Byla 2A-624-881/2017
Dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,

2viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. G. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5-880/2016 pagal ieškovo ūkininko A. K. ieškinį atsakovui V. G. dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

  1. Ieškovas A. K. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. G. 20 638,51 Eur už patirtus nuostolius, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. sausio 26 d. Širvintų rajono apylinkės teisme buvo priimta nutartis dėl pareiškėjo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Širvintų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – VMVT) reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, priverstinai paimti iš atsakovo bandos Nr. ( - ), 44 galvijus: 26 registruotus individualiai ir 18 neregistruotų galvijų (galvijų skaičius gali būti koreguojamas paėmimo metu) ir perduoti juos laikinai globoti ūkinių gyvūnų laikytojui ieškovui. Širvintų rajono apylinkės teisme 2015 m. vasario 4 d. buvo priimtas sprendimas leisti priverstinai paimti iš atsakovo bandos Nr. ( - ), 44 galvijus: 26 registruotus individualiai ir 18 neregistruotų galvijų (galvijų skaičius gali būti koreguojamas paėmimo metu) ir perduoti juos laikinai globoti ūkinių gyvūnų laikytojui ieškovui, suteikiant ieškovui teisę šiuos galvijus valdyti, naudotis jais ir disponuoti, prireikus juos parduoti, perduodant atsakovui gautą už galvijų pardavimą pinigų sumą, atskaičius galvijų globėjo turėtas galvijų išlaikymo išlaidas. Šis sprendimas buvo apskųstas, todėl įsiteisėjo tik 2015 m. gruodžio 23 d. 2015 m. sausio 30 d. iš atsakovo priverstinai buvo paimti 29 galvijai (21 registruoti ir 8 neregistruoti). Nuo šio momento ieškovas savo lėšomis išlaikė ir globojo atsakovui priklausančius galvijus, dėl ko nuolat patyrė vis didėjančius nuostolius. Tik atmetus atsakovo apeliacinį skundą ieškovas įgijo teisę globojamus atsakovo galvijus valdyti, naudotis jais ir disponuoti bei prireikus juos parduoti. 2015 m. sausio 14 d. ir 2016 m. sausio 20 d. ieškovas pardavė globojamus galvijus ir už juos gavo 6 924,62 Eur. Nuo 2015 m. sausio 30 d. iki 2016 m. sausio 14 d. ieškovas iš viso patyrė 48 201,64 Eur išlaidų, susijusių su galvijų šėrimu, priežiūra, laikymu, veterinarinėmis paslaugomis ir kt. Atėmus už galvijų pardavimą gautas pinigines lėšas, ieškovo nuostoliai yra 41277,02 Eur. Atsižvelgdamas į CK 1.5 straipsnyje numatytus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, taip pat į sunkią atsakovo finansinę padėtį, ieškovas sutinka prisiimti dalį, t. y. 50 proc., patirtų nuostolių savo rizikai, todėl mažina iš atsakovo reikalaujamų atlyginti nuostolių dydį nuo 41 277,02 Eur iki 20 638,51 Eur.
  2. Atsakovas V. G. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Teigė, kad savo veiksmais ieškovui žalos nepadarė, atsakovo ir ieškovo nesaistė jokie sutartiniai įsipareigojimai dėl paimtų gyvulių išlaikymo. Gyvuliai buvo paimti priverstine tvarka, vykdant teismo nutartį, ieškovas gyvulių išlaikymo prievolę prisiėmė geranoriškai, ką patvirtina 2015 m. sausio 6 d. sutikimas, duotas trečiajam asmeniui. Atsakovas jokių įsipareigojimų dėl gyvulių išlaikymo niekam nedavė. Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas taip pat nenumato, kad už paimtų gyvulių išlaikymą savininkas privalėtų kam nors mokėti. Tam, kad ieškinys galėtų būti patenkintas, nėra įstatyme nustatytų sąlygų – atsakovo kaltės ir neteisėtų veiksmų. Sprendžiant klausimą, ar atlyginti žalą ieškovui, turi būti atsižvelgiama į aplinkybes ne iki gyvulių paėmimo, bet į aplinkybes po gyvulių paėmimo, ir nustatyti, ar atsakovas neteisėtai turėjo įtakos tam, kad ieškovui atsirastų nuostolių. Atsakovas niekaip nelėmė nuostolių atsiradimo.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Širvintų rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 18 106,09 Eur nuostolių atlyginimui, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 542,86 Eur žyminio mokesčio.
  2. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju šalių nesieja jokie civiliniai sutartiniai santykiai, todėl išlaidų kompensavimo klausimas spręstinas taikant deliktinės atsakomybės institutą. Deliktinė atsakomybė atsiranda, jeigu nustatomos keturios būtinosios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė. Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str. 1 d.). Rūpestingumo pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (CK 6.263 str. 2 d.).
  3. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatyta, kad atsakovas netinkamai rūpindamasis galvijais pažeidė Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 6 straipsnio, 4 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 2 dalies nuostatas. Taigi, netinkama gyvūnų priežiūra lėmė tai, kad gyvūnai buvo perduoti kitam gyvūnų laikytojui – ieškovui A. K., kuriam susidarė papildomos išlaidos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – gyvūnų nepriežiūros. Tai reiškia, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovui atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Žalos atsiradimo faktas yra akivaizdus.
  4. Taigi, anot teismo, visuma išdėstytų aplinkybių sudaro pagrindą vertinti, kad yra nustatytos visos būtinos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė.
  5. Teismas nurodė, kad ieškovas teismui pateikė buhalterinius dokumentus, kad už galvijų transportavimą sumokėjo 950 Eur, už šienainio rulonus sumokėjo 6 706,16 Eur, už vaistus ir papildomus maisto pašarus sumokėjo 557,40 Eur, už nugaišusios karvės sunaikinimą ir jos skrodimą sumokėjo 126,91 Eur. Be to, ieškinyje ir teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad didžioji dalis pašarų buvo jo paties, todėl pateikti tai patvirtinančius įrodymus jis negali, tačiau nurodė, kad galvijų šėrimas vienai dienai jam kainavo 117,27 Eur, kuriuos sudaro 84 Eur už 3 rulonus šienainio, 12,27 Eur už vieną ruloną šieno, 5,23 Eur už pusę rulono šiaudų, 15,77 Eur už 100 kg grūdų. Be to, ieškovas turėjo išlaidų elektrai, kurui, kuris buvo naudojamas technikai, skirtai atvežti pašarus, išvežti mėšlą ir pan., t. y. apie 3,33 Eur dienai. Taigi, vienai dienai galvijų pašaras, elektros ir kuro išlaidos sudaro 120,60 Eur. Šios sumos neginčija ir atsakovas, todėl ji, anot teismo, laikytina pagrįsta.
  6. Atsakovas skaičiuodamas galvijams išlaikyti patirtą žalą nurodo, kad ji sudaro 42 089,40 Eur (120,6 Eur x 349 dienos). Tačiau teismas sprendė, jog ši suma yra per didelė, nes visuotinai žinoma aplinkybė (CPK 182 str. 1 p.), kad Lietuvoje ganiavos laikotarpis trunka apie 155 dienas, todėl galvijai šį laikotarpį turėjo būti ganomi pievoje ir jiems šienainis ir šienas neturėjo būti šeriamas, todėl atitinkamai žala už pašarus, elektrą ir kurą mažintina minėtu laikotarpiu, t. y. iki 23 396,40 Eur (120,6 x 194 dienos), ši suma nelaikytina per didele, beveik pusė jos įrodo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, o likusi dalis priteisiama vadovaujantis sąžiningumo ir protingumo principais, nes byloje nėra ginčo, kad ieškovas nešėrė galvijų, o įrodymų apie savo pašarų naudojimą jis pateikti negali.
  7. Taip pat teismas nurodė priteisiantis ieškovui iš atsakovo 950 Eur transporto išlaidų, 557,40 Eur už vaistus ir papildomus maisto pašarus ir 126,91 Eur už nugaišusios karvės sunaikinimą ir jos skrodimą, nes šios išlaidos susiję su galvijų laikymu, buvo būtinos ir yra įrodytos rašytiniais įrodymais.
  8. Taigi teismas sprendė, kad ieškovui iš atsakovo priteisiama 25 030,71 Eur (23 396,40 Eur + 950 Eur + 557,40 Eur + 126,91 Eur). Iš šios sumos atimami pardavus gyvulius gauti 6 924,62 Eur, todėl galutinė ieškovui iš atsakovo priteisiama suma sudaro 18 106,09 Eur. Teismas nurodė, kad analogišką praktiką formuoja ir Vilniaus apygardos teismas (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1763-104/2015, 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-4376-553/2015 ir kt.).
  9. Teismas pažymėjo, kad atsakovas galėjo ženkliai sumažinti ieškovo patirtus nuostolius, tačiau jis nesutiko galvijų parduoti, skundė teismo sprendimą, kol sprendimas įsiteisėjo praėjo beveik metai, ir tik jam įsiteisėjus ieškovas galėjo parduoti galvijus ir sustabdyti nuostolių didėjimą.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Atsakovas V. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba, pripažinus, kad teismas neteisėtai taikė deliktinę atsakomybę, sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Teismas išėjo už ieškinio ribų. Ieškovo patikslintas ieškinys buvo pareikštas 20 638,51 Eur sumai, o teismas pripažino priteistiną 25 030,71 Eur sumą, kurios dalis net nebuvo apmokestinta žyminiu mokesčiu; be to, apskritai teismas sprendė tarsi ieškinys būtų pareikštas ne 20 638,51 Eur sumai, o 41 277,02 Eur sumai, nes ieškinį teismas mažino atsižvelgdamas būtent į 41 277,02 Eur sumą, o ne į ieškovo ieškinyje nurodytą 20 638,51 Eur sumą. Taigi teismas sprendė bylą ne pagal ieškovo suformuluotą reikalavimą, o pagal reikalavimą, kurio ieškovas buvo atsisakęs. Tuo teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies imperatyvą.
    2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad deliktinei atsakomybei atsirasti nebuvo pagrindų – atsakovo kaltės, priežastinio ryšio tarp turėtų ieškovo išlaidų ir atsakovo įtakos šių išlaidų atsiradimui, taip pat atsakovo neteisėtų veiksmų išlaidoms atsirasti. Nuo to momento, kai gyvuliai buvo paimti ieškovo globon, gyvulių išlaikymo prievolė atiteko pačiam ieškovui, nes jis pats savo pareiškime trečiajam asmeniui sutiko juos išlaikyti. Taigi šiuo atveju ieškovą sieja prievoliniai santykiai su trečiuoju asmeniu, kuris teikė prašymą teismui paimti iš apelianto gyvulius ir juos perduoti ieškovui, ir apeliantas neprivalo kompensuoti ieškovo turėtų išlaidų. Gyvulių išlaikymo klausimą turėtų spręsti ieškovas ir trečiasis asmuo.
    3. Ieškovas pripažino, kad laiko didelę nuosavų gyvulių bandą, todėl privalėjo leistinais ir tinkamais įrodymais pagrįsti, kokias sumas mokėjo už pašarų įsigijimą, transporto samdymą, ir kokios sumos atiteko tik paimtų 28 galvijų išlaikymui. Apelianto atstovas pateikė teismui prašymą, kad ieškovas pateiktų įrodymus apie mokėjimus už įsigytus pašarus, transportą gyvuliams atsivežti, banko sąskaitos išrašą apie atliktus mokėjimus, tačiau nors teismas šį apelianto prašymą tenkino, ieškovas tokių duomenų nepateikė. Tais dokumentais, kuriuos į bylą pateikė ieškovas, negalima buvo vadovautis, pavyzdžiui, 2015 m. sausio 30 d. pirkimo-pardavimo kvito serija A Nr. 1490667 950 Eur sumai už transportą išrašyta A. J., tačiau iš apelianto paimtus galvijus pervežė Š. K., kuris jokio ryšio su A. J. neturėjo. Taigi nurodytas kvitas neįrodo 950 Eur sumokėjimo už gyvulių pervežimą fakto. Be to, 2015 m. vasario 2 d. sąskaitoje faktūroje pardavėjas R. K. P. už šienainių rulonus nurodo 7 250,88 Lt sumą, o kvite apie grynųjų pinigų mokėjimą nurodoma 2 100 Lt; V. P. 2015 m. vasario 17 d. sąskaitoje faktūroje nurodoma 4 996,75 Lt, o kvite apie grynųjų pinigų gavimą nurodyta tik 1 447 Lt. Dokumentai apie gautas sumas už S. A. parduotus galvijus nebuvo pateikti, yra tik PVM sąskaita faktūra, kuri pinigų mokėjimo neįrodo. Teismas nesigilino, kiek faktiškai buvo mokėta ir ar tikrai mokėta. Teismas netenkino apelianto atstovo prašymo, kad ieškovas pateiktų savo bankinės sąskaitos išrašą. Taigi teismas sprendė bylą be įrodymų, kuriuos ieškovas privalėjo pateikti. PVM sąskaitos faktūros nėra mokėjimo dokumentai, o tik pagrindas mokėjimui atlikti; kvitai taip pat nėra tinkami ir leistini įrodymai įrodinėjant piniginius atsiskaitymus.
