui E. P. individualiai įmonei dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo; tretieji asmenys – Vilniaus apygardos prokuratūra, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas nurodė, kad yra automobilių garažo „S. J. Car“, esančio Belgijoje, savininkas ir oficialus automobilių „Mitsubishi“ distributorius. Prekyba automobiliais yra jo teisėtai vykdoma veikla. 2007 m. gruodžio 12 d. į automobilių garažą užėjo asmuo, prisistatęs L. C. I. vardu, ir paprašė parduoti jam 18 270 eurų vertės automobilį „Mitsubishi Pajero“ (važiuoklės Nr. ( - )). Buvo sutarta 17 000 eurų automobilio kaina, tačiau L. C. I. atsisakė sumokėti visą šią sumą grynaisiais pinigais, motyvuodamas tuo, kad didesnės nei 15 000 eurų sumos negali būti taip mokamos. Taigi jis išrašė ieškovui „Dexia“ banko čekį 17 000 eurų sumai, o ieškovas perdavė jam automobilį bei jo dokumentus (registracijos liudijimo ir 2007 m. lapkričio 23 d. pirkėjui gerai žinomos būklės transporto priemonės pardavimo faktūros originalus). Kitą dieną, t. y. 2007 m. gruodžio 11-ąją, ieškovui nuėjus į banką atsiimti pinigų pagal automobilio pirkėjo išrašytą čekį, paaiškėjo, kad jo nurodytoje sąskaitoje pinigų nėra. Ieškovo teigimu, L. C. I. vardu prisistatęs asmuo išgavo iš jo automobilį „Mitsubishi Pajero“ apgaulės būdu, t. y. sukčiaudamas. 2007 m. gruodžio 17 d. ieškovas kreipėsi į kompetentingas Belgijos institucijas, pranešdamas apie L. C. I. nusikalstamus veiksmus, dėl kurių jis prarado automobilį. Buvo paskelbta automobilio paieška per Interpolą. Automobilis rastas Vilniuje. Paaiškėjo, kad jį 2007 m. gruodžio 11 d. transporto priemonės pardavimo faktūros pagrindu Belgijoje įsigijo atsakovas E. P. individuali įmonė. Automobilio įsigijimo aplinkybės buvo tiriamos Vilniaus miesto VPK KP NTT APGTS pareigūnų, kurie ieškovui paaiškino, kad automobilis jam bus perduotas tik po to, kai jo grąžinimo klausimą išspręs teismas civilinio proceso tvarka.

5Ieškovo teigimu, aplinkybę, kad jis yra teisėtas automobilio „Mitsubishi Pajero“ (važiuoklės Nr. JMBLNV78W3J000127) savininkas, patvirtina 2007 m. lapkričio 23 d. pirkėjui gerai žinomos būklės transporto priemonės pardavimo faktūra, kurioje nurodyta, jog tuometis savininkas D. J. X. parduoda lengvąjį automobilį „Mitsubishi Pajero 3.2“ ieškovui (jo automobilių garažui „S. J. Car“). Transporto priemonės registracijos liudijime savininku nurodytas D. J. X., tačiau, ieškovo tvirtinimu, pagal Belgijos teisę faktūra, kuri, be kita ko, yra vėlesnės datos nei transporto priemonės registracijos liudijimas, yra pagrindinis ir pirminis dokumentas, patvirtinantis nuosavybės teisę į automobilį. Su transporto priemonės registracija ir draudimu susiję dokumentai (registracijos liudijimas ir kt.) turi mažesnę įrodomąją galią, nes pagal Belgijos teisę įregistruoti bei apdrausti automobilį galima ir kito asmens vardu. Dažniausiai, tačiau ne visada, šie dokumentai įforminami to asmens, kuris faktūroje nurodytas kaip pirkėjas, vardu. Atsižvelgiant į tai, ieškinyje teigiama, kad 2007 m. lapkričio 23 d. faktūra patvirtina, jog ieškovas yra paskutinis teisėtas ginčo transporto priemonės savininkas. Tiek pagal Belgijos, tiek pagal Lietuvos civilinę teisę savininkas turi teisę išsireikalauti daiktą, kurio valdymą jis prarado dėl kitų asmenų nusikalstamų veikų. Belgijos civilinio kodekso 2279 straipsnyje nustatyta, kad savininkas, iš kurio daiktas buvo pavogtas arba kitaip be jo valios nustojo būti valdomas, turi teisę šį daiktą susigrąžinti iš to asmens, pas kurį jis buvo rastas; tokį reikalavimą savininkas gali pareikšti per trejus metus nuo daikto praradimo momento; asmuo, valdantis pavogtą ar kitaip be savininko valios nustotą valdyti daiktą, gali pareikšti reikalavimus tam asmeniui, iš kurio jis tą daiktą įsigijo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta analogiška savininko teisė išreikalauti prarastą daiktą iš įgijėjo tuo atveju, jeigu daiktas buvo pamestas, pagrobtas arba kitaip be savininko valios nustojo būti valdomas. Taigi tiek pagal Lietuvos, tiek pagal Belgijos civilinės teisės normas savininko teisės nurodytomis ginčo aplinkybėmis ginamos vienodai. Teigdamas, kad automobilį prarado dėl nusikalstamų L. C. I. veiksmų, šiam nesumokėjus už automobilį, todėl visi vėlesni jo valdytojai yra neteisėti, jis tebėra automobilio savininkas ir turi teisę jį susigrąžinti (CK 1.48 straipsnio 1 dalis, 4.96 straipsnis, Belgijos civilinio kodekso 2279 straipsnis), ieškovas prašė išreikalauti iš svetimo neteisėto atsakovo E. P. individualios įmonės valdymo automobilį „Mitsubishi Pajero“ (važiuoklės Nr. ( - ), valst. Nr. ( - )) ir perduoti jį ieškovui.

6Byloje nustatyta, kad atsakovas neginčija aplinkybės, jog ginčo automobilis iki jo teisinės padėties pasikeitimo (iki momento, kada nustojo būti faktiškai ieškovo valdomas) buvo ieškovo nuosavybė, tačiau nesutinka su ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, kuriomis ieškovas teigia praradęs automobilį, taip pat su ieškovo tvirtinimu, jog šis daiktas nustojo būti jo valdomas be jo valios. Atsakovo įsitikinimu, nėra jokio pagrindo išreikalauti iš jo ginčo automobilį, nes jis yra sąžiningas šio kilnojamojo daikto įgijėjas, o ieškovas neįrodė, kad prarado automobilį dėl kito asmens padarytų nusikalstamų veiksmų.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

8Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieškinį patenkino.

9Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis CK 1.48 straipsnio 1 dalies nuostatomis, savininko daiktinėms teisėms apginti taikytina valstybės, kurioje daiktas pavogtas, teisė. Ieškovas remiasi Belgijos civilinio kodekso 2279 straipsniu, kuris turiniu ir prasme atitinka Lietuvos Respublikos CK 4.95, 4.96 straipsnių nuostatas. Konstatavęs, kad automobilis iš ieškovo buvo išgautas apgaulės būdu, L. C. I. nesumokėjus už jį pinigų, taigi dėl nusikalstamų kito asmens veiksmų, teismas sprendė, jog ieškovo nuosavybės teisė į šį automobilį niekam neperėjo, jis tebėra teisėtas automobilio savininkas, visi vėlesni automobilio valdytojai yra neteisėti. Teismas pripažino atsakovą sąžiningu ginčo automobilio įgijėju, tačiau, remdamasis Belgijos civilinio kodekso 2279 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.23 straipsnio 3 dalimi, 4.93, 4.95 straipsniais, 4.96 straipsnio 1 dalimi, konstatavo ieškovo teisę išreikalauti automobilį iš atsakovo, nes transporto priemonė ieškovo nustojo būti valdoma išgavus ją apgaulės būdu, t. y. prieš jo valią.

10Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. balandžio 22 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą ieškinį dėl daikto (automobilio) išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo atmesti.

11Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovo atstovas teismo posėdyje pripažino, jog atsakovas yra sąžiningas ginčo automobilio įgijėjas; ieškovas nepadavė apeliacinio skundo, ginčydamas šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje faktiškai nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas, įsigydamas automobilį Belgijoje, žinojo apie kitų asmenų padarytus nusikalstamus ar kitokius neteisėtus veiksmus, nes su atsakovu buvo sudaryta atlygintinė automobilio pardavimo sutartis (išrašytas transporto priemonės pardavimo faktūra) ir perduotas automobilio registracijos liudijimo originalas. Tuo tarpu ieškovas, nors ir teigia, kad pardavė automobilį jį apgavusiam asmeniui, tačiau nepasirašė su juo transporto priemonės pardavimo faktūros ar kito dokumento ir perdavė automobilį bei jo registracijos liudijimą, išrašytą prieš tai buvusio savininko vardu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nurodė, kad, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, pasisako tik dėl automobilio išreikalavimo iš atsakovo, kaip sąžiningo įgijėjo, valdymo.

12Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovo reikalavimo pagrindu nurodyta aplinkybė, jog automobilį jis prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (sukčiavimo), yra tvirtinama tik paties ieškovo, pagal kurio pareiškimą dėl pas atsakovą rasto automobilio yra atliekamas ikiteisminis tyrimas tiek Lietuvoje, tiek Belgijoje. Byloje nepateikta įsiteisėjusio teismo sprendimo, nuosprendžio ar kitos kompetentingos institucijos dokumento, patvirtinančio, kad L. C. I. vardu prisistatęs asmuo ieškovui priklausiusį automobilį užvaldė nusikalstamu būdu, todėl ši aplinkybė byloje turi būti įrodyta (CPK182 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, kartu pažymėdama, kad ieškovo nurodytas jį apgavęs asmuo nesurastas, ikiteisminis tyrimas nei Belgijoje, nei Lietuvoje nebaigtas, teisėjų kolegija sprendė, jog byloje nepakanka duomenų nusikaltimo prieš ieškovą padarymo faktui nustatyti (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 197 straipsnio 2 dalis).

13Teisėjų kolegijos nuomone, neaiškios yra ir automobilio pardavimo bei jo kainos aplinkybės: automobilį ieškovas perdavė pats, kartu perduodamas ir jo registracijos liudijimą, tačiau nesurašydamas transporto priemonės pardavimo faktūros, kuri, kaip teigiama ieškinyje, yra pagrindinis nuosavybės teisę į automobilį ar jo perleidimo kitam asmeniui faktą patvirtinantis dokumentas; ieškovas teigia, kad įsigijo automobilį už 18 270 eurų ir už tokią pačią kainą pardavė jį L. C. I. vardu prisistačiusiam asmeniui, kuris atsiskaitė 17 000 eurų sumai išrašytu banko čekiu, tačiau niekur nenurodo, jog likusi kainos dalis buvo sumokėta grynaisiais pinigais ar kitaip atsiskaityta. Pažymėjusi, kad ieškovo veikla susijusi su automobilių pardavimu, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog jo elgesys, parduodant vieną iš automobilių nepažįstamam asmeniui neįsitikinus jo tapatybe ir mokumu (galėjimu atsiskaityti išrašytu čekiu) bei neįforminant pardavimo sandorio raštu, neatitinka apdairaus ir rūpestingo verslininko elgesio kriterijaus. Be to, teisėjų atkreipė dėmesį į tai, kad ieškinyje nurodyta, jog L. C. I. vardu prisistatęs asmuo kreipėsi į ieškovą 2007 m. gruodžio 11 d., tačiau 2007 m. gruodžio 12 d. banko neapmokėtas čekis 17 000 eurų sumai išrašytas 2007 m. gruodžio 10 d., t. y. anksčiau nei buvo tartasi dėl automobilio pardavimo, taip pat į tai, kad apie pirkėjo apgaulę teisėsaugos institucijoms pranešta tik 2007 m. gruodžio 17 d., t. y. po automobilio perpardavimo 2007 m. gruodžio 11 d. atsakovui. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad, nesant kompetentingos institucijos sprendimo, byloje surinktų duomenų nepakanka išvadai, jog ieškovas automobilį prarado dėl kito asmens nusikalstamų veiksmų, padaryti. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės negali patvirtinti ir byloje esantis draudimo kompanijos „Les Assurances Federales“ 2008 m. vasario 13 d. patvirtinimas, kuriame nurodoma, kad ginčo automobilis buvo pavogtas 2007 m. gruodžio 11 d., ir dėl to nukentėjo S. J.-M. (ieškovas), dirbtuvių „S. J. Car“ atsakingas asmuo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad draudimo kompanija neatlieka jokio tyrimo ir nurodytu patvirtinimu faktiškai tik patvirtino faktą, jog ieškovui netaikomas draudimas.

14Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimą (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, kad byloje nenustatyta, jog ieškovas jam priklausiusį automobilį prarado dėl kitų asmenų nusikalstamų veiksmų, o atsakovas, atlygintinai įsigijęs Belgijoje šį automobilį, pripažintas sąžiningu jo įgijėju, teisėjų kolegija sprendė, kad ginčo kilnojamasis daiktas (automobilis) negali būti išreikalautas pagal ieškinyje nurodytą Belgijos civilinio kodekso 2279 straipsnį bei šį turiniu ir prasme atitinkančias CK 4.96 straipsnio 1 dalies nuostatas.

15III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasatoriaus prašymas grindžiamas šiais argumentais:

171. Dėl Belgijos civilinio kodekso 2279 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo automobilio valdymas buvo prarastas ne prieš savininko valią. Sprendžiant dėl vindikacinio reikalavimo pagrįstumo, vadovaujamasi prezumpcija, kad turtą valdantis asmuo yra teisėtas valdytojas, todėl ieškovui tenka pareiga paneigti šią prezumpciją, įrodant savo nuosavybės teises arba ankstesnį valdymą. Kasatoriaus tvirtinimu, tai buvo padaryta, pateikiant į bylą dokumentus, patvirtinančius jo nuosavybės teises į ginčo automobilį ir šio daikto valdymo praradimą prieš jo valią: 2007 m. lapkričio 23 d. transporto priemonės pardavimo faktūrą; draudimo kompanijos „Les Assurances Federales“ 2008 m. vasario 13 d. patvirtinimą, kad pavogtas automobilis nebuvo apdraustas; ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 10-1-00985-07 Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2008 m. gruodžio 19 d. priimtą nutarimą atmesti skundą; 2007 m. gruodžio 17 d. kasatoriaus apklausos protokolą, kuriame jis išdėstė visas automobilio praradimo aplinkybes; „Dexia“ banko čekį 17 000 eurų sumai su banko žyma, kad sąskaitoje pinigų nėra. Dėl to, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad jį apgavęs L. C. I. nesurastas, ikiteisminis tyrimas nei Belgijoje, nei Lietuvoje nebaigtas, šioje byloje nereikšmingos, nes, vadovaujantis Belgijos civilinio kodekso 2279 straipsnio nuostatomis, svarbus automobilio išviliojimo iš savininko apgaulės būdu (paimant jį nesumokėjus pinigų) faktas, kurį jis įrodė.

182. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 176–185 straipsnių) pažeidimo. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo pozicija dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo, nuosprendžio ar kitos kompetentingos institucijos dokumento, patvirtinančio, kad L. C. I. užvaldė automobilį nusikalstamu būdu, reikalingumo. Pirmiau minėta, kad vindikaciniam reikalavimui pagrįsti ieškovas turi įrodyti nuosavybės teisę į prašomą išreikalauti daiktą ir tai, jog šio valdymą prarado be savo valios (Belgijos civilinio kodekso 2279 straipsnis). Byloje nėra šalių ginčo dėl to, kad ginčo automobilis iki jo teisinės padėties pasikeitimo buvo kasatoriaus nuosavybė (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis), o aplinkybę, jog automobilį prarado prieš savo valią, kasatoriaus teigimu, jis įrodė, pateikdamas teismui pirmiau išvardytus dokumentus. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatoriui buvo sumokėta dalis automobilio kainos, padaryta netinkamai įvertinus bylos duomenis. Kasatoriaus teigimu, „Dexia“ banko 2007 m. gruodžio 10 d. čekis patvirtina, jog su juo visai nebuvo atsiskaityta už automobilį, kuris su visais dokumentais buvo perduotas jį apgavusiam L. C. I. Kasatoriaus manymu, tinkamai įvertinęs bylos duomenis ir padaręs išvadą dėl sutartos 17 000 eurų automobilio kainos jam nesumokėjimo, teismas turėjo konstatuoti, kad automobilis buvo prarastas prieš jo valią. Teismas, apsiribodamas nepagrįsta, byloje esantiems įrodymams ir vindikacijos esmei prieštaraujančia, išvados dėl nusikaltimo prieš kasatorių nepadarymo, visiškai nesiaiškino reikšmingos šiam ginčui išspręsti aplinkybės, ar automobilio valdymą jis prarado prieš savo valią. Dėl to, priimant apskųstą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, buvo pažeistos CPK 178, 185 straipsnių nuostatos.

193. Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasatorius, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 15 d. nutartyje civilinėje byloje J. B. v. Chelmno visuotinė draudimo įstaiga, Prienų rajono PK, bylos Nr. 3K-3-315/2000, 2004 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje S. S. A.-K. v. M. S., bylos Nr. 3K-3-113/2004, pateiktus išaiškinimus bei tvirtindamas, kad bylų, kuriose priimtos šios nutartys, aplinkybės iš esmės tapačios nagrinėjamos bylos fabulai, teigia, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nukrypo nuo kasacinio teismo vindikacijos klausimais formuojamos praktikos. Be to, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Alytaus rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. UAB “Sverida” ir kt., bylos Nr. 3K-122/98, ir 2001 m. balandžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Marijampolės rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-439/2001, suformuluotais išaiškinimais, nes šių bylų aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktų. Kartu kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Marijampolės rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-439/2001, pateiktų išaiškinimų dėl ginčo šalių interesų protingos pusiausvyros užtikrinimo, nes, nuspręsdamas atmesti ieškinį, suabsoliutino atsakovo, kaip sąžiningo įgijėjo, teises, o ieškovo teises bei teisėtus interesus ignoravo, prioritetiškai negindamas jo – daikto savininko – teisių.

20Trečiasis asmuo Vilniaus apygardos prokuratūra pareiškė prisidėjimą prie ieškovo kasacinio skundo. Jame nurodo, kad sutinka su kasaciniame skunde išdėstytais teisiniais argumentais ir palaiko jame suformuluotą prašymą.

21Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti ir apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad:

221. Bylos duomenys ir joje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ginčo automobilį, jo registracijos liudijimo bei pardavimo faktūros originalus ieškinyje nurodytam asmeniui kasatorius perdavė pats, pasitikėdamas pirkėjo sąžiningumu, todėl nebuvo jokio pagrindo išvadai, kad ginčo transporto priemonė nustojo būti kasatoriaus valdoma be jo valios.

232. Daikto savininko teisių gynimas ginčo aplinkybėmis (kasatorius, kuris užsiima transporto priemonių prekyba, nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, parduodamas ginčo automobilį; kitų asmenų nusikalstamos veikos prieš jį faktas byloje nekonstatuotas) negali būti suabsoliutintas ir vykdomas atsakovo, kuris pripažintas sąžiningu ginčo automobilio įgijėju, sąskaita.

243. Civilinių bylų Nr. 3K-3-318/2000 ir Nr. 3K-3-113/2004, kuriose priimtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pateiktais išaiškinimais remiamasi kasaciniame skunde, faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktų, todėl nepagrįsta kasatoriaus pozicija dėl kasacinio teismo praktikos vindikacijos klausimais nesilaikymo.

25Kitų byloje dalyvaujančių asmenų atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

26Teisėjų kolegija

konstatuoja:

27IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

28Dėl kasatoriaus reikalavimui taikytinos teisės

29Kai byloje yra užsienio elementas, teismas, nagrinėjantis bylą, privalo išsiaiškinti, kokia teisė taikoma ginčo teisiniam santykiui. Užsienio teisės taikymą byloje gali lemti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, šalių susitarimas ar Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.10 straipsnio 1 dalis). Be to, užsienio teisė byloje turi būti taikoma tada, kai tai numato Europos Sąjungos teisės normos (Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 punktas).

30Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra susijusios su Belgija. Lietuvos Respublika ir Belgijos Karalystė nėra sudariusios jokių tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių taikytinos teisės civilinėse bylose klausimus. Dėl taikytinos teisės nėra bylos šalių susitarimo. Taip pat nėra Europos Sąjungos teisės instrumento, kuris galėtų būti taikomas šioje byloje (2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) taikomas tik nuo 2009 m. gruodžio 17 d., tuo tarpu nagrinėjamos faktinės aplinkybės susiklostė 2007 metais). Dėl šios priežasties teismas, nustatydamas, kokios valstybės teisė turi būti taikoma byloje, turi remtis Lietuvos Respublikos tarptautinės privatinės teisės normomis.

31Prieš parenkant atitinkamą tarptautinės privatinės teisės normą, būtina teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kadangi byloje pareikštas vindikacinis ieškinys, kuris yra vienas iš savininko teisės gynimo būdų, o byloje nagrinėjami nuosavybės teisės perdavimo, įgijimo, galimybės išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo bei įgijėjo teisių apsaugos klausimai, tai jie patenka į daiktinės teisės reglamentavimo sritį. CK 1.48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai Lietuvos teismuose pareiškiamas vindikacinis ieškinys dėl kilnojamojo daikto, pavogto užsienio valstybėje, išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo Lietuvoje, šio daikto savininko daiktinių teisių gynimui turi būti taikoma užsienio valstybės, kurioje tas daiktas buvo pavogtas, teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. Chelmno visuotinė draudimo įstaiga, Prienų rajono policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-318/2000; 2007 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Vokietijos draudimo bendrovės „Zurich Versicherung AG“ v. S. M., Nr. 3K-3-512/2007). Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai daikto perdavimas (perėmimas) įvyksta kitais teisėtais ar neteisėtais būdais, o savininkas Lietuvoje pareiškia ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.

32Nagrinėjamoje byloje faktiniai šalių teisiniai santykiai susiklostė Belgijoje. Tiek kasatorius Belgijoje perdavė automobilį asmeniui, prisistačiusiam L. C. I., tiek atsakovas Belgijoje įsigijo šį automobilį. Kadangi automobilis jo teisinės padėties pasikeitimo metu buvo Belgijoje, tai, remiantis CK 1.48 straipsnio 1 dalimi, yra pagrindas nuosavybės į šį automobilį klausimus spręsti remiantis Belgijos Karalystės teise. Pažymėtina, kad į nuosavybės teisės turinį patenka ir savininko teisių gynimas, todėl atitinkami savininko teisių gynimo būdai turėtų būti nustatomi pagal byloje taikomą teisę. Sąžiningų trečiųjų asmenų teisių apsauga, kai daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo negalimas, yra savininko teisių ribojimas. Savininko teises ribojančios nuostatos taip pat yra nuosavybės teisės sudedamoji dalis ir analogiškai turėtų būti nustatomos pagal byloje nuosavybės teisei taikytinas užsienio valstybės teisės normas. Taigi nagrinėjamoje byloje, remiantis Belgijos Karalystės teise, nustatytina, ar kasatorius, perdavęs automobilį ir negavęs apmokėjimo, vis dar išliko jo savininkas; jei kasatorius vis dar yra automobilio savininkas – kokiais teisių gynimo būdais jis gali naudotis; ar atsakovas, įsigijęs automobilį, gali būti laikomas sąžiningu įgijėju, ir kokiais atvejais daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo yra galimas.

33Kartu pažymėtina, kad užsienio teisės, kuri parenkama pagal atitinkamas tarptautinės privatinės teisės normas, taikymas nėra absoliutus. CK 1.11 straipsnyje reglamentuojami atvejai, kai užsienio teisė netaikoma. Pagal CK 1.11 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės, su kuria ginčas labiausiai susijęs, imperatyviosios teisės normos taikomos nepaisant to, kad šalys savo susitarimu yra pasirinkusios kitokią užsienio teisę. Spręsdamas šiuos klausimus, teismas turi atsižvelgti į šių normų prigimtį, tikslus bei jų taikymo ar netaikymo padarinius. Pažymėtina, kad nurodyta norma taikytina visais atvejais, t. y. neatsižvelgiant į tai, kur nustatytas užsienio teisės taikymas – šalių susitarime, tarptautinėje sutartyje ar Lietuvos teisės kolizinėse normose. Imperatyviųjų valstybės teisės normų (angl. mandatory rules) taikymas yra pripažįstamas tiek užsienio valstybių, tiek tarptautinės, tiek Europos Sąjungos teisės (pvz., 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) 9 straipsnyje įtvirtintas viršesnių privalomų nacionalinės teisės nuostatų taikymas, kurio negali apriboti pagal reglamentą taikytina teisė).

34CK 4.96 straipsnyje reglamentuojamas daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi, jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas. Teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad sąžiningo daikto įgijėjo teisių apsaugą reglamentuojanti CK 4.96 straipsnio 1 dalis yra imperatyvioji Lietuvos Respublikos teisės norma, kuri taikoma, nepriklausomai nuo to, kurios valstybės teisė taikytina savininko nuosavybės teisių turiniui ir nuosavybės teisių gynimui. Teisėjų kolegija daro tokią išvadą, atsižvelgdama į šios normos prigimtį, tikslus, jos reikšmę asmens teisių gynimui, civilinės apyvartos stabilumui, į jos sisteminius ryšius su kitomis teisės normomis ir galimus jos netaikymo padarinius. Pirma, CK 4.96 straipsnio 1 dalis suformuluota imperatyvia forma, ir tai yra daiktinės teisės norma, skirta apsaugoti asmens, nežinojusio ir neturėjusio žinoti, kad perleidėjas neturėjo teisės daikto perleisti, interesus. Šalys negali susitarti dėl šios normos netaikymo, t. y. sąžiningas įgijėjas yra saugomas įstatymo pagrindu. Antra, ši norma yra viena svarbiausių Lietuvos privatinės teisės normų, garantuojanti ne tik sąžiningo įgijėjo teisių apsaugą, bet ir civilinės apyvartos stabilumą. Asmenys, sąžiningai įsigyjantys daiktą, turi būti tikri, kad šis daiktas iš jų nebus išreikalautas; jie gali paleisti tą daiktą į tolesnę apyvartą, nerizikuodami, kad perleidimo sandoris bus pripažintas negaliojančiu. Tačiau sąžiningo įgijėjo teisių apsauga netaikoma tada, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas arba kitaip be jų valios nustojo būti valdomas. Tokiu reglamentavimu užtikrinama savininko ir sąžiningo įgijėjo interesų pusiausvyra, nes daikto savininkas, be savo valios praradęs jo valdymą, paprastai neturi galimybės pareikšti reikalavimą daiktą pagrobusiam (radusiam) asmeniui. Trečia, sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos remiantis CK 4.96 straipsnio 1 dalimi netaikymas lemtų, kad sąžiningo įgijėjo teisių apsauga taptų priklausoma nuo įvairių užsienio valstybių teisės normų, kurios gali būti tiek palankesnės, tiek ir mažiau palankios sąžiningo įgijėjo teisių apsaugai. Skirtingų sąžiningo įgijėjo apsaugos garantijų taikymas sukeltų riziką Lietuvos Respublikoje esančių daiktų civilinei apyvartai, atsirastų teisinis netikrumas sąžiningiems asmenims, įsigyjantiems daiktus, nes jie negalėtų būti tikri, kurios valstybės teisės normos juos gina ir ar apskritai gina.

35Taigi šioje byloje ginčui spręsti taikytinos Belgijos Karalystės teisės normos – jos taikytinos nustatant, ar kasatorius yra daikto savininkas ir ar jis turi teisę ginti savo teises pareikštu vindikaciniu ieškiniu, tačiau, sprendžiant, ar atsakovas yra sąžiningas įgijėjas ir, jeigu taip, ar yra pagrindas kasatoriui išreikalauti daiktą, turi būti remiamasi imperatyviąja CK 4.96 straipsnio 1 dalimi.

36Teisę pareikšti vindikacinį ieškinį turi faktiškai nevaldantis daikto savininkas, t. y. kai šis nebevaldo daikto ir jis yra pas kitą asmenį. Taigi viena iš sąlygų vindikacijai taikyti – nustatymas fakto, kad asmuo, pareiškęs vindikacinį ieškinį, yra ginčo daikto savininkas, kuris prarado daikto valdymo teisę. Nustačius, kad asmuo nėra daikto savininkas, nebūtų teisinio pagrindo vindikacijai taikyti.

37Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, remdamiesi Belgijos Karalystės teise, turėjo nustatyti bylai reikšmingą ir CK 4.96 straipsnio 1 daliai taikyti būtiną aplinkybę, ar kasatorius, pardavęs ginčo automobilį ir negavęs už jį pinigų, liko jo savininkas. Tik nustačius, kad kasatorius yra automobilio savininkas, gali būti sprendžiamas klausimas dėl vindikacijos sąlygų. Kasacinis teismas faktų nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), nes tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų pareiga. Teisėjų kolegija pažymi, kad Belgijos civilinio kodekso 2279 straipsnyje reglamentuojamas tik daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo, esant bent vienam iš jame nurodytų pagrindų (tas, kuris prarado ar iš kurio buvo pavogtas daiktas, gali jo pareikalauti per trejus metus nuo praradimo ar vagystės dienos iš to, kurio rankose šį daiktą rado), tačiau šio straipsnio nuostatos netaikomos nustatant, yra kasatorius ginčo automobilio savininkas ar ne.

38Minėta, kad CK 4.48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų nustatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.12 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad teismai, neturėdami informacijos apie taikytiną Belgijos Karalystės teisę ir nenustatę jos turinio, neturėjo galimybės išsiaiškinti, ar kasatorius, pardavęs ginčo automobilį ir negavęs už jį pinigų, išliko jo savininkas. Nenustačius šios aplinkybės, negalima padaryti išvados dėl vindikacijos nagrinėjamo ginčo atveju galimumo. Teismai, nagrinėdami šalių ginčą, į pirmiau nurodytų įstatymų reikalavimus dėl taikytinos teisės ir jos turinio nustatymo neatsižvelgė bei jų netaikė. Aplinkybės, susijusios su taikytina teise, ir tai, ar kasatorius yra ginčo automobilio savininkas, turi būti išsiaiškintos iš naujo nagrinėjant bylą. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

39Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

40Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

41Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas nurodė, kad yra automobilių garažo „S. J. Car“, esančio... 5. Ieškovo teigimu, aplinkybę, kad jis yra teisėtas automobilio „Mitsubishi... 6. Byloje nustatyta, kad atsakovas neginčija aplinkybės, jog ginčo automobilis... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 8. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimu... 9. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis CK 1.48 straipsnio 1 dalies nuostatomis,... 10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 11. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovo atstovas teismo... 12. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovo reikalavimo pagrindu nurodyta... 13. Teisėjų kolegijos nuomone, neaiškios yra ir automobilio pardavimo bei jo... 14. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas... 15. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 16. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo... 17. 1. Dėl Belgijos civilinio kodekso 2279 straipsnio netinkamo aiškinimo ir... 18. 2. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso... 19. 3. Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo formuojamos teisės aiškinimo ir... 20. Trečiasis asmuo Vilniaus apygardos prokuratūra pareiškė prisidėjimą prie... 21. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti ir apskųstą... 22. 1. Bylos duomenys ir joje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ginčo... 23. 2. Daikto savininko teisių gynimas ginčo aplinkybėmis (kasatorius, kuris... 24. 3. Civilinių bylų Nr. 3K-3-318/2000 ir Nr. 3K-3-113/2004, kuriose priimtose... 25. Kitų byloje dalyvaujančių asmenų atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351... 26. Teisėjų kolegija... 27. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 28. Dėl kasatoriaus reikalavimui taikytinos teisės... 29. Kai byloje yra užsienio elementas, teismas, nagrinėjantis bylą, privalo... 30. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra susijusios su Belgija. Lietuvos... 31. Prieš parenkant atitinkamą tarptautinės privatinės teisės normą, būtina... 32. Nagrinėjamoje byloje faktiniai šalių teisiniai santykiai susiklostė... 33. Kartu pažymėtina, kad užsienio teisės, kuri parenkama pagal atitinkamas... 34. CK 4.96 straipsnyje reglamentuojamas daikto išreikalavimas iš sąžiningo... 35. Taigi šioje byloje ginčui spręsti taikytinos Belgijos Karalystės teisės... 36. Teisę pareikšti vindikacinį ieškinį turi faktiškai nevaldantis daikto... 37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, remdamiesi... 38. Minėta, kad CK 4.48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuosavybės ir kitos... 39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 40. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.... 41. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...