Byla 2A-920-230/2015
Dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (pranešėja), Leono Jachimavičiaus, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7337-945/2014 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankas, tretiesiems asmenims L. D., K. D., A. Š. dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti pasibaigusia 2007 m. kovo 21 d. tarp ieškovo ir atsakovės sudarytą laidavimo sutartį, kuria ieškovas laidavo atsakovei už atsakovės su UAB „Timeda“ tos pačios dienos kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad kreditavimo sutartis buvo du kartus 2008 m. kovo 28 d. ir 2008 m. spalio 7 d. keičiama, pratęsiant kredito grąžinimo terminą, padidinant palūkanų maržą bei delspinigių dydį. Ieškovas sutikimo tokiems kreditavimo sutarties pakeitimams nedavė, nesutiko pasirašyti laidavimo sutarties pakeitimo, kurį iniciavo atsakovė. Kiti laiduotojai sutikimą kreditavimo sutarties pakeitimams išreiškė pasirašydami laidavimo sutarčių pakeitimus. Šalių pasirašytoje laidavimo sutartyje buvo numatyta atsakovės pareiga gauti laiduotojo sutikimą esminių kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimui, tarp kurių tiesiogiai įvardintas palūkanų mokėjimas ir kredito grąžinimo terminas. Negavus tokio ieškovo sutikimo, laidavimo sutartis pasibaigė CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu pagrindu. Ieškinyje taip pat akcentuojama, jog atsakovei turi būti taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, privalo būti įvertinta aplinkybė, jog atsakovė savo elgesiu pripažino būtinybę gauti ieškovo sutikimą kreditavimo sutarties pakeitimams (pastaroji aplinkybė užfiksuota atsakovės ieškinio pagrindu Kauno apygardos teisme nagrinėtoje byloje vykusio teismo posėdžio protokole), suvokė, jog ieškovas nesutinka su pakeitimais, todėl sutikdama keisti kreditavimo sutarties sąlygas be ieškovo sutikimo prisiėmė su tuo susijusias pasekmes.

5Atsakovė atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti ir nurodė, kad ieškovas prisiėmė pareigą laiduoti už kreditavimo sutartimi UAB „Timeda“ prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą su visais vėlesniais sutarties pakeitimais. Šią sutarties nuostatą ieškovas nesėkmingai ginčijo Kauno apygardos teismui nagrinėjant civilinę bylą dėl skolos pagal laidavimo sutartis iš ieškovo ir solidarių laiduotojų priteisimo (civilinė byla Nr. 2-154-510/2012). Kreditavimo sutarties pakeitimai nelaikytini nepalankiais ieškovui, kadangi buvo sumažinta kredito suma, be to, atsakovė nereikalauja iš ieškovo palūkanų ar netesybų.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo A. K. valstybei 78,93 Lt teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.

8Teismas nustatė, jog 2007-03-21 laidavimo sutartimi ieškovas įsipareigojo atsakyti kaip solidarus skolininkas, jeigu UAB „Timeda“ neįvykdys savo prievolių pagal kreditavimo sutartį su visais tolimesniais kreditavimo sutarties papildymais ir pakeitimais. Sutarties 3.8 punktu laiduotojas patvirtino, jog jam yra žinomos ir suprantamos kreditavimo sutarties sąlygos su tolimesniais pakeitimais ir papildymais. Sutarties 3.6 punktu šalys susitarė, jog laidavimo sutartis galios iki visiško prievolių pagal kreditavimo sutartį su tolimesniais papildymais ir pakeitimais įvykdymo. Nurodytomis sąlygomis šalys susitarė dėl bendros taisyklės, pagal kurią ieškovas sutiko, kad laidavimas išliktų net ir kreditavimo sutarties pakeitimo be ieškovo pritarimo atveju. Kartu šalys sutartyje numatė ir išimtį iš bendrosios taisyklės, pagal kurią esminių kreditavimo sutarties sąlygų, kokiomis įvardintos kredito panaudojimas, palūkanų mokėjimas, kredito suma, grąžinimo terminai, pakeitimui būtinas laiduotojo sutikimas. Teismas sprendė, kad laidavimo sutarties galiojimas, o kartu ir ja prisiimtų prievolių vykdymas yra susietas su visiško pagrindinės skolininkės prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymu, tuo tarpu ieškovo prievolių pagal laidavimo sutartį tęstinumui ir/ar apimčiai įtakos gali turėti tik toks kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimas, kuriuo be ieškovo sutikimo iš esmės pabloginama jo padėtis. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad prievolės pagal kreditavimo sutartį liko neįvykdytos, todėl ieškovo prievolių atsakovės atžvilgiu modifikavimas tegali būti siejamas su tuo, kad šiai prievolei turėjo esminės reikšmės kreditavimo sutarties pakeitimai. Kaip matyti iš kreditavimo sutarties pakeitimų turinio, 2008 m. kovo 28 d. pakeitimu buvo patikslinta tuo momentu buvusi nepadengta pagrindinės skolos suma – 2 600 000 Lt (vietoj pradinės 3 000 000 Lt sumos), terminas likusiai kredito daliai grąžinti pratęstas nuo 2008 m. kovo 20 d. iki 2008 m. rugsėjo 19 d., taip pat palūkanų marža padidinta nuo 1,4 % iki 1,7 %, 2008 m. spalio 7 d. pakeitimu kredito grąžinimo terminas pratęstas iki 2008 m. lapkričio 11 d., palūkanų marža padidinta iki 2,5 %, delspinigiai už vėlavimą vykdyti finansines prievoles padidinti nuo 0,04 % iki 0,05 %. Vertindamas sutarties sąlygos dėl kredito sumos sumažinimo nuo 3 000 000 Lt iki 2 600 000 Lt reikšmę, teismas akcentavo, jog tokiu būdu tebuvo konstatuota, kokio dydžio pradinio kredito dalis buvo likusi nepadengta. Duomenų, kad keičiant sutartį pagrindinei skolininkei būtų išduotos papildomos lėšos ar kredito suma būtų buvusi padidinta kitų tuo metu egzistavusių finansinių prievolių sąskaita, byloje nebuvo pateikta. Vertindamas sąlygos dėl palūkanų normos pakeitimo reikšmę, teismas atkreipė dėmesį į kelias aplinkybes. Pirma, abiem atvejais kreditavimo sutartis buvo pratęsiama po to, kai kredito grąžinimo terminas jau buvo praleistas, t. y. kai atsakovė buvo įgijusi teisę skaičiuoti delspinigius. Palūkanų normos padidinimas abiem atvejais buvo mažesnis už sutartyje nustatytą delspinigių dydį, dėl ko bendra už atitinkamą laikotarpį skaičiuotinų finansinių prievolių suma buvo mažesnė. Antra, pirmajame kreditavimo sutarties pakeitime buvo įtvirtinta ir keičiant sutartį antrą kartą nepanaikinta sąlyga, jog palūkanų normos padidinimas galios tik tuo atveju, jeigu pagrindinė skolininkė nevykdys prievolės turėti teigiamą kapitalo rodiklį. Šiuo aspektu teismas reikšminga laikė aplinkybę, jog visu sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovei buvo suteikta teisė vienašališkai iki 2 % padidinti palūkanų normą, pagrindinei skolininkei nesilaikant šalių aptartų specialių reikalavimų. Trečia, atsakovė atsisakė laiduotojų atžvilgiu reikalavimo dėl palūkanų ir netesybų priteisimo, apsiribodama reikalavimu dėl pagrindinės skolos priteisimo. Atsakovei atsisakius teisės reikalauti atitinkamų sumų iš laiduotojų, teismas sprendė, jog, nepriklausomai nuo to, kokia pagrindinės skolos suma yra priteista iš laiduotojų, iš jų gali būti išieškoma tik bankroto proceso metu likusi iš pagrindinės skolininkės neišieškota pagrindinės skolos suma (pirmojo etapo kreditorinis reikalavimas). Todėl teismas sprendė, jog palūkanų normos padidinimas neturėjo ir nebeturės jokios faktinės įtakos ieškovo teisių pagal laidavimo sutartį apimčiai. Teismas analogiškai vertino ir kreditavimo sutarties sąlygą dėl kredito grąžinimo termino pakeitimo. Pastarosios sąlygos pakeitimas pagrindinei skolininkei sukūrė vienintelę teisę – papildomą laiko tarpą prievolei, kurios įvykdymo terminas iki sutarčių pakeitimų abiem atvejais buvo pradelstas, įvykdyti. Iš esmės pakeitimu buvo siekiama išspręsti situaciją, susiklosčiusią pagrindinei skolininkei pažeidus kredito grąžinimo terminus. Atsakovė, turėjusi teisę reikalauti iš pagrindinės skolininkės, o kartu ir iš laiduotojų nedelsiant grąžinti kredito sumą, šios teisės atsisakė, suteikdama papildomus terminus prievolei įvykdyti. Toks atsakovės sprendimas negali būti vertinamas, kaip pabloginantis ieškovo padėtį ar sukuriantis jam papildomas prievoles. Nurodytų aplinkybių visumą teismas vertino, kaip pagrindą spręsti, jog ieškovas neįrodė, kad kreditavimo sutarties pakeitimai turėjo faktinę įtaką jo, kaip laiduotojo, teisėms ir pareigoms, dėl ko formalus jo nesutikimas pasirašyti laidavimo sutarties pakeitimus negali būti vertinamas, kaip pagrindas pripažinti ieškovo su atsakove sudarytą laidavimo sutartį pasibaigusia CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti ir ieškovo ieškinį tenkinti. Nurodo, jog teismo priimtas sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai taikė CK 6.87 str. 4 d. ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šio pobūdžio bylose. Skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Kreditavimo sutarties pakeitimai buvo esminiai, kadangi palūkanų marža buvo padidinta nuo 1,4 % iki 2,5 %, kredito grąžinimo terminas pailgintas nuo 2008-03-20 iki 2008-11-11, t. y. daugiau nei 7 mėnesiais (atsižvelgiant į palyginti trumpą pradine kreditavimo sutartimi nustatytą vienerių metų terminą grąžinti kreditą, šis termino pailginimas laikytinas esminiu). Aplinkybę, kad pakeitimai dėl palūkanų ir grąžinimo terminų laikytini esminiais, patvirtina laidavimo sutarties 1.1 punktas, iš kurio matyti, kad kredito panaudojimo, palūkanų mokėjimo, kredito sumos, gražinimo terminų keitimai laikomi esminiais. Tokio pobūdžio pakeitimams šalys suteikė ypatingą reikšmę, nustatydamos reikalavimą, kad keičiant esmines kreditavimo sutarties sąlygas būtų gautas raštiškas laiduotojo sutikimas.
  2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, jog laiduotojo sutikimo formalus nebuvimas nesuteikia pagrindo laidavimo sutartį pripažinti pasibaigusia, yra nepagrįsti. Atsakovės ir apelianto sudarytos laidavimo sutarties 1.1 punktas numatė, jog: „<...> Kreditavimo sutarties esminių sąlygų (kredito panaudojimo, palūkanų mokėjimo, kredito sumos, grąžinimo terminų) papildymai ir pakeitimai daromi tik gavus Laiduotojo raštišką sutikimą“. Iš šalių elgesio po sutarties sudarymo taip pat buvo matyti, kad tiek atsakovė, tiek apeliantas laikė, jog kreditavimo sutarties pakeitimams dėl palūkanų padidinimo ir kredito grąžinimo termino pakeitimo buvo būtinas laiduotojo sutikimas. Pakeistos laidavimo sutartys buvo pasirašytos su kitais laiduotojais, tokiu būdu patvirtinant, kad laiduotojų sutikimas pakeitimams buvo reikalingas. Taigi iš šalių sudarytų susitarimų bei elgesio vykdant sutartį matyti, jog reikalavimas darant kreditavimo sutarties esminius pakeitimus gauti laiduotojo sutikimą buvo ne formalus, bet imperatyvus reikalavimas, kurio nevykdymas sukelia teisines pasekmes – laidavimo pasibaigimą.
  3. Teismas kreditavimo sutarties termino pratęsimą nepagrįstai vertino kaip papildomo termino prievolei vykdyti suteikimą ir šio termino pailginimo nelaikė aplinkybe, padidinančia prievolės neįvykdymo riziką, kadangi kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tokiu atveju turi būti laikoma, kad šalys šią aplinkybę (termino pailginimą) pripažino iš esmės pasunkinančia prievolės vykdymo sąlygas ir atitinkamai padidinančia prievolės neįvykdymo tikimybę. Taigi vien pagrindinės prievolės įvykdymo termino pailginimas savaime padidina laiduotojo atsakomybę. Per ilgesnį terminą, nei numatytas prievolės įvykdymo terminas, skolininko turtinė padėtis gali iš esmės pasikeisti, jis gali tapti nemokus. Taip pat per ilgesnį laiką gali pasikeisti ir paties laiduotojo turtinė padėtis ir galimybės prisiimti papildomą riziką. Abu kartus keičiant kredito grąžinimo terminą, nustatytas kredito grąžinimo terminas jau buvo pasibaigęs. Atsakovė tokiu būdu leido sumažinti pagrindinio skolininko gebėjimą atsiskaityti pagal kreditavimo sutartį.
  4. Teismo sprendimo motyvai, jog apeliantas, kaip UAB „Timeda“ akcininkas, taip pat buvo suinteresuotas pagrindinės prievolės įvykdymo termino pratęsimu ir nebuvo konflikto tarp pagrindinio skolininko ir laiduotojo interesų, yra visiškai nepagrįsti. Juridinio asmens interesai nebūtinai sutampa su jo savininkų (akcininkų), kaip fizinių asmenų, interesais. Juridinis asmuo yra atskiras teisės subjektas, galintis savo vardu įgyti teises ir prisiimti pareigas (CK 2.33 str.). Uždaroji akcinė bendrovė atsako tik savo turtu, o apeliantas, nors ir būdamas UAB „Timeda“ akcininku, buvo laidavęs už UAB „Timeda“ prievolių įvykdymą pagal kreditavimo sutartį savo asmeniniu turtu. Apeliantas nebuvo suinteresuotas, kad bendrovė, nebūdama pajėgi grąžinti kredito, toliau bandytų grąžinti kreditą ir dar labiau didintų skolą.
  5. Šalių susitarimas dėl palūkanų yra esminė kredito sutarties sąlyga ir atsakovė aiškiai suvokė, kad didėjant palūkanoms (t. y. keičiantis kreditavimo sutarties apimčiai), atsakovas turi gauti laiduotojo (apelianto) pritarimą, tačiau teismas, netinkamai aiškindamas laidavimo sutartį, iš esmės iškreipė šalių valią ir turinį, buvo netinkamai nustatyti šalių ketinimai. Tokiu būdu teismas nepagrįstai konstatavo, jog laidavimo sutarties pakeitimas buvo formalus ir tai esą negalėjo lemti laidavimo prievolės pasibaigimo.
  6. Teismo argumentas, kad palūkanų normos padidinimas abiem atvejais buvo mažesnis už sutartyje nustatytą delspinigių dydį, dėl ko bendra už atitinkamą laikotarpį skaičiuotinų finansinių prievolių suma buvo mažesnė, yra nepagrįstas, nes delspinigių ir palūkanų prigimtis ir paskirtis iš esmės skiriasi. Delspinigiai yra netesybų forma, kurių paskirtis – skatinti skolininką įvykdyti prievolę. Tuo tarpu palūkanos yra atlyginimas kreditoriui už paskolintų pinigų naudojimą ir atlieka kompensacinę funkciją (pelno palūkanos). Taigi atsakovas, nesinaudodamas kreditavimo sutartyje numatytais savo teisių gynimo būdais, o pakeisdamas kreditavimo sutarties nuostatas taip, kad ir toliau galėtų kuo daugiau uždirbti iš paskolintų pinigų, elgėsi nesąžiningai, nerūpestingai ir neapdairiai kitų šių santykių subjektų (laiduotojų) atžvilgiu. Be to, palūkanoms (skirtingai nei delspinigiams) taikomas ne 6 mėnesių, o 5 metų senaties terminas. Taigi akivaizdu, kad atsakovė turėjo teisę palūkanų priskaičiuoti žymiai daugiau.
  7. Teismo sprendimas taip pat argumentuojamas tuo, kad 2008-03-28 kreditavimo sutarties pakeitime Nr. 1, Specialiosios dalies 4.8 punkte buvo įtvirtinta sąlyga, jog palūkanų normos padidinimas galios tik tuo atveju, jeigu pagrindinė skolininkė nevykdys prievolės turėti teigiamą kapitalo rodiklį. Pažymėtina, kad sutarties pakeitimo Nr. 1 specialiosios dalies 4.8 punkte įtvirtinta ne palūkanų padidinimo galiojimo sąlyga, o banko įsipareigojimas tam tikromis sąlygomis palūkanas sumažinti iki pradinės palūkanų normos: ,,kredito gavėjui vykdant Specialiosios dalies 4.2.1 punkte numatytą sąlygą, bankas įsipareigoja palūkanų maržą, nurodytą I kredito aprašo 3.2.2 punkte, sumažinti iki 1,4 proc.“. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje nuostatoje nurodyta 4.2.1 punkto sąlyga, numatanti reikalavimą užtikrinti, kad bendrovės kapitalo rodiklis ne vėliau nei nuo 2008-05- 01 būtų teigiamas, taip pat buvo nauja sąlyga. Dėl šios sąlygos laiduotojas taip pat nedavė sutikimo. Sutarties Specialiosios dalies 4.2 punkte nurodyta, kad nenumatyta finansinių įsipareigojimų, kurių kredito gavėjas privalo laikytis. Būtent už tokios apimties pagrindinio skolininko įsipareigojimus laidavo apeliantas. Akivaizdu, kad bet kokios naujos prievolės, didinančios riziką, kad skolininkas jų neįvykdys, padidina laiduotojo atsakomybę. Taigi palūkanų padidinimo sąlyga buvo susieta su papildomus įsipareigojimus pagrindiniam skolininkui numatančia sąlyga – abi šios sąlygos turėtų būti vertinamos, kaip iš esmės pakeičiančios prievolę ir padidinančios laiduotojo atsakomybę.
  8. Teismas nepagrįstai sprendė, kad prievolės pakeitimai nesukėlė faktinių neigiamų pasekmių laiduotojui (apeliantui), nes 2012 metais Kauno apygardos teismo nagrinėtoje c. b. Nr. 2-154-510/2012 atsakovė atsisakė reikalavimo dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo iš laiduotojų. Tačiau šios aplinkybės negali būti vertinamos, kaip reikšmingos nustatant CK 6.87 str. 4 d. taikymo pagrindus. Pažymėtina, kad pagal CK 6.87 str. 4 d. laidavimas pasibaigia, kai <..> iš esmės pasikeičia prievolė <..>. Taigi prievolės pasikeitimo rezultato naudingumas ar nenaudingumas laiduotojui turi būti vertinamas pagal pakeitimų padarymo momentu egzistavusias aplinkybes. Pakeitimų padarymo metu nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinoma, kad atsakovė atsisakys reikalavimų dėl palūkanų ir delspinigių. Tačiau, atsižvelgiant į pakeitimų pobūdį (padidintos palūkanos, pailgintas prievolės terminas), jie buvo nenaudingi laiduotojui. Nustačius, kad pakeitimų padarymo metu (2008-03-28 ir 2008-10-07) egzistavo CK 6.87 str. 4 d. numatyti pagrindai, laidavimas turėtų būti pripažintas pasibaigusiu atitinkamų pakeitimų padarymo metu. Be to, atsakovės reikalaujamos palūkanos yra įtrauktos į UAB „Timeda“ bankroto byloje nutartimi patvirtintą atsakovės kreditorinį reikalavimą.

11Atsakovė AB SEB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu iš apelianto, kaip iš UAB „Timeda“ laiduotojo, solidariai su kitais laiduotojais banko naudai buvo priteista 2 599 999,46 Lt pagrindinės prievolės. Nei palūkanų, nei netesybų priteista nebuvo. Teismas, įvertinęs visumą faktinių aplinkybių, konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad atsakovo A. K. laidavimas baigėsi. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovų A. K., L. D. ir K. D. apeliacinius skundus, nurodė, kad apeliantai nepateikė įrodymų, jog kredito sutarties pratęsimas jiems sukėlė akivaizdžias neigiamas pasekmes. Teismas konstatavo, kad kreditavimo sutarties pratęsimas sudarė pagrindą tik pagerinti skolininkų padėtį. Iš laiduotojų, kaip solidarių skolininkų, priteista ne kas kita, o negrąžinto kredito dalis. Bankas iš laiduotojų gali inicijuoti tik tos pagrindinės skolos dalies išieškojimą, kuri nebuvo išieškota iš pagrindinio skolininko. Apeliantas nepaneigė to, jog jis, kaip laiduotojas, įsipareigojo atsakyti už UAB „Timeda“ prievoles pagal kreditavimo sutartį su visais tolimesniais šioje sutartyje išdėstytais prievolių papildymais ir pakeitimais. Be to, apeliantas konkrečiais faktais nepagrindė ir neįrodė, kad jo, kaip laiduotojo, atsakomybė dėl sutarties pakeitimo padidėjo arba atsirado kitos laiduotojui nepalankios pasekmės.

12IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

14Byloje nustatyta, kad 2007-03-21 laidavimo sutartimi ieškovas įsipareigojo atsakyti kaip solidarus skolininkas, jeigu pagrindinė skolininkė UAB „Timeda“ neįvykdys savo prievolių pagal 2007-03-21 kreditavimo sutartį su visais tolimesniais kreditavimo sutarties papildymais ir pakeitimais (t. 1, b. l. 112–113). Laidavimo sutartimi šalys numatė, kad kreditavimo sutarties esminių sąlygų (kredito panaudojimo, palūkanų mokėjimo, kredito sumos, grąžinimo terminų) papildymai ir pakeitimai daromi tik gavus laiduotojo raštišką sutikimą (laidavimo sutarties 1.1 punktas). Kreditavimo sutartis buvo keičiama 2008-03-28 (t. 1, b. l. 104–109) ir 2008-10-07 (t. 1, b. l. 110–111), jų metu pakeičiant kredito grąžinimo terminus, padidinant palūkanų maržą ir delspinigius. Byloje nėra ginčo, kad ieškovo sutikimas šiems kreditavimo sutarties pakeitimams nebuvo gautas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.87 straipsnio 4 dalimi, nepripažino ieškovo pasirašytos laidavimo sutarties pasibaigusia, kadangi konstatavo, jog ieškovas neįrodė, kad kreditavimo sutarties pakeitimai turėjo įtakos, jo, kaip laiduotojo, teisėms ir pareigoms, su kuo nesutinka ieškovas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė nurodytą teisės normą.

15Dėl laiduotojo sutikimo keisti kreditavimo sutarties sąlygas nebuvimo ir CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo

16Apeliantas ginčija teismo išvadą, jog laiduotojo sutikimo keisti kreditavimo sutarties sąlygas formalus nebuvimas nesuteikia pagrindo laidavimo sutartį pripažinti pasibaigusia, kadangi laidavimo sutarties 1.1 punkte buvo numatyta, kad kreditavimo sutarties esminių sąlygų (kredito panaudojimo, palūkanų mokėjimo, kredito sumos, grąžinimo terminų) papildymai ir pakeitimai daromi tik gavus laiduotojo raštišką sutikimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis kasacinio teismo praktikoje suformuotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir CK 6.87 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimu, sprendė, kad laidavimo sutartis nelaikytina pasibaigusia. Kilus šalių ginčui dėl laidavimo sutarties sąlygų, teismas, remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje ir suformuluotomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, turi nustatyti tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgdamas į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes; be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Miaras” v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Mediashop“ v. LAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-721/2013; kt.). Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis šių reikalavimų, aiškindamas sutarties sąlygas vertino, kad laidavimo sutartimi ieškovas įsipareigojo atsakyti kaip solidarus skolininkas, jeigu pagrindinė skolininkė UAB „Timeda“ neįvykdys savo prievolių pagal 2007-03-21 kreditavimo sutartį su visais tolimesniais kreditavimo sutarties papildymais ir pakeitimais (laidavimo sutarties 1.1 punktas) ir kad sutartis galios iki visiško prievolių pagal nurodytą kreditavimo sutartį su visais tolimesniais jų papildymais ir pakeitimais (laidavimo sutarties 3.6 punktas). Todėl tinkamai aiškindamas šias sutarties nuostatas pagrįstai sprendė, kad šalys laidavimo sutartimi susitarė dėl bendros taisyklės, kad laidavimo sutartis galios iki visiško prievolių pagal kreditavimo sutartį su tolimesniais jų papildymais ir pakeitimais įvykdymo. Kartu apylinkės teismas įvertino ir šalių laidavimo sutartimi numatytą išimtį, kad kreditavimo sutarties esminių sąlygų (kredito panaudojimo, palūkanų mokėjimo, kredito sumos, grąžinimo terminų) papildymai ir pakeitimai daromi tik gavus laiduotojo raštišką sutikimą (laidavimo sutarties 1.1 punktas). Tačiau CK 6.87 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši norma reglamentuoja atvejus, kai prievolė modifikuojama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis prievolėje pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitų aplinkybių, lemiančių laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą. Tai gali būti aplinkybės, susijusios su kreditoriaus, skolininko ar prievolės objekto pasikeitimu, t. y. jo padidėjimu ar sumažėjimu, kainos ir atitinkamai skolos padidėjimu ir pan., taip pat aplinkybės, pasunkinančios prievolės vykdymo sąlygas ir padidinančios prievolės neįvykdymo tikimybę, padidinančios dėl skolininko netinkamo prievolės įvykdymo atsirandančius neigiamus padarinius ir pan., kai tokių aplinkybių sudarant laidavimo sutartį laiduotojas nenumatė ir jų galimų padarinių neprisiėmė. CK 6.87 straipsnio 4 dalies normai taikyti pirmiau nurodytų aplinkybių pasikeitimas turi būti esminis, t. y. jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai turi būti tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis. Nustačius tokias aplinkybes, dėl kurių laiduotojui kyla nepalankių padarinių, galima konstatuoti, kad laiduotojas tokiomis sąlygomis nelaidavo ir nebūtų laidavęs, todėl jo prievolė pripažįstama pasibaigusia, nes neatitinka jo išreikštos valios sudaryti laidavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avižienių projektai“ v. asociacija „Ekologinės statybos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-145/2011; 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. Ž. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-184/2013; 2014 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-310/2014; kt.). Įstatyme neįtvirtinta konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis spręstina apie pasikeitusių aplinkybių esminę įtaką laiduotojo prievolės apimčiai, todėl ši aplinkybė nustatinėtina kiekvienu konkrečiu nagrinėjamu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. Ž. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-184/2013). Ar aplinkybės, sudarančios pagrindą konstatuoti laidavimo pabaigą pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį, egzistuoja, yra fakto klausimas. Taigi CK 6.87 straipsnio 4 daliai taikyti reikia nustatyti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti jų įtaką laiduotojo prievolei, nustatant jų mastą ir pobūdį.

17Todėl pirmosios instancijos teismas, tinkamai išaiškinęs laidavimo sutarties sąlygas ir nustatęs, kad šalys buvo sutarę daryti papildymus ir pakeitimus dėl kredito panaudojimo, palūkanų mokėjimo, kredito sumos, grąžinimo terminų tik gavus laiduotojo raštišką sutikimą (laidavimo sutarties 1.1 punktas), kartu remdamasis suformuota teismų praktika kreditavimo sutarties pakeitimus pagrįstai vertino jų daromos įtakos laiduotojo teisėms ir pareigoms aspektu, t. y. ar tie pakeitimai buvo esminiai ir turėjo neigiamų padarinių laiduotojo atsakomybei. Tik nustačius, kad kreditavimo sutarties pakeitimai buvo esminiai ir tai turėjo įtakos laiduotojo atsakomybei, buvo galima daryti išvadą, jog laiduotojo raštiškas sutikimas buvo būtinas. Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, kad vien formalus laiduotojo sutikimo nebuvimas, keičiant sutartimi šalių numatytas ir kaip esmines įvardintas kreditavimo sąlygas, yra vienintelis ir pakankamas pagrindas pripažinti laidavimo sutartį pasibaigusia, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, remdamasis CK 6.87 straipsnio 4 dalies reikalavimais, vertino kreditavimo sutarties pakeitimus laiduotojui atsirandančių padarinių aspektu.

18Dėl kitoje byloje nustatytų faktų prejudicinės reikšmės

19Pripažinusi nurodytas apylinkės teismo išvadas pagrįstomis, kolegija kartu atkreipia dėmesį į tai, kad Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-154-510/2012 pagal ieškovo AB SEB banko ieškinį atsakovams A. K., R. K., L. D., K. D., A. Š., V. Š., trečiajam asmeniui UAB „Timeda“ dėl skolos priteisimo šios bylos ieškovas A. K. savo atsikirtimus ieškiniui grindė nurodydamas, jog laidavimo sutartis dėl kreditavimo sutarties pakeitimo (delspinigių padidinimo) yra pasibaigusi, tačiau tokius prieštaravimus Kauno apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. galutiniu sprendimu atmetė ir nurodė, kad A. K. įsipareigojo atsakyti už trečiojo asmens prievoles pagal kreditavimo sutartį su visais tolimesniais jos papildymais ir pakeitimais, ir pažymėjo, kad kredito suma sumažėjo, o ieškovas reikalavimo priteisti kitas sumas (išskyrus negrąžintą kreditą) atsisakė (t. 1, b. l. 62–66). Lietuvos apeliacinis teismas, atmetęs atsakovų A. K. ir L. D. bei K. D. apeliacinius skundus, šį sprendimą paliko nepakeistą ir dėl L. D. ir D. apeliacinio skundo, kuris iš esmės taip pat buvo grindžiamas tuo, kad buvo pasibaigęs laidavimas, pasisakė, kad kredito sutarties pratęsimas (keliems mėnesiams) tik pagerino skolininkų padėtį, kadangi kreditoriui neatsirado pagrindo reikalauti netesybų tiek iš pagrindinio skolininko, tiek iš laiduotojų, be to, AB SEB bankas nereikalavo iš atsakovų priteisti nei palūkanų, nei netesybų, todėl teismas nepriteisė didesnės sumos už tą, kurią atsakovai privalėtų sumokėti, jei kredito sutartis ir nebūtų tęsiama (t. 1, b. l. 55–61). Tokiu būdu tarp tų pačių šalių išnagrinėtoje byloje jau yra nustatyti tam tikri prejudicinę reikšmę turintys faktai: 1) kad kredito suma sumažėjo, 2) kredito sutarties pratęsimas (keliems mėnesiams) tik pagerino skolininkų padėtį, kadangi kreditoriui neatsirado pagrindo reikalauti netesybų tiek iš pagrindinio skolininko, tiek iš laiduotojų, 3) kreditorius nereikalavo iš atsakovų priteisti nei palūkanų, nei netesybų.

20Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškindamas nurodytas proceso teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; 2004 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. UAB „Midoja“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-374/2004 ir kt.).

21Kadangi kai kurios su laidavimo pasibaigimu susijusios aplinkybės jau yra nustatytos anksčiau tarp tų pačių šalių išnagrinėtoje byloje ir tos aplinkybės pagal teismų praktikoje suformuotus reikalavimus gali būti pripažinti prejudiciniais faktais, todėl nurodyti 3 jau nustatyti prejudiciniai faktai (kad kredito suma sumažėjo, kad kredito sutarties pratęsimas (keliems mėnesiams) tik pagerino skolininkų padėtį, kadangi neatsirado pagrindo reikalauti netesybų tiek iš pagrindinio skolininko, tiek iš laiduotojų ir kad kreditorius nereikalavo iš atsakovų priteisti nei palūkanų, nei netesybų) iš naujo neįrodinėtini.

22Dėl palūkanų dydžio pakeitimo

23Kadangi anksčiau išnagrinėtoje byloje nebuvo sprendžiamas laidavimo sutarties pasibaigimas tuo pagrindu, kad kreditavimo sutarties pakeitimais buvo padidinta palūkanų norma, todėl šis pakeitimas pagrįstai teismo buvo vertintas laiduotojo atsakomybės padidėjimo ar jos nepadidėjimo aspektu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad palūkanų normos padidinimas neturėjo ir nebeturės jokios faktinės įtakos ieškovo teisių ir pareigų pagal laidavimo sutartį apimčiai, kadangi: 1) palūkanų normos padidinimas buvo mažesnis už sutartyje nustatytą delspinigių dydį, dėl ko kreditoriui pratęsus kreditavimo sutartį bendra už atitinkamą laikotarpį skaičiuotinų finansinių prievolių suma buvo mažesnė; 2) pirmajame sutarties pakeitime įtvirtinta ir vėliau nepanaikinta sąlyga, jog palūkanų normos padidinimas galios tik tuo atveju, jeigu pagrindinė skolininkė nevykdys prievolės turėti teigiamą kapitalo rodiklį; 3) atsakovė atsisakė reikalavimo laiduotojų atžvilgiu dėl palūkanų ir netesybų priteisimo, apsiribodama tik reikalavimu priteisti pagrindinę skolą. Ieškovas ginčija visas šias aplinkybes, kuriomis remdamasis apylinkės teismas sprendė, jog laiduotojo atsakomybė, padidinus palūkanų normą, faktiškai nepadidėjo. Kaip nurodyta, jau yra nustatytas prejudicinę reikšmę šioje byloje turintis faktas, kad kreditorius nereikalauja iš atsakovų priteisti nei palūkanų, nei netesybų, t. y. tokiu atveju palūkanų normos padidinimas nesukelia esminių laiduotojų atsakomybės pokyčių ir neigiamų padarinių laiduotojams. Apelianto nuomone, tai nėra reikšmingos aplinkybės CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų taikymo aspektu, kadangi taikant šią normą svarbu nustatyti, ar iš esmės pasikeičia prievolė, todėl prievolės pasikeitimo naudingumas ar nenaudingumas turi būti vertinamas pagal pakeitimų metu egzistavusias aplinkybes. Tačiau, kaip remiantis suformuota teismų praktika nustatyta, laidavimo pasibaigimo sąlygos yra dvi: 1) laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimas iš esmės ir 2) prievolės iš esmės pasikeitimo rezultatas yra nepalankus laiduotojui. Kreditorės atsisakymas palūkanų ir delspinigių šiuo atveju patvirtina, kad palūkanų normos padidinimas neturės neigiamų padarinių ieškovo, kaip laiduotojo, atsakomybei. Tai, kad ši aplinkybė atsirado ne kreditavimo sutarties pakeitimų metu, bet vėliau nepaneigia nustatytos aplinkybės, kad laiduotojo atsakomybė nepadidėja ir jam neatsiranda neigiamos pasekmės. Kreditorei atsisakius kreditavimo sutarties pakeitimus dėl palūkanų normos pakeitimo taikyti laiduotojų atžvilgiu, laiduotojui šis pakeitimas nesukelia atsakomybę didinančių pasekmių, o laiduotojo prievolė nepadidėja, kas iš esmės atitinka CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus reikalavimus dėl laidavimo pasibaigimo priklausomybės nuo laiduotojo atsakomybės padidėjimo. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad kreditorės (AB SEB bankas) atsisakymas nuo reikalavimų priteisti iš laiduotojų palūkanas, delspinigius ir baudą yra teismo priimtas ir byla šioje dalyje nutraukta Kauno apygardos teismui 2012 m. rugsėjo 20 d. priėmus galutinį sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-154-510/2012, kuris yra įsiteisėjęs (t. 1, b. l. 44–50, 62–66), todėl pakartotinis tokio reikalavimo laiduotojams pareiškimas yra negalimas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 293 straipsnio 3 punktas).

24Pirmosios instancijos teismo argumentas, jog vertinant laiduotojų atsakomybės pasikeitimą buvo atsižvelgta į tai, kad palūkanų padidinimas abiem kreditavimo sutarties pakeitimo atvejais buvo mažesnis už sutartyje numatytą delspinigių dydį, kuriuos būtų tekę mokėti, jei kredito grąžinimo terminas nebūtų pratęstas, yra pagrįstas kreditavimo sutarties nuostatomis. Todėl teismas nustatęs šią aplinkybę, pagrįstai sprendė, kad net ir padidinus palūkanų normą bendra finansinių prievolių pagal kreditavimo sutartį suma ir atlikus jos pakeitimus nepadidėjo. Apelianto argumentai apie skirtingą palūkanų ir delspinigių pobūdį, skirtingą jų paskirtį neturi esminės reikšmės, kadangi šiuo atveju laiduotojų atsakomybės apimtį lemia ne prievolių pobūdis ar jų paskirtis, bet vykdytinų prievolių apimtis, o ji laiduotojams, įvertinus atliktus kreditavimo sutarties pakeitimus, nepadidėjo, juolab, kad kreditorė nereiškia reikalavimų laiduotojams dėl palūkanų ir delspinigių bei baudų priteisimo.

25Kolegija taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, kad 2008 m. kovo 28 d. kreditavimo sutarties pakeitimu palūkanų maržos padidinimas iki 1,7 buvo sąlyginis, kuris pagal šio sutarties pakeitimo Specialiosios dalies 4.8 punktą priklausė nuo pagrindinės skolininkės (UAB „Timeda“) 4.2.1 punkte numatyto įsipareigojimo nuo 2008-05-01 išlaikyti kapitalo rodiklį teigiamą (t. 1, b. l 106–108). Apeliantas teigia, kad ši sąlyga šiuo atveju buvo siejama su banko įsipareigojimu sumažinti palūkanų maržą iki 1,4 proc. ir tai nebuvo palūkanų padidinimo galiojimo sąlyga, tačiau tai iš esmės atitinka pirmosios instancijos teismo išvadą, nes, jei pagrindinei skolininkei laikantis teigiamo kapitalo sąlygos reiktų sumažinti palūkanų maržą iki nurodyto dydžio (iki kreditavimo sutartimi numatytos palūkanų maržos t. 1, b. l. 104), tai reiškia, kad pakeitimu numatytas palūkanų maržos padidinimas taip pat priklausė nuo šio rodiklio. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad kreditavimo sutartimi, t. y. dar nepasirašius šio sutartis pakeitimų, buvo numatytas išankstinis susitarimas dėl banko teisės taikyti 2 procentiniais punktais didesnes palūkanas, kredito gavėjui laiku ar netinkamai vykdant įsipareigojimus.

26Dėl kredito grąžinimo termino prailginimo

27Pirmosios instancijos teismas šį kredito sutarties sąlygų pakeitimą vertino, kaip nepabloginantį ieškovo (laiduotojo) padėties ir nesukuriantį jam papildomų prievolių. Teismo nuomone, kadangi abiem sutarties pakeitimų atvejais įvykdymo terminas buvo pradelstas, todėl terminų pratęsimu buvo sudarytos sąlygos prievolę įvykdyti suteikiant papildomus terminus. Apeliantas su tokia išvada nesutinka, kadangi pagrindinės prievolės įvykdymo prailginimas pagal kasacinio teismo praktiką savaime padidina laiduotojo atsakomybę, nes skolininko turtinė padėtis per tą laikotarpį gali pablogėti arba jis gali tapti net nemokus, taip pat gali pasikeisti ir paties laiduotojo turtinė padėtis ir galimybės. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2014, kuria remiasi ieškovas, buvo kitos faktinės aplinkybės, kadangi pastarojoje byloje ginčas buvo kilęs dėl suteiktos kredito linijos ir pagal sutarties sąlygas kredito linijos suma (verslo finansavimo suma) turėjo būti grąžinti iki nustatytų terminų, kartu atimant teisę toliau naudotis kredito linija, tačiau byloje buvo nustatyta, kad buvo naudojamasi kredito linijos sąskaita, nors pagal kredito sutarties sąlygas tai buvo draudžiama. Todėl tokios faktinės bylos aplinkybės suteikė kasaciniam teismui pagrindą traktuoti termino prailginimą, kaip pažeidžiantį laiduotojo teises, nes naudojantis kredito linija iš esmės buvo didinami įsipareigojimai. Nagrinėjamoje byloje termino grąžinti kreditą prailginimas nepadidino laiduotojo atsakomybės, o atvirkščiai, kredito gavėjui suteikė papildomą galimybę įvykdyti šį įsipareigojimą. Įrodymų, kad grąžinimo termino pratęsimas būtų kaip nors įtakojęs laiduotojo atsakomybės padidėjimą, t. y. dėl termino pratęsimo būtų padidėjusi negrąžinto kredito dalis, byloje nėra pateikta (CPK 178 straipsnis). Beje, tai jau yra konstatavęs ir Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėtoje byloje pagal AB SEB bankas ieškinį laiduotojams (tame tarpe ir šios bylos ieškovui) 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje. Šioje byloje buvo konstatuota, kad kreditavimo sutarties pratęsimas sudarė pagrindą tik pagerinti skolininkų padėtį, kadangi kreditorei neatsirado pagrindo reikalauti netesybų tiek iš pagrindinio skolininko, tiek iš laiduotojų.

28Pirmosios instancijos teismas, vertindamas termino grąžinti kreditą pratęsimo įtaką laiduotojo atsakomybei, pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad ieškovas buvo pagrindinės skolininkės akcininkas, todėl faktiškai buvo suinteresuotas, kad kredito grąžinimo terminas būtų pratęstas ir būtų sudarytos galimybės vystyti bendrovės veiklą bei išvengti bankroto. Todėl pagrįstai sprendė, kad šis kreditavimo sutarties pakeitimas atitiko laiduotojo, kaip pagrindinės skolininkės akcininko, interesus. Apeliacinio skundo argumentai dėl juridinio asmens, kaip atskiro teisės subjekto, bei skirtingo juridinio asmens ir akcininko, kaip fizinio asmens, teisių ir pareigų teisinio reglamentavimo nepaneigia nurodytų teismo išvadų dėl interesų sutapimo ir akcininkų atsakomybės organizuojant juridinio asmens (šiuo atveju uždarosios akcinės bendrovės „Timeda“) veiklą. Šiuo požiūriu pažymėtina, kad ir Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėtoje byloje pagal AB SEB bankas ieškinį laiduotojams taip pat yra konstatavęs, kad jie glaudžiai buvo susiję su bendrove, todėl iš bendrovės veiklos galėjo gauti tiesioginę naudą.

29Apeliacinio skundo argumentų analizė rodo, kad jie neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1dalies 1 punktas).

30Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

31Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti pasibaigusia... 5. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti ir nurodė, kad... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kauno apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė,... 8. Teismas nustatė, jog 2007-03-21 laidavimo sutartimi ieškovas įsipareigojo... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 10. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio... 11. Atsakovė AB SEB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti,... 12. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 14. Byloje nustatyta, kad 2007-03-21 laidavimo sutartimi ieškovas įsipareigojo... 15. Dėl laiduotojo sutikimo keisti kreditavimo sutarties sąlygas nebuvimo ir CK... 16. Apeliantas ginčija teismo išvadą, jog laiduotojo sutikimo keisti kreditavimo... 17. Todėl pirmosios instancijos teismas, tinkamai išaiškinęs laidavimo... 18. Dėl kitoje byloje nustatytų faktų prejudicinės reikšmės ... 19. Pripažinusi nurodytas apylinkės teismo išvadas pagrįstomis, kolegija kartu... 20. Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų... 21. Kadangi kai kurios su laidavimo pasibaigimu susijusios aplinkybės jau yra... 22. Dėl palūkanų dydžio pakeitimo ... 23. Kadangi anksčiau išnagrinėtoje byloje nebuvo sprendžiamas laidavimo... 24. Pirmosios instancijos teismo argumentas, jog vertinant laiduotojų atsakomybės... 25. Kolegija taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, kad... 26. Dėl kredito grąžinimo termino prailginimo ... 27. Pirmosios instancijos teismas šį kredito sutarties sąlygų pakeitimą... 28. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas termino grąžinti kreditą... 29. Apeliacinio skundo argumentų analizė rodo, kad jie neteikia pagrindo... 30. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1... 31. Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą....