Byla 2-1653-823/2017

Dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-839-440/2017, kuria viešosios įstaigos „LITKOVITA“ bankrotas pripažintas tyčiniu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal trečiojo asmens T. M. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-839-440/2017, kuria viešosios įstaigos „LITKOVITA“ bankrotas pripažintas tyčiniu,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

1. UAB „Talša“ kreipėsi į teismą, prašydama VšĮ „LITKOVITA“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
2. Nurodė, kad VšĮ „LITKOVITA“ iki bankroto bylos iškėlimo nevykdė jokios veiklos, tačiau įstaigos bankroto byloje patvirtinti 13 022,43 Eur dydžio pradelsti jos įsipareigojimai. Dėl netinkamos įstaigos vadovo T. M. veiklos juridiniam asmeniui buvo paskirtos Klaipėdos teritorinės muitinės sankcijos, dėl ko taip pat susidarė 12 140,92 Eur įsiskolinimas valstybei. VšĮ „LITKOVITA“ vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo, nors aiškiai suvokė, kad negalės vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. VšĮ „LITKOVITA“ direktorius nėra perdavęs bankroto administratorei įmonės turto, t. y. nevykdė įstatymuose ir įstaigos steigimo dokumentuose jam nustatytų pareigų.
3. BVšĮ „LITKOVITA“ bankroto administratorė UAB „Gudara“ taip pat prašė VšĮ „LITKOVITA“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
4. Nurodė, kad tik dalis įstaigos dokumentų yra perduoti bankroto administratorei. Tokie įstaigos vadovo veiksmai vertintini kaip noras nuslėpti priešingą įstaigos interesams veiklą. Klaipėdos teritorinės muitinės 2014 m. birželio 4 d. patikrinimo ataskaitoje nurodoma, kad įstaiga iš Jungtinių Amerikos Valstijų gavo 15 643 kg prekių, skirtų labdarai, kurios buvo panaudotos ne pagal paskirtį, t. y. parduotos, todėl nėra aišku, kiek pajamų gauta ir kur jos panaudotos. Negavus visų įstaigos buhalterinės apskaitos dokumentų, preziumuotina, kad VšĮ „LITKOVITA“ apskaita buvo tvarkoma nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 4 straipsnio reikalavimų, įstaigos apskaita nėra objektyvi ir palyginama, negalima nustatyti viso VšĮ „LITKOVITA“ veiklos laikotarpio, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, taip pat nėra galimybės nustatyti, ar teisingai deklaruoti ir sumokėti į valstybės biudžetą privalomi mokėti mokesčiai. VšĮ „LITKOVITA“ bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai vadovo veiksmai.
5. Trečiasis asmuo T. M. nesutiko, kad BVšĮ „LITKOVITA“ bankrotas būtų pripažintas tyčiniu.
6. Nurodė, kad VšĮ „LITKOVITA“ atliko vienintelę ūkinę operaciją – gavo labdarą iš užsienio subjekto, dalis siuntos buvo išdalinta kaip labdara, o kita dalis buvo netinkama naudoti. Už šios operacijos atlikimą muitinė taikė sankcijas, tačiau jų įstaigos vadovas negalėjo išvengti, net ir būdamas itin rūpestingas ir atidus. Jokių naujų įsipareigojimų įmonės vadovas neprisiėmė.
7. Pažymėjo, kad viešoji įstaiga neprivalo turėti vertingo turto tam, kad galėtų nuomoti patalpas, o pareiškėja, kaip patalpų nuomotoja, galėjo reikalauti prievolės įvykdymo užtikrinimo, prašyti mokėti avansą ir tokiu būdu išvengti skolos susidarymo. Kadangi viešoji įstaiga yra nepelno siekiantis juridinis asmuo, todėl jos vadovui neturėtų būti taikomi tokie rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, kurie paprastai taikomi pelno siekiančių juridinių asmenų vadovams.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

8. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. liepos 28 d. nutartimi pripažino VšĮ „LITKOVITA“ bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų pagrindais.
9. Teismas nurodė, kad nei įstatymų leidėjas, nei teismų praktika nenumato išimčių iš bendrojo principo, kad juridinio asmens valdovas yra savo srities profesionalas, kuriam taikytini aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai.
10. Nors, T. M. teigimu, įstaiga veikė iki muitinės patikrinimo 2014 m. birželio 4 d., tačiau per šį neilgą laikotarpį (nuo įsteigimo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. birželio 4 d.) VšĮ „LITKOVITA“ veiklos patikrinimą atliko dvi institucijos, t. y. muitinė bei FNTT, kurios abi nustatė įstaigos veiklos pažeidimų.
11. Teismas nustatė, kad T. M. 2017 m. sausio 10 d. perdavė bankroto administratorei septynis segtuvus su įstaigos sudarytomis sutartimis, įsakymais ir kitais buhalterinės apskaitos dokumentais, taip pat nurodė, kur yra įmonės turtas, t. y. nerealizuoti drabužiai, gauti kaip labdara iš Jungtinių Amerikos Valstijų, todėl teiginius, kad įstaigos vadovas vengė vykdyti ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintą pareigą – perduoti įmonės dokumentus ir turtą, pripažino nepagrįstais. Bankroto administratorė pripažino, kad jai buvo perduoti tam tikri įstaigos dokumentai, tačiau, jos teigimu, iš jai perduotų dokumentų negalima nustatyti turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, galimai dalis dokumentų jai neperduota dėl FNTT atlikto tyrimo, nes atliekant tyrimą buvo paimti įstaigos finansiniai dokumentai, tačiau FNTT 2015 m. liepos 29 d. aktas dėl dokumentų grąžinimo patvirtina, kad atlikus ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-03046-13, VšĮ „LITKOVITA“ vadovui T. M. grąžinti įmonės dokumentai vėliau buvo perduoti įmonės bankroto administratorei.
12. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo procesiniu sprendimu baudžiamojoje byloje Nr. 1-914-914/2014 konstatuota, jog T. M. pažeidė BAĮ 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio nuostatas, nes jis, kaip VšĮ ,,LITKOVITA“ vadovas, neužtikrino, kad jo vadovaujamoje įstaigoje būtų vedama įstatymų reikalavimus atitinkanti buhalterinė apskaita, sprendė, jog yra pagrindo vertinti, kad galimai buhalterinės apskaitos dokumentai, susiję su prekių apskaita ir jų pardavimu, nebuvo sudaryti ir išsaugoti siekiant užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias VšĮ „LITKOVITA“ bankroto priežastis, įmonės netinkamo valdymo aplinkybes, išvengti mokestinės prievolės valstybei, nustačius Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo (toliau – LPĮ) pažeidimus. Finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui niekada nebuvo teikiami, tokiu būdu įmonės valdymo organai ir dalyviai nevykdė pareigos išviešinti duomenis apie VšĮ ,,LITKOVITA“ finansinę būklę, veiklos rodiklius ir turtinę padėtį. Trečiasis asmuo nepaaiškino, kodėl dalis labdaros buvo parduota, kodėl nebuvo vedama buhalterinė apskaita, kodėl jis nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, kodėl nenutraukė sandėlio nuomos sutarties, bei kitų aplinkybių. Tuo tarpu aplinkybė, kad VšĮ „LITKOVITA“ vadovas pardavė dalį drabužių, gautų kaip labdarą, sąmoningai nevedė buhalterinės apskaitos BAĮ nustatyta tvarka, rodo, kad įstaigos bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai jos vadovo veiksmai, t. y. VšĮ „LITKOVITA“ privesta prie bankroto tyčia.
13. Teismas pažymėjo, kad įstaigos vadovui turėjo būti žinoma, kad kaip labdaros gauto turto negalima atlygintinai perleisti tretiesiems asmenims, nes pagal LPĮ 2 straipsnio 1 dalį labdara gali būti tik neatlygintinė, be to, ir pats labdaros gavėjas buvo aiškiai nurodęs, kad drabužiai nėra pardavimo objektas, kad labdaros teikimo taisyklių nesilaikymas gali sukelti neigiamas pasekmes, t. y. gali būti panaikintos mokestinės lengvatos ir paskaičiuoti privalomi mokėti mokesčiai.
14. Nurodė, kad VšĮ „LITKOVITA“ su finansiniais sunkumais susidūrė po to, kai muitinė panaikino mokesčių lengvatas ir apskaičiavo mokesčius, įmonei neturint likvidaus turto (nes byloje nėra duomenų, kad įstaiga būtų turėjusi kito turto, ne vien tik kaip labdarą gautus drabužius), per nustatytą terminą ji apskaičiuotos mokestinės nepriemokos nesumokėjo. Po atliktų muitinės bei FNTT patikrinimų VšĮ „LITKOVITA“ ūkinės – komercinės veiklos toliau nebevykdė, tačiau sandėlio nuomos sutarties nenutraukė, todėl kiekvieną mėnesį įsiskolinimas UAB „Talša“ vis didėjo, nes už kiekvieną sandėlio nuomos mėnesį nuomotoja skaičiavo sutartyje numatytą nuomos mokestį.
15. Teismas sprendė, kad dar 2014 m. birželio mėnesį VšĮ „LITKOVITA“ buvo faktiškai nemoki, tačiau T. M., kaip įstaigos vadovas, neiniciavo VšĮ „LITKOVITA“ bankroto procedūrų. Nesumokėjus 2014 m. birželio 4 d. apskaičiuotos 38 304 Lt (11 093,60 Eur) dydžio mokestinės prievolės, ši suma, atsižvelgiant į turimus duomenis, sudarė pradelstus įsipareigojimus, tačiau byloje nėra duomenų, kad VšĮ „LITKOVITA“ būtų turėjusi kito turto, ne vien tik kaip labdarą gautus drabužius. Viešųjų registrų duomenimis įmonė neturėjo nei transporto priemonių, nei nekilnojamojo turto, o likę nerealizuoti drabužiai, vadovo ir muitinės pareigūno vertinimu, yra beverčiai (suplyšę, purvini bei netinkami naudojimui).
16. Atsižvelgęs į tai, kad įstaigos vadovas pardavė daiktus, kurie turėjo būti neatlygintinai išdalinti tretiesiems asmenims, kad dėl teisės aktų nustatyta tvarka nevedamos buhalterinės apskaitos įstaigai buvo apskaičiuota 38 304 Lt (11 093,60 Eur) dydžio mokestinė prievolė, kad, nesant išsamių finansinių dokumentų, nėra galimybės nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio, struktūros, kad VšĮ „LITKOVITA“ esant nemokiai, jos vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir todėl esmingai padidėjo įmonės pradelsti įsipareigojimai, t. y. atsirado nauja kreditorė UAB „Talša“, turinti 841,51 Eur dydžio finansinį reikalavimą, taip pat priskaičiuota 1 047,29 Eur delspinigių už savalaikį muitinės apskaičiuotos mokestinės prievolės nesumokėjimą, teismas konstatavo, kad VšĮ „LITKOVITA“ vadovas T. M. netinkamai atliko BAĮ 6 straipsnio 2 dalyje, 12 straipsnio 1 dalyje, 21 straipsnyje, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje jam nustatytas pareigas, bei sprendė, kad tokie veiksmai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose numatytus tyčinio bankroto požymius.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7

17. Trečiasis asmuo T. M. atskiruoju skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – UAB „Talša“ prašymą dėl VšĮ „LITKOVITA“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

817.1. Nėra aišku, kokios teisinės pasekmės kiltų, jei T. M. būtų sudaręs buhalterinės apskaitos dokumentus, susijusius su prekių (labdaros) už 1 417,90 Lt pardavimu ir juos išsaugojęs, taip pat, kaip teismas tuo atveju būtų išsiaiškinęs „tikrąsias“ bankroto priežastis ir netinkamo įmonės valdymo aplinkybes ir kokią įtaką tai turėtų kreditoriams ar teismui, priimant vienokį ar kitokį sprendimą šioje byloje.

917.2. Byloje nėra jokių įrodymų, kad dalis labdaros buvo parduota. Baudžiamojoje byloje, kurios baudžiamuoju įsakymu teismas rėmėsi, nebuvo nustatyta, kad labdara buvo parduota. Buvo nustatyta, kad parduota tik nedidelė dalis labdaros už 1 417,90 Lt. Jeigu T. M. būtų turėjęs 1 417,90 Lt vertės labdaros pardavimo dokumentus ir pinigus perdavęs kreditoriams, tai nebūtų pakeitę nei įmonės nemokumo būsenos, nei iš esmės pagerinę kreditorių padėties.

1017.3. Išvada, kad labdara buvo išdalinta pažeidžiant labdaros ir paramos įstatymo nuostatas, yra teisinga, tačiau VšĮ „LITKOVITA“ muitinės patikrinimų metu dėl šių pažeidimų buvo priskaičiuotos mokestinės nepriemokos ir baudos, t. y. VšĮ „LITKOVITA“ kilo neigiamos teisinės ir finansinės pasekmės. Iš esmės VšĮ „LITKOVITA“ nemokumą ir bankrotą sukėlė muitinės patikrinimo rezultatai. Šiuo atveju vienintelė turtinė VšĮ „LITKOVITA“ prievolė iki muitinės patikrinimo ataskaitos surašymo buvo UAB „Talša“ mokėtinas nuomos mokestis. Teismas atsakomybę už nuomos sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą perkėlė VšĮ „LITKOVITA“, vertindamas jos veiksmus kaip tyčinius, nors UAB „Talša“ laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo iki 2015 m. rugpjūčio mėnesio, negaudama apmokėjimo už nuomą, nenutraukė sutarties, neiškeldino nuomininko, t. y. sąmoningai didino savo nuostolius, kai VšĮ „LITKOVITA“ neturėjo finansinių išteklių susimokėti nuomos mokestį.

1117.4. Tyčinio bankroto požymiais galėtų būti laikomi tik tokie VšĮ „LITKOVITA“ (jos vadovo) veiksmai, kurie iš esmės pablogino kreditorių padėtį, lyginant su padėtimi, buvusia nuo to momento, kai atsirado nemokumo būsena. Todėl teismas privalėjo nustatyti, kokia dalimi tuo laikotarpiu pablogėjo kreditorių padėtis, lyginant su padėtimi, buvusia iki įmonės nemokumo atsiradimo. Teismas nenustatė, kad dėl įmonės vadovo veiksmų, nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo, pablogėjo įstaigos kreditorių padėtis.

1217.5. Teismas neatkreipė pakankamai dėmesio į tai, kad, valdant įstaigą, buvo padaryta netyčinių klaidų, neapskaičiuoti įmonės finansiniai ištekliai ir galimybės nuomotis patalpas sandėliavimui, tačiau nebuvo atliekami sąmoningi, kryptingi, aktyvūs veiksmai, siekiant jos bankroto.

1317.6. Teismas neturėjo teisės nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka ir nustatinėti trečiojo asmens (vadovo) kaltę – tyčią, siekiant įstaigos bankroto, neišklausęs jo žodinių paaiškinimų ir argumentų.

1417.7. Teismas nenustatinėjo ir nenustatė, kad T. M. sąmoningai netinkamai vykdė įstatymuose nustatytas pareigas. Formaliai pritaikydamas ĮBĮ 20 straipsnio 5 punktą, teismas neatsižvelgė į tai, kad T. M. neturėjo tik 1 417,90 Lt vertės labdaros perdavimą patvirtinančių dokumentų ir tai iš esmės niekaip nelėmė nei įstaigos nemokumo būsenos atsiradimo, nei kreditorių teisių ir pareigų ar jų padėties esminio pablogėjimo. Šių dokumentų nesurašymas ar neturėjimas jau užtraukė T. M. baudžiamąją atsakomybę.

18. Pareiškėjas UAB „Talša“ atsiliepimu į trečiojo asmens atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1518.1. Aplinkybės, kad VšĮ „LITKOVITA“ vadovas pardavė dalį drabužių, gautų kaip labdara, sąmoningai nevedė buhalterinės apskaitos BAĮ nustatyta tvarka, rodo, kad įstaigos bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai jos vadovo veiksmai. Įstaigos vadovui turėjo būti žinoma, kad kaip labdaros gauto turto negalima atlygintinai perleisti tretiesiems asmenims, nes pagal LPĮ 2 straipsnio 1 dalį labdara gali būti tik neatlygintinė, be to, ir pats labdaros gavėjas buvo aiškiai nurodęs, kad drabužiai nėra pardavimo objektas, kad labdaros teikimo taisyklių nesilaikymas gali sukelti neigiamas pasekmes, t. y. gali būti panaikintos mokestinės lengvatos ir paskaičiuoti privalomi mokėti mokesčiai.

1618.2. Tiek pagal ankstesnės, tiek pagal dabar galiojančios redakcijos ĮBĮ nuostatas įmonės vadovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir faktiškai yra nemoki. Dar 2014 m. birželio mėnesį VšĮ „LITKOVITA“ buvo faktinio nemokumo būsenoje, tačiau T. M., kaip įstaigos vadovas, neiniciavo VšĮ „LITKOVITA“ bankroto procedūrų. VšĮ „LITKOVITA“ nesumokėjus 2014 m. birželio 4 d. apskaičiuotos 38 304 Lt (11 093,60 Eur) dydžio mokestinės prievolės, ši suma sudarė pradelstus įsipareigojimus, tuo tarpu kito turto, išskyrus kaip labdarą gautus drabužius, įstaiga neturėjo. Atsižvelgiant į tai, kad įstaigos vadovas pardavė daiktus, kurie turėjo būti neatlygintinai išdalinti tretiesiems asmenims, kad dėl teisės aktų nustatyta tvarka nevedamos buhalterinės apskaitos įstaigai buvo paskaičiuota 38 304 Lt (11 093,60 Eur) dydžio mokestinė prievolė, kad nesant išsamių finansinių dokumentų, nėra galimybės nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio, struktūros, kad VšĮ „LITKOVITA“ esant faktinėje nemokumo būsenoje jos vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir todėl esmingai padidėjo įstaigos pradelsti įsipareigojimai, t. y. atsirado nauja kreditorė UAB „Talša“, turinti 841,51 Eur dydžio finansinį reikalavimą, taip pat priskaičiuota 1 047,29 Eur delspinigių už savalaikį muitinės apskaičiuotos mokestinės prievolės nesumokėjimą, spręstina, kad VšĮ „LITKOVITA“ vadovas T. M. netinkamai atliko BAĮ 6 straipsnio 2 dalyje, 12 straipsnio 1 dalyje, 21 straipsnyje ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje jam nustatytas pareigas.

17IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18

19. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria viešosios įstaigos bankrotas pripažintas tyčiniu, teismui sprendus, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis (įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu) bei ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis (teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų. Pagrindų peržengti skundo ribas ir absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis).

19Dėl bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme formos (rašytinio proceso tvarka)

20. Apeliantas nesutikimą su ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi, be kita ko, grindžia tuo, kad teismas klausimo dėl VšĮ „LITKOVITA“ bankroto pripažinimo tyčiniu negalėjo nagrinėti rašytinio proceso tvarka, neišklausęs apelianto paaiškinimų ir argumentų. Apeliacinės instancijos teismas su paminėtais atskirojo skundo argumentais neturi pagrindo sutikti. Teismo vertinimu, žodinis bankroto bylos pripažinimo tyčiniu nagrinėjimas šiuo atveju nebuvo būtinas, todėl ir apelianto procesinių teisių pažeidimas, remiantis aptariamu argumentu, nenustatytinas.
21. Pagal CPK 1 straipsnio 1 dalį bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, įmonės bankroto pripažinimą tyčiniu, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja ĮBĮ.
22. Įmonių bankrotą reglamentuojančios proceso teisės normos imperatyviai nenustato, kad su bankroto procesu susiję klausimai privalomai būtų svarstomi teismo posėdyje, dalyvaujant šalims ir kitiems teisinį suinteresuotumą turintiems asmenims, t. y. žodinio proceso tvarka. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad su įmonių bankroto procesu susiję klausimai įprastai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai pripažįstamas būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Rašytinės formos sprendžiant su bankrotu susijusius klausimus vyravimas susijęs su tuo, kad šiose bylose esminę reikšmę turi rašytiniai įrodymai, patvirtinantys įmonės finansinę būklę skirtingais laikotarpiais, sudaryti sandoriai, kreditorių ir debitorių sąrašai ir pan. Šalių paaiškinimai ar liudytojų parodymai kaip įrodinėjimo priemonė nėra tiek svarbūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).
23. Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantas buvo tinkamai informuotas tiek apie gautą pareiškimą dėl VšĮ „LITKOVITA“ bankroto pripažinimo tyčiniu – turėjo galimybę teikti ir teikė atsiliepimą į jį, tiek apie paskirto pirmosios instancijos teismo posėdžio laiką bei vietą. Taigi, priešingai aptariamiems apelianto teiginiams, jam, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo užkirstas kelias dėl ginčo esmės išsamiai pasisakyti procesiniuose dokumentuose, teikti rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, be to, pirmosios instancijos teismui neišdėstytus savo paaiškinimus apeliantas galėjo nurodyti nagrinėjame atskirajame skunde.

24. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).
25. ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu. Tačiau ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams. Taigi, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
26. Iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto nustatymo požymio egzistavimo sprendė konstatavęs nesavalaikį pareiškimo dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo pateikimą teismui, dėl ko esmingai padidėjo įstaigos pradelsti įsipareigojimai; daiktų (gautos labdaros), kurie turėjo būti neatlyginamai išdalinti tretiesiems asmenims, pardavimą; teisės aktų nustatytos buhalterinės apskaitos vedimo tvarkos pažeidimus, dėl kurių įstaigai buvo apskaičiuota 38 304 Lt (11 093,60 Eur) dydžio mokestinė prievolė; atkreiptas dėmesys į tai, kad minėti veiksmai atlikti žinant, kad VšĮ „LITKOVITA“ negalės atsiskaityti su kreditoriais, nes įstaiga neturi pakankamai turto.
27. Sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, pirmiausia būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti. Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014 ir šioje nutartyje nurodyta kasacinio teismo praktika).
28. Iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas sprendė, jog pareiškimas dėl bankroto bylos VšĮ „LITKOVITA“ iškėlimo teismui buvo pateiktas nesavalaikiai, nenustatęs momento, kada įstaigos vadovui tokia pareiga atsirado. Tačiau, nors mokestinės prievolės įstaigai apskaičiavimas 2014 m. birželio 4 d., niekaip nepatvirtina ir negali patvirtinti aplinkybės, kad jau tuo metu – 2014 m., įstaigos vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo, nenustačius nei įstaigos 2014 m. turėtų įsipareigojimų dydžio, nei jų santykio su įstaigos turtu, tikslaus įstaigos nemokumo momento nustatymas šioje byloje yra apsunkintas dėl toliau nutartyje aptarto aplaidaus bei apgaulingo įstaigos buhalterinės apskaitos tvarkymo. Pažymėtina, kad įstaigos nemokumo momentas nebuvo nustatytas ir 2016 m. gruodžio 13 d. teismo nutartimi iškeliant įstaigai bankroto bylą, kurioje, be kita ko, pažymėta, kad įstaiga Juridinių asmenų registrui niekuomet nėra teikusi finansinės atskaitomybės dokumentų. Be to, aplinkybę dėl įstaigos nemokumo dar 2014 m. (po muitinės patikrinimo ataskaitos surašymo), patvirtina paties apelianto atskirojo skundo teiginiai t. y. atskiruoju skundu iš esmės sutinkama, kad pareiškimas teismui dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo buvo pateiktas ženkliai pavėluotai.
29. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos. Kitų atvejų, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius vien dėl aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įstatymas nenustato, o teismų praktika, kaip minėta, šią sąlygą sieja su tuo, kad, neinicijavus bankroto bylos, taip didinamos įmonės skolos ir didėja kreditorių įsipareigojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Pažymėtina, kad apeliantas atskiruoju skundu neginčija ir pastarosios aplinkybės t. y. įstaigos įsipareigojimų kreditoriams padidėjimo, jam nevykdžius pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo. Apelianto atskirajame skunde yra patvirtinta, kad dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo didėjo abiejų įstaigos kreditorių – Klaipėdos teritorinės muitinės ir UAB „Talša“, reikalavimai nemokiai įstaigai, pirmajam – dėl didėjančių delspinigių, antrajam – dėl nemokamo nuomos mokesčio.
30. Kaip matyti iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties, aptarta aplinkybė (pavėluotas kreipimasis dėl bankroto bylos iškėlimo) nebuvo vienintelė, lėmusi pirmosios instancijos teismo vertinimą dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio egzistavimo. Šį požymį teismas konstatavo nustatęs ir kitų įstaigos vadovui įstatymu nustatytų pareigų netinkamą atlikimą, pasireiškusį daiktų (gautos labdaros), kurie turėjo būti neatlyginamai išdalinti tretiesiems asmenims, pardavimu, bei teisės aktų nustatytos buhalterinės apskaitos vedimo tvarkos pažeidimais.
31. Kadangi nagrinėjamoje byloje vertinamas juridinio asmens – viešosios įstaigos „LITKOVITA“, kuri Juridinių asmenų registro duomenimis yra labdaros tiekėja ir gavėja, vadovo įstatymuose, įstaigos steigimo dokumentuose jam nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas, arba netinkamas vykdymas, šiuo atveju yra aktualios Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo (toliau – VšĮĮ) bei LPĮ nuostatos.
32. Pagal VšĮĮ pateikiamą viešųjų įstaigų sampratą, viešoji įstaiga ? tai pagal šį ir kitus įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas ? tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą (VšĮĮ 2 straipsnio 1 dalis). Viešajai įstaigai neleidžiama gauto pelno skirti kitiems veiklos tikslams, negu nustatyta viešosios įstaigos įstatuose (VšĮĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pasibaigus finansiniams metams turi būti parengta viešosios įstaigos veiklos ataskaita (VšĮĮ 12 straipsnio 1 dalis). Viešosios įstaigos veiklos ataskaita turi būti pateikta juridinių asmenų registrui kartu su metinių finansinių ataskaitų rinkiniu (VšĮĮ 12 straipsnio 4 dalis). Viešosios įstaigos buhalterinę apskaitą, jos organizavimą bei tvarkymą ir finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą nustato įstatymai ir kiti teisės aktai (VšĮĮ 11 straipsnio 1 dalis). Pagal VšĮĮ 9 straipsnio 4 dalį, viešosios įstaigos vadovas organizuoja viešosios įstaigos veiklą ir veikia viešosios įstaigos vardu santykiuose su kitais asmenimis, sudaro ir nutraukia darbo sutartis su viešosios įstaigos darbuotojais. Viešosios įstaigos vadovas atsako už finansinių ataskaitų rinkinių sudarymą, visuotinio dalininkų susirinkimo sušaukimą, duomenų ir dokumentų pateikimą juridinių asmenų registrui, pranešimą dalininkams apie įvykius, turinčius esminės reikšmės viešosios įstaigos veiklai, viešosios įstaigos dalininkų apskaitą, informacijos apie viešosios įstaigos veiklą pateikimą visuomenei, veiklos ataskaitos parengimą, viešų pranešimų paskelbimą, kitus veiksmus, kurie yra vadovui numatyti teisės aktuose ir viešosios įstaigos įstatuose.
33. Remiantis LPĮ 2 straipsnio 1 dalimi, labdara – labdaros teikėjų savanoriškas ir neatlygintinas labdaros dalykų teikimas šiame įstatyme nurodytiems labdaros gavėjams šio įstatymo nustatytais tikslais ir būdais. Labdaros tikslas – šiame įstatyme nurodytų labdaros gavėjų minimalių socialiai priimtinų poreikių tenkinimas, sveikatos priežiūros užtikrinimas, pagalba likviduojant karo ir gaivalines nelaimes, gaisrus, ekologines katastrofas, užkrečiamųjų ligų protrūkius ir epidemijų padarinius (LPĮ 3 straipsnio 1 dalis). Paramos teikėjai, išskyrus fizinius asmenis bei asmenis, nurodytus šio straipsnio 2 dalyje, privalo tvarkyti pagal šį įstatymą teikiamos paramos apskaitą: joje nurodyti duomenis apie konkrečius paramos gavėjus, paramos dalyką ir jo vertę (LPĮ 12 straipsnio 1 dalis).
34. Kalbant apie vadovo pareigas, kasacinio teismo praktikoje, be kita ko, pažymima, kad įmonės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei, bet ir užtikrinti bona fide (lot. geru pasitikėjimu) bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Pasisakydamas dėl įmonės vadovo rūpestingumo pareigos turinio, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyviųjų teisės normų, be to, vadovas privalo prižiūrėti, kad ir įmonės veikla būtų teisėta: vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Taigi bendroji valdymo organų rūpestingumo pareiga, inter alia (be kita ko), apima teisėto elgesio reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
35. Nors viešosios įstaigos vadovo darbo santykių atsiradimas negali būti grindžiamas fiduciarinių pavedimo teisinių santykių atsiradimu, kurie būdingi pelno siekiančių juridinių asmenų ir jų vadovų santykiams, tačiau, priešingai pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomai pozicijai, šis motyvas nepaneigia viešosios įstaigos vadovui keliamų aukštų lojalumo, atidumo, sąžiningumo, kvalifikuotumo bei rūpestingumo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-161/2009).
36. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje pagrįstai buvo nustatytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio egzistavimas, kadangi apeliantas, būdamas viešosios įstaigos vadovu, nevykdė (netinkamai vykdė) įstatymuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įstaigos valdymu, tuo pačiu pažeisdamas ir rūpestingumo pareigą, bei neužtikrindamas įstaigos veiklos teisėtumo, t. y. pažeidė pareigą rūpintis įstaigos finansine atskaitomybe (BAĮ 21 straipsnis): į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu (BAĮ 6 straipsnio 2 dalis), ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenis registruoti apskaitos registruose (BAĮ 16 straipsnio 1 dalis), apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenis užregistruoti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius (BAĮ 12 straipsnio 4 dalis); pareigą tvarkyti teikiamos paramos apskaitą (nevedė labdaros gavėjų apskaitos) (LPĮ 12 straipsnio 1 dalis); dalį labdaros panaudojo ne pagal paskirtį (LPĮ 3 straipsnio 1 dalis) (pardavė nenustatytiems asmenims, pardavimo operacijų neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais (sąskaitomis – faktūromis) ir šių operacijų neįtraukė į įstaigos buhalterinę apskaitą), dėl ko labdarai skirtoms prekėms buvo panaikintos mokesčių lengvatos ir apskaičiuojami mokesčiai, delspinigiai, už mokėtinų mokesčių sumažinimą skirta bauda; po prekių muitinio įforminimo nesikreipė į muitinę nustatyta tvarka dėl importo muitinės deklaracijų duomenų taisymo ir importo PVM apmokestinamosios vertės perskaičiavimo. Tokias išvadas patvirtina į bylą pateikti įrodymai ir juose nustatytos, toliau nutartyje aptariamos, aplinkybės, kurias paneigiančių įrodymų byloje nėra.
37. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos teritorinė muitinė, atlikusi įstaigos ūkinės – komercinės veiklos patikrinimą, susijusį su labdaros įvežimu iš JAV laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. sausio 25 d., 2014 m. birželio 4 d. patikrinimo ataskaitoje nusprendė įregistruoti iš viso 38 304 Lt mokestinę įstaigos prievolę, kurią sudarė 11 013 Lt muito, 21 745 Lt importo PVM, 2 270 Lt delspinigių už laiku nesumokėtą importo PVM, bei 3 276 Lt bauda už mokėtinų mokesčių sumažinimą, įpareigojant įstaigą per dešimt kalendorinių dienų nuo pranešimo apie įregistruotus mokesčius gavimo dienos minėtas sumas sumokėti į Muitinės departamento centralizuotą sąskaitą.
38. 2014 m. birželio 4 d. muitinės patikrinimo ataskaitoje nustatyta, kad įmonė iš viso 2 388 kg labdarai skirtų prekių perdavė ne LPĮ 6 straipsnio 1 dalyje nurodytiems labdaros gavėjams, bet, nenurodant konkrečių asmenų, be perdavimo dokumentų išdalino įvairiems žmonėms, vaikams, prekybinei UAB ir t. t. Labdaros gavėjų apskaitos įmonė nevedė, iki patikrinimo pabaigos pirminių labdaros išdavimo dokumentų nepateikė, 2014 m. vasario 4 d. paaiškinime įmonės direktorius pripažino, kad dalį labdaros panaudojo ne pagal paskirtį. Nustačius labdaros naudojimo pažeidimus, 2 388 kg ne pagal paskirtį panaudotoms, labdarai skirtoms, prekėms panaikintos mokesčių lengvatos ir apskaičiuoti mokesčiai.
39. FNTT 2014 m. gegužės 26 d. specialisto išvadoje, atliekant VšĮ „LITKOVITA“ ūkinės – finansinės veiklos tyrimą ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 06-1-03046-13, nurodyta, kad VšĮ „LITKOVITA“ tyrimui pateikė pirminius paslaugų ir prekių įsigijimo bei pinigų mokėjimo buhalterinės apskaitos dokumentus, drabužių skirtų labdarai importo dokumentus, tačiau labdaros paskirstymo ir teikimo labdaros gavėjams dokumentai ir buhalterinės apskaitos registrai už tiriamąjį laikotarpį pateikti nebuvo. VšĮ „LITKOVITA“ nesilaikė BAĮ nuostatų, įtvirtintų BAĮ 16 straipsnio 1 dalyje bei 12 straipsnio 4 dalyje. VšĮ „LITKOVITA“ nepateikė VMI paramos gavimo ir panaudojimo metinės ataskaitos už 2013 m. t. y. nevykdė LPĮ 12 straipsnio nuostatų, kad paramos teikėjai privalo tvarkyti paramos apskaitą pagal šį įstatymą, joje nurodyti duomenis apie konkrečius paramos gavėjus, paramos dalyką ir jo vertę. Pagal T. M. parodymus, apie 2 000 – 2 500 kg labdaros jau yra išdalinta gavėjams, nesurašius labdaros teikimo dokumentų, likusi labdaros dalis laikoma sandėlyje.
40. Vėlesnėje – 2014 m. birželio 6 d. FNTT specialisto išvadoje dėl VšĮ „LITKOVITA“ ūkinės – finansinės veiklos tyrimo nurodyta, kad dėl VšĮ „LITKOVITA“ be apskaitos dokumentų parduotų 2 388 kg prekių pardavimo operacijų neįtraukimo į įstaigos buhalterinę apskaitą, nesilaikant BAĮ 12 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatų, iš dalies negalima nustatyti VšĮ „LITKOVITA“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. rugsėjo 5 d. Tyrimo metu negalima apskaičiuoti pajamų sumos, pardavus prekes be dokumentų, negalima nustatyti mokestinės bazės ir atsakyti į klausimą, ar dėl VšĮ „LITKOVITA“ BAĮ nuostatų pažeidimo išvengta mokesčių valstybės biudžetui.
41. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 4 d. priėmė baudžiamąjį įsakymą, kuriuo T. M. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį ir skyrė jam bausmę – 60 MGL dydžio (7 800 Lt) baudą. Baudžiamasis įsakymas, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, įsiteisėjo 2014 m. rugpjūčio 19 d. Minėtoje byloje T. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas VšĮ „LITKOVITA“ direktoriumi ir pagal BAĮ 21 straipsnį būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. rugsėjo 5 d., pažeisdamas BAĮ 12 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, vykdė komercinę veiklą, t. y. dalį gautos siuntos su drabužiais, įformintos 2013 m. birželio 21 d. Nr. 13LTLUB000IM00F5D3 ir 2013 m. birželio 27 d. Nr. 13LTLU9000IM017BB2 importo deklaracijomis, pardavė tyrimo metu nenustatytiems asmenims, pardavimo operacijų neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais (sąskaitomis – faktūromis) ir šių operacijų neįtraukė į įstaigos buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti VšĮ „LITKOVITA“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. rugsėjo 5 d.
42. Aptariamame baudžiamajame įsakyme pažymėta, kad T. M. savo kaltę pripažino visiškai. T. M. nurodė, kad nuo labdaros gavimo iki šiol dalį rūbų yra išdalinęs įvairiems fiziniams asmenims, o kitą dalį rūbų pardavė, nes norėjo kompensuoti savo patirtas išlaidas, sumokėtas už muitinės procedūrų įforminimą ir transportavimą. Muitinės pareigūnams atliekant VšĮ „LITKOVITA“ patikrinimą, jis jiems pateikė įstaigos atsargų apskaitos kortelę, kurią sudarė pats, joje nurodydamas, kada ir kur panaudojo gautas vertybes, t. y. labdarą. Minėtoje atsargų apskaitos kortelėje T. M. nurodė, kad išdavė materialines vertybes: dėvėtus rūbus, iš viso – 230 kg, už 450,99 Lt sumą (tiek buvo įkainoti importo deklaracijoje) Linkuvos vaikų darželiui ir 470 kg striukių bei žieminių drabužių, iš viso už 967,91 Lt sumą (tiek buvo įkainoti importo deklaracijoje) UAB „Sidabrinei srovei“, nors realiai minėtus drabužius pardavė. T. M. negalėjo nurodyti, kam ir už kiek pardavė šiuos rūbus. Apie tai, kad dalį rūbų pardavė, apskaitą tvarkiusiai įmonei UAB ,,Jūsų finansininkas“ duomenų neperdavė ir ši įmonė apie tai nežinojo, parduodant minėtus rūbus, pardavimo dokumentų neišrašė.
43. Teismas, priimdamas 2014 m. liepos 4 d. baudžiamąjį įsakymą, konstatavo, kad iš 2014 m. birželio 17 d. Pakruojo rajono Linkuvos lopšelio – darželio ,,Šaltinėlis“ atsakymo matyti, jog ši įstaiga nebuvo gavusi iš VšĮ ,,Litkovita“ arba iš šios įstaigos atstovo T. M. jokios labdaros, taip pat ir dėvėtų rūbų; iš 2014 m. birželio 17 d. UAB ,,Sidabrinė srovė“ atsakymo matyti, kad UAB ,,Sidabrinė srovė“ taip pat nėra gavusi labdaros iš VšĮ „LITKOVITA“ arba iš šios įstaigos atstovo; bei sprendė, kad byloje yra pakankamai duomenų, įrodančių, kad T. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.
44. Taigi, visi įrodymai byloje, vienareikšmiškai pagrindžia išvadą apie VšĮ „LITKOVITA“ vadovo įstatyme nustatytų pareigų netinkamą vykdymą, lėmusį tiek atitinkamų sankcijų jam bei įstaigai taikymą, tiek įstaigos bankrotą.
45. Pažymėtina, kad, nors bankroto bylos turi viešąjį interesą, lemiantį aktyvesnį teismo vaidmenį šios kategorijos bylose, tačiau tai nepaneigia civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo (CPK 12 straipsnis) – kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis).
46. Apeliantas ne tik pirmosios instancijos teismui, tačiau ir su nagrinėjamu atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių aptartoje muitinės ataskaitoje, FNTT specialisto išvadose, teismo baudžiamajame įsakyme konstatuotų aplinkybių dėl jo, kaip įstaigos vadovo, pareigų nevykdymo / netinkamo vykdymo bei dėl tyčinio įstaigos bankroto; taip pat įrodymų, patvirtinančių atskirojo skundo teiginius, kad LPĮ pažeidimai buvo padaryti netyčiniais veiksmais t. y. suklydus. Be to, savo atskirąjį skundą apeliantas grindžia argumentais, iš esmės patvirtinančiais skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties išvadas dėl tyčinio įstaigos bankroto, o būtent – kaip minėta, atskirajame skunde yra pripažįstama, kad po muitinės patikrinimo (apskaičiavus Muitinės departamentui mokėtinas įstaigos sumas), įstaiga tapo nemoki, kad laiku (įstaigai tapus nemokia) nepateikus teismui pareiškimo dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo didėjo įstaigos įsipareigojimai kreditoriams, taip pat dar kartą patvirtinama, kad labdara buvo išdalinta pažeidžiant LPĮ nuostatas.
47. Visiškai nepagrįsti apelianto argumentai, kad įstaigos bankrotą sukėlė valstybės institucijos (muitinės) veiksmai, surašant patikrinimo ataskaitas ir priskaičiuojant muito mokesčius bei baudas, kadangi tai buvo tik apelianto, kaip VšĮ „LITKOVITA“ vadovo, šioje nutartyje išsamiai aptartų, veiksmų / neveikimo pasekmė.
48. Byloje aptartos aplinkybės, neabejotina patvirtina ir kito, ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto, tyčinio bankroto požymio egzistavimą. Netinkamas įstaigos buhalterinės apskaitos tvarkymas buvo konstatuotas visuose šioje nutartyje aptartuose dokumentuose. O aptartoje baudžiamojoje byloje apeliantas netgi pripažintas kaltu dėl apgaulingo VšĮ „LITKOVITA“ apskaitos tvarkymo.
49. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai apelianto atskirajame skunde dėstomai pozicijai, nagrinėjamu atveju netinkamas ir apgaulingas įstaigos buhalterinės apskaitos tvarkymas, dėl visų nustatytų pažeidimų masto, negali būti laikomas mažareikšmiu pažeidimu, nepatvirtinančiu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio egzistavimo. Kaip jau buvo nustatyta, apeliantas, būdamas VšĮ „LITKOVITA“ vadovu, sudarė atsargų apskaitos kortelę, kurioje nurodė, kada ir kur panaudojo gautą labdarą, nors iš tiesų labdara buvo parduota, neįforminant pardavimų buhalterinės apskaitos dokumentais (sąskaitomis – faktūromis) ir šių operacijų neįtraukiant į įstaigos buhalterinę apskaitą, netvarkė labdaros apskaitos ir kt. Minėti pažeidimai neabejotinai kliudo ne tik nustatyti įstaigos, ūkinės, finansinės būklės rezultatus, jos turtą, bet taip pat iš dalies ir identifikuoti tikrąsias (visas) įstaigos bankroto priežastis.
50. Dėl kitų atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentų, neturinčių reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako bei jų neanalizuoja, palikdamas teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

20Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

21Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartį palikti nepakeistą.