Byla 3K-7-161/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko, Česlovo Jokūbausko, Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės ir Antano Simniškio (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai „Vilniaus butai“, trečiasis asmuo – Vilniaus miesto savivaldybė, dėl neteisėto atleidimo iš darbo, grąžinimo į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

2Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas pagal darbo sutartį dirbo viešosios įstaigos „Vilniaus butai“, kurios steigėja ir savininkė yra Vilniaus miesto savivaldybės taryba, direktoriumi. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. I-305, priimtu vadovaujantis Viešųjų įstaigų įstatymo (toliau – VĮĮ) 10 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Darbo kodekso (toliau – DK) 124 straipsnio 1 dalimi, ieškovas 2007 m. gruodžio 6 d. atleistas iš darbo.

5Ieškovas prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimu neteisėtu, grąžinti jį į pirmesnį darbą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškovas nurodė, kad sprendimas atleisti jį iš darbo priimtas remiantis neteisėtu dokumentu – Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus tarnybos 2007 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. R-02-3 „Dėl VšĮ „Vilniaus butai“ 2006 m. ūkinės ir finansinės veiklos patikrinimo“, nes šis sprendimas buvo paties atsakovo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Be to, sprendimas dėl jo atleidimo iš darbo yra pagrįstas ne objektyviais duomenimis (faktais), bet ginčytinais teiginiais, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nustatytų reikalavimų. Ieškovo teigimu, ginčijamo sprendimo dėl atleidimo iš darbo aiškinamajame rašte nurodyti jo darbo drausmės pažeidimai nustatyti apskųstu Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus tarnybos sprendimu, tačiau jis iš darbo atleistas nesant kaltės, taigi netinkamai nurodant atleidimo pagrindą ir suvaržant jo teisę gintis nuo teikiamų kaltinimų. Anot ieškovo, sprendimas dėl jo atleidimo iš darbo prieštarauja teisės aktų nuostatoms ir faktinėms aplinkybėms, jis, kaip turintis vaikų iki 14 metų, apie atleidimą turėjo būti įspėtas prieš keturis mėnesius. Ieškovo nuomone, įstaigos vadovo pakeitimas galėjo būti vykdomas tik paskelbus konkursą į šias pareigas ir nustačius laimėtoją, savivaldybės taryba neturi įgaliojimų spręsti įstaigos vadovo pavadavimo klausimą. Be to, anot ieškovo, priimant ginčijamą sprendimą buvo padaryta procedūrinių tarybos veiklos reglamento pažeidimų: pirmajame balsavime buvo balsuota prieš jo (sprendimo) svarstymą skubos tvarka, tačiau po to buvo neteisėtai surengtas antrasis balsavimas, kurio metu nuspręsta ginčijamą sprendimą svarstyti skubos tvarka.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš atsakovo 14 230,08 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką. Teismas nustatė, kad šalys 2006 m. gegužės 16 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį dėl ieškovo priėmimo į VšĮ „Vilniaus butai“ direktoriaus (įstaigos vadovo) pareigas. Į šias pareigas ieškovas priimtas laimėjęs konkursą. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 1-305 ieškovas nuo 2007 m. gruodžio 6 d. atleistas iš darbo, išmokant kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Išeitinė išmoka ieškovui sumokėta 2008 m. vasario 15 d. Teismas nurodė, kad pagal VšĮ „Vilniaus butai“ įstatų 1.9 papunktį šios įstaigos steigėja ir savininkė yra Vilniaus miesto savivaldybės taryba; pagal įstatų 7.1 papunktį įstaigos vadovą skiria ir atleidžia įstaigos savininkas. Atkreipęs dėmesį į tai, kad sprendime dėl ieškovo atleidimo iš darbo nurodyta, jog ieškovas iš darbo atleistas vadovaujantis VĮĮ 10 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir DK 124 straipsnio 1 dalimi, t. y. ne dėl ieškovo kaltės, teismas konstatavo, kad tai, jog aiškinamajame rašte buvo nurodyti ieškovo pažeidimai ir kad jie buvo aptariami balsavimo metu, nereiškia, kad ieškovas atleistas Kontrolieriaus tarnybos sprendimo pagrindu dėl kaltės. Teismas sprendė, kad trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė turi teisę bet kada atšaukti viešosios įstaigos, kurios savininkė ji yra, vadovą, nepriklausomai nuo šio kaltės buvimo; svarbu tik tai, kad visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas būtų priimtas laikantis jo priėmimui nustatytų procedūros reikalavimų. Įvertinęs bylos duomenis, teismas darė išvadą, kad sprendimo priėmimo procedūra pažeista nebuvo. Teismas nurodė, kad, atleidžiant iš darbo pagal VĮĮ 10 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Darbo kodeksas atleidimo tvarkai netaikytinas, todėl ieškovas neturėjo būti DK 130 straipsnio tvarka įspėtas apie atleidimą. Trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei, kaip atsakovo steigėjai ir savininkei, įgyvendinus teisę atleisti ieškovą iš įmonės vadovo pareigų, su juo sudaryta darbo sutartis pasibaigė, nes pasibaigė vienintelio dalininko pavedimas. Remdamasis pateiktais įrodymais, teismas darė išvadą, kad trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės pasitikėjimas ieškovu, kaip atsakovo vadovu, buvo prarastas. Įstatymas nereikalauja suformuluoti, dėl kokių priežasčių šis pasitikėjimas prarastas, todėl neturi reikšmės, kuo remdamiesi Tarybos nariai balsavo už ieškovo atleidimą, svarbūs tik balsavimo rezultatai. Sprendimas atleisti ieškovą iš pareigų pagrįstai įformintas kaip atleidimas VĮĮ 10 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir DK 124 straipsnio 1 dalies pagrindu, be to, įmonės steigėjo teisė atšaukti bendrovės vadovą yra absoliuti, jos negali paneigti net ir netinkamas valios įforminimas, jeigu akcininko valia atšaukti bendrovės vadovą iš pareigų išreikšta aiškiai. Iš ginčijamo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo turinio, teismo vertinimu, aiškiai matyti, buvo pasinaudota absoliučia teise atleisti ieškovą iš darbo, todėl darbo sutartis su juo pasibaigė. Ieškovo atleidimas, vadovaujantis teisės aktais, negali būti laikomas neteisėtu vien dėl to, kad į pareigas jis buvo priimtas konkurso būdu, ir, nepadaręs šiurkščių pažeidimų, tikėjosi šias pareigas toliau eiti. Teismo nuomone, ieškovas nepagrįstai rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymu, nes atsakovas vykdo veiklą pagal Viešųjų įstaigų įstatymą ir nėra valstybės ar savivaldybės įmonė, vykdanti veiklą pagal valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą (VTĮ 2 straipsnio 8 dalis). Atmetant ieškovo reikalavimą pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimo grąžinti jį į darbą, juolab kad iš pareigų jis atleistas praradus steigėjo ir savininko pasitikėjimą, dėl to produktyvus tolimesnis darbas ir stabilūs darbo santykiai įmonėje būtų neįmanomi. Esant nustatytoms aplinkybėms, taip pat nėra pagrindo priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Nustatęs, kad ieškovui išeitinė išmoka išmokėta tik 2008 m. vasario 15 d., t. y. daugiau kaip po dviejų mėnesių nuo atleidimo iš darbo dienos, teismas, vadovaudamasis CPK 417 straipsniu, išėjo už ieškinio reikalavimo ribų ir priteisė ieškovui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį, t. y. už 71 dieną.

8Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus, 2008 m. gruodžio 30 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kolegija nurodė, kad ieškovas byloje pareiškė reikalavimą pripažinti neteisėtu jo atleidimą iš darbo Vilniaus miesto tarybos savivaldybės sprendimu, tačiau nenurodė kaip atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujančios savivaldybės tarybai teismuose. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio pagrindu nurodyta, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas atleisti ieškovą iš darbo yra neteisėtas, atsakovu pagal tokį reikalavimą turi būti ne tik įstaiga, kurioje dirbo ieškovas, bet ir institucija, priėmusi sprendimą nutraukti darbo santykius su ieškovu, nes būtent šios institucijos sprendimas sukėlė pasekmes ieškovui. Pirmosios instancijos teismas byloje nagrinėjo atsakovo atstovės prašymą pakeisti atsakovą arba patraukti bendraatsakoviu byloje Vilniaus miesto savivaldybę, tačiau teismas atmetė šį prašymą, nenurodydamas nutartyje argumentų. Ieškovo atstovas nesutiko su atsakovo pakeitimu, tačiau neprieštaravo dėl kitų atsakovo atstovės prašymų patenkinimo. Iš to išplaukia, kad ieškovas neprieštaravo dėl Vilniaus miesto savivaldybės patraukimo bendraatsakoviu byloje. Teismas neturėjo pagrindo atmesti šio prašymo, priešingai, turėjo patraukti atsakovu ir Vilniaus miesto savivaldybę, nes šis asmuo turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Nagrinėjant reikalavimą dėl ieškovo grąžinimo į darbą iš esmės bus sprendžiamas klausimas, kas turi teisę dirbti šios įstaigos vadovu, t. y. Vilniaus miesto tarybos, kaip įstaigos savininko, kompetencijos klausimas. Kolegija nurodė, kad ji negali ištaisyti pirmosios instancijos teismo padaryto CPK 8 straipsnio pažeidimo ir imtis priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta, patraukdama atsakovu byloje Vilniaus miesto savivaldybę, nes, pakeičiant proceso dalyvio padėtį tik apeliacinės instancijos teisme, būtų pažeistos Vilniaus miesto savivaldybės teisės. Tai, kad atsakovo veiklai plėtoti perduotas viešojo juridinio asmens turtas, kolegijos vertinimu, lemia kitokį teisės normų taikymo aiškinimą asmens, su kuriuo buvo sudaryta darbo sutartis, atžvilgiu. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovės vadovo atšaukimas iš pareigų pagal ABĮ 37 straipsnio 3 dalį ir įstaigos vadovo atleidimas pagal VĮĮ 10 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra analogiškos situacijos. Kolegija atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. V. M. v. Trakų rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-424/2008, kurioje nurodyta, kad valstybės ir savivaldybės lėšų efektyvus panaudojimas yra viešasis interesas, todėl jo apsaugai užtikrinti šiomis lėšomis finansuojamų įstaigų veiklai būtina griežtesnė kontrolė, nei įstaigų, finansuojamų privačiomis lėšomis. Kolegija darė išvadą, kad tokių viešųjų įstaigų kaip Trakų ligoninė ir „Vilniaus butai“ vadovų atleidimui iš darbo įstatymų nuostatos aiškintinos analogiškai, nes šios įstaigos yra pelno nesiekiantys viešieji juridiniai asmenys, valdantys savivaldybės turtą. Atsakovo ir trečiojo asmens apeliaciniai skundai, kolegijos vertinimu, yra neatskiriamai susiję su ieškovo reikalavimų išnagrinėjimu, todėl, iš dalies patenkinus ieškovo apeliacinį skundą ir grąžinus bylos dalį nagrinėti iš naujo CPK 329 straipsnio 1 dalies pagrindu, naikintina ir ta teismo sprendimo dalis, kuria ieškovui priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-82/2008, kolegijos vertinimu, nėra analogiška nagrinėjamai bylai, nes šioje byloje, priešingai negu kasacinio teismo byloje, nagrinėjamos ne dalies darbo užmokesčio nesumokėjimo, o visos išeitinės išmokos uždelsimo sumokėti aplinkybės.

9III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

10Kasaciniu skundu trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 30 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą, pakeičiant jo dalį, kuria iš atsakovo priteista ieškovo naudai 14 230,08 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką ir sumažinant priteistą sumą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

111. Atkreipęs dėmesį į kasacinio teismo suformuotą praktiką dėl apeliacinės instancijos teismo teisės grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. ir kt. v. E. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-93/2004; 2004 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. D. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-344/2004; 2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Microsoft korporacija ir kt. v. UAB „Vilpostus“, bylos Nr. 3K-3-311/2006; 2007 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rimi Lietuva“ v. UAB „Atvanora“, bylos Nr. 3K-3-418/2007; ir kt.), kasatorius pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovo atstovas nesutiko su atsakovo atstovės pateiktu prašymu pakeisti atsakovą, o dėl atsakovo atstovės prašymo patraukti Vilniaus miesto savivaldybę bendraatsakoviu ieškovo atstovė taip pat neišreiškė savo sutikimo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog „iš to seka, kad ieškovas neprieštaravo dėl Vilniaus miesto savivaldybės patraukimo bendraatsakoviu byloje ir kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atmesti šio prašymo“. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CK 1.64 straipsnį tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais, todėl neaišku, kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas ieškovo atstovės neprieštaravimą įvertino kaip asmens valios išraiškos formą, t. y. kaip sutikimą patraukti bendraatsakoviu Vilniaus miesto savivaldybę, juolab kad dėl Vilniaus miesto savivaldybės patraukimo atsakovu ieškovo atstovė prieštaravo ir šį faktą apeliacinės instancijos teismas konstatavo. Be to, vadovaujantis CPK 45 straipsniu ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. N. v. UAB „Lietuva Statoil“, bylos Nr. 3K-3-465/2006), atsakovas gali būti pakeistas tik sutinkant ieškovui. Kasatorius pažymi ir tai, kad nei byloje dalyvaujančių asmenų apeliaciniuose skunduose, nei apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokole neužfiksuota, jog buvo pareikšta prašymų dėl kasatoriaus procesinės padėties pakeitimo, įtraukiant jį bendraatsakoviu, ar juolab kad buvo gautas ieškovo sutikimas. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamu atveju reikalavimas dėl tariamai neteisėto ieškovo atleidimo turi būti reiškiamas viešajai įstaigai, kurioje ieškovas ėjo direktoriaus pareigas, nes darbo sutartis buvo sudaryta ieškovo ir atsakovo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, be pakankamo teisėto pagrindo naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžindamas nagrinėti iš naujo, pažeidė CPK 329 straipsnio 1 dalies nuostatas bei nesilaikė kasacinio teismo nutartyse formuojamos procesinių teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikos. Be to, išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybę būtina patraukti atsakovu byloje, apeliacinės instancijos teismas padarė savo iniciatyva, nesvarstęs šio klausimo su ieškovu, kurio sutikimas yra būtinas. Tai suponuoja ir dispozityvumo principo pažeidimą (CPK 13 straipsnis). Taip pat toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas reiškia ir CPK 320 straipsnyje įtvirtinto draudimo peržengti apeliacinio skundo ribas pažeidimą.

122. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. P. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-640/2004, išdėstytų išaiškinimų, kuriais nagrinėjamoje byloje rėmėsi atsakovas ir kasatorius. Anot kasatoriaus, pirmiau nurodyta byla yra analogiška nagrinėjamai bylai. Nesivadovaudamas pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, apeliacinės instancijos teismas ne tik netinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias viešųjų įstaigų vadovų atleidimo iš darbo tvarką (VĮĮ 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas), bet ir pažeidė CPK 4 straipsnį, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį. Kasatoriaus teigimu, civilinė byla P. V. M. v. Trakų rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-424/2008, kurioje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartimi rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, nėra analogiška nagrinėjamai bylai – skiriasi VšĮ Trakų ligoninės ir VšĮ „Vilniaus butai“ steigimo, valdymo, veiklos, vadovų skyrimo ir atleidimo iš pareigų tvarkos teisinis reglamentavimas; pagal kasacinio teismo išaiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. M. v. Trakų rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-591/2007) Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos įstaigų vadovų ir kitų viešųjų įstaigų vadovų atleidimo tvarka skiriasi. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai netaikytini nagrinėjamoje byloje, nes šiuo atveju turėjo būti remiamasi VĮĮ ir kasacinio teismo praktika būtent tokiose bylose, kuriose sprendžiamas ginčas dėl tokios viešosios įstaigos vadovo atleidimo teisėtumo, kuriam taikomas VĮĮ.

133. Per siaurai interpretuodamas teismo teisę ir pareigą atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse išdėstytus teisės taikymo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė netaikyti kasacinio teismo suformuotų DK 141 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo išaiškinimų (CPK 4 straipsnis, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis). Anot kasatoriaus, nagrinėjamoje byloje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus byloje Nr. 3K-3-82/2008 skiriasi su darbo santykiais susijusių išmokų rūšys, tačiau pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje yra aiškinamas DK 141 straipsnio nuostatų taikymas apskritai. Kasatoriaus teigimu, kasacinis teismas išaiškino, kad, atsižvelgiant į DK 141 straipsnio 3 dalies normos tikslus, protingumo, proporcingumo, teisingumo principus bei faktines aplinkybes, galimas už uždelstą atsiskaityti laiką mokėtinos išmokos dydžio sumažinimas. Apeliacinės instancijos teismas pernelyg formaliai įvertino pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus ir į juos neatsižvelgdamas pažeidė CPK 4 straipsnio ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas.

144. Taikydamas DK 141 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovui visas jam priklausantis darbo užmokestis bei kompensacija už nepanaudotas atostogas buvo išmokėta laiku, todėl visa apimtimi taikant DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą sankciją būtų pažeidžiami teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, tokia sankcija neproporcinga padarytam teisės pažeidimui – vien tik išeitinės išmokos išmokėjimo pavėlavimui. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas yra pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo; ieškovui iš atsakovo priteista 14 230,08 Lt suma atsakovui yra didelė, galinti turėti įtakos viešosios įstaigos finansinei padėčiai, pakenkti viešojoje įstaigoje dirbantiems kitiems darbuotojams. Atsakovas, neturėdamas teisės spręsti klausimų, susijusių su ieškovo atleidimu, tik vykdė Vilniaus miesto savivaldybės nurodymus ir neturėjo galimybės išmokėti anksčiau išeitinės išmokos ieškovui.

15Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

161. Ieškovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepadarė kasatoriaus nurodomų CPK 12, 320 straipsnių, 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 327 straipsnio, 329 straipsnio 1 dalies pažeidimų, o jeigu tokių pažeidimų padaryta, tai jie neteikia pagrindo naikinti iš esmės teisėtą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Skirtingai nuo kasatoriaus nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartimi išnagrinėtos civilinės bylos N. N. v. UAB „Lietuva Statoil“, bylos Nr. 3K-3-465/2006, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas veikė ne savo iniciatyva, o remdamasis atsakovo prašymu dėl kasatoriaus patraukimo bendraatsakoviu. Be to, ieškovo teigimu, jis niekada neišreiškė priešingos pozicijos dėl kasatoriaus dalyvavimo atsakovu.

172. Kasatoriaus nurodoma kasacinio teismo praktika dėl uždarosios akcinės bendrovės direktoriaus atšaukimo iš pareigų nėra nekvestionuojama ir absoliučiai privaloma Vilniaus apygardos teismui. Anot ieškovo, CPK 4 straipsnyje bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teismų pareiga atsižvelgti į aukštesnės instancijos teismų formuojamą praktiką ir išaiškinimus nėra besąlyginė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra konstatavęs, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti; remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Dėl to, kasatoriaus teigimu, kasacinio teismo formuojama praktika bei atitinkamais išaiškinimais turi būti remiamasi tik esant būtinosioms sąlygoms, kurių viena – precedentų taikymas tik analogiškose bylose. Ieškovo įsitikinimu, kasatoriaus nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-640/2004; 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. KB Lietuvos kooperatyvų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-123/2006, nėra tapačios savo faktinėmis aplinkybėmis ginčo situacijai, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai galėjo šiomis nutartimis nesivadovauti. Pirmojoje iš nurodytų bylų nebuvo akcentuojama ir vertinama aplinkybė, kokiu pagrindu viešosios įstaigos direktorius pradėjo eiti savo pareigas (laimėjęs konkursą ar tiesiog paskirtas įstaigos savininko sprendimu). Ieškovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2008 išdėstytus išaiškinimus, kad teatrų ir koncertinių organizacijų įstatyme bei kultūros ministro įsakyme dėl konkursų teatro vadovo pareigoms eiti tvarkos įtvirtinti reikalavimai, kurių privaloma laikytis sprendžiant dėl valstybės teatro vadovo paskyrimo; taigi valstybės teatro vadovo priėmimas į darbą negali būti grindžiamas fiduciarinių pavedimo teisinių santykių atsiradimu, o atleidimas – jų pasibaigimu. Be to, kasatorius pažymi, kad uždaroji akcinė bendrovė ir viešoji įstaiga yra iš esmės skirtingi juridiniai asmenys, turintys skirtingus tikslus ir uždavinius.

183. Ieškovo nuomone, nėra pagrindo atskirti viešosios įstaigos ligoninės ir atsakovo viešosios įstaigos direktoriaus atleidimo iš pareigų procedūras. Nepaisant to, kad viešosios įstaigos ligoninės veiklą papildomai reglamentuoja Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas, tačiau įstaigos direktoriaus atleidimo iš pareigų tvarka nėra reglamentuojama kitaip nei paprastos viešosios įstaigos. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas susidūrė su keleto kasacinio teismo precedentų konkurencija ir, ieškovo vertinimu, šioje byloje taikytini skundžiamoje nutartyje bei atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti precedentai. Sprendžiant klausimą, kuriais kasacinio teismo išaiškinimais remtis, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime nurodytu kriterijumi – atitinkamo precedento priėmimo laiku. Dėl to, ieškovo nuomone, kasacinio teismo išaiškinimai, kuriais remiasi apeliacinės instancijos teismas ir ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą, yra naujausi, ne pavieniai ir jie atspindi pasikeitusį kasacinio teismo požiūrį į viešosios įstaigos vadovo teisinį statusą. Be to, aptariami precedentai yra išsamiai motyvuoti, o vienas jų suformuluotas išplėstinės teisėjų kolegijos.

194. Kasacinio skundo argumentais dėl DK 141 straipsnio nuostatų, kasatorius kelia ne teisės, o fakto klausimus – aiškina ir analizuoja faktinio pobūdžio aplinkybes, susijusias su darbo užmokesčio ir kitų išmokų ieškovui išmokėjimu, todėl šie kasatoriaus argumentai nenagrinėtini. Be to, kasatorius nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008, kurios ratio decidendi iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos ir tai pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas. Ieškovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. S. v. AB „Alytaus tekstilė“, bylos Nr. 3K-3-523/2006, kurioje konstatuota, jog tai, kad DK nenumato aptariamos išmokos mažinimo galimybės, atsižvelgiant į darbo teisinių santykių specifiką, DK 141 straipsnio 3 dalies tikslus ir uždavinius, nepripažintina teisės spraga; aptariamos išmokos nustatytos įstatyme ir negali būti pripažintos neprotingai didelėmis, nes, teigiant priešingai, būtų paneigtas įstatymas. Ieškovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jam nebuvo išmokėta visa DK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka – net 6071,73 Lt.

20Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

22Dėl viešosios įstaigos savininko (visuotinio dalininkų susirinkimo) procesinės padėties byloje, kurioje šios įstaigos buvęs vadovas ginčija atleidimą iš darbo

23Civilinis procesas grindžiamas dvišališkumu. Tai reiškia, kad kiekviename procese yra dvi šalys – ieškovas (asmuo, kuris pareiškia ieškinį savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomiems interesams apginti) ir atsakovas (asmuo, kuriam yra pareiškiamas ieškinys). Civiliniame procese, kai byla nagrinėjama ieškinio teisena, visada yra dvi šalys, nesvarbu, kad kiekvieną gali sudaryti keli asmenys (procesinis bendrininkavimas). Dviejų šalių buvimas procese sudaro tinkamas sąlygas procesui vykti, įgyvendinti jame rungimosi principą.

24Šalys civiliniame procese dažniausiai yra atitinkamų materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, dalyviai (atvejai, kai šalys civiliniame procese nėra atitinkamų materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, dalyviai yra tada, kai, pavyzdžiui, ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo, ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, ieškinys pagal CPK 49 straipsnį pareikštas siekiant apginti viešąjį interesą ir pan.). Ieškovas, ieškinyje suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (ieškinio dalyką), pasirenka, jo manymu, tinkamą antrąją atitinkamų materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, šalį ir šiai nukreipia savo reikalavimą. Šalių dalyvavimo procese tikslas – pasiekti, kad teismo sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą. Netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas), arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. N. v. M. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-56/2007).

25Nagrinėjamoje byloje aktualus trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų institutas. Tretieji asmenys yra byloje dalyvaujantys asmenys (CPK 37 straipsnio 2 dalis). Jie gali būti pareiškiantys savarankiškus reikalavimus (CPK 46 straipsnis) arba jų nepareiškiantys (CPK 47 straipsnis). Asmens, kaip dalyvaujančio procese trečiuoju asmeniu, procesinę padėtį lemia jo suinteresuotumas byla. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio dalyviai, tačiau jie yra susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nuo procesinių bendrininkų (CPK 43 straipsnis) skiriasi tuo, kad bendrininkus paprastai sieja bendra teisė arba pareiga, o tarp šalies ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, tokio ryšio nėra, be to, šie tretieji asmenys nereiškia jokių savarankiškų pretenzijų į ginčo dalyką. Tuo tarpu ieškovas reiškia reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomam interesui apginti. Reikalavimas reiškiamas kitai šaliai – atsakovui. Tik esant atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektui, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Teismui sprendžiant klausimą, kokia konkretaus asmens procesinė padėtis – kaip atsakovo ar kaip trečiojo asmens atsakovo pusėje, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, – byloje yra tinkama, būtina nustatyti ir įvertinti, iš kokio materialinio teisinio santykio yra kilęs ginčas, kas yra to materialinio teisinio santykio tiesioginiai subjektai, kuris subjektas turi pareigą atsakyti pagal pareikštą ieškinį. Nustačius, kad konkretus asmuo nėra materialinio teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas ir neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį, nėra teisinio pagrindo tokį asmenį vertinti kaip tinkamą atsakovą byloje.

26Darbo bylas teismas nagrinėja laikydamasis bendrųjų CPK taisyklių, atsižvelgdamas į CPK IV dalies „Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai“ XX skyriaus „Darbo bylų nagrinėjimo ypatumai“ ir kituose įstatymuose nustatytas išimtis (CPK 410 straipsnis). Vienas iš svarbių darbo bylų nagrinėjimo ypatumų – teismo vaidmuo, kurį reglamentuoja CPK 414 straipsnis. Pagal šią teisės normą teismo vaidmuo tokiose kaip nagrinėjama darbo bylose yra aktyvus (CPK 410 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje aktuali CPK 414 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu teismas, nagrinėdamas bylą pagal darbuotojo ieškinį, nustato, kad ieškinys pareikštas ne tam atsakovui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, tai turi teisę savo iniciatyva įtraukti dalyvauti byloje antrąjį atsakovą. Dėl šios teismo teisės, atkreiptinas dėmesys į bendrąsias tokio instituto taisykles, būtent iš kurių išimtį nustato aptariama specialioji teisės norma. Pagal CPK 45 straipsnio, reglamentuojančio netinkamos šalies pakeitimą tinkama, 1 dalį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį atsakovą tinkamu atsakovu. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog jeigu ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės. Aiškindamas ir taikydamas šias teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal šios teisės normos prasmę prašyti pakeisti netinkamą šalį (tiek ieškovą, tiek atsakovą) gali bet kuri šalis, taip pat šis pakeitimas gali įvykti ir teismo iniciatyva; tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. N. v. UAB „Lietuva Statoil“, bylos Nr. 3K-3-465/2006). Darbo byloms CPK 414 straipsnio 2 dalis nustato papildomą netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu procedūrą. Jeigu teismas, nagrinėdamas darbo bylą, nustato, kad ieškinys pareikštas ne tam atsakovui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, ir jeigu netinkamo atsakovo pakeisti tinkamu nėra galimybės pagal CPK 45 straipsnio taisykles ieškovo sutikimu, tai teismas turi teisę savo iniciatyva įtraukti tinkamą atsakovą kaip antrąjį atsakovą ir tik po to nagrinėti bylą iš esmės. Atitinkamai aptariama specialioji teisės norma taikoma ir tuo atveju, kai teismas, nagrinėdamas darbo bylą, nustato, kad atitinkama ieškinio dalis pareikšta ne tam atsakovui, kuris turi atsakyti pagal tą ieškinio dalį. Pažymėtina, kad, skirtingai nuo bendrųjų netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu taisyklių, antrojo atsakovo įtraukimo dalyvauti darbo byloje galimybė nesaistoma ieškovo sutikimo, tokiu atveju darbo byloje dalyvauja du atsakovai, t. y. atsakovo pusėje atsiranda procesinis bendrininkavimas.

27Pažymėtina, kad tiek CPK 45 straipsnio 1 dalyje, tiek ir 414 straipsnio 2 dalyje kaip viena iš šių teisės normų taikymo sąlygų nurodyta tai, kad teismas atitinkamų veiksmų turi teisę imtis tada, kai nagrinėdamas bylą nustato, jog ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti. Ši sąlyga grindžiama civilinio proceso tikslais, koncentruotumo, ekonomiškumo principais, teismo pareiga rūpintis išsamiu bylos aplinkybių atskleidimu ir tinkamu bylos išnagrinėjimu. Ja iš dalies ribojamas proceso šalių dispozityviškumas. Dėl to teismas, byloje nenustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, neturi teisės disponuoti aptariamose teisės normose įtvirtintomis teisėmis dėl atsakovo pakeitimo arba antrojo atsakovo įtraukimo.

28Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys – suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (DK 95 straipsnis). Darbo sutarties šalys yra darbuotojas ir darbdavys. Darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija arba kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, pagal DK 14 straipsnį turinčios darbinį teisnumą ir veiksnumą (DK 16 straipsnio 1 dalis). Darbdavių darbinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo jų įsteigimo momento (DK 14 straipsnio 1 dalis). Darbdaviai įgyja darbo teises ir prisiima darbo pareigas, taip pat jas įgyvendina per savo organus ir administraciją; šie organai formuojami ir veikia pagal įstatymus ir darbdavių veiklos dokumentus (DK 14 straipsnio 2 dalis). Taigi darbo sutarties pagrindu materialinis teisinis darbo santykis susiklosto tarp darbuotojo ir darbdavio. Šio materialinio teisinio santykio šalys yra darbuotojas ir darbdavys. Darbdavio organai, nepaisant to, kad būtent per juos darbdavys įgyja darbo teises ir prisiima darbo pareigas, taip pat jas įgyvendina, nėra tiesioginiai tarp darbo sutarties šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio subjektai, o yra susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių – darbdaviu. Remiantis išdėstytais motyvais konstatuotina, kad byloje, kurioje darbuotojas (ieškovas) ginčija atleidimo iš darbo teisėtumą ir reiškia būtent su neteisėtu jo atleidimu iš darbo susijusius reikalavimus, tinkamas atsakovas yra darbo materialinių teisinių santykių antroji šalis – darbdavys, o ne pastarojo organai, nepriklausomai nuo jų rūšies, teisinės formos ir pan. Ši taisyklė taikytina nepriklausomai nuo to, kokias pareigas pagal darbo sutartį ėjo darbuotojas (ieškovas), ginčijantis atleidimo iš darbo teisėtumą. Jeigu darbdavio organas, priėmęs sprendimą dėl darbuotojo (ieškovo) ginčijamo atleidimo iš darbo, turi civilinį procesinį subjektiškumą, tai pagal tokio asmens teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi yra pakankamas jo dalyvavimas byloje kaip trečiojo asmens atsakovo pusėje, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų. Kita vertus, tokio organo teisinis suinteresuotumas gali būti pilnai realizuojamas vien tik per darbdavio, kaip atsakovo, dalyvavimą byloje.

29Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas ginčija atleidimo iš darbo pas atsakovą VšĮ „Vilniaus butai“ teisėtumą ir prašo taikyti DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytą pažeistų teisių gynimo būdą. Ginčas kilęs iš materialinių teisinių darbo santykių. Visi pareikšti ieškovo reikalavimai nukreipti atsakovui – VšĮ „Vilniaus butai“. Ieškinį tenkinant, būtent šiam atsakovui tektų pareiga atsakyti pagal visus ieškovo pareikštus reikalavimus. Vilniaus miesto savivaldybė nagrinėjamo ginčo aspektu yra tik atsakovo VšĮ „Vilniaus butai“ organas, pagal savo kompetenciją priėmęs sprendimą dėl ieškovo atleidimo iš darbo. Ieškovas šioje byloje nėra pareiškęs jokių reikalavimų Vilniaus miesto savivaldybei. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje padaręs išvadą, kad pagal ieškovo pareikštą reikalavimą atsakovu byloje turi būti ir Vilniaus miesto savivaldybė, bei kaip pirmosios instancijos teismo padarytą pažeidimą įvardijęs trečiojo asmens – Vilniaus miesto savivaldybės – neįtraukimą byloje dalyvauti atsakovu, netinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas. Netinkamai taikęs aptartas teisės normas, apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė netinkamą išvadą dėl CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatyto pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo egzistavimo, netinkamai taikė šią proceso teisės normą.

30Dėl viešosios įstaigos vadovo atleidimo iš darbo teisinių pagrindų bei teisminių precedentų

31DK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su šiame kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato šis kodeksas, taip pat pagal šio kodekso nustatytas ribas – kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai. Darbo sutarties pasibaigimą reglamentuoja DK ketvirtasis skirsnis „Darbo sutarties pasibaigimas“, kurio 124 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo sutarties pasibaigimo pagrindus, nustatyta, kad darbo sutartis pasibaigia: 1) ją nutraukus DK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais; 2) likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo; 3) darbuotojui mirus. Šios bylos kontekste aktualus DK 124 straipsnio 1 punktas, kuris yra blanketinė teisės norma, nukreipianti į kitus DK straipsnius, nustatančius bendruosius darbo sutarties pasibaigimo ar nutraukimo pagrindus (pavyzdžiui, DK 125-129, 136 straipsniai), taip pat į kitus specialiuosius įstatymus, nustatančius darbo sutarties nutraukimo pagrindus. Tai reiškia, kad DK nėra išsamiai nustatyti darbo sutarties nutraukimo pagrindai, darbo sutartis gali būti nutraukta ir kituose teisės aktuose nustatytais pagrindais. Darbo sutarties nutraukimo pagrindas suprantamas kaip tam tikras juridinis faktas arba jų sudėtis, kuriems esant leidžiama nutraukti darbo sutartį. Tuo atveju, kai kiti specialieji teisės aktai, reglamentuojantys atitinkamus teisinius darbo santykius tarp darbuotojo ir darbdavio, nenustato specialių darbo sutarties nutraukimo pagrindų, darbo sutartis gali būti nutraukta tik bendraisiais DK nustatytais darbo sutarties nutraukimo pagrindais.

32Šioje byloje aktualus viešosios įstaigos vadovo atleidimo iš darbo pagrindų teisinis reglamentavimas. Sprendžiant dėl konkretaus juridinio asmens vadovo atleidimo iš darbo pagrindų, būtina įvertinti to juridinio asmens teisinį statusą sudarančių ypatumų visumą, bendrųjų ir specialiųjų teisės aktų nuostatas, susijusias su šio klausimo reglamentavimu. Dėl to nagrinėjamos bylos kontekste būtina išanalizuoti sprendimo dėl ieškovo atleidimo iš darbo priėmimo metu galiojusias teisės normas, reglamentuojančias viešųjų įstaigų valdymą ir veiklą, viešosios įstaigos vadovo teisinį statusą ir pan. Nagrinėdama šią bylą, išplėstinė teisėjų kolegija vadovaujasi teisės aktų redakcijomis, galiojusiomis 2007 m. gruodžio 28 d.

33Viešųjų įstaigų steigimas, valdymas, veikla ir pan. reglamentuojami specialiame įstatyme – VĮĮ. Šis įstatymas buvo priimtas 1996 m. liepos 3 d., o 2004 m. sausio 27 d. įstatymu Nr. IX-1977 buvo išdėstytas nauja redakcija. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešoji įstaiga – tai pagal šį ir kitus įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį viešosios įstaigos steigėjai gali būti valstybė, savivaldybės ir kiti iš įstaigos veiklos nesiekiantys sau naudos asmenys, sudarę viešosios įstaigos steigimo sutartį. Minėtose teisės normose įtvirtintas teisinis reguliavimas koreliuoja su CK 2.34 straipsnio 2 dalimi. Taigi pagal minėtą bei kituose VĮĮ straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą viešosios įstaigos steigėjais (ir dalininkais) gali būti ne tik valstybė ar savivaldybės, bet ir fiziniai asmenys bei privatūs juridiniai asmenys. VĮĮ įtvirtintas šiai bylai aktualus teisinis reglamentavimas nėra diferencijuotas pagal tai, kas yra viešosios įstaigos steigėjas (steigėjai) arba dalininkas (dalininkai), taip pat pagal tai, kokiu būdu (pavyzdžiui, konkurso būdu) viešosios įstaigos vadovas buvo paskirtas į pareigas, o yra universalus. Įtvirtintas teisinis reglamentavimas taikytinas universaliai, nediskriminuojant subjektų dėl viešosios įstaigos dalininkų sudėties, savininko buvimo viešuoju ar privačiu asmeniu ir pan. Į tai atsižvelgtina nagrinėjamos bylos kontekste pasisakant dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo.

34VĮĮ nustatyta, kad viešoji įstaiga turi turėti organą – visuotinį dalininkų susirinkimą ir vienasmenį valdymo organą – viešosios įstaigos vadovą (9 straipsnio 3 dalis); viešosios įstaigos savininko raštiški sprendimai prilyginami visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimams (10 straipsnio 8 dalis); viešosios įstaigos įstatuose turi būti nurodyta kolegialių organų, jei tokie organai sudaromi, kompetencija, jų sudarymo ir atšaukimo tvarka, taip pat viešosios įstaigos vadovo skyrimo ir atleidimo tvarka, jo kompetencija (6 straipsnio 2 dalies 10, 11 punktai); viešosios įstaigos visuotinis dalininkų susirinkimas skiria ir atleidžia viešosios įstaigos vadovą, nustato jo darbo sutarties sąlygas (10 straipsnio 1 dalies 3 punktas); visuotinio dalininkų susirinkimo įgaliotas asmuo viešosios įstaigos vardu sudaro darbo sutartį su viešosios įstaigos vadovu ir ją nutraukia (9 straipsnio 5 dalis). Atsakovo VšĮ „Vilniaus butai“ įstatai šiai bylai aktualiais aspektais iš esmės pakartoja VĮĮ nuostatas. Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio, reglamentuojančio savivaldybės tarybos įgaliojimus, 28 punkte, be kita ko, nustatyta, kad savivaldybės taryba steigia savivaldybės viešąsias įstaigas, įstatymų nustatyta tvarka priima sprendimus dėl šių juridinių asmenų vadovų skyrimo į pareigas ir atleidimo iš jų.

35Toks teisės aktuose įtvirtintas teisinis reglamentavimas teikia pagrindą išvadai, kad tarp viešosios įstaigos ir jos vadovo sudaromos darbo sutarties pagrindu susiklosto darbo santykiai. Viešosios įstaigos vadovui, skirtingai nei tokios įstaigos kolegialiems organams arba akcinės bendrovės vadovui, netaikomas atšaukimo institutas, kurio taikymas darbo teisėje vertinamas kaip darbo sutarties nutraukimo pagrindas. Viešosios įstaigos tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant visuomenei naudingą veiklą – bei viešosios įstaigos ir jos steigėjų (dalininkų) specifinis bruožas – pelno nesiekimas – išskiria šiuos juridinius asmenis ir jų dalyvius iš juridinių asmenų ir jų dalyvių rūšių, kuriems būdingas pelno siekimas, pavyzdžiui, akcinių bendrovių ir akcininkų, kitokių įmonių ir jų dalyvių. Dėl to viešosios įstaigos vadovo darbo santykių atsiradimas negali būti grindžiamas fiduciarinių pavedimo teisinių santykių atsiradimu, kurie būdingi pelno siekiančių juridinių asmenų ir jų vadovų santykiams, o atleidimas – jų nutrūkimu. Kita vertus, šis motyvas nepaneigia viešosios įstaigos vadovui keliamų aukštų lojalumo, rūpestingumo, atidumo, sąžiningumo, kvalifikacijos ir pan. reikalavimų. Pirmiau nurodytuose specialiuosiuose teisės aktuose nenustatyti darbo sutarties su viešosios įstaigos vadovu nutraukimo pagrindai, o tik įvardytas viešosios įstaigos organas, turintis kompetenciją spręsti dėl darbo sutarties su viešosios įstaigos vadovu nutraukimo, bei fizinis asmuo, kuriam suteikiama teisė įforminti darbo sutarties nutraukimą. VĮĮ 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas, atsižvelgiant į jo reglamentavimo dalyką bei pirmiau išdėstytus teisinius argumentus, negali būti vertinamas kaip nustatantis darbo sutarties su viešosios įstaigos vadovu nutraukimo pagrindą. Nustačiusi, kad specialieji teisės aktai, reglamentuojantys viešųjų įstaigų ir jų vadovų teisinį statusą bei tarpusavio santykius, nenustato specialių darbo sutarties su viešosios įstaigos vadovu nutraukimo pagrindų, išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, jog viešosios įstaigos vadovo darbo sutarties nutraukimui taikytini bendrieji DK nustatyti darbo sutarties nutraukimo pagrindai. Teisės aktai viešosios įstaigos visuotiniam dalininkų susirinkimui (savininkui) nesuteikia absoliučios teisės nutraukti darbo sutartį su šios įstaigos vadovu. Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis DK 9 straipsnio 3 dalimi, neleidžiama taikyti pagal analogiją specialiųjų teisės normų, nustatančių bendrųjų taisyklių išimtis. Tai reiškia, kad viešosios įstaigos vadovo atleidimui iš darbo negali būti pagal įstatymo ar teisės analogiją taikomi kituose įstatymuose nustatyti specialūs darbo sutarties nutraukimo pagrindai (pavyzdžiui, nustatyti Akcinių bendrovių įstatyme). Viešosios įstaigos ir jos vadovo statuso teisinis reglamentavimas bei pirmiau išdėstyti motyvai taip pat teikia pagrindą konstatuoti, kad šioje civilinėje byloje nagrinėjamam ginčui dėl viešosios įstaigos vadovo atleidimo iš darbo pagrindų netaikytina ta kasacinio teismo praktika, kuri suformuota bylose dėl akcinių bendrovių (uždarųjų akcinių bendrovių) vadovų atleidimo.

36Nagrinėdama šią bylą išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgia į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. P. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-640/2004. Nurodytoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl viešosios įstaigos vadovo atleidimo iš darbo, įvykusio Kauno miesto savivaldybės 2003 m. spalio 13 d. sprendimu, teisėtumo. Teisėjų kolegija 2004 m. lapkričio 24 d. nutartyje, taikydama 1996 m. liepos 3 d. VĮĮ, konstatavo, kad pagal šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 4 punktą savivaldybės taryba, būdama vienintelė viešosios įstaigos steigėja, turi absoliučią, jokių aplinkybių nesaistomą teisę atleisti iš pareigų viešosios įstaigos vadovą. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad 2004 m. sausio 27 d. įstatymu Nr. IX-1977 VĮĮ išdėstytas nauja redakcija, į pasikeitusį teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos formavimo tikslu yra objektyviai būtinas naujos teismų praktikos formavimas.

37Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; ir kt.).

38Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje P. V. M. v. Trakų rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-424/2008, išdėstytus išaiškinimus bei darydamas išvadą, kad tokių viešųjų įstaigų kaip Trakų ligoninė ir „Vilniaus butai“ vadovų atleidimui iš darbo įstatymų nuostatos aiškintinos analogiškai, rėmėsi tuo, kad šios dvi viešosios įstaigos yra pelno nesiekiantys viešieji juridiniai asmenys, valdantys savivaldybės turtą. Tokia skundžiamos nutarties argumentacija rodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nevertino bylos, kurioje buvo priimta minėta nutartis, ir nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių esminio panašumo bei jo buvimo nekonstatavo. Šioje byloje yra nagrinėjamas ginčas dėl viešosios įstaigos vadovo atleidimo iš darbo teisėtumo, tuo tarpu minėtoje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos viešosios įstaigos vadovo atleidimo iš darbo teisėtumo. Ginčo teisinius santykius nagrinėjamoje ir minėtoje bylose reglamentuoja iš dalies skirtingos materialinės teisės normos (Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos viešųjų įstaigų veiklą, jų vadovų priėmimo į darbą bei atleidimo iš darbo tvarką reglamentuoja specialus Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas). Kaip jau konstatuota šioje nutartyje, sprendžiant dėl konkretaus juridinio asmens vadovo atleidimo iš darbo pagrindų, būtina įvertinti to juridinio asmens teisinį statusą sudarančių ypatumų visumą, bendrųjų ir specialiųjų teisės aktų nuostatas, susijusias su šio klausimo reglamentavimu. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija, nekonstatavusi aptariamų bylų faktinių aplinkybių esminio panašumo, sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nesant tam pagrindo rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje P. V. M. v. Trakų rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-424/2008, išdėstytais išaiškinimais.

39Nustatyti pažeidimai yra pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti tam pačiam apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

40Kadangi byla grąžinama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai išplėstinė teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų ir neturinčių įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui, nepasisako.

41Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

42Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 30 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

43Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 2. Išplėstinė teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas pagal darbo sutartį dirbo viešosios įstaigos „Vilniaus butai“,... 5. Ieškovas prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo Vilniaus miesto... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 7. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu... 8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 9. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 10. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašo... 11. 1. Atkreipęs dėmesį į kasacinio teismo suformuotą praktiką dėl... 12. 2. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl Lietuvos Aukščiausiojo... 13. 3. Per siaurai interpretuodamas teismo teisę ir pareigą atsižvelgti į... 14. 4. Taikydamas DK 141 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas... 15. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti.... 16. 1. Ieškovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepadarė kasatoriaus... 17. 2. Kasatoriaus nurodoma kasacinio teismo praktika dėl uždarosios akcinės... 18. 3. Ieškovo nuomone, nėra pagrindo atskirti viešosios įstaigos ligoninės ir... 19. 4. Kasacinio skundo argumentais dėl DK 141 straipsnio nuostatų, kasatorius... 20. Išplėstinė teisėjų kolegija... 21. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 22. Dėl viešosios įstaigos savininko (visuotinio dalininkų susirinkimo)... 23. Civilinis procesas grindžiamas dvišališkumu. Tai reiškia, kad kiekviename... 24. Šalys civiliniame procese dažniausiai yra atitinkamų materialinių teisinių... 25. Nagrinėjamoje byloje aktualus trečiųjų asmenų, nepareiškiančių... 26. Darbo bylas teismas nagrinėja laikydamasis bendrųjų CPK taisyklių,... 27. Pažymėtina, kad tiek CPK 45 straipsnio 1 dalyje, tiek ir 414 straipsnio 2... 28. Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas... 29. Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas ginčija atleidimo iš darbo pas... 30. Dėl viešosios įstaigos vadovo atleidimo iš darbo teisinių pagrindų bei... 31. DK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis kodeksas reglamentuoja darbo... 32. Šioje byloje aktualus viešosios įstaigos vadovo atleidimo iš darbo... 33. Viešųjų įstaigų steigimas, valdymas, veikla ir pan. reglamentuojami... 34. VĮĮ nustatyta, kad viešoji įstaiga turi turėti organą – visuotinį... 35. Toks teisės aktuose įtvirtintas teisinis reglamentavimas teikia pagrindą... 36. Nagrinėdama šią bylą išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgia į... 37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas... 38. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje... 39. Nustatyti pažeidimai yra pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės... 40. Kadangi byla grąžinama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo,... 41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 42. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.... 43. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...