Byla I-48-168/2014
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Sušinskienė, dalyvaujant pareiškėjoms A. U., M. R., pareiškėjų atstovui advokato padėjėjui G. R., atsakovės Vilniaus miesto savavaldybės administracijos atstovui P. G., trečiojo suinteresuotojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei I. Z., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. U. ir M. R. skundą atsakovei Vilniaus miesto savavaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

2Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

3Pareiškėjos A. U. ir M. R. (toliau – ir pareiškėjos) 2013-01-11 kreipėsi į teismą su skundu (t. 1, b. l. 1-9), kuri vėliau tikslino 2013-01-29 (t.1, b. l. 63-71) ir 2014-02-24 (t. 5, b. l. 182-192) prašydamos priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovė) 402 582,40 Lt turtinės ir 120 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas.

4Paaiškino, kad jos yra D. T., T. T. sūnaus, dukterys. Pagal archyvo pažymėjimą Nr. T- XXX-T Vilniaus miesto savivaldybės 1939-1940 metų archyvinio fondo Vilniaus žemės ūkio plotų 1939 m. sąraše įrašytas T. T., turėjęs 5 ha žemės N. kaime. S. T., jų motina, dar 1991-10-29 kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjos prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė 1995-12-29 ir 1996-01-25, išreiškė pageidavimą žemę gauti natūra. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra visi dokumentai, patvirtinantys giminystės ryšius su buvusiu žemės savininku T. T.. Nuosavybės teisė į nuosavybės teisių atkūrimą buvo pradėta realizuoti galiojant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5 str. „Nuosavybės teisės į miestų žemę atstatymo sąlygos ir tvarka“ 1996-04-02 redakcijai: ,Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims nuosavybės teisė į žemę, šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atstatoma šia tvarka: 1) asmenims, norintiems susigrąžinti turėtą žemės ūkio paskirties žemę ekvivalentine natūra, ji suteikiama kaimo vietovėje iš laisvos valstybinio žemės fondo žemės šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka; 2) kitiems asmenims, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn (išskyrus Neringos miestą) kiekvienam pretendentui jo naudojamą mieste žemės sklypą, pagal tai vietovei parengtus teritorinio planavimo dokumentus nenumatytą panaudoti miesto ūkio ar visuomenės poreikiams bei individualiai statybai, arba suteikiant neatlygintinai nuosavybėn kiekvienam pretendentui naują žemės sklypą individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, arba šių asmenų pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus). Miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (Kultūrinių vietovių sąrašą), neatlygintinai suteikiami nuosavybėn naudojami žemės sklypai tik asmenims, kuriems šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai“.

5Nurodo, kad maksimalus naujo žemės sklypo plotas Vilniuje negalėjo būti didesnis kaip 0,2 ha. Tik po Konstitucinio Teismo 2001-04-02 nutarimo, numačiusio laisvos (neužstatytos) žemės miestuose grąžinimą savininkams, atsirado galimybė reikalauti grąžinti natūra visą buvusių savininkų valdytą žemę.

6Dalis T. T. nuosavybėje buvusios žemės yra laisva, neužstatyta, jai nėra išreikštas aiškus visuomenės poreikis, nėra jokių kliūčių ir apribojimų šią žemę pareiškėjoms grąžinti natūra. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius savo raštais yra ne kartą patvirtinęs, jog T. T. žemės sklypų ribos yra aiškios, jog abejonių dėl T. T. nuosavybėje buvusių žemės naudmenų išdėstymo nėra. Nuosavybės teisių atkūrimas yra užsitęsęs dėl vienintelės priežasties – neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų, atiduodant ginčo žemę kitiems asmenims – G. K., M. C. ir A. Z..

7G. K. ir M. C. 1992 m. Vilniaus miesto žemėtvarkos tarnybai pateikė prašymus pirkti žemę N. g. 35 Vilniuje. Vilniaus miesto valdyba 2000-09-07 sprendimu Nr. XXXXV „Dėl privačių namų valdų (N. g. 35, A. g. 54) ribų nustatymo V. seniūnijoje“ nustatė N. g. 35 privačios namų valdos 3166 kv. m. faktiškai naudojamo žemės sklypo ribas. Šis Vilniaus miesto valdybos sprendimas sudarė prielaidas G. K. ir M. C. nusipirkti dalį žemės, į kurią nuosavybės teisių atkūrimo siekė pareiškėjos. Matydamos, kad jų teisė atkurti nuosavybės teises į tėvo turėtą žemę gali būti pažeistos, kreipėsi į teismą, prašydamos panaikinti Vilniaus miesto valdybos 2000-09-07 sprendimo Nr. XXXXV „Dėl privačių namų valdų (N. g. 35, A. g. 54) ribų nustatymo V. seniūnijoje“ dalį – dėl 1496 kv. m. žemės sklypo priskyrimo namų valdai N. g. 35. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2003-12-11 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-193-10/03 ieškinį patenkino - panaikino Vilniaus miesto valdybos 2000-09-07 sprendimą Nr. XXXXV dalyje dėl 1496 kv.m. žemės priskyrimo namų valdai. Teismas konstatavo, jog minėtasis sprendimas yra neteisėtas – pažeidžiantis imperatyvius įstatymų reikalavimus bei pretendenčių į nuosavybės teisių atkūrimą teisėtus interesus.

8Vilniaus miesto savivaldybė taip pat yra priėmusi ir kitą neteisėtą aktą, kuris pareiškėjoms užkirto kelią atgauti suformuotą žemės sklypą. Vilniaus miesto valdyba 2000-08-31 sprendimu Nr. XXXX patvirtino A. Z. priklausančios N. g. 27, Vilniuje, namų valdos 7400 kv.m. žemės sklypo ribas. Šio sprendimo pagrindu buvo sustabdytos visos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros - dėl 2000-08-31 Vilniaus miesto valdyboje priimto sprendimo Nr. XXXX nebuvo sugrąžintas, parengtame detaliajame plane (Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-09-11 aktu Nr. XXX patvirtintame) numatytas žemės sklypas. Kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos šį neteisėtą Vilniaus miesto valdybos sprendimą panaikinti. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundą atmetė, tačiau Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2002-11-04 sprendimu administracinėje byloje Nr. A7-731-02 apeliacinį skundą patenkino ir panaikino Vilniaus m. valdybos 2000-08-31 sprendimo Nr. XXXXV, kuriuo patvirtintos A. Z. priklausančio N. g. 27, Vilniuje, namų valdos žemės sklypo ribos, dalį, sumažinant paskirtą žemės sklypą 1716 kv. m. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas minėtame sprendime konstatavo: „Pagal Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str., nuosavybės teisės į žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatyta) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 str. priskirtą valstybės išperkamai žemei. Be to, nurodomos sąlygos, kurioms esant galimas grąžintinos žemės ploto mažinimas iki 1 ha. Šio ginčo nagrinėjimo teisme metu įsigaliojo Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr.1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimai, kuriais Tvarkos 106 p. įtvirtinta nuostata dėl miesto žemės grąžinimo buvusių rėžinių kaimų teritorijose - žemės sklypai nekartografuojami toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, čia nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius; laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai turėtajam žemės plotui. N. kaimas, kaip matyti iš planų, turi rėžinio kaimo požymius, todėl paminėtos taisyklės turės būti taikomos atkuriant nuosavybės teises į žemę visiems pretendentams. Šios aplinkybės leidžia pripažinti, kad pareiškėjos turi teisę ginti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą į žemę N. kaimo 13 sklypo istorinėse ribose kaip būsimos bendrasavininkės nuo bet kokio pažeidimo, dėl kurio žemė (jos dalis) nurodytoje vietoje neteisėtai netenka laisvos (neužstatytos) žemės teisinio statuso, nes nesant apibrėžtų T. T. žemės paveldėtojams tekusių ir iki nacionalizacijos valdytų žemės sklypų ribų žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui gali būti formuojami visos istorinės žemėvaldos ribose.“

9Taip pat nurodo, kad teisminiai ginčai su Vilniaus miesto savivaldybės administracija, G. K. ir M. C., prasidėję 2000 m., pasibaigė tik 2012m. Vykstant teisminiams ginčams su Vilniaus miesto savivaldybės administracija G. K., M. C. bei A. Z., pasikeitė įstatymas, reglamentuojantis nuosavybės teisių atkūrimą. Pagal šiuo metu galiojantį įstatymą, toje miesto teritorijoje, kurioje buvo rėžinė sistema, laisva (neužstatyta) žemė grąžinama natūra pretendentams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise.

10Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai patvirtina, jog pareiškėjų teisė į nuosavybės teisių atkūrimą buvo pradėta realizuoti galiojant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5 straipsnio 1996-04-02 redakcijai. Byloje nėra duomenų, paneigiančių pareiškėjų teisę gauti žemės sklypą, ar kad nuosavybės teisių atstatymo procesas nutrūko dėl jų veiksmų ar valios. Teismo sprendimai patvirtina faktą, jog pareiškėjos buvo suinteresuotos atgauti natūra žemės sklypą, kurio savininku buvo jų senelis, reiškė reikalavimus panaikinti viešo administravimo organų priimtus aktus, kuriais ginčo žemė buvo suteikta M. C., G. K. ir A. Z.. Nacionalinės žemės tarnybos 2011-08-17 rašte teigiama, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010-04-09 įsakymu Nr. 30- XXX patvirtino natūra grąžinamą 4625 kv. m. žemės sklypo buvusiame N. rėžiniame kaime planą ir pateikė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, taigi, neginčijama, kad detaliuoju planu suplanuotas sklypas yra skirtas nuosavybės teisių atkūrimui. Teigia, kad kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, grąžinant natūra 2106 kv. m. žemės, kurios planas patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-04-09 įsakymu Nr. 30-XXX. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012-03-09 sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2012-11-22 sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-2620/2012 apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas pažymėjo, jog jos turi teisę kreiptis dėl patirtos žalos atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka.

11Pažymi, kad tuo metu, kol vyko teisminiai ginčai su Vilniaus miesto savivaldybe, G. K., M. C. ir A. Z. dėl neteisėtų administracinių aktų panaikinimo, pasikeitė įstatymai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punktas. Šiuo metu ginčo žemė, priklausiusi T. T., priskirta rėžinio kaimo teritorijai, todėl pagal galiojančius įstatymus bus grąžinta pareiškėjoms bendrosios dalinės nuosavybės teise su kitais rėžinio kaimo pretendentais. Tokiu būdu pareiškėjos prarado galimybę atgauti jų seneliui priklausiusią visą laisvą žemę natūra ir gaus tik nedidelę dalį to, ką būtų gavusios, jei atsakovė nebūtų priėmusi neteisėtų administracinių aktų, sudariusių kliūtis pareiškėjoms atgauti natūra visą laisvą T. T. priklausiusią žemę tuo metu, kai teisės aktai tokią galimybę suteikė. Dėl neteisėtų atsakovės veiksmų – neteisėtų administracinių aktų priėmimo – pareiškėjoms yra padaryta turtinė ir neturtinė žala.

12Remiasi civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nuostatomis dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijos kaltės, atlyginimo ir nurodo, kad atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė priimant neteisėtus administracinius aktus, o būtent Vilniaus miesto valdybos 2000-09-07 sprendimą Nr. XXXXV „Dėl privačių namų valdų (N. g. 35, A. g. 54) ribų nustatymo V. seniūnijoje“, kuriuo M. C. ir G. K. buvo sudaryta galimybė nusipirkti žemę, į kurią nuosavybės teisių atkūrimo natūra siekė pareiškėjos. Šis administracinis aktas pripažintas negaliojančiu įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003-12-11 sprendimu. Atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė priimant ir kitą neteisėtą administracinį aktą – Vilniaus miesto valdybos 2000-08-31 sprendimą Nr. XXXXV, kuriuo A. Z. buvo suformuotas 7400 kv.m. žemės sklypas. Šis sprendimas dalyje, kuria A. Z. sklypas kerta pareiškėjoms suprojektuoto sklypo ribą, panaikintas įsiteisėjusiu Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2002-11-04 sprendimu. Nepaisant to, kad jų motinos S. T. ir jų pačių prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateikti prieš daugiau nei dvidešimt metų, nuosavybės teisių atkūrimo klausimas iki šiol yra neišspręstas.

13Atkreipia dėmesį, kad atsakovė bylose dėl aukščiau nurodytų administracinių aktų panaikinimo palaikė pareiškėjoms priešingų šalių poziciją, t. y. tęsė neteisėtus veiksmus. Akcentuoja, kad pareiškėjų galimybė atgauti ginčo žemę natūra buvo reali: buvo parengti teritorijų planavimo dokumentai, pagal kuriuos ginčo sklypas turėjo būti suformuotas. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 1999-02-5-10 raštu Vilniaus miesto savivaldybei nurodė, kad pareiškėjoms gali būti perduoti neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai. Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos 37 p. nauji žemės sklypai suteikiami piliečiams jų turėtoje žemės vietoje, kai šie sklypai toje vietoje yra numatyti detaliajame plane. Vilniaus apskrities valdytojo administracija 1996-10-03 raštu Nr. 12-R-XXX-XXX Vilniaus miesto merui prašė nustatyti formuojamų žemės sklypų ribas, plotą ir kitas sąlygas. Vėliau buvo parengtas detalusis planas, kuriame buvo pažymėti pareiškėjoms turimi perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypai. Tačiau atsakovei priėmus 2000-09-07 sprendimą Nr. XXXXV ir 2000-08-31 sprendimą Nr. XXXX nuosavybės teisių atkūrimo mums procesas buvo sustabdytas.

14Dėl turinės žalos paaiškina, kad kaip nurodyta teismo ekspertizės akte: Vilniaus miesto valdybos 2000-08-31 sprendimu prie privačios namų valdos N. g. 27, Vilniuje, priskirto 1716 kv. m. žemės sklypo, miesto plano ištraukoje pažymėto skaičiais 1-2-3-4-5 (t.y. žemės dalies, kuri joms būtų grąžinta natūra), rinkos vertė 2003-01-01 siekė 223 000 Lt; Vilniaus miesto valdybos 2000-09-07 sprendimu prie privačios namų valdos N. g. 35, Vilniuje, priskirto 1496 kv. m. žemės sklypo, miesto plano ištraukoje pažymėto skaičiais 5-6-7-8, rinkos vertė 2003-01-01 siekė 195 000 Lt. Taigi, tuo atveju, jei atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą (t.y. neatlikusi neteisėtų veiksmų), paminėti 0,3212 ha bendro ploto žemės sklypai (kurių bendra vertė 2003-01-01 buvo 418 000 Lt) pareiškėjoms būtų buvę grąžinti natūra.

15Tuo atveju, jei atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros šiuo metu jau būtų baigtos, grąžinant pareiškėjoms senelio valdytą žemę natūra. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų prarado galimybę visą laisvą senelio žemę atgauti natūra.

16Taip pat pažymi, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos 2013-10-30 sprendimų „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamoje vietovėje pilietėms A. U. ir M. R.“ (Nr. 49S-XXX ir Nr. 49S-XXX) 4 punkte įtvirtinta: „nuosavybės teisės į pilietei tenkančią žemės valdos dalį - 0,4203 ha žemės - bus atkurtos vėliau“. Taigi, šiais sprendimais Nacionalinė žemės tarnyba įsipareigojo ateityje atkurti pareiškėjoms nuosavybės teises į bendrai tenkančią 0,8406 ha žemės dalį. Šiuo metu nuosavybės teisės į pareiškėjoms tenkantį buvusio savininko D. T. valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti atkurtos vieninteliu būdu - išmokant piniginę kompensaciją, kurios dydis nustatomas, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-24 nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (2002-10-21 redakcija) 3 punktu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos nuostatomis. Kadangi buvusio savininko D. T. valdyta žemė yra Vilniaus mieste, valstybės už šią žemę mokėtinos kompensacijos dydis yra 48 000 Lt už 1 ha (Metodikos 4.2 ir 6.1.1. punktai). Iki šiol valstybė nėra atkūrusi nuosavybės teisių į 0,8406 ha buvusio savininko valdytos žemės, todėl pareiškėjos gali pretenduoti į 40 348,80 Lt piniginę kompensaciją (t.y. po 20 174,4 Lt kiekviena). Nesant galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra į 0,3212 ha bendro ploto žemės sklypus (įvertintus teismo ekspertizės akte), nuosavybės teisės į šią žemę gali būti atkurtos vieninteliu būdu – paskiriant už ją 15 417,6 Lt kompensaciją. Todėl dėl neteisėtų atsakovės veiksmų patyrė 402 582,4 Lt (418 000 Lt - 15 417,6 Lt) turtinę žalą.

17Dėl neturtinės žalos paaiškino, kad atsakovės aukščiau nurodytais veiksmais ir neveikimu buvo padaryta ir 120 000 Lt neturtinė žala. Remiasi CK 6.250 str. nuostatomis, Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimu, kuriame pasisakyta dėl moralinės žalos ir dvasinės skriaudos, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl neturtinės žalos nustatymo, ir nurodo, kad dėl to, jog pareiškėjoms užkirstas kelias atgauti natūra senelio turėtą žemę, jos patyrė ir tebepatiria neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą. Teisėti lūkesčiai atgauti šią žemę natūra yra sužlugdyti - akivaizdu, jog visos ginčo žemės natūra nebeatgaus. Daugiau nei 10 metų trukęs bylinėjimasis pareiškėjas išvargino, prarado pasitikėjimą valdžios institucijomis, valstybe. Dvasiniai nepatogumai yra ne trumpalaikiai ir ne menkaverčiai. Rašytinių įrodymų, patvirtinančių patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pateikti negali, kadangi tai yra nematerialūs dalykai. Neturtinės žalos dydis nustatytas atsižvelgiant į besitęsiantį ir ilgai trunkantį pažeidimo pobūdį, ilgalaikes pasekmes.

18Dėl priežastinio ryšio, remiantis CK 6.247 str. nuostatomis paaiškino, jog yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus (ir neveikimą), neveikė taip, kaip pagal įstatymą šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, yra padaryta žala (turtinė ir neturtinė), tarp kurios ir atsakovės veiksmų (ir neveikimo) yra priežastinis ryšys, t. y. yra visos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Tokios pat pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje. Norint konstatuoti esant priežastinį ryšį, pakanka nustatyti, jog atsakingo asmens elgesys yra, nors ir ne vienintelė, bet pakankama žalos atsiradimo priežastis. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, taigi padaryta žala nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėtų veiksmų, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę. Pareiškėjų nuomone, visos nagrinėjamoje byloje nurodytos faktinės aplinkybės neginčijamai patvirtina faktą, jog atsakovės neteisėti veiksmai tiesiogiai lėmė žalos atsiradimą. Tuo atveju, jei atsakovė nebūtų priėmusį šiame skunde nurodytais teismų sprendimais panaikintų administracinių aktų, pareiškėjos šią dieną galėtų savo nuožiūra disponuoti ypač didelės vertės žemės sklypu. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, pareiškėjos šios galimybės neteko, todėl akivaizdu, kad atsakovė privalo atlyginti visą dėl to atsiradusią žalą.

19Taip pat pažymi, jog detalusis planas, kuriam išduota Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-09-11 teritorijų planavimo dokumento patikrinimo išvada, patvirtina realią galimybę natūra atkurti D. T. N. kaime valdytą žemę. Vilniaus apskrities viršininkas patvirtino, kad prašomas išreikalauti detalusis planas buvo parengtas tinkamai - pagal šiuos sprendinius pareiškėjoms buvo suformuoti sklypai, nuosavybės teisių atkūrimui. Detalaus planavimo procedūra nebuvo užbaigta tik dėl to, kad atsakovė nepateikė šio plano svarstyti Vilniaus miesto tarybai. Kaip jau minėta, tą tiesiogiai sąlygojo atsakovės priimti neteisėti sprendimai.

20Iš Vilniaus miesto 3-ajame apylinkės teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-193-10/03 medžiagos matyti, kiek pastangų turėjo įdėti pareiškėjos tam, kad būtų panaikinti jų teises pažeidžiantys atsakovės neteisėti sprendimai, ir kaip aršiai atsakovė šiuos sprendimus gynė, tokiu būdu tik dar labiau didindama pareiškėjų patiriamą žalą. Tikėtina, jog tuo atveju, jei atsakovė iš karto būtų pripažinusi savo sprendimų neteisėtumą, pareiškėjos būtų patyrusios daug mažesnę žalą arba netgi apskritai jos nepatyrusios. Be to, šioje byloje esantys duomenys patvirtina, kad tuo metu egzistavo visos sąlygos atkurti pareiškėjoms nuosavybės teises natūra arba suteikiant joms kitą sklypą toje pačioje teritorijoje.

21Pareiškėjos ir jų atstovas advokato padėjėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti. Papildomai nurodė, kad ieškinio senaties terminas šiuo atveju netaikytinas, nes nors pareiškėjos apie jų pažeistas teise sužinojo 2000 metais, kai buvo priimti Vilniaus miesto valdybos 2000-08-31 ir 2000-09-07 sprendimai, dėl kurių neteisėtumo buvo inicijuoti teismų sprendimai, tačiau pareiškėjos visą laiką iki 2012-03-09 VAAT sprendimo tikėjosi, jog nuosavybės teisės į tėvo turėtą žemę bus atkurtos ją grąžinant natūra ir tik 2012-11-22 LVAT nutartimi pareiškėjoms nurodžius, kad jos gali kreiptis dėl žalos atlyginimo, jos pasinaudojo šia teise, kuri šiuo metu yra vienintelis būdas apginti savo teises. Šiuo metu pareiškėjos gali gauti tik piniginę kompensaciją už žemę, kuria galėjo gauti natūra, o jos dydis neatitinka to objekto vertės, kurią pareiškėjos būtų gavusios, jei būtų atkurtos jų teisės.

22Atsakovė Vilniaus miesto savavaldybės administracija atsiliepimuose į pareiškėjų skundą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą bei keliamiems reikalavimams taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą bei tuo pagrindu atmesti (t. 4, b. l. 145-153, t. 6, b. l. 4-13).

23Dėl praleisto senaties termino paaiškino, kad byloje yra taikytinas CK 1.125 str. 8 d. įtvirtintas 3 metų ieškinio senaties terminas, nes ginčai dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimų, kurie buvo pripažinti iš dalies negaliojančiais baigėsi 2003 metais. Pareiškėjos jau 2003 metais žinojo apie tariamai pažeistas jų teises, nes Vilniaus miesto valdybos sprendimai buvo pripažinti iš dalies negaliojančiais Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003-12-11 sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002-11-04 sprendimu. Pareiškėjos jokių pretenzijų dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimų, kurie iš dalies buvo pripažinti negaliojančiais, nereiškė daugiau kaip 10 metų. Pareiškėjos nesielgė pagal pakankamai apdairaus ir rūpestingo asmens kriterijus, žinodamos apie tariamą savo teisių pažeidimą neatliko jokių veiksmų dėl tarimai savo pažeistų teisių daugiau kaip 10 metų, atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino neprašo, nors tam nebūtų jokių svarbių priežasčių. Byloje turi būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas ir pareiškėjų skundas turi būti atmetamas.

24Dėl nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės normų paaiškino, kad vienintelis pareiškėjų argumentas, kurio pagrindu reiškiami reikalavimai, yra tas, kad „teisminiai ginčai su Vilniaus miesto savivaldybės administracija, G. K. ir M. C., prasidėję 2000 m., pasibaigė 2012 m. Vykstant teisminiams ginčams su Vilniaus miesto savivaldybės administracija, G. K., M. C. bei A. Z., pasikeitė įstatymas, reglamentuojantis nuosavybės teisių atkūrimą. Pagal šiuo metu galiojantį įstatymą, toje miesto teritorijoje, kurioje buvo rėžinė sistema, laisva (neužstatyta) žemė grąžinama natūra pretendentams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise“. Nesutinka su tokiais argumentais, nes įstatymai reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjoms nesikeitė nuo jų teisės atkurti nuosavybės teises atsiradimo momento iki dabar. Atkreipia dėmesį, kad šis faktas yra nustatytas jau anksčiau nagrinėtoje byloje, o būtent Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-03-09 administracinėje byloje Nr. I-3714-121/2011. Šis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-11-22 nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2620/2012 buvo paliktas nepakeistas. Teismo nustatytos aplinkybės anksčiau nagrinėtoje byloje turi res judicata galią nagrinėjamoje byloje, todėl sprendžiant šį ginčą turi būti vadovaujamasi minėtomis aplinkybėmis. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012-03-09 sprendime administracinėje byloje konstatavo, jog pareiškėjoms teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui 1996-08-29 sprendimu nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat nustatė, kad „nuo 1997 m. iki dabar galiojantis teisinis reglamentavimas neleidžia kitaip vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypus, kurie (kaip šiuo atveju) patenka į rėžinio kaimo kartografuojamas ribas“. Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, nuosavybės teisės į laisvą neužstatytą N. kaimo teritorijos žemę turi būti atkuriamos visiems pretendentams, įtrauktiems į kaimo pretendentų sąrašą, kuriame buvo įtrauktos ir pareiškėjos. Teisės aktai, reglamentuojantys pareiškėjų teisę į nuosavybės atkūrimą, nesikeitė. Tiek 1997 metais, tiek dabar jos gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į žemę tik su kitais pretendentais.

25Pareiškėjos nepagrindžia, neįrodo neteisėto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neveikimo. Akcentuoja, kad detali tvarka, kaip atkuriamos nuosavybės teisės į miesto žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, yra nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 106 punkte (redakcija galiojusi iki 2011-04-24). Tvarkos 1061 punkte (2011-04-20 nutarimo Nr. 457 redakcija) įtvirtinta, jog turėto žemės sklypo ribos kartografuojamos pagal Metodinius nurodymus dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos, patvirtintus Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997-10-31 įsakymu Nr. 634. Žemės sklypas nekartografuojamas toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžių sistema. Čia nustatoma kaimo riba, plotas ir buvusių savininkų skaičius. Žemėtvarkos skyrius, gavęs iš savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą žemės sklypo planą: suformuoja žemės sklypą (patvirtina jo kadastro duomenis); nustato žemės sklypo plane suprojektuotus servitutus; raštu pakviečia piliečius, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (toliau - pretendentai), susipažinti su savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktais dokumentais (duomenimis); atvykusiems pretendentams paaiškina apie galimybę per ne ilgesnį kaip 2 mėnesių terminą pateikti susitarimą dėl suformuoto natūra grąžinamo žemės sklypo dalių, jeigu yra du ar daugiau pretendentų atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę nesusitaria dėl suformuoto natūra grąžinimo žemės sklypo dalių, žemėtvarkos skyriaus vedėjas natūra grąžinamos žemės sklypo dalis nustato proporcingai pagal kiekvienam bendraturčiui likusios grąžinti žemės sklypo plotą. Jeigu pretendentai nesusitaria dėl suformuoto natūra grąžinamos žemės sklypo dalių toje miesto teritorijoje, kurioje buvo rėžių sistema, laisva (neužstatytą) žemė šioje teritorijos dalyje grąžinama natūra pretendentams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise.

26Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012-03-09 sprendime nustatė, „jog pareiškėjų pretenduojamas susigrąžinti natūra žemės sklypas yra N. rėžinio kaimo ribose, kurios yra nustatytos 2003-05-29 kartografijos aktu, ir pareiškėjos šio fakto neginčija, t.y. bylos šalys susitaria, kad ginčo žemės sklypas yra N. rėžinio kaimo ribose; 2003-05-29 kartografijos aktas nėra panaikintas, teisminių ginčų dėl jo teisėtumo nėra“.

27Atkreipia dėmesį, kad atkuriant pareiškėjoms teisęs į nuosavybę yra taikomas Tvarkos 106 punktas, tai yra ne kartą pažymėję teismai, su nagrinėjamu ginču susijusiose bylose.

28Pabrėžia, jog administracinėje byloje Nr. I-3714-121/2011 nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007-04-16 sprendimais Nr. 2.4-01-XXX ir Nr. 2.4-01-XXXX pareiškėjoms atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra po 0,1677 ha ploto žemės sklypų, suformuotų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-03-16 įsakymu Nr. 30-XXX, dalis. Nacionalinės žemės tarnybos 2011-08-26 sprendimais Nr. 49S-XXX ir Nr. 49S-XXX pareiškėjoms atkurtos nuosavybės teisės grąžinti natūra po 0,0186 ha ploto žemės sklypų, suformuotų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-04-09 įsakymu Nr. 30-XXX, dalis. Atkuriant pareiškėjoms teises į nuosavybė vadovautasi Taisyklių 106 ir 1061 punktų nuostatomis. Pareiškėjos šių sprendimų neginčijo, todėl darytina išvada, kad jos sutiko, kad D. T. turėta žemė buvo N. rėžiniame kaime, Vilniuje. Pareiškėjos sutiko, kas nuosavybės teisės joms būtų atkurtos pagal aptariamas Tvarkos nuostatas.

29Pažymi, kad pareiškėjoms teisė atkurti nuosavybę buvusiame rėžiniame kaime atsirado 1997 m., sprendimai, dėl kurių pareiškėjoms, kaip jos nurodo, kilo žala, priimti 2000 m., iš to seka, kad 2000 m. prasidėjęs bylinėjimasis neturėjo įtakos 1997 m. nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantiems teisėms aktams. Dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimų ginčai baigėsi 2003 metais, dėl to nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Nepaisant to, kad Vilniaus miesto valdybos sprendimai buvo pripažinti iš dalies negaliojančiais, tai nedaro jokios įtakos pareiškėjų teisėms bei teisėtiems interesams atkuriant nuosavybės teises. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad atsakovės veiksmai nulėmė menamą pareiškėjų nuostolių atsiradimą.

30Atsakovės įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyti priežastinio ryšio, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų menamos žalos atsiradimo, negalima. Vilniaus miesto valdybos 2000-09-07 sprendimas Nr. XXXXV bei Vilniaus miesto valdybos 2000-08-31 sprendimas Nr. XXXX neįtakojo pareiškėjų teisės atkurti nuosavybę. Priežastinis ryšys yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga atsakovės atsakomybei kilti.

31Dėl pareiškėjų prašomos turtinės žalos ir jos dydžio paaiškino, kad pareiškėjos savo reikalavimų atlyginti žalą neįrodė bei nepagrindė. Viešoji atsakomybė remiasi restitutio in integrum principu, kuris reiškia, kad asmuo, patyręs žalą, turi teisę į visišką žalos atlyginimą, kuri sugrąžintų jį į tokią padėtį, kokia egzistuotų, jei žala nebūtų atsiradusi. Nagrinėjamu atveju jokios realios žalos pareiškėjos nepatyrė. Pareiškėjos gali atkurti teises į nuosavybę tik įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjos nėra praradusios teisės atkurti nuosavybės teises į senelio turėtą turtą, nuosavybės teisės pareiškėjos gali būti atkuriamos ir kitais, įstatyme įtvirtintais būdais. Vienas iš tų būdų gauti piniginę kompensaciją. Pareiškėjos iki šiol siekia atgauti žemę. Pats asmuo gali pasirinkti kokia forma atkurti nuosavybę natūra ar kompensacija, tačiau atkūrus nuosavybė minėtais būdais, laikoma, kad ji atkurta tinkamai, įstatymo nustatyta tvarka. Jokios žalos pareiškėjos nepatyrė. Šiuo atveju nesuprantama ar pareiškėjos toliau sieks atkurti nuosavybę natūra, ar sieks gauti kompensaciją, todėl nagrinėjamu atveju tiksliai įvertinti pareiškėjų tariamai patirtos žalos neįmanoma.

32Atkreipia dėmesį į pareiškėjų nurodytą nepagrįstą ir neįrodytą menamai patirtos žalos dydį. Pareiškėjos padarytą turtinę žalą vertina 402 582,40 Lt, (418 000,00 Lt (Ekspertizės akte įvertintų sklypų kaina 2003-01-01) - 15 417,60 Lt). Pareiškėjos netinkami nustatė jos dydį, to dydžio neįrodė, todėl toks patikslintas skundas privalo būti atmestas kaip nepagrįstas. Nesuprantama, kodėl Ekspertizės akte buvo vertinti būtent nurodyti sklypai. Pareiškėjos nepateikė jokių argumentų, kad nesant dalinai panaikintų Vilniaus miesto valdybos 2000-09-07 sprendimo Nr. XXXXV ir Vilniaus miesto valdybos 2000-08-31 sprendimo Nr. XXXXV, pareiškėjos turėjo realią galimybę atkurti būtent Ekspertizės akte vertintus sklypus, be to, pabrėžtina, kad pareiškėjoms atkurti nuosavybę į minėtus sklypus nebuvo jokio teisinio pagrindo. Pareiškėjos nepateikė jokių įrodymų, kad būtent Ekspertizės akte vertintus sklypus būtų atkūrusios. Nesuprantama, kodėl būtent minėti sklypai buvo vertinti, kodėl pareiškėjos vertino žemės sklypus 2003-01-01. Byloje nėra jokių įrodymų, kad būtent tą dieną realiai galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjoms būtent į Ekspertizės akte nurodytus sklypus. Ekspertizės aktas yra netikslus, ekspertizė atlikta pažeidžiant teisės norminius aktus. Ekspertizės akte vertinti žemės sklypai neatlikus jokių kadastrinių matavimų, t. y. nežinant žemės sklypų tikslios vietos, ribų, ploto. Nežinant tikslių sklypų ploto neįmanoma tiksliai nustatyti rinkos vertę. Akcentuoja, kad iš planų, kuriuose pažymėti 1 - mas ir 2 - as žemės sklypai, pagal kuriuos atlikta ekspertizė, neįmanoma nustatyti nei žemės sklypų ribų nei ploto, nei ribojimosi su kitais sklypais, todėl neįmanoma tiksliai nustatyti jų rinkos vertės. Atkreipia dėmesį, kad plane, kuriame pažymėtas 1-mas sklypas yra nubraižytas ir kitas sklypas Nr. 5-6-7-8, kurio plotas 1496 kv. m. Pabrėžia, kad plane, kuriame nubraižytas 2-as žemės sklypas, pažymėtas 5-6-7-8, kurio plotas 1794 kv. m. Abejuose planuose pažymėtas tas pats žemės sklypas, numeriu Nr. 5-6-7-8, tačiau šių sklypų plotas skiriasi, todėl mano, kad Ekspertizė be tikslių matavimų negalėjo būti atlikta. Akcentuoja, kad ekspertizė atlikta pažeidžiant esmines vertinimo taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012-04-27 įsakymu Nr. IK-159 patvirtintoje Turto ir verslo vertinimo metodikoje, nes ekspertas vertindamas žemės sklypus galėjo lyginti tik per paskutinius 12 mėnesių įvykusius sandorius, šiuo atveju ekspertas akivaizdžiai nukrypo nuo šios metodikos. 1-oje lentelėje nurodyti du sandoriai 2001-07, 2001-06 yra didžiausios vertės, tai akivaizdžiai liudiją ekspertizės netikslumą, neatitikimą imperatyviems teisės aktams, tokiu Ekspertizės aktu teismas priimdamas sprendimą negali vadovautis. Pažymi, kad tokie patys pažeidimai padaryti ir trečioje lentelėje vertinant 2 -žemės sklypą. Prie Ekspertizės akto nėra pridėtas Metodikos (37 punktas) nustatytos formos turto apžiūros aktas, tai taip pat grubus pažeidimas. Ekspertizės akte nurodyta, jog 1-o ir 2-o žemės sklypų paskirtis yra kita (namų valda). Nesuprantama, kokiu pagrindu Ekspertizės akte yra nustatyta tokia žemės paskirtis. Ekspertizės akte nustatinėjant žemės sklypų vertę lyginamuoju būdu buvo lyginti žemės pardavimo sandoriai, kuriais buvo parduodami žemės sklypai mažaaukščių namų statybai. Ekspertizės akte vertintų sklypų teritorijoje pagal bendrąjį planą numatyta - intensyviam teritorijos naudojimui įrengiami želdynai. Pabrėžtina, kad tokiose teritorijose statyba negalima. Ekspertizė yra niekinė, turtas įvertintas netinkamai, netinkamai nustačius žemės sklypų paskirtį.

33Dėl neturtinės žalos atlyginimo paaiškino, kad pareiškėjų 120 000 Lt neturtinės žalos reikalavimas nepagrįstas. Būtinosios sąlygos šiai atsakomybei taikyti yra neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp skolininko veiksmų bei žalos ir kaltė, todėl būtina patikrinti, ar egzistuoja visos įstatyme nurodytos sąlygos, kurioms esant galimas civilinės atsakomybės taikymas. Civilinė atsakomybė atsiranda, tik jeigu skolininko elgesys yra neteisėtas. Pareiškėjos neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų. Atsakovė jokių teisės norminių aktų ar pareigų nepažeidė. Pareiškėjos ne kartą savo iniciatyva su skundais kreipėsi į teismus (ginčai truko nuo 2004 iki 2012 metų), pareiškėjų skundai nebuvo tenkinami. Jokių teisės norminių aktų ar bendros pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai atsakovė nepažeidė. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad neturtinė žala pareiškėjoms kokiu nors būdu pasireiškė, kokius išgyvenimus bei nepatogumus dėl patirtų sužalojimų jos patyrė. Vien tik paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Pareiškėjų į bylą pateikti medicininiai dokumentai apie jų sveikatos būklę neįrodo, kad sveikatos sutrikimai atsirado dėl atsakovės veiksmų, ilgo bylinėjimosi, ar patirtų išgyvenimų dėl atsakovės veiksmų. Pareiškėjų reikalaujama pinigų suma yra neprotinga bei aiškiai per didelė. Pareiškėjos neįrodė, jų teigimu, patirtos neturtinės žalos, pareiškėjos net nenurodo, kaip neturtinė žala joms pasireiškė. Atsakovės pareiga atlyginti neturtinę žalą galėtų kilti tik esant priežastiniam ryšiui tarp asmens veikos ir atsiradusios žalos. Dėl ilgo užtrukusio bylinėjimosi atsakovė jokių teisės norminių aktų nepažeidė, bylinėjimasis daugeliu atžvilgiu buvo inicijuojamas pačių pareiškėjų, todėl priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir menamai atsiradusios neturtinės žalos nustatyti nagrinėjamoje byloje negalima.

34Atsakovės atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepimuose išdėstytas aplinkybes ir prašė skundą atmesti. Papildomai nurodė, kad pareiškėjos neįrodė jokių aplinkybių, pagrindžiančių žalos atsiradimą ir atsakovės kaltę.

35Tretysis suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimuose į pareiškėjų skundą (t. 4, b. l. 137-142, t. 6, b. l. 17-18), nurodė, kad pareiškėjos, kaip ir kiti pretendentai, pageidaujantys atkurti nuosavybės teises buvusiame N. rėžiniame kaime, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2006-09-29 bei Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011-03-10 raštais buvo kviestos dalyvauti 2006-10-16 ir 2011-03-24 vykusiuose susirinkimuose bei dalyvavo šiuose susirinkimuose. Savo dalyvavimu susirinkimuose pritarė, jog buvusio savininko D. T. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytas 2,5 ha ploto žemės sklypas buvo N. rėžinio kaimo teritorijoje.

36Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paaiškino, kad žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Kadangi žala nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį įrodyti privalo pareiškėjos. Pareiškėjos jokių teisiškai reikšmingų įrodymų nepateikė, nenurodė nei vienos konkrečios teisės normos, kuria grindžia savo skundą bei reikalavimus. Žalos padarymo faktas ir dydis grindžiami bendro pobūdžio teiginiais, nepateikus išsamaus žalos pagrindimo ir jos patvirtinimo, taip pat neįrodyta dėl pareiškėjos dvasinių išgyvenimų, sveikatos sutrikimų, nepatogumų, sukrėtimų. Neužtenka nustatyti, kad atsakovė neteisėtai veikė arba neveikė, tačiau būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė nurodytos žalos atsiradimą. Neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, t. y. ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Remiasi teismų praktika ir nurodo, kad asmens reikalavimas atlyginti jam padarytą neturtinę žalą yra vertintinas itin individualiai, todėl nukentėjusysis privalo nurodyti ir pagrįsti, kuo konkrečiai jam, kaip asmeniui, buvo padaryta žala, kokios konkrečios pasekmės dėl to jam atsirado, ar tos pasekmės atsirado būtent dėl atsakovo veiksmų. Mano, kad pareiškėjos nepateikia jokių įrodymų, kad jos tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, kad pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Priešingai, pareiškėjos tik deklaratyviai nurodo, kad joms „užkirstas kelias atgauti natūra senelio turėtą žemę“ ir jos patyrė ir tebepatiria neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, ilgas bylinėjimasis jas išvargino, jos prarado pasitikėjimą valstybės institucijomis. Pareiškėjos jokių teisiškai reikšmingų įrodymų, pagrindžiančių skunde nurodytas aplinkybes dėl turtinės arba neturtinės žalos nenurodė, nenurodė konkrečių teisės normų, kuriomis grindžia savo skundą, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo turi būti atmestinas. Pareiškėjos teisiškai reikšmingais argumentais ir įrodymais nepagrindę civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų: neteisėtų veiksmų ir (ar) neveikimo, žalos bei priežastinio ryšio, todėl pareiškėjų reikalavimas dėl žalos atlyginimo netenkintinas.

37Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepimuose į patikslintą išdėstytas aplinkybes ir prašė skundą atmesti. Papildomai nurodė, kad pareiškėjoms tuo metu, kai jos kreipėsi dėl nuosavybės teisų atkūrimo į žemę natūra, pagal tuo metu galiojančius teisės aktus buvo galima suteikti žemės sklypą prie gyvenamojo namo arba naują sklypą pagal sudarytą eilę. Paaiškino, kad pareiškėjos ir dabar yra įtrauktos į eilę naujam sklypui gauti.

38Skundas dalyje atmestinas, kitoje dalyje skundas tenkintinas iš dalies.

39Ginčas šioje byloje kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos.

40Pareiškėjos skunde iš esmės nurodo, kad iki 2002-09-26, t. y. nuo kada pasikeitė teisinis reguliavimas dėl nuosavybės teisų atkūrimo, jos galėjo atgauti žemę natūra savo senelio buvusioje valdoje. Skundas iš esmes grindžiamas tuo, kad atsakovė savo 2000-08-31 ir 2000-09-07 sprendimais sustabdė žemės grąžinimo natūra procesą, pareiškėjoms teko šiuos sprendimus skųsti, ko pasėkoje, pasikeitė teisinis reguliavimas ir jos prarado galimybę atgauti jų seneliui priklausiusią žemę, nes įsigaliojo nuostatos dėl žemės sklypų grąžinimo mieste, tose vietose kur buvo rėžinė sistema. Todėl jos gaus tik nedidelę dalį to, ką būtų gavusios, jei atsakovė nebūtų priėmusi neteisėtų administracinių aktų, sudariusių kliūtis joms atgauti natūra visą laisvą T. T. priklausiusią žemę tuo metu, kai teisės aktai tokią galimybę suteikė.

41Teismui šioje byloje svarbu atsakyti ar atsakovės 2000-08-31 ir 2000-09-07 sprendimai, bei jų vėlesnis panaikinimas teismų sprendimais, sutrukdė atgauti visą laisvą pareiškėjų seneliui T. T. priklausiusią žemę natūra ir ar tai sąlygojo turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą.

42Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjos prašymus Vilniaus apskrities valdytojui atkurti natūra nuosavybės teises į žemę N. k. (N. gatvėje, Vilniuje), pateikė 1995-12-29 (M. R.) ir 1996-01-25 (M. U.) (t. 5, b. l.42-43).

43Vilniaus miesto 1-jo apylinkės teismo 1996-08-29 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4-5313-1996 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. Ž. ir D. T. po tėvo T. T. 1938 m. mirties iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 5 ha ploto žemės sklypą (t. 3, b. l. 114).

44Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA) pareiškėjai M. R. 1999-04-15 raštu (t. 3, b. l. 63) paaiškino, kaip pagal Tvarkos 37 punktą nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai perduodami neatlygintinai nuosavybėn bei nurodyta, kad kai Vilniaus miesto savivaldybė suprojektuos pakankamai naujų žemės sklypų, pastarieji pareiškėjai bus pasiūlyti pagal sąrašą.

45VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 1999-05-10 raštu Nr. 31/99/22-XXX (t. 3, b. l. 46) informavo pareiškėją M. R., kad yra 1999-05-10 raštu Nr. 31/99/19-XXX (t. 3, b. l. 47) kreiptasi į Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentą dėl N. gatvės detalaus plano patvirtinimo.

46Vilniaus miesto valdyba 2000-08-31 sprendimu Nr. XXXXV patvirtino individualios namų valdos Vilniuje 7400 kv.m. ploto žemės sklypo ribas, kuriame esanti namų valda nuosavybės teise priklauso A. Z. (Civilinė byla Nr. A2-960-845/11, t. 2, b. l. 11).

47Vilniaus miesto valdyba 2000-09-07 sprendimo Nr. XXXXV pirmuoju punktu nustatė privačios namų valdos Vilniuje 3166 kv. m ploto faktiškai naudojamo žemės sklypo ribas, šis žemės sklypas buvo paskirtas G. K. ir M. C. (t. 1, b. l. 51).

48Iš VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-02-02 pažymos ir prie jos pridėto plano (t. 2, b. l. 152-153) matyti, kad patikrinus dokumentus ir apžiūrėjus vietoje D. T. iki nacionalizacijos turėtą žemės sklypą N. g., nustatyta, kad žemės dalis yra laisva ir neužstatyta bei gali būti grąžinta paveldėtojams.

49Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento 2001-02-07 rašte Nr. 203-17-XXX (t. 3, b. l. 21) nurodyta, kad teritorijos, esančios prie N. g. 27 detalusis planas yra suderintas, bet nepatvirtintas derinimo metu, nes keitėsi situacija – šioje teritorijoje buvo nustatyti namų valdų (N. g. 27 ir 35) žemės sklypų plotai ir ribos, pagal Žemėtvarkos skyriaus prašymus bei pateiktus dokumentus. Taip pat nurodoma, kad pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo bei detalaus plano tvirtinimo klausimas gali būti sprendžiamas tik kompleksiškai nagrinėjant visų pretendentų teises į N. gatvės teritorijoje nuosavybės teisėmis valdytą žemę.

50Pareiškėjos 2001-04-19 kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir VAAT), prašydamos panaikinti Vilniaus miesto valdybos 2000-08-31 sprendimą Nr. XXXV ir iš dalies panaikinti Vilniaus miesto valdybos 2000-09-07 sprendimą Nr. XXXXV, sumažinant paskirtą žemės sklypą A. Z. 1716 kv.m. ir M. C. ir G. K. – 1794 kv. m. (t. 2, b. l. 178).

51Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento 2001-04-24 rašte Nr. R, U-XXX (t. 2, b. l. 158) pareiškėjoms nurodoma, kad jų klausimą galima bus išspręsti tik pagal parengtą kartografinę medžiagą apie N. gatvėje nuosavybės teise turėtą žemę, o iki šiol tokia medžiaga nepateikta. Iš prie šio rašto pridėto Vilniaus miesto valdybos Žemės sklypų tvarkymo ir planavimo komisijos posėdžio 2001-04-03 protokolo Nr. 12 matyti, kad jame buvo svarstytas klausimas dėl teritorijos dalies tarp N. g. 45 ir N. g. 27 nuosavybės atstatymo M. R. ir nuspręsta laukti teismo sprendimo (t. 2, b. l.159-161).

522001-05-14 Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus darbuotojai, dalyvaujant ir liudininkams apžiūrėjo N. kaimo ribas ir sudarė lauko matavimo abrisą, bei nurodė, kad siūlytina dėl lauko ribų klausimą spręsti teismo sprendimu arba pretendentų tarpusavio susitarimu (t. 2, b. l. 189-190)

53Iš Vilniaus miesto mero 2001-05-22 rašto Nr. R, U-XX (t. 2, b. l. 185) „Dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimų 2000-08-31 Nr. XXXXV ir 2000-09-07 Nr. XXXXV“ matyti, kad pareiškėjoms nurodoma, jog teritorijos prie N. g. 27 detalusis planas yra parengtas ir suderintas, bet nepatvirtintas, kadangi derinimo metu keitėsi situacija – šioje teritorijoje buvo nustatyti namų valdų (N. g. 27 ir 35) žemės sklypų plotai ir ribos pagal Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus prašymus ir pateiktus dokumentus, todėl laisvos teritorijos, kurioje buvo rengtas detalusis planas neliko, bei kad pagal gautus iš Lietuvos centrinio valstybinio archyvo duomenis, N. g. teritorija šiuo metu yra kartografuojama. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikus kompleksiškai kartografuotą N. g. teritoriją bei paraišką dėl sklypų ribų Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto valdyboje bus sprendžiamas klausimas dėl Valdybos sprendimų, kuriais buvo patvirtintos N. g. 27 ir N. g. 35 sklypų ribos, panaikinimo.

54VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001-06-19 raštu Nr. 31/01/16-XXXX (t. 2, b. l. 172) Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento prašė parengti N. gatvės teritorijoje žemės sklypo planą, nustatyti žemės sklypo naudojimo paskirtį ir kt. Prie šio rašto buvo pridėtos ir kartografinės medžiagos kopijos.

55Iš VAVA 2001-08-07 rašto Nr. 31/01/22-XXXX (t. 2, b. l. 168) M. R. matyti, kad 2001-05-24 buvo atliktas N. (N.) kaimo žemės sklypų buvusių ribų nustatymas (kartografavimas) ši medžiaga 2001-06-19 raštu pateikta Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentui dėl žemės sklypo ribų nustatymo N. gatvės teritorijoje bei pateikta ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

56Taip pat, iš VAVA 2001-09-24 rašto Nr. 20-01/30/2001/4-XXX pareiškėjai M. R. (t. 2, b. l. 144) bei rašto pareiškėjoms (t. 2, b. l. 145), matyti, kad joms nurodoma, jog po 2001-04-02 Konstitucinio Teismo nutarimo bus papildomas ir keičiamas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, o galiojančioje šio įstatymo redakcijoje apie teisių atkūrimą mieste nekalbama, bei nurodoma, kad klausimas dėl nuosavybės į žemę teisių atkūrimo, perduodant žemės sklypą turėtoje vietoje, bus sprendžiamas panaikinus Vilniaus miesto valdybos 2000-08-31 ir 2000-09-07 sprendimus, ir Vilniaus miesto valdybai patvirtinus suteiktinų žemės sklypų ribas, plotus ir naudojimo sąlygas.

57VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raštu pareiškėjoms (t. 2, b. l. 169) taip pat nurodoma, kad atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2001-04-04 nutarimą bus tikslinamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę iki 1995-06-01 miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, todėl klausimas susijęs su galimybe pareiškėjoms atkurti nuosavybės teisę į žemę, perduodant sklypą turėtoje vietoje, bus sprendžiamas tik priėmus šio įstatymo bei lydimųjų teisės aktų nuostatų pataisas.

58VAAT 2002-05-23 sprendimu pareiškėjų reikalavimą dėl Vilniaus miesto valdybos 2000-08-31 ir 2000-09-07 sprendimų panaikinimo atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2002-11-04 sprendimu administracinėje byloje Nr. A7-731-02 VAAT 2002-05-23 sprendimą panaikino, panaikino Vilniaus miesto valdybos 2000-08-31 sprendimo Nr. XXXX V, kuriuo patvirtintos A. Z. priklausančios N. g. 27, Vilniuje, namų valdos žemės sklypo ribos, dalį sumažinant paskirtą žemės sklypą 1716 kvadratinių metrų, t.y. dalimi, Administracijos Miesto plėtros departamento Geodezijos, žemėtvarkos ir GIS tarnybos 2002-03-14 parengtame ginčo žemės plane pažymėta skaičiais 1-2-3-4-5, patenkančia į žemės sklypo N. kaime 13 istorines ribas; bylą dėl reikalavimo iš dalies panaikinti Vilniaus miesto valdybos 2000-09-07 sprendimą Nr. XXXXV, kuriuo nustatytos G. K. ir M. C. namų valdos žemės sklypo N. g. 35, Vilniuje, ribos, sumažinant paskirtą žemės sklypą G. K. ir M. C. 1794 kvadratinių metrų, ir dėl G. K. ir M. C. reikalavimo įpareigoti VAVA sudaryti žemės pirkimo-pardavimo sutartį su M. C. 1278 kv. m. ploto ir 79 kv. metrų bendro naudojimo žemės sklypo dalies ir su G. K. 1729 kv. metrų ploto ir 80 kv. metrų bendro naudojimo žemės sklypo dalies, iš viso į 3166 kv. metrų bendro ploto žemės sklypo, esančio N. g. 35, Vilniuje, perdavė pagal teismingumą Vilniaus miesto 3-jam apylinkės teismui. LVAT konstatavo, kad N. kaimas, kaip matyti iš planų, turi rėžinio kaimo požymius, todėl Tvarkos 106 punkto taisyklės turės būti taikomos atkuriant nuosavybės teises į žemę visiems pretendentams (t. 2, b. l.117-124).

59Vilniaus miesto 3-sis apylinkės teismas 2003-12-11 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-193-10/03 panaikino Vilniaus miesto valdybos 2000-09-07 sprendimo Nr. XXXXV dalį dėl 1496 kv. m. žemės sklypo priskyrimo prie privačios namų valdos N. g. 35, Vilniuje, žemės sklypo, šios namų valdos sklypo ribas sumažinant iki 1670 kv. m. (t. 2, b. l.133-143).

60Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs šią civilinę bylą apeliacine tvarka, 2004-03-15 priėmė nutartį Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003-12-11 sprendimą palikti nepakeistą (t. 2, b. l.125-132).

61VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-02-02 pažyma ir prie jos pridėtas planas (t. 2, b. l. 152-153) VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2004-10-06 įsakymu Nr. V-XXX buvo panaikinti, vadovaujantis Tvarkos 106 p. nuostata, kad žemės sklypai nekartografuojami toje miesto dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, nes N. kaimas iki 1940 m. buvo rėžinis (t. 2, b. l. 151).

62Vilniaus miesto 3-sis apylinkės teismas 2009-12-15 nutartimi atsisakė atnaujinti procesą civilinėse bylose Nr. 2-193-10/2003 ir 2-123-631/2007. Panevėžio apygardos teismas 2011-02-01 Vilniaus miesto 3-jo apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą (t. 1., b. l. 91-95).

63Pareiškėjos kreipėsi į VAAT, prašydamos 1) panaikinti Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2004-10-06 įsakymą Nr. V-XXX „Dėl D. T. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo kartografijos panaikinimo“; 2) įpareigoti VAVA per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,3592 ha ploto žemės sklypą, esantį N. g., Vilniuje, grąžinant minėtą žemę natūra pagal 2001 m. atliktą kartografiją. VAAT 2005-06-29 sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą, nustatęs, kad N. kaime iki žemės nacionalizacijos buvo rėžinė sistema. Tvarkos 106 punkto nuostatos turės būti taikomos ir grąžinant žemę buvusiame N. kaime. Skundžiamas įsakymas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams, nes neišskiria specialaus nuosavybės teisės atkūrimo tiems pretendentams, kurie siekia susigrąžinti žemę, buvusią rėžiniame kaime, tačiau nerėžinėje jo dalyje, natūra. Tokiu atveju taikomos bendros taisyklės, t.y. kaip ir rėžiniame kaime buvusiai žemei. LVAT 2010-06-17 nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-11/2010 M. R. ir A. U. apeliacinį skundą atmetė, VAAT 2005-06-29 sprendimą paliko nepakeistą, įvertinęs Tvarkos 106 punkto nuostatas, pažymėjo, kad toks reguliavimas užkerta kelią atstatyti nuosavybės teises į konkretų žemės sklypą natūra piliečiams, jei ta žemė yra miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog N. kaimas, kuriame buvo ginčo žemės sklypas, buvo rėžinis. Taip pat pažymėjo, kad LVAT dar 2002-11-04 sprendime administracinėje byloje Nr. A7-731-02, vertindamas pareiškėjų M. R. ir A. U. materialinį teisinį suinteresuotumą dėl pareikšto byloje reikalavimo, konstatavo, kad N. kaimas turi rėžinio kaimo požymius, todėl turės būti taikomos 106 punkto taisyklės atkuriant nuosavybės teises visiems pretendentams, tarp jų ir pareiškėjoms (t. 3, b. l.196-199).

64VAVA 2007-01-17 įsakymu Nr. 2.3-XXX-XX patvirtino pretendentų į buvusio rėžinio N. kaimo žemę sąrašą, kuriame A. U. įrašyta 27 eilės numeriu, o M. R. – 28 eilės numeriu (t. 1., b. l. 174-175).

65Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010-04-09 įsakymo Nr. 30-XXX „Dėl sklypų prie planuojamos Š. gatvės, G. ir N. gatvių duomenų nustatymo ir planų tvirtinimo“ 1.3 punktu nustatė suformuotų laisvos (neužstatytos) natūra grąžinamos žemės sklypų prie N. gatvių duomenis: sklypo paskirtį – kitos paskirties, plotą – 4625 kv. m.; ribas, sklypo plane pažymėtas skaičiais 1-10 ir taikytinas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Minėtu įsakymu taip pat buvo patvirtintas sklypo prie N. gatvės planas bei nustatyta, kad sklypo dokumentai bei duomenys perduodami VAV (t. 6, b. l. 28).

66Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, 2011-05-16 raštu Nr. 49SF-XXX pranešė M. R., kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010-04-09 įsakymu Nr. 30-XXX patvirtino laisvą (neužstatytą) natūra grąžintiną 4625 kv. m. žemės sklypo planą. Nuosavybės teisių atkūrimas į natūra grąžintiną 4625 kv. m. žemės sklypą yra vykdomas buvusio N. rėžinio kaimo pretendentams, tuo tarpu dėl žemės sklypo, esančio N. g. 35, Vilniuje (ir su juo susijusių ginčų), tolimesnis nagrinėjimas bus pasibaigus teisminiams procesams civilinėje byloje Nr. A2-960-845/2011 (t. 3, b. l. 168).

67Pareiškėjos kreipėsi į VAAT su 2011-09-20 ir 2011-12-29 patikslintais skundais, prašydamos įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, grąžinant natūra 2106 kv. m. žemės, kurios planas patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-04-09 įsakymu Nr. 30-XXX.

68VAAT 2012-03-09 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-989-121/2012 pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą (t. 4, b. l. 155-163). Teismas nustatė, kad pareiškėjų pretenduojamas susigrąžinti natūra žemės sklypas yra N. rėžinio kaimo ribose, kurios yra nustatytos 2003-05-29 kartografijos aktu, ir pareiškėjos šio fakto neginčija, t.y. bylos šalys sutaria, kad ginčo žemės sklypas yra N. rėžinio kaimo ribose; 2003-05-29 kartografijos aktas nėra panaikintas, teisminių ginčų dėl jo teisėtumo nėra. Teismas pateikė nuomonę, kad nuo 1997 metų iki dabar galiojantis teisinis reglamentavimas neleidžia kitaip vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypus, kurie (kaip yra šiuo atveju) patenka į rėžinio kaimo kartografuotas ribas, bet gal būt turi sodybai (namų valdai) būdingą žemės sklypo nerėžinę formą, o pareiškėjų argumentas, jog „<...> Tvarkos 1061 punktą reikia aiškinti taip, jog rėžinio kaimo „nerėžinėje“ dalyje esantys žemės sklypai turi būti grąžinti pretendentams natūra <...> “ nėra pagrįstas nei teisės normomis, nei teismų praktika. Aptariamu atveju tai įmanoma tik revizavus N. rėžinio kaimo kartografiją (t.y. išorines ribas). Be to, kolegijos nuomone, pareiškėjos D. T. neva turėtą „sodybinį žemės sklypą“ N. rėžinio kaimo ribų plane įbraižė remdamosis planu, kuris neturi archyviniam dokumentui būdingų rekvizitų, jame nėra koordinačių, pagal kurias šį sklypo planą būtų galima patikimai įbraižyti į dabartinius žemės sklypų planus. Kolegija šiuo dokumentu kaip įrodymu nesirėmė. Teismas šioje byloje nurodė, kad pareiškėjoms objektyviai teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado ne prašymų padavimo momentu, o Vilniaus miesto 1-jo apylinkės teismui 1996-08-29 sprendimu nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. Ž. ir D. T. po tėvo T. T. 1938 m. mirties iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 5 ha ploto žemės sklypą, bei pateikus visus kitus įstatyme numatytus įrodymus.

69Pareiškėjos, nesutikdamos su VAAT 2012-03-09 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-989-121/2012, jį apskundė LVAT. LVAT 2012-11-22 nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2620/2012 pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė. LVAT teisėjų kolegija šioje byloje nurodė, kad administracinis ginčas kilo dėl nuosavybės teisės atkūrimo pareiškėjoms M. R. ir A. U.. Pareiškėjos prašė atkurti nuosavybės teises į žemę Vilniuje, N. k. (N. g. 35). Teisėjų kolegija nurodė, jog Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „galioja tik paskelbti įstatymai“. LVAT teisėjų kolegija konstatavo, jog kilęs ginčas dėl nuosavybės teises į žemę atkūrimo nepažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir turi būti sprendžiamas taikant paskelbtus bei galiojančius teisės aktus, nepažeidžiant bendrųjų teisės taikymo laike taisyklių. Teisėjų kolegija nutarė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjos dėl patirtos žalos atlyginimo turi teisę kreiptis įstatymų nustatyta tvarka.

70Dėl ieškinio senaties termino

71Atsakovė teismo prašo taikyti CK 1.125 str. 8 d. įtvirtintą 3 metų ieškinio senaties terminą, nes ginčai dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimų, kurie buvo pripažinti iš dalies negaliojančiais baigėsi 2003 metais.

72Teismas pažymi, kas skundas teismui paduotas 2013-01-11 (t. 1, b. l. 1-9). Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikytinas ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje – sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Nors teismas ir sutinka su atsakove, kad pareiškėjoms apie Vilniaus miesto valdybos 2000-08-31 ir 2000-09-07 sprendimų panaikinimą buvo žinoma jau 2003 metais, kai Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003-12-11 sprendimu ir LVAT 2002-11-04 sprendimu minėti sprendimai pripažinti negaliojančiais, tačiau pažymėtina, kad kaip matyti iš aukščiau byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir teismų sprendimų, pareiškėjos ir po teismų sprendimų, kuriais buvo panaikinti Vilniaus miesto valdybos 2000-08-31 ir 2000-09-07 sprendimai, nuosekliai siekė nuosavybės teisių atkūrimo natūra į savo tėvo D. T. žemę N. kaimo ribose (N. gatvėje, Vilniuje). Tai, kad pareiškėjos iš pradžių pasirinko tam tikrą savo teisių gynybos būdą ir esant nepatenkintiems jų reikalavimams apsisprendė savo teises ginti kitu būdu, negali būti pagrindu taikyti ieškinio senatį. Pažymėtina, kad ieškinio senaties tikslas yra sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir užkirsti kelią begaliniam bylinejimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinti įrodinėjimo procesą. Ieškinio senaties institutas skatina teisinių santykių subjektų aktyvumą įgyvendinant jų tarpusavio teises ir pareigas, sutartine drausme bei abipuse prievolių vykdymo kontrole. Teismas pažymi tai, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas ieškinio senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo praleidimas, tai dar nereikštų absoliutaus pagrindo atmesti tokį ieškinį. Ieškinio senaties terminas savaime negali paneigti siekiamo tikslo įgyvendinti teisingumą siekiant priteisti žalą dėl neteistų viešojo administravimo subjekto veiksmų ar aktų. Pažymėtina, kad pareiškėjos su skundu dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo kreipėsi tik po to, kai 2012-11-22 LVAT nutartimi buvo atmestas jų skundas ir įsiteisėjo VAAT 2012-03-09 sprendimas. Būtent 2012-11-22 LVAT nutartyje buvo pasisakyta, kad pareiškėjos dėl patirtos žalos turi teisę kreiptis įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos, pasirinko jų manymu tinkamiausius būdus atkurti nuosavybės teises į jų tėvo turėtą žemę, ir šiuos būdus bei priemones išnaudojo, tiek kreipiantis į atsakovą, tiek į teismus, o teismams nustačius, kad žemė pareiškėjų pageidaujamais būdais negali būti grąžinama pagal galiojusius ir šiuo metu galiojančius teisės aktus, pareiškėjos kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, CK 1.125 str. 8 d. įtvirtintas 3 metų ieškinio senaties terminas šioje byloje netaikytinas.

73Pareiškėjos nurodo, kad nuosavybės teisių atkūrimas joms pradėtas vykdyti galiojant dar Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5 str. „Nuosavybės teisės į miestų žemę atstatymo sąlygos ir tvarka“ 1996-04-02 redakcijai (1996-04-02; I-1272): „Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims nuosavybės teisė į žemę, šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atstatoma šia tvarka: 1) asmenims, norintiems susigrąžinti turėtą žemės ūkio paskirties žemę ekvivalentine natūra, ji suteikiama kaimo vietovėje iš laisvos valstybinio žemės fondo žemės šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka; 2) kitiems asmenims, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn (išskyrus Neringos miestą) kiekvienam pretendentui jo naudojamą mieste žemės sklypą, pagal tai vietovei parengtus teritorinio planavimo dokumentus nenumatytą panaudoti miesto ūkio ar visuomenės poreikiams bei individualiai statybai, arba suteikiant neatlygintinai nuosavybėn kiekvienam pretendentui naują žemės sklypą individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, arba šių asmenų pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus). Miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (Kultūrinių vietovių sąrašą), neatlygintinai suteikiami nuosavybėn naudojami žemės sklypai tik asmenims, kuriems šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai“.

741997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 5 str. 2 d. (redakcija galiojusi iki 2002-04-02) buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. Kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis kaip atitinkamai 0,2 ha arba 0,3 ha, piliečiui pageidaujant, neatlygintinai nuosavybėn perduodamas šis didesnis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, taip pat ir prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas (kai yra keli piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę, - jiems pageidaujant, neatlygintinai bendron arba šių statinių savininko nuosavybėn perduodamas šis didesnis prie statinių naudojamas ir išlikęs laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plotas),nepaisant parengtų tos vietovės teritorijų planavimo dokumentų, bet ne daugiau kaip 1 ha bendro ploto Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne daugiau kaip 1,5 ha bendro ploto kituose miestuose; perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono miestus ir Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją). Miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami (išskyrus atvejus, kai šioje teritorijoje pagal teritorijų planavimo dokumentus piliečiui nuosavybės teise turėtoje žemėje numatoma individuali statyba); neatlygintinai nuosavybėn perduodami naudojami žemės sklypai tik tiems asmenims, kuriems šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai. Piliečiui atsisakius jam perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo Vyriausybės nustatyta tvarka įrengto arba neįrengto (pasirinktinai) žemės sklypo individualiai statybai, jam pageidaujant, kompensuojama vidutinė Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypo tame mieste vertės pinigų suma pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Šią pinigų sumą nustato Vyriausybė.

75Šio įstatymo 12 str. 3 p. buvo nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995-06-01 buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, išskyrus šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį, kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir perduodamas neatlygintinai nuosavybėn.

76Vyriausybės 1997-09-27 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 106 p., kurio redakcija su nedideliais pakeitimais galiojo iki 2002-09-29, buvo nustatyta, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, nagrinėja turto buvimo vietos miesto žemėtvarkos skyrius. Apskrities viršininkas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą žemės sklypą prie šių statinių, taip pat jų naudojamus žemės sklypus kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms), priima gavęs miesto (rajono) mero (valdybos) pasiūlymą dėl piliečiui suteikiamo žemės sklypo ploto ir ribų, o sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemės sklypą individualiai statybai, taip pat daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms priima pagal detalųjį teritorijos (kvartalo) planą, piliečiui pasirinkus žemės sklypą pagal nustatytą eiliškumą. Piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į miestuose esančius žemę ir mišką nagrinėja miestų, rajonų žemėtvarkos skyriai, vadovaudamiesi: šios tvarkos 12 punkte nurodytais dokumentais; Valstybinio žemės kadastro duomenų registro informacija apie piliečiams, pageidaujantiems atkurti nuosavybės teises į žemę ar mišką, nustatytąja tvarka suteiktus ir naudojamus žemės sklypus miestuose, kai šie piliečiai prašo perduoti šiuos sklypus nuosavybėn neatlygintinai; miesto, rajono mero (valdybos) pateiktais individualiai statybai ir kitai paskirčiai suprojektuotų privatizuotinų žemės sklypų miestuose detaliaisiais planais.

77Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001-04-02 nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, taip pat įstatymo 12 straipsnio 3 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad yra išperkama žemės dalis, liekanti perdavus piliečiui neatlygintinai nuosavybėn prie gyvenamojo namo ar kito pastato esantį naudojamą žemės sklypą, kuris yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, nors minėtai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.

78Atsižvelgiant į šį Konstitucinio Teismo nutarimą, buvo padaryti 1997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 ir Tvarkos pakeitimai.

791997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 5 str. 2 d. 1 punkte (2002-04-02 įstatymo Nr. IX-832, 2004-03-23 įstatymo Nr. IX-2076, 2006-11-16 įstatymo Nr. X-907 redakcija) buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.

802002-09-19 Vyriausybės nutarimu Nr. 1475 (įsigaliojo nuo 2002-09-26, Žin., 2002, Nr. 93-3989) buvo pakeista ir Tvarkos 106 p. redakcija.

81Teismas pažymi, kad po Konstitucinio Teismo 2001-04-02 nutarimo, kuris paskelbtas 2001-04-19, 1997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 5 str. 2 d. ir 12 straipsnio pakeitimai buvo priimti tik po beveik vienerių metų (2002-04-02 įstatymas Nr. IX-832). Tvarkos 106 p. pakeitimai buvo padaryti dar po beveik 6 mėnesių. Visą šį laiką atsakovė negalėjo taikyti prieštaraujančių Konstitucijai teisės aktų, todėl ir dėl šios priežasties nuosavybės teisų atkūrimo procesas buvo stabdomas.

82Šios bylos kontekste pažymėtina, kad LVAT 2002-11-04 sprendime administracinėje byloje Nr. A7-731-02 pažymėjo, kad „ginčo nagrinėjimo teisme metu įsigaliojo Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr.1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimai, kuriais Tvarkos 106 p. įtvirtinta nuostata dėl miesto žemės grąžinimo buvusių rėžinių kaimų teritorijose - žemės sklypai nekartografuojami toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, čia nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius; laisva (neužstatytą) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai turėtajam žemės plotui, o kaimas turi rėžinio kaimo požymius, todėl paminėtos taisyklės turės būti taikomos atkuriant nuosavybės teises į žemę visiems pretendentams. Pareiškėjos turi teisę ginti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą į žemę sklypo istorinėse ribose kaip būsimos bendrasavininkės nuo bet kokio pažeidimo, dėl kurio žemė (jos dalis) nurodytoje vietoje neteisėtai netenka laisvos (neužstatytos) žemės teisinio statuso, nes nesant apibrėžtų žemės paveldėtojams tekusių ir iki nacionalizacijos valdytų žemės sklypų ribų žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui gali būti formuojami visos istorinės žemėvaldos ribose“.

83Taip pat, kaip matyti iš galiojančio VAAT 2012-03-09 sprendimo, jame pažymėta, kad pagal Tvarkos 106 punktą (redakcija, galiojusi iki 2011-04-24) turėto žemės sklypo ribos kartografuojamos pagal Metodinius nurodymus dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos, patvirtintus Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997-10-31 įsakymu Nr. 634. Tvarkoje padaryta išimtis ir žemės sklypai nekartografuojami toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, čia nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius. Laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip. Tais atvejais, kai piliečiai nesusitaria dėl natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės dalių, apskrities viršininkas natūra grąžinamos žemės sklypo dalis nustato proporcingai pagal kiekvienam bendraturčiui likusios grąžinti žemės plotą. Teismas taip pat pabrėžė, jog Tvarkos 1061 punkte (2011-04-20 nutarimo Nr. 457 redakcija) nustatyta, kad <...> turėto žemės sklypo ribos kartografuojamos pagal Metodinius nurodymus dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos, patvirtintus Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997-10-31 įsakymu Nr. 634. Žemės sklypas nekartografuojamas toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžių sistema. Čia nustatoma kaimo riba, plotas ir buvusių savininkų skaičius. <...> Žemėtvarkos skyrius, gavęs iš savivaldybės administracijos nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) kadastro duomenų bylą ir šioje byloje esantį ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą žemės sklypo planą: suformuoja žemės sklypą (patvirtina jo kadastro duomenis); nustato žemės sklypo plane suprojektuotus servitutus <...>; raštu pakviečia piliečius, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (toliau – pretendentai), susipažinti su savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktais dokumentais (duomenimis); atvykusiems pretendentams paaiškina apie galimybę per ne ilgesnį kaip 2 mėnesių terminą pateikti susitarimą dėl suformuoto natūra grąžinamo žemės sklypo dalių, jeigu yra du ar daugiau pretendentų atkurti nuosavybės teises į suprojektuotą grąžinamą natūra žemės sklypą. Jeigu pretendentai atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę nesusitaria dėl suformuoto natūra grąžinamo žemės sklypo dalių, žemėtvarkos skyriaus vedėjas natūra grąžinamos žemės sklypo dalis nustato proporcingai pagal kiekvienam bendraturčiui likusios grąžinti žemės plotą. Jeigu pretendentai nesusitaria dėl suformuoto natūra grąžinamo žemės sklypo dalių toje miesto teritorijoje, kurioje buvo rėžių sistema, laisva (neužstatyta) žemė šioje miesto teritorijos dalyje grąžinama natūra pretendentams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise. Taip pa šiame sprendime teismas nurodė, kad pareiškėjų pretenduojamas susigrąžinti natūra žemės sklypas yra N. rėžinio kaimo ribose, kurios yra nustatytos 2003-05-29 kartografijos aktu.

84Taigi, kaip matyti iš iki Konstitucinio Teismo 2001-04-01 esančio aukščiau paminėto teisinio reglamentavimo, bei ankstesniuose teismų sprendimuose konstatuotų aplinkybių, nebuvo galimybės miestuose gražinti žemės buvusioje teritorijoje natūra, kaip to tikėjosi pareiškėjos. Tokia galimybė atsirado tik po jau minėto Konstitucinio Teismo nutarimo. Tačiau pasikeitus teisiniam reglamentavimui, nustatančiam kad žemės sklypai nekartografuojami toje vietoje, kurioje buvo rėžinė sistema ir žemė grąžinama natūra proporcingai turėtam žemės plotui, pareiškėjoms nors ir atsirado galimybė tikėtis, kad žemė bus grąžinta natūrą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jų seneliui priklausiusi žemė buvo rėžiniame N. kaime, joms proporcingai sumažėjo galimos grąžinti žemės dalis.

85Pažymėtina, kad įsiteisėjusiame VAAT 2012-03-09 sprendime teisėjų kolegijos pateikė nuomonę, kad nuo 1997 metų iki dabar galiojantis teisinis reglamentavimas neleidžia kitaip vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypus, kurie (kaip yra šiuo atveju) patenka į rėžinio kaimo kartografuotas ribas, bet gal būt turi sodybai (namų valdai) būdingą žemės sklypo nerėžinę formą, o pareiškėjų argumentas, jog „<...> Tvarkos 1061 punktą reikia aiškinti taip, jog rėžinio kaimo „nerėžinėje“ dalyje esantys žemės sklypai turi būti grąžinti pretendentams natūra <...> “ nėra pagrįstas nei teisės normomis, nei teismų praktika. Aptariamu atveju tai įmanoma tik revizavus N. rėžinio kaimo kartografiją (t.y. išorines ribas). Be to, kolegijos nuomone, pareiškėjos D. T. neva turėtą „sodybinį žemės sklypą“ N. rėžinio kaimo ribų plane įbraižė remdamosis planu, kuris neturi archyviniam dokumentui būdingų rekvizitų, jame nėra koordinačių, pagal kurias šį sklypo planą būtų galima patikimai įbraižyti į dabartinius žemės sklypų planus. Kolegija šiuo dokumentu kaip įrodymu remtis negali. Kolegija nesutiko ir su skundo argumentu, neva, priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises, turi būti vadovaujamasi prašymo padavimo metu galiojusiomis teisės normomis, nes, anot pareiškėjų, dėl atsakovų vilkinimo pasikeitė teisinis reguliavimas ir teisės aktuose atsirado rėžinio kaimo sąvoka. Tokia pozicija neatitinka nei bendrųjų teisės taikymo laike taisyklių, nei situacijos šioje konkrečioje byloje, nes pareiškėjoms objektyviai teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado ne prašymų padavimo momentu, o Vilniaus miesto 1-jo apylinkės teismui 1996-08-29 sprendimu nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. Ž. ir D. T. po tėvo T. T. 1938 m. mirties iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 5 ha ploto žemės sklypą, bei pateikus visus kitus įstatyme numatytus įrodymus. Minėta, jog teisės normos dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę buvusiuose rėžiniuose kaimuose atsirado 1997 metais priėmus naująją Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakciją.

86Nors pareiškėjos teigia, kad jei nebūtų priimti Vilniaus miesto valdybos 2000-08-31 ir 2000-09-07 sprendimai, kurie pristabdė žemės grąžinimo joms procesą, kurio metu pasikeitė teisinis žemės grąžinimo reglamentavimas ir dėl to joms ir kilo žala, tačiau, kaip matyti iš nustatytų faktinių aplinkybių, iki 2001 metų dar nebuvo patvirtintas detalusis planas N. g. 27 ir 35, t. y. toje vietoje, kur buvo pareiškėjoms galimai gražintinos žemės sklypas. Nors VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 1999-05-10 raštu Nr. 31/99/22-XXX (t. 3, b. l. 46) informavo pareiškėją M. R., kad yra 1999-05-10 raštu Nr. 31/99/19-XXX (t. 3, b. l. 47) kreiptasi į Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentą dėl N. gatvės detalaus plano patvirtinimo, bei paaiškinta, kad žemės sklypai suteikiami piliečiams jų turėtos žemės vietoje, kai šie sklypai toje vietoje numatyti detaliajame plane, tačiau iš Vilniaus miesto mero 2001-05-22 rašto Nr. R, U-XX (t. 2, b. l. 185) „Dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimų 2000-08-31 Nr. XXXXV ir 2000-09-07 Nr. XXXXV“ matyti, kad pareiškėjoms nurodoma, jog teritorijos prie N. g. 27 detalusis planas yra parengtas ir suderintas, bet nepatvirtintas, kadangi derinimo metu keitėsi situacija – šioje teritorijoje buvo nustatyti namų valdų (N. g. 27 ir 35) žemės sklypų plotai ir ribos pagal Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus prašymus ir pateiktus dokumentus, todėl laisvos teritorijos, kurioje buvo rengtas detalusis planas neliko, bei kad pagal gautus iš Lietuvos centrinio valstybinio archyvo duomenis, N. g. teritorija šiuo metu yra kartografuojama. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikus kompleksiškai kartografuotą N. g. teritoriją bei paraišką dėl sklypų ribų Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto valdyboje bus sprendžiamas klausimas dėl Valdybos sprendimų, kuriais buvo patvirtintos N. g. 27 ir N. g. 35 sklypų ribos, panaikinimo. Taip pat kaip nustatyta iš faktinių aplinkybių, klausimų sprendimas dėl ginčo žemės sklypo buvo stabdomas ir dėl vykstančių teisminių procesų, kurių metu ir pasikeitė teisinis reguliavimas, todėl detaliųjų teritorijos planų rengimas ir sklypų kartografavimas bei žemės grąžinimo procesas buvo pradėtas vykdyti praktiškai iš naujo, jau atsižvelgiant į tai, kad ginčo žemė buvo rėžinio kaimo ribose bei atsižvelgiant į naują teisinį reguliavimą. Be to, kaip jau minėta VAAT 2012-03-09 sprendime nuo 1997 metų iki dabar galiojantis teisinis reglamentavimas neleidžia kitaip vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypus, kurie patenka į rėžinio kaimo kartografuotas ribas, bet gal būt turi sodybai (namų valdai) būdingą žemės sklypo nerėžinę formą. Vertintina, kad ir iki 2002-09-26 galiojusios Tvarkos redakcijos nuostatos leido atkurti nuosavybės teisės į žemę natūra tik pagal detalųjį teritorijos (kvartalo) planą, o iki 2001 m. dar nebuvo sutvarkytos visos procedūros, reikalingos galutinai spręsti klausimą dėl žemės grąžinimo, pagal iki 2001-04-02 Konstitucinio Teismo nutarimo galiojusias Tvarkos 106 p. ir 1997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 5 str. 2 d. ir 12 str. 3 p. nuostatas, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad būtent dėl Vilniaus miesto valdybos 2000-08-31 ir 2000-09-07 sprendimų susidarė situacija, kai detalusis planas pareiškėjų pageidaujamoje žemėje, nebuvo patvirtintas. Visų procedūrų grąžinant žemę neužbaigimas buvo iš esmės sąlygotas besikeičiančio teisinio reglamentavimo tuo metu, kai dėl Vilniaus miesto valdybos 2000-08-31 ir 2000-09-07 sprendimų panaikinimo teismuose buvo nagrinėjami ginčai pagal pareiškėjų reikalavimus. Vykstant teisminiams ginčams bei keičiantis įstatymams buvo nevykdomas laisvų žemių grąžinimo natūra procesas. Kaip jau matyti iš ankstesnių teismų sprendimų, ginčai dėl Vilniaus miesto valdybos 2000-08-31 ir 2000-09-07 sprendimų baigėsi 2002-11-04 ir 2003-11-22 ir juose jau pasisakyta dėl pareiškėjų teisių atkūrimo į žemę rėžiniame kaime, dabartinėje miesto teritorijoje. Pažymėtina, kad į N. gatvėje (N. rėžinio kaimo teritorijoje) esančius sklypus pretenduoja ne tik pareiškėjos, žemės atkūrimo procesas šioje teritorijoje užsitęsęs ir ilgas, nuosavybės teisų atkūrimas pareiškėjoms ir šiuo metu irgi yra dar nesibaigęs. VAV 2007-04-16 sprendimais Nr. 2.4-01-XXXX, 2.4-01-XXXX, 2.4-01-XXXX, 2.4-01-XXXX P. T., A. U., S. T., M. R. atkūrė nuosavybės teises į dalį buvusio savininko D. T. nuosavybės teisėmis valdytos žemės (t. 1, b. l. 122-129). Nacionalinė žemės tarnyba 2011-08-26 priėmė sprendimus Nr. 49S-XXX, 49S-XXX, 49S-XXX, 49S-XXX, kuriais P. T., M. R., A. U., S. T. atkurtos nuosavybės teisės į dalį buvusio savininko D. T. nuosavybės teisėmis valdytos žemės (t. 3, b. l. 144-147). Nacionalinė žemės tarnyba 2013-10-30 ir 2013-11-05 priėmė sprendimus Nr. 49SXXX ir Nr. 49S-XXX, M. R. ir A. U. atkurtos nuosavybės teisės į dalį buvusio savininko D. T. nuosavybės teisėmis valdytos žemės (t. 5, b. l. 193-199). Iš šių sprendimų matyti, kad M. R. ir A. U. dar neatkurtos nuosavybės teisės į 0,4203 ha. žemės, kurios bus atkurtos vėliau, todėl neaiškų į kokios vertės turtą nuosavybės teisės bus atkurtos ateityje. LVAT 2012-11-22 nutarime taip pat nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2011-10-25 nutarime konstatavo, kad nei įstatymu, nei kitais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Pažymėtina, kad šios taisyklės šioje byloje nėra taikomos, kadangi teisiniai santykiai dar nėra pasibaigę. Be to, LVAT konstatavo, jog kilęs ginčas dėl nuosavybės teises į žemę atkūrimo nepažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir turi būti sprendžiamas taikant paskelbtus bei galiojančius teisės aktus, nepažeidžiant bendrųjų teisės taikymo laike taisyklių.

87Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytą, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju, vykdant žemės grąžinimo pareiškėjoms procedūrą, reikia vadovautis šiuo metu galiojančiais teisės aktais.

88Iki Konstitucinio Teismo 2001-04-02 nutarimo pareiškėjoms nebuvo realių galimybių atkurti natūra nuosavybės teises į tėvo žemę N. kaime (N. gatvėje), nes nėra jokių duomenų, kad pareiškėjos būtų atitikusios iki Konstitucinio Teismo nutarimo galiojusias 1997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 5 str. 2 d. nuostatas. Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo, 1997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 5 str. 2 d. nuostatos 2002-04-02 buvo pakeistos ir pareiškėjoms atsirado galimybė susigrąžinti turėtą žemę natūra, tačiau šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjoms nuosavybės teisės į jų tėvo turėtą žemę N. kaime natūra nebuvo atkurtos dėl nuginčytų teismine tvarka Vilniaus miesto valdybos 2000-08-31 ir 2000-09-07 sprendimų, kadangi, kaip jau minėta aukščiau, 2002-09-19 Vyriausybės nutarimu Nr. 1475 (įsigaliojo nuo 2002-09-26, Žin., 2002, Nr. 93-3989) buvo pakeista Tvarkos 106 p. redakcija, nustačiusi ypatumus toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, kokia ir buvo nustatytas N. kaime. Tai, kad tuo metu buvo parengtas teritorijos detaliojo plano projektas dar nesudarė prielaidų, esant aptartai situacijai, atkurti pareiškėjoms nuosavybės teises į žemę buvusioje N. kaimo teritorijoje natūra. Nuosavybės teisų į žemę atkūrimo procesas užsitęsęs, vyksta iš šiuo metu, nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad per beveik 6 mėnesių laikotarpį, kai po 1997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 5 str. 2 d. nuostatų pasikeitimo 2002-04-02, buvo priimtos Tvarkos 106 p. nuostatos, net ir nesant vėliau nuginčytų Vilniaus miesto valdybos 2000-08-31 ir 2000-09-07 sprendimų, nuosavybė pareiškėjoms į jų prašomą žemę būtų atkurta, toje pačioje vietoje, kur ji buvo iki nacionalizacijos.

89Dėl turtinės žalos

90CK 6.271 str. 1 d. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės.

91Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT 2005-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1355/2010). Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.

92Valdžios institucijų aktai (bendrąja prasme) arba veikla suprantama ir kaip administracinių aktų priėmimas, ir kaip veikimas/netinkamas veikimas/neveikimas viešojo administravimo srityje (CK 6.271 str. 3 d.). Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 dalyje viešasis administravimas yra apibrėžtas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas.

93Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme nustatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Remiantis LVAT praktika, neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (LVAT administracinė byla Nr. A17-499/2007).

94Iš pareiškėjų skundo motyvų ir argumentų matyti, kad pareiškėjos joms padarytą turtinę ir neturtinę žalą kildina iš Vilniaus miesto valdybos 2000-08-31 ir 2000-09-07 sprendimų. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant ginčus dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, nebūtinai turi būti keliamas reikalavimas dėl valstybės ar savivaldybės institucijų ar pareigūnų aktų panaikinimo ar veiksmų pripažinimo neteisėtais. Veiksmų teisėtumas kiekvienu atveju turi būti vertinamas iš esmės, o administracinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl neteisėtų veiksmų nustatymo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas aktas, iš kurio kildinama žala (LVAT 2008-10-01 nutartis adm. b. Nr. A556 – 1655/2008 ir kt.). Tačiau šiuo atveju minėti sprendimai yra panaikinti ir negaliojantys.

95Pareiškėjos joms padarytos žalos dydį pagrindė Turto ekspertizės aktu Nr. DGEXXXXXX (toliau – ir Ekspertizės katas) (t. 5, b. l. 125-154), kuriame nurodyta, kad 2003-01-01 sklypų, adresu N. g. 27 ir 35, Vilniuje vertė buvo 418 000,00 Lt, o nesant galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra į 0,3212 ha bendro ploto žemės sklypus, nuosavybės teisės į žemę gali būti atkuriamos vieninteliu būdu - priskiriant už ją 15 417,60 Lt kompensaciją. Pareiškėjų teigimu dėl neteisėtų atsakovės veiksmų jos patyrė 402 582,40 Lt žalą (418 000 Lt - 15 417,60 Lt).

96Kaip jau minėta, be neteisėtų valdžios institucijų veiksmų taip pat turi egzistuoti priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjoms sukeltos žalos. Pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2007-11-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; LVAT 2008-11-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A146‑1897/2008) priežastinio ryšio nustatymo byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non (lot. būtinoji sąlyga) testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (LVAT administracinė byla Nr. A502-3034/2011).

97Šiuo atveju, teismo vertinimu, tarp neteisėtų atsakovės sprendimų ir pareiškėjų prašomos priteisti turtinės žalos nėra faktinio priežastinio ryšio, t. y. nėra pakankamo pagrindo teigti, jog žalingi padariniai kilo būtent iš minėtų sprendimų. Pareiškėjų teigimu, dėl priimtų atsakovės sprendimų joms nebuvo baigta nuosavybės teisų atkūrimo procedūra, o pasikeitus teisinei bazei jos prarado galimybę atgauti žemę natūra. Teismas tokius pareiškėjos argumentus laiko nepagrįstais, nes pareiškėjoms ir toliau vykdomas nuosavybės teisų atkūrimo procesas, o kaip minėta aukščiau, nuo to momento, kai pareiškėjos kreipėsi su prašymais dėl nuosavybės teisų atkūrimo ir 1996 metais teismui nustačius juridinį faktą, kad jos gali dėl to kreiptis kaip paveldėtojos, rėžiniame N. kaime pareiškėjoms nebuvo galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra ar toje vietoje, kur buvo jų tėvo žemė iki nacionalizacijos. Kaip jau pasisakyta ankščiau šiame sprendime, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjų teiginius, kad pagal ankstesnį teisinį reguliavimą joms žemė būtų atkurta natūra. Kaip jau minėta, byloje nenustatyta duomenų, kad pareiškėjos iki Vilniaus miesto valdybos 2000-08-31 ir 2000-09-07 sprendimų priėmimo ir vėliau, vykstant teisminiams ginčams dėl jų, galėjo realiai atkurti nuosavybės teise tuos sklypus ir ta apimtimi, kurie nurodyti ir įvertinti Ekspertizės akte. Kaip jau minėta, nuosavybės teisų atkūrimo procesas užtruko ne dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimų, o dėl besikeičiančio teisinio reglamentavimo, įstatymų pasikeitimo, o taip pat ir pareiškėjų bei kitų pretendentų į N. gatvėje esančią ginčo žemę inicijuotų teisminių procesų, kuriems trunkant atitinkamos institucijos negalėjo priimti galutinių sprendimų dėl nuosavybės teisų atkūrimo. Atsižvelgus į tai, pareiškėjų motyvai, kad joms turtinė žala buvo padaryta dėl atsakovės priimtų sprendimų, yra teisiškai nereikšmingi. Šiuo atveju teismui nusprendus, kad atsakovės sprendimai neturėjo įtakos pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimui, negali kilti ir turtinės žalos atsiradimo sąlygos, kad galima būtų vertinti ir patirtos turtinės žalos dydį. Turtinę žalą pareiškėjos grindžia iš esmės Ekspertizės akte nustatyta suma. Pažymėtina, kad atsižvelgus į tai, kad teismas šiame sprendime jau pasisakė, kad galimybė atkurti natūra nuosavybės teises buvo tik 2002-04-02 pasikeitus 1997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 5 str. 2 d. nuostatoms, t. y 2002 metų tam tikrą laikotarpį iki Tvarkos 106 p. nuostatų pakeitimo 2002-09-19, teismas negalėtų remtis ir Ekspertizės akte nurodyta ginčo žemės sklypų vertinimo suma, nes ji nurodyta 2003-01-01 datai. Teismo įsitikinimu, net preziumuojant, kad pareiškėjų nurodyta suma galėtų būti pareiškėjų nuostoliais, pareiškėjų pateikti įrodymai nepatvirtina, kad būtent tokios sumos jos negavo po priimtų atsakovės sprendimų. Atsižvelgdamas į tai, teismas laiko, kad pareiškėjos neįrodė ir turtinės žalos fakto. Šiuo atveju nėra ir vienos iš būtinų žalos atlyginimo sąlygų, kurios numatytos CK 6.247 straipsnyje, taip pat nėra ir žalos padarymo fakto, todėl pareiškėjų reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas ir atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

98Dėl neturtinės žalos

99CK 6.250 str. 1 d. nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

100Neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais (žr. LVAT 2007-06-26 sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14), 2010-06-23 Lietuvos LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010). Tačiau tuo pačiu pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr. 2006-05-17 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006, 2007-11-15 LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007). Tokiu atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., LVAT administracinę bylą Nr. A14-653/2007, 2012-11-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-2636-12).

101Taigi šiuo atveju reikia įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus, analizuoti neteisėtų veiksmų buvimą ir kaip tiksliai jie pasireiškė.

102Pareiškėjos neturtinę žalą iš kildina iš atsakovės veiksmų ir nurodo, kad atsakovės sprendimais, dėl kurių užsitęsė nuosavybės teisų atkūrimo procedūros, joms buvo užkirstas kelias atgauti natūra senelio turėtą žemę, dėl to patyrė ir tebepatiria neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą; teisėti lūkesčiai atgauti šią žemę natūra yra sužlugdyti. Daugiau nei 10 metų trukęs bylinėjimasis išvargino, prarado pasitikėjimą valstybe. Savo neturtinę žala įrodinėja pateikdamos ir savo medicininę dokumentaciją (t. 4, b. l.183-200, t. 5, b. l. 1-34).

103Pagal CK. 6.271 str. valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2 dalis).

104Pažymėtina, kad LVAT 2002-11-04 sprendime administracinėje byloje Nr. A7-731-02 konstatavo, kad „pareiškėjos turi teisę ginti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą į žemę sklypo istorinėse ribose kaip būsimos bendrasavininkės nuo bet kokio pažeidimo, dėl kurio žemė (jos dalis) nurodytoje vietoje neteisėtai netenka laisvos (neužstatytos) žemės teisinio statuso, nes nesant apibrėžtų žemės paveldėtojams tekusių ir iki nacionalizacijos valdytų žemės sklypų ribų žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui gali būti formuojami visos istorinės žemėvaldos ribose“.

105Vykdant nuosavybės teisų atkūrimo procesą, atsakovė priėmė neteisėtus 2000-08-31 ir 2000-09-07 sprendimus, kuriuos panaikinus, ir pasikeitus teisniam reguliavimui, pareiškėjoms pasikeitė nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos. Iš byloje esančių faktinių aplinkybių matyti, kad dabar joms yra atkuriamos nuosavybės teisės rėžiniame kaime proporcingai, o proporcijoms turėjo įtakos ir Vilniaus miesto valdybos 2000-08-31 ir 2000-09-07 sprendimai, todėl pareiškėjoms vėl tenka, laikantis nustatytų procedūrų, siekti nuosavybės teisų atkūrimo, jau atsižvelgiant į pasikėtusį ginčo žemės sklypo plotą, kas neabejotinai sudarė joms papildomus nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus, sukėlė diskomfortą.

106Byloje nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu. Vilniaus miesto 3-sis apylinkės teismo 2003-12-11 sprendimu ir LVAT 2002-11-02 nutartimi ginčytų administracinių aktų panaikinimas sudarė neabejotiną pagrindą konstatuoti atsakovės veiksmų neteisėtumą bei, nustačius kitas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas (priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų buvimą), pareiškėjoms turi būti priteistinas neturtinės žalos atlyginimas. Šiuo atveju atsakovės priimti neteisėti sprendimai rodo netinkamą atsakovės veikimą, atkuriant nuosavybės teise pareiškėjoms.

107Visos anksčiau teismo nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad byloje nustatyti įrodomieji faktai patvirtina pareiškėjoms padarytos neturtinės žalos padarymo faktą. Pareiškėjoms neturtinė žala kilo iš atsakovės neteisėtų sprendimų priėmimo, kurie buvo panaikinti teismine tvarka.

108Pažymėtina, kad sprendžiant klausimus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, atsižvelgiama į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatų įgyvendinimas yra ne tik asmens turtinių teisių realizavimas, šio įstatymo reglamentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas kartu reiškia ir istorinio teisingumo atstatymą, neteisėtais okupacinės valdžios veiksmais Lietuvos piliečiams padarytų skriaudų atlyginimą. Dėl to netinkamas valstybės institucijos veikimas įgyvendinant šį įstatymą dažniau nei kitose viešojo administravimo teisinių santykių srityse gali sukelti teisėtai pretenduojantiems į nuosavybės grąžinimą asmenims neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, įstatymo vertinamus kaip neturtinė žala (LVAT 2005-10-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1625/2005). Be to, dėl neturtinės žalos buvimo įrodinėjimo ir jos dydžio pagrindimo LVAT praktikoje (žr. 2008-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, „Administracinių teismų praktika“, 2008, Nr. 4(14) laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurių įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčui dėl neturtinės žalos padarymo spręsti negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai (žr. LVAT 2012-12-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2869-12).

109Nuosavybės teisių atkūrimo procesas, kurio metu pareiškėjų atžvilgiu priimti neteisėti teisės aktai panaikinti teismine tvarka, tęsiasi ilgą laiką, todėl tokių sprendimų priėmimas ir ilgai besitęsiantis nuosavybės teisių atkūrimo procesas, dėl kurių pareiškėjoms padaryta neturtinė žala, negali būti vertinami kaip trumpalaikiai, nepakankamai reikšmingi ir nesudarantys pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teismas iš dalies sutinka su pareiškėjų pozicija, kad dėl užsitęsusio nuosavybės teisų atkūrimo proceso joms galėjo kilti nepasitikėjimas valstybės institucijomis ir pablogėti emocinė būklė. Negalima neįvertinti ir tos aplinkybės, kad esant panaikintiems Vilniaus miesto valdybos 2000-08-31 ir 2000-09-07 sprendimams, pareiškėjos ilgą laiką siekė atgauti tėvo turėtą žemę natūra taip, kaip manė esant teisinga, ir tam neabejotinai turėjo įtakos jų patirtis nepasitikint valdžios institucijų sprendimais. Įvertinus nustatytas byloje aplinkybes, laikytini pagrįstais pareiškėjų skunde nurodyti išgyvenimai, t. y. dvasinis sukrėtimas, nepatogumai, kad jos dėl ilgai besitęsiančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso, neteisėtų atsakovės veiksmų prarado pasitikėjimą valstybės institucijomis, ir jie yra nevienkartiniai, ilgalaikiai ir stiprūs, susiję su valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais bei veiksmais. Valstybės institucijos turi veikti vadovaudamosi įstatymo viršenybės, teisėtumo ir efektyvumo principais, kurie nagrinėjamu atveju buvo pažeisti.

110Atsižvelgus į minėtą LVAT praktiką, atmestini atsakovės argumentai, kad pareiškėja nepateikė jokių svarbių įrodymų, jog tikrai patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, nes tiesioginiais įrodymais tokių aplinkybių įrodyti neįmanoma.

111Sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, remiamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta pagrindine įrodymų vertinimo taisykle, t. y. vertintini įrodymai pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą nuodugniu, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisingumo ir protingumo kriterijai šiuo atveju reiškia ir reikalavimą įvertinti neturtinės žalos specifiką.

112Kaip minėta anksčiau, byloje neginčytinai nustatyta, kad esminė aplinkybė, lėmusi pareiškėjoms atsiradusią neturtinę žalą, yra atsakovės neteisėti veiksmai, kadangi ji, kaip viešojo administravimo subjektas, neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, šių institucijų darbuotojų veiksmai (priimant nuginčytus neteisėtus sprendimus), atkuriant nuosavybės teises pareiškėjoms, tiesiogiai turėjo įtakos kilusiam pareiškėjų teisėtų interesų pažeidimui.

113Įvertinus anksčiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjoms padaryta neturtinė žala dėl byloje nustatytų atsakovės neteisėtų veiksmų. Taigi, nustačius visas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, konstatuotina, kad atsakovė privalo atlyginti padarytą neturtinę žalą (CK 6.263 str.).

114Atsižvelgus į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjų patirtus neigiamus dvasinius ir emocinius išgyvenimus, jų trukmę bei pobūdį, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjoms iš atsakovės priteistina po 7 000 Lt neturtinės žalos kiekvienai – viso 14 000 Lt. Teismo nuomone, pareiškėjos nepagrįstai prašo joms priteisti 120 000 Lt neturinės žalos, nes anksčiau teismo nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jos patyrė būtent tokio dydžio neturtinę žalą.

115Dėl bylinėjimosi išlaidų

116Pareiškėjos prašo teismo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

117Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d., teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d. nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

118Pareiškėjos teismui nepateikė patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio, detalių apskaičiavimų, patvirtinančių byloje patirtas išlaidas. Todėl, atsižvelgus į LVAT praktiką, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje byloje gali būti išspręstas Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. nustatyta tvarka, pateikus prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (2011-09-05 sprendimas adm. b. Nr. A62-1367/2011 ir kt.).

119Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 5 punktu, 127 straipsniu, 129 straipsniu,

Nutarė

120Pareiškėjų A. U. ir M. R. skundą dalyje dėl 402 582,40 Lt turtinės žalos iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

121Pareiškėjų A. U. ir M. R. skundą dalyje dėl 120 000 Lt neturtinės žalos iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisimo tenkinti iš dalies.

122Priteisti pareiškėjai A. U. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 7 000 Lt (septynis tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti.

123Priteisti pareiškėjai M. R. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 7 000 Lt (septynis tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti.

124Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Sušinskienė,... 2. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 3. Pareiškėjos A. U. ir M. R. (toliau – ir pareiškėjos) 2013-01-11 kreipėsi... 4. Paaiškino, kad jos yra D. T., T. T. sūnaus, dukterys. Pagal archyvo... 5. Nurodo, kad maksimalus naujo žemės sklypo plotas Vilniuje negalėjo būti... 6. Dalis T. T. nuosavybėje buvusios žemės yra laisva, neužstatyta, jai nėra... 7. G. K. ir M. C. 1992 m. Vilniaus miesto žemėtvarkos tarnybai pateikė... 8. Vilniaus miesto savivaldybė taip pat yra priėmusi ir kitą neteisėtą aktą,... 9. Taip pat nurodo, kad teisminiai ginčai su Vilniaus miesto savivaldybės... 10. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai patvirtina, jog... 11. Pažymi, kad tuo metu, kol vyko teisminiai ginčai su Vilniaus miesto... 12. Remiasi civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nuostatomis dėl... 13. Atkreipia dėmesį, kad atsakovė bylose dėl aukščiau nurodytų... 14. Dėl turinės žalos paaiškina, kad kaip nurodyta teismo ekspertizės akte:... 15. Tuo atveju, jei atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė nebūtų atlikusi... 16. Taip pat pažymi, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio... 17. Dėl neturtinės žalos paaiškino, kad atsakovės aukščiau nurodytais... 18. Dėl priežastinio ryšio, remiantis CK 6.247 str. nuostatomis paaiškino, jog... 19. Taip pat pažymi, jog detalusis planas, kuriam išduota Vilniaus apskrities... 20. Iš Vilniaus miesto 3-ajame apylinkės teisme išnagrinėtos civilinės bylos... 21. Pareiškėjos ir jų atstovas advokato padėjėjas teismo posėdyje palaikė... 22. Atsakovė Vilniaus miesto savavaldybės administracija atsiliepimuose į... 23. Dėl praleisto senaties termino paaiškino, kad byloje yra taikytinas CK 1.125... 24. Dėl nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės normų... 25. Pareiškėjos nepagrindžia, neįrodo neteisėto Vilniaus miesto savivaldybės... 26. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012-03-09 sprendime... 27. Atkreipia dėmesį, kad atkuriant pareiškėjoms teisęs į nuosavybę yra... 28. Pabrėžia, jog administracinėje byloje Nr. I-3714-121/2011 nustatyta, kad... 29. Pažymi, kad pareiškėjoms teisė atkurti nuosavybę buvusiame rėžiniame... 30. Atsakovės įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyti priežastinio ryšio,... 31. Dėl pareiškėjų prašomos turtinės žalos ir jos dydžio paaiškino, kad... 32. Atkreipia dėmesį į pareiškėjų nurodytą nepagrįstą ir neįrodytą... 33. Dėl neturtinės žalos atlyginimo paaiškino, kad pareiškėjų 120 000 Lt... 34. Atsakovės atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepimuose išdėstytas... 35. Tretysis suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimuose į... 36. Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paaiškino, kad žala yra... 37. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdyje palaikė... 38. Skundas dalyje atmestinas, kitoje dalyje skundas tenkintinas iš dalies.... 39. Ginčas šioje byloje kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš... 40. Pareiškėjos skunde iš esmės nurodo, kad iki 2002-09-26, t. y. nuo kada... 41. Teismui šioje byloje svarbu atsakyti ar atsakovės 2000-08-31 ir 2000-09-07... 42. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjos prašymus Vilniaus... 43. Vilniaus miesto 1-jo apylinkės teismo 1996-08-29 sprendimu civilinėje byloje... 44. Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA)... 45. VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 1999-05-10 raštu Nr. 31/99/22-XXX... 46. Vilniaus miesto valdyba 2000-08-31 sprendimu Nr. XXXXV patvirtino individualios... 47. Vilniaus miesto valdyba 2000-09-07 sprendimo Nr. XXXXV pirmuoju punktu nustatė... 48. Iš VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-02-02 pažymos ir prie jos... 49. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento 2001-02-07 rašte... 50. Pareiškėjos 2001-04-19 kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį... 51. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento 2001-04-24 rašte... 52. 2001-05-14 Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus darbuotojai, dalyvaujant ir... 53. Iš Vilniaus miesto mero 2001-05-22 rašto Nr. R, U-XX (t. 2, b. l. 185)... 54. VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001-06-19 raštu Nr. 31/01/16-XXXX... 55. Iš VAVA 2001-08-07 rašto Nr. 31/01/22-XXXX (t. 2, b. l. 168) M. R. matyti,... 56. Taip pat, iš VAVA 2001-09-24 rašto Nr. 20-01/30/2001/4-XXX pareiškėjai M.... 57. VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raštu pareiškėjoms (t. 2, b. l.... 58. VAAT 2002-05-23 sprendimu pareiškėjų reikalavimą dėl Vilniaus miesto... 59. Vilniaus miesto 3-sis apylinkės teismas 2003-12-11 sprendimu civilinėje... 60. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs šią civilinę bylą apeliacine... 61. VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-02-02 pažyma ir prie jos... 62. Vilniaus miesto 3-sis apylinkės teismas 2009-12-15 nutartimi atsisakė... 63. Pareiškėjos kreipėsi į VAAT, prašydamos 1) panaikinti Vilniaus miesto... 64. VAVA 2007-01-17 įsakymu Nr. 2.3-XXX-XX patvirtino pretendentų į buvusio... 65. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010-04-09 įsakymo... 66. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius,... 67. Pareiškėjos kreipėsi į VAAT su 2011-09-20 ir 2011-12-29 patikslintais... 68. VAAT 2012-03-09 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-989-121/2012... 69. Pareiškėjos, nesutikdamos su VAAT 2012-03-09 sprendimu administracinėje... 70. Dėl ieškinio senaties termino... 71. Atsakovė teismo prašo taikyti CK 1.125 str. 8 d. įtvirtintą 3 metų... 72. Teismas pažymi, kas skundas teismui paduotas 2013-01-11 (t. 1, b. l. 1-9).... 73. Pareiškėjos nurodo, kad nuosavybės teisių atkūrimas joms pradėtas vykdyti... 74. 1997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį... 75. Šio įstatymo 12 str. 3 p. buvo nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2... 76. Vyriausybės 1997-09-27 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos... 77. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis... 78. Atsižvelgiant į šį Konstitucinio Teismo nutarimą, buvo padaryti 1997-07-01... 79. 1997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį... 80. 2002-09-19 Vyriausybės nutarimu Nr. 1475 (įsigaliojo nuo 2002-09-26, Žin.,... 81. Teismas pažymi, kad po Konstitucinio Teismo 2001-04-02 nutarimo, kuris... 82. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad LVAT 2002-11-04 sprendime... 83. Taip pat, kaip matyti iš galiojančio VAAT 2012-03-09 sprendimo, jame... 84. Taigi, kaip matyti iš iki Konstitucinio Teismo 2001-04-01 esančio aukščiau... 85. Pažymėtina, kad įsiteisėjusiame VAAT 2012-03-09 sprendime teisėjų... 86. Nors pareiškėjos teigia, kad jei nebūtų priimti Vilniaus miesto valdybos... 87. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytą, teismas daro išvadą, kad šiuo... 88. Iki Konstitucinio Teismo 2001-04-02 nutarimo pareiškėjoms nebuvo realių... 89. Dėl turtinės žalos... 90. CK 6.271 str. 1 d. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų... 91. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi... 92. Valdžios institucijų aktai (bendrąja prasme) arba veikla suprantama ir kaip... 93. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga)... 94. Iš pareiškėjų skundo motyvų ir argumentų matyti, kad pareiškėjos joms... 95. Pareiškėjos joms padarytos žalos dydį pagrindė Turto ekspertizės aktu Nr.... 96. Kaip jau minėta, be neteisėtų valdžios institucijų veiksmų taip pat turi... 97. Šiuo atveju, teismo vertinimu, tarp neteisėtų atsakovės sprendimų ir... 98. Dėl neturtinės žalos... 99. CK 6.250 str. 1 d. nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas,... 100. Neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio... 101. Taigi šiuo atveju reikia įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus, analizuoti... 102. Pareiškėjos neturtinę žalą iš kildina iš atsakovės veiksmų ir nurodo,... 103. Pagal CK. 6.271 str. valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė... 104. Pažymėtina, kad LVAT 2002-11-04 sprendime administracinėje byloje Nr.... 105. Vykdant nuosavybės teisų atkūrimo procesą, atsakovė priėmė neteisėtus... 106. Byloje nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio taikymo... 107. Visos anksčiau teismo nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad byloje... 108. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimus, susijusius su neturtinės žalos... 109. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas, kurio metu pareiškėjų atžvilgiu... 110. Atsižvelgus į minėtą LVAT praktiką, atmestini atsakovės argumentai, kad... 111. Sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, remiamasi Administracinių bylų... 112. Kaip minėta anksčiau, byloje neginčytinai nustatyta, kad esminė aplinkybė,... 113. Įvertinus anksčiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad... 114. Atsižvelgus į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjų... 115. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 116. Pareiškėjos prašo teismo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.... 117. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d., teisę iš kitos... 118. Pareiškėjos teismui nepateikė patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio,... 119. Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87... 120. Pareiškėjų A. U. ir M. R. skundą dalyje dėl 402 582,40 Lt turtinės žalos... 121. Pareiškėjų A. U. ir M. R. skundą dalyje dėl 120 000 Lt neturtinės žalos... 122. Priteisti pareiškėjai A. U. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos... 123. Priteisti pareiškėjai M. R. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos... 124. Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti...