Byla B2-839-440/2017
Dėl viešosios įstaigos „LITKOVITA“ bankroto pripažinimo tyčiniu

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

2rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Talša“ pareiškimą bankrutuojančiai viešajai įstaigai „LITKOVITA“, trečiajam asmeniui, buvusiam viešosios įstaigos „LITKOVITA“ vadovui T. M. dėl viešosios įstaigos „LITKOVITA“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

3Teismas

Nustatė

4

  1. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Talša“ prašo viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) „LITKOVITA“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad įstaiga nevykdė veiklos, neturėjo vertingo turto, tačiau VšĮ „LITKOVITA“ bankroto byloje patvirtini 13 022,43 Eur dydžio pradelsti įsipareigojimai. Dėl netinkamos įstaigos vadovo T. M. veiklos juridiniam asmeniui buvo paskirtos Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – Muitinė) sankcijos, todėl susidarė 12 140,92 Eur įsiskolinimas valstybei. Pareiškėjos teigimu, įstaigos vadovas laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, nors aiškiai suvokė, jog negalės vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Bankroto administratorė telefonu patvirtino, jog VšĮ „LITKOVITA“ direktorius nėra perdavęs administratorei įmonės turto, todėl T. M. pažeidė įstatymuose ir įstaigos steigimo dokumentuose vadovui nustatytas pareigas (b. l. 1).
  2. Bankrutavusios VšĮ „LITKOVITA“ bankroto administratorė UAB „Gudara“ prašo VšĮ „LITKOVITA“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad tik dalis įmonės dokumentų yra perduoti bankroto administratorei, o kita dalis perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybai (toliau – FNTT) ir administratorei nepateikti. Tokius įstaigos vadovo veiksmus administratorė vertina kaip vadovo norą nuslėpti priešingą bendrovei veiklą. Be to, Muitinės 2014 m. birželi 4 d. patikrinimo akte pažymima, kad įstaiga iš Jungtinių Amerikos Valstijų gavo 15 643 kg prekių, skirtų labdarai, kurios buvo panaudotos ne pagal paskirtį, t. y. parduotos, todėl nėra aišku, kiek pajamų gauta ir kur jos panaudotos. Negavus visų įstaigos buhalterinės apskaitos dokumentų preziumuotina, kad VšĮ „LITKOVITA“ apskaita buvo tvarkoma nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 4 straipsnio reikalavimų, pateikti duomenys nėra objektyvūs ir palyginami, todėl negalima nustatyti visos VšĮ „Litkovita“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, taip pat nėra galimybės nustatyti ar teisingai deklaruoti ir sumokėti į valstybės biudžetą privalomi mokėti mokesčiai. Minėti buvusio įmonės vadovo T. M. veiksmai rodo, kad VšĮ „LITKOVITA“ bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai direktoriaus veiksmai (b. l. 20–22, 40).
  3. Trečiasis asmuo T. M. nesutiko, kad VšĮ „LITKOVITA“ bankrotas būtų pripažintas tyčiniu. Pripažino, kad jis buvo VšĮ „LITKOVITA“ direktorius. Nurodė, kad VšĮ „LITKOVITA“ atliko vienintelę ūkinę operaciją – gavo labdarą iš užsienio subjekto, dalis siuntos buvo išdalinta kaip labdara, o kita dalis buvo netinkama naudoti. Už šios operacijos atlikimą Muitinė taikė sankcijas, tačiau jos įstaigos vadovas negalėjo išvengti net ir būdamas itin rūpestingas ir atidus. Jokių naujų įsipareigojimų įmonės vadovas nepriėmė, nebent nauju įsipareigojimu laikytinas už kiekvieną mėnesį mokėtinas nuomos mokestis pareiškėjai UAB „Talša“. Jo teigimu, viešoji įstaiga neprivalo turėti vertingo turto, tam kad galėtų nuomoti patalpas, be to, pareiškėja kaip patalpų nuomotoja galėjo reikalauti prievolės įvykdymo užtikrinimo, sumokėti avansą ar kitokiu būdu sumažinti skolos susidarymą, taigi dėl nepakankamo UAB „Talša“ rūpestingumo ir atidumo susidarė toks įsiskolinimas. Atsižvelgiant į tai, kad viešoji įstaiga yra nepelno siekiantis juridinis asmuo, todėl jos vadovui neturėtų būti taikomi aukšti rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, kurie paprastai taikomi pelno siekiančių juridinių asmenų vadovams (b. l. 11).

5Prašymas tenkintinas

  1. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, įmonės bankroto pripažinimą tyčiniu, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ). Šio įstatymo 20 straipsnyje nenustatyta, kokia forma – rašytine ar žodine – turi būti nagrinėjamas įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įmonių bankrotą reglamentuojančios proceso teisės normos imperatyviai nenustato, jog su bankroto procesu susiję klausimai privalomai būtų svarstomi teismo posėdyje, dalyvaujant šalims ir kitiems teisinį suinteresuotumą turintiems asmenims, t. y. žodinio proceso tvarka. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog su įmonių bankroto procesu susiję klausimai įprastai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai pripažįstamas būtinas žodinis nagrinėjimas. Rašytinės formos sprendžiant su bankrotu susijusius klausimus vyravimas susijęs su tuo, kad šiose bylose esminę reikšmę turi rašytiniai įrodymai, patvirtinantys įmonės finansinę būklę skirtingais laikotarpiais, sudaryti sandoriai, kreditorių ir debitorių sąrašai ir pan., šalių paaiškinimai ar liudytojų parodymai kaip įrodinėjimo priemonė nėra tiek svarbūs. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Įvertinus teismų praktiką, konkrečias bylos aplinkybes teismas pripažįsta, kad nėra tikslinga klausimą dėl VšĮ „LITKOVITA“ bankroto pripažinimo tyčiniu spręsti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.
  2. Bankroto byloje esantys duomenys patvirtina, kad VšĮ „LITKOVITA“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2013 m. gegužės 7 d., nuo įmonės įsteigimo iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos įmonės vadovo pareigas ėjo T. M. (bankroto byla Nr. B2-409-440/2017, 1 t., b. l. 45–46, 47–49, 63–64, 65). UAB „Talša“ 2016 m. lapkričio 17 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei VšĮ „LITKOVITA“, nes pagal 2013 m. liepos 1 d. sudarytą Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 425 atsakovė ieškovei liko skolinga 841,51 Eur skolos (bankroto byla Nr. B2-409-440/2017, 1 t., b. l. 1–3). Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi nusprendė iškelti bankroto bylą įvertinęs UAB „Talša“ pateiktus duomenis bei viešųjų registrų informaciją apie VšĮ „LITKOVITA“ ir nustatęs, kad įmonės įsipareigojimai sudaro 841,51 Eur sumą, įmonė neturi nekilnojamojo turto ir transporto priemonių, neturi darbuotojų, galimai nevykdo ūkinė – komercinės veiklos, todėl VšĮ „LITKOVITA“ neturi galimybės atsiskaityti su kreditoriais, negali sumokėti įstatymuose nustatytų mokesčių, įmonės pradelstos skolos viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, įmonė yra nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme (bankroto byla Nr. B2-409-440/2017, 1 t., b. l. 73–76). Nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2016 m. gruodžio 27 d., nes per įstatymų nustatytą terminą nebuvo pareikštas atskirasis skundas.
  3. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje numatyta, kad tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jeigu nustatoma, kad yra bent vienas iš šių tyčinio bankroto požymių: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta/aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo/įsipareigojimų dydžio/struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
  4. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017).
  5. Nagrinėjamu atveju prašoma pripažinti VšĮ „LITKOVITA“ bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nes įmonės vadovas nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, t. y. pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimas teismui ir finansinės atskaitomybės dokumentų netinkamas saugojimas ir jų neperdavimas bankroto administratorei, bei remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, nes įmonės buhalterinė apskaita netvarkyta teisės aktų nustatyta tvarka, todėl negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir įmonės struktūros.
  6. Juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad VšĮ „LITKOVITA“ įsteigta 2013 m. gegužės 7 d., nuo įmonės įteigimo iki bankroto bylos iškėlimo T. M. buvo VšĮ „LITKOVITA“ vienasmenis valdymo organas – įmonės vadovas (bankroto byla Nr. B2-409-440/2017, 1 t., b. l. 63–64).
  7. Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl viešosios įstaigos bankroto pripažinimo tyčiniu. Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamas viešosios įstaigos apibrėžimas, t. y. įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą. Atsižvelgiant į tai, kad viešoji įstaiga nėra pelno siekiantis juridinis asmuo, trečiasis asmuo T. M. tvirtina, kad jam kaip viešosios įstaigos vadovui neturėtų būti taikomi tokie aukšti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai kaip pelno siekiančių įmonių vadovams. Tačiau teismas negali sutikti su tokiu teiginiu, kad juridinio asmens forma turi įtakos jos vadovo teisių ir pareigų apimčiai. Nei įstatymų leidėjas, nei teismų praktika nenumato išimčių iš bendrojo principo, kad juridinio asmens valdovas yra savo srities profesionalas, kuriam taikytini aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Įmonės vadovas privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje lemia atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnio 1 – 6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide (iš lot. geranoriškas, sąžiningas) bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-398-370/2017).
  8. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad VšĮ „LITKOVITA“ vykdė veiklą, t. y. 2013 m. birželio 21 d. ir 2013 m. birželio 27 d. gavo labdarą iš Jungtinių Amerikos Valstijų drabužiais, kurios dalį realizavo, o kita dalis, įmonės vadovo teigimu, buvo netinkama naudojimui, todėl buvo saugoma UAB „Talša“ priklausančiame sandėlyje. Nors T. M. teigimu, įstaiga veikė iki Muitinės patikrinimo 2014 m. birželio 4 d. (bankroto byla Nr. B2-409-440/2017, 1 t., b. l. 177–178), tačiau per šį neilgą laikotarpį (nuo įsteigimo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. birželio 4 d.) VšĮ „LITKOVITA“ veiklos patikrinimą atliko dvi institucijos, t. y. Muitinė bei FNTT, kurios abi nustatė įstaigos veiklos pažeidimų.
  9. Muitinės 2014 m. birželio 4 d. patikrinimo ataskaita Nr. 4SM320021M patvirtina, kad atlikus VšĮ „LITKOVITA“ veiklos patikrinimą nustatyta, jog įstaiga gavo 15 643 kg labdarai skirtų prekių iš CISD DEVELOPMENT FOUDATION, INC, esančios Jungtinėse Amerikos Valstijose. 2 388 kg labdarai skirtų prekių įstaiga perdavė ne Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo 6 straipsnyje numatytiems gavėjams, todėl įmonei panaikintos mokesčių lengvatos ir apskaičiuoti mokesčiai, t. y. 11 013 Lt (3 189,58 Eur) muito mokesčio, 21 745 Lt (6 297,78 Eur) importo PVM, 2 270 Lt (657,43 Eur) delspinigių, 3 276 Eur (948,80 Eur) bauda, iš viso 38 304 Lt (11 093,60 Eur) dydžio mokestinė prievolė (b. l. 44–51, 86–92). Atsižvelgiant į tai, kad įstaiga laiku nesumokėjo mokesčių pagal patikrinimo aktą, jai buvo skaičiuojami delspinigiai (b. l. 42, 43, 44). Iš viso nutarties iškelti bankroto bylą dienai VšĮ „LITKOVITA“ skola buvo 12 140,92 Eur, t. y. 3 189,61 Eur muito mokesčio, 6 297,78 Eur PVM mokesčio, 705,54 Eur muito mokesčio delspinigių, 999,19 Eur PVM mokesčio delspinigių ir 948,80 Eur baudos (b. l. 41).
  10. FNTT atlikusi VšĮ „LITKOVITA“ veiklos patikrinimą nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. rugsėjo 5 d. gavo 16 270 kg labdaros drabužiais, 2 388 kg labdaros išdalinta nesurašius labdaros teikimo dokumentų, dalis drabužių parduoti, o pardavimo operacijos neįtrauktos į įstaigos buhalterinę apskaitą, konstatuota, kad buhalterinė apskaita vedama neišlaikant BAĮ 12 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 2 dalies nuostatų, todėl iš dalies negalima nustatyti VšĮ „LITKOVITA“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (b. l. 57–73, 74–80). Įvertinus tyrimo metu gautus duomenis pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-03046-13 dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnį (b. l. 56, 83). Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. liepos 4 d. priėmė teismo baudžiamąjį įsakymą baudžiamojoje byloje Nr. 1-914-914/2014, kuriuo T. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 2 dalyje, nes jis, būdamas VšĮ ,,LITKOVITA“ direktoriumi ir pagal BAĮ 21 straipsnį atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. rugsėjo 5 d. pažeidė BAĮ 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nurodančius, kad apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, BAĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nurodančius, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, vykdė komercinę veiklą, t. y. dalį gautos siuntos su drabužiais iš CISD DEVELOPMENT FOUDATION, INC, kurios įformintos importo deklaracijomis 2013 m. birželio 21 d. Nr. 13LTLUB000IM00F5D3 ir 2013 m. birželio 27 d. Nr. 13LTLU9000IM017BB2, bendras svoris 16 270 kg, statistinė vertė 29 480 Lt, skirtos labdarai, 700 kg 1 417,90 Lt vertės pardavė tyrimo metu nenustatytiems asmenims, pardavimo operacijų neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais (sąskaitomis faktūromis) ir šių operacijų neįtraukė į įstaigos buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti VšĮ ,,LITKOVITA“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. rugsėjo 5 d. Ikiteisminio tyrimo metu T. M. pripažino, kad gautą labdarą drabužiais išdalino įvairiems asmenims, dalį rūbų pardavė, nes norėjo kompensuoti savo patirtas išlaidas sumokėtas už muitinės procedūrų įforminimą ir transportavimą, tačiau apskaitos nevedė, o likusioji dalis rūbų tebėra sandėlyje, priklausančiame UAB „Talša“. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2014 m. rugpjūčio 19 d.
  11. Viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (BAĮ 21 straipsnio 1 dalis), netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Todėl teismų praktikoje pripažįstama, kad netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, jog teismo paskirtai bankroto administratorei jos valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-192-157/2017). Bankroto byloje nustatyta, kad T. M. 2017 m. sausio 10 d. perdavė bankroto administratorei septynis segtuvus su įstaigos sudarytomis sutartimis, įsakymais ir kitais buhalterinės apskaitos dokumentais (bankroto byla Nr. B2-409-440/2017, 1 t., b. l. 95), taip pat nurodė, kur yra įmonės turtas, t. y. nerealizuoti drabužiai, gauti kaip labdara iš Jungtinių Amerikos Valstijų (bankroto byla Nr. B2-409-440/2017, 1 t., b. l. 177–178, 182, 187). Taigi nepagrįstai UAB „Talša“ teigia, kad iškėlus bankroto bylą įstaigos vadovas vengė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte pareigos perduoti įmonės dokumentus ir turtą.
  12. Bankroto administratorė pripažino, kad jai buvo perduoti tam tikri įstaigos dokumentai, tačiau, jos teigimu, iš jai perduotų dokumentų negalima nustatyti turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, galimai dalis dokumentų jai neperduota dėl FNTT atlikto tyrimo nes atliekant tyrimą buvo paimti įstaigos finansiniai dokumentai, tačiau FNTT 2015 m. liepos 29 d. aktas dėl dokumentų grąžinimo patvirtina, kad atlikus ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-03046-13 VšĮ „LITKOVITA“ vadovui T. M. grąžinti įmonės dokumentai (b. l. 81), tie patys septyni segtuvai (sutampa segtuvų padavimai) vėliau buvo perduoti įmonės bankroto administratorei (bankroto byla Nr. B2-409-440/2017, 1 t., b. l. 95).
  13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad bankroto instituto esmė, tikslai ir paskirtis lemia tai, jog bankroto procesas neabejotinai susijęs su viešuoju interesu. Šio proceso teisėtumo kontrolė yra pavesta teismui. Viešojo intereso buvimas įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyvų ir, sprendžiant konkrečius bankroto proceso metu kilusius klausimus, įvertinti reikšmingas jiems išspręsti aplinkybes. Nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl tyčinio įmonės bankroto, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes; tai apima ir teisę rinkti įrodymus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Tačiau pažymėtina ir tai, kad aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 176, 185 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525-219/2016).
  14. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, taip pat asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo procesiniu sprendimu baudžiamojoje byloje Nr. 1-914-914/2014 konstatuota, kad T. M. pažeidė BAĮ 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio nuostatas, nes jis kaip VšĮ ,,LITKOVITA“ vadovas neužtikrino, kad jo vadovaujamojo įstaigoje būtų vedama įstatymų reikalavimus atitinkanti buhalterinė apskaita. Teismui yra pagrindo vertinti, kad galimai buhalterinės apskaitos dokumentai, susiję su prekių apskaita ir jų pardavimu, nebuvo sudaryti ir išsaugoti siekiant užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias VšĮ „LITKOVITA“ bankroto priežastis, įmonės netinkamo valdymo aplinkybes, išvengti mokestinės prievolės valstybei nustačius Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo pažeidimus. Pastebėtina, kad finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui niekada nebuvo teikiami (bankroto byla Nr. B2-409-440/2017, 1 t., b. l. 45–46, 47–49, 63–64, 65). Tokiu būdu įmonės valdymo organai ir dalyviai nevykdė pareigos išviešinti duomenis apie VšĮ ,,LITKOVITA“ finansinę būklę, veiklos rodiklius ir turtinę padėtį.
  15. Pažymėtina ir tai, kad trečiasis asmuo T. M. buvo tinkamai informuotas apie bylą dėl VšĮ „LITKOVITA“ bankroto pripažinimo tyčiniu, apie Muitinės ir FNTT pateiktus duomenis, jis teikė atsiliepimą, turėjo galimybę teikti papildomus paaiškinimus, įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017), tačiau apribojo tik atsiliepimo pateikimu, kuriame nurodė abstrakčius teiginius, kad nėra pagrindo bankroto pripažinti tyčiniu. Trečiasis asmuo nepaaiškino, kodėl dalis labdaros buvo parduota, kodėl nebuvo vedama buhalterinė apskaita, kodėl jis nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, kodėl nenutraukė sandėlio nuomos sutarties bei kitų aplinkybių atsižvelgiant į sprendžiamą klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.
  16. Aplinkybė, kad VšĮ „LITKOVITA“ vadovas pardavė dalį drabužių, gautų kaip labdarą, sąmoningai nevedė buhalterinės apskaitos BAĮ nustatyta tvarka rodo, kad įstaigos bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai jos vadovo veiksmai, t. y. VšĮ „LITKOVITA“ privesta prie bankroto tyčia. Tyčiniai veiksmai pripažįstami ne tik tada, kai tam tikra veikla siekiama konkrečių pasekmių, bet ir tais atvejais, kai veiksmai atliekami suvokiant, kad tokios pasekmės yra labai tikėtinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). Pastebėtina, kad tikslių duomenų apie tai, kiek ir kokia kaina parduota prekių, gautų kaip labdara iš Jungtinių Amerikos Valstijų, nėra galimybės nustatyti, nes vadovas nevedė buhalterinės apskaitos apie labdaros gavėjus, atliktas pardavimo operacijas. Muitinės ir FNTT tyrimo metu nustatyta, kad buvo išdalinta 2 388 kg labdaros ne Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo 6 straipsnyje numatytiems asmenims, baudžiamojoje byloje Nr. 1-914-914/2014 konstatuota, kad T. M. pardavė ne mažiau kaip 700 kg prekių. Vadovui turėjo būti žinoma, kad kaip labdarą gauto turto negalima atlygintinai perleisti tretiesiems asmenims, nes pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį labdara gali būti tik neatlygintinė, be to, ir pats labdaros gavėjas buvo aiškiai nurodęs, kad drabužiai nėra pardavimo objektas, kad labdaros teikimo taisyklių nesilaikymas gali sukelti neigiamas pasekmes, t. y. gali būti panaikintos mokestinės lengvatos (netaikytos muito ir importo mokesčiai) ir paskaičiuoti privalomi mokėti mokesčiai.
  17. Pažymėtina, kad būtent administracijos vadovas, kuris įmonės vardu atlikdamas bet kokius veiksmus – tiek vidiniuose, tiek ir išoriniuose teisiniuose santykiuose – turi pareigą būti lojaliu savo darbdaviui – įmonei, kuri jį yra pasamdžiusi, jam yra patikėjusi tvarkyti savo turtą, rūpintis reputacija ir už tai moka atlyginimą, asmeniui su kuriuo jį neišvengiamai sieja pasitikėjimo (fiduciarinio) pobūdžio santykiai, – yra tas asmuo, kuris geriausiai žino, privalo žinoti įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti jau prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, ir prisiimti naujus įsipareigojimus, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, jog kyla įmonės nemokumo grėsmė, tai yra užkirsdamas kelią tolesniam tiek pačios įmonės, tiek jos darbuotojų, tiek ir kitų kreditorių nuostolių didėjimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).
  18. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. kovo 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4punkte (įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Panaši nuostata įtvirtinta ir nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Taigi tiek pagal ankstesnės, tiek pagal dabar galiojančios redakcijos ĮBĮ normų nuostatas įmonės vadovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir faktiškai yra nemoki.
  19. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-786-241/2017). Įmonės nemokumas suponuoja žinančių įmonės padėtį vadovo ir dalyvių teisinę pareigą laiku kreiptis į teismą su pareiškimu iškelti bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-786-241/2017).
  20. Įvertinus bankroto byloje esančius duomenis matyti, kad VšĮ „LITKOVITA“ ir UAB „Talša“ 2013 m. liepos 1 d. sudarė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 425, kurios pagrindu nuomininkei VšĮ „LITKOVITA“ suteikta teisė naudotis nuomotojai UAB „Talša“ priklausančiomis patalpomis (sandėliu), o nuomininkė įsipareigojo mokėti 100 Lt (28,96 Eur) nuomos mokestį kiekvieną mėnesį (bankroto byla Nr. B2-409-440/2017, 1 t., b. l. 13-18). Nuomininkė įsipareigojo nuomos mokestį mokėti pagal nuomotojos pateiktas sąskaitas ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 15 dienos (sutarties 4.5 punktas). UAB „Talša“ teigimu, nuomininkė nemokėjo nuomos mokesčio 2013 m. rugsėjo mėn. – 2015 m. rugpjūčio mėn. pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, todėl susidarė 841,51 Eur skola (bankroto byla Nr. B2-409-440/2017, 1 t., b. l. 19-41). VšĮ „LITKOVITA“ bankroto byloje nustatyta, kad įstaiga turi du kreditorius, todėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartimi buvo patvirtinti Klaipėdos teritorinės muitinės ir UAB „Talša“ finansiniai reikalavimai, kurių bendra suma 13 022,43 Eur (bankroto byla Nr. B2-409-440/2017, 1 t., b. l. 197-198). Taigi nagrinėjamu atveju VšĮ „LITKOVITA“ susidūrė su finansiniais sunkumais po to, kai Muitinė panaikino mokesčių lengvatas ir apskaičiavo mokesčius, įmonei neturint likvidaus turto (nes byloje nėra duomenų, kad įstaiga būtų turėjusi kito turto ne vien tik kaip labdarą gautus drabužius), per nustatytą terminą ji apskaičiuotos mokestinės nepriemokos nesumokėjo. Po atliktų Muitinės bei FNTT patikrinimų VšĮ „LITKOVITA“ ūkinės – komercinės veiklos toliau nebevykdė, tačiau sandėlio nuomos sutarties nenutraukė, todėl kiekvieną mėnesį įsiskolinimas UAB „Talša“ vis didėjo, nes už kiekvieną sandėlio nuomos mėnesį nuomotoja skaičiavimo sutartyje numatytą nuomos mokestį.
  21. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes pripažintina, kad dar 2014 m. birželio mėn. VšĮ „LITKOVITA“ buvo faktinio nemokumo būsenoje, tačiau T. M. kaip įstaigos vadovas neiniciavo VšĮ „LITKOVITA“ bankroto procedūrų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nesumokėjus 2014 m. birželio 4 d. apskaičiuotos 38 304 Lt (11 093,60 Eur) dydžio mokestinės prievolės ši suma, atsižvelgiant į turimus duomenis, sudarė pradelstus įsipareigojimus, tačiau byloje nėra duomenų, kad VšĮ „LITKOVITA“ būtų turėjusi kito turto ne vien tik kaip labdarą gautus drabužius, viešųjų registrų duomenimis įmonė neturėjo nei transporto priemonių, nei nekilnojamojo turto, o likę nerealizuoti drabužiai, vadovo ir Muitinės pareigūno vertinimu, beverčiai, nes yra suplyšę, purvini, netinkami naudojimui. Atsižvelgiant į tai, kad ilgą laiko tarpą įmonė neatsiskaitė su savo kreditoriais, todėl vienas jų, t. y. UAB „Talša“, kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (bankroto byla Nr. B2-409-440/2017, 1 t., b. l. 1–3) ir teismas konstatavo, jog įmonė yra nemoki, negali atsiskaityti su kreditoriais, vykdyti priimtų įsipareigojimų. Atsižvelgiant į tai, kad įstaigos vadovas pardavė daiktus, kurie turėjo būti neatlygintinai išdalinti tretiesiems asmenims, kad dėl teisės aktų nustatyta tvarka nevedamos buhalterinės apskaitos įstaigai buvo apskaičiuota 38 304 Lt (11 093,60 Eur) dydžio mokestinė prievolė, kad nesant išsamių finansinių dokumentų nėra galimybės nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio, struktūros, kad VšĮ „LITKOVITA“ esant faktinėje nemokumo būsenoje jos vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir todėl esmingai padidėjo įmonės pradelsti įsipareigojimai, t. y. atsirado nauja kreditorė UAB „Talša“, turinti 841,51 Eur dydžio finansinį reikalavimą, taip pat priskaičiuota 1 047,29 Eur delspinigių už savalaikį Muitinės apskaičiuotos mokestinės prievolės nesumokėjimą. Šios aplinkybės patvirtina, kad VšĮ „LITKOVITA“ vadovas T. M. netinkamai atliko BAĮ 6 straipsnio 2 dalyje, 12 straipsnio 1 dalyje, 21 straipsnyje, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje jam nustatytas pareigas. Daroma išvada, kad atlikti veiksmai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose numatytus tyčinio bankroto požymius. Atsižvelgiant į tai, kad šie veiksmai atlikti žinant, jog dėl to VšĮ „LITKOVITA“ negalės atsiskaityti su kreditoriais, nes įstaiga neturi pakankamai turto (byloje nėra duomenų, kad įstaiga būtų turėjusi kito turto ne vien tik kaip labdarą gautus drabužius, o likę nerealizuoti drabužiai, vadovo ir Muitinės pareigūno vertinimu, yra beverčiai, netinkami naudojimui) rodo, kad įstaiga sąmoningai privesta prie nemokumo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017), todėl VšĮ „LITKOVITA“ bankrotas pripažintinas tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktais.
  22. Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas vadovo civilinės atsakomybės klausimas. Be to, šiuo atveju VšĮ ,,Litkovita“ bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereiškia, jog visi įstaigos vadovo veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. Kaip minėta įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.), pripažinus bankrotą tyčiniu, turi bankroto administratorė (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis).

6Šiaulių apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi, 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktais, 5 dalimi, 6 dalimi

Nutarė

7Prašymą tenkinti.

8Pripažinti VšĮ „LITKOVITA“, juridinio asmens kodas 303058517, buveinės adresas Šiaulių m. sav., Šiaulių m,. Tilžės g. 52-117, bankrotą tyčiniu.

9Įpareigoti VšĮ „LITKOVITA“ bankroto administratorę UAB „Gudara“ ne vėliau kaip per 6 (šešis) mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos arba nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos, jeigu šie dokumentai bus perduoti po nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos, patikrinti VšĮ „LITKOVITA“ sandorius, sudarytus per 5 (penkerių) metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.

10Nutartis per 7 dienas nuo jos gavimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.

11Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti šalims, bankroto administratorę įpareigoti su priimta teismo nutartimi supažindinti kreditorius.

12Įsiteisėjus teismo nutarčiai ne vėliau kaip kitą darbo dieną jos kopiją pateikti prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, taip pat Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos dėl apie nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu paskelbimo interneto svetainėje.

Proceso dalyviai
Ryšiai