Byla 2A-80-544/2010

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Jonaitienės, sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei, dalyvaujant ieškovei V. A., jos atstovui advokatui A. M., atsakovų atstovams E. N.-Zinkienei, D. R., atsakovei A. K.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių V. A., R. K. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10-825-2009 pagal ieškovių V. A., R. K. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, Kėdainių rajono savivaldybės administracijai, R. K., jo teisių ir pareigų perėmėja atsakovė A. K., tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė G. S., dėl apskrities viršininko įsakymų, sprendimų dalies, apylinkės tarybos sprendimo, žemės pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimo ir įpareigojimo atkurti nuosavybės teises natūra.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4Ieškovės prašė pripažinti neteisėtais ir panaikinti: Kėdainių rajono Surviliškio apylinkės tarybos 1994-01-11 sprendimo „Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo“ dalį, kuria asmeniniam ūkiui 0,98 ha žemės sklypas suteiktas R. K. buvusio P. A. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo ribose Kalnaberžės km Kėdainių rajone; Kauno apskrities viršininko 2003-11-24 įsakymo Nr. 02 06 7568 ir 2003-11-24 sprendimo Nr. 53-19185 dalis, kuriomis A. K. nuosavybės teisė atkurta į 0,45 ha žemės sklypą perkeliant iš Mumaičių km Kėdainių rajone, 2003-04-28 įsakymą Nr. 02-06-2602 ir 2003-05-06 sutartį, kuriais 0,2990 ha žemės sklypas parduotas R. K.; panaikinti Kauno apskrities viršininko 2007-07-03 įsakymo Nr. 01-06-7505 I-ojo priedo 1 ir 2 punktų pastabas ir 2007-07-03 sprendimų Nr. 53-23122 ir Nr. 53-23123 4-ąsias dalis, kuriomis V. A. ir R. K. numatyta atkurti nuosavybės teises rengiant žemės reformos projektą; įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją: parengti žemėtvarkos projektą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovėms į visą žemę natūra nelaukiant žemės reformos žemėtvarkos tos vietovės projekto, pakeisti 2000-01-11 įsakymu Nr. 02-06109 patvirtintą planą, nurodant, kad ieškovėms tenkanti žemė nepriklauso asmeninio ūkio žemei. Ieškiniui pagrįsti nurodė, kad ieškovių senelis P. A., miręs 1941-12-26, nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 4,58 ha žemės sklypą Kalnaberžės km Kėdainių rajone. Įstatymų nustatyta tvarka pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą. Ginčijamais aktais joms nuosavybės teisės toje pat vietoje atkurtos tik į 0,54 ha žemės sklypą, o dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią sklypo dalį nurodyta, kad tai bus padaryta rengiant žemės reformos projektą. Mano, kad minėtas įsakymas ir sprendimas neteisėti, nes atkurti nuosavybės teises kitais būdais neprašė, todėl turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą natūra toje pačioje vietoje. Žemės sklypas, į kurį pretenduoja, neužstatytas, jame yra jų statiniai, užveistas sodas, palikimas priimtas, nors paveldėjimo dokumentai nėra baigti sutvarkyti. Ginčijamo apskrities viršininko 2007-07-03 sprendimo 4-oji dalis pažeidžia jų teises, numatytas Žemės reformos įstatymo 10 str., nes turi pirmenybę prieš visus kitus pretendentus į minėtą žemės sklypą. Žemės sklypo planas, kuris bus sudarytas atkuriant joms nuosavybės teises, taps sudėtine tos vietovės bendro plano dalimi. Nuosavybės teisių klausimo sprendimo nukėlimas yra klausimo vilkinimas, nes įstatymas tokiems veiksmams atlikti numato 6 mėnesių terminą. Skundžiamus dokumentus gavo 2007-11-26, todėl apskundimo termino nepraleido. Kitus ginčijamus aktus ir pirkimo-pardavimo sutartį atsakovams ginčija virš nurodytais motyvais bei dėl to, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo kreiptasi įstatymų nustatyta tvarka 1991-10-15, todėl suteikiant žemę asmeniniam ūkiui apie tai atitinkamoms institucijoms buvo žinoma. Pagal LRV 1993-10-29 nutarimu Nr. 816 patvirtintos Tvarkos 14 p., skiriant žemę asmeniniam ūkiui ir ją ženklinant turėjo būti lygiaverčiai vykdomas ir nuosavybės teisių atkūrimas joms, o Žemės reformos įstatymo 10 str. suteikė net pirmenybę. Neteisėtai suteikus ir paženklinus žemę asmeniniam ūkiui, neteisėti yra ir po to priimti sprendimai dėl žemės perkėlimo iš kitos vietovės bei žemės pirkimas-pardavimas (1 t., b. l. 80-81, 132-133, 2 t., b. l. 48-49).

5Kėdainių rajono apylinkės teismas 2009-10-26 sprendimu ieškinį atmetė. Byloje pateiktų įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad ieškovėms Kauno AVA 2007-07-03 įsakymu Nr. 02-006-7505, 2007-07-03 sprendimais Nr. 53-23123 ir Nr. 53-23122 nuosavybės teisės Kalnaberžės kaime, Kėdainių rajone į jų senelio nuosavybės teise valdyto sklypo dalį atkurtos į 0,54 ha žemės plotą, kiekvienai ieškovei - po 0,27 ha žemės, o sprendimų 4 - me punkte nurodyta, kad į likusią dalį - 1,25 ha – nuosavybės teisės bus atkurtos rengiant žemės reformos projektą (1 t., b. l. 8-11, 134, ieškovių nuosavybės teisių atkūrimo byla, A. A. nuosavybės teisės atkūrimo byla Nr. 9437AS, byla Nr. 203). Atsakovas R. K. buvo žemės ūkio bendrovės darbuotojas, nuo 1982 m. gyveno Kalnaberžės kaime, Kėdainių rajone (1 t., b. l. 146-152). 1991-10-15 jis pareiškimu (1 t., b. l. 135) kreipėsi į Surviliškių apylinkės viršaitį prašydamas išskirti 3 ha žemės sklypą. Kėdainių rajono Surviliškių apylinkės tarybos 1994-01-11 sprendimu (1 t., b. l. 68- 71) R. K. išskirta 3,00 ha valstybinės žemės asmeniniam ūkiui, ir šis išskyrimas patvirtintas Kauno AVA 1999-11-08 įsakymu Nr. 02 – 06 – 6761 (2 t., b. l. 6-9, 55). Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas R. K. iki 1994-01-01 naudojo 3,00 ha žemės sklypą asmeniniam ūkiui. Teismas nurodė, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog, kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo pamatuotas iki 1994-01-01 arba ir po 1994-01-01, bet žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės sklypo asmeniniam ūkiui pamatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę grąžinant ją natūra. Ieškovės ginčija asmeninio ūkio žemės suteikimą atsakovams tuo aspektu, kad buvusio savininko teisės atkurti nuosavybę į žemę yra prioritetinės prieš asmenis, kuriems žemė buvo paskirta pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990-07-26 nutarimą Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“. Teismas padarė išvadą, kad pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ši žemė galėjo būti suteikta asmeniniam ūkiui ir ji buvo suteikta nepažeidžiant įstatymų reikalavimų. Byloje nenustatyta, kad suteikiant žemę asmeninio ūkio naudotojams atsakovams būtų buvę pažeisti tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimai ir kad toks pažeidimas yra pagrindas pripažinti tokį žemės asmeniniam ūkiui suteikimą neteisėtu. Mirus atsakovui R. K. (2 t., b. l. 16, 17), žemę paveldėjo A. K., kuri yra sąžininga žemės sklypo įgijėja. Reikalavimą panaikinti Kėdainių rajono Surviliškio apylinkės tarybos 1994-01-11 sprendimo „Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo“ dalį, kuria asmeniniam ūkiui atsakovui žemė suteikta buvusioje P. A. žemėje, teismas pripažino nepagrįstu ir atmetė, nes nepateikta įrodymų apie tai, kad Kėdainių rajono Surviliškio apylinkės tarybos sprendimai būtų neteisėti, kad ji negalėjo priimti ginčijamo sprendimo dalies, kad būtų pažeisti įstatymai ar kad tarybos sudėtis būtų neteisėta.

6Kauno apskrities viršininko 2003-11-24 įsakymu ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 53-19185 pagal 1998-07-30 išvadą A. K. neatlygintinai perduota 0,45 ha žemės Kalnaberžės kaime, Kėdainių rajone vietoje žemės jai priklausiusio sklypo Mumaičių kaime, Kėdainių rajone (1 t., b. l. 107-109, A. K. nuosavybės teisės atkūrimo byla Nr. 9625AS) nepatenka į P. A. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo ribas. Todėl teismas sprendė, jog reikalavimai panaikinti Kauno apskrities viršininko 2003-11-24 įsakymo Nr. 02 06 7568 ir 2003-11-24 sprendimo Nr. 53-19185 dalis, kuria A. K. nuosavybės teisė atkurta į 0,45 ha žemės perkeliant žemės sklypą iš Mumaičių kaimo Kėdainių rajone nepagrįsti ir atmestini.

7Teismas taip pat nurodė, jog Kauno apskrities viršininko 2003-04-28 įsakymu Nr. 02-06-2602 ir 2003-05-06 Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi, reg. Nr. 3-3014 0,2990 ha žemės sklypas parduotas R. K. kaip namų valdos žemė (1 t., b. l. 24-27, R. K. žemėtvarkos byla, b. l. 2. 3). Teismo nuomone, atlikus įrodymų tyrimą nustatyta, kad žemės pardavimas atliktas nepažeidžiant tuo metu galiojusių LR žemės įstatymo 30 str., LRV 1998-04-01 nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“, LRV 1998-04-01 nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos, LRV 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai), LRV 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos. Todėl teismas nurodė, kad Kauno apskrities viršininko 2003-04-28 įsakymas Nr. 02-06-2602, 2003-05-06 Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis yra teisėti ir nenaikintini, o reikalavimai panaikinti Kauno apskrities viršininko 2003-04-28 įsakymą Nr. 02-06-2602 ir 2003-05-06 sutartį dėl 0,2990 ha žemės sklypo pardavimo pardavimo R. K. atmestini. Teismo nuomone, ieškovės neįrodė ir nepateikė motyvų, kad Kauno apskrities viršininko 2007-07-03 įsakymo Nr. 01-06-7505 1-ojo priedo 1 ir 2 dalis ir Kauno apskrities 2007-07-03 sprendimų Nr. 53-23122 ir 53-23123 1-ają ir 4-ają dalys, kuriomis ieškovėms atkurtos nuosavybės teisės į 0,54 ha žemės sklypą Kalnaberžės kaime, Kėdainių rajone, o į likusią dalį bus atkurtos rengiant žemės reformos projektą, būtų neteisėtos ir todėl jas reikėtų naikinti (CPK 178 str.).

8Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007-10-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-289/2007 suformuota teismų praktika, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad pagal aptartas įstatymų nuostatas vien tik žemės suteikimo faktas asmeniniam gyventojų ūkiui nereiškia, jog yra pažeidžiamos asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, teisės. Atsižvelgiant į tai, kad tiek nuosavybės teisių atkūrimo, tiek žemės suteikimo asmeniniam gyventojų ūkiui procesai vyko kartu ir buvo būtina derinti visų gyventojų grupių interesus, asmenims, pretenduojantiems atkurti nuosavybės teises į tą žemę, kuri buvo teisėtai suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui, valstybė įsipareigojo atkurti nuosavybės teises įstatyme nustatytais būdais ir atlyginti įstatymo nustatyta tvarka (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 8 p., 16 str., 21 str. 3 d., 17 str. 1 d., 1997-09-29 LRV nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 98 p.).

9Apeliaciniu skundu ieškovės prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009-10-26 sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti. Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodo, kad sprendimą skundžia CPK 329 str. 330 str. pagrindais ir šiais motyvais. P. A., iki nacionalizacijos valdžiusio 4,58 ha žemės sklypą Kalnaberžės km Kėdainių rajone, įpėdiniai dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi dar 1991-10-15. Todėl 1994-01-11 suteikiant asmeninio ūkio žemę kitiems asmenims buvo žinoma, kad yra įstatyme numatyti pretendentai atkurti nuosavybės teises. Pagal LRV 1993-10-29 nutarimu Nr. 816 patvirtintos tvarkos 14 p., skiriant žemę asmeniniam ūkiui ir ją ženklinant turėjo būti lygiagrečiai vykdomas ir nuosavybės teisės atkūrimas. Pagal Žemės reformos įstatymo 10 str., joms turėjo būti suteikta pirmenybė prieš kitus asmenis. Suteikiant žemę asmeniniam ūkiui tuo metu galiojusio įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo tvarkoms ir sąlygų“ 12 str. 1 d. 3 p. numatė, kad išperkama yra tik ūkininkui suteikta ir sodybinė žemė. Asmeniniam ūkiui suteikta žemė išperkamosios žemės kategorijai nebuvo nepriskirta. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, kol nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimas neišspręstas, jos negalima perleisti kitiems asmenims, nes tai reikštų buvusio savininko teisių pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas minėtų teisės aktų reikalavimų nesilaikė ir nukrypo nuo teismų praktikos. Neteisėtai suteikus ir paženklinus žemę asmeniniam ūkiui, neteisėti yra ir visi po to priimti ginčijami aktai. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovams Kacevičiams žemės sklypas suteiktas ieškovių senelio nuosavybės teise valdyto sklypo ribose. Teismas netinkamai vertino įrodymus ir pažeidė CPK 185 str. reikalavimus.

10Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Kauno apskrities viršininko administracija prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliacinio skundo motyvai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. A. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą 4,58 ha žemės sklypą Kalnaberžės km Kėdainių rajone pateikė buvusio savininko anūkai: 1991-10-15 - A. A., 1995-09-25 - R. K., 1999-12-20 - V. A.. Ieškovės turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,52 ha ir 1,53 ha žemės sklypus. Pagal Įstatymo 4 str. 2 d., žemė pretendentams grąžinama natūra turėtoje vietoje, išskyrus žemę pagal Įstatymo 12 str. priskirtą valstybės išperkamai žemei. Buvusio savininko P. A. žemė yra valstybės išperkama, nes pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui bei užrimta namų valdų žemės sklypais. Kėdainių rajono Surviliškio apylinkės taryba 1994-01-11 sprendimu „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo“ suteikė R. K. 3 ha žemės asmeniniam ūkiui. LRV 1990-10-11 nutarimu Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo ir įforminimo tvarkos“ nustatė, kad žemė iki 2 arba 3 ha suteikiama „atsižvelgiant į žemės ūkio ar kitų įmonių ir pretendento į asmeninį ūkį interesus“ (2 p.). Nutarime nebuvo reikalaujama atsižvelgti į buvusio savininko interesus suteikiant naudoti žemę. Atsakovui R. K. asmeninio ūkio žemės suteikta vadovaujantis 1993-10-29 LRV nutarimo Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“ 14 p. pagrindu, kuris numatė, kad žemės, suteiktos asmeniniam ūkiui, matavimo darbai turėjo būti vykdomi kartu sprendžiant klausimus, susijusius su grąžinamų privatinėn nuosavybėn žemės sklypų išsidėstymu. Asmeninio žemės ūkio suteikimo atsakovui metu ieškovės dar nebuvo pateikusios prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovas R. K. 2003-09-15 pateikė prašymą Kėdainių rajono žemėtvarkos skyriui jam suteiktą asmeninio ūkio žemę privatizuoti žmonos vardu, nes ji turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,55 ha žemės kitame kaime. Kauno AVA 2003-11-24 sprendimu atsakovei A. K. atkurta nuosavybės teisė į 3,55 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,45 ha žemės iš laisvo valstybinio fondo ir suteikiant 2,70 ha asmeniniam ūkiui. Ieškovių reikalavimas panaikinti Kauno AVA įsakymo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,45 ha sklypą nepagrįstas, nes šis sklypas suteiktas iš laisvo valstybinio žemės fondo ir nepatenka į ieškovių senelio nuosavybės teise valdyto sklypo ribas. Ant P. A. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo yra 85-2 sklypas 0,98 ha ploto, kurio suteikimo ieškovės neginčija. Nesutinka, kad būtų panaikinta ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis, nes ja atsakovui parduotas jo naudojamas namų valdos žemės sklypas prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų (2 t., b. l. 84-85).

11Atsakovė Kėdainių rajono savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovių ginčijamas savivaldybės tarybos sprendimas priimtas vadovaujantis LRV 1993-10-29 nutarimu Nr. 816, pagal kurio 1, 4, 16 p. nuostatas atsakovas R. K. turėjo teisę sprendimo pagrindu gauti žemės sklypą asmeniniam ūkiui iki 3 ha žemės ūkio naudmenų vienai šeimai. Teismas teisingai nustatė, kad ginčo žemė atsakovams Tarybos sprendimu suteikta teisėtai ir nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Pagrįsta teismo išvada, kad atsakovas buvo žemės ūkio darbuotojas nuo 1982 metų, kad jis iki 1994-01-01 asmeniniam ūkiui naudojo 3 ha žemės sklypą. Todėl pagal teismų praktiką būtent atsakovų interesai ginami prioritetiškai. Ginčijamo tarybos sprendimo priėmimo metu galiojo Įstatymo nuostatos numatė, kad žemė, suteikta asmeninam ūkiui, taip pat yra išperkama. Ieškovės prašymus atkuri nuosavybės teises pateikė po ginčijamo Tarybos nutarimo priėmimo. Todėl mano, kad ieškovėms neišreiškus savo valios iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos negalėjo būti pažeistos jų teisės ir interesai. Tinkamai savo valios nepareiškęs pareiškėjas, nors ir buvo nurodytas kito asmens prašyme, nelaikytinas pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą.

12Apeliacinis skundas atmestinas, o Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009-10-26 sprendimas paliktinas nepakeistu. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas ieškinį atmesti priimtas ištyrus teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinus įrodymus, tinkamai išaiškinus ir pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas bei motyvuojant sprendime padarytas išvadas, su kuo teisėjų kolegija sutinka ir visų pirmosios instancijos nustatytų aplinkybių ir išvadų nekartoja. Kadangi skundžiamasis teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

13Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

14Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 12 str. 1 d. 7 p., žemė iš buvusių savininkų valstybės išperkama, jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami prieš asmenis, kurie į šią žemę pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, tik tuo atveju, jeigu ši žemė asmeniniam ūkiui suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 200412-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-655/2004; 2008-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2008; 2009-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2009 ir kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad tiek nuosavybės teisės atkūrimas, tiek ir žemės suteikimas gyventojų asmeniniam ūkiui yra sudėtinės žemės reformos dalys. 1991-06-18 priėmus įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo patvirtinta valstybės nuostata atkurti nuosavybės teisę buvusiems savininkams. Dėl to žemės skyrimas po 1991-06-18 įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo turėjo atitikti šio įstatymo nuostatas ir užtikrinti jo įgyvendinimą. 1991-09-01 įsigaliojus Žemės reformos įstatymui asmeniniam ūkiui žemė galėjo būti suteikiama iš žemės ploto rezervo asmeniniam ūkiui, suformuotam žemės reformos žemėtvarkos projekte laisvoje valstybinio fondo žemėje.

15Kėdainių rajono Surviliškio apylinkės taryba 1994-01-11 sprendimu „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo“ suteikė R. K. 3 ha žemės asmeniniam ūkiui. LRV 1990-10-11 nutarimu Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo ir įforminimo tvarkos“ 2 p. buvo nustatyta, kad žemė iki 2 arba 3 ha suteikiama atsižvelgiant į žemės ūkio ar kitų įmonių ir pretendento į asmeninį ūkį interesus. Byloje neginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad atsakovas R. K. buvo žemės ūkio darbuotojas, kad nuo 1982 m. jis su šeima gyveno Kalnaberžės kaime, Kėdainių rajone (1 t., b. l. 146-152), kad 1991-10-15 jis pareiškimu (1 t., b. l. 135) kreipėsi į Surviliškių apylinkės viršaitį prašydamas išskirti 3 ha žemės sklypą asmeniniam ūkiui. 1992-05-03 sudarytas suteiktos žemės planas ir ribų aprašymas (R. K. žemės sklypo pirkimo byla). Kėdainių rajono Surviliškių apylinkės tarybos 1994-01-11 sprendimu (1 t., b. l. 68-71) R. K. išskirta 3,00 ha valstybinės žemės asmeniniam ūkiui, ir šis išskyrimas patvirtintas Kauno AVA 1999-11-08 įsakymu Nr. 02 – 06 – 6761 (2 t., b. l. 6-9, 55). Žemės asmeniniam ūkiui suteikimas buvo įtvirtintas dar Aukščiausiosios Tarybos 1990-07-26 nutarimu Nr. 1-411 ,,Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“. Šio nutarimo 1 punkte buvo nustatyta, kad kaimo vietovėse gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams asmeniniam ūkiui, jiems pageidaujant, suteikiami iki 3 ha žemės sklypai vienai šeimai, kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmenims – iki 2 ha žemės sklypai vienai šeimai. Šiam teisės aktui įgyvendinti buvo priimtas Vyriausybės 1990-10-11 nutarimas Nr. 308 ,,Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“. Pagal šiuo nutarimu patvirtintos Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo įforminimo ir apskaitos tvarkos 2-4 punktų nuostatas žemės sklypas asmeniniam ūkiui steigti buvo skiriamas pagal asmens prašymą žemės ūkio įmonės, kurios teritorijoje pageidauja gauti žemės, administracijai, kuri, išnagrinėjusi tokį prašymą, pateikdavo apylinkės tarybai pasiūlymus dėl žemės suteikimo; apylinkės taryba, išnagrinėjusi pasiūlymus, priimdavo sprendimą dėl žemės sklypo suteikimo asmeniniam ūkiui. Pagal šios tvarkos 5 punktą suteiktų gyventojams asmeniniam ūkiui žemės sklypų ribas vietoje turėjo nustatyti įmonės sudaryta komisija. Asmeninio ūkio žemės apskaita buvo tvarkoma įmonės, kurios teritorijoje žemė suteikta. Rajono savivaldybės žemėtvarkos tarnybai kasmet iki lapkričio 1 d. įmonės turėjo pateikti duomenis apie asmeniniam ūkiui suteiktą ir įformintą žemę; šie duomenys turėjo būti įrašomi rajono žemės kadastro knygoje. LRV 1993-10-23 nutarimu Nr. 816 (nutarimas galiojo ginčijamo Tarybos sprendimo 1994-01-11 priėmimo metu; šio nutarimo 3.2 punktu buvo panaikintas iki tol galiojęs Vyriausybės 1990-10-11 nutarimas Nr. 308 ,,Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“) patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms valdoms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 4 punkte buvo nustatyta, kad žemės sklypai šio nutarimo 1 punkte nurodytiems asmenims suteikiami apylinkės tarybos sprendimu, o 16 punkte – kad žemės sklypai asmeniniam ūkiui matuojami žemėje, kuri pagal nustatyta tvarka apsvarstytus rajono valdyboje žemės reformos žemėtvarkos projektus numatyta naudoti asmeniniam ūkiui ir kad nauji žemės sklypai asmeniniam ūkiui po 1994-10-01 turi būti matuojami tik žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui arba laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Be to, šios tvarkos 14 punkte buvo įtvirtinta nuostata, kad žemės sklypų asmeniniam ūkiui matavimo darbai organizuojami kartu sprendžiant klausimus, susijusius su grąžinamų privatinėn nuosavybėn žemės sklypų išdėstymu Vyriausybės 1993-10-19 nutarimo Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ nustatyta tvarka. Ginčijamo tarybos sprendimo priėmimo metu galiojo Įstatymo 1993-07-15 redakcija, įsigaliojusi nuo 1993-07-28, kuri numatė, kad žemė, suteikta asmeninam ūkiui, taip pat yra išperkama. Virš minėtų norminių aktų reikalavimų, kurių pagrindu būtų galima asmeninio ūkio žemės suteikimą ir pardavimą atsakovams vertinti kaip neteisėta veiksmą, nenustatyta. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas R. K. iki 1994-01-01 naudojo 3,00 ha žemės sklypą asmeniniam ūkiui ir jam šis žemės sklypas suteiktas, perduotas ir parduotas teisėtai ir pagrįstai. Todėl apeliacinio skundo argumentai šiais aspektais vertinti nepagrįstais.

16Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir kruopščiai ištyrė bylos duomenis ir pagrįstai konstatavo, kad suteikiant atsakovui R. K. teisę į asmeninio ūkio žemės sklypą buvo nustatytos sklypų ribos, kad nenustatyta LRV 1990-10-11 nutarimu Nr. 308 patvirtintos Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos pažeidimų bei LRV 1993-10-29 nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos pažeidimų. Apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad asmeninio ūkio žemė atsakovams buvo suteikta pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką.

17Atitinka byloje esančių įrodymų visumą teismo išvada, kad Kauno apskrities viršininko 2003-11-24 įsakymu ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 53-19185 pagal 1998-07-30 išvadą A. K. neatlygintinai perduota 0,45 ha žemės Kalnaberžės kaime, Kėdainių rajone vietoje žemės jai priklausiusio sklypo Mumaičių kaime, Kėdainių rajone yra suteiktas iš laisvo valstybinio žemės fondo ir nepatenka į P. A. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo ribas, ką patvirtina Kauno apskrities viršininko administracijos 2000-01-11 įsakymu Nr. 02-06-06-109 patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas (2 t., b. l. 10, 11). Todėl šioje dalyje apeliacinis skundas nepagrįstas ir dėl šio motyvo.

18Byloje nustatyta, kad prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. A. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą 4,58 ha žemės sklypą Kalnaberžės km Kėdainių rajone 1991-10-15 buvo pateikęs savininko anūkas A. A., kuris vėliau mirė. Apeliantės prašymus atkurti nuosavybės teises pateikė atitinkamai: 1995-09-25 - R. K., 1999-12-20 - V. A.. Pagal bylos duomenis, ieškovės turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,52 ha ir 1,53 ha žemės sklypus. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje yra svarbu ir tai, kad atsakovams Kacevičiams teisės tapti asmeninio ūkio žemės sklypų naudojimo subjektais ir atitinkamai šiuo faktu sukuriamų teisių ir pareigų turėtojais buvo iš esmės sukurtos iki 1994 metų ginčijamo tarybos sprendimo priėmimo. Todėl ginčijamais aktais ir sutartimis nebuvo pažeistos ieškovių, kaip pretendenčių atkurti nuosavybės teises natūra į šią žemę, teisės.

19Dėl išdėstyto, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas galioti.

20Vadovaujantis CPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

21Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4. Ieškovės prašė pripažinti neteisėtais ir panaikinti: Kėdainių rajono... 5. Kėdainių rajono apylinkės teismas 2009-10-26 sprendimu ieškinį atmetė.... 6. Kauno apskrities viršininko 2003-11-24 įsakymu ir tos pačios dienos... 7. Teismas taip pat nurodė, jog Kauno apskrities viršininko 2003-04-28 įsakymu... 8. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus... 9. Apeliaciniu skundu ieškovės prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės... 10. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Kauno apskrities viršininko... 11. Atsakovė Kėdainių rajono savivaldybės administracija prašo apeliacinį... 12. Apeliacinis skundas atmestinas, o Kėdainių rajono apylinkės teismo... 13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 14. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą... 15. Kėdainių rajono Surviliškio apylinkės taryba 1994-01-11 sprendimu „Dėl... 16. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir kruopščiai ištyrė bylos duomenis... 17. Atitinka byloje esančių įrodymų visumą teismo išvada, kad Kauno... 18. Byloje nustatyta, kad prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. A.... 19. Dėl išdėstyto, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo... 20. Vadovaujantis CPK 326 str. 1 d. 1 p.,... 21. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 26 d. sprendimą palikti...