    4. Teismas nesprendė, kuo konkrečiai pasireiškė apelianto kaltė dėl ieškovo turėtų išlaidų; ar nemažintina priteistina suma, atsižvelgiant į apelianto turtinę padėtį, nes apeliantas gyvena žemiau skurdo ribos, gauna tik 130,92 Eur pensiją.
  2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
    1. Apelianto kaltės pagrindas buvo Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 6 straipsnio, 4 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimas. Teismas, remdamasis įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais ir byloje esančiais įrodymais, tinkamai įvertino, kad deliktinei apelianto atsakomybei atsirasti yra visi CK numatyti pagrindai, o rūpestingumo pareigos pažeidimas yra susijęs su CK 6.236 straipsnio 2 dalyje nustatyta žalos atlyginimo prievole. Be to, teismas vadovavosi analogiška praktika bylose, susijusiose su gyvūnų gerovės pažeidimais ir nuostolių atlyginimu, taikyta aukštesnių teismų.
    2. Teismas objektyviai įvertino ieškovo pateiktus įrodymus, susijusius su patirtais nuostoliais. Apelianto veiksmai skundžiant visus trečiojo asmens ir ieškovo veiksmus, taip pat teismų sprendimus ir nutartis bei atsisakymas sudaryti su ieškovu taikos sutartį lėmė ieškovo patirtų nuostolių ženklų padidėjimą. Trečiojo asmens nuomone, ir šis apeliacinis skundas yra atsakovo siekis piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis užvilkinti padarytos žalos atlyginimo procesą.
    3. Apeliantas pateikia iš esmės tuos pačius motyvus ir argumentus, kurie jau buvo nurodyti jo atsiliepime ir įvertinti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nenurodydamas argumentų ir motyvų, dėl kurių, jo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas galėtų būti pripažintas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Apeliacinis skundas netenkinamas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
  2. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 4 dalies pagrindu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 15 d.) priverstinai paimtų gyvūnų savininko pareigos atlyginti šių gyvūnų laikinos globos išlaidas.
  3. Pirmosios instancijos teismas byloje kilusį ginčą sprendė pagal deliktinės civilinės atsakomybės normas. Apeliantas su tuo nesutinka ir tvirtina, kad pareigos kompensuoti ieškovo išlaidas, patirtas globojant iš apelianto paimtus gyvūnus, neturi. Anot apelianto, prievoliniai santykiai yra susiklostę tarp ieškovo ir trečiojo asmens, teikusio teismui prašymą paimti iš apelianto gyvūnus ir perduoti juos ieškovo globon, todėl būtent jie turėtų spręsti gyvūnų išlaikymo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus (kuriais jis neigia savo pareigą atlyginti gyvūnų išlaikymo išlaidas) atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.
  4. Byloje nustatyta, kad apeliantas netinkamai rūpinosi laikytais gyvūnais, tuo pažeidė Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 6 straipsnio, 4 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl teismo sprendimu gyvūnai (galvijai) iš apelianto buvo priverstinai paimti ir perduoti laikinai globoti ieškovui. Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimu iš apelianto paimti gyvūnai perduoti laikinai globoti ieškovui, suteikiant šiam teisę šiuos gyvūnus (galvijus) valdyti, naudotis jais ir disponuoti, prireikus juos parduoti, perduodant apeliantui gautą už galvijų pardavimą pinigų sumą, atskaičius turėtas galvijų išlaikymo išlaidas; taip pat apeliantui leista atsiimti galvijus (dalį galvijų) iš ieškovo, gavus Širvintų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos raštą apie apelianto ūkinių gyvūnų laikymo vietos atitiktį teisės aktų reikalavimams.
  5. Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismo sprendimu tarp šalių susiklostę santykiai pagal savo prigimtį yra artimiausi Civilinio kodekso (toliau – CK) 6 knygos IV dalies XLII skyriuje reglamentuojamiems pasaugoms teisiniams santykiams – teismo sprendimu iš apelianto paimti gyvūnai buvo perduoti laikinai globoti ieškovui, o apeliantui suteikta teisė, įvykdžius tam tikras sąlygas, juos iš ieškovo atsiimti.
  6. CK 6.850 straipsnyje nustatyta, kad sutartinius pasaugos santykius reglamentuojančios teisės normos (CK 6.830 – 6.849 str.) taikomos ir pasaugos prievolėms, kurios atsiranda pagal įstatymą, jeigu įstatymas nenustato ko kita. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, gyvūnai iš apelianto buvo priverstinai paimti ir perduoti laikinai globoti ieškovui Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 4 dalies pagrindu, todėl teismas konstatuoja, kad remiantis CK 6.841 straipsniu, apeliantui atsirado pareiga atlyginti ieškovui šio turėtas gyvūnų saugojimo (išlaikymo) išlaidas. Teismas atkreipia dėmesį, kad tokia apelianto prievolė netiesiogiai buvo numatyta ir minėtame teismo sprendime, suteikiant ieškovui teisę iš apeliantui perduotinų sumų, gautų už gyvūnų pardavimą, atskaityti turėtas gyvūnų išlaikymo išlaidas, be to, nuo 2015 m. liepos 15 d. įsigaliojusioje Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies redakcijoje tokia gyvūnų savininko pareiga įtvirtinta eksplicitiškai.
  7. Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nors pirmosios instancijos teismas tarp ginčo šalių susiklosčiusius santykius netinkamai kvalifikavo deliktinės civilinės atsakomybės santykiais, tačiau konstatuodamas apelianto prievolę atlyginti ieškovui gyvūnų išlaikymo išlaidas priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą.
  8. Teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio reikalavimų ribas, t. y. priteisė ieškovui iš apelianto daugiau, nei ieškovas prašė, arba priteisė tai, ko ieškovas nebuvo prašęs (CPK 265 str. 2 d.).
  9. Byloje patikslintu ieškiniu ieškovas prašė priteisti iš apelianto 20 638,51 Eur gyvūnų išlaikymo išlaidomos atlyginti; teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovui iš apelianto 18 106,09 Eur sumą. Tai, kad teismas, spręsdamas ieškovo turėtų išlaidų dydžio klausimą, be kita ko, analizavo ieškovo nurodytą 48 201,64 Eur sumą (atskaičius už galvijų pardavimą gautą sumą, išeina 41 274,02 Eur), nėra pagrindas teigti, kad teismas peržengė ieškinio reikalavimų ribas, nes pastarąją sumą teismas vertino kaip vieną iš ieškovo nurodytų ieškinio faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių, o ne ieškiniu reikalaujamą priteisti sumą.
  10. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovo pateiktus ginčo išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus ir įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.
  11. Kaip matyti iš bylos medžiagos (konkrečiai, dėl tų išlaidų, kurias priteisė teismas), ieškovas, priešingai nei teigia apeliantas, pateikė ne tik jam išrašytas PVM sąskaitas faktūras, bet ir jų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus: fiskalinius kvitus (jų kopijas), kasos pajamų orderio kvitus (jų kopijas) ir banko sąskaitos išrašo kopiją (b. l. 24-26, 28, 30-33, 38-42). Ieškovo patirtos transporto išlaidos patvirtintos Prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitu, kuris, pagal nustatytą teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 379 patvirtintų Prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvito FR0508 formos pildymo taisyklių 21 p.), yra išrašomas pinigų gavimo momentu, todėl savaime patvirtina pinigų sumokėjimo faktą.
  12. Apelianto argumentą, kad 2015 m. sausio 30 d. paslaugų pirkimo-pardavimo kvitas neįrodo suteiktų transporto paslaugų fakto, teismas atmeta kaip nepagrįstą, nes įrodymų, patvirtinančių, kad galvijus, kaip teigia apeliantas, pervežė Š. K., kuris neturėjo jokio ryšio su kvitą išrašiusiu A. J., apeliantas nepateikė (CPK 178 str.).
  13. Apelianto nurodomi neatitikimai tarp 2015 m. vasario 2 d. bei 2015 m. vasario 17 d. sąskaitose faktūrose nurodytų sumų ir sumų, nurodytų kasos pajamų orderio kvituose, teismo vertinimu, yra techninė klaida, neturinti įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. 2015 m. vasario 2 d. sąskaita faktūra išrašyta 7 250,88 Lt ir atitinkamai 2 100 Eur sumai, o 2015 m. vasario 17 d. sąskaita faktūra – 4 996,75 Lt / 1 447,16 Eur sumai. Taigi kasos pajamų orderio kvituose nurodytos sumos 2 100 ir 1 447,16 atitinka minėtose sąskaitose faktūrose nurodytas sumas, tik juose neteisingai nurodyta valiuta – litai vietoje eurų.
  14. Nors apeliantas teigia, kad ieškovas privalėjo tinkamais įrodymais pagrįsti, kokios išlaidų sumos atiteko būtent iš apelianto paimtų galvijų išlaikymui (nes ieškovas taip pat laiko didelę nuosavų galvijų bandą), iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino, kokia yra vienos dienos galvijų išlaikymo suma (120,60 Eur), be to, pažymėjo, kad šios sumos neginčijo ir atsakovas (apeliantas). Įrodymų, kad byloje nustatytas iš apelianto paimtų gyvūnų išlaikymui tenkantis išlaidų dydis būtų nepagrįstas, apeliantas nepateikė ir kartu su apeliaciniu skundu. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad minėtos išlaidos byloje nustatytos netinkamai. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip ne kartą yra nurodęs kasacinis teismas, įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką, ir nei pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą, nei susiformavusią teismų praktiką, nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; kt.).
  15. Apeliantas taip pat akcentuoja, kad ieškovas nepateikė dokumentų apie sumas, gautas už S. A. parduotus galvijus (pateikė tik PVM sąskaitas faktūras). Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamo ginčo kontekste tokie dokumentai neturi esminės teisinės reikšmės, nes nurodytų sumų ieškovas neprašė priteisti iš apelianto, o tik jų dydžiu sumažino apeliantui pareikštą reikalavimą. Spręsti, kad šios sumos neatitinka tikrovės, esant išrašytoms PVM sąskaitoms faktūroms (t. y. teisės aktuose numatytiems apskaitos dokumentams), teismas neturi pagrindo.
  16. Apelianto argumentą, kad teismas turėjo spręsti prašomos priteisti sumos sumažinimo klausimą atsižvelgiant į apelianto turtinę padėtį, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą, nes tokia galimybė yra numatyta tik civilinės atsakomybės taikymo atveju (CK 6.251 str. 2 d.), tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip minėta, tarp šalių civilinės atsakomybės santykiai nekilo. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK numatyta galimybė, atsižvelgiant į abiejų šalių turtinę padėtį ar kitas svarbias aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti. Tokie byloje dalyvaujančių asmenų prašymai yra nagrinėjami CPK 284 straipsnyje nustatyta tvarka.
  17. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad naikinti skundžiamą teismo sprendimą atsakovo apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
  18. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.

12Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai