Byla 2A-128/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Vladislavai Tumas, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Andriui Kazakevičiui, atsakovo atstovams advokatams Ugniui Pėdnyčiai ir Sauliui Pėdnyčiai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios akcinės bendrovės „Kanapa“ ir trečiojo asmens V. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-464-368/2010 pagal ieškovo bankrutuojančios akcinės bendrovės „Kanapa“ ieškinį atsakovui R. B. , trečiajam asmeniui V. K. dėl vekselių, sandorių pripažinimo negaliojančiais, nepagrįstai įgyto turto išieškojimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu atsakovui R. B. kreipėsi ieškovas BAB „Kanapa“ ir prašė:

51) pripažinti negaliojančiu 2004 m. gruodžio 15 d. tarp AB „Kanapa“ ir atsakovo

6R. B. sudarytos nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties 2.2 punktą.

72) pripažinti negaliojančiais 2004 m. gruodžio 15 d. sudarytos nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties priedus Nr. 1, 2, 3, 4, 5,

83) pripažinti negaliojančiais AB „Kanapa“ atsakovui R. B. išduotus 6 vekselius: 2005 m. balandžio 14 d. vekselį 968 000 Lt sumai, 2005 m. balandžio 14 d. vekselį 2 000 000 Lt sumai, 2006 m. spalio 24 d. vekselį 1 368 000 Lt sumai, 2007 m. gruodžio 18 d. vekselį 1 335 000 Lt sumai, 2008 m. gruodžio 10 d. vekselį 1 315 000 Lt sumai ir 2009 m. vasario 2 d. vekselį 1 300 000 Lt sumai ir išreikalauti šiuos vekselius iš atsakovo, įpareigojant vekselius per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo perduoti ieškovui;

94) priteisti iš atsakovo be pagrindo įgytą 258 000 Lt sumą, bylinėjimosi išlaidas.

10Ieškinyje nurodė, kad Šiaulių apygardos teismui 2009 m. birželio 10 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą ieškovui paaiškėjo, jog 2004 m. gruodžio 15 d. AB „Kanapa“ ir atsakovas R. B. sudarė nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovas pardavė ieškovui 0,5694 ha ploto žemės sklypą, esantį Šiauliuose, Aido g. 16B (sklypo unikalus Nr. 4400-0340-1072). Pagal sutarties sąlygas pirkėjas už perkamą sklypą privalėjo sumokėti pardavėjui 1 400 000 Lt, šią piniginę prievolę įvykdant iki 2004 m. gruodžio 23 d., o sutartu terminu daikto kainos nesumokėjus – mokėti 1% dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną, kaip tai numatyta sutarties 2.2. p. Šalių sutartu terminu AB „Kanapa“ pirkimo-pardavimo sutarties neįvykdė ir už pirktą daiktą sumokėjo pavėluotai. Pasak ieškovo, pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytų piniginių prievolių neįvykdymas turėjo sukelti šios sutarties 2.4. punkte nurodytas pasekmes - įpareigojimą šalis nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį, grąžinti viena kitai visa, ką gavo pagal sutartį, o pirkėją - atlyginti ir kompensuoti visus pardavėjo patirtus nuostolius dėl sutarties nevykdymo. Tačiau šalys 2005 m. balandžio 12 d., 2006 m. spalio 24 d., 2007 m. gruodžio 18 d., 2008 m. gruodžio 10 d. ir 2009 m. vasario 2 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutarties priedus Nr. 1, 2, 3, 4, 5 kuriais pakeitė sutartyje nustatytas tarpusavio atsiskaitymo sąlygas ir šių sutarties priedų pagrindu ieškovas išdavė atsakovui 6 paprastuosius neprotestuotinus vekselius (toliau vekselius) atitinkamai 968 000 Lt,

112 000 000 Lt, 1 368 000 Lt, 1 335 000 Lt, 1 315 000 Lt ir 1 310 000 Lt sumoms bei atitinkamai nustatė šių vekselių mokėjimo terminus. Ieškovo teigimu, pagal šalių sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį jis atsakovui yra sumokėjęs 1 658 000 Lt, o atsakovas, disponuodamas 2009 m. vasario 2 d. susitarimo (sutarties priedo Nr. 5) pagrindu ieškovo išduotu paprastuoju neprotestuotinu vekseliu 1 310 000 Lt sumai, yra pareiškęs reikalavimą pripažinti jį kreditoriumi AB „Kanapa“ bankroto byloje vekselyje nurodytai, t.y. 1 310 000 Lt, sumai. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais visus penkis minėtos 2004 m. gruodžio 15 d. sutarties priedus bei jų pagrindu atsakovui išduotus šešis vekselius, teigdamas, kad nekilnojamųjų daiktų perleidimo ir daiktinių teisių suvaržymo sandoriai turi būti sudaromi notarine forma. Šalių sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis įstatymo reikalavimus atitinka - ji yra notarinės formos. Tačiau šalių sudaryti sutarties priedai, kurie iš dalies keičia ir papildo pagrindinę sutartį ir pagal CK 6.192 straipsnio dalies reikalavimus turėjo būti sudaryti tokios formos, kokios yra sudaryta minėta sutartis, t.y. notarine forma, šio imperatyvaus įstatymo reikalavimo neatitinka, todėl yra niekiniai. Ieškovas taip pat teigė, kad jis yra tikras, jog atsakovas, įgydamas vekselius, buvo nesąžiningas ir tyčia veikė ieškovo nenaudai, todėl ir šiuo pagrindu reiškė reikalavimą pripažinti negaliojančiais vekselius. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu šalių 2004 m. gruodžio 15 d. sudarytos sutarties 2.2. punktą, kuris, pasak ieškovo, numato neprotingai didelių delspinigių mokėjimą. Ieškovo teigimu, atsakovo nesąžiningumo įrodymu turi būti pripažintas atsakovo siekis įteisinti didžiules netesybas, pats nepagrįstai didelių netesybų nustatymas, faktas, kad susitarimas dėl netesybų sudarytas ieškovui turint mokumo problemų, nes sudarius susitarimą dėl delspinigių, pablogėjo įmonės padėtis, o atsakovas nesąžiningai praturtėjo. Dėl šių priežasčių, pasak ieškovo, vekseliai pripažintini negaliojančiais, kaip įgyti neteisėtai ir nepagrįstai. Ieškovo teigimu, sutarties sąlyga, nustačiusi netesybas, yra nesąžininga ir todėl CK 6.66 straipsnio pagrindu reiškia ieškinį dėl šios sąlygos pripažinimo negaliojančia. Ieškovas taip pat teigė, kad, atsiskaitydamas pagal minėtą žemės sklypo pirkimo sutartį, ieškovas atsakovui sumokėjo 1 658 000 Lt, t. y. 258 000 Lt daugiau, negu sutartyje nurodyta parduodamo daikto kaina. Asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, todėl ir prašė iš atsakovo priteisti nurodytą be pagrindo įgytą pinigų sumą.

12II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13Šiaulių apygardos teismas 2010 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, ieškovo AB „Kanapa“ ir atsakovo R. B. sudarytus nekilnojamojo daikto 2004 m. gruodžio 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties priedus Nr. 1, 2, 3, 4 ir 5 pripažino negaliojančiais, o kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas taip pat atmetė atsakovo R. B. prašymą taikyti ieškovui AB „Kanapa“ sankcijas, numatytas CPK 95 straipsnyje.

14Teismas nustatė, kad ieškovas šalių sutartu terminu 2004 m. gruodžio 15 d. sutarties neįvykdė ir visos sutartos kainos nesumokėjo, už pirktą daiktą mokėjo dalimis bei vėluodamas, iš viso sumokėjo 1 384 090 Lt, o likusi dalis - 15 910 Lt liko nesumokėta. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas pateikė duomenis apie sumokėtus ieškovui delspinigius pagal minėtą sutartį, t. y. nurodė, kad atitinkamai atsakovui 2008 m. rugpjūčio 22 d. sumokėjo 15 200 Lt, o 2009 m. rugsėjo 2 d. sumokėjo 3 950 Lt delspinigių, tačiau, pasak teismo, tai nėra įrodymas, kad ieškovas atsiskaitė su atsakovu už pirktą žemę, nes delspinigius jis privalėjo mokėti už nesavalaikį atsiskaitymą pagal sutarties 2.2. punktą. Ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančiu sutarties 2.2 punktą teismas pripažino nepagrįstu, nurodęs, kad šio punkto antrojoje pastraipoje šalys patvirtino, kad šios sankcijos atitinka protingumo, sąžiningumo, racionalumo bei lygiateisiškumo principus, nepažeidžia nei vienos iš šalių teisių ir nesukuria vienai iš šalių palankesnių sąlygų. Teismas pripažino, kad ieškovui vėluojant mokėti už nupirktą žemės sklypą bei nesumokėjus visos sumos, atsakovas pagrįstai ir teisėtai reikalavo mokėti delspinigius. Teismo teigimu, nepaneigtas atsakovo argumentas, kad tokio dydžio delspinigiai buvo nustatyti, atsižvelgiant į sutarties sudarymo metu sparčiai kylančias nekilnojamojo turto kainas, galimus atsakovo nuostolius dėl nesavalaikio atsiskaitymo bei paties ieškovo interesus įsigyti šį žemės sklypą sujungiant jį su toje vietovėje jo turimais žemės sklypais, ką patvirtina VĮ Registrų centro Šiaulių filialo išduota pažyma. Ieškovo reikalavimą pripažinti sutarties 2.2. punktą negaliojančiu teismas taip pat pripažino neteisėtu ir nepagrįstu, nurodęs, kad šiuo reikalavimu ieškovas reikalauja visiškai panaikinti sankcijas už sutarties nevykdymą. Teismas atmetė kaip neįrodytą ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo be pagrindo įgytus iš ieškovo 258 000 Lt, nustatęs, kad 254 460 Lt suma, kaip gyventojų pajamų mokesčio nuo turto pardavimo pajamų, sumokėta ne atsakovui už jo parduotą žemės sklypą, o visiškai kitam asmeniui – mokesčių inspekcijai, ir jokių įrodymų, kaip tai yra susiję su atsakovu, ieškovas nepateikė. Ginčijamus sutarties priedus teismas pripažino negaliojančiais, padaręs išvadą, kad jie sudaryti nesilaikant privalomos notarinės formos (CK 1.93 str. 3 d.). Ieškovo reikalavimą dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais teismas atmetė, pažymėjęs, kad vekselio turėtojas laikomas sąžiningu jo savininku, kol neįrodyta priešingai. Ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais, privalo įrodyti, kad nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja, o atsakovas neprivalo įrodinėti nei vekselio atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo teiginiai apie atsakovo nesąžiningumą yra nepagrįsti. Ieškovo teiginius, jog atsakovas žinojo apie ieškovo mokumo problemas, teismas pripažino prielaidomis, kuriomis negalima remtis. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal 2004 m. gruodžio 15 d. sutartį ieškovui atsiskaičius tik iš dalies ir vėluojant, atsakovas turėjo teisę reikalauti ieškovo vykdyti sutartį bei mokėti delspinigius. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas, kaip civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų ir išrašydamas vekselius, turėjo apsvarstyti ir įvertinti galimas tokio teisinio veiksmo pasekmes. Teismas padarė išvadą, kad vekselių išdavimo pagrindas iš esmės yra sutartis, bet ne jos 5 priedai. Šios sutarties, išskyrus jos vieną punktą, reglamentuojantį delspinigių mokėjimą, ieškovas neginčija. Pagal šią sutartį ieškovas įsipareigojo mokėti ne tik delspinigius, bet ir įsigyto žemės sklypo kainą, kurią sumokėjo tik iš dalies ir neginčija sutarties 2.1. punkto, įpareigojančio jį sumokėti visą sumą už įsigytą daiktą. Teismas konstatavo, kad visi ieškovo išrašyti atsakovui paprastieji vekseliai atitinka visus ĮPVĮ 77 straipsnyje vekseliui keliamus reikalavimus, todėl šie vekseliai reiškia savarankišką ir besąlyginę vekselio davėjo – ieškovo prievolę sumokėti vekseliuose nurodytą pinigų sumą teisėtam jų turėtojui – atsakovui (CK 1.105 str. 4 d., ĮPVĮ 2 str. 4 p., 77 str. 2 p.). Aplinkybę, kad sutarties dalį, jos priedus bei vekselius ieškovas pradėjo ginčyti tik Šiaulių apygardos teismui iškėlus ieškovui bankroto bylą ir atsakovui pareiškus jam kreditorinį reikalavimą, t. y. nuo sutarties sudarymo praėjus daugiau kaip penkeriems metams, teismas vertino kaip ieškovo siekį išvengti atsakovo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bankroto byloje.

15III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

16Apeliaciniu skundu ieškovas BAB „Kanapa“ prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės - ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais: 1. Sprendimas priimtas išsamiai neišanalizavus pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo bei jos vykdymo aplinkybių, klaidingai jas įvertinus, neteisingai aiškinant ir taikant materialinės ir proceso teisės normas. 2. Teismas neatsižvelgė, kad ieškovas pirkimo – pardavimo sutarties 2.2 punkto nuostatą ginčijo ir viešosios tvarkos bei viešojo intereso aspektu. Dėl šių argumentų teismas nepasisakė. 3. Teismas nepagrįstai teigia, kad, panaikinus pirkimo-pardavimo sutarties 2.2. p., būtų visiškai panaikintos sankcijos ieškovui už sutarties nevykdymą. Pagal sutarties 2.4. punkto nuostatą, neįvykdžius sutarties 2.2 punkto įsipareigojimų, pirkėjas įsipareigojo kompensuoti visus pardavėjo patirtus nuostolius. Tokia pat kompensacinė ir delspinigių paskirtis. Teismas nesiaiškino, kokio dydžio yra atsakovo nuostoliai dėl nesavalaikio atsiskaitymo ir ar jis apskritai yra patyręs kokių nors nuostolių. Teismas iš esmės įteisino Lietuvos teismų praktikoje nepripažįstamas baudines netesybas ir sankcionavo atsakovo elgesį, šiam reikalaujant sumokėti milžiniškas netesybas. 4. Teismas iš esmės nepasisakė dėl ieškovo motyvų, sudarančių pagrindą sutarties nuostatai dėl 1 % dydžio netesybų pripažinti negaliojančia. 5. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad ieškovas nėra sumokėjęs atsakovui visos sutartyje numatytos nekilnojamojo daikto kainos - 1 400 000 Lt. Teismas neatsižvelgė į ieškovo valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėtas sumas. Pagal sandorio sudarymo metu galiojusias Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas, ieškovas privalėjo iš atsakovui mokėtinų sumų išskaičiuoti ir pats tiesiogiai į biudžetą sumokėti priklausantį mokėti gyventojų pajamų mokestį. 6. Teismas nenurodė argumentų, kodėl atmeta reikalavimą dėl atsakovo be pagrindo įgytų lėšų priteisimo. Tai, jog buvo atsiskaityta, patvirtina aplinkybė, jog atsakovas prašė AB „Kanapa“ bankroto byloje pripažinti jį kreditoriumi ir patvirtinti jo 1 310 000 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą. 7. Teismas pripažino negaliojančiais sutarčių priedus, tačiau paliko galioti šių susitarimų pagrindu išduotus vekselius. Tokiu būdu vietoj turėto 2009 m. vasario 2 d. ieškovo išduoto vekselio 1 310 000 Lt sumai, atsakovas įgyja teisę į galiojančius vekselius bendrai 8 296 000 Lt sumai. Teismas konstatavo, jog vekseliai yra išduoti ne sutarties priedų, o pagrindinės sutarties pagrindu ir šios sutarties priedų pripažinimas negaliojančiais nesudaro pagrindo pripažinti negaliojančiais pačių vekselių, t.y. vekselių turėtojas turi teisę reikšti savarankiškus ir besąlygiškus reikalavimus vekselio davėjui pagal visus šio išduotus vekselius.

17Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo V. K. prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovo AB „Kanapa“ reikalavimai, panaikinti ir priimti šioje sprendimo dalyje naują sprendimą: 1) Pripažinti negaliojančiu 2004 m. gruodžio 15 d. AB „Kanapa“ ir R. B. sudarytos nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutarties 2.2. punktą. 2) Pripažinti negaliojančiais AB „Kanapa“ R. B. išduotus 6 vekselius, įpareigojant vekselius per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo perduoti ieškovui; 3) Priteisti iš atsakovo R. B. ieškovui AB „Kanapa“ be pagrindo įgytus 258 000 Lt. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais: 1. Teismas, pripažindamas negaliojančiais pirkimo-pardavimo sutarties priedus, turėjo pripažinti negaliojančiais ir jų pagrindu išduotus 6 vekselius. Teismas netinkamai taikė Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (civ. b. Nr. 3K-7-216/2007), pagal kurią ĮVPĮ 19 straipsnyje nustatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikomas tuo atveju, kai tokius prieštaravimus reiškia vekselio davėjas vekselio turėtojui. 2. Teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais, pažeidė CPK 185 str. suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles. Teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovo teiginiai apie atsakovo nesąžiningumą yra tik prielaidos. Byloje esantys įrodymai patvirtina faktą, kad atsakovas, įgydamas vekselius, buvo nesąžiningas ir tyčia veikė ieškovo nenaudai. Pirkimo-pardavimo sutarties priedai ir du pirmieji išrašyti vekseliai leidžia spręsti apie tarp šalių susiklosčiusius santykius ir ginčijamų vekselių išdavimo aplinkybes. Atsakovo siekis tam tikra forma įteisinti didžiules netesybas yra pagrindas pripažinti atsakovo nesąžiningumą. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties 2.2. punkte nustatytos 1 procento dydžio netesybos nėra protingos ir sąžiningos bei prieštarauja Lietuvoje suformuotai teismų praktikai. Nepagrįstai didelių netesybų nustatymas, nepagrindus jų dydžio, laikoma šią sąlygą įgyvendinančio asmens nesąžiningumo įrodymu. Atsakovo nesąžiningumą patvirtina ir tai, jog susitarimas dėl netesybų sudarytas ieškovui turint mokumo problemų. Ieškovas susitarimo dėl didžiulių netesybų mokėjimo sudaryti neprivalėjo. Sudarius šį susitarimą iš esmės pabloginta AB „Kanapa“ finansinė padėtis, sumažintos jos mokumo galimybės, o atsakovas kreditorių sąskaita nesąžiningai praturtėjo. 3. Teismas, atmesdamas reikalavimą dėl pirkimo-pardavimo sutarties 2.2 punkto pripažinimo negaliojančiu, netinkamai taikė ir aiškino CK 1.5 ir 1.81 straipsnius. Susitarimas dėl 1 proc. dydžio netesybų pažeidė ieškovo ir jo kreditorių interesus ir prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Teismų praktikoje suformuotas netesybų dydis yra 0,02 - 0,06 proc. 4. Teismas netinkamai taikė ir aiškino Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 28 straipsnį. Ieškovas AB „Kanapa“ už atsakovą sumokėjo VMI 15 proc. gyventojų pajamų mokestį nuo visos sandorio sumos (1 400 000 Lt). Atsakovas, 2004 m. ir 2005 m. teikdamas VMI metinę pajamų deklaraciją, pateikė VMI prašymą pajamų mokestį perskaičiuoti nuo turto pardavimo apmokestinamųjų pajamų, t.y. atėmus turto įsigijimo kainą. Atsakovui buvo grąžinta 200 000 Lt dydžio permoka. Teismas neteisingai įvertino piniginių sumų sumokėjimo atsakovui aplinkybes, nes nebuvo išreikalautos iš VMI atsakovo metinių pajamų deklaracijos už 2004 m. ir 2005 m. Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas R. B. prašo apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepime teigia, kad apeliantai nenurodė, kodėl sutarties 2.2 punktas turi būti pripažintas negaliojančiu. Netesybų dydis gali būti pagrindas mažinti jas, bet ne pripažinti negaliojančiu principinį šalių sprendimą sutartyje numatyti šį prievolės užtikrinimo būdą. AB „Kanapa“, būdamas verslininku ir nekilnojamojo turto srities profesionalu, suprato tokias parduodamo žemės sklypo staigias kainos kilimo tendencijas. Sutarties įvykdymo terminas buvo esminė Sutarties sąlyga, todėl bendru šalių sutarimu buvo nustatyti dėl Sutarties pažeidimo preziumuojami atsakovo nuostoliai, kurių dydis ir buvo įvertintas 1% delspinigiais už kiekvieną pradelstą sumokėti kainą dieną. Žemės sklypo įsigijimo kaina, net įskaičiavus delspinigius, buvo pakankamai maža. Atsakovui sutartyje nustatytu laiku negavus žemės sklypo kainos ir neturint galimybių disponuoti juo ir, jam brangstant, parduoti kitiems pirkėjams, teismas pagrįstai sprendė, kad netesybų dydis yra pagrįstas. Šalių valia dėl netesybų dydžio atitiko tikrąją šalių valią: sutarčiai sudaryti buvo gautas 2004 m. spalio 5 d. ieškovo valdybos pritarimas pirkti sklypą, analogiško dydžio netesybos buvo nustatytos ir ikisutartinių santykių metu. Dėl sutarties notarinės formos preziumuojama, kad šalys buvo supažindintos su sutarties nevykdymo pasekmėmis, netesybų dydis notariškai buvo patvirtintas net atskirais šalių parašais po Sutarties 2.1 p. ir 2.2 p. Teismas išsamiai motyvavo, kodėl šalių sulygtos netesybos nebuvo neprotingai didelės. Teigia, kad pasinaudoti sutarties 2.4 punkte numatyta galimybe nutraukti sutartį yra tik atsakovo teisė. Priešingu atveju būtų paneigta netesybų reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas. Aplinkybė, ar šiai dienai yra sumokėta visa turto kaina, nėra reikšminga, nes svarbus tik sutarties pažeidimo mastas. Ginčo, kad AB „Kanapa“ laiku neįvykdė sutarties, nebuvo. Teismas konstatavo atsakovui sumokėjus tik 1 403 240 Lt, o ne 1 658 000 Lt. Apeliantų motyvai, kad atsakovas yra gavęs tariamai nepagrįstą 258 000 Lt sumą, nepagrįsti įrodymais. AB „Kanapa“ sumokėta VMI suma (254 460 Lt) buvo sumažinta jo prievolė atsakovui pagal duotus vekselius, šios prievolės dydis tiesiogiai priklausė nuo atsakovui ir VMI sumokėtų sumų. Teismas teisingai nustatė, kad ieškovo reikalaujama atsakovo tariamai gauta 258 000 Lt suma 254 460 Lt apimtyje buvo sumokėta VMI gyventojų pajamų mokesčio pavidalu, o ne tiesiogiai atsakovui. Reikalavimas priteisti iš atsakovo pajamų mokesčio permoką pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikštas (CPK 312 str.). Be to, V. K. , teigdamas buvus tokią permoką, nepateikia jokių įrodymų, jų išreikalavimo klausimas teisme nebuvo keliamas. Vekselių pagrindas buvo ne sutarties priedai, o pati sutartis, kuri nėra nuginčyta. Vekseliais AB „Kanapa“ apmokėjo sutartyje nustatytą kainą ir nustatytas netesybas, kurios buvo apskaičiuotos vekselių išdavimo dieną. Sutarties priedai nesukėlė jokių naujų prievolių. Sutarties pagrindu išdavus ginčo vekselius, buvo sukurta nauja prievolė, pakeičianti ankstesniąją. Tai, kad buvo sustabdytas netesybų skaičiavimas pagal sutartį, neabejotinai įrodo įvykus novaciją. AB „Kanapa“, vienašališkai išduodama 2005 m. balandžio 12 d. vekselius, ne tik patvirtino, kad nėra ginčo dėl delspinigių ar jų dydžio, bet ir netesybas vekseliais apmokėjo geruoju (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.), tad sumokėtos netesybos negali būti mažinamos. Po 2005 m. balandžio 15 d. išduotų vekselių AB „Kanapa“ išdavė kitus vekselius ne nauju pagrindu, jis tik prolongavo ankstesnius vekselius. Teismas pagrįstai nurodė, kad teiginiai dėl atsakovo nesąžiningumo yra nepagrįsti. Bylos įrodymai ne paneigia, o tik įrodo buvus paties AB „Kanapa“ suinteresuotumą išsaugoti sutartį, todėl ir sumokėti prisiimtas skolas. Bet kokie kiti apeliantų nurodomi motyvai, įrodinėjant atsakovo nesąžiningumą, vertintini tik kaip siekis bet kokiu būdu išvengti prievolės pagal vekselius vykdymo. Jokių įrodymų dėl AB „Kanapa“ mokumo problemų, o juo labiau, kad apie jas žinotų sutarties sudarymo metu atsakovas, nebuvo teikta. Be to, Šiaulių apygardos teismas 2009 m. vasario 24 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą AB „Kanapa“. Vekselis yra vienašalis sandoris, atsakovas negalėjo įtakoti AB „Kanapa“ valios išduoti jam vekselius. Teigia, kad yra pagrindas ieškovui ir trečiajam asmeniui skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.).

18Teisėjų kolegija konstatuoja:

19apeliaciniai skundas atmestini, Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

20IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

21Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas.

22Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios akcinės bendrovės „Kanapa“ ir trečiojo asmens V. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

23Ginčas šioje byloje iš esmės kilo dėl ieškovo išduotų vekselių galiojimo, jų išdavimo pagrindo ir su tuo susijusių pasekmių.

24Pagal Civilinio kodekso 1.97 straipsnio 1 dalies, 1.101 straipsnio, 1.105 straipsnio 1 dalies bei Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau tekste ĮPVĮ) 2 straipsnio 1 dalies nuostatas vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui. Taigi, pagal įstatyme įtvirtintą vekselio, kaip vertybinio popieriaus, sąvoką vekselis yra dokumentas, kuriame įtvirtinta besąlygiška mokėjimo pareiga ir iš šios pareigos atsiradusi reikalavimo teisė. Įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai (ĮPVĮ 19 str.).

25Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad vekselis, kaip ir kiti vertybiniai popieriai, turi viešo patikimumo savybę, kuri reiškia, kad sąžiningas šio vertybinio popieriaus turėtojas gali pasitikėti tuo, jog dokumentas, atitinkantis vekseliui įstatymo nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, kad jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisės subjektas ir todėl asmuo, kuris yra skolininkas pagal šį vertybinį popierių, neturi teisės atsisakyti sumokėti vekselyje nurodytą sumą, remdamasis aplinkybėmis, nenurodytomis jame, tarp jų ir tuo, kad nebuvo pagrindo šiam vertybiniam popieriui išduoti, arba tuo, kad tas pagrindas negalioja, nebent jis įrodytų, jog, įgydamas vertybinį popierių, įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie nurodytus trūkumus, t. y. buvo nesąžiningas įgijėjas. Vekselio viešo patikimumo savybė lemia tai, kad šio vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Pirmosios instancijos, spręsdamas ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančiais vekselius, minėtomis įstatymų nuostatomis bei kasacine tvarka priimtoje nutartyje esančiais teisės išaiškinimais pagrįstai vadovavosi ir juos taikė bei padarė išvadą, kad ieškovo teiginiai apie atsakovo nesąžiningumą yra nepagrįsti.

26Nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, trečiasis asmuo V. K. savo apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai taikė Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (civ. b. Nr. 3K-7-216/2007), pagal kurią ĮVPĮ 19 straipsnyje nustatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikomas tuo atveju, kai tokius prieštaravimus reiškia vekselio davėjas vekselio turėtojui.

27Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartyje yra išaiškinta, jog pirmajam vekselio įgijėjui vekselio viešojo patikimumo taisyklė negalioja visa jos apimtimi: pirmajam vekselio įgijėjui vekselio davėjas gali reikšti prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais. Tačiau kasacinis teismas šioje nutartyje taip pat pažymėjo, kad vis dėlto tokią vekselio davėjo galimybę sunkina abstrakti reikalavimo pagal vekselį prigimtis, ir kad kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja. Nenustatęs tokių patikimų įrodymų, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą ir pripažinti vekselius negaliojančiais. Todėl su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, negalima sutikti.

28Savo ieškinį dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais ieškovas, be kita ko, grindė teiginiu, kad atsakovas, įgydamas vekselius, buvo nesąžiningas ir tyčia veikė ieškovo nenaudai. Spręsdamas atsakovo sąžiningumo klausimą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovo teiginiai, jog atsakovas žinojo apie ieškovo mokumo problemas, yra prielaidos, kuriomis negalima remtis. Su tokia išvada nėra pagrindo nesutikti. Ieškovas šioje byloje nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo sutarties sudarymo metu, ginčijamų vekselių išdavimo metu ieškovas buvo nemoki, didelių finansinių problemų turinti įmonė, tuo labiau, kad atsakovas žinojo ar privalėjo apie tokias atsakovo problemas žinoti. Bankroto byla ieškovui iškelta 2009 m. birželio 10 d. (t. 1, b.l. 27), tuo tarpu pirkimo-pardavimo sutartis, kurios dalį ieškovas ginčija, sudaryta dar 2004 m. gruodžio 15 d., o vekseliai išduoti 2005 m. balandžio 14 d. - 2009 m. vasario 2 d. laikotarpiu. Taigi faktiniai bylos duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas AB „Kanapa“ žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu ir/ar ginčijamų vekselių išdavimo metu buvo nemokus ar turėjo didelių finansinių problemų, apie kurias atsakovas R. B. žinojo ar privalėjo žinoti ir tuo pagrindu daryti išvadą apie atsakovo nesąžiningą veikimą, įgyjant ginčijamus vekselius.

29Nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovo nesąžiningumą patvirtina šioje byloje ginčijamų dokumentų, įvardintų sutarties priedais, sudarymo faktas ir/ar jų turinys, pasak apelianto, atsakovo siekis įteisinti didžiules netesybas. Priešingai, sutarties priedų Nr. 1, 2, 3, 4, 5 turinys įrodo, kad, ieškovui uždelsus atsiskaityti su atsakovu už parduotą žemės sklypą ir tuo pažeidus sutartimi prisiimtą įsipareigojimą visą joje nustatytą parduoto daikto kainą sumokėti iki 2004 m. gruodžio 23 d., šalys pripažino šio pažeidimo faktą ir sprendė atsiskaitymo pagal sutartį klausimus. Šiuos dokumentus pasirašė abi šalys ir ieškovas šioje byloje juos ginčijo ne dėl jo valios pasirašyti tokius sandorius trūkumo, bet dėl formos trūkumo. Susitarimų turinys taip pat įrodo, kad susitardamos dėl tolimesnio atsiskaitymo pagal sutartį, šalys pripažino, jog anksčiau ieškovo išduoti vekseliai, kurių apmokėjimo terminas pasibaigęs, o taip pat ankstesni susitarimai netenka galios. Todėl nėra pagrindo teigti, kad sutarties priedai neatitiko šalių valios ir/ar įrodo atsakovo nesąžiningumą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog vekselių išdavimo pagrindas yra sutartis, bet ne jos 5 priedai. Pirmieji ginčijami vekseliai buvo išduoti 2005 m. balandžio 14 d., kai ieškovas nebuvo sumokėjęs nei dalies pirkimo pardavimo sutartimi nustatytos kainos, nors pagal sutartį visą kainą privalėjo sumokėti iki 2004 m. gruodžio 12 d. Taigi, dokumentai, kuriais šalys sprendė atsiskaitymo pagal sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį ir atsakomybės už sutartinės prievolės pažeidimą klausimus negali būti pripažinti atsakovo, kaip sutarties šalies bei jos pagrindu išduoto vekselio turėtojo, nesąžiningumo įrodymu. Ieškovo teiginį apie atsakovo nesąžiningumą paneigia ir ta aplinkybė, kad nors pastarasis ir pažeidė terminą atsiskaityti pagal pirkimo-pardavimo sutartį ir pirmą dalinį kainos mokėjimą atliko tik 2005 m. gegužės 6 d., t.y. praėjus daugiau kaip 4 mėnesiams po sutartimi nustatyto termino (2004 m. gruodžio 23 d.), o paskutinį mokėjimą – tik 2005 m. birželio 21 d. (t. 1, b.l. 117), t.y. praėjus beveik 6 mėnesiams, netesybas atsakovas paskaičiavo už mažesnį negu 4 mėnesių laikotarpį ir reikalavimo didesnei netesybų sumai nepateikė bei pateikti nebeturi galimybės, nes ieškinio senaties terminas netesyboms nuo sutarties kainos, kurią atsakovas sumokėjo (nors ir pažeidęs terminą), toliau skaičiuoti yra seniai pasibaigęs.

30Ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančiu sutarties 2.2 punktą pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstu, nustatęs, kad sutartimi šalys patvirtino, jog šiame punkte numatytos sankcijos atitinka protingumo, sąžiningumo, racionalumo bei lygiateisiškumo principus, nepažeidžia nei vienos iš šalių teisių ir nesukuria vienai iš šalių palankesnių sąlygų, bei padaręs išvadą, kad šiuo reikalavimu ieškovas reikalauja visiškai panaikinti sankcijas už sutarties nevykdymą. Nesutikdami su šiomis teismo išvadomis, apeliantai (tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo) teigia, kad sutarties 2.2. punkte nustatytos 1 procento dydžio netesybos nėra protingos ir sąžiningos bei prieštarauja Lietuvoje suformuotai teismų praktikai, o nepagrįstai didelių netesybų nustatymas, nepagrindus jų dydžio, yra šią sąlygą įgyvendinančio asmens nesąžiningumo įrodymas, be to, teismas neatsižvelgė, kad ieškovas minėtą pirkimo – pardavimo sutarties nuostatą ginčijo ir viešosios tvarkos bei viešojo intereso aspektu. Apeliantų teigimu, atmesdamas reikalavimą dėl pirkimo – pardavimo sutarties 2.2 punkto pripažinimo negaliojančiu, teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 1.5 ir 1.81 straipsnius.

31Iš tiesų, sudarydamos sutartį, jos 2.2 punktu nustatydamos netesybas, taikytinas pirkėjui laiku neįvykdžius pareigos sumokėti nustatytą pinigų sumą (kainą) už parduotą daiktą (žemės sklypą), šalys patvirtino, kad 2.2 punkte numatytos sankcijos atitinka protingumo, sąžiningumo, racionalumo bei lygiateisiškumo principus, nepažeidžia nei vienos iš šalių teisių ir nesukuria vienai iš šalių palankesnių sąlygų. Šis teiginys patvirtintas šalių parašais, kurių tikrumo ieškovas neginčija, kaip ir neginčija aplinkybės, kad sutartį ieškovo vardu pasirašęs V. K. veikė savo įgalinimų ribose, o taip pat neginčija ir sutartimi nustatytos kainos.

32Pagal CK 6.155 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, savo nuožiūra nustatyti sutarties sąlygas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos. Šiuo nagrinėjamu atveju sąlygų, nustatančių pirkimo - pardavimo sutarties šalių atsakomybę, kai sutartį sudaro du privatūs asmenys, imperatyvios teisės normos nenustato. Taigi, įstatymas suteikia teisę šalims savo nuožiūra nustatyti sutarties sąlygas, tarp jų ir nustatančias prievolių užtikrinimo būdą, skatinantį skolininką įvykdyti prievolę, o taip pat ir atsakomybę už prievolės neįvykdymą ar netinkamą vykdymą, nustatant pareigą sumokėti netesybas - baudą, delspinigius (CK 6.70, 6.71 str., 6.256 str. 2 d., 6.258 str. 1 d.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str.).

33Kaip jau minėt, apeliantai teigia, kad sutarties 2.2 punktu nustatytos netesybos nėra protingos ir sąžiningos. Tačiau ieškovas, ginčydamas netesybas nustačiusią sutarties sąlygą, ieškinyje nenurodė, kad sutarties sudarymo metu tokios netesybos neatitiko ieškovo valios ir nepaaiškino, kaip ieškovo valia nustatyti tokias netesybas susiformavo.

34Aiškinant netesybų paskirtį suformuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pabrėžiama, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę, o šalių sutartyje sulygtos netesybos laikomos jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008, 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, civ. byloje Nr. 3K-7-409, 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, civ. byloje Nr.3K-3-478/2010). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad tuo atveju, kai šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jų ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad šioje byloje ieškovas reikalavo ne mažinti netesybas, o pareiškė reikalavimą sutarties sąlygą, nustačiusią netesybas, pripažinti negaliojančia visa apimtimi. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, tokio reikalavimo patenkinimas reikštų, kad būtų visiškai panaikinta sankcija ieškovui už sutarties nevykdymą. Pripažinus sutarties 2.2 punktą pilna apimtimi, būtų paneigta ieškovo, kaip kreditoriaus, teisė reikalauti šalių sutartimi sulygtų netesybų už sutarties pažeidimą, kaip iš anksto nustatytų būsimų kreditoriaus nuostolių, kurių jam nereikia įrodinėti, ir atsakovas būtų priverstas įrodinėti dėl sutarties pažeidimo jam atsiradusius nuostolius, o tai prieštarautų aukščiau paminėtoms įstatymo (CK) nuostatoms ir kasacinio teismo priimtose nutartyse esančiam šių nuostatų taikymo aiškinimui.

35Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismas, nustatydamas, ar yra pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios individualios bylos aplinkybes, nes priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu, ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, civ. byloje Nr. 3K-7-409). Sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos yra nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį ir iš esmės nepaneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.

36Spręsdamas sutartimi šalių nustatytų netesybų dydžio klausimą šioje byloje, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nepaneigtas atsakovo argumentas, jog delspinigiai buvo nustatyti, atsižvelgiant į sutarties sudarymo metu sparčiai kylančias nekilnojamojo turto kainas, galimus atsakovo nuostolius dėl nesavalaikio atsiskaitymo bei paties ieškovo interesus įsigyti šį žemės sklypą, sujungiant jį su toje vietovėje jo turimais kitais žemės sklypais. Šį savo teiginį teismas grindė VĮ Registrų centro Šiaulių filialo išduota pažyma (b.l. 92).

37Teismų praktikoje taip pat yra nustatyta, kad tuo atveju, kai kreditorius nepareiškia reikalavimo atlyginti nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, o prašo tik netesybų (kurios laikomos iš anksto nustatytais galimais kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio jam nereikia įrodinėti), teismas, manydamas, jog šalių sutartyje nustatytos netesybos yra neprotingai didelės, dėl jų mažinimo sprendžia atsižvelgdamas į konkrečios nagrinėjamos bylos aplinkybes, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, vadovaudamasis savo vidiniu suvokimu, gali pasiūlyti ieškovui pagrįsti prašomų priteisti netesybų dydžio atitiktį protingumo kriterijui ir pateikti įrodymų, kokio dydžio nuostolių jis realiai patyrė (CPK 179 straipsnio 1 dalis), o ieškovas, siekdamas pagrįsti, kad jo prašomos priteisti netesybos yra protingo dydžio, gali pateikti įrodymų, pagrindžiančių jo nuostolius dėl neįvykdytos ar netinkamai įvykdytos prievolės, tačiau teismas neturi teisinio pagrindo reikalauti, jog ieškovas tiksliai įrodytų jo realiai patirtų dėl atsakovo pažeistos sutartinės prievolės nuostolių dydį, nes reikalavimas pareikštas tik dėl netesybų, neprašant nuostolių atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409).

38Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino, jog tokio dydžio delspinigiai buvo nustatyti, atsižvelgiant į sutarties sudarymo metu sparčiai kylančias nekilnojamojo turto kainas, galimus atsakovo nuostolius dėl nesavalaikio atsiskaitymo bei paties ieškovo interesus įsigyti šį žemės sklypą, sujungiant jį su toje vietovėje jo turimais žemės sklypais. Apeliacinės instancijos teismui atsakovas pateikė papildomus įrodymus netesybų dydžiui bei galimiems jo nuostoliams dėl prievolės sumokėti kainą pažeidimo pagrįsti. Atsakovo pateikta UAB „Krivita“ atlikto nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita įrodo, kad žemės sklypo, kuris buvo šios bylos šalių 2004 m. gruodžio 15 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties dalykas, rinkos vertė 2004 m. spalio mėnesį buvo 1 367 000 Lt, 2004 m. gruodžio mėnesį - 1 452 000 Lt, 2005 m. balandžio mėnesį - 2 847 000 Lt, 2005 m. gruodžio mėnesį - 2 989 000 Lt, 2006 m. gruodžio mėnesį - 3 132 000 Lt, 2007 m. gruodžio mėnesį - 3 189 000 Lt. (t. 2, b.l. 8-9, bylos priedas „Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 10-I-275). Atsakovo pateikti įrodymai taip pat įrodo, kad ieškovas, įgijęs žemės sklypą, tačiau už jį dar nepradėjęs atsiskaitymo (nesumokėjęs nei dalies sklypo kainos), inicijavo šio sklypo pertvarkymo procedūrą, kurios metu Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2005 m. vasario 24 d. sprendimu buvo patvirtintas detalusis planas sklypui formuoti ir teritorijos tvarkymo režimams nustatyti, kurį įgyvendinus, ieškovui priklausantys žemės sklypai, esantys Šiaulių miete, Aido g. 16, Aido g. 16 B, Tilžės g. 13 ir Tilžės g. 15A buvo sujungti į vieną žemės sklypą ir suformuotas vienas 16592 kv. m. ploto komercinės paskirties žemės sklypas (t. 1, b.l. 93-103, t. 2 b.l. 26-33, 40-50). Tai reiškia, kad ginčijama sutartimi parduoto žemės sklypo, kaip nekilnojamojo turto vieneto, neliko ir dėl šios aplinkybės atsakovo galimybė pasinaudoti pirkimo-pardavimo sutarties 2.4 punkte nustatyta teise nutraukti sutartį buvo itin apsunkinta arba visai išnyko, nes nutraukus sutartį ir taikant restituciją, atsakovui būtų tekę ginčyti administracinius aktus bei sandorius, kurių pagrindu buvo suformuotas naujas žemės sklypas, naujai suformuoto žemės sklypo registraciją bei šalinti kitas kliūtis restitucijos taikymui, galimai atsiradusias ieškovui įgyvendinant detaliojo plano sprendinius minėtame sklype. Šios aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančiu sutarties 2.2 punktą yra nepagrįstas, o delspinigių dydis nepatvirtina atsakovo nesąžiningumo, nes delspinigiai buvo nustatyti, atsižvelgiant į sutarties sudarymo metu sparčiai kylančias nekilnojamojo turto kainas, galimus atsakovo nuostolius dėl nesavalaikio atsiskaitymo bei paties ieškovo interesus įsigyti šį žemės sklypą, sujungiant jį su toje vietovėje esančiai jam priklausančiais žemės sklypais, tam, kad būtų įgyvendintas jo paties planuojamas investicinis nekilnojamojo turto projektas. Tuo tarpu aplinkybė, kad ieškovas susitarimo dėl netesybų sudaryti neprivalėjo, nepatvirtina atsakovo nesąžiningumo, o tik patvirtina paties ieškovo valią dėl šios sutarties nuostatos įtvirtinimo sutartyje. Nėra pagrindo sutikti ir su trečiojo asmens apeliacinio skundo teiginiu, kad, sudarius susitarimą dėl delspinigių, buvo iš esmės pabloginta AB „Kanapa“ finansinė padėtis, sumažintos jos mokumo galimybės, o atsakovas kreditorių sąskaita nesąžiningai praturtėjo. Pats susitarimas dėl prievolės įvykdymo užtikrinimo ar civilinės atsakomybės už sutartimi prisiimtų pareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą niekaip negali pabloginti nei vienos iš šalių finansinės padėties. Civilinė atsakomybė yra taikoma tik prievolę pažeidus. Nagrinėjamu atveju pats ieškovas, žymiai vėluodamas atsiskaityti už jam parduotą turtą ir nesumokėdamas atsakovui pakankamai didelės pinigų sumos (1,4 mln. Lt), pažeidė savo prievolę, o atsakovas, negalėdamas disponuoti nei jam priklausiusiu parduotu žemės sklypu, kurio rinkos vertė žymiai išaugo, nei šia pinigų suma, patyrė nuostolius. Tokių nuostolių atsiradimo faktą iš dalies patvirtina ir atsakovo pateiktos sutartys dėl akcijų pirkimo-pardavimo, iš kurių matyti, kad galimai dėl nesavalaikio atsiskaitymo už parduotą turtą atsakovui atsirado kliūtis apmokėti įsigytas akcijas, dėl ko atsirado pagrindas sutartį nutraukti (t. 2, b.l. 55-58). Atsižvelgiant į tai, kad esant šalių susitarimui dėl delspinigių, ieškovas, kaip kreditorius, nepareiškęs reikalavimo dėl nuostolių, neprivalo jų įrodinėti, sprendžiant klausimą, ar nustatytos netesybos nėra neprotingai didelės, šie byloje nustatyti faktai paneigia apeliantų teiginius apie aiškiai nepagrįstą netesybų dydį ir atsakovo nesąžiningumą, jas nustatant, tuo labiau, kad, kaip jau minėta, netesybų dydį ir tai, kad tokios netesybos nepažeidžia nei vienos iš šalių teisių ir nesukuria vienai iš šalių palankesnių sąlygų, šalys pačios patvirtino sutartyje. Byloje nėra nustatyta, kad dėl prievolės pažeidimo yra atsakovo kaltės. Taip pat jau minėta, kad byloje nėra jokių duomenų, jog, sudarant sutartį ir tuo pačiu susitariant dėl netesybų, ieškovas buvo nemokus ar tapo nemokus būtent dėl šio susitarimo. Ieškovas šioje byloje teigė, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį jis pasirašė prisijungimo būdu, todėl laisvai susitarti su atsakovu dėl sutarties nuostatų, tarp jų ir nustatančių netesybas, buvę neįmanoma (t. 1, b.l. 72). Tačiau toks ieškovo teiginys jokiais konkrečiais argumentais bei faktiniais duomenimis nėra pagrįstas. Sprendžiant iš ginčo sutarties pobūdžio bei aplinkybės, kad atsakovas yra fizinis asmuo, ir nesant duomenų, kad jis šią sutartį sudarė kaip verslininkas, o taip pat nesant jokių duomenų, kad sutarties projektą ruošė būtent atsakovas ir kad tai buvo tipinė jo paruošta sutartis, nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovas negalėjo laisvai susitarti su atsakovu dėl bet kurios sutarties sąlygos, taigi ir dėl netesybų. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pats ieškovas yra įmonė, užsiimanti nekilnojamojo turto verslu, įgyvendinanti nekilnojamojo turto projektus, todėl jai negalėjo būti nežinoma tokių sutarčių sudarymo praktika, jų specifika ir įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo pasekmės (t. 1, b.l. 66, t. 1, b.l. 43 -50). Ieškovas savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad pirkimo – pardavimo sutarties 2.2 punkto nuostatą jis ginčijo ir viešosios tvarkos bei viešojo intereso aspektu ir dėl šių argumentų teismas nepasisakė. Įstatymuose nepateikiama sąvokos „viešoji tvarka” apibrėžtis. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje ši sąvoka aiškinama kaip apimanti pagrindinius principus, kuriais yra grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2010). Civilinės teisės teorijoje teigiama, kad viešajai tvarkai prieštarauja sandoriai, kurie pažeidžia teisingumo įgyvendinimą, kuris sudaro visuomenės pagrindą. Kaip jau minėta, susitarimas dėl netesybų ir jų dydžio buvo priimtas, šalims sutarus, kad tokios netesybos atitinka protingumo, sąžiningumo, racionalumo bei lygiateisiškumo principus, nepažeidžia nei vienos iš šalių teisių ir nesukuria vienai iš šalių palankesnių sąlygų. Susitarimas priimtas, atsižvelgiant į abiejų šalių interesus laiku įvykdyti sutartinius įsipareigojimus ir gauti viena iš kitos tai, ko jos tikėjosi iš sutarties, o sutarties pažeidimo atvejui šalys iš anksto nustatė galimus būsimus kreditoriaus nuostolius, kurių pastarasis neprivalo įrodinėti, ir tokie nuostoliai iš esmės buvo pagrįsti susiklosčiusia situacija nekilnojamojo turto rinkoje, sutartinių įsipareigojimų mastu bei abiejų šalių teisėtais lūkesčiais, susijusiais su tinkamu, savalaikiu įsipareigojimų vykdymu. Sutartį sudariusios šalys - privatūs asmenys ir duomenų, kad pirkėjas buvo nemokus ir prisiėmė įsipareigojimus, abiem šalims žinant, kad jų negalės įvykdyti laiku ar įvykdęs taps nemokus, byloje nėra. Todėl teigti, kad sutarties 2.2 punktas įtvirtino baudines netesybas, kad susitarimas dėl 1 procento dydžio netesybų yra nepagrįstas ir pažeidė ieškovo ir jo kreditorių interesus, pažeidė esminius teisinės sistemos pricipus ir/ar teisingumo įgyvendinimą, dėl ko prieštarauja viešajai tvarkai bei viešajam interesui, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad sutarties 2.2 punktas nustatė netesybas tuo atveju, jei ieškovas, kaip pirkėjas, pažeis prievolę sutartyje nustatytu terminu atsiskaityti už jam parduotą turtą. Tuo tarpu sutarties 2.4 punktu buvo įtvirtinta pardavėjo teisė reikalauti nuostolių atlyginimo, kai sutartis nutraukiama dėl tos priežasties, kad pirkėjas neįvykdo jos 2.2 punkto reikalavimų (kas reikštų - uždelsęs atsiskaityti už parduotą turtą, pirkėjas (ieškovas) nemoka ir delspinigių). Šiuo atveju ir buvo numatyta abiejų šalių teisė nutraukti sutartį. Tačiau, kaip nustatyta, sutartis nebuvo nutraukta (šia teise nepasinaudojo nei viena iš šalių), o ieškovas, nusipirkęs sklypą ir už jį neatsiskaitęs, pradėjo sklypo, kaip nekilnojamojo daikto, sujungimo procedūras ir, sujungus jį su kitais sklypais, sklypas, kaip atskiras nekilnojamojo daikto vienetas, išnyko. Taigi, pats ieškovas, pažeidęs prievolę, ne tik nenutraukė sutarties, bet ir pats ėmėsi veiksmų, apsunkinusių galimybę nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti restituciją. Todėl pagal sutarties nuostatas, jos 2.4 punkte numatytos teisės reikalauti atlyginti nuostolius, kai sutartis nutraukiama dėl pirkėjo kaltės, atsakovas iš esmės negalėjo įgyvendinti. Todėl pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad, pripažinus negaliojančiu pirkimo-pardavimo sutarties 2.2. punktą, būtų visiškai panaikintos sankcijos ieškovui už sutarties nevykdymą. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismui pripažinus negaliojančiais sutarčių priedus, tačiau nepripažinus negaliojančiais jų pagrindu išduotų vekselių, atsakovas įgyja teisę reikšti savarankiškus ir besąlygiškus reikalavimus vekselio davėjui pagal visus šio išduotus vekselius. Tačiau su tokiais teiginiais nėra pagrindo sutikti. Kaip jau minėta šioje nutartyje, šalių pasirašytus dokumentus, pavadintus priedais prie 2004 m. gruodžio 15 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties, ieškovas šioje byloje ginčijo ne dėl jo valios pasirašyti tokius dokumentus trūkumo, bet dėl jų formos trūkumo (t. 1, b.l. 3). Šį ieškinio reikalavimą pirmosios instancijos teismas patenkino, pripažinęs, kad sutarties priedai sudaryti, nesilaikant notarinės formos. Šių teismo išvadų šalys neginčija ir ši sprendimo dalis iš esmės nėra skundžiama: nors ieškovas savo apeliaciniu skundu ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visa apimtimi, tačiau skundo motyvuose šios sprendimo dalies jis taip pat neginčija. Taigi naikinti šią sprendimo dalį teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo (CPK 320 str.). 2004 m. gruodžio 15 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties 6.1 punktu buvo nustatyta, kad sutarties pakeitimai ir/ar papildymai yra pasirašomi sutarties šalių, patvirtinami notariškai ir sudaro neatskiriamą šios sutarties dalį (t. 1, b.l. 12). Tačiau šalių dokumentų, pavadintų sutarties priedais, turinys leidžia daryti išvadą, kad jais šalys ne pakeitė ar papildė sutartį, o sprendė atsiskaitymo pagal šią sutartį klausimus, pažeidus sutartyje nustatytą atsiskaitymo už parduotą turtą terminą ir šie dokumentai faktiškai yra susitarimai dėl atsiskaitymo pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Susitarimų (priedų Nr. 1, 2, 3, 4, 5) 2 punktuose, kurie faktiškai yra identiški, yra nurodyta, kad šalys susitaria dėl atsiskaitymo ir delspinigių mokėjimo pagal 2004-12-15 nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį. Kitos šių susitarimų sąlygos įrodo, kad kiekvieno susitarimo sudarymo atveju šalys patvirtindavo tuo metu esančią atsakovo įsiskolinimo ir nesumokėtų delspinigių sumą, o kiekvienu sekančiu susitarimu šias sumas tikslindavo, pripažindamos prieš tai surašytą susitarimą negaliojančiu, taip pat ir patvirtindamos, kad negalioja iki tol išduoti vekseliai, kurių mokėjimo terminai pasibaigė. Paskutiniuoju susitarimu, pasirašytu 2009 m. vasario 2 d. ir pavadintu priedu Nr. 5 (t. 1, b.l. 18) šalys susitarė, kad visi prieš tai pasirašyti susitarimai dėl atsiskaitymo ir delspinigių mokėjimo (priedai Nr. 1, 2, 3, 4) neteko galios, taip pat susitarė, kad neteko galios ir prieš tai išduoti paprasti neprotestuotini vekseliai: 2 000 0000 Lt sumai atsiskaityti iki 2005-04-26, 968 000 Lt sumai atsiskaityti iki 2005-10-26, 2006-10-24 vekselis 1 368 000 sumai, 1 335 000 Lt vekselis atsiskaitymui iki 2008-02-01, 2008-12-10 vekselis 1 315 000 Lt sumai. Šio, 2009 m. vasario 2 d. susitarimo 7 punktu susitardamos, kad netenka galios ir 2008 m. gruodžio 10 d. išduotas 1 315 000 Lt vekselis, šalys taip pat susitarė, kad vietoj jo neapmokėtai sumai išduodamas naujas 1 310 000 Lt paprastasis neprotestuotinas vekselis, kurio atsiskaitymo (mokėjimo) terminas - 2009 m. balandžio 1 d. Taigi, šių rašytinių susitarimų, kuriuos pasirašė 2004 m. gruodžio 15 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties šalys, kurios yra ir šios bylos šalys, turinys sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad ieškovui AB „Kanapa“ laiku neįvykdžius sutartimi prisiimtos prievolės, kuri tuo pačiu yra ir esminė sutarties sąlyga, – sutartyje nustatytu terminu nesumokėjus pinigų už parduotą nekilnojamąjį daiktą bei nemokant sutartimi nustatytų netesybų, šalys ne keitė ar pildė sutarties sąlygas, o tarėsi dėl įsiskolinimo padengimo ir netesybų apmokėjimo tvarkos, o vekselius ieškovas išdavė, dengdamas įsiskolinimą, t.y. šiais vertybiniais popieriais apmokėdamas iš pirkimo-pardavimo sutarties kilusią finansinę prievolę. Taigi, vekselių išdavimo pagrindas yra ne minėti šalių susitarimai, o atsakovo finansinė prievolė, kilusi iš pirkimo-pardavimo sutarties. Tai patvirtina ir 2004 m. balandžio 12 d. susitarimo 4 p. turinys (t. 1, b.l. 14). Iš minėtų susitarimų turinio taip pat seka išvada, kad vekselius išdavusi AB „Kanapa“, kaip mokėtojas, juose nurodytu mokėjimo terminu jų pilnai neapmokėjęs, šalims šiuos vekselius pripažinus netekusiais galios, taigi neteiktinais apmokėjimui, likusiai neįvykdytų įsipareigojimų, atsiradusios iš pirkimo-pardavimo sutarties, daliai patvirtinti išduodavo naujus vekselius. Iš to seka išvada, kad mokėtojo AB „Kanapa“ R. B. apmokėjimui išduoti 2005 m. balandžio 14 d. vekseliai 2 000 0000 Lt sumai ir 968 000 Lt sumai, 2006 m. spalio 24 d. vekselis 1 368 000 sumai, 2007 m. gruodžio 18 d. vekselis 1 335 000 Lt sumai ir 2008-12-10 vekselis 1 315 000 Lt sumai yra pakeitę vienas kitą, iš esmės pratęsę mokėtojo pagal minėtus vekselius įsipareigojimo galiojimą, pasibaigus jų mokėjimo terminui, todėl yra negaliojantys ir negali būti pateikti apmokėjimui ir jų pagrindu negali būti pareiškiami reikalavimai, nes vienintelis galiojantis ir mokėtojo AB „Kanapa“ įsipareigojimą patvirtinantis vekselis yra 2009 m. vasario 2 d. išduotas vekselis 1 310 000 Lt sumai, kuris, pagal jame nurodytą mokėjimo datą turėjo būti pateiktas mokėjimui 2009 m. balandžio 1 d. (t. 1, b.l. 24). Tai, kad minėtus vekselius negaliojančiais laiko ir pats vekselio turėtojas šios bylos atsakovas R. B. , patvirtina ir šioje byloje esantis jo kreditorinio reikalavimo, pareikšto AB „Kanapa“ bankroto byloje, nuorašas (t. 1, b.l. 26). Iš šio dokumento matyti, kad apmokėjimui AB „Kanapa“ jis pateikė tik 2009 m. vasario 2 d. išduotą 1 310 000 Lt paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir kreditorinį reikalavimą AB „Kanapa“ grindė tik šiuo vekseliu, teigdamas, kad šis vekselis pakeitė anksčiau išduotą ir neapmokėtą vekselį, bei analogiškai nurodydamas ir apie anksčiau išduotus vekselius. Ši pozicija iš esmės yra pagrįsta įstatymu: pagal ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatą vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas. Esant neprotestuotinam vekseliui, pasibaigus jame nustatytam terminui pateikti jį apmokėti, vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui (ĮPVĮ 55 str. 1 d. 3 p.). Taigi, nepaisant to, kad šalių pasirašytus susitarimus, kuriais jos inter alia susitarė dėl ankstesniųjų vekselių negaliojimo, pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiais dėl jų formos trūkumo, juose išreikšta šalių valia, vėlesni atsakovo veiksmai bei įstatymo nuostatos įrodo, kad ankstesni vekseliai, kuriuos AB „Kanapa“ išdavė atsakovui R. B. iki 2009 m. vasario 2 d., kai buvo išduotas paskutinysis vekselis 1 310 000 Lt sumai, negalioja ir jų pagrindu negali būti pareikšti jokie reikalavimai. Todėl ieškovo teiginys, kad, pripažinus negaliojančiais sutarčių priedus, bet nepripažinus galiojančiais vekselių, atsakovas įgyja teisę į galiojančius vekselius bendrai 8 296 000 Lt sumai, yra nepagrįstas įstatymu ir faktiniais bylos duomenimis. Šioje byloje pareikštu ieškiniu reikalaudamas priteisti iš atsakovo 258 000 Lt, ieškovas teigė, kad jis sumokėjo visą kainą už parduotą daiktą ir 258 000 Lt delspinigių, kad pagal pirkimo pardavimo sutartį jis atsakovui yra sumokėjęs iš viso 1 658 000 Lt, todėl, pripažinus sutarties nuostatą dėl netesybų mokėjimo negaliojančia, išnyksta teisinis pagrindas atsakovui įgyti didesnę pinigų sumą, negu sutartyje nurodyta už nekilnojamąjį daiktą mokėtina kaina (t. 1, b.l. 6). Tai reiškia, kad reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo ieškovas reiškė, laikydamas, kad 258 000 Lt jis sumokėjo kaip delspinigius, nustatytus pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga, kurią jis ginčijo šioje byloje. Jokių duomenų, kad ieškovas būtų pakeitęs pareikštąjį šio reikalavimo pagrindą, byloje nėra. Taigi, netenkinus ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2004 m. gruodžio 15 d. tarp jo ir atsakovo R. B. sudarytos nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties 2.2 punktą, ieškovo reikalavimas tuo pagrindu, kokiu jis buvo pareikštas šioje byloje jo pateiktame ieškinyje, yra atmestas pagrįstai. Savo apeliaciniame skunde trečiasis asmuo V. K. , ginčydamas šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir iš esmės teigdamas, kad ieškovas nepagrįstai praturtėjo fizinių asmenų pajamų mokesčio sąskaita, iš esmės pasisako dėl aplinkybių, kurių pagrindu šis ieškinys nebuvo pareikštas bei kurios pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamos ir negali būti nagrinėjimo dalyku apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 str.). Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 28 straipsnį. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio yra aišku, kad teismas, atsižvelgdamas į pareikštąjį reikalavimo pagrindą, pagrįstai nustatęs, kad ieškovas Šiaulių valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo 254 460 Lt gyventojų pajamų mokesčio, o ne 258 000 Lt delspinigių (kaip buvo teigiama ieškinyje), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatų netaikė ir neaiškino, nes ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo šiomis aplinkybėmis nebuvo grindžiamas. Taigi ir trečiojo asmens apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė apie tai, kad atsakovui buvusi grąžinta 200 000 Lt dydžio mokestinė permoka, kaip nesusijusi su šioje byloje pareikštojo ieškinio pagrindu ir todėl nesanti šios bylos nagrinėjimo dalykas, įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui negali turėti. Ieškovas savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad teismas padarė klaidingą išvadą, jog jis nėra sumokėjęs atsakovui visos sutartyje numatytos nekilnojamojo daikto kainos - 1 400 000 Lt. Pasak ieškovo, teismas turėjo atsižvelgti į jo valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėtas sumas. Išvadą, kad ieškovas AB „Kanapa“ nėra pilnai įvykdęs įsipareigojimo atsakovui sumokėti įsigyto sklypo kainą, pirmosios instancijos teismas padarė, remdamasis byloje pateiktais finansinių dokumentų nuorašais. Iš tiesų, pagal byloje esančių AB „Kanapa“ mokėjimo nurodymų nuorašų duomenis, 2005 m. gegužės 6 d., 2005 m. birželio 16 d. ir 2005 m. birželio 21 d. mokėjimo nurodymais ieškovas atsakovui yra sumokėjęs 1 360 00 Lt, o dokumentuose nurodyta mokėjimo paskirtis - dalinis mokėjimas už žemės sklypą pagal 2004 m. gruodžio 15 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį (t. 1, b.l. 115, 116, 117,130, 131). Kaip dalinį mokėjimą už žemės sklypą teismas taip pat pripažino ir ieškovo 2007 m. gruodžio 18 d. mokėjimo pavedimu Nr. 242 atsakovui sumokėtą 24 090 Lt sumą, nors šiame pavedime nurodyta mokėjimo paskirtis ir nėra aiški (tačiau ginčo dėl to nėra). Byloje taip pat yra duomenys, kad ieškovas atsakovui sumokėjo 19 150 Lt delspinigių (t. 1, b.l. 121, 123). Daugiau duomenų apie tai, kad ieškovas būtų atlikęs mokėjimus, kurių paskirtis - mokėjimas už žemės sklypą ar delspinigiai už mokėjimo termino pažeidimą, byloje nėra. Kaip jau nustatyta šioje nutartyje, savo finansinių įsipareigojimų pagal žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį pagrindu ieškovas atsakovui išdavė vekselį 1 310 000 Lt sumai, kurį pastarasis pateikė apmokėjimui ir kurio pagrindu po to pareiškė finansinį reikalavimą bankroto byloje. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nėra sumokėjęs visos sutartimi nustatytos pinigų sumos, kaip žemės sklypo kainos, yra pagrįsta faktiniais bylos duomenimis. Kaip jau minėta, byloje taip pat yra duomenys, kad ieškovas valstybei mokėjo gyventojų pajamų mokestį. Tačiau nesant šiuo pagrindu pareikšto reikalavimo, aplinkybės, kokiu teisiniu pagrindu šis mokestis buvo mokamas, ar atsakovui buvo gražintas fizinių asmenų pajamų mokestis bei kitos trečiojo asmens apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios šio mokesčio sumokėjimu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir negali turėti įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijas teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė bylos duomenimis pagrįstas išvadas, todėl šioje byloje pareikštą ieškinį atmetė pagrįstai, t.y. bylą iš esmės išnagrinėjo teisingai ir pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra. Atmetus ieškovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus, iš jų atsakovui priteisiamos išlaidos, kurias jis patyrė, apmokėdamas už apeliacinės instancijos teisme dalyvavusio advokato pagalbą (CPK 98 str. 1 d.). Tačiau pagal CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatą, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios proceso teisės normos nuostatas, šios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme trukmę ir bylos sudėtingumą, atsakovo prašymą dėl šių išlaidų tenkina iš dalies. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 236 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

39Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

40Priteisti iš ieškovo bankrutuojančios akcinės bendrovės „Kanapa“ ir trečiojo asmens V. K. po 780 Lt iš kiekvieno išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovui R. B. .

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu atsakovui R. B. kreipėsi ieškovas... 5. 1) pripažinti negaliojančiu 2004 m. gruodžio 15 d. tarp AB „Kanapa“ ir... 6. R. B. sudarytos nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties 2.2 punktą.... 7. 2) pripažinti negaliojančiais 2004 m. gruodžio 15 d. sudarytos nekilnojamojo... 8. 3) pripažinti negaliojančiais AB „Kanapa“ atsakovui R. B. išduotus 6... 9. 4) priteisti iš atsakovo be pagrindo įgytą 258 000 Lt sumą, bylinėjimosi... 10. Ieškinyje nurodė, kad Šiaulių apygardos teismui 2009 m. birželio 10 d.... 11. 2 000 000 Lt, 1 368 000 Lt, 1 335 000 Lt, 1 315 000 Lt ir 1 310 000 Lt sumoms... 12. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 13. Šiaulių apygardos teismas 2010 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį patenkino... 14. Teismas nustatė, kad ieškovas šalių sutartu terminu 2004 m. gruodžio 15 d.... 15. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai... 16. Apeliaciniu skundu ieškovas BAB „Kanapa“ prašo Šiaulių apygardos... 17. Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo V. K. prašo Šiaulių apygardos... 18. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 19. apeliaciniai skundas atmestini, Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d.... 20. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai... 21. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos... 22. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal... 23. Ginčas šioje byloje iš esmės kilo dėl ieškovo išduotų vekselių... 24. Pagal Civilinio kodekso 1.97 straipsnio 1 dalies, 1.101 straipsnio, 1.105... 25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad vekselis,... 26. Nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, trečiasis asmuo V.... 27. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007... 28. Savo ieškinį dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais ieškovas, be kita... 29. Nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovo nesąžiningumą patvirtina šioje... 30. Ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančiu sutarties 2.2 punktą... 31. Iš tiesų, sudarydamos sutartį, jos 2.2 punktu nustatydamos netesybas,... 32. Pagal CK 6.155 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, šalys turi teisę laisvai... 33. Kaip jau minėt, apeliantai teigia, kad sutarties 2.2 punktu nustatytos... 34. Aiškinant netesybų paskirtį suformuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 35. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismas,... 36. Spręsdamas sutartimi šalių nustatytų netesybų dydžio klausimą šioje... 37. Teismų praktikoje taip pat yra nustatyta, kad tuo atveju, kai kreditorius... 38. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino, jog... 39. Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 40. Priteisti iš ieškovo bankrutuojančios akcinės bendrovės „Kanapa“ ir...