Byla A-520-2636-12
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

2sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

3dalyvaujant pareiškėjams Z. K., J. I.,

4pareiškėjų atstovui advokatui Gintarui Petukauskui,

5atsakovų atstovėms I. Z., L. V.,

6viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Z. K., J. I. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. K. ir J. I. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

7Teisėjų kolegija

Nustatė

8I.

9Pareiškėjai Z. K. (toliau – ir pareiškėja) ir J. I. (toliau – ir J. I., pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydami: 1) solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba), pareiškėjai Z. K. 544 235 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti; 2) solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, pareiškėjui J. I. 330 232 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti; 3) solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, pareiškėjai Z. K. 124 000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti; 4) solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, pareiškėjui J. I. 76 000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti; 5) solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, pareiškėjams patirtas bylinėjimosi išlaidas; 6) grąžinti pareiškėjams permokėtą žyminį mokestį už skundo padavimą.

10Pareiškėjai nurodė, jog reikalavimą atlyginti žalą reiškia dėl Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos netinkamo veikimo, atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Paaiškino, kad pareiškėjai nuo pat gimimo naudojosi A. K. ir S. K. žeme (0,1399 ha) bei gyveno jiems priklausančiame name, esančiame ( - ). 1992 m. vasario 3 d. testamentu K. K. paliko visą savo turtą pareiškėjams lygiomis dalimis, o taip pat ir gyvenamąjį namą su priklausiniais, esantį ( - ) (buvusioje ( - )). Mirus pareiškėjos motinai K. K., Z. K. ir J. I. paveldėjo po 1/2 dalį gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 87,47 kv. m, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), su ūkiniu pastatu ir kiemo statiniais. Pareiškėjai naudojosi greta namo esančiu 0,1551 ha žemės sklypu, esančiu ( - ), jį prižiūrėjo, pagal nustatytą tvarką mokėjo žemės mokestį. 2001 m. gruodžio 29 d. pareiškėja Z. K., kaip tiesioginė palikuonė, kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į senelių A. ir S. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgiant į tai, buvo suformuota nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 3240.

11Nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2005 m. kovo 31 d. raštu Nr. 31/05/17-963 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir informavo, kad Z. K. bus atkuriamos nuosavybės teisės į buvusių nuomininkų turėtą žemę (0,1365 ha), suteikiant naudojamą namų valdos, esančios ( - ), žemės sklypą, kurio plotas 0,1551 ha, ir paprašė suformuoti žemės sklypo ribas. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2005 m. rugpjūčio 12 d. informavo, kad žemės sklypas ( - ), negali būti formuojamas, kadangi naudojama namų valda patenka į Vilniaus miesto pietinio greitkelio teritoriją. Neatsižvelgdamas į tai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 30-300 „Dėl sklypo, ( - ), duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“ nustatė naudojamos namų valdos, esančios ( - ), duomenis, o taip pat ir 1551 kv. m plotą, ribas ir naudojimo būdą. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5022 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste Z. K.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų (nurodant, kad likusios nuosavybės teisės į žemės sklypą bus atkurtos vėliau) A. ir S. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, grąžinant natūra 0,0776 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,1551 ha ploto žemės sklype, ( - ). Paaiškino, jog pareiškėja tapo žemės sklypo, esančio ( - ), dalies (0,0776 ha) savininke. Likusią 775 kv. m ploto sklypo dalį Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 24 d. įsakymo pagrindu pagal 2007 m. rugsėjo 27 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį už 8 201,46 Lt įsigijo J. I.. Nurodė, jog nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pareiškėjai įregistravo nekilnojamojo turto registre kaip bendrąją dalinę nuosavybę.

12Paaiškino, jog 2007 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjai gavo raštą iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus, kuriuo pareiškėjams buvo siūloma parduoti nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus, esančius ( - ). 2007 m. lapkričio 6 d. po ilgų derybų tarp pareiškėjų bei Vilniaus miesto savivaldybės buvo sudaryta žemės sklypo, pastatų (gyvenamojo namo, ūkinio pastato) ir kiemo statinių (lauko tualeto, atliekų duobės, tvoros, šulinio, kiemo aikštelės) pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią abiejų šalių pasiektu susitarimu Vilniaus miesto savivaldybė komercinėmis kainomis nupirko iš J. I. 1/2 dalį jam priklausančių pastatų, esančių ( - ), už 516 000 Lt ir 388/1551 dalis žemės sklypo už 314 000 Lt, o iš Z. K. - 1/2 dalį pastatų už 516 000 Lt ir 766/1551 dalis žemės sklypo už 527 000 Lt.

13Pareiškėjai pažymėjo, kad 2008 m. gegužės 16 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-097 vietoj vieno 1551 kv. m (0,1551 ha) ploto žemės sklypo, esančio ( - ), buvo suformuoti du atskiri sklypai: 1154 kv. m (0,1154 ha) ploto žemės sklypas ir 397 kv. m. (0,0397 ha) ploto žemės sklypas. Pagal 2008 m. lapkričio 19 d. turto atidalijimo iš bendrosios nuosavybės sutartį 1154 kv. m (0,1154 ha) ploto žemės sklypas (kadastrinis Nr. ( - )) atiteko Vilniaus miesto savivaldybei, o 397 kv. m (0,0397 ha) ploto žemės sklypas (kadastrinis Nr. ( - )) - Z. K. (10/397 dalių) ir J. I. (387/397 dalių). Nurodė, jog 2009 m. gegužės 15 d. Vilniaus apygardos prokuratūra pateikė ieškinį dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo, sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo. 2010 m. birželio 29 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė sprendimą, kuriuo visiškai tenkino Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį. Teigė, jog Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai ir po 2003 metų priimti sprendimai, susiję su žemės sklypo, esančio ( - ), formavimu ir nuosavybės teisės į jį atkūrimu, pažeidė bendruosius sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnis), civilinių santykių teisinio reglamentavimo principus (CK 1.2 straipsnis) bei CK 6.271 straipsnio nuostatas. Nurodė, jog šiuo atveju dėl neteisėto Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus veiksmų pareiškėjai neteko savo nekilnojamojo turto, žemės sklypo, esančio 0,1551 ha ploto sklype ( - ). Šios pasekmės atsirado dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą, ką ir yra pažymėjęs Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2-2622-553/2010, kurioje buvo priimtas sprendimas, turintis prejudicinę reikšmę šioje byloje.

14Nurodė, jog Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 47 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, jog paimant privačios žemės sklypą visuomenės poreikiams, žemės savininkui turi būti teisingai atlyginama <...>. Teigė, kad nepaisant to, jog nebuvo inicijuota žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, pareiškėjams, iš kurių buvo siekiama išpirkti jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą ir jo vietoje nutiesti Vilniaus miesto pietinį aplinkkelį, turėjo būti teisingai atlyginama už perkamą nekilnojamąjį turtą. Kadangi buvo nuspręsta nupirkti iš pareiškėjų jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą, Vilniaus miesto savivaldybės administracija buvo įpareigota vykdyti neskelbiamas derybas ir, atsižvelgiant į visas kainai nustatyti reikšmingas aplinkybes, susitarti su pareiškėjais dėl teisingos, pareiškėjus tenkinančios, nekilnojamojo turto kainos. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 841 „Dėl žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimų arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimų tvarkos“, įgyvendindama projektą Nr. 2004/LT/16/C/PT/008 „Trūkstamos IXB transporto koridoriaus grandies statyba - Vilniaus pietinis aplinkkelis“, 2005 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 1-50 „Dėl nekilnojamųjų daiktų, esančių Vilniaus pietinio aplinkkelio statybos teritorijoje, pirkimo“, nusprendė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją neskelbiamų derybų būdu pirkti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nuosavybėn nekilnojamuosius daiktus, esančius Vilniaus pietinio aplinkkelio statybos teritorijoje. Pareiškėjai pabrėžė, jog nekilnojamojo turto kaina buvo šalių derybų objektas, atsižvelgiant į rinkos vertę bei kitas reikšmingas aplinkybes: aplinkkelio darbų atlikimo terminus, numatytas baudas už darbų neatlikimą, Europos Sąjungos lėšas ir pan. Pažymėjo, kad šalims susitarus, pareiškėjams galėjo būti suteiktas lygiavertis žemės sklypas. Tačiau šiuo atveju dėl valstybės institucijų veiksmų pareiškėjai neteko ir žemės sklypo, ir buvo įpareigoti teismo grąžinti gautus pinigus už žemės sklypą. Pareiškėjai atkreipė dėmesį ir į tą aplinkybę, kad, jeigu pareiškėjai būtų žinoję, jog dėl atsakovų veiksmų neteks nekilnojamojo turto bei bus priversti grąžinti rinkos verte suderėtą kainą, nekilnojamojo turto objektus, galėjo ir neparduoti šio nekilnojamojo turto.

15Pareiškėjai teigė, jog atsakovai privalo kompensuoti pareiškėjams patirtą žalą, lygią derybų metu suderėtai nekilnojamojo turto kainai. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) buvo numatyta galimybė piliečiams, nuosavybės teise turintiems pastatus, nuosavybės teises į žemę turėtą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. skirtoje vietoje, grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę. Minėtas įstatymas apibrėžė turtą, į kurį gali būti atkurta nuosavybės teisė. Tai išlikęs nekilnojamasis turtas, t. y. žemė, kiti su žeme susiję daiktai, kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą, nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (CK 1.98 straipsnis). Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijai bei Vilniaus miesto savivaldybei priėmus ginčijamus sprendimus, buvo užkirstos galimybės pareiškėjams atkurti nuosavybės teises į šalia esantį žemės sklypą. Po ginčijamų dokumentų pasirašymo dienos pareiškėjams priklausęs gyvenamasis namas iš karto buvo nugriautas, todėl pareiškėjai teigė, jog tokiu būdu jie prarado teisę atkurti nuosavybės teises į laisvą žemę esamoje vietovėje. Valstybės institucijos viršijo joms suteiktus įgaliojimus veikti tinkamai, nepažeidžiant norminių teisės aktų reikalavimų.

16Teigė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija ir Vilniaus miesto savivaldybė atliko šiuos neteisėtus veiksmus: žemės sklypo suformavimą, nuosavybės teisių tokiu būdu atkūrimą bei žemės sklypo dalies perdavimą ir išpirkimą, kurie prieštarauja teisės aktams bei imperatyvioms įstatymo normoms. Paaiškino, jog dėl atsakovų veiksmų iš pareiškėjų nupirkti statiniai buvo nugriauti ir per jiems priklausančius žemės sklypus, kuriuose buvo minėti statiniai, buvo nutiestas Vilniaus miesto pietinis aplinkkelis. Nurodė, jog dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo atkuriant nuosavybės teises bei Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų grąžinti pareiškėjų nupirktą nekilnojamąjį turtą yra neįmanoma.

17Pažymėjo, jog pareiškėjai patyrė nuostolių, kadangi 2007 m. lapkričio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėjams pardavus dalį pastatų ir nespėjus persikelti į kitą gyvenamąją vietą, iš karto buvo pradėti gyvenamojo namo, esančio ( - ), griovimo darbai. Teigė, jog pareiškėjai prašė Vilniaus miesto savivaldybės nustatyti protingą terminą laikinai naudotis parduotais kilnojamaisiais daiktais, tačiau į jų prašymus net nebuvo sureaguota, todėl pareiškėjai buvo priversti už 16 000 Lt nusipirkti 14,79 kv. m bendro ploto konteinerinio tipo kilnojamąjį pastatą šalia statomo aplinkkelio, kuriame buvo perkelta didžioji dalis daiktų bei išsinuomoti būstą, už kurį kiekvieną mėnesį buvo įpareigoti mokėti 600 Lt, t. y. iš viso skaičiuojant nuo 2007 m. lapkričio mėnesio iki 2008 m. rugpjūčio mėnesio sumokėjo 6 000 Lt.

18Pabrėžė, kad pareiškėjai dėl atsakovų veiksmų buvo priversti bylinėtis teisme (2009 m. gegužės 23 d. Vilniaus apygardos teisme buvo priimtas Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinys dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo). Pareiškėjai, nežinodami kaip reaguoti šioje situacijoje, buvo priversti samdytis advokatą. Advokatui už teisines paslaugas iš viso buvo sumokėta 25 200 Lt, be to, dėl atsakovų veiksmų pareiškėjai buvo įpareigoti teismo sumokėti 8 337 Lt žyminio mokesčio. Nurodė, jog pareiškėjai iš viso patyrė tiesioginių išlaidų 55 537 Lt.

19Pareiškėjai vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei teigė, jog žala vertinama kaip patirti nuostoliai, kai dėl neteisėtų atsakovų veiksmų pareiškėjai ne tik kad neteko jiems priklausančio žemės sklypo, bet ir patyrė finansinių nuostolių, Vilniaus apygardos teismo sprendimu buvo įpareigoti grąžinti už žemės sklypą, esantį ( - ), ir gautus pinigus. Pareiškėjai vadovavosi CK 6.249 straipsniu ir CK 6.249 straipsnio 1 dalimi bei teigė, jog šioje byloje teisingo atlyginimo dydis turi būti siejamas su faktinio žemės nusavinimo momentu, t. y. žemės išpirkimu iš pareiškėjų. Pareiškėjai nurodė, jog, kadangi derybų metu su Vilniaus miesto savivaldybės Nekilnojamųjų daiktų, reikalingų savivaldybės funkcijoms vykdyti, pirkimų komisija buvo sutarta, kad iš pareiškėjos Z. K. bus nupirkta 0,0766 ha žemės ploto sklypo dalis, esanti 0,1551 ha ploto žemės sklype, esančiame ( - ), už 527 000 Lt, o pareiškėjo J. I. 0,0388 ha ploto žemės sklypo dalis, esanti 0,1551 ha ploto žemės sklype, už 314 000 Lt, pareiškėjams, netekus teisės atsikurti nuosavybės teisių į laisvą žemę turėtoje vietoje bei tuo pačiu Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-2622-553/2010 įpareigojus pareiškėjus atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei grąžinti gautus pinigus, iš viso buvo padaryta 841 000 Lt dydžio turtinė žala. Pareiškėjai patirtos žalos mastą grindė pirkimo-pardavimo sutarties metu tarp atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ir pareiškėjų sudarytos, nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo realia, derybų metu pasiekta, kaina. Pareiškėjai vadovavosi CK 6.250 straipsniu ir nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijai nuo pat pradžių vilkinant pareiškėjos Z. K. prašymo priėmimą, nesuteikiant pakankamai informacijos apie nuosavybės atkūrimo eigą, pateikiant neteisingą informaciją, nevykdant jai priskirtų nustatymo funkcijų ir vilkinant atlikti veiksmus, pareiškėjams buvo sukelta nuolatinė įtampa, dėl nežinios, nepasitikėjimo, sutrikdyta normali sveikatos būklė. Pabrėžė, kad pareiškėjai, vadovaudamiesi 2007 m. rugsėjo 17 d. raštu, kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir prašė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, paskiriant šalia neparduodamo žemės sklypo 7,75 aro žemės sklypą; pritarti sprendimams dėl gyvenamojo namo statybos neparduotame žemės sklype, esančiame ( - ); atlyginti žalą už sunaikintus sodinius bei medžius, buvusius parduotame žemės sklype. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybė niekaip nesureagavo į ankščiau išvardytus pareiškėjų pageidavimus. Be to, dėl skubiai pradėtų namo griovimo darbų, pareiškėjai buvo priversti ilgą laiko tarpą gyventi laikino pobūdžio patalpose, t. y. nuomotis butą. Gyvenimo sąlygos tokiose patalpose buvo itin sudėtingos, gyvenimo kokybė neabejotinai pasikeitė. Pareiškėjai teigė, jog, netekus naudotos žemės bei gyvenamojo namo, buvo pažeisti pareiškėjų teisėti lūkesčiai, pareiškėjai nejautė tikrumo dėl savo ateities, buvo išsigandę. Pažymėjo, jog 2009 m. gegužės 28 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo tarnybos pareigų neatlikimo. Ikiteisminiame tyrime pareiškėjai buvo apklausiami kaip liudytojai, o tai sukėlė papildomą stresą bei nežinomybę. Vėliau jie buvo informuoti, jog Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 29 d. sprendimu pritaikė restituciją, t. y. įpareigojo pareiškėjus grąžinti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei gautus pinigus už žemės sklypą. Nurodė, jog pripažinus, kad nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypą, esantį ( - ), buvo neteisėtas, pareiškėjus ištiko emocinė krizė. Teigė, jog patirta neturtinė žala vertintina 200 000 Lt.

20Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su pareiškėjų skundu nesutiko ir atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai neišskiria, dėl kokių atsakovų veiksmų, kokio dydžio žala jiems atsirado, ir prašo priteisti patirtą 896 537 Lt turtinę ir 200 000 Lt neturtinę žalą bendrai iš abiejų atsakovų. Teigė, kad pareiškėjų reikalavimas teismui priteisti solidariai iš Nacionalinės žemės tarnybos ir Vilniaus miesto savivaldybės 1 096 537 Lt žalą rodo skundo nepagrįstumą ir pareiškėjų netikrumą dėl kokių neteisėtų veiksmų, kokio dydžio žalą jie patyrė. Esant tokioms sąlygoms, kai pareiškėjai nesugeba nurodyti konkrečių Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų, skundas negali būti tenkinamas, kadangi civilinės atsakomybės buvimas negali būti preziumuojamas, spėjamas, tačiau turi būti pagrįstas neteisėtų veiksmų, žalos bei priežastinio ryšio buvimu.

22Pažymėjo, jog net ir hipotetiškai kalbant, jeigu būtų nustatyti konkretūs savivaldybės neteisėti veiksmai, nebūtų pagrindo taikyti solidariąją atsakomybę, galima būtų kalbėti tik apie dalinę atsakomybę, nes Vilniaus miesto savivaldybė negali būti laikoma atsakinga už kitos institucijos atliktus veiksmus ir dėl jų atsiradusią žalą. Nurodė, jog CK 6.251 straipsnio 1 dalyje numatytas visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų prarado. Nurodė, kad kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimą reglamentuoja CK 6.279 straipsnis, kuris nustato, kad solidariai nukentėjusiam asmeniui atsako bendrai padarę žalos asmenys. Pažymėjo, jog pareiškėjai skunde nepaaiškino, kada ir kokiu būdu šiuo atveju pasireiškė Nacionalinės žemės tarnybos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojų bendri veiksmai, sukėlę prašomą atlyginti žalą. Atsižvelgdamas į tai ir įvertinęs pareiškėjų reikalavimus, atsakovas teigė, jog, nenurodant, kurio iš atsakovų ir kokiais konkrečiais veiksmais (neveikimu) buvo padaryta žala, kiek reikalaujama žalos atlyginimo iš kiekvieno atsakovo, nepagrindžiant šių reikalavimų atitinkamais įrodymais, yra atmestinas. Manė, kad pareiškėjai neįrodo ne tik solidariosios atsakomybės taikymo galimybės atsakovams, bet dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apskritai neįrodo civilinės atsakomybės sąlygų buvimo.

23Argumentavo, jog pareiškėjai neįrodė, kad šiuo atveju egzistuoja CK 6.271 straipsnyje numatytų atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės civilinei atsakomybei kilti būtinų trijų sąlygų visuma: neteisėti veiksmai, žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pažymėjo, jog pareiškėjai skunde nurodo, kad žalą jiems sukėlė Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos netinkamas veikimas, atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

24Pažymėjo, kad nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį ( - ), 2007 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 2.4.01-5022 Vilniaus apskrities viršininkas atkūrė tik pareiškėjai Z. K., kuri buvo pretendentė atsikurti nuosavybės teises į minėtą sklypą. Nurodė, jog pareiškėjas J. I. nebuvo pretendentas į nuosavybės teisių į žemės sklypą, esantį ( - ), atkūrimą. Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos, pardavė pareiškėjui jo naudojamą minėto sklypo dalį, todėl neaišku, kaip ir kokie atsakovų veiksmai, atkuriant nuosavybės teises Z. K., galėjo sukelti žalą pareiškėjui J. I.. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija bei Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra dvi skirtingos institucijos, veikusios nuosavybės teisių atkūrimo procese. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka) yra patvirtinta piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, kurioje yra detalizuoti institucijų, įgyvendinančių šios tvarkos nuostatas, kompetencija. Teigė, jog pagrindinis vaidmuo nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procese iki 2010 m. liepos 1 d. apskričių viršininkų administracijų likvidavimo teko būtent apskrities viršininko administracijoms. Vadovaudamasis Tvarkos nuostatomis, teigė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencija prasidėjo tada, kai Vilniaus apskrities viršininko administracija kreipėsi su lydraščiu ir prašė suformuoti žemės sklypą, organizuoti jo kadastrinius matavimus (Tvarkos 106 punktas). Pabrėžė, jog sklypo, esančio ( - ), formavimo ir nuosavybės teisių į šį sklypą atkūrimo metu galiojusi Tvarkos 106 punkto redakcija numatė, jog apskrities viršininkas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą žemės sklypą prie šių statinių, taip pat jų naudojamus žemės sklypus kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms), priima gavęs savivaldybės administracijos direktoriaus pasiūlymą dėl piliečiui suteikiamo žemės sklypo ploto ir ribų. Padarė išvadą, jog 2007 m. vasario 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. 30-300 „Dėl sklypo ( - ) duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“ Vilniaus apskrities viršininkui turėjo rekomendacinę reikšmę, o teisės aktų nustatytą kompetenciją atkurti ar neatkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį ( - ), įvertinus visas šiam procesui reikšmingas aplinkybes, turėjo tik Vilniaus apskrities viršininkas. Akcentavo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2005 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. A51-9676-(2.5-MPD-0) „Dėl žemės sklypo ( - ) suformavimo“ buvo informavusi Vilniaus apskrities viršininko administraciją apie tai, jog „naudojama namų valda ( - ) patenka į Vilniaus miesto pietinio greitkelio teritoriją (2003 m. gegužės 21 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimas Nr. 01A-41-4).“ Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininkui buvo žinoma, jog žemės sklypas, į kurį nuosavybės teises siekė atsikurti Z. K., yra reikalingas visuomenės poreikiams ir nuosavybės teisių atkūrimas natūra šiuo atveju nebuvo galimas. Tačiau, kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, Vilniaus apskrities viršininkas nepaisė paminėtų aplinkybių, dėl kurių nuosavybės teisių į žemės sklypą, esantį ( - ), atkūrimas natūra nebuvo galimas ir 2007 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 2.4.01-5022 atkūrė nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį ( - ), pareiškėjai Z. K.. Nurodė, jog šiuo atveju Vilniaus apskrities viršininko administracija veikė neteisėtai.

25Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju yra ypatingai aktualios civilinėje byloje Nr. 2-2622-553/2010 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, Z. K., J. I. dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo, sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs, nustatytos aplinkybės bei faktai. Minėtoje civilinėje byloje atsakovais buvo patraukti Vilniaus apskrities viršininko administracija, Vilniaus miesto savivaldybė, Z. K. ir J. I.. Šioje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais. Pažymėjo, kad minėtoje civilinėje byloje nebuvo nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės neteisėti veiksmai, tačiau, vertindamas Vilniaus apskrities viršininko veiksmus, atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį ( - ), pareiškėjai Z. K., Vilniaus apygardos teismas pripažino, jog Vilniaus apskrities viršininkas, priimdamas 2007 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 2.4.01-5022 dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,0766 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,1551 ha ploto žemės sklype ( - ), Z. K., nevykdė pareigos tokius veiksmus atlikti pagal galiojantį teisinį reguliavimą, nors Miesto plėtros departamentas raštu buvo pateikęs informaciją apie esančius apribojimus nuosavybės teises ginčo sklype atkurti natūra, ir konstatavo, jog nuosavybės teises atkūrusi institucija, t. y. Vilniaus apskrities viršininko administracija, 2007 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 2.4.01-5022 dalį priėmė pažeisdama imperatyviąsias įstatymo nuostatas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - ir Konstitucinis Teismas) doktriną nuosavybės teisių atkūrimo klausimais. Taigi šiuo atveju buvo konstatuoti nuosavybės teises atkūrusios institucijos - Vilniaus apskrities viršininko administracijos, bet ne Vilniaus miesto savivaldybės neteisėti veiksmai.

26Nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas minėtame 2010 m. birželio 29 d. sprendime taip pat konstatavo, jog 2007 m. rugsėjo 27 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties dėl žemės sklypo ( - ) 388 kv. m dalies pirkimo-pardavimo sudarymas tarp Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir vieno iš pareiškėjų J. I. pažeidė imperatyviąsias įstatymo normas. Pabrėžė, jog 2007 m. lapkričio 6 d. Žemės sklypo ir pastatų pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp pareiškėjų ir Vilniaus miesto savivaldybės, dalį dėl žemės sklypo ( - ) 466/1551 ir 388/1551 dalių pirkimo-pardavimo buvo nuspręsta panaikinti dėl to, jog administracinis aktas (2006 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. 2.4-01-5022) ir 2007 m. rugsėjo 27 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis pripažinti neteisėtais nuo jų sudarymo momento, todėl atsakovai Z. K. ir J. I. nebuvo tapę teisėtais ginčo žemės savininkais. Žemė Vilniaus miesto savivaldybei buvo perleista tokios teisės neturinčių asmenų, tačiau ne dėl Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų - Vilniaus miesto savivaldybės neteisėti veiksmai konstatuoti nebuvo.

27Teigė, jog pareiškėjai neįrodo, kokią teisės aktuose numatytą pareigą Vilniaus miesto savivaldybė pažeidė ar kokiu būdu tinkamai neveikė, kas būtų lėmę pareiškėjų prašomų priteisti nuostolių atsiradimą. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų buvimą. Pažymėjo, kad nenustačius Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų konkrečios žalos atlyginimas negali būti reikalaujamas iš institucijos, kuri nėra atsakinga už tokios žalos atsiradimą. Pažymėjo, jog nėra jokio teisinio pagrindo daryti išvadą, kad šiuo atveju žalos dydis negali būti individualizuotas konkrečių institucijų veiksmų pagrindu, todėl pareiškėjų reikalavimas priteisti bendrai iš Vilniaus miesto savivaldybės ir Nacionalinės žemės tarnybos jų nurodomą turtinę bei neturtinę žalą tik patvirtina skundo reikalavimų nepagrįstumą. Vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008.

28Pabrėžė, jog ankščiau minėtos Tvarkos 106 punkto redakcija, galiojusi tuo metu, kuomet Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2005 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. A51-9676-(2.5-MPD-0) „Dėl žemės sklypo ( - ) suformavimo“ informavo Vilniaus apskrities viršininko administraciją, jog „naudojama namų valda ( - ) patenka į Vilniaus miesto pietinio greitkelio teritoriją (2003 m. gegužės 21 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimas Nr. 01A-41-4)“, numatė, jog apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyrius, gavęs iš savivaldybės administracijos direktoriaus dokumentus (duomenis), pakviečia pretendentus susipažinti su savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktais dokumentais (duomenimis). Ant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005 m. rugpjūčio 12 d. rašto Nr. A51-9676-(2.5-MPD-0) „Dėl žemės sklypo ( - ) suformavimo“ yra nurodymas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus specialistei R. L. (kuri šiuo metu dirba Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje) „supažindinti namų valdos ( - ) naudotojus apie savivaldybės sprendimą.“ Taigi pareiškėjai Z. K. buvo žinoma, jog nuosavybės teisių atkūrimas natūra į žemės sklypą, į kurį ji siekė atsikurti nuosavybės teises, nėra galimas, kadangi ši teritorija patenka į Vilniaus miesto pietinio greitkelio teritoriją. Teigė, jog tai, kad pareiškėja žinojo tokią informaciją, patvirtina ir prie atsiliepimo pridedamas 2005 m. spalio 26 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo raštas Nr. 1-2482, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija buvo informuota, kad teisme gautas Z. K. skundas dėl 2005 m. rugsėjo 27 d. protokolo dalies panaikinimo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija buvo įpareigota pateikti teismui atsakymo į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2005 m. kovo 31 d. raštą Nr. 31/05/17-963 informaciją, patvirtinančią, kokiu savivaldybės aktu patvirtintas suplanuotas aplinkkelis ( - ), ir kitus duomenis. Žinodama, jog nuosavybės teisės natūra į žemės sklypą ( - ) negali būti atkuriamos, pareiškėja Z. K. nesirinko alternatyvaus nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir teisminiu būdu siekė, jog nuosavybės teisės į ginčo sklypą jai būtų atkurtos natūra. Nurodė, kad neabejotina, jog pareiškėjas J. I., būdamas pareiškėjos Z. K. giminaitis (sūnėnas) ir gyvendamas kartu su pareiškėja viename name, turėjo žinoti, kad ginčo žemės sklypas ( - ) patenka į Vilniaus miesto pietinio greitkelio teritoriją. Remiantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 13 straipsnio 2 punktu, draudžiama privatizuoti žemę, jeigu ji užimta bendroms gyventojų ar kitoms visuomenės reikmėms naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių ir kt.), kurių plotai ir ribos nustatomi teritorijų planavimo dokumentuose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnyje yra numatyta, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Taigi pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti), jog jo naudojama žemės sklypo dalis patenka į Vilniaus miesto pietinio greitkelio teritoriją ir negali būti išperkama, privalėjo nesudaryti neteisėto, imperatyvioms Žemės reformos įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio, tačiau to nebuvo paisyta.

29Pažymėjo, kad pareiškėjai parduodami jiems priklausiusius pastatus bei žemės sklypą galėjo ir turėjo numatyti galimus nepatogumus, susijusius su gyvenamojo būsto pardavimu (naujo būsto paieška, daiktų sandėliavimu ir pan.), ir, atsižvelgiant į tai, derėtis dėl šiuos nepatogumus kompensuojančios jiems priklausiusio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo kainos. Pabrėžė, jog savivaldybės nupirkto nekilnojamojo turto rinkos vertė buvo 888 000 Lt, o vien už pastatus savivaldybė sumokėjo 1 032 000 Lt, t. y. 144 000 Lt daugiau nei pastatų ir žemės sklypo bendra rinkos vertė, taigi laikytina, jog pareiškėjams buvo kompensuoti visi dėl jiems priklausiusio nekilnojamojo turto pardavimo galėję atsirasti nepatogumai. Pažymėjo ir tai, jog nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjams sumokėtos kainos už žemės sklypą bei pastatus, esančius ( - ), leidžia daryti išvadą, kad dėl 2007 m. lapkričio 6 d. žemės sklypo ir pastatų pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp pareiškėjų ir Vilniaus miesto savivaldybės, nuostolius patyrė ne pareiškėjai, o Vilniaus miesto savivaldybė, kadangi pareiškėjai pasinaudodami susiklosčiusia situacija, kuomet jiems priklausęs nekilnojamasis turtas buvo reikalingas visuomenės poreikiams - Vilniaus miesto pietiniam greitkeliui tiesti, nesutiko parduoti nekilnojamojo turto rinkos vertės kainomis ir savivaldybė galėjo įsigyti šį turtą tik sumokėjusi 986 000 Lt daugiau nei UAB „Census Optimus“ 2007 m. rugsėjo 12 d. turto vertės nustatymo pažymoje Nr. VN-07/09-189 buvo nustačiusi bendrą pastatų ir žemės sklypo rinkos vertę. Nurodė, jog ir Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 29 d. sprendime konstatavo, jog pareiškėjams „už jiems nuosavybės teise teisėtai priklausiusį turtą (pastatus) buvo atlyginta teisingai, tokiu būdu netgi kompensuojant tuos praradimus, kurie neišvengiami dėl ribotos restitucijos taikymo ypatumų, atkuriant nuosavybės teises, ar ribotos galimybės išsipirkti valstybinę žemę.“ Argumentavo, jog pareiškėjai visiškai nepagrįstai teigia, kad jie patyrė nuostolius ir prašo priteisti iš atsakovų sumas (527 000 Lt ir 314 000 Lt, iš viso 841 000 Lt), kurias pareiškėjai gavo pardavę žemės sklypą, esantį ( - ), Vilniaus miesto savivaldybei ir kurias buvo įpareigoti grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei teismo sprendimu.

30Pažymėjo ir tai, jog, priešingai nei teigia pareiškėjai, remiantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, Z. K. neprarado teisės atkurti nuosavybės teises kitais įstatymams neprieštaraujančiais nuosavybės teisių atkūrimo būdais. Teigė, jog nepagrįstai pareiškėjai žala laiko Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo, sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo patirtas advokato atstovavimo išlaidas bei iš pareiškėjų priteistą žyminį mokestį, kadangi patirtos išlaidos laikytinos pačių pareiškėjų neteisėtų veiksmų pasekmė. Dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimu iš pareiškėjų priteisto žyminio mokesčio pažymėjo tai, kad pareiškėjai turėjo galimybę minėtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą apskųsti apeliacine tvarka ir apeliacinio skundo patenkinimo atveju pareiškėjams nebūtų reikėję mokėti minėto žyminio mokesčio.

31Nurodė, jog iš pareiškėjų skundo matyti, kad neturtinės žalos padarymo faktas ir dydis grindžiami bendro pobūdžio teiginiais, nepateikus išsamaus žalos pagrindimo bei jos patvirtinimo įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių jo dvasinius išgyvenimus, nepatogumus patvirtinančių įrodymų, o pareiškėjos pateikti medicininiai išrašai, iš kurių matyti, jog pareiškėja nuo 2001 metų keletą kartų sirgo bronchitu, serga (sirgo) širdies liga, stuburo osteochondroze, nepatvirtina, jog šios ligos galėjo būti atsakovų veiksmų pasekmė. Prašomos priteisti neturtinės žalos dydis yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįstas jokiais įrodymais. Teigė, jog pareiškėjai neįrodo Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų buvimo, žalos fakto bei dydžio, todėl nėra pagrindo nustatyti ir priežastinio ryšio buvimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės, todėl pareiškėjų skundas yra atmestinas.

32Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, atsiliepimu su skundu nesutiko.

33Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja Z. K. 2001 m. gruodžio 29 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises. Ji yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į A. K. ir S. K. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą 0,1399 ha ploto žemėvaldą, buvusią ( - ). Nurodė, jog, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2005 m. kovo 31 d. raštu Nr. 31/05/17-963 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių prašydamas suformuoti žemės sklypo ribas, per mėnesį organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus (nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškus ir riboženklių koordinates valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje) ir parengti žemės sklypo planą; pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas; pasiūlyti architektūrinius - urbanistinius apribojimus ir sąlygas; nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį; pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2005 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. A51-9676-(2.5-MPD-0) informavo, kad detaliau išnagrinėjus buvo nustatyta, jog naudojama namų valda, esanti ( - ), patenka į Vilniaus miesto pietinio greitkelio teritoriją (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 21 d. sprendimas Nr. OIA-41-4), todėl žemės sklypas nebus formuojamas. Pažymėjo, kad dėl žemės sklypo, esančio ( - ), paėmimo visuomenės poreikiams Vilniaus miesto savivaldybė į Vilniaus apskrities viršininko administraciją nesikreipė. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymu ir Tvarka, 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 30-300 „Dėl sklypo ( - ) duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“ suformavo 1551 kv. m ploto naudojamos namų valdos kitos paskirties žemės sklypą, esantį ( - ).

34Vilniaus apskrities viršininkas 2007 m. gegužės 2 d. priėmė įsakymą Nr. 2.3-4282-01 dėl valstybinės žemės sklypo, esančio ( - ), įregistravimo nekilnojamojo turto registre. Pagal VĮ Registrų centro 2007 m. kovo 15 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą nustatyta, kad žemės sklype, esančiame ( - ), esantys statiniai nuosavybės teisėmis priklauso Z. K. ir J. I., todėl Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 2.3-4281-01 nustatytos 1551 kv. m ploto minėto valstybinės žemės sklypo dalys apskaičiuotos atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančias gyvenamojo namo dalis. Nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininkas, vadovaudamasis Tvarkos 34 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis, 2007 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5022 Z. K. atkūrė nuosavybės teises grąžinant natūra naudojamą 0,0776 ha ploto žemės sklypo dalį, esančią 0,1551 ha ploto žemės sklype ( - ), sprendimo 6 punkte nurodant, kad į 0,0623 ha žemės nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau, o 2007 m. rugsėjo 27 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1-7854 J. I. pardavė 0,0775 ha ploto žemės sklypo dalį, esančią 0,1551 ha ploto žemės sklype ( - ). Nurodė, jog, tenkinant Z. K. 2007 m. spalio 1 d. prašymą bei vadovaujantis Tvarkos 106 punktu, 2007 m. lapkričio 20 d. atliktos buvusių savininkų A. K. ir S. K. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemėvaldos, buvusios ( - ), ribų kartografija, kuri bei su tuo susijusi medžiaga Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. S17-180 pateikta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui su prašymu nustatyti, ar ši žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra grąžinama, o esant tokiai galimybei suformuoti žemės sklypo ribas, per mėnesį organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus (nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškus ir riboženklių koordinates valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje), parengti žemės sklypo planą ir kt. Nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2008 m. vasario 8 d. raštu Nr. A51-3331(3.6-PD-1) informavo, kad naudojamos namų valdos žemės sklypas suformuotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 30-300 ir Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5022 grąžintas natūra Z. K.

35Pažymėjo, kad pareiškėjų nurodomas 8 337 Lt žyminis mokestis ir 25 200 Lt mokestis už teisines paslaugas nelaikytina žala CK 6.249 straipsnio prasme. Bylinėjimosi išlaidų, kurias šiuo atveju sudaro žyminiai mokesčiai ir atstovavimo išlaidos, atlyginimas yra civilinio proceso dalis, reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1 dalies VIII skyriuje, bet ne deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis.

36Nurodė, jog Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-2622-553/2010 pritaikius restituciją ir Z. K. bei J. I. įpareigojus grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei 527 000 Lt ir 314 000 Lt, Vilniaus miesto savivaldybę įpareigojus grąžinti valstybei natūra 0,1154 ha ploto žemės sklypą, kuris tiek atkuriant nuosavybės teises į žemę, tiek perkant iš valstybės buvo įgytas iš valstybės nuosavybėn neteisėtai, pareiškėjai buvo grąžinti į padėtį, buvusią iki žemės sklypo įgijimo. Teisėtai nustatytos restitucijos taikymu nedaroma turtinė žala asmeniui, todėl nėra ir pagrindo civilinei atsakomybei atsirasti. Pažymėjo, kad išlaidos, kurias patirs pareiškėjai, vykdydami Vilniaus apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2622-553/2010, nepriskirtinos žalai CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme. Argumentavo, jog, nustatant, ar pareiškėjams buvo padaryta turtinė žala, pažymėtina, jog byloje nekyla ginčas, kad Z. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į A. K. ir S. K. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą 0,1399 ha ploto žemėvaldą, buvusią ( - ). Nuosavybės teisių atkūrimo procedūra nebaigta, todėl pareiškėjų nurodomas turtinės žalos dydis nepagrįstas.

37Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai dėl Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų jokių teisiškai reikšmingų įrodymų nepateikė, nenurodė nei vienos konkrečios teisės normos, kuria grindžia savo skundą bei reikalavimus, todėl reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo iš Nacionalinės žemės tarnybos atmestinas. Pažymėjo, jog neužtenka nustatyti, kad atsakovai (Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus apskrities viršininko administracija) arba jų pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, tačiau būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjų nurodytos žalos atsiradimą. Teigė, kad pareiškėjai teisiškai reikšmingais argumentais ir įrodymais nepagrindė civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų: neteisėtų veiksmų ir (ar) neveikimo, žalos bei priežastinio ryšio, todėl ieškovų reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo netenkintini.

38II.

39Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjų Z. K. ir J. I. skundą tenkino iš dalies: priteisė Z. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 16 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė J. I. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 13 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitą skundo dalį atmetė; pareiškėjui J. I. grąžino 14 865 Lt permokėto žyminio mokesčio.

40Teismas pažymėjo, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad nukentėję asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: nustatyti neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys. Šios trys valstybės ir (ar) savivaldybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės ir vienos iš jų nebuvimo pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti. Nurodė, kad neteisėti veiksmai kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas yra įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymas arba įstatyme draudžiamų veiksmų atlikimas.

41Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2622-553/2010 ir šio teismo padarytas išvadas nagrinėjamos bylos kontekste, pažymėjo, kad vadovaujantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose (kuriose dalyvauja tie patys asmenys) gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų aplinkybių jam nereikia įrodinėti. Teismas nurodė, jog atsižvelgus į Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2622-553/2010 priimto procesinio sprendimo motyvus, dėl kurių ginčyti aktai pripažinti neteisėtais, nagrinėjamojoje byloje yra teisinis pagrindas konstatuoti, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija 2007 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5022 atkurdama Z. K. nuosavybės teises dalyje į 0,0766 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,1551 ha ploto žemės sklype, esančiame ( - ), bei 2007 m. rugsėjo 27 d. sudarydama Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį dalyje (0,0388 ha), pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas, nes sprendimu atkurtos nuosavybės teisės bei sandorio pagrindu parduotas žemės sklypas, kurio dalis pateko į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. 01A-41-4 patvirtintą Vilniaus miesto pietinio greitkelio teritoriją. Šios Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2622-553/2010 nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą teismui konstatuoti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos padaryti pažeidimai laikytini valdžios institucijų neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, nes Vilniaus apskrities viršininko administracija nevykdė pareigos tokius veiksmus atlikti pagal galiojantį teisinį reguliavimą. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 248 „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidavimo“ 5.2 punktą, konstatavo, jog tinkamas atsakovas dėl žalos atlyginimo yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos. Vertindamas Nacionalinės žemės tarnybos argumentus, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 30-300 „Dėl sklypo ( - ) duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“ buvo suformuotas 1551 kv. m ploto naudojamos namų valdos kitos paskirties žemės sklypas, teismas pažymėjo, kad institucijos, kurioms įstatymo leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, privalo įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nėra priskirtas valstybės išperkamam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2010). Kartu pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2005 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. A51-9676-(2.5-MPD-O) buvo informavęs Vilniaus apskrities viršininko administraciją apie esančius apribojimus atkurti nuosavybės teises natūra.

42Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirma, turi įrodyti turėtą žalą ir, antra, ją sudarančius elementus bei jos dydį. Be to, CK 6.247 straipsnio taikymo požiūriu, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį būtina pagrįsti, kad atsakovų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei ir (ar) savivaldybei tektų atsakomybė. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad sprendžiant, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, turi būti nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010). Teismas nurodė, jog pareiškėjai viešosios atsakomybės instituto pagrindu siekia, kad teismas pripažintų turtine žala ir priteistų jiems iš Lietuvos valstybės sumas, kurias pareiškėjai turės sumokėti į valstybės biudžetą, vykdydami teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2622-553/2010, kurioje teismas pripažino negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėtus administracinius aktus bei Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, taikė restituciją įpareigodamas Vilniaus apskrities viršininko administraciją grąžinti J. I. 4 106 Lt, Z. K. - grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei 527 000 Lt, J. I. - grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei 314 000 Lt.

43Teismas pažymėjo, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalis apibrėžia, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Sprendžiant, ar išlaidos, kurias pareiškėjai patirs vykdydami teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2666-553/2009 gali būti vertinamos kaip žala, turi būti įvertinta bylai reikšminga aplinkybė, kad taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį (status quo), buvusią iki jo teisės pažeidimo. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą restitucijos esmė yra ta, kad asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai, arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.

44Nagrinėjamu atveju teismas, taikydamas restituciją, pripažino, kad pareiškėjai nebuvo tapę teisėtais ginčo žemės savininkais, todėl, išnykus nuosavybės perleidimo sutarties galiojimo pagrindams, buvo panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. Pažymėjo, kad teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, atsižvelgė į bendrą 2007 m. lapkričio 6 d. sudaryto sandorio sumą bei jos adekvatumą rinkos kainoms, į tai, kokia verte atskirai buvo įvertinti pastatai ir žemė ir už kokią kainą atskiri nekilnojamojo turto objektai buvo parduoti. Teismas nustatė, kad 2007 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjams tenkanti pastato ir žemės sklypo rinkos bendra vertė siekė 440 000 Lt, o 577/1551 dalių žemės sklypo vertė - 352 000 Lt, atitinkamai pastato dalies – 88 000 Lt. Kaip matyti iš 2007 m. lapkričio 6 d. sudaryto sandorio, kuris buvo ginčijamas tik dalyje dėl 766/1551 ir 388/1551 dalių žemės sklypo perleidimo, sutartinė pardavimo kaina buvo nustatyta taip: 527 000 Lt už 766/1551 dalis žemės ir 516 000 Lt už ½ dalį pastatų, atitinkamai J. I. – 314 000 Lt už 388/1551 dalis žemės ir 516 000 Lt už ½ dalį pastatų. Teismas šių duomenų pagrindu pripažino, kad tokiu būdu paskirsčius ir nustačius kainą Z. K. ir J. I. už jiems nuosavybės teise teisėtai priklausiusį turtą (pastatus) buvo atlyginta teisingai, tokiu būdu netgi kompensuojant tuos praradimus, kurie neišvengiami dėl ribotos restitucijos ypatumų, atkuriant nuosavybės teises, ar ribotos galimybės išsipirkti valstybinę žemę. Kartu pažymėjo, kad panaikinus Vilniaus apskrities viršininko sprendimo dalį atkurti nuosavybės teises, pareiškėja Z. K. neprarado teisės atkurti nuosavybės teises kitais įstatyme numatytais nuosavybės teisės atkūrimo būdais.

45Teismas pripažino, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pareiškėjų nurodytos išlaidos, kurias jie patirs vykdydami teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2622-553/2010 ir kurias teismas, taikydamas restituciją, priteisė iš pareiškėjų į valstybės biudžetą, žalai, kaip jos suprantamos CK 6.249 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, nepriskirtinos. Pažymėjo, kad tokia pozicija atitinka susiklosčiusią teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A146-56/2009, Nr. A502-99/2011). Nenustačius viešajai atsakomybei atsirasti būtinosios sąlygos – žalos, negali būti ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.249 straipsnis), o nesant bent vieno iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį negalimas, todėl pareiškėjų reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Vertindamas pareiškėjų reikalavimus dėl turtinės žalos, kurią sudaro civilinėje byloje iš jų priteistas žyminis mokestis bei išlaidos, susijusios su atstovavimu nagrinėjant civilinę bylą teisme, teismas pažymėjo, kad CK 6.249 straipsnio 1 ir 4 dalyse, kurios apibrėžia žalos sampratą esant civilinei atsakomybei, nėra nustatyta, kad greta tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų į nuostolius būtų įskaičiuojamos ir bylinėjimosi išlaidos. Priešingai, pagal CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas į nuostolius, taikant civilinę atsakomybę, įskaičiuojamos tik protingos išlaidos, susijusios su pažeistos teisės gynimu ne teismo tvarka. Taigi bylinėjimosi išlaidų, susidedančių iš žyminio mokesčio bei advokato pagalbai apmokėti, atlyginimas yra civilinio proceso dalis, reglamentuojama CPK nuostatomis, bet ne deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis civilinio kodekso normomis. Pareiškėjų nurodytų piniginių sumų teismas nelaikė žala CK 6.249 straipsnio prasme. Pareiškėjų skundo dalis dėl turtinės žalos priteisimo buvo atmesta kaip nepagrįsta.

46Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus dėl neturtinės žalos priteisimo, vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir pažymėjo, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A14-653/2007). Vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu.

47Teismas padarė išvadą, kad asmuo, turėdamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat ir esant sudarytam sandoriui dėl žemės nuosavybėn įsigijimo, ir veikdamas kaip savininkas, o vėliau nuosavybės pagrindo sprendimus panaikinus, be jokios abejonės, patiria tam tikrus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kurie šiuo atveju pripažintini neturtine žala. Tokia žala atsirado Vilniaus apskrities viršininko administracijai veikus ne taip, kaip numatė teisės aktai, ir būtent dėl šios institucijos neteisėtų veiksmų buvo pažeisti pareiškėjų teisėti lūkesčiai, susiję su sklypu, į kurį Z. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės, o J. I. įgytas pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjai patyrė nevienkartinius, ilgalaikius ir žymiai stipresnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriama susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais bei veiksmais, nes Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėti veiksmai konstatuoti Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro iniciatyva iškėlus teisme ginčą, kurio metu pareiškėjų padėtis iš tiesų buvo neapibrėžta. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta. Nustatydamas žalos dydį teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjai nurodydami neturtinės žalos apraiškas, kaip tai įtvirtinta įstatyme, jos dydžiui pagrįsti įrodymų nepateikė, todėl teismas, įvertinęs padarytų pažeidimų pobūdį ir jų reikšmingumą pareiškėjams, taip pat vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgdamas į tai, jog sukelti pareiškėjams nepatogumai buvo sukelti siekiant apginti valstybės interesus, pareiškėjos nurodytus patirtus dvasinius, emocinius išgyvenimus teismas įvertino 10 000 Lt suma, o pareiškėjo – 5 000 Lt suma ir priteisė šias sumas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos.

48III.

49Pareiškėjai Z. K. ir J. I. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti visiškai: 1) solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, pareiškėjai Z. K. 544 235 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti; 2) solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, pareiškėjui J. I. 330 232 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti; 3) solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, pareiškėjai Z. K. 124 000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti; 4) solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, pareiškėjui J. I. 76 000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti; 5) solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas; 6) grąžinti pareiškėjams permokėtą žyminį mokestį už skundo padavimą.

50Apeliaciniame skunde išdėstyti tokie argumentai:

511) Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir nemotyvuotas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 81 straipsniai). Anot pareiškėjų, tokią išvadą patvirtina tai, kad 19 spendimo puslapių užima bylos šalių procesinių dokumentų nuoseklus pakartojimas, o motyvuojamoji sprendimo dalis susideda iš CK nuostatų, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 13 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A502-99/2011 citavimo, pirmosios instancijos teismui nepateikiant jokios argumentacijos, kodėl atmetamas pareiškėjų reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, nepasisakant, kokiais kriterijais vadovaujantis parenkamas atlygintinos neturtinės žalos dydis. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į pareiškėjų keliamus reikalavimus, nepateikė jokių motyvų, kodėl byloje nebuvo vertinami atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atlikti veiksmai jų teisėtumo aspektu, netyrė, ar Vilniaus apygardos teismui, pritaikius restituciją, pareiškėjai patyrė turtinę žalą, nors, vadovaujantis suformuota teismų praktika, pritaikyta restitucija neatima teisės reikalauti žalos, jeigu tokia atsirado dėl panaikinto sandorio, iš atsakingų už šią žalą asmenų. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, ar pritaikius restituciją pareiškėjai realiai grąžinami į status quo ir tokiu būdu jų teisės ir teisėti lūkesčiai nepažeidžiami, nevertino atsakovų veiksmų teisėtumo dėl pareiškėjo, o vien susitelkė į atsakovų veiksmus nuosavybės teisių pareiškėjai atkūrimo procese, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, nepateikė jokios motyvacijos, kodėl tarp pareiškėjų patirtos neturtinės žalos nustatoma būtent tokia matematinė proporcija. Teismas nepasisakė, kodėl atmetė pareiškėjų tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdyje pateiktus argumentus dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ir jais sukeltos žalos. Daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino visų byloje esančių įrodymų. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nevisapusiškai ištyrė bylos faktus, reikšmingus šalių ginčui teisingai išspręsti, nevertino byloje esančių įrodymų, o vien apsiribojo citatomis iš ankščiau nurodytų teismų sprendimų, visiškai neįsigilindamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes. Nesant pirmosios instancijos teismo argumentacijos dėl pareiškėjų keliamų reikalavimų, pareiškėjai savo apeliaciniame skunde keliamus reikalavimus grindžia ta pačia argumentacija, į kurią pirmosios instancijos teismas neatkreipė jokio dėmesio.

522) Dėl neteisėtų veiksmų nurodo, jog atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos neteisėti veiksmai, tiek atkuriant nuosavybės teises pareiškėjai, tiek parduodant valstybinę žemę pareiškėjui yra konstatuoti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimu, taigi šio atsakovo neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme nustatyti ir iš naujo nebeįrodinėjami (ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis). Dėl Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų teigė, jog neteisėti Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai taip pat yra nustatyti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu. Nurodytoje byloje buvo nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2005 m. gegužės 31 d. raštu Nr. 31/05/17-963 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir informavo, kad Z. K. bus atkuriamos nuosavybės teisės į buvusių savininkų turėtą žemę. 2005 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. A51-9676- (2.5-MPD-O) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas, atsakydamas į minėtą raštą, pranešė, kad žemės sklypas ( - ) nebus formuojamas, kadangi naudojama namų valda ( - ) patenka į Vilniaus miesto pietinio greitkelio teritoriją pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. (01A- 41-4). Tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, neatsižvelgdamas į Detaliojo plano nustatytą ginčo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo privalomumą, 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 30-300 „Dėl sklypo ( - ) duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“ nustatė naudojamos namų valdos ( - ) duomenis, o taip pat 1551 kv. m plotą, ribas ir naudojimo būdą - gyvenamoji teritorija. Argumentuoja, jog nesant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 30-300, nebūtų priimtas Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. 2.4-01-5022 dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai ir nebūtų sudaryta 2007 m. rugsėjo 27 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis su pareiškėju. Nors atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė teigė, jog pirmiau nurodytas dokumentas buvo tik „rekomendacinio“ pobūdžio Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyriui, tačiau taip ir nesugebėjo paaiškinti, kodėl „rekomendacinio“ pobūdžio dokumentas buvo įformintas įsakymu, t. y. teisės aktu, kuris privalomas jame nurodytam adresatui, o ne paprastu informaciniu raštu. Atkreipia dėmesį į Vilniaus miesto savivaldybės paaiškinimus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant civilinę bylą Vilniaus apygardos teisme. Pažymi, jog atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, skubėdamas įgyvendinti Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą projektą, leisdavo vieną kitam prieštaraujančius teisės aktus, nesiekė jų nuoseklumo, nesirūpino tuo, kad jam priėmus sprendimą neinicijuoti žemės paėmimo visuomeniniams poreikiams procedūros ir sprendžiant šį klausimą kardinaliai priešingu būdu, turėjo būti panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės 2003 m. gegužės 21 d. sprendimas ir tokiais savo veiksmais suklaidino kitus asmenis, dalyvavusius ginčo santykyje. Atsakovas leido, kad vienu metu galiotų vienas kitam prieštaraujantys teisės aktai ir atlikdamas prieštaringus veiksmus vadovavosi tuo teisės aktu, kuris tuo momentu buvo naudingesnis jo siekiamam tikslui. Teigia, jog tai, kad nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjai ir valstybinės žemės pardavimas pareiškėjui buvo išskirtinai naudingi būtent atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, patvirtina jo skubūs veiksmai ginčo žemės sklypo išpirkimo procese, kai pareiškėjai pirmą rašytinį pasiūlymą gavo 2007 m. rugpjūčio 16 d. (kad dar net neįforminus valstybinės žemės pardavimo pareiškėjui), o pirkimo-pardavimo sandoris buvo įformintas jau 2007 m. lapkričio 6 d. Dėl Vilniaus miesto savivaldybės ginčo santykyje atliktų veiksmų pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas, kurio sprendimas turi prejudicinę galią šioje byloje, netyrė jų teisėtumo, šio klausimo nekėlė ir prokuroras, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas privalėjo spręsti klausimą dėl šio atsakovo neteisėtų veiksmų, nes pareiškėjai aiškiai nurodė tokį reikalavimą savo skunde. Akcentuoja, kad Vilniaus apygardos teismas konstatavo, jog „nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, kuriomis buvo priimtas ginčijamas administracinis aktas bei jį vėliau sekę sandoriai, akivaizdžiai patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybei privalomai buvo žinoma apie jų prieštaravimą imperatyvioms įstatymų normoms“. Tačiau, nepaisant šio žinojimo, atsakovas sudarė 2007 m. lapkričio 6 d. sutartį, kuri teismo sprendimu iš dalies buvo pripažinta negaliojanti, dėl ko atliko neteisėtus veiksmus, kurių nesant pareiškėjai nepatirtų žalos. Pažymėtina, kad atsakovas ir toliau veikė nepaisydamas savo paties teisės aktų reikalavimų, o būtent Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 30-097 vietoj vieno 1551 kv. m ploto žemės sklypo suformavo du atskirus sklypus: 1154 kv. m ir 397 kv. m, kurie 2008 m. lapkričio 19 d. turto atidalijimo iš bendrosios nuosavybės sutartimis atitinkamai atiteko Vilniaus miesto savivaldybei ir pareiškėjams. Tokiu būdu pati Vilniaus miesto savivaldybė veikė neatsižvelgdama į Detaliojo plano nustatytą ginčo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo privalomumą. Teigia, jog nagrinėjamų aplinkybių kontekste abiejų atsakovų atlikti neteisėti veiksmai yra susiję tarpusavyje tiek, kad neįmanoma atskirti, kieno atsakomybė yra didesnė, nes kiekvieno iš jų neteisėtas veiksmas sukėlė žalą pareiškėjams.

533) Dėl žalos nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nesigilino ir neanalizavo, ar pareiškėjų patirti žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, teismas neanalizavo, ar pareiškėjai, pritaikius dalinę restituciją, iš tikrųjų gali būti grąžinti į status quo. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad taikant dalinę restituciją, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atlikęs neteisėtus veiksmus, sąžiningų pareiškėjų sąskaita atgauna dėl savo inicijuotų neteisėtų procedūrų sumokėtus pinigus, t. y. teismas šių atsiradusių padarinių neanalizavo sąžiningumo, teisingumo ir protingumo aspektu. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad, įvertinus faktą, jog Vilniaus apygardos teismo sprendimu iš dalies panaikinta pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta beveik prieš 4 metus, didesnė dalis piniginės sumos, gautos už žemės sklypą, pareiškėjų yra panaudota (tai patvirtina jų paaiškinimai dėl kilnojamojo ir nekilnojamojo turto įsigijimo, išlaidų, patirtų apmokant teisininkų darbą ir kt.) ir grąžinti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės sumokėtus pinigus jie privalės iš savo asmeninio turto, nes iki Vilniaus apygardos teismo sprendimo jie buvo sąžiningai įsitikinę, kad visi valdžios ir savivaldos institucijų atlikti veiksmai yra teisėti, dėl ko laikė, kad gali laisvai disponuoti gautu turtu.

544) Dėl pareiškėjos patirtos turtinės žalos, atsižvelgiant į pritaikytą restituciją, teigia, kad ji patyrė turtinę žalą dėl to, kad Vilniaus apygardos teismas panaikino dalį Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. gegužės 17 d. sprendimo, dėl ko iš dalies pripažino negaliojančia 2007 m. lapkričio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir dėl ko pareiškėjai taikė restituciją - įpareigojo grąžinti 527 000 Lt Vilniaus miesto savivaldybei. Nurodo, jog negalima sutikti su teismo ir atsakovų argumentais, kad, atsižvelgiant į tai, jog taikant restituciją šalys grąžinamos į status quo, pareiškėja negalėjo patirti turtinės žalos. Teigia, jog, nors pareiškėja neprarado teisės atkurti nuosavybės teises, tačiau šiuo metu yra neįmanoma lygiaverčiai kompensuoti pareiškėjai visus praradimus ir grąžinti ją į padėtį, kuri buvo iki teisės pažeidimo. Šį argumentą patvirtina tiek pirmosios instancijos teismui pateiktas 2012 m. vasario 1 d. Nacionalinės žemės tarnybos raštas, iš kurio turinio yra aišku, kad šiuo metu, atsižvelgiant į pasikeitusius teisės aktus, pareiškėjai, atkuriant nuosavybės teises, negali būti suteiktas lygiavertis žemės sklypas Vilniaus mieste, o ji yra raginama paimti piniginę kompensaciją, tiek Nacionalinės žemės tarnybos paaiškinimas duotas teismo posėdyje, kad šiuo metu pareiškėja gali pretenduoti tik į piniginę kompensaciją, kuri yra kelis kartus mažesnė už rinkos kainą, nes apskaičiuojama remiantis Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“. Akivaizdu, kad, įvertinant valstybės taikomus tarifus, pareiškėjai už valstybės išperkamą žemę nebus pasiūlyta 527 000 Lt kompensacija, o tuo atveju, jei jai bus formuojamas žemės sklypas kitoje, ne Vilniaus miesto, vietovėje, neabejotina, kad grąžintina žemė neturės tokios vertės, kokią ji turėjo, ją grąžinus turėtoje vietoje, t. y. ( - ). Jeigu atsakovai veiktų nepažeisdami imperatyvių įstatymų normų, pareiškėja nepatirtų nurodytos turtinės žalos, nes nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos kitoje, labiau patrauklioje, vietovėje, nei gali būti atkurtos šiuo metu, o už namų valdą, buvusią prie nuosavybės teise turėto gyvenamojo namo, paimant ją visuomeniniams poreikiams, būtų kompensuota. Tai, kad pareiškėja primygtinai nesiekė nuosavybės grąžinimo turėtoje vietoje, t. y. ( - ), patvirtina jos prašymas atsakovams, kuriuo ji išreiškė pageidavimą perkelti grąžintiną žemę į šalia esantį žemės sklypą.

555) Dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos, atsižvelgiant į pritaikytą restituciją, teigia, kad jis patyrė 314 000 Lt turtinės žalos dėl to, kad pripažinus negaliojančia 2007 m. rugsėjo 27 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1-7854 dalį, buvo pripažinta niekine dalis 2007 m. lapkričio 6 d. prikimo - pardavimo sutarties, ir jam pritaikyta restitucija. Atsižvelgiant į tai, kad 2007 m. lapkričio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėjas atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei pardavė jam priklausiusią gyvenamojo namo dalį, yra akivaizdu, kad jo grąžinimas į padėtį, buvusią iki 2007 m. rugsėjo 27 d., t. y. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, yra neįmanomas, nes pareiškėjas, netekęs gyvenamojo namo dalies, prarado turėtą teisę lengvatinėmis sąlygomis išpirkti namų valdai naudotą žemės sklypą arba gauti už jį teisingą kompensaciją. Taigi negalima teigti, kad, pritaikius dalinę restituciją, pareiškėjas nepatyrė jokios žalos.

566) Nesutinka, jog atsižvelgiant į 2007 m. lapkričio 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties kainą, net ir panaikinus šį sandorį iš dalies, pareiškėjams buvo teisingai kompensuota. Pažymi, kad pats atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, valdęs visą informaciją ir turėjęs pareigą žinoti, jog pareiškėjai negalėjo būti teisėtais ginčo žemės sklypo įgijėjais, siekė sudaryti su jais turto, esančio ( - ), pirkimo-pardavimo sandorį, pats, pasirinkdamas tokį įgyvendinimo būdą, inicijavo su jais neskelbtinas derybas ir suderėjo įsigyjamo objekto kainą. Iš dalies pripažintos niekine sutarties kaina buvo nustatyta derybų tarp atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ir pareiškėjų keliu, abipusių nuolaidų būdu ir negali būti tapatinama su UAB „Census optimus“ 2007 m. rugsėjo 12 d. turto vertės nustatymo pažymoje Nr. VN-07/09-189 nurodyta kaina. Be to, vadovaujantis į bylą pateiktu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2010 m. vasario 11 d. raštu, VĮ Registrų centro duomenimis, 1 aro žemės ties ( - ), vidutinė vertė yra 320 000 Lt, dėl ko argumentai dėl nepagrįstai didelės sandorio kainos atmestini. Dėl nurodytų aplinkybių nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjams buvo permokėta už ginčo žemės sklypo pardavimą. Taip pat pažymi, kad atsakovas galėjo pasirinkti kitokį savo poreikio įgyvendinimo būdą - paimti pareiškėjų žemę visuomeniniams poreikiams, tačiau nusprendė elgtis kitaip - išpirkti šią žemę komercinėmis kainomis.

577) Dėl pareiškėjų tiesioginių nuostolių, patirtų dėl bylinėjimosi Vilniaus apygardos teisme, nurodo, kad pareiškėjai nepatirtų nurodytų nuostolių, nesant valstybės ir vietos savivaldos institucijų neteisėtų veiksmų, nes būtent atsakovų atlikti neteisėti veiksmai suponavo tai, kad Vilniaus apygardos teismas patenkino Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį visiškai.

588) Dėl pareiškėjų patirtos neturtinės žalos nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepateikė jokios argumentacijos, kokiais kriterijais remdamasis, laikė, kad būtent tokios sumos galėtų teisingai kompensuoti pareiškėjų patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus ir pasekmes, o taip pat yra neaišku, kodėl tarp pareiškėjų patirtos neturtinės žalos dydžių nustatyta būtent tokia matematinė proporcija. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, yra nepagrįstas. Išdėsto iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Teigia, jog papildomai teismo posėdyje pareiškėjai paaiškino, kad jų patirta neturtinė žala taip siejama su atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos veiksmais vilkinant atkurti nuosavybės teises, nesuteikiant pakankamai informacijos apie nuosavybės teisių atkūrimo eigą, abiem atsakovams pateikiant neteisingą informaciją, dėl ko pareiškėjams buvo sukelta nuolatinė įtampa. Akivaizdus įstatymų ir jų įgyvendinamųjų aktų pažeidinėjimas pareiškėjams atsiliepė pablogėjusia sveikata bei didele dvasine skriauda. Pažymi ir tai, kad pareiškėja net nežinodama realios situacijos siūlė atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai pasielgti kitaip - perduoti jai greta jos namų valdos esantį žemės sklypą, tas pats pasiūlymas buvo teiktas ir atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau jie į tai nesureagavo ir pasielgė kitaip, dėl ko šiandien iš pareiškėjų išieškoma ženkli pinigų suma. Taip pat pažymi, kad pareiškėjams, pritaikius restituciją, jau negali būti atlyginta žala už sunaikintus sodinius bei medžius, buvusius parduotame žemės sklype. Be to, dėl skubiai pradėtų namo griovimo darbų, pareiškėjai buvo priversti ilgą laiko tarpą gyventi laikino pobūdžio patalpose, nuomotis butą. Gyvenimo sąlygos tokiose patalpose buvo itin sudėtingos, gyvenimo kokybė ženkliai pasikeitė. Pareiškėjai žeme ir pastatais naudojosi ilgą laiką, šioje žemėje gyveno ir ją dirbo jų seneliai ir proseneliai. Didelį emocinį šoką pareiškėjams sukėlė žinia, kad 2009 m. gegužės 28 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu jie buvo apklausiami kaip liudytojai. Vilniaus apygardos teismui priėmus 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą, pareiškėjus ištiko emocinė krizė. Tokiu būdu pareiškėjai buvo suklaidinti ir apgauti valdžios institucijų. Toks valstybinio aparato abejingumas pareiškėjų patiriamoms kančioms, jų skausmui, emocinei būsenai, neabejotinai turėjo neigiamos įtakos jų psichikai, privedė prie padėties be išeities, netikėjimo teisingumu būsenos.

599) Dėl priežastinio ryšio nurodo, jog nesant neteisėtų veiksmų, pareiškėjai nebūtų teismo įpareigoti grąžinti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei ženklią pinigų sumą, kurios grąžinimas, atsižvelgiant į tai, jog nuo negaliojančio sandorio sudarymo momento praėjo daugiau nei penkeri metai, yra sunkiai įgyvendintinas, nes pinigų sumos, gautos iš panaikinto sandorio, natūroje jau nėra.

6010) Dėl atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos atliktų neteisėtų veiksmų pažymi, kad atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba nebuvo apdairus ir rūpestingas, kaip to reikalauja įstatymų nuostatos, dėl jo neteisėtų veiksmų pareiškėjų nuosavybėn buvo perduotas žemės sklypas, priskirtas valstybės išperkamam.

6111) Atkreipia dėmesį į Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų seką. Teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybei, be abejonės, buvo žinoma, kad ginčo žemės sklypas pareiškėjų įgytas neteisėtai. Atsakovas žinojo, kad yra išleidęs ir nepanaikinęs Vilniaus miesto savivaldybės 2003 m. gegužės 21 d. sprendimo, kuriuo buvo numatyta tam tikrus plotus, o taip pat ir žemės sklypą, esantį ( - ), paimti visuomeniniams poreikiams. Tačiau, siekdamas neprarasti iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų teikiamos paramos, atsakovas išleido kitus, Vilniaus miesto savivaldybės 2003 m. gegužės 21 d. sprendimui prieštaraujančius, teisės aktus: 2005 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 1-605 „Dėl nekilnojamųjų daiktų, esančių Vilniaus pietinio aplinkkelio statybos teritorijoje, pirkimo“ ir 2007 m. vasario 22 d. įsakymą Nr. 30-300 dėl namų valdos ( - ) duomenų nustatymo, kurie buvo pagrindu kitam atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai atlikti neteisėtus veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo ir valstybinės žemės pardavimo procese, o Vilniaus miesto savivaldybei išpirkti iš pareiškėjų teisėtai jų nuosavybėn perleistą žemės sklypą. Pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybės atliktų veiksmų chronologinė seka leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būtent šis atsakovas buvo suinteresuotas bet kokiomis priemonėmis kuo greičiau įgyvendinti projektą Nr. 04/LT/16/C/PT/008 „Trūkstamos IXB transporto koridoriaus grandies statyba - Vilniaus pietinis aplinkkelis“, nes priešingu atveju patirtų didžiulius finansinius praradimus, dėl ko jo finansinis interesas buvo priešpastatytas valstybės ir jos piliečių interesams ir dėl ko buvo suklaidinti ir įtraukti į niekinius sandorius kiti asmenys.

6212) Pabrėžia, kad atsakovai savo neteisėtais veiksmais pažeidė ne tik pareiškėjų teises ir sukėlė jiems žalą, bet ir viešąjį interesą - pasitikėjimą valstybe. Toks teisės aktų ir faktinių aplinkybių aiškinimas, koks yra šiuo metu, t. y. jog visą riziką prisiima sąžiningi pareiškėjai, kurie nesiekė neteisėtų tikslų ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų, sudaro prielaidas valstybės ir savivaldybės institucijoms bei jų pareigūnams elgtis neatsakingai, tokiu būdu pažeidžiant Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad valdžios įstaigos privalo tarnauti žmonėms. Teigia, jog šioje byloje restitucijos sąvoka negali būti suprantama siaurai. Kalbėti apie pareiškėjų grąžinimą į status quo galima būtų tik tuo atveju, jei Vilniaus apygardos teismo sprendimu būtų taikyta pilna restitucija ir pareiškėjams būtų grąžinti iš jų išpirkti pastatai. Pažymi, kad byloje iškeltas klausimas dėl atsakovų neteisėtų veiksmų nėra vienetinis, nes pareiškėjų žiniomis, Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro iniciatyva yra iškelta daugybė bylų, susijusių su atsakovų neteisėtais veiksmais Vilniaus pietinio aplinkkelio tiesimo projekto įgyvendinimo procese (pvz., Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2A-562/2012), dėl ko šioje byloje iškelto klausimo sąžiningas, teisingas ir protingas išsprendimas, įvertinant didelę tikimybę dėl identiškų skundų pateikimo teismui artimiausiu metu, įgauna visuomeninę svarbą.

63Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, apeliaciniu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

64Apeliaciniame skunde išdėsto šiuos argumentus:

651) Dėl veiksmų, padariusių įtaką neturtinei žalai, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių. Teismas nevertino aplinkybės, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, neatsižvelgdamas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. 01A-41-4, į Detaliojo plano nustatytą ginčo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo privalomumą, bei vadovaudamasis Atkūrimo įstatymu ir Tvarka, 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 30-300 suformavo 1551 kv. m ploto naudojamos namų valdos kitos paskirties žemės sklypą, esantį ( - ). Taip pat teismas nepagrįstai vertino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 22 d. įsakymas yra tik rekomendacinę reikšmę turintis dokumentas, nes savivaldybės administracijos direktoriaus funkcijos nuosavybės teisių atkūrimo ir valstybinės žemės įsigijimo nuosavybėn procese yra aiškiai apibrėžtos ir atliekami veiksmai nėra rekomendacinio pobūdžio, juo labiau, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19 punkte nurodyta, kad teritorijų planavimas, savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas yra savivaldybės savarankiška funkcija. Todėl teismo išvada, kad pareiškėjams neturtinę žalą turi atlyginti tik Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, yra nepagrįsta. Pažymi, kad, nors pareiškėjai teismo prašė taikyti solidariąją atsakomybę atsakovams Nacionalinės žemės tarnybai ir Vilniaus miesto savivaldybei bei neišskyrė, dėl kokių atsakovų veiksmų, kokio dydžio žala jiems atsirado, tačiau pareiškėjai tiek 2011 m. kovo 10 d. patikslintame skunde, tiek 2012 m. kovo 14 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad nesant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 30-300, nebūtų priimtas Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. 2.4-01-5022 ir nebūtų sudaryta 2007 m. rugsėjo 27 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis. Taigi darytina išvada, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 2.4-01-5022 ir 2007 m. rugsėjo 27 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties atsiradimą lėmė būtent Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 30-300. Pastebi, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2622- 553/2010, nurodydamas, kad Vilniaus miesto savivaldybei privalomai buvo žinoma apie administracinio akto (Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 2.4-01- 5022) ir sandorių prieštaravimą imperatyvioms įstatymų normoms ir todėl ji negali būti pripažinta sąžiningu įgijėju, konstatavo Vilniaus miesto savivaldybės nesąžiningumą. Remiantis nurodytais motyvais, pagrindo teigti, kad neturtinę žalą, jeigu tokia atsirado, turi atlyginti tik Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, nėra. Teismui nustačius, kad yra pagrindas pripažinti kaip įrodytą neturtinę žalą, nustatytina, kokiais veiksmais ir kuri institucija padarė įtaką šiai žalai atsirasti, ir atsižvelgiant į tai, neturtinė žala priteistina dalimis.

662) Dėl pareiškėjų veiksmų nurodė, jog teismas neįvertino ir neatsižvelgė į tai, kad patys pareiškėjai savo veiksmais siekė naudojamo valstybinės žemės sklypo įgijimo nuosavybėn. Pareiškėjai žinodami, kad jų naudojamas valstybinės žemės sklypas, esantis ( - ), patenka į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. 01A-41-4 patvirtintą Vilniaus miesto pietinio greitkelio teritoriją dėl ko nuosavybės teisių atkūrimas natūra bei sklypo įsigijimas (pirkimas) nuosavybėn šioje teritorijoje negalimas, nepasidomėjo, ar išnyko Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nurodytos priežastys, trukdančios įsigyti žemės sklypą nuosavybėn, bet aktyviai siekė naudojamo valstybinės žemės sklypo įsigijimo nuosavybėn (skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl 2005 m. rugsėjo 27 d. protokolo dalies panaikinimo, 2005 m. spalio 19 d. skundas Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl nutarimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus). Pastebi, kad pareiškėjai nebuvo aktyvūs, neišnaudojo visų teisinių priemonių, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. 2.4- 01-5022 ir 2007 m. rugsėjo 27 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebūtų panaikinti, ir Vilniaus apygardos teismo sprendimo 2010 m. birželio 29 d. civilinėje byloje Nr. 2- 2622-553/2010 apeliacine tvarka neskundė.

673) Dėl neturtinės žalos pagrindimo nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjai patyrė nevienkartinius, ilgalaikius ir žymiai stipresnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriama susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusiomis su valstybės institucijų neteisėtais aktais bei veiksmais. Pareiškėjai patikslintame skunde nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė, pažeisdama įstatymus, pasinaudojo susiklosčiusia situacija, jog nepatogumus jie patyrė dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos elgesio: 2007 m. lapkričio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavus dalį pastatų ir nespėjus persikelti į kitą gyvenamąją vietą, iš karto buvo pradėti gyvenamojo namo griovimo darbai, pareiškėjai prašė Vilniaus miesto savivaldybės nustatyti protingą terminą laikinai naudotis parduotais nekilnojamaisiais daiktais, tačiau į jų prašymus net nebuvo sureaguota, todėl pareiškėjai buvo priversti nusipirkti konteinerinio tipo kilnojamąjį pastatą. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Vilniaus miesto savivaldybė, neinicijavusi žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros, priimdama sprendimą dėl žemės sklypo, esančio ( - ), išpirkimo, prioritetu laikė ne žemės sklypo savininkų Z. K. ir J. I. interesus ar jų gynimą, o finansinę naudą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Pažymi, kad pareiškėjų prašomos priteisti neturtinės žalos dydis yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas jokiais įrodymais bei nepateiktas išsamus neturtinės žalos pagrindimas. Pareiškėjai neįrodė Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, neteisėtų veiksmų, sąlygojusių neturtinės žalos buvimo faktą bei jos dydžio.

684) Atkreipia dėmesį, kad Nacionalinė žemės tarnyba neneigia pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises į 0,1389 ha (0,1399 - 0,0010: turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,1399 ha, atkurta į 0,0010 ha (0,0776 - 0,0766: ginčytu sprendimu atkurta į 0,0776 ha, panaikintas sprendimas dalyje dėl 0,0766 ha)) žemės plotą. Pažymi, kad pareiškėja turi ne tik teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, bet ir galimybę tokią teisę realizuoti. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalimi (redakcija įsigaliojusi nuo 2012 m. vasario 1 d.) pareiškėja turi teisę pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, taip pat ji turi teisę iki 2012 m. birželio 1 d. Vilniaus miesto skyriui pateikti prašymą dėl valios pakeitimo. Daro išvadą, kad Nacionalinė žemės tarnyba atliko visus teisės aktuose numatytus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, tačiau pati pareiškėja, užuot, pasirinkusi jai priimtiniausią nuosavybės teisių atkūrimo būdą, nesiekia spartaus nuosavybės teisių atkūrimo.

695) Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad vis dėlto pareiškėjai patyrė neturtinę žalą, priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis nepagrįstai didelis, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos, sprendime nurodė, kad pareiškėjai neturtinės žalos dydžiui pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. Nacionalinė žemės tarnyba mano, kad toks neturtinės žalos pagrindimas yra neteisėtas, prieštaraujantis principui, kad žala nėra preziumuojama, pareiškėjai privalo įrodyti ir pagrįsti neturtinę žalą bei jos dydį, teismas nepagrįstai pareiškėjams sudarė išimtį įrodinėjimo procese ir pareiškėjus atleido nuo įrodinėjimo pareigos. Daro išvadą, jog tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad yra pagrindas pripažinti kaip įrodytą bent dalį neturtinės žalos, neturtinės žalos dydis mažintinas atsižvelgiant ir į pačių pareiškėjų veiksmus ar neveikimą.

70Pareiškėjai Z. K. ir J. I. atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pareiškėjų apeliacinį skundą tenkinti.

71Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti iš esmės tokie patys argumentai, kaip ir pareiškėjų skunde bei apeliaciniame skunde. Papildomai pareiškėjai nurodo jog pritaria, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo ne vien remtis prejudiciniu faktu, nustatytu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimu, dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, bet ir vertinti kito atsakovo - Vilniaus miesto savivaldybės - veiksmus ginčo santykyje, kokia dalimi jie padarė įtaką pareiškėjų patirtai žalai atsirasti.

72Dėl atsakovo nuorodų į dokumentus, neva patvirtinančius pareiškėjų veiksmų nesąžiningumą, pažymi, kad atsakovas, tuo metu Vilniaus apskrities viršininko administracija, ilgą laiką pažeidinėjo pareiškėjos teises ir interesus nuosavybės teisių atkūrimo procese. Teigia, jog nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja primygtinai, pažeisdama teisės aktų reikalavimus, siekė atkurti nuosavybės teises natūra neleistinoje vietoje, nes pats atsakovas dar 2005 metais, t. y. dviem metais anksčiau, nei buvo priimtas pripažintas negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. 2.4-01-5022, pritarė tokiai pareiškėjos valiai. Atsakovo nurodyti pareiškėjos 2005 m. rugsėjo 27 d. ir 2005 m. spalio 19 d. skundai Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai buvo susiję su tuo, kad pareiškėjai buvo pasiūlyta atkurti nuosavybės teises į dalį buvusių savininkų valdyto žemės sklypo - 0,0776 ha, o ne į visą 0,1399 ha plotą. Atsakovo nurodyti skundai nėra susiję su pareiškėjos naudotos namų valdos patekimu į Vilniaus miesto pietinio greitkelio teritoriją ir, atsižvelgiant į jų pateikimo datą - 2005 metai, akivaizdžiai negalėjo turėti jokios įtakos Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gegužės 17 d. priimtam sprendimui Nr. 2.4-01-5022. Pareiškėja vykdė teisės aktais nustatytą pareigą domėtis, būti aktyviai, elgtis apdairiai ir rūpestingai. Dėl pareiškėjo lieka visiškai neaišku, kokie jo atlikti veiksmai ar neveikimas, pateikti dokumentai ar skundai, sudaro atsakovui pagrindą teigti, kad šis pareiškėjas buvo nesąžiningas valstybinės žemės išpirkimo procese. Akcentuoja, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjams buvo žinoma, jog nuosavybės teisių atkūrimas ir valstybės žemės pirkimas vyko pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

73Teigia, jog pareiškėjai pateikė pakankamai įrodymų ir argumentų, pagrindžiančių atsakovo veiksmais patirtos neturtinės žalos faktą ir jos dydį, dėl ko nėra jokio pagrindo teigti, kad jiems buvo suteikta išlyga įrodinėjimo procese. Pirmosios instancijos teismo priteista neturtinė žala yra nepakankama kompensuoti pareiškėjams padarytą dvasinę skriaudą, nes tik jų abejų prašoma 200 000 Lt neturtinė žala gali nors iš dalies suteikti satisfakciją už valdžios institucijų įvykdytą apgaulę, jų abejingumą, prioriteto suteikimą ne teisėtam valstybės ir trečiųjų asmenų interesų gynimui, o finansinei naudai iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų gauti.

74Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

75Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti iš esmės tokie patys argumentai, kaip ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, atsiliepime į pareiškėjų skundą bei apeliaciniame skunde. Atsakovas papildomai dėl turtinės žalos teigia, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų reikalavimus dėl turtinės žalos, kurią sudaro civilinėje byloje iš jų priteistas žyminis mokestis bei išlaidos, susijusios su atstovavimu nagrinėjant civilinę bylą teisme, nustatė, kad šios bylinėjimosi išlaidos yra civilinio proceso dalis, bet ne deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis ir pagrįstai nutarė pareiškėjų nurodytų piniginių sumų nelaikyti žala CK 6.249 straipsnio prasme.

76Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo pareiškėjų ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, apeliacinius skundus atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

77Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti iš esmės tokie patys argumentai, kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą. Atsakovas mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 29 d sprendime teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad tenkinti pareiškėjų reikalavimus dėl Vilniaus miesto savivaldybės nėra jokio teisinio pagrindo. Papildomai teigia, jog civilinėje byloje dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo, sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo nebuvo nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės neteisėti veiksmai. Nurodo, jog pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai neleidžia daryti priešingos išvados, t. y., jog pareiškėjų nurodoma žala gali būti atsiradusi dėl tam tikrų Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų.

78Teisėjų kolegija

konstatuoja:

79IV.

80Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

81Nagrinėjamos bylos dalykas – turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjams Z. K. ir J. I. iš Vilniaus miesto savivaldybės ir valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos (buvusi Vilniaus apskrities viršininko administracija) CK 6.271 straipsnio pagrindu.

82Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje.

83Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma, kad viešoji atsakomybė dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų tiek neturtinės, tiek turtinės žalos atveju atsiranda esant trim civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

84Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

85Nagrinėjamoje byloje analizuojant ir vertinant pareiškėjų Z. K. ir J. I. skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu jie teigė, kad Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėtais veiksmais jiems buvo padaryta jų nurodoma turtinė ir neturtinė žala, turėjo būti nustatomos CK 6.246, 6.247, 6.249, 6.250 straipsniuose numatytos sąlygos.

86CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).

87CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal neteisėto veikimo ir žalos santykį skiriama tiesioginė ir netiesioginė žala (nuostoliai). Netiesioginė žala (nuostoliai) teisės doktrinoje apibrėžiama kaip dėl neteisėtų veiksmų patiriamos išlaidos arba turto sumažėjimas. Turto sumažėjimas ar negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų, arba dėl tokių veiksmų prarasta nauda. Apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų.

88Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Taigi priteisiamas neturtinės žalos dydis nustatomas, visų pirma, atsižvelgiant į kompensacinę neturtinės žalos paskirtį ir remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos prigimtis lemia ir šios žalos įrodinėjimo specifiką. Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Taigi neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų. Teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), tačiau šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas, nes atsižvelgęs į bylos aplinkybes teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus.

89CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146?1897/2008; kt.) priežastinio ryšio nustatymo byloje procesas sąlygiškai dalijamas į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non (lot. būtinoji sąlyga) testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011; kt.). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika. Be to, turi būti įvertinti ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes. Pažymėtina, kad dažnai nuostolius lemia ir objektyvūs, t. y. nepriklausantys nuo šalių valios, veiksniai – valstybėje vykstantys ekonominiai procesai (pvz., sparti ir ne visada prognozuojama kainų kaita, ypač nekilnojamojo turto rinkoje).

90Būtina pažymėti, kad tam, jog būtų konstatuotas priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas, būtina visapusiškai analizuoti atsakovų veiksmus ir bylos faktines aplinkybes, turi būti įvertinta deliktinės atsakomybės apimtis, kurią sudaro pirmiau nurodytos ir kitos konkrečioje situacijoje reikšmingos aplinkybės.

91Pareiškėjai Z. K. ir J. I., prašydami priteisti jiems solidariai iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos (buvusi Vilniaus apskrities viršininko administracija) turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą (pareiškėjai Z. K. - 544 235 Lt turtinės žalos ir 124 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; J. I. - 330 232 Lt turtinės žalos ir 76 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą), nurodė, jog dėl atsakovų neteisėtų veiksmų jie neteko savo nekilnojamojo turto, t. y. žemės sklypo, esančio 0,1551 ha ploto sklype, esančiame ( - ), ir įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimu buvo įpareigoti grąžinti gautus pinigus už žemės sklypą. Pareiškėjai skundą grindė tuo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija ir Vilniaus miesto savivaldybė atliko šiuos neteisėtus veiksmus: žemės sklypo suformavimą, nuosavybės teisių tokiu būdu atkūrimą bei žemės sklypo dalies perdavimą ir išpirkimą, kurie prieštarauja teisės aktams bei imperatyvioms įstatymo normoms. Dėl atsakovų veiksmų iš pareiškėjų nupirkti statiniai buvo nugriauti ir per jiems priklausančius žemės sklypus, kuriuose buvo minėti statiniai, buvo nutiestas Vilniaus miesto pietinis aplinkkelis, t. y. nebeįmanoma pareiškėjams grąžinti iš jų nupirktą nekilnojamąjį turtą. Taip pat pareiškėjai savo reikalavimus dėl žalos atlyginimo grindė tuo, kad dėl atsakovų veiksmų buvo priversti bylinėtis teisme, kur patyrė nuostolių.

92Pagal bylos duomenis 2001 m. gruodžio 12 d. pareiškėjai po K. K. mirties paveldėjo po 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančio ( - ), bei ūkinį pastatą su kiemo statiniais (1 t., b. l. 45). Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijime nurodyta, kad žemės sklypas yra neregistruotas. Tai reiškia, kad pareiškėjai paveldėjo pastatus, esančius valstybei priklausančioje žemėje. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad K. K. iki mirties, o po jos mirties pareiškėjai buvo sudarę valstybinės žemės nuomos, panaudos ar kt. sutartį, tačiau nagrinėjamoje byloje pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjai teisėtai naudojosi valstybei priklausančiu 0,1551 ha žemės sklypu, esančiu ( - ).

93Pareiškėja Z. K. 2001 m. gruodžio 29 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą grąžinti jos tėvams ir seneliams priklausiusią žemę, esančią ( - ) (1 t., b. l. 158). 2002 m. balandžio 26 d. pareiškėja pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą į žemės sklypą, esantį ( - ), iš kurio turinio matyti, kad pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas – susigrąžinimas žemės, esančios prie namų. Pagal bylos duomenis Vilniaus apskrities viršininko administracija, išnagrinėjusi ir įvertinusi pareiškėjos pateiktus dokumentus, susijusius su jos prašymu atkurti nuosavybės teises į žemę, nustatė, kad pareiškėjai yra pagrindas atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų A. K. ir S. K. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą - 0,1399 ha žemės, buvusios ( - ), t. y. ( - ). Iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2005 m. kovo 31 d. rašto Nr. 31/0 matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius buvo informuotas apie tai, jog į buvusių savininkų A. ir S. K. turėtą žemę Z. K., gyvenančiai ( - ), bus atkurtos nuosavybės teisės į 0,1365 ha žemės, suteikiant naudojamą namų valdos, esančios ( - ), žemės sklypą, kad bendras žemės sklypo plotas pagal namų valdos techninės apskaitos kortelę yra 0,1551 ha (1 t., b. l. 46-47).

94Nagrinėjamoje byloje neginčijama, kad pareiškėjai Z. K. turi būti atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų A. K. ir S. K. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – į 0,1399 ha žemės, buvusios ( - ), pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.

95Pažymėtina, kad pareiškėjas J. I. skundą dėl jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo taip pat grindė tuo, kad atsakovų neteisėtais veiksmais ir jam buvo užkirsta galimybė atkurti nuosavybės teises, tačiau pagal bylos duomenis pareiškėjas nėra įgijęs teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusių savininkų A. K. ir S. K. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą (0,1399 ha žemės, buvusios ( - )).

96Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 30-300 buvo nustatyti naudojamos namų valdos, esančios ( - ), duomenys, t. y. buvo nustatytas namų valdos plotas – 1551 kv. m pagal žemės sklypo planą, kuris buvo įsakymo priedas, nustatytas naudojimo būdas – gyvenamoji teritorija (4 t., b. l. 1-2). Pažymėtina, kad šis įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“. Vilniaus apskrities viršininkas 2007 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 2.3-4281-01 nustatė 1551 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo, esančio ( - ), dalis, kurios buvo apskaičiuotas atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančias dalis: pareiškėjai - 776 kv. m ploto, kitiems asmenims - 775 kv. m (3 t., b. l. 162).

97Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5022 pareiškėjai Z. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų (nurodant, kad likusios nuosavybės teisės į žemės sklypą bus atkurtos vėliau) A. ir S. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, grąžinant natūra 0,0776 žemės sklypo dalį, esančią 0,1551 ha ploto žemės sklype, ( - ) (1 t., b. l. 48-49).

98Pareiškėjas 2007 m. birželio 21 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui padavė prašymą parduoti jam 0,0775 ha žemės sklypą, esantį ( - ) (4 t., b. l. 18). Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 24 d. įsakymo Nr. 2.3-8954-01 pagrindu 2007 m. rugsėjo 27 d. buvo sudaryta Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis tarp valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir J. I. dėl 775 kv. m ploto sklypo, esančio ( - ), dalies už 8 201,46 Lt pirkimo-pardavimo (1 t., b. l. 50-52). Pagal bylos duomenis ši Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta remiantis tuo, kad pareiškėjas turi išimtinę – lengvatinę teisę įsigyti nuosavybėn žemės sklypą tuo pagrindu, jog jam nuosavybės teise priklauso gyvenamojo namo su priklausiniais dalis.

992007 m. lapkričio 6 d. buvo sudaryta notarinė pirkimo-pardavimo sutartis tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir pareiškėjų, kuria Z. K. už 527 000 Lt pardavė Vilniaus miesto savivaldybei 766/1551 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), o J. I. už 314 000 Lt - 388/1551 dalis šio žemės sklypo. Taip pat šia sutartimi pareiškėjai pardavė Vilniaus miesto savivaldybei ir pastatus (gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą) ir kiemo statinius (lauko tualetą, atliekų duobę, tvorą, šulinį, kiemo aikštelę), o Vilniaus miesto savivaldybė juos nupirko ir pareiškėjams sumokėjo po 516 000 Lt. 2008 m. gegužės 16 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-097 vietoj vieno privataus 1551 kv. m (0, 1551 ha) ploto žemės sklypo buvo suformuoti du atskiri sklypai: 1154 kv. m (0,1154 ha) ploto žemės sklypas ir 397 kv. m (0,0397 ha) ploto žemės sklypas. 2008 m. lapkričio 19 d. turto atidalijimo iš bendrosios nuosavybės sutarties pagrindu 1154 kv. m (0,1154 ha) ploto žemės sklypas perėjo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, 397 kv. m (0,0397 ha) ploto žemės sklypas – pareiškėjai Z. K. (10/397 dalys) ir J. I. (387/397 dalys).

100Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2009 m. gegužės 15 d. pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teismui dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 2.4-01-5022 dalies panaikinimo, sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 29 d. sprendimu patenkino šį ieškinį, t. y. panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 2.4-01-5022 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,0766 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,1551 ha ploto žemės sklype ( - ), pripažino negaliojančia 2007 m. rugsėjo 27 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kuria Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos, už 4 106 Lt pardavė J. I. 388 kv. m (0,0388 ha) žemės sklypo dalį 1551 kv. m (0,1551 ha) ploto žemės sklype, esančiame ( - ), pripažino negaliojančia 2007 m. lapkričio 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp Z. K., J. I. ir Vilniaus miesto savivaldybės, dalį dėl žemės sklypo, esančio ( - ), 766/1551 ir 388/1551 dalių pirkimo–pardavimo, taikė restituciją natūra: įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją grąžinti J. I. 4 106 Lt, įpareigojo Z. K. grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei 527 000 Lt, įpareigojo J. I. grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei 314 000 Lt, įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę grąžinti valstybei 0,1154 ha ploto žemės sklypą, esantį ( - ), priteisė iš J. I. – 3 632 Lt žyminio mokesčio, iš Z. K. – 4 635 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

101Šis Vilniaus apygardos teismo sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka ir yra įsiteisėjęs. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjai pateikė įrodymus, kad antstolė išieškojo iš Z. K. 527 000 Lt Vilniaus miesto savivaldybei, iš J. I. išieškojo 314 000 Lt Vilniaus miesto savivaldybei (4 t., b. l. 25-26).

102Pareiškėjai nagrinėjamoje byloje pareikštais reikalavimais siekia, kad jiems kaip žalos atlyginimas iš Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės būtų priteistos šios Vilniaus apygardos teismo sprendimo pagrindu iš jų išieškotos pinigų sumos už žemės sklypo dalį, kuris buvo sugrąžintas valstybei, pritaikius restituciją, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos civilinėje byloje.

103Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjų argumentų, kad atsakovai savo neteisėtais veiksmais padarė pareiškėjams jų nurodytą žalą, kurios dydį pareiškėjai sieja su žemės sklypo dalies kaina, kurią Vilniaus miesto savivaldybė sumokėjo pareiškėjams pagal 2007 m. lapkričio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendime nurodytomis aplinkybėmis, kurių pagrindu pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį buvo pritaikyta restitucija, konstatavo, jog pareiškėjų reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas, nes nenustatyta viešajai atsakomybei atsirasti būtinoji sąlyga – žala, o nesant žalos negali būti ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taip pat pirmosios instancijos teismas, remdamasis įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje yra teisinis pagrindas konstatuoti, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija 2007 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5022 atkurdama Z. K. nuosavybės teises dalyje į 0,0766 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,1551 ha ploto žemės sklype, esančiame ( - ), bei 2007 m. rugsėjo 27 d. sudarydama Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį dalyje dėl 0,0388 ha, pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas, nes sprendimu atkurtos nuosavybės teisės bei sandorio pagrindu parduotas žemės sklypas, kurio dalis pateko į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. 01A-41-4 patvirtintą Vilniaus miesto pietinio greitkelio teritoriją.

104Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pasisakė tik dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimu nustatytų aplinkybių, susijusių su Vilniaus apskrities viršininko administracijos padarytais pažeidimais, šių aplinkybių pagrindu konstatavo, kad šie pažeidimai laikytini valdžios institucijų neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, nes Vilniaus apskrities viršininko administracija nevykdė pareigos tokius veiksmus atlikti pagal galiojantį teisinį reguliavimą.

105Įvertinus pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu pareiškėjai prašė priteisti tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimą iš Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje nagrinėtą ginčą ir 2010 m. birželio 29 d. sprendime nustatytas aplinkybes, susijusias su restitucijos taikymu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neišnagrinėjo teisiškai reikšmingų aplinkybių bylai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo išspręsti, neatskleidė bylos esmės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos, nagrinėdamas aplinkybes, susijusias su pareiškėjams padarytos turtinės žalos dydžiu, apsiribojo tik pareiškėjų nurodytu žalos dydžiu, kurį pareiškėjai siejo su žemės sklypo dalies kaina, kurią jie turėjo grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei, t. y. nenagrinėjo ir nenustatinėjo aplinkybių, kurių pagrindu būtų nustatyta kitokio dydžio pareiškėjams padaryta turtinė žala, atsižvelgiant į pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su atsakovų neteisėtais veiksmais ir pareiškėjų patirtais nuostoliais.

106ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis numato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno jų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai įrodymai, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai ir pan. Be to, būtina pažymėti, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi, teikdama savo reikalavimus bei atsikirtimus, t. y. įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, o prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis). ABTĮ 10 straipsnis įpareigoja teismą padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises.

107Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad teismui nesurinkus visų įrodymų, kuriuos galėjo surinkti, kad būtų nustatytos visos bylai svarbios aplinkybės, pažeidžiamas ABTĮ 81 straipsnis (pvz., 2003 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1229/2003).

108Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjų reikalavimo dėl minėtos turtinės žalos atlyginimo rėmėsi tuo, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje, taikydamas restituciją, pripažino, jog Z. K. ir J. I. nebuvo tapę teisėtais ginčo žemės savininkais, todėl išnykus nuosavybės perleidimo sutarties galiojimo pagrindams, buvo panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. Taip pat tuo, kad teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, atsižvelgė į bendrą 2007 m. lapkričio 6 d. sudaryto sandorio sumą bei jos adekvatumą rinkos kainoms, į tai, kokia verte atskirai buvo įvertinti pastatai ir žemė ir už kokią kainą atskiri nekilnojamojo turto objektai buvo parduoti. Nustatė, kad 2007 m. rugsėjo 12 d. Z. K. ir J. I. tenkanti pastato ir žemės sklypo rinkos bendra vertė siekė 440 000 Lt, iš jų - 577/1551 dalių žemės sklypo vertė - 352 000 Lt, atitinkamai pastato dalies - 88 000 Lt. Teismas, įvertinęs tai, kad 2007 m. lapkričio 6 d. sudarytas sandoris buvo ginčijamas tik iš dalies, t. y. dėl 766/1551 ir 388/1551 dalių žemės sklypo perleidimo, sutartinė pardavimo kaina buvo nustatyta taip: 527 000 Lt už 766/1551 dalis žemės ir 516 000 Lt už ½ dalį pastatų, atitinkamai J. I. – 314 000 Lt už 388/1551 dalis žemės ir 516 000 Lt už ½ dalį pastatų, pripažino, kad tokiu būdu paskirsčius ir nustačius kainą, Z. K. ir J. I. už jiems nuosavybės teise teisėtai priklausiusį turtą (pastatus) buvo atlyginta teisingai, tokiu būdu netgi kompensuojant tuos praradimus, kurie neišvengiami dėl ribotos restitucijos ypatumų, atkuriant nuosavybės teises, ar ribotos galimybės išsipirkti valstybinę žemę.

109Vertinant šias Vilniaus apygardos teismo nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu buvo taikyta restitucija, pažymėtina, kad pripažinus imperatyviosioms įstatymų normoms prieštaraujantį administracinį aktą ir jį panaikinus, pripažinus sandorį negaliojančiu, turi būti taikoma restitucija. Ji taikoma pagal CK šeštosios knygos normas (CK 1.80 straipsnio 3 dalis), atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis) ir įvertinti, ar nėra pagrindo jį pakeisti (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Kasacinis teismas, savo nutartyse detalizuodamas restitucijos taikymo taisykles, yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją konkrečiu atveju, turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2009; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl restitucijos taikymo, taip pat yra nurodęs, kad be bendrųjų restitucijos taikymo taisyklių, būtina įvertinti konkrečioje byloje, kurioje kyla restitucijos taikymo klausimas, susiklosčiusių teisinių santykių specifiką, pažymėjęs, kad nuosavybės neliečiamybė nėra absoliuti teisinė kategorija – įstatymai ne tik saugo nuosavybę, bet ir nustato tam tikrus nuosavybės teisių įgyvendinimo apribojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2012; kt.).

110Iš Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimo matyti, kad teismas nustatė, jog Vilniaus apskrities viršininkas, priimdamas 2007 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 2.4-01-5022 dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,0766 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,1551 ha ploto žemės sklype ( - ), Z. K., nevykdė pareigos tokius veiksmus atlikti pagal galiojantį teisinį reguliavimą, nors Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas raštu buvo pateikęs informaciją apie esančius apribojimus nuosavybės teises ginčo sklype atkurti natūra, ir konstatavo, kad nuosavybės teises atkūrusi institucija skundžiamo sprendimo dalį priėmė pažeisdama imperatyviąsias įstatymines nuostatas ir Konstitucinio Teismo doktriną nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, todėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 2.4-01-5022 dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,0766 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,1551 ha ploto žemės sklype ( - ), Z. K. naikintina. Taip pat Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad 2007 m. rugsėjo 27 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties dalis, kuria Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos, už 4 106 Lt pardavė J. I. 388 kv. m (0,0388 ha) žemės sklypo dalį 1551 kv. m (0,1551 ha) ploto žemės sklype, esančiame ( - ), prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nes dalis parduodamo žemės sklypo pateko į detaliuoju planu patvirtintą Vilniaus miesto pietinio greitkelio teritoriją (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Dėl to sutarties dalis buvo pripažinta niekine ir negaliojančia. Minėtame teismo sprendime nurodyta, kad administracinis aktas (2007 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. 2.4-01-5022 ) ir 2007 m. rugsėjo 27 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties dalis pripažinti neteisėtais nuo jų sudarymo momento, atsakovai Z. K. ir J. I. nebuvo tapę teisėtais ginčo žemės savininkais, o 2007 m. lapkričio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi žemė Vilniaus miesto savivaldybei buvo perleista tokios teisės neturinčių asmenų, todėl, išnykus nuosavybės perleidimo sutarties galiojimo pagrindams, naikintinos jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. Dėl to buvo panaikintina 2007 m. lapkričio 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties dalis, kuria Z. K. už 527 000 Lt pardavė Vilniaus miesto savivaldybei 766/1551 dalis žemės sklypo ( - ), o J. I. už 314 000 Lt - 388/1551 dalis šio žemės sklypo.

111Vilniaus apygardos teismas sprendimu taikė restituciją, nurodydamas, kad byloje nustatytos aplinkybės, kuriomis buvo priimtas ginčijamas administracinis aktas bei jį vėliau sekę sandoriai, akivaizdžiai patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybei privalomai buvo žinoma apie jų prieštaravimą imperatyvioms įstatymų normoms, todėl Vilniaus miesto savivaldybė negali būti pripažinta sąžiningu įgijėju ir nėra jokių kliūčių turtą išreikalauti natūra, byloje išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma Z. K. ir J. I. (numatytų CK 6.145 straipsnio 2 dalyje), nenustatyta. Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl restitucijos taikymo Z. K. ir J. I., atsižvelgė į bendrą 2007 m. lapkričio 6 d. sudaryto sandorio sumą bei jos adekvatumą rinkos kainoms, į tai, kokia verte atskirai buvo įvertinti pastatai ir žemė ir už kokią kainą atskiri nekilnojamojo turto objektai buvo parduoti, įvertino aplinkybę, kad panaikinus Vilniaus apskrities viršininko sprendimą atkurti nuosavybės teises tam tikroje dalyje, Z. K. neprarado teisės atkurti nuosavybės teises kitais įstatymams neprieštaraujančiais nuosavybės teisės atkūrimo būdais.

112Taigi nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas, taikydamas restituciją, nenustatė aplinkybių, kad yra pagrindas Z. K. ir J. I. netaikyti restitucijos, t. y. jų neįpareigoti grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei gautų pinigų pagal sandorį CK 6.145 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. nebuvo nustatyta, kad šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų. Šios nustatytos aplinkybės, nagrinėjant restitucijos klausimą, neužkerta kelio pareiškėjams reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią, jų teigimu, jie patyrė dėl neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad tai, jog panaikinus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pritaikyta restitucija, neatima teisės reikalauti žalos, jeigu tokia atsirado dėl panaikinto sandorio, iš atsakingų už šią žalą asmenų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-99/2011).

113ABTĮ 58 straipsnis numato atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011 ir kt.).

114Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims, pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Pažymėtina, kad prejudiciniais pripažįstami atitinkamomis sąlygomis nustatyti faktai, kurių kitoje byloje nereikia įrodinėti, o ne atitinkami teismo argumentai ar priimamo sprendimo motyvai.

115Kadangi nagrinėjant civilinę bylą Vilniaus apygardos teisme dėl administracinio akto ir sandorių pripažinimo iš dalies negaliojančiais nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl pareiškėjams padarytos žalos atlyginimo, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo nustatytos tokios prejudicinės aplinkybės, kurios sudaro pagrindą nenagrinėti pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių dėl jiems padarytos žalos ir konstatuoti, kad žala pareiškėjams nebuvo padaryta.

116Pareiškėjai skundą grindė tuo, kad dėl neteisėtų Vilniaus apskrities viršininko administracijos bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus veiksmų neteko savo nekilnojamojo turto - žemės sklypo, esančio 0,1551 ha ploto sklype, esančiame ( - ). Šie skundo argumentai nepagrįsti, nes įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu nustatyta, kad pareiškėjai neturėjo teisės įgyti dalies žemės sklypo, esančio 0,1551 ha sklypo plote. Šiuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad žemė, į kurią pareiškėjai Z. K. buvo atkurta nuosavybės teisė, yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir į ją negali būti atkurta nuosavybės teisė, t. y. Z. K. negalėjo įgyti nuosavybės teisės į šią žemę. Taip pat nustatyta, kad J. I. negalėjo privatizuoti lengvatine tvarka žemės, kuri jam buvo parduota nuginčyta Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi, t. y. pareiškėjas negalėjo įgyti nuosavybės teisės į žemę. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 21 d. priimtas sprendimas „Dėl Vilniaus miesto pietinio greitkelio bei gretimų teritorijų detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“, kuriuo pareiškėjų pastatai ir jų naudota žemė pateko į greitkelio raudonąsias linijas ir buvo numatyta paimti visuomenės poreikiams, nėra pripažintas neteisėtu, panaikintas.

117Nuosavybės neliečiamybė nėra absoliuti teisinė kategorija – įstatymai ne tik saugo nuosavybę, bet ir nustato tam tikrus nuosavybės teisės apribojimus. Įstatymų nustatyti apribojimai reiškia draudimą tam tikrose srityse įgyvendinti nuosavybės teises į tam tikrus objektus. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas įtvirtino ribotą restituciją, t. y. valstybė įsipareigojo grąžinti natūra ne visą nekilnojamąjį turtą, o tik tai, kas išliko, už neišlikusį ar negrąžintiną (valstybės išperkamą) nekilnojamąjį turtą valstybė įsipareigojo teisingai atlyginti. Valstybinė žemė parduodama įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 2 punktas imperatyviai draudė privatizuoti žemę, jeigu ji užimta bendroms gyventojų ar kitoms visuomenės reikmėms naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių ir kt.), kurių plotai ir ribos nustatomi teritorijų planavimo dokumentuose. Pažymėtina, kad skunde buvo nurodyta, jog žala atsiranda, kai asmuo praranda turėtą teisę, t. y. dėl teisės praradimo neigiamai pasikeičia jo turtinė padėtis, lyginant su ta, kuri buvo iki pažeidimo. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja prarado teisę atkurti nuosavybės teises į žemės sklypo dalį, esančio ( - ), kuri grąžinta valstybei, dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, nes pareiškėjai negalėjo būti ir negali būti atkurtos nuosavybės teisės į šį konkretų sklypą.

118Be pirmiau nurodytų aplinkybių pareiškėjai nagrinėjamoje byloje jiems padarytą žalą siejo su Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėtais veiksmais, kurių pagrindu jie prarado nuosavybės teisę į pastatus ir į namų valdą. Pareiškėjai skundą grindė tuo, kad žemės paėmimą visuomenės poreikiams reglamentuoja Žemės įstatymo 45-48 straipsniai, t. y. kad turėjo būti inicijuota žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, o pareiškėjams, iš kurių buvo siekiama išpirkti jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą, turėjo būti teisingai atlyginta už išperkamą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjai teigė, kad buvo pasinaudota pareiškėjų padėtimi ir Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai greičiausiu būdu buvo išpirktas žemės sklypas. Taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė, pažeisdama įstatymus, pasinaudojo susiklosčiusia situacija ir išpirko pareiškėjams priklausantį nekilnojamąjį turtą. Skundas buvo grindžiamas tuo, kad pareiškėjai Vilniaus miesto savivaldybei pardavė visą nekilnojamąjį turtą, t. y. ne tik žemę, bet ir pastatus, šalių derybų objektas buvo viso nekilnojamojo turto kaina, nes Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2005 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 1-650 nusprendė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją neskelbiamų derybų būdu pirkti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nuosavybėn nekilnojamuosius daiktus, esančius Vilniaus pietinio aplinkkelio statybos teritorijoje.

119Iš byloje esančio 2007 m. rugpjūčio 16 d. rašto matyti, kad pagal pasiektą susitarimą su Vilniaus miesto savivaldybės Nekilnojamųjų daiktų, reikalingų Savivaldybės funkcijoms vykdyti, pirkimų komisija per 2007 m. rugpjūčio 9 d. posėdį buvo pateikti pasiūlymai dėl pareiškėjų valdomų nekilnojamųjų daiktų kainų ir pardavimo: pareiškėjos Z. K. ½ dalis gyvenamojo namo ir statinių – 516 073 Lt, žemės sklypo dalis – 421 100 Lt, J. I. ½ dalis gyvenamojo namo ir statinių 516 073 Lt, žemės sklypo dalis – 421 400 Lt, pareiškėjai nurodė papildomas sąlygas (viena iš jų – kad pareiškėjams būtų atlyginta nuosavybės teise priklausiusių sodinių vertė) (1 t., b. l. 53-54). Pareiškėjai prašymai parduoti nekilnojamuosius daiktus buvo siunčiami 2007 m. liepos 20 d., 2007 m. rugpjūčio 31 d., 2007 m. rugsėjo 20 d. (4 t., b. l. 134, 141, 149). Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 1-244 įsigyti dalį žemės sklypo ir pastatų iš Z. K., iš jų - už 527 000 Lt įsigyti Z. K. priklausančią 766 kv. m ploto žemės sklypo dalį, ir dalį žemės sklypo ir pastatų iš J. I., iš jų - už 314 000 Lt įsigyti 388 kv. m ploto žemės sklypo dalį, esančią 1551 kv. m ploto žemės sklype ( - ). Pagal bylos duomenis tai sklypo dalis, įeinanti į Detaliojo plano Vilniaus miesto pietinio greitkelio statybai reikalingą ( - ) esantį privatų žemės sklypą, kurio plotas 1154 kv. m, nes Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 01A-41-4 buvo nustatyta, kad sklypai arba jų dalys ir pastatai, patenkantys į greitkelio raudonąsias linijas, įstatymų nustatyta tvarka paimami visuomenės poreikiams. Šiuo sprendimu patvirtintame Vandentiekio, Panerių, Burbiškių, Iešmininkų iki Žirnių gatvės detaliajame plane greta kitų sklypų ir pareiškėjų naudoto sklypo dalį buvo numatyta užimti Vilniaus miesto pietinio greitkelio reikmėms.

120Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 1-244 priėmė atsižvelgdama į Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamųjų daiktų, reikalingų Savivaldybės funkcijoms vykdyti, pirkimų komisijos 2007 m. spalio 5 d. posėdžio protokolus Nr. 79pr.-3, Nr. 80pr.-3. Iš byloje pateiktų šių protokolų matyti, kad 2007 m. spalio 5 d. įvyko posėdžiai, kurių darbotvarkės klausimai: neskelbiamos derybos dėl pareiškėjų nuosavybės teise valdomų nekilnojamųjų daiktų, esančių ( - ), pirkimo, buvo svarstomos pareiškėjų paraiškose pateiktos kainos dėl nekilnojamųjų daiktų pardavimo (3 t., b. l. 127, 171). Pareiškėja Z. K. pasiūlė pradinę kainą - 1 050 000 Lt, o galutinę kainą – 1 043 000 Lt (pastabose nurodyta, kad pareiškėja atsisakė papildomų sąlygų). Pareiškėjas pasiūlė pradinę 886 000 Lt kainą, o galutinę kainą – 830 000 Lt (pastabose nurodyta, kad pareiškėjas atsisakė papildomų sąlygų). Iš byloje pateiktos derybų medžiagos nėra galimybės nustatyti, kokiu būdu ir dėl kokių priežasčių buvo nustatytos atitinkamos žemės sklypo, pastatų kainos.

121Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė teikė atsikirtimus, kad Žemės įstatyme ir Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarime Nr. 924 „Dėl Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisyklių ir Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ reglamentuojama tik privačios ir nuomojamos žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka, tačiau nenustatyta, kaip turėtų būti vykdomas valstybinės, neįformintos nuomos sutartimi, žemės naudojimo nutraukimas. Nesuformuotas ir neįregistruotas nekilnojamojo turto registre žemės sklypas neatitinka CK ir Žemės įstatyme nurodytos žemės sklypo sąvokos, todėl nebuvo galimybės paimti visuomenės poreikiams pareiškėjams priklausančių pastatų, kuriems eksploatuoti žemės sklypai nebuvo suformuoti. Nekilnojamųjų daiktų pirkimas be žemės sklypo netenkino pastatų savininkų. Atsižvelgiant į sklypų naudotojų pageidavimus ir vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principais buvo priimtas sprendimas suformuoti žemės sklypą ( - ), kurio dalis buvo parduota pareiškėjui J. I., o į kitą dalį pareiškėjai Z. K. atkurtos nuosavybės teisės. Perkant iš pareiškėjų statinius su žemės sklypu, buvo galimybė nustatyti sąžiningą ir protingą nekilnojamųjų daiktų rinkos vertę (civilinės bylos Nr. 2-2622-553/2010 1 t., b. l. 93).

122Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis garantuoja nuosavybės neliečiamumą ir nurodo, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Šios nuostatos reiškia, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

123Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 3 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d.), numato, kad žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama arba tam tikslui valstybinės žemės nuomos ir panaudos sutartys prieš terminą nutraukiamos tik išimties atvejais apskrities viršininko sprendimu pagal valstybės institucijos ar savivaldybės tarybos prašymą, kai ši žemė pagal specialiuosius ar detaliuosius planus, parengtus Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka, reikalinga viešojo naudojimo keliams. Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams reglamentuojamas CK 4.100 – 4.102 straipsniuose. Pažymėtina, kad CK 4.100 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, jog paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka, daikto (turto) savininkui atlyginama pinigais to daikto (turto) rinkos kaina, o šalių susitarimu – perduodamas kitas daiktas (turtas). CK 4.102 straipsnis reglamentuoja asmenų, kurių ne nuosavybės teise naudojami statiniams statyti žemės sklypai paimami visuomenėms poreikiams, nuosavybės teisių apsaugą. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu statiniams statyti asmenų ne nuosavybės teise naudojamas žemės sklypas paimamas visuomenės poreikiams, tai už statomus ar jau pastatytus ir tiems asmenims nuosavybės teise priklausančius statinius, taip pat už sodinius turi būti atlyginama pinigais rinkos kaina. Naujasis žemės naudotojas privalo atlyginti statinių bei sodinių savininkui visus nuostolius, atsiradusius dėl žemės sklypo paėmimo, išskyrus nuostolius, kurie atsirado dėl paties statinių bei sodinių savininko neteisėtų veiksmų (2 dalis). Žemės, statinių ar sodinių vertė, paėmimo sąlygos ir dėl žemės sklypo paėmimo atsiradusių nuostolių dydis nustatomi naujojo žemės naudotojo ir statinių savininko sutartimi (3 dalis).

124Nagrinėjamu atveju įvertinus susiklosčiusią situaciją po Vilniaus apygardos teismo sprendimo yra pagrindas konstatuoti, kad iš pareiškėjų faktiškai buvo nusavintas turtas, buvęs jų teisėtai naudotame žemės sklype. Pagal bylos duomenis pareiškėjai, įgiję nuosavybės teisę į valstybei priklausiusį žemės sklypą, su Vilniaus miesto savivaldybe jos iniciatyva vedė derybas dėl viso turto pardavimo, t. y. žemės sklypo ir kito turto pardavimo, suderinę kainas sudarė pirkimo-pardavimo sutartį. Iš nagrinėjamoje byloje pateiktos derybų medžiagos matyti, kad nebuvo vykdomos atskiros derybos dėl žemės sklypo, statinių, sodinių. Byloje nebuvo surinkti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad pareiškėjams už nusavintą turtą ir namų valdą buvo atlyginta teisingai ir pareiškėjams nepadaryta jokia žala.

125Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo pareiškėjų nurodomų aplinkybių, susijusių su atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos (buvusios Vilniaus apskrities viršininko administracijos), neteisėtais veiksmais, nevykdant žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų, nusavinant pareiškėjams priklausiusį turtą, kuris yra sunaikintas, namų valdą ir tokiu būdu pareiškėjams padarant žalą. Be to, byloje nebuvo vertinta ir nustatyta, ar tarp pareiškėjų nurodomų jiems atsiradusių neigiamų pasekmių nėra pareiškėjų neatsargumo, t. y. ar nėra CK 6.282 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių.

126Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės žalos, kuri buvo apskaičiuota atsižvelgiant į patirtas bylinėjimosi išlaidas civilinėje byloje, atlyginimo, nurodė, kad šios pareiškėjų sumos nelaikytinos žala CK 6.249 straipsnio prasme. Su tokia pozicija nagrinėjamoje byloje nesutiktina, nes byloje neišnagrinėtos visos pareiškėjų nurodytos aplinkybės, susijusios su atsakovų neteisėtais veiksmais, dėl kurių pareiškėjai patyrė nuostolius, iš jų ir bylinėjimosi išlaidas.

127Pripažintini pagrįstais apeliacinių skundų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjų nurodomų aplinkybių, jog jie nurodomą neturtinę žalą patyrė ir dėl Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų. Pareiškėjai jiems padarytą neturtinę žalą kildino ir iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu jie neteko jiems priklausančio turto, tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teisme nebuvo išnagrinėtos.

128Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.). Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 straipsnis) ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje turi būti nustatomos ir vertinamos byloje nenustatytos ir neįvertintos aplinkybės, suteikta galimybė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

129Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių panaikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priteista pareiškėjai Z. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 16 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteista J. I. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 13 Lt bylinėjimosi išlaidų, kita pareiškėjų skundo dalis dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, atmesta, ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

130Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu pareiškėjui J. I. grąžinta 14 865 Lt permokėto žyminio mokesčio, paliktina nepakeista.

131Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

132Pareiškėjų Z. K., J. I. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

133Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimo dalį, kuria priteista Z. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 16 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteista J. I. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 13 Lt bylinėjimosi išlaidų, kita pareiškėjų skundo dalis dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atmesta, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

134Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui J. I. grąžinta 14 865 Lt permokėto žyminio mokesčio, palikti nepakeistą.

135Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,... 3. dalyvaujant pareiškėjams Z. K., J. I.,... 4. pareiškėjų atstovui advokatui Gintarui Petukauskui,... 5. atsakovų atstovėms I. Z., L. V.,... 6. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 7. Teisėjų kolegija... 8. I.... 9. Pareiškėjai Z. K. (toliau – ir pareiškėja) ir J. I. (toliau – ir J. I.,... 10. Pareiškėjai nurodė, jog reikalavimą atlyginti žalą reiškia dėl Vilniaus... 11. Nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto... 12. Paaiškino, jog 2007 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjai gavo raštą iš... 13. Pareiškėjai pažymėjo, kad 2008 m. gegužės 16 d. Vilniaus miesto... 14. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės... 15. Pareiškėjai teigė, jog atsakovai privalo kompensuoti pareiškėjams patirtą... 16. Teigė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija ir Vilniaus miesto... 17. Pažymėjo, jog pareiškėjai patyrė nuostolių, kadangi 2007 m. lapkričio 6... 18. Pabrėžė, kad pareiškėjai dėl atsakovų veiksmų buvo priversti bylinėtis... 19. Pareiškėjai vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei teigė, jog... 20. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su pareiškėjų skundu nesutiko ir... 21. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai neišskiria, dėl kokių atsakovų... 22. Pažymėjo, jog net ir hipotetiškai kalbant, jeigu būtų nustatyti konkretūs... 23. Argumentavo, jog pareiškėjai neįrodė, kad šiuo atveju egzistuoja CK 6.271... 24. Pažymėjo, kad nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį ( - ), 2007 m.... 25. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju yra ypatingai aktualios civilinėje byloje... 26. Nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas minėtame 2010 m. birželio 29 d.... 27. Teigė, jog pareiškėjai neįrodo, kokią teisės aktuose numatytą pareigą... 28. Pabrėžė, jog ankščiau minėtos Tvarkos 106 punkto redakcija, galiojusi tuo... 29. Pažymėjo, kad pareiškėjai parduodami jiems priklausiusius pastatus bei... 30. Pažymėjo ir tai, jog, priešingai nei teigia pareiškėjai, remiantis... 31. Nurodė, jog iš pareiškėjų skundo matyti, kad neturtinės žalos padarymo... 32. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos,... 33. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja Z. K. 2001 m. gruodžio 29 d. Vilniaus... 34. Vilniaus apskrities viršininkas 2007 m. gegužės 2 d. priėmė įsakymą Nr.... 35. Pažymėjo, kad pareiškėjų nurodomas 8 337 Lt žyminis mokestis ir 25 200 Lt... 36. Nurodė, jog Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-2622-553/2010... 37. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai dėl Nacionalinės žemės tarnybos... 38. II.... 39. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 29 d. sprendimu... 40. Teismas pažymėjo, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą... 41. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Vilniaus apygardos teismo 2010 m.... 42. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti... 43. Teismas pažymėjo, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalis apibrėžia, jog žala yra... 44. Nagrinėjamu atveju teismas, taikydamas restituciją, pripažino, kad... 45. Teismas pripažino, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pareiškėjų... 46. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus dėl neturtinės žalos... 47. Teismas padarė išvadą, kad asmuo, turėdamas sprendimą dėl nuosavybės... 48. III.... 49. Pareiškėjai Z. K. ir J. I. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos... 50. Apeliaciniame skunde išdėstyti tokie argumentai:... 51. 1) Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra neteisėtas,... 52. 2) Dėl neteisėtų veiksmų nurodo, jog atsakovo Nacionalinės žemės... 53. 3) Dėl žalos nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nesigilino... 54. 4) Dėl pareiškėjos patirtos turtinės žalos, atsižvelgiant į pritaikytą... 55. 5) Dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos, atsižvelgiant į pritaikytą... 56. 6) Nesutinka, jog atsižvelgiant į 2007 m. lapkričio 6 d. pirkimo-pardavimo... 57. 7) Dėl pareiškėjų tiesioginių nuostolių, patirtų dėl bylinėjimosi... 58. 8) Dėl pareiškėjų patirtos neturtinės žalos nurodo, jog pirmosios... 59. 9) Dėl priežastinio ryšio nurodo, jog nesant neteisėtų veiksmų,... 60. 10) Dėl atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos atliktų neteisėtų veiksmų... 61. 11) Atkreipia dėmesį į Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų seką. Teigia,... 62. 12) Pabrėžia, kad atsakovai savo neteisėtais veiksmais pažeidė ne tik... 63. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos,... 64. Apeliaciniame skunde išdėsto šiuos argumentus:... 65. 1) Dėl veiksmų, padariusių įtaką neturtinei žalai, nurodo, jog pirmosios... 66. 2) Dėl pareiškėjų veiksmų nurodė, jog teismas neįvertino ir... 67. 3) Dėl neturtinės žalos pagrindimo nurodo, jog pirmosios instancijos teismas... 68. 4) Atkreipia dėmesį, kad Nacionalinė žemės tarnyba neneigia pareiškėjos... 69. 5) Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad vis dėlto pareiškėjai patyrė... 70. Pareiškėjai Z. K. ir J. I. atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės,... 71. Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti iš esmės tokie patys... 72. Dėl atsakovo nuorodų į dokumentus, neva patvirtinančius pareiškėjų... 73. Teigia, jog pareiškėjai pateikė pakankamai įrodymų ir argumentų,... 74. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos,... 75. Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti iš esmės tokie patys... 76. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinius skundus... 77. Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti iš esmės tokie patys... 78. Teisėjų kolegija... 79. IV.... 80. Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.... 81. Nagrinėjamos bylos dalykas – turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo... 82. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad... 83. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma,... 84. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti,... 85. Nagrinėjamoje byloje analizuojant ir vertinant pareiškėjų Z. K. ir J. I.... 86. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės... 87. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas... 88. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis... 89. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie... 90. Būtina pažymėti, kad tam, jog būtų konstatuotas priežastinio ryšio... 91. Pareiškėjai Z. K. ir J. I., prašydami priteisti jiems solidariai iš... 92. Pagal bylos duomenis 2001 m. gruodžio 12 d. pareiškėjai po K. K. mirties... 93. Pareiškėja Z. K. 2001 m. gruodžio 29 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos... 94. Nagrinėjamoje byloje neginčijama, kad pareiškėjai Z. K. turi būti atkurtos... 95. Pažymėtina, kad pareiškėjas J. I. skundą dėl jam padarytos turtinės ir... 96. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 22... 97. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007 m.... 98. Pareiškėjas 2007 m. birželio 21 d. Vilniaus apskrities viršininko... 99. 2007 m. lapkričio 6 d. buvo sudaryta notarinė pirkimo-pardavimo sutartis tarp... 100. Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2009... 101. Šis Vilniaus apygardos teismo sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka... 102. Pareiškėjai nagrinėjamoje byloje pareikštais reikalavimais siekia, kad... 103. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjų... 104. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pasisakė... 105. Įvertinus pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu... 106. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis numato, jog priimdamas sprendimą, administracinis... 107. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad... 108. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjų reikalavimo dėl... 109. Vertinant šias Vilniaus apygardos teismo nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu... 110. Iš Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimo matyti, kad... 111. Vilniaus apygardos teismas sprendimu taikė restituciją, nurodydamas, kad... 112. Taigi nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas, taikydamas restituciją,... 113. ABTĮ 58 straipsnis numato atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių... 114. Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo... 115. Kadangi nagrinėjant civilinę bylą Vilniaus apygardos teisme dėl... 116. Pareiškėjai skundą grindė tuo, kad dėl neteisėtų Vilniaus apskrities... 117. Nuosavybės neliečiamybė nėra absoliuti teisinė kategorija – įstatymai... 118. Be pirmiau nurodytų aplinkybių pareiškėjai nagrinėjamoje byloje jiems... 119. Iš byloje esančio 2007 m. rugpjūčio 16 d. rašto matyti, kad pagal... 120. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 1-244... 121. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje... 122. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis garantuoja nuosavybės... 123. Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 3 punktas (redakcija, galiojusi nuo... 124. Nagrinėjamu atveju įvertinus susiklosčiusią situaciją po Vilniaus... 125. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo... 126. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų reikalavimą dėl... 127. Pripažintini pagrįstais apeliacinių skundų argumentai, kad pirmosios... 128. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės... 129. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių panaikintina pirmosios instancijos teismo... 130. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria vadovaujantis ABTĮ 42... 131. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 132. Pareiškėjų Z. K., J. I. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 133. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimo dalį,... 134. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimo dalį,... 135. Nutartis neskundžiama